"Armanjako šalis. Rutjeras". XI skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-31

XI skyrius

 

„O kam tau, gerbiamasis barone, šebeka? Piratauti susiruošei? O motyvai? O lozungai? A, barone?“ – linguodamas balne pats sau uždaviau klausimą ir prieš tai, kaip atsakyti, nužvelgiau palydą.

Solidu. Netgi labai... Trys dešimtys pilnai ginkluotų mosarabų ir dvi dešimtys raitų arbaletininkų. Na ir aš, visas išsipuošęs, išsipustęs, su vėliavomis, pažais, ginklanešiais ir, svarbiausia, kartu su nenugalimos biurokratinės mašinos atstovais.

O tie biurokratijos atstovai tai buvo trys, saulėje spindinčiomis auksu siuvinėtomis livrėjomis, solidūs burgundų valdininkai. O tai, kad jie nepataisomi girtuokliai, beveik ir nesimato. Vakarykštė diena jiems buvo griežto sauso įstatymo diena, tad jie šiandien jau kažkiek ir atsigaivaliojo. Net veidai nušvito. O auditoriui mergos net mėlynę po akimi užtepė. Nežinau kokiu šlamštu ją ten balino, bet jau ta „violetinė vaivorykštė“ į akis nebekrito. Taigi, visi jie jau atrodė visai neblogai ir net padoriai.

O štai savo afrikiečių nusprendžiau neimti – laukiniai dar visai. Išgąsdins dar man vasalus ir ieškok po tojų. Pirma nors kiek reikia juos aptašyti, o tada jau pasauliui rodyti.

Galvojau dar su savimi Fiorovantį su Fenu pasiimti – solidumo vardan, aišku, bet jie iš pilies dingo dar man nepabudus. Surengė ekspediciją po baroniją, atseit naudingų iškasenų ar dar ko nors naudingo, paieškoms. Gera jiems...

O aš štai joju priiminėti omažo. Šiaip ne taip susiruošiau. Ir tai dar nebūčiau vykęs, bet heroldas jau pradėjo zyzti ir į sąžinę apeliuoti....

- Taip, monsinjore, jūsų vasalai privalo puotą surengti... – Tukas jojo greta ir svajojo sau...

Apie ką jis svajojo? Žinoma apie savo, škotiškus norus ir škotiškus geidulius. O ko gi gali norėti geras škotas? Taip... daug spėliot nereikia...

- A musėm ten mergų normalių bus? A?

- Musėm... Tau tik paėst ir mergas pakrušt... – burbtelėjau nepatenkintas, kad škotas mane atplėšė nuo „valstybinio mastelio“ minčių. – Ir vis tik tu tikras barbaras, brolau tukai.

- Tai jau jo... – praleidęs pro ausis paskutinę frazę, suprunkštė škotas. – Pilvą prikimšti, sijoną dailiai mergelikei užversti – visada pasiruošęs.

- Gerai, netrukdyk. Aš mintis dėlioju, planuoju, galvoju... – mostelėjau ranka.

Lozungas... Lozungas ar devizas tai būtinai reikalingas. Be jo nebus kilnaus tikslo ir kilnios idėjos. O be viso šito, kilnusis piratas taps paprasčiausiu plėšiku. Nors šioks toks motyvas tai jau ir dabar yra – nekrikštų naikinimas ir krikščionių išlaisvinimas – labai kilni ir svari priežastis. Bet tokiais motyvais, tai tik valdžiai miglą pūst gali, o savęs neapgausi. Sąžinę irgi reikia kažkuo patepti... Reikia pagalvoti...

„Jūrų Robinhudas“? Na jau ne, ne mano. Tokia idėja kenksminga nuo pat pradžių. Ir nevykusi. Iš ko atimti ir kam atiduoti? Atimti iš tokių kaip aš pasaulio graužikų ir atiduoti kitiems graužikams? Net liaudis manęs nesuprastų. Visiškai. O apie valdžią net kalbėt neverta. Taigi, žaliojo aprėdo romantiką metu iš galvos... Nors tiesą sakant, o ko aš dėl tos savo sąžinės jaudinuosi? Ar aš ją turiu?.. Vis tik  gal ir turiu. O jei turiu, tai preteksto piratavimui normalaus paieškoti reikia. Nors ir pats žodis „piratas“ – niekingas. „Korsaras“ – tai jau gerokai geresnis skambesys... arba „bukanierius“... Ne. Tai jau iš visai kito žemės kampelio... Na ir skamba kažkaip plebėjiškai (v.p.: pranc. boucanier, angl. buccaneer. Pradžia XVII a. Žodis kilęs iš Karibų jūros regiono aravakų kalbos žodžio „buccan“ – rėmas mėsai rūkyti. Pradžioje tai buvo Espanjolos salos medžiotojai, kurie ilgainiui būrėsi į brolijas ir spaudžiami ispanų, tapo Karibų jūrų piratais). Vis tik „korsaras“ skamba geriau. O tai reiškią, kad nori ar nenori, bet tada jau teks grįžti prie minties apie nekrikštų plėšimus, nes jokios kitos kilnios idėjos čia būti ir negali. Na, teks pasitenkinti ir tokia...

- Ponas kapitone... – šalia manęs pristabdė arklį į priekį siųstas šaulių žvalgas, - priekyje žmonės. Apie dešimt. Visi raiti, bet sunkios ginkluotės nematyti. Tuoj pasirodys iš už giraitės. Panašu, kad medžiokliai... Šunis turi...

Medžioja? Mano žemėje? Na tai jau čia virš įžūlumo!.. aš įsižiūrėjau į tankumyną ir pamačiau dešimtį raitelių, kurie ristele tiesiog iššoko ant mūsų procesijos.

Na... taip... iš ties medžiotojai. Be šarvų ir apsirengę spalvotai ir ryškiai, o ginkluoti ragotinėmis ir arbaletais. Visi prie diržų segėjo ilgus durklus ir trumpus siaurus kalavijus. Na ir šunys, sulodami glaudžiasi prie šeimininkų – nesupranta, kaipo jiems elgtis... Neblogi šunys – kaip teliukai. Nežinau kokios veislės. Galiu pasakyti, tik kad kudloti, ilgais snukiais ir ilgu raumeningu korpusu. Reiktų ir man tokių žvėrelių įsigyti... Nors ką aš čia? Manykit, kad įsigijau: už tokią savivalę - konfiskuosiu velniop.

Na, medžiotojėlia, pakliuvot, tai pakliuvot. Visiškai aišku, jog tai vienas iš manųjų vasalų čia taip išdykauja. O gal ir abu kartu. Prasčiokai, jei ir brakonieriaus, tai įsijungs „nematomumo rėžimą“. Ir pavieniui... O čia žirgai nuostabūs, o ginklai neblogi. Mano vasalai – na ne kitaip. Suplėšysiu į Andriaus kryžių (v.p. įstrižas kryžius, simbolizuojantis Apаštalo Andriaus nukryžiavimą)..., o po to dar ir Jurgio... (v.p. – statmenas kryžius)

Mosarabai ir šauliau akimirksniu persirikiavo ir nukreipė savo šaudykles į medžiotojus. Tukas išjudėjo priekin ir valdingai sušuko:

- Stot! Nejudėt! Nulipt nuo žirgų, po velnių! Greit!

Bet medžiotojai, nežiūrint į mūsų persvarą nulipti neskubėjo, o ėmė supti savo... O geras!.. Įdomi naujiena...

- Damuazo Loganai, palauk… - pentinais paraginau Rodeną ir išjudėjęs į priekį sustojau priešais didingą, netgi galima sakyti – monumentalią damą, kuri sėdėjo ant didelio kilnaus juodbėrio.

Nieko sau... tikra valkirija... Blyn! Apvalus, tiesiog sveikata alsuojantis mielas veidas. Ant galvos užsuktas turbanas, kuris virš kaktos buvo persmeigtas didele perline sege, kuri prilaikė dar ir tris povo plunksnas. Karžygio verti pečiai ir didelė, masyvi krūtinė, kuri buvo suimta muarine juoda suknia (v.p.: Muaras - pranc. moire — dvigubas papildomas interferencinis vaizdas, susidarantis ne visai tiksliai sutapdinus kelis taisyklinguosius raštus).

Prie diržo visai vyriškos rankos verta špaga ir ilgas durklas, kuris labiau priminė trumpą kalaviją. Suknios buvo kiek pakilusios ir iki kelių matėsi tvirta, aukštais, aukso spalvos zamšo batais aptemta koja... Ir nė šešėlio baimės. Netgi atvirkščiai – įsistebeilijo piktu ir vos tramdomo pykčio pilnu žvilgsniu. Ši valkirija kupina įniršio šnorpavo taip, kad net šnervės judėjo – visai, kaip pas mano Rodeną, o juoda pirštine apmauta visai ne moteriška ranka maigė špagos efesą. Po velnių – tokia gali ir pulti...

- Kokią turite teisę... – Dama neišlaikė ir prabilo pirma. Balsas buvo žemas ir kažkuo priminė garvežio švilpuką.

- Šios žemės senjoro teisę, gerbiamoji damuazele! – Nutraukiau jos klausimą ir nusiėmęs beretę kiek linktelėjau galva: - baronas van Gutenas, Slibino ordino kavalierius, Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto. Esu savo žemėse ir savojoje teisėje! O dabar prisistatykit ir pasiaiškinkit, kodėl jūs esate čia.

- Na.. o kaip gi... – dama kažkiek nuraudo ir sutriko. Aš gi...

- Paprasčiausiai prisistatykite, damuazele, - teko paraginti.

Moteris vos nesuplėšydama savo besikilnojančia krūtine ją veržiantį korsažą, kelis kartus galingai atsiduso, bet susitvardė ir prisistatė:

- Dama Brungilda van Breskensa.

- Dama?

- Taip, Dama! – išdidžiai pareiškė ši stotinga moteris: - Aš po savo vyro žūties, esu pati savo žemių valdytoja.

- Man labai malonu, gerbiamoji Brungilda van Breskensa... – aš sausai linktelėjau galva. – O dabar, būkit gera ir paaiškinkit, ką jūs darote manojoje žemėje.

Labai nepykau. Ypač po to, kai pastebėjau, jog medžioklei vadovavo moteris. Be kelių minučių – mano vasalas. Tačiau nuo minties įvaryti šiek tiek siaubo ir pagarbos, neatsisakiau. Tiesiog auklėjamaisiais tikslais. Vėlgi, po to bus lengviau konfiskuoti šiuos nuostabius šunyčius.

Moteris... galima sakyti – mergaitė, ko gero nesiekia ir trisdešimties, vėl tirštai nuraudo ir gudriai šyptelėjo.

- Persekiojome plėšikus, barone... Taip, būtent plėšikus. Išdykauja jie, žinote, visur aplinkui. Ir štai pačiame persekiojimo įkarštyje nepastebėjome, kaip įlindome į jūsų žemes. Nepykite gi...

Aš sušnairavau į porą stirnaičių, kurios kabojo pririštos prie jėgerių balnų... ir nusprendžiau nerūstauti. Pirmam kartui. Na tiek to... Iš tikro, tai iš kur jai žinoti, jog ponas baronas atsirado? O šią našlę aš vėliau nubausiu... savaip... e-e-e, o kur ji čia veizėja?..

Nusekiau žvilgsniu  ir tapo aišku, jog dama Brungilda akimis ryja... būtent ryja... mano eskudero! Na... taip... o šis pasipūtė kaip Hamburgo gaidys ir maivosi, kad maivosi... Pačius atlošė, krūtinę išpūtė, o nuo emocijų net akys išsprogo...

- Pone Barone, bet... – dama Brungilda vargiai atplėšė akis nuo šauniojo škoto ir pervedė žvilgsnį į mane. – Nesupraskite manęs klaidingai, bet norėtūsi...

Aš supratau, ko jai norėtūsi, ir ko ji norėtų paklausti tad tik dėbtelėjau į heroldą.

Heroldas išlindo į priekį. Jo veidas buvo tarsi savyje paskendęs niūrus debesis, bet pasipurtė, susiėmė, pataisė ant krūtinės kabantį jo statusą liudijantį auksinį ženklą, ant kurio suspindo linksmas saulės zuikutis, ir įtaigiai, lengvai gergždinčiu balsu prabilo:

- Aš, Ambruzas de Aršambo, jo šviesybės Burgundijos, Flandijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo heroldas, liudiju, kad...

Aš labai įdėmiai net neklausiau, ką jis, ar kuo jis ten liudijo, nes pastovūs titulų vardijimai jau visus kaulų smegenis išėdė... įgriso iki neįmanomo laipsnio viršūnės... Tačiau kol vyko tas liudijimo procesas, mane sudomino jauna mergina, kuri savo rudą kumelę laikė arčiau Brungildos eržilo. Visai jauna mergina. Labai panaši į Brungildą... Matomai sesuo... na ne kitaip, kaip sesuo. Tie patys veido bruožai, bet figūra gerokai grakštesnė. Aišku lengvas pilnumas buvo, kaip gi be jo, bet vaizdelis buvo mielas. Tiesą pasakius, kad visai laibų ir lieknų damų, tai yra mergu, moterų ar panelių, šioje epochoje dar regėti neteko. Net tarp praskikiško luomo atstovių. Ne tie laikai: „skeletonai“ ilgai negyvena. Na, o man tai dzin, aš jau nuo mokyklos laikų mėgau turinčias „mėsos“ dailiosios lytės atstoves. Ir mano skonis su laiku nepakito...

Na bet kokia merga!.. Lengvas lūpų putnumas, švelni oda, sveikas skruostų ružavumas ir didelės, tankiose blakstienose įrėmintos akys. Lengvai prasimušantys skruostikauliai tik prideda šiokio tokio, netgi galima sakyti – rytietiško, žavumo.Mergina buvo apsirengusi tamsiai žalia suknia su tiršto raudonio intarpais krūtinės srityje ir labai prašmatniomis rankovėmis. Tokios pat spalvos beretas, prispausdamas kaštoninius plaukus, kurie buvo supinti į dvi ant smilkinių spiralėmis sudėtas kasas, grakščiai gulėjo ant galvos. Išskyrus nedidelį durklą prie diržos, ji neturėjo, užtat ant kairės rankos, nagais įsikibęs į odinę pirštinę tupėjo... gana didelis vanagas... arba sakalas... žodžiu, kažkoks didelis medžioklinis paukštis, kuris sukiojo savo galvą ant kurios buvo užmaukšlintas sultonu papuoštas aklinas gaubtas... kepurė... šalmas? Egzotiška ir gražu...

Šis paveikslėlis mane tiesiog įsiurbė. Atsikvošėjau tik kai mergina tarstelėjo:

- Leiskite prisistatyti, pone barone... – nepažystamoji supurtydama prie beretės prisegtas plunksnas, grakščiai linktelėjo galva. – Dama Šarlota van Grude, jūsų mylista.

- Baronas Žanas van Gutenas... – automatiškai atsakiau. Niekaip nepajėgiau atplėšti akių nuo merginos.

Na... taip... velnio nešta ir pamesta gražuolė, po velnių. Ir vardas labai tinkamas – Šarlotė... van Grude...

Van Grude?..

Van Grude!

- Taip-taip... – sugriaudėjo Brungildos balsas. Ji triukšmingai nusijuokė. – Jūs neapsirikote. Šarlotė valdo antrąjį jūsų baronijos leną. Josios, amžinatilsį, vyras buvo mano, amžinatilsį, vyro brolis ir žuvo vardan Burgundijos šlovės. O ji, trumpai sakant, mano tikra sesuo...

Brungildai tokia giminystės kombinacija atrodė gana įmantriai ir matyt ne menkiau komiškai, tad ji vėl triukšmingai nusijuokė ir smarkiai trinktelėjo ranka per savo galingą šlaunį. Nors griūk aukštielninkas... Ši išskirtinė moteris, nežiūrint į jos abejotinas manieras ir galingus gabaritus, mane žavėjo. Na ir Brungilda...

O Tukas, panašu, jog gyvai pamatė savo svajonių moterį. Tetrūko, kad tik seilė nuo lūpos nuvarvėtų...

- Taip, tai tikrai taip, pone barone... – lengvai, tik lūpų krašteliais šyptelėjo Šarlotė.

- Labai malonu... – sumykiau. Kitų žodžių neradau.

- O jau kaip mums malonu, jūsų mylista! – vėl sugriaudėjo Brungilda. – Jei jūs žinotumėte, barone, kaip mums trūko vyriško...

Milžinė staiga supratusi, kad vos neleptelėjo dviprasmybės, užsikirto ir vėl nuraudo:

- Mums trūko senjoro. Senjoro mums trūko... Bet ko mes stovime? Kiek suprantu, jūs kaip tik pas mus ir keliaujate. Jojam gi, jojam; ten visus formalumus ir užbaigsime.

- Ką gi, taip ir pasielgsime... – pajutau, kad Tukas delikačiai man timptelėjo už skverno. – Tačiau prieš tai, leiskite pristatyti jums damuazo Viljamą Loganą, mano eskudero ir jo šviesybės kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos leitenantą.

- Dama Brungilda van Breskensa... – vyresnioji sesuo slėpdama savo džiaugsmą visai atvirai durstė akimis Tuką ir nežiūrint nemenkų gabaritų, sėdėdama balne, visai grakščiai linktelėjo.

- Dama Šarlotė van Grude... – jaunesnioji niekur nežiūrėdama, kukliai linktelėjo...

Net į mane nedirstelėjo...

Taip... nors išoriškai ji ir beveik tiksli, tik mažesnė savo sesers kopija, bet elgesys skiriasi. Kažkokia perdėtai kukli, ar ką... gana įspūdinga išorė, o išrodo kaip pilka pelytė. Bet tokios išvados dėl pirmojo  įspūdžio gali būti perdėtai skubotos ir apgaulingos. Kaip sakoma: tyli kiaulė gilią šaknį knisa... Pagyvensim, pamatysim. Na bet ir likimo monai: abu vasalai ir abu – merginos. Našlės. Nors griūk ir nestok!

Tokiu būdu, visa mano kariauna, kurią pasiėmiau ne tiek tam, kad padaryčiau įspūdį, kiek tam, kad būtų galima sutramdyti per daug įsijautusį įžūlų vasalą, tapo nereikalinga. Tad prieš tęsiant kelionę, visus mosarabus, išskyrus Almeidą, kuris buvo reikalingas tam, kad išlaikyti karininkų skaitlingumą, paleidau namo.

Netrukus pajudėjom į Breskensą. Į  damos Brungildos dvarą. Kaip paaiškėjo, dama Šarlotė svečiavosi pas savo seserį ir kartu „vaikėsi plėšikus“, kaip išsireiškė josios sesuo. Žinoma, kad melavo. Ir aišku matė, kad aš „nieko nesupratau“.

Beje, o panašu, kad mano žemėje medžioklė gali būti visai nebloga. Laikas nuo laiko, netoliese, sušmėžuodavo danielių ir stirnų bandos.

Ant Šarlotės rankos tupintis paukštis vis tik buvo sakalas. Kažkokios vietinės ir labai retos rūšies. Apmokytas. Prie vieno iš jėgerio balno buvo pilna visokių paukščių, kuriuos sugavo tas sparnuotasis medžiotojas.

Tokie paukščiai nemažai kainuoja. Didikų vertinami. Užbėgant į priekį, pasakysiu, kad Šarlotės namuose tokių sparnuotų medžiotojų buvo visas paukštynas. Pasirodė, kad jie ir buvo jos pagrindinės pajamos. Ji, jėgerių sugautus paukščius, pati augino ir dresiravo, o vėliau parduodavo Amsterdame, kur gaudavo visai neblogą pinigėlį. Ir visai nemenką. Pavyzdžiui vieno tokio jauno sakalo kaina siekdavo net dvi dešimtis florinų. Pusę metų už tokius pinigus gyventi galima. Ir net su šiokia tokia pretenzija...

Kaip paaiškėjo, seserys gyveno visai nevargingai.

Šarlotės servai veisė mulus pardavimui, o Brungildos  - puikius medžioklinius šunis. Visa tai, aišku, kartu su tradiciniais darbais. Ir tai tiesiog puiku – kokiam šuniui reikalingi ubagai vasalai?

Abiejų damų vyrai taip pat buvo broliai ir žuvo du metus atgal viename ir tame pačiame mūšyje prie Herikurto (v.p. apie šį Burgundijai nelemtą mūšį jau buvo rašyta). Šiame mūšyje prakeiktieji šveicarai gerai burgundams kailį išvanojo. Daug kilmingųjų krito.

Nuo to laiko seserys ir našlauja, bet, kaip jau minėjau, visai nevargsta. Gana išradingai ir racionaliai vedė savo ūkį ir neblogai prekiavo. Aišku ne pačios prekiavo, už tokius darbelius gali ir iš kilmingųjų luomo išlėkti, bet visą prekybą valdė per statytinius servus. Ir valdė gana stipria ir visai ne moteriška ranka.

Pavyzdžiui, kaip Brungildos ūkininkavimo talentų iliustracija galėjo pasitarnauti daugybė idealiai apdirbtų laukų ir aptvertų ganyklų su visokiausiais gyvuliais. Ir visa tai prasidėjo vos kirtome jos valdas. Net neabejoju, kad panašų vaizdelį pamatysiu ir pas Šarlotę. Beje, seserų valdos, o ypač Brungildos, pasirodė visai ne menkos, o netgi gana panašios į manąsias.

Kelionėje smaginomės kalbomis, kur pirmuoju smuiku grojo Brungilda.

Šarlotė daugumoje tylėjo ir tik laikas nuo laiko paslaptingai pati sau nusišypsodavo. Gal tik porą kartelių pritardama savo seseriai išlemenom kelis žodelius.

- Greitai pamatysime ir mano kuklų būstą, ponas barone... –Našlė koketiškai mirktelėjo, bet kartu suspėjo mesti ir šūvio vertą žvilgsnį į Tuką, kuris tam tikra prasme jau buvo beveik pilnai užhipnotizuotas ir vos ne atvira burna sekė kiekvieną „valkirijos“ judesėlį.

- Jei jūsų būstas nors kiek panašus į jūsų privalumus, tai aš nusiteikęs pamatyti tikrą pasakų pilį... – atsipirkau mandagiu komplimentu, nuo kurio dama tiesiog ištirpo ir palikęs ją tuko globoje, priartėjau prie Šarlotės. Tegu Didžioji  dama pabūna arčiau savo išsvajotojo – aš nenusiteikęs trukdyti, o tai jau smegenys garuoja – kalba su manim, o dirsčioja į Tuką.

- Puikus jūsų sakalas, gerbiamoji Šarlote. Papasakosite man apie savo paukštyną?

Aš iš anksto apgalvojau apie ką kalbėsiu su šia mergina. Taip sakant, reikia surasti bendrų sąlyčio taškų, interesų, o toliau bus matyt. Arba ne... Kaip korta nuguls...

Apie sakalų medžioklę žinojau itin mažai. Beveik nieko nežinojau, nors tarp trofėjų, kurie liko po vokiečių šarvučių gaujos sunaikinimo, buvo ir gana sunkus, dviejų tomų iliustruotas traktatas „Medžioklės su plėšriaisiais paukščiais menas“ (v.p. traktatas vadinosi: „De Arte Venandi cum Avibus“. sakalų medžioklė buvo paplitusi ne tik Rytų ir Vakarų Europoje, bet ir Azijoje, ir net Tolimuosiuose rytuose. Ne išimtis buvo ir LDK – sakalų medžioklė tarp LDK didikų tapo nuo XIV a.), kurią parašė pats Šventosios Romos imperijos kaizeris Frydrichas II Štaufenas dar 1240 metais (mano šauliai vertindami mano, jų akimis žiūrint, keistą pomėgį knygoms, tempė viską ką tik pamatydavo rašyto ar spausdinto). Aišku, jog tai nebuvo originalas, o tik perpaišyta kopija, bet foliantas buvo gana įspūdingas. Turėdamas laisvo laiko pavartinėjo, kažką paviršutiniškai paskaičiau.

Tiesa, turėjau aš ir visai senovinę knygą... gal net tūkstantųjų metų. Surašyta ant pergamento. Autorius buvo kažkoks arabas Al Džachiza (v.p. rašytojas, literatūrinės kritikos pradininkas: angl. Al-Jahiz, 776-868m.). Knyga vadinosi „Knyga apie gyvūnus“. Tačiau ji buvo surašyta tokia archaiškai senovine kalba, jog aš vos teįstengiau iššifruoti vieną ar du puslapius. Tokiu būdu, dabar atradau šiai knygai gerą pritaikymą – ji padės našlės Šarlotės taisyklingos apsiausties pradžiai. Aišku, jei šioji dama pasiruošusi aršiai gynybai.

- Taip, tai sakalas, jūsų mylista, - iš Šarlotės sublizgėjusių akių supratau, kad visai vykusia parinkau temą. Prieš parduodant, aš jį paskutinį kartą išvežiau į laukus. Jūs, barone, domitės sakalų medžiokle?

- O kaip gi, gerbiamoji Šarlote, šis kilmingas užsiėmimas – vienas iš būtiniausiųjų garbingo kabaljero aistrų.

- Aš matyt neteisingai suformulavau klausimą... – Mergina gudrų šypsnį pabandė užmaskuoti lengvu sutrikimu. – Aš norėjau pasidomėti kiek jūs įgudęs sakalų medžioklėje. Gal būt jūs galėsite man suteikti keletą pamokų? Ką galėtumėte pasakyti apie mažojo apuoko (v.p. lot. Asio otus) panaudojimą medžioklėje?

- Apuoko?

Na... taip... o ką aš galiu pasakyti apie apuoką? Ogi – nieko.  Panašu, kad reikės trimituoti kapituliaciją. Nagi nė žodelio apie jį knygose nėra. Ir aišku, kad našlė šį klausimą uždavė ne šiaip sau. Tuoj balon kaip sėsiu...

- O štai ir mano kuklus būstas, - išgelbėdama mane nuo jau nepageidautinų kalbų, pareiškė Brungilda.

Ant neaukštos kalvos stovėjo pilis... Nors pilimi šį pastatą pavadinti, tai jau kiek per daug. Greičiau jau namas. Didelis, triaukštis akmeninis namas, kuris buvo prišlietas prie aukšto ir, sprendžiant iš fasado, matomai itin seno donžono. Na ir akmeninė tvora aplink. Gana neaukšta – tik koks trejetas metrų, bet su giliu grioviu aplinkui. Tai tiek tų gynybinių įtvirtinimų. Ir nėra ko stebėtis: pastatyti pilnavertę pilį – smulkiam dvarininkui beveik neįmanoma užduotis. Aišku, jei už jį nepasistengė jo pačio protėviai. Pagrindinis bokštas yra – na ir paprastai užtenka. Bent jau bet kokiu atveju, kur kas geriau nei tikėjausi, kai atvykęs stebeilijausi į savo apgriuvusią pilį.

Ideali tvarka. Iš tikro, tai tokią tvarką gali organizuoti tik moteris. Pasiturinti moteris.

Žolė nupjauta, visi ūkiniai pastatai tvarkingi, prižiūrėti ir net nudažyti skirtingomis spalvomis. Šalia gana didelis vaismedžių sodas ir nedidelė iškuopta, tvarkinga ir itin prižiūrėta koplyčia. Šeiminykščiai nenusmurgę, tvarkingi, švarūs. Beje, vyravo grynai moteriškoji dauguma... Puikumėlis – mano palydai nuobodu nebus.

- Motuše! Motuše! Žiūrėkit, kas pas mus atvyko! – griausmingai ir skardžiai sušuko Brungilda neaukštai, sudžiūvusiai, juoda suknia vilkinčiai senutei, kuri lydima dviejų gigantiškų šventikų pasirodė kieme.

Našlė vikriai, sudrebindama žemę, nušoko nuo balno. Atskubėjusį tarną apdovanojo triukšmingu antausiu ir jam numetė pavadžius. 

Gana gerokai nustebau, kaip tokia stotinga dukrelė galėjo gimti tokiai sausai ir net miniatiūrinei moterėlei. Nors, tiesą sakant, galėjo atsigimti ir į savo tėtušį ar kokį... arklininką. Pasitaiko. Visi mes žmonės.

- Motuše, pagaliau mes turime senjorą... – Brungilda pakštelėjo motinai į ranką ir paklusdama jos griežtam žvilgsniui iš karto surimtėjo

Na... taip... kaip ir aišku, kas čia vadas. Motušė. Vienareikšmiškai. Na ir Šarlotė, nežiūrint į savo nepriklausomybę, jai pabučiavo ranką ir pasislėpė už jos nugaros.

 Aš nulipau nuo žirgo ir priėjau prie moters, kuri su lengvu įtarimu dėbčiojo į mane ir mano žmones. Gal ne tiek su įtarimu, kiek su nepasitikėjimu, kurį galima būtų iššifruoti nuo „aš tave, ištvirkėli, kiaurai matau ir skriausti savo mergaičių neleisiu“ iki „ Vaikšto čia visokie prašalaičiai, o po to ieškok dingusių sidabrinių šaukštų“. Gal ir klystu, bet būtent tai aš perskaičiau jos sausame ir asketiškame veide. Tiesą sakant ši moteris nebuvo itin sena – kažin ar penkiasdešimt siekė, bet ją labai sendino jos juodi aprėdai, kurie buvo veikiau panašūs į vienuolišką abitą, nei į pasaulietiškus rūbus. Na ir jos mimika – senos žiežulos. Tokios, kur nesuprasi ar ant ikonos piešt, ar tiesiai ant laužo vest.

- Baronas van Gutenas, Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto. – Prisistačiau pilnu titulu, tačiau gana kukliai. Be jokios pompastikos. Nors, prisipažinsiu, buvo pagunda pašiurpinti busimų vasalių motušę savo palaidumu.

- Ševalresė Gvidolena van Breskensa (v.p. pranc. chevaleresse, taip buvo vadinamos ševalje sutuoktinės, tačiau kai netekėjusi ar našlė moteris savarankiškai vesdavo ūkį, šis kreipinys galėjo būti naudojamas, kaip savarankiškas titulas), - moteris suvaidino lengvą tūptelėjimą. – Ševalje Alfonso van Breskenso našlė. Mums malonu, barone, kad pagaliau atsirado konkretus siuzerenas. Tačiau leiskite...

Heroldas viską supratęs iš pusės žodžio, ją nutraukė ir savo triadą išpylė kaip žirnius. Puikiai padirbėjo. Žengtelėjo į priekį ir greitakalbe greit įtikino garbingąją našlę mano tikrumu.

Motušė pagaliau aptirpo ir pristatė savo palydovus. Pasirodo ji turėjo ir sūnelį. Toks visai atsišėręs trylikametis vardu Klausas. Vaikinukas į mane ir mano svitą žiūrėjo su neslepiamu pasigėrėjimu. Cha... patys tikriausi riteriai. Su visai atributais.

Na, o vienuoliai buvo kaip vienuoliai – pranciškonai. Vienas – tėvas Ignotas, pilies kapelionas, o kitas - tėvas Mykolas, kuris klajojo po pasaulį ir dabar  laikinai gyveno pilyje. Pamaldūs, dievobaimingi ir garbūs vienuoliai. Bent jau taip juos pristatė pati našlė. Nors žiūrint į tėvo Mykolo fizionomiją, į jo gana vėjavaikišką ir gana nekvailą žvilgsnį, labai jau pamaldžiu aš jo nepavadinčiau. Protingas, gudrus ir net kažkiek palaidas... Nors kas man darbo?.. Nors...

O kodėl gi ne?..

Mano kaimui ir piliai taip pat reikia šventiko. Be jo neapsieisiu. Būtinas šio laikmečio atributas. Na, tai tėvą Mykolą ir priviliosiu. Užteks jam po pasaulį bastytis. Nors, kaip rodo patirtis, su tais vienuoliais visada reikia būti atsargiems. Be griežto, bandomojo pokalbio – nieko nebus. Man gi reikalingas tikras vienuolis... na... na... normalus ir sukalbamas, be perdėto fanatizmo ir skaistybės ir pageidautina, kad mėgtų išgerti. Su tokiu lengviau susišnekėti. Pažiūrėsim... Tėvas Michaelis - man visai simpatiška kandidatūra.

Kol keitėmės privalomomis mandagybėmis, Brungilda užkūrė tikrą pirtį. Ne ta prasme, kad pirtį, o ėmėsi organizuoti priėmimą ir visi šeiminykščiai pradėjo lakstyti, kaip įkirpti. Matyt trigubu greičiu. Iš įvairių piles kampų pasigirdo pjaunamų paukščių kleketavimas ir skerdžiamų gyvulių žviegimas. Nieko nepadarysit, brangūs vasalai – pats siuzerenas jūsų būstą aplankė! Taip jau priimta – gali į paplotėlį susiploti ir nuo savo donžono žemyn galva nukristi, tačiau tinkamą priėmimą – privalai paruošti. Na ir gerai. Jau seniai jaučiausi gerokai praalkęs. Na ir bendražygiai jau į virtuvės kvapų pusę nosis vedžioja. Visi mėgėjai gerai prišveisti. Ir pagerti...

Nusprendėm neatidėlioti būtinąsias procedūras, tad po to, kai heroldas skambant persevano trimitui perskaitė visus reikiamus popierius, nupėdinom tiesiai į koplyčią, kur turėjo įvykti omažo ritualas. Brungilda ir Šarlotė neprieštaravo. Ir netgi atvirkščiai: kažkodėl Brungilda net švytėjo nekantrumu. Na o rūgštaus motušės snukučio domėn neėmiau. Dzin...

Na nors vyresniosios sesers nekantrumas gal visai ir suprantamas – nori greičiau baigti su privaloma programa ir pereiti į artimesnio bendravimo su manuoju eskudero lygmenį. Teko girdėti visokias pasakėles apie meilę iš pirmo žvilgsnio, nors pats to patyręs nebuvau. Aišku laukinės aistros priepuoliai tai buvo net nuo trumpo dėbtelėjimo, tačiau taip kaip pas tuos du... tai ne... nebuvo. O dar taip, kad  abu ir iš karto... tai jau tikrai ne. Stebuklas – ne kitaip. Italai tokį abipusį staigų jausmą vadina „žaibo trinktelėjimu“. Beje, gana tikslus apibūdinimas. Na ir tegu. Aš nieko prieš. Na gal kiek pasversiu visus „už“ ir „prieš“ ir apvesdinsiu. Broliukas Tukas už Brungildos nugaros bus kaip už kokios akmeninės sienos. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.

Na ir dar yra šiokių tokių teigiamų pusių, bet apie tai aš vėliau pagalvosiu, o kol kas tai tas ritualas... kad jį kur... po galais. Guodė tik tai, jog reikės bučiuoti švelnias moteriškas lūpytes, o ne vyriškus ir neskustus snukius. Ypač viliojančiai atrodo Šarlotės lūpytės... blyn, vienok kas aš per ištvirkėlis? Matilda namuose sėdi ir laukia nesulaukia savo barono... Na, blyn, aš gi ją vis tiek myliu ir savo nuodėmes kaip nors išpirksiu...

Kas per velnias? Aš gi dar net nieko nepadariau, o jau atgailauti susiruošiau. Visai jau galvoj negerai.

 

2016-08-31