"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyrius. 206-08-03

V skyrius

- Kodėl serpantinoms daromi ištisiniai monolitiniai lafetai? Tai juk ne bombardos. Na, atsakykite gi, maestro...

Aš patogiai įsitaisęs krėsle, bandydamas išblaškyti priverstinį tinginiavimą, bandžiau užsiimti šiokio tokiu progresu. Prakeiktas kulevrinos sviedinys ne tik, kad pramušė kirasą ir dabar jos sutaisymas kainuos ne mažiau penkių florintų, je ne visą dešimtį, tai man dar įskėlė tris šonkaulius ir sutrenkė krūtinę. Dabar aš net į išvietę klibinkščiuoju vėžlio žingine pasiramstydamas lazdele. Jaučiuosi geriau, nei pirmą dieną po mūšio, bet vis tiek dar klaikiai...

Kaip aš iš vis išgyvenau? Galu tik spėlioti. Arba vokiečių artileristai skubėdami parako per mažai įdėjo arba sviedinys jau buvo praradęs savo pirminį greitį kliudęs dar kažką prieš  mane. Nežinau... Bet gyvas ir beveik sveikas. Samuelis sako, jog po poros savaičių šokti galėsiu. Na, bet tai aš ir pats žinau.

Prakeiktas tiltas ir prakeikta jo priešakinė pozicija. Išgyveno vos trisdešimt du žmonės, iš kurių dešimt voliojasi lazarete (v.p. pranc. lazaret, it. lazzaretto – karo lauko ligoninė kariams, kuriems nereikia specialių sąlygų, ilgo ir specializuoto gydymo). Aštuoni mirė dar tą pačią naktį... dar du – kitą dieną. Likę gyvens, bet pilnavertiškai tarnauti jau nebegalės...

Ir nereikia. Visiems surasim darbo. Nieko neišmesiu.

Kompanija... O jos jau nėra. Trys dešimtys mosarabų šaulių, dvidešimt arbaletininkų ir du ietininkai... Dar septyni kandidatai ir dvi dešimtys mokinių. Bet jie dar per jauni ir per maži netgi kandidatams. Viskas... Išlikęs būrys tapo labiau panašus į plėšikų gaują, o ne į kompaniją.

Bet ir karas, ačiū Dievui, pasibaigė. Frydrichas Habsburgas užsiprašė taikos ir ją gavo. Armija jau ketvirta diena, kaip nieko neveikė. Karolis kiekvieną dieną susitikinėja su Frydrichu – baigia dėlioti visus taškus ant „i“ – valdovai dalinasi senučiukę Europą.

Štabe pasklido kalbos, kad derybos įvyko tik dėl manęs ir mano kompanijos. Atseit vokiečiams siaubą įvarėme, o Frydrichui nuostabą savo herojiškumu ir ištverme. O jei tiksliau, tai taip kalba Olivje de la Maršas – jis kiekvieną dieną užsuka taurelei vyno. Jo žodžiais galima tikėti. Burgundijos gvardijos vadas geriau leisis sudeginamas ant laužo, nei pameluos. Kabaljero iki paskutinio nago juodymo.

O štai Karolis manęs neaplankė, nors pats labai patenkintas ir mane su mano flamandais visiems rodo kaip pavyzdį. Artėja pyragaičių dalybos... Laukiu, bet kol kas nesulaukiu. Kunigaikštis ir be manęs turi rūpesčių. Praeis laikas ir velniai žino kas ten tiems valdovams šaus į galvą – gal visai užmirš, pamirš ir paliks nežinioj. Taip, valdovai – jie tokie... Kaip kažkas iš protingųjų jau yra pasakęs – padaryta paslauga – nieko nebekainuoja. Be to, mes paprasčiausi samdiniai ir privalome rodyti didvyriškumą už atlygį be jokių papildomų meduolių...

- Lengvas lafetas neišlaikys atatrankos, pone kapitone... – maestro Rafaelis Pelegrinas įsiaudrinęs net nusirovė nuo plikos galvos kepuraitę ir instinktyviai, kaip buvo įpratęs, susiruošė su ją patrinti kaktą, bet laiku prisiminęs , kad apdegimai dar nepraėjo, ėmė ją tik glamžyti rankose.

Šį artilerijos virtuozą perviliojau pas save. Teko veikti net per de la Maršą ir Burgundijos artilerijos vadui Kasparui Biuro (v.p. pranc. Gaspard Bureau ir Jean Bureau buvo broliai, genialūs artileristai ir mokslinės balistikos pradininkai, ir kurie praktiškai padarė perversmą artilerijoje ir balistikoje. Praktiškai nuo jų prasidėjo lauko artilerijos mokslai, standartizacija ir t.t.; tačiau jie Burgundijai netarnavo, o šis antraeilis veikėjas tik bendrapavardis) nusiųsti statinaitę Reino vyno. Na ir pačiam meistrui teko atlyginimą mokėti dvigubai didesnį nei gaudavo prieš tai. Vertas jis to. Apie pabūklus, šiame artilerijos vystymosi etape šis italas žino viską ir net kiek daugiau. Šaudo meistriškai ir net vamzdžius moka – žino jo šeimoje saugomo metalo sudėties formulę. Nuo mažumės šioje sferoje sukiojasi. O man tokių žmonių reikia. Planų tai turiu didelę gausybę...

Dabar, šiuo momentu, svarstome kaip patobulinti mano serpantinų ir falkonetų lafetus. Bet kol kas lombardo galvoje kažkas klynija – nenori suprasti akivaizdžių tiesų. Aš ir pats šiame reikale ne itin didelis žinovas, tačiau grafo Šuvalovo vienaragio  konstrukciją, kuris savo laiku buvo pats geriausias pasaulyje – įsiminiau (v.p. Grafas Šuvalovas į Rusijos armiją įvedė standartizuotas ir gana savotiškos konstrukcijos haubicas, kurios įgavo vienaragio pavadinimą dėl jo herbe esančio vienaragio ir specifinius lafetus. Šiuos pabūklus vėliau kopijavo Prūsijos ir Švedijos bei kitų šalių armijos, jos buvo labai patogios, o lafetai buvo ganėtinai paprasti ir gaminami priklausomai nuo pabūklų naudojimo sąlygų: kalnai, lygumos, jūra...). Štai šias žinias ir noriu pritaikyti savo pabūklų parkui. Kol kas tik lafetus, o toliau – matysim. Mano manymu, tai čia nieko ypatingo kaip ir nėra net pagal esamas technologijas, nors skirtumas tarp epochų – du šimtai metų. Tik gal kiek brangoka, bet dėl to tai ką nors sugalvosiu.

- Viskas bus gerai... Žiūrėkite čia, maestro. – dar kartą ėmiau švininiu pieštuku vedžioti per popieriaus lapą. – Ašis plieninė ir ne kitaip. Lovys surenkamas, sutvirtintas varžtais ir metalinėmis juostomis, o štai skersiniai kaip tik ir užtikrins reikiamą tvirtumą...

- Monsinjore! Atvyko senjoras de la Maršas. – paskui balsą į palapinę įvirto Tukas, kuris ką tik lauke muštravo jaunimėlį. Tvarka turi būti – nėr čia ko be užsiėmimo slankioti.

- Įsakyk palydėti ir šūktelk Matildą. Tegu stalą dengia. O jūs, maestro, kol kas laisvas... Taip, ir pradėkite siūti maišelius, kardusus (v.p. ol. kardoes, maišeliai ar kasetės parakui, vėliau popieriniai paketai tabakui arba biriems daiktams) iš to batisto, kurį jums išskyriau. Pradžiai siūkite tik pusei normos. Ryt išmėginsim.

Leibgvardijos vadas, ištikimas savo veržlaus vaikščiojimo įpročiui, strimigalviais įnėrė į palapinę, pasisveikino ir eilinį kartą paėmė į rankas kirasą su joje užstrigusiu sviediniu. Negarsiai vyptelėjo ir atsisėdo į krėslą.

- Jūs tikras laimės kūdikis, Žanai. Mūšyje prie Herikurto (v.p. pranc. Hericourt, miestas prie kurio įvyko mūšis, kai Karolis atskubėjo su 10000 kariauna į pagalbą apgultam miestui. Miestą buvo apgulę austrai ir šveicarai – apie 18000 karių. Šveicarų pėstininkai palaužė Burgundijos pėstininkų gretas ir Burgundijos kavalerija atsitraukė taip ir nestojusi į mūšį. Miestas pasidavė sąjungininkams. Žuvo apie 70 šveicarų ir apie 600 Burgundijos karių) senjorą de la Procijų lygiai toks pat sviedinukas kiaurai permušė.

- Taip. O prie Kelno (v.p.: vok. Köln) lygiai tokiu pačiu nunešė galvą baronui Žeromui de Liusakui. – Šyptelėjau pildamas į taures vyną.

Olivje de la Maršas linksmai nusikvatojo:

- Na taip Žanai! Aš jau visa tai sakiau. Senstu...

- Nepastebėjau. Netgi atvirkščiai, matau jog jaunėjate. Laikykite taurę, jūsų mylista.

- Nėr kada, barone. Aš su reikalu. – Tačiau de la Maršas vyno neatstūmė, o paėmęs taurę gerokai nugėrė ir tik tada tęsė. – Ruoškitės. Mane valdovas atsiuntė. Vyksim kartu.

- Kas atsitiko? Vėl „tet-de-pon“? Man į rikiuotę sustatyti markitantes?

Leibgvardijos vadas vėl linksmai nusijuokė ir palankiai pašnairavo į tvirtą Matildos, kuri atitempė padėklą su rūkyta mėsa ir sūriu, užpakaliuką.

- Jūs mane šiandieną linksminate, Žanai... – de la Maršas paėmė sūrio ir ant jo uždėjo gabaliuką kumpio. – Ne. Viskas kur kas paprasčiau. Jus nori matyti Frydrichas Habsburgas, Šventosios Romos imperijos kaizeris.

- Kam? – net aiktelėjau.

Naujiena, vienok... Kokių velnių aš reikalingas tam vokiečiui? Fantazija piešė tik parodomąją imperijos priešo bausmę ant ešafoto... Belieka tikėtis, kad Karoliukas užtars ir neleis manęs skriausti...

- Nežinau ir jei žinočiau – nesakyčiau, - šyptelėjo de la Maršas. – Įsakykite skubiai jus rengti. Taip... Iškilmingai. O aš tuo tarpu nors pavalgysiu, o tai visą dieną ant kojų... Na, štai, kad ir jūs – mokate patogiai įsitaisyti, galėtumėt mane į savo būrį priimti kokiu leitenantu...

- Jostai, rengiamės... – jau gerokai įkyrėjusį Olivje juokelį nuleidau negirdomis.

Smalsumas buvo nenumaldomas - net kiekviena ląstelė zvimbėjo. Kaip ten be būtų, bet su imperatoriais dar reikalų neturėjau. Ir šis Frydrichas, vienok žinomas istorinis personažas. Šventosios Romos imperijos imperatorius, kaip jie vadina – kaizeris, Italijos karalius, Vokietijos karalius, Štirijos ir Austrijos kunigaikštis... (v.p. Štirijos kunigaikštystė, vok. Steiermark, centrinis miestas Gracas (Graz). Kunigaikštyste buvo nuo 955/976 m. iki 1803 m., Imperatoriai į ją turėjo paveldėjimo teises, vėliau tapo Austrų-Vengrų karūnos žemėmis, o po pirmo pasaulinio karo pietinė Štirija atiteko Serbijai, Chorvatijai ir Slovėnijai, o šiaurinė – didžioji dalis liko Austrijai)...

Na gi žiūrėk, tu man, kur mane vėjai nupūtė... Čia tai lygis! Tuką taip pat su savimi pasiimsiu – iškilmingiau atrodys, na ir pats Tukas tegu šildosi mano triumfo spinduliuose.

- Leitenante Loganai, vyksi su manimi. Pasiimk keturis arkebūzininkus... Ir tegu persirengia...

Apsirengimas ilgai neužtruko. Olivje nespėjo net trečdalio padėklo sušlemšti. Jostas stengėsi, o Matilda, puikiai suprasdama šio reikalo svarbumą, jam gelbėjo. Vis tik ne kiekvieną dieną, mylimą vyrą ant kilimėlio pasirodyt priešais imperatoriškąsias akis kviečia. Akimirksniu mane apkaustė geležimis, apkabinėjo auksiniais blizgučiais, sušukavo ir net iškvėpino. Na štai, galima ne tik, kad pas imperatorių, bet ir pas popiežių vykti. Įdomu, o su Frydrichu imperatorienė ar bus?

Pabalnojo Rodeną. Šiam ištikimam draugui sužeidimai jau apgijo, o ir jo eksterjeras gerokai iškilmingesnis nei Kaprizo.

Valdovai susitikinėdavo neutralioje teritorijoje tarp savo armijų. Ten deryboms buvo pastatytas milžiniškas paviljonas, virš kurio plevėsavo abiejų monarchų herbinės vėliavos. Imperatoriaus vėliavoje puikavosi jau puikiai pažystamas dvigalvis juodas erelis su raudonomis ir balta juostomis padalintu skydu ant pilvo. Na, o Karolio vėliava buvo gana smarkiai sudėtinga kampuose auksinės lelijos mėlyname fone, stilizuoti liūtai, persipynusios juostos ir taip toliau.

Derybininkų saugumą užtikrino abiejų valdovų gvardijos. Burgundų – asmens žandarų kuopa, o imperatoriaus – imperatoriškųjų riterių kuopa. Šitie tai gana savotiška publika – piršto tarp dantų nekišk... Netituluoti imperijos didikai, tiesioginiai Frydricho vasalai ir nepaklūsta niekam, išskyrus savo šeimininkui. Beje, jie turi teisę bet kada įeiti net į imperatoriškuosius pasitarimus, tačiau atstovų Reiche neturi. Jų valdos – visa imperija. Imperatoriaus akys, ausys ir kalavijas, o esant reikalui - baudėjai.

Vos nešnypšdamas iš skausmo nulipau nuo žirgo. Krūtinė dar nenumaldomai skauda. Mintyse sukalbėjau maldelę ir įėjau į palapinę.

Na ir...

Didelėje patalpoje, prieangiu net nepavadinsi, priešais darbo kabinetą-salę, kurioje vyko pačios derybos, grūdosi abiejų valdovų dvariškiai. Kai kurie burgundai ir vokiečiai visai taikiai plepėjo, bet didžioji masė tai buvo persiskyrusi į dvi stovyklas ir, iš aukšto šnairuodami į buvusius priešininkus, stipinėjo skirtinguose kampuose.

Aš nusprendžiau neišsiskirti iš didžiosios masės ir, kol heroldas su pranešimu apie mano atvykimą nupėdino į kabinetą-salę, priėjau pasisveikinti su senjoru de Raveštainu – šeštosios ordonansinės kuopos kondjukto, kuriai mano kompanija ir priklausė. Jis kaip tik kalbėjo su Kompobaso kontu ir Džonu Midletonu – anglų lankininkų vadu. Jie taip pat buvo mano pažystami. Taip, taip, statau tiltus, tvirtinu ryšius – populiarumas kaip ant mielių auga. Tuką, beje, taip pat visi pažysta ir elgiasi kaip su sau lygiu. Štai ir dabar nupėdino pasisveikinti su pažystamais dizanje (v.p. 1471 m. ordonansinė kuopa buvo dalijama į dešimt dešimtukų – skyrių, o skyrius į dvi „kameras“ – dvi porines dalis – į 6 ir 4. Dizanje vadovavo kartu ir skyriui, ir „šešetukui“. Primenu, kad žandarų kuopa buvo skaičiuojama pagal riterius, tai yra viename dešimtuke galėjo būti apie šimtas ir daugiau karių ir tarnų).

Persimečiau su de Raveštainu keliais bereikšmiais žodžiai ir pasisukau į imperatoriškuosius buvusius priešininkus. Reikia pripažinti, kad vokiečiai nuo prancūzų gana ženkliai skyrėsi. Viskuo. Išdidžiai šalti, susitingę, snukiai šiaurietiškai grubūs...

Oj... O tai lyg ir apie mane...

- ...tai jis!.. – išgirdau pernelyg garsiai pasakytas pokalbio nuotrupas. Mano pusėn linktelėjo vilkintis apsiaustą su ereliu ir į kastenbrustą įsispraudęs barzdočius, kuris kalbėjosi su kažkokiu jaunuoliu.

- ...gaila, kad jis nepapuolė į mano rankas... – Jaunasis vokietis karingai pakėlė smakrą su savo smaila barzdele ir padėjo ranką ant kalavijo efeso.

- ...užtat jam papuolė fon Rozenbergas... – barzdočius pašaipiai pažvelgė į savo pašnekovą. Ur dabar Klausas Saksonijos kunigaikščiui skolingas tūkstantį florinų už savo išpirką. Turės perleisti trečdalį savo žemių...

- ...aš ne Rozenbergas... - jaunuolis tiesiog akyse ėmė degti kaip degtukas.

Pokalbį girdėjau labai neaiškiai, bendras gaudesys slopino kai kuriuos žodžius, bet esmę pagavau. Kalbėjo apie baroną, kurį buvau paėmęs į nelaisvę.

Tiesiog akivaizdžiai nužiūrėjau jaunąjį vokiečių išsišokėlį ir kaip galima pašaipiau nusišypsojau. Žinokis.

Na-a taip... Arogancija manyje auga tiesiog su geometrine progresija. Matomai tai aplinkos įtaka. Tarsi būčiau gimęs kokio didiko šeimoje, blyn...

Pažlibinau į burgundus... Dieve mano. Viena diduomenės grietinėlė. Net Didysis burgundijos bastardas Antuanas, Roš-en-Ardeno kontas, senjoras de Bevrė, de Krevkeris ir de Vasis, de Granpre kontas, de Gijenas ir de Šato-Terji... ir dar ten kažkokie, kad juos kur visu... Po velnių, ir taip neįsivaizduoju, kaip galėjau tokį kiekį titulų įsiminti. Ne kitaip, kaip Tuko įtaka... Antuanas, man simpatijas keliantis žmogus, gal todėl, jog taip pat buvo bastardas? Jis buvo nesantuokinis Pilypo Gerojo (v.p. Philippe III le Bon) – Karolio tėvo sūnus (v.p. Didysis Burgundijos bastardas. Anthony Bastard of Burgundy or Le grand bâtard, 1421 – 1504-03-05, žymus to laikmečio politikas, diplomatas ir t.t.).

Jis buvo Auksinės Vilnos ordino kavalierius. Brolis juo pasitikėjo ir turėjo plačius įgaliojimus – praktiškai net komandavo jo armijai... Nors už Karolį ir aukštesnis, bet ganėtinai panašus į jį panašus – vis tik tėvas tas pats.

Bastardas Antuanas, tarsi išgirdęs mano mintis, pasisuko ir mostelėjo ranka pasisveikindamas, tad teko prie jo prieiti.

- Barone, mes čia jau lažinamės kam Frydrichui jūsų prireikė. Apšvieskite, prašome.

- Taip, apšvieskite mus, barone... juk jūs tikriausiai viską žinote... – pasigirdo dvariškių, kurie buvo apsupę Antuaną, balsai.

Aš, nužvelgdamas šią grupelę padlaižių, sekundėlę palaukiau... Niekuo neišsiskiriantys šakalai, kurie laukia kada jų valdovas juos apdovanos savo šviesybės kruopelėmis. Ne... ne mano lygis. Na ir nesiruošiu aš taip žemai kristi. Ignoruodamas Antuano svitą, pasisukau į bastardą ir pasakiau:

- Jūsų šviesybe, man tai tokia pati mįslė, kaip ir jums, tačiau šiokių tokių minčių turiu.

Antuanas skatindamas kalbėti toliau linktelėjo:

- Kalbėk, mano drauge.

- Prašys perleisti jam mano galvažudžius, kurie taip šauniai moka nuvaryti priešo barkas su provizija. Beje, porą vyno statinaičių iš šios barkos aš jau ryte nusiunčiau į jūsų palapinę, jūsų šviesybe.

- Cha... – Antuanas nusijuokė. – Nuostabus jūsų sąmojis, barone. Jokiu būdu savo galvažudžių jam neperleiskite. Žmonės mokantys į namus nešti grobį mums patiems pravers. Beje, atvykus į Burgundiją kviečiu jus į Šato-Terji (v.p. pranc. Château-Thierry). Ten puiki medžioklė – jėgeriai giriasi, kad prirodys kokią dešimtį tauriųjų elnių.

- Be jokių dvejonių, jūsų šviesybe... – ir nusilenkiau lydimas pavydaus gaudesio.

Nuėjau pas Tuką ir nusivedžiau jį kiek į šoną.

- Brolau... staigiai nusiųsk ką nors į stovyklą ir įsakyk dvi statinaites malvazijos pristatyti į didžiojo Bastardo palapinę. Staigiai, o tai dar sugadinsi „didžiąją politiką“...

Štai taip ir tvarkomi reikalai Burgundijos dvare. O kas dar laukia...

Nuotaika pakilo iki debesų. Na gi, tai kada čia tuos pyragaičius dalins? Ne šiaip sau gi tas „ober-doičius“ pareikalavo mane pastatyti jam prieš akis... Asmeniškai aš tai visai nieko prieš dar vieną baroniją neturiu. Visai nieko prieš, jei tai būtų baronija su vynuogynais prie Reino. Bet čia ir dar vienas aspektas – po imperatoriaus pyragaičių, Karolis turėtų pasirodyti ne mažiau dosniu. Vienareikšmiškai. Čia tokie valdovų žaidimai: Karolio „pompa“ turėtų būti dviguba nei Frydricho – ne jo būdui pasirodyti menkesniu net smulkmenose. Na taip... aš to norėčiau. Bet kas ten iš tiesų bus – neaišku. Su visokiais valdovais tai ir subinėj akis turi turėt...

Na, bet aš vis tik tai šaunuolis...

- Jūsų mylista, einame... – pasirodęs heroldas šiurkščiai nutraukė mano svajas ir pagyras.

Nuėjau su juo į kabinetą ir priklaupiau net nespėjęs į nieką normaliai įsižiūrėti. Šmėstelėjo tik kažkieno veidas su stambiu atsikišusiu žandikauliu... Po velnių... tai gi ir yra pats Frydrichas. Dar kai buvau savo anojoje epochoje, buvau skaitęs, kad visi habsburgai turėjo netaisyklingą sukandimą, kurį paveldėjo iš Kimburgos Mazovietės (v.p. lenk. Cymbarka Mazowiecka; ~1394-1429. Algirdo duktė, Jogailos dukterėčia, Gediminaitė. Pagal legendą, ji buvo neįtikėtinai stipri – galėjo net vinį plikom rankom iš sienos ištraukti. Habsburgai nuo XV a. iš tiesų pasižymėjo apatiniu plačiu žandikauliu, tačiau, nors jos atžalos jau pasižymėjo stamboku, bet neišsiskiriančiu žandikauliu, ši Kimburgos „dovana“ progresavo vėlesnėse kartose, kai habsburgai norėdami išlaikyti valdžią pradėjo tuoktis su ganėtinai artimais giminaičiais). Ši didinga moteris, kaip sako legendos, buvo tokia stipri, kad rąstus kilnojo, o jos stiprūs genai visiems savo antspaudą paliko...

- Stokite, mano drauge... – pasigirdo žemas ir kiek kimokas balsas. Žodžiai buvo ištarti prancūziškai, bet su gana stipriai juntamu akcentu.

Frydrichas, aišku, kalba. Aš kiek padvejojau ir, pasirodo, neapsirikau... Prašymą, didžiuodamasis savo vasalo elgesiu, pakartojo jau pats Karolis:

- Stokite, barone, mes įsakome jums...

2016-08-03