Armanjako Šalis: "Armanjako šalis. Rutjeras". IX skyriaus pabaiga. Armanjakas

Gražuolė. Pasijutau tarsi būčiau įsimylėjęs iš pirmo žvilgsnio. O gal taip ir yra? Nors ne, jokių „o gal“! Įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Visada, kažkur giliai pasąmonėje, troškau turėti didelę jachtą ir išėjęs į pensiją leistis į kelionę aplink pasaulį. Tik tos svajonės dėl jų neįgyvendinamumo, buvo užkištos kažkur labai ir labai giliai... Keista. Atrodo, kad dar viena svajonė pildosi. Ne taip, kaip įsivaizduoti kada nors galėjau, bet pildosi. Gavau burlaivį. Tikrą. Ne žaislinį. Su visa komanda. Viešpatie, Tavo keliai iš tiesų nežinomi!

Na ir kaip šią šebeką pavadinti? „Matilda“? Ne... neskamba. Myliu šią moterį, bet kažkodėl jos vardu pavadinti laivą – ranka nekyla.

-„Viktorija“? „Pergalė“? – Perbraukiau ranka per šiurkštų bortą ir nutariau: - O ką? „Pergalė“ – pats tas (v.p. ol būtų: „Overwinning” arba “zieg”, vok.: “Sieg”). Niekinti ją prekybos frachtais? Na ne, ji pastatyta lėkimui. Narčiam lėkimui. Puolimui ir priešo skandinimui... Taip būtų ir arčiau tiesos, ir arčiau mano širdies. O gal pavaryti ir anksčiau už Kolumbą iki Amerikos nuvaryt?.. Ne, ne. Šiknon. Gal geriau – vėliau...

- Ober seržante admirole! Raportuokite apie laivo būklę. – Pakilau nuo trapo ant denio nužingsniavau ant kapitono tiltelio.

- Taigi, kad geras, jūsų mylista... – Verenvenas savo sunkiais batais nutrepsėjo paskui mane. – Netgi panėrę buvom, reiškiasi... apžiūrėti, taip sakant. Kiliavimas neseniai darytas (v.p. angl. careening (of a ship), heeling, to keel-haul, laivo pavertimas ant šono tiek, kad kilis iškiltų iš vandens arba išvilkimas ant kranto, kad būtų galima remontuoti, restauruoti ir paruošti laivo dugną kelionėms, tolimesniam eksploatavimui. Mediniams burlaiviams tai buvo ypač aktuali, periodinė ir varginanti procedūra). Kol kas nereikia. Korpusas geros būklės – neleidžia. Na, ir šitą… net atsarginis komplektas burių yra. Naktinių – tamsių. Inkaras vietoje…

- Pats matau, - nutaisiau abejingą snukutį. – Kaip jūs atvarėt ją iki čia?

- Su Dievo palaiminimu ir atvarėm, jūsų mylista. Kažkaip įsigudrinom. Komandos pakako tik trečdaliui ekipažo. Bet susiruokavom. Adrisas pasakė ką ir kaip ir prie ko... Jis visą gyvenimą su Hanzos pirkliais prasibastė...

Rydamas kiekvieną laivo detalę savo smalsiomis akimis, Tilio klausiau tik puse ausies. Aš visiškai ne kažkoks burlaivių žinovas, bet ir tų žinių pakako, jog suprasti, kokia tikroji šebekos paskirtis. Aštraus korpuso, nedidelio pločio – gal tik apie šešis-septynis metrus – tai tik greičio, o ne talpos požymis. O dar turint galvoje, kad lotyniškos burės, nereikalaudamos didelės komandos, laivui priduoda ganėtinai nuostabų manevringumą, tai ji, mano ne visai tolimiems ir jau gana subrendusiems sumanymams, tiko kaip nė joks kitas šių laikų laivelis. Na, o jei pavyks prisiminti ką teko matyti anajame mano gyvenime, gal pavyks ir dar ką nors pagerinti. Matyti, tai mačiau, bet čia jau reikia, kad ir Dievulis protą kiek nušviestų...

Na... bet kokiu atveju, su patobulinimais ar be jų, karakoms, dromonams, galeroms, karavelėms, nekalbant jau apie Hanzos kogus, teks sudrebėti...

- Na, o jūs maestro Vinčensai, ką pasakysite? – šūktelėjau lombardą, kuris kaip tik išlindo iš triumo.

- Keturiolika, kapitone... – Rafaelis priėjo ir nusilenkė. – Keturiolika dvicolių bronzinių falkonetų. Po penkis iš kiekvieno borto. Dvi laivagalyje ir dvi palei kursą. Lietos Magriboje. Net galiu pasakyti kas liejo. Geros kokybės. Ir jūriniai lafetai naujoviški – aš tokių dar nemačiau. Pats, monsinjore, pasižiūrėkit. Labai įdomi atatrankos gesinimo ir patrankos atriedėjimo sistema.. Jie sugriebia...

Aš kilstelėjau ranką liepdamas užsičiaupti ir priėjau prie pabūklo...

Vamzdis, pagal šiuos laikus, gana naujoviškos konstrukcijos. Bronzinės auselės, užtaisinėjimas per drūtgalį, bet spyna pleišto formos, o tai jau visai neblogai. Žiotys, drūtgalis ir keliose vamzdžio vietos apjuostos papildomais žiedais. Lietai patrankai to nereikia, bei, taip sakant – tradicija... Be šių žiedų pabūklai, kurių vamzdžiai suvirinti iš metalo juostų – net negyvena. Na ir, žinoma, kaip ir priimta šiems laikams, visas vamzdis išpuoštas visokiais ornamentais. Rytietiškais – nesupainiosi. Ilgis apie metro septyniasdešimt, kalibras – penkiasdešimties-penkiasdešimt penkių milimetrų. Taigi, šios epochos falkonetas. Tiesą sakant nieko tokio išsiskiriančio. Na, bet kas yra, tas gerai. Nieko čia nepagerinsi, o pačiam lieti patrankas dar kinkos per plonos. Na ir prasmės nematau. Reikėtų įkurti liejimo cechą, o man už mėnesio į tarnybą.

Nors gal būtų galima kiek sviedinius patobulinti? O ką? Ketinį, konusinį ir su švininiu obtiuracijos žiedu (v.p. angl. obturation; iš lot. obturatio - užkimšimas, sandarinimas. obtiuratoriai slopina parako dujų prasiveržimą tarpe tarp kulkos (sviedinio) ir vamzdžio sienelės, o taip pat centruoja kulką vamzdyje – klasikinis dabartinis pavyzdys lygiavamzdžio kulka) net mano ober kalvis galėtų padaryti. Manau, kad be jokių problemų. Reiktų tik dar pagalvoti, kaip pridėti stabilizatorių, o tada tai būtų toliašaudis. Na ir taiklumas padidėtų. Žodžiu bortus skrostų tik taip. Na, o knipelius (v.p. ol. Knuppel — vėzdas. Du sviediniai ar pussviediniai sujungti geležiniu strypu. Pagal formą panašus į 1-2 kg treniruočių svarmenis)

su brandkugeliais (v.p. vok. brand - deginimas, kugel – svedinys; padegamasis sviedinys. Apvalus ir užpildytas degiomis medžiagomis, su knatu, kuris svildavo iki sviedinys nulėks prie taikinio ir ten sprogdavo. Taip pat buvo tuščiaviduriai su užpildytu degiuoju skysčiu ir keletu pragręžtų skylių, kurios būdavo užkimštos mediniais kaiščiais ir viena atvira skyle, per kurią šūvio metu užsidegdavo turinys, skriejant išdegdavo kaiščiai ir nukritęs sviedinys padegdavo taikinį Lėkdamas dažnai žaižaruodavo. Buvo pakankamai nemenka rizika, kad susprogti galėjo vamzdyje ar belekiant – gana rizikingi sviediniai. Buvo naudojami nuo XVIII a. ir nunyko atsiradus graižtvai) ir grandininiais knipeliais (v.p. du apvalios formos sviediniai arba pusapvaliai sviediniai sujungti grandine) jie jau ir patys daro.

Knipelinius sviedinius tai tikrai mačiau, o dėl padegamųjų – tai visai nesu tikras....

Principe padegamieji sviediniai taip pat nieko ypatingo. Mano kinas, manau, padegamąjį mišinį galėtų sugalvoti. Užtaiso maišus, pagal mano patarimus, maestro Rafaelis jau išbandė – liko šokiruotas. Dabar mane laiko didžiuoju išradėju. Taip, kad visai gali apšaudyti priešininką visai padoriu atstumu nesibijant, kad priešas atsakys tuo pačiu. Net nesmagu ir nepadoru piratauti su tokiu pranašumu.

- Nesmagu ir nepadoru mergas su pirštinėm grabalioti... – nuraminau savo šaknis pradėjusią leisti sąžinę.

O štai dėl lafetų, tai arabai nuvylė... Na kas gi trukdė juos padaryti sudedamus? Sienelė, įvorės ir skersiniai... tai ne, rąstą paėmė apipjaustė ir pagal vamzdį išskaptavo. Na nors ratukus užmovė. O štai įtvirtinimai, tai keistoki. Laivo pabūklas be įtvirtinimų, tai mirtinai pavojingas daiktas. Mažiausias bangavimas ir viso gero visiems bortams. Todėl žygyje jos gerai ir nejudamai įtvirtinamos, o šaudant – tvirtina sudėtinga pabūkline įranga - skriemulių sistema, kaip olandai vadino – taliais (v.p.: ol. Talie), kuri kartu gesino ir atatranką.

- Opa... o juk pasirodo vis tik šį tą žinau!.. – net pats sau šyptelėjau.

Vis tik per keturiasdešimt penkis metus įsiurbi į save nemažai žinių. Kai kurias nenorom, kai kurias specialiai, o kai kurias netyčiom. Gaila tik, kad ne viską gali atsiminti. Nors kartais, kaip ir dabar – iškyla, lyg vakar girdėtos...

Na, ką? Pabandyti iššauti, ar ką?

- Laivagalio patrankas užtaisyt! Abi!

Maestro Pelegrinas kokią sekundę padvejojo, o po to patrypčiojo vietoje ir greit kartu su savo pagalbininkai nulėkė į jutą (v.p.: ol hut. Pasenusi, senoji terminologija. Tai laivagalio uždaras antstatas virš pagrindinio denio).

Štai taip... Nusileidau nuo tiltelio ir nupėdinau paskui juos. Kartu spėjau mintyse pasidaryti atžymą, kad šturvalo kaip tokio nėra, o vietoje jo, kažkoks kojūkas – jei gerai pamenu, tai – rumpelis (v.p.: ol. roerpen, nedidelio laivo - burlaivio vairalazdė). Ir dar panašu, jog jis ganėtinai moderniškas – su pavaromis.

Pastoviniavau žiūrėdamas, kaip lombardai užtaisinėja pabūklus. Vargelis tai dar tas... Jie jau buvo atstūmę pabūklus nuo portų (v.p. šaudymo angos falšborte, bortuose ar jute. Uždaromos, kai nenaudojamos) ir dabar „šoko džigą“ bandydami susivokti tarp prie jų pridėtų įnagių. Visa tai lydėjo Rafaelio riksmas, kuris bandė sudaryti puikų įspūdį. Šiaip tai toks triukšmas ir chaosas suprantami – pabūklai ir įranga tai svetimi. Pripuolus ne taip paprasta ir išsiaiškinti. Bet stovint prisišvartavus – tai dar pakenčiama, o vėliau tai žiūrėsim. Gal net tinginius ir nevalas artileristus po kiliu pratrauksiu. Artilerija šventas dalykas - juokauti neleisiu.

Po gero pusvalandžio, pagaliau falkonetai buvo paruošti. Į žiotis įrideno švininius sviedinius ir įtvirtino portuose.

Maestro laukdamas komandos išsitiesė.

- Laukite... – pasisukę pašaipiai pasidomėjau: - Tili. Ir tu nori pasakyti, kad šios šebekos kapudanas neturėjo žiūrono?

Flamandas, kuris visą tą laiką kaip šešėlis stoviniavo man už nugaros sutrikęs tarsi susisuko ir iš po skverno ištraukė arabiškais ornamentais nusėtą ilgą vamzdį.

- Taigi... buvo, aišku. O kaip be jos... Jums, barone, ją ir išsaugojau.

- Kaip pirmam kartui, tai patikėsiu. – Paėmiau į rankas šią viduramžišką optiką ir įsakiau: - Kairiojo pabūklo maksimalus aukštis. Patikrinsim atstumą. Šaudyti po komandos.

Grįžau ant kapitono tiltelio ir pridėjau akį prie okuliaro.

- Blyn... Šūdas... – Žiūronas artint tai artino... Na gal kokius keturis kartus, bet matymo kampas buvo siauras, o kraštuose vaizdas plaukiantis. Na ir pati optika ne itin skaidri. Jei trumpiau - tai tikras šlamštas, o ne žiūronas. Tik tiek, kad nors vaizdas ne aukštyn kojom, kaip iš pradžių kažkodėl pamaniau. Na, ką...

- Ugnis!

Po poros sekundžių falkonetas išspjovė didelį liepsnos liežuvį, ausis užgožė griausmas ir viską aptempė pilki debesų gumulai. Nuo tiltelio galėjau matyti, kaip švininis kamuoliukas dideliu lanku nuskriejo į jūrą ir sukeldamas purslų fontaną šleptelėjo už kokių šešių šimtų metrų.

Na ką? Netgi kiek geriau, nei maniau. Po nedidelių patobulinimų bus galima išspausti netgi dvigubai daugiau. Na, o jei tiesiomis?

- Antrasis pabūklas. Be pakėlimo, tiesiu taikymu. Ugnis!

Vėl griausmas, ugnis ir dūmai. Sviedinys, kaip koks plokščias akmenukas kelis kartus atsimušęs į vandenį nuskendo panašiai už dviejų šimtų metrų.

- Visai padoriai, sumurmėjau ir išsikviečiau artileristus ant denio.

Kad nebūtų per saldu, artileristus išpeikiau už per menką uolumą ir maestro Pelegrinui liepiau vakare pasirodyti su braižymo reikmėmis. Bandysim braižyti naujus lafetus ir sviedinius. Bet tai jau tolimai ateičiai, o tai per mėnesį vis tiek nieko nesuspėsim. Na nebent pabandymui keletą sviedinių pasiseks išlieti. Nors tokie sviediniai visai tiks ir mano sausumos serpentinoms.

Susimąstęs, persekiojamas palydos, kuri bijojo net pyptelti, kad tik nesutrikdytų mano didžių ir be jokios abejonės genialių minčių, pasivaikščiojau po laivą ir išlipau į krantą. Laikas baigti sus žuvies sūdymu, nors patikrinęs ir davęs keletą nurodymų, vėl grįžau įlankon ir papietavau. Buvo paruošta ant anglių kepta atlantinė lašiša. Ne pats, aišku, dariau. Čia pagalbininkų tokiam reikalui – nors vandeniu skiesk. Nuostabi žuvis. Gerai paruošta. Apimtas įkvėpimo paskelbiau, kad visa lašiša papuolusi į tinklus, priklauso baronui – tai yra man.

Valgį užgėrinėjom sidru. Vietinės gamybos. Visai ir visai neblogas. Pasirodė, kad šalia kaimo buvo pora visai neblogų obelynų. Alų taip pat paragavau, išspjoviau ir prisiekiau, kad surasiu arba nupirksiu baronijai gerą bravorių. Žinoma, jei tokių iš vis šiame amžiuje yra. Kol kas gero alaus ragauti neteko. Net Vokietijoje.

Po pietų įsitaisiau krėsle pastatytame ant kapitono tiltelio ir ėmiausi susikaupusių reikalų. Pirmiausiai, aišku, išsikviečiau Verenveną.

Flamandas, rankose glamžydamas kepurę, pagarbiai sustingo priešais mane. Jo gana rūstus, šiurkščių bruožų veidas švytėjo pagarba ir dėmesiu...

Na... taip... Viduramžių paradoksas. Niekuo ne ypatingas ir net iš išvaizdos visai nebaisus baronas verčia drebėti ir be galo gerbti savo servus, kurie jei labai norėtų, tai mane kartus su visa kompanija galėtų sumesti į jūrą kaip kokius šunyčius. Bet ne... tiesiog lydosi ir stengiasi įtikti ir visaip kitaip pamaloninti savo senjorą. Iki tų, atseit progresyvių, lygybės idealų dar labai ir labai toli... Ir ačiū Dievui.

Ir man visa tai patinka.... Dievaži patinka, nors tokių poniškų užmojų aš savyje anksčiau nebuvau pastebėjęs.

Pradžioje gana ilgai analizavau, kodėl taip atsitiko. Kodėl aš taip lengvai asimiliavausi. Ir net tarsi atsakymą radau – itin stiprūs emociniai ryšiai su mano pirmtaku – bastardu d‘Armanjaku. Jis ne pilnai dingo. Nedidelė jo dalelė manyje liko ir įsiliejo į mano sąmonę. Man tai padėjo. Realybę pradėjau priimti tokią, kokia ji yra ir jokio atstūmimo ar pasišlykštėjimo nejaučiu. Todėl ir į feodalo vaidmenį įjunkau be jokių stabdžių. Ir tai puiku. Na, o savo servų tai aš skriausti net ir nesiruošiu. Greičiau jau atvirkščiai – padėsiu kaip galėsiu. Tikėkimės, kad visi liks patenkinti.

Ta-aip... ne kitaip, kaip nuo riebios lašišos pilnas skrandis link filosofinių minčių patraukė. O darbas nelaukia, ponas barone...

- Tili Verenvenai, pasakyk man, kodėl aš tau suteikiau malonę ir net priartinau?

- Todėl, kad... Ką?.. – flamandas užstrigo ir jo povyza tapo dar nuolankesnė: - nežinau, jūsų mylista...

Ant kelių nestovėjo. Jis jau laisvas žmogus ir ant kelių stovėti jam nepritiko. Bet jo povyzoje galėjai matyti pilną paklusnumo ir pagarbos įsikūnijimą.

- Todėl, kad aš atlaidus ir maloningas... – tarsi pasufleravau savo ober-seržantui-admirolui.

- Tikra tiesa. Visiška tiesa, - užbubeno Verenvenas. – Mielaširdingas, labai atlaidus...

- Jūsų mylista, - mintyse šypsodamasis pratariau.

- Jūsų mylista, jūsų...

- Gerai jau. Užsičiaupk ir klausyk. Vyriausiuoju seržantu admirolu tave paskyriau todėl, kad tikiu, jog būsi mano ištikimu tarnu. Ir neduok Dieve, aš tuo suabejosiu. O dabar užsirašyk sau ant kaktos vieną kartą ir visiems laikams: šebekoje visada turi būti vandens ir maisto atsargos ne mažiau kaip gero mėnesio žygiui. Nuo šiandien. Tarp žvejų parinksi pilną įgulą. Įsakymą išplaukti gali gauti bet kurią akimirką. Supratai?

- Na juk aišku... Aš žmones jau nusižiūrėjau. – Tilis pritariamai linktelėjo.

- Toliau... sutvarkote laivą iki visiško idealo. Jei kitą kartą ant denio pajusiu tokią pat smarvę, kaip šiandieną, savo dantimis šveisi kiekvieną colį. Supratai? Matau, kad supratai. Toliau... Šiandieną į buvusio kapudano kajutę, tai yra jau mano kajutę, grąžinsi viską ką nudžiovėt ir sutvarkysit taip kaip buvo. O dabar pasakok, kaip praeitą kartą pirkliai dėl jūsų grobio ir vergų buvo atvyko.

- Reiškiasi taip, ponas barone – grąžinsim viską iki paskutinio ąsotėlio... – Tilis dar labiau susikūprino ir energingai sukinkavo galva.

- Išsities gi tu pagaliau ir stovėk kaip iš tiesų pridera ober-seržantui-admirolui. Na! Ir atsakinėk be jokių ten: „reiškiasi“, „žinoma“, „jo“ ir panašaus šlamšto. Tavo žodžiai turi būti: „tikrai taip, ponas barone“, „taip, ponas barone“, „kaltas, ponas barone“, „nepasikartos, ponas barone“. Tu jau ne servas, o didis Guteno baronijos jūrų laivyno vadas. Supratai? Kad tau kur šiknon inkarą įspraustų... po velnių.

Leidau sau šiek tiek pasiautėti ir pasikeikti. Neilgai. Tik kokias penkias minutes. Na iš tikro – laivynas čia ar turgus? Kažkoks pimpalas stovinti, o ne admirolas. Stovi ir snarglius ryja... Na palaukit, aš turėdamas poilsio minutę dar statutą ant galvų jums nuleisiu. Jūrų statutą! Ką prisiminsiu, ką prikursiu, bet nuleisiu. Jūreivis turi atrodyti šauniai, kad visos mergos susilydytų, bet kvailokai ir susižavėjusiomis akimis viršininkus tiesiog ryte ryti... Ir uniformą užvilgsiu. Tokios dar niekur nėra, bet „išrasiu“. Pavyzdžiui abordažo komandai liepsiu nešioti juodadryžę jūrinukę... čia ji man nebus alchašo sinonimu... Pala, Gutenai... pala... visai nučiuožiau...

„Numyniau ant stabdžių“ ir vos nenusikvatojau. Jūrų vilkas, blyn... Bus, p gal nebus, bet jau po to... O kol kas – einamąsias problemas spręsti reikia...

- Na?

- Tikrai taip, ponas barone! Taip, ponas barone! – tvirtai atsakė Tilis ir įtraukęs pilvą, išsitiesė kaip styga.

- Na va, čia jau kitas reikalas. O dabar atsakyk į klausimą...

- Priplaukė vakrėjant. Su kogu. Štai prie tos seklumos. – Flamandas parodė pirštu į nedidelę salelę jūroje. – Po to barkasu atplaukė čionai ir apžiūrėjo prekes. Po to atsiskaitė su ekonomu ir viską persiplukdė pas save, ponas barone.

- Kiek barkasų turėjo?

- Du dešimtirklius, ponas barone. Juose irkluotojai, jaunas pirklys – juodukas toks, kaip tikras žydas ir penki apsaugos šarvuočiai. – Tilis kalbėdamas ištiesė vienos rankos pirštus parodydamas kiek buvo apsaugos.

Na taip... Nieko naujo. Visa tai jau žinojau iš ekonomo, bet patikrinti nepakenks.

Na ir kas gi čia išeina? Nugėriau iš puoduko kelis gurkšnius sidro ir susimąsčiau.

Pirklio nuodėmės tai milžiniškos. Net nesutapatinamos su gyvenimu. Tačiau nesankcionuota prekyba mano valdose – tai tik bauda. Paprasčiausia, nors ir didelė, bet tik piniginė bauda. Kurią aš pats ir turėsiu paskirti. Plėšikavimu įsigytų daiktų supirkimas – taip pat ne kažin koks nusikaltimas. Prekės juk iš machometonų atimtos. Jos net nepapuola į uždraustos prekybos sąvokas. Silpnoka...

O štai prekyba krikščionimis – tai jau net ne mano, o bažnyčios jurisdikcija. O čia jau tik viena bausmė -laužas. Pirklys gal ir persikrikštijęs žydas, bet tokiems taikomi dar didesni reikalavimai. Net didesni, žiauresni ir griežtesni nei nekrikštams žydams. Nors Flandrijoje galima laikyti, kad tų žydų nelabai ir yra – išpjovė visus dar prieš šimtą metų, o išlikusius suvarė į kažkokį kaimiūkštį šalia Utrechto (v.p. ol. Utrecht), kur jie po šiai dienai iš trypčioja... nors nelabai tikisi, kad žydai gali trypčioti. Bet tai nesvarbu. Tai štai, minsim ant nusikaltimo prieš krikščionybę...

- Tili, sąžiningai ir atvirai: praeitą kartą tarp vergų krikščionių buvo?

- Tikrai taip, ponas barone... – mano šaunusis „oberis“ kiek suniko ir vėl ėmė lamdyti kepurę rankose. – velnias koją pakišo, ponas barone. Tas šlykštus nusikaltėlis ekonomas...

- Kiek ir kas?

- Dvi... dvi merginos iš Kastilijos...

- Ir ką, nupirko?

- Žinoma, nupirko. Gera buvo prekė, ponas barone! – Tilis džiaugsmingai linktelėjo.

- Išgamos!

- Tikrai taip, ponas barone! Tie pirkliai tokie išgamos...

- Jūs išgamos!

- Na ir mes taip pat... – paklusniai sutiko Tilis.

Norėjau užstaugt ant Tilio, kuris apsimetinėjo nekalta avele, bet persigalvojau. Jokios prasmės... Ir taip aišku, kad po avies kailiu slepiasi velnio neštas ir pamestas žmogėnas, kurio visos atgailos net sudilusio skatiko nevertos. Šiems galvažudžiams tai visai įprastas reikalas – parduoti kovoje paimtą grobį tam, kad galėtų išmaitinti savo šeimas. Flamandai iki kaulų smegenų – praktiški žmonės. Artimieji jiems brangesni nei kažkokios kastilijietės. Na ir dievu nuoširdžiai tiki, tik jiems nė motais dar aiškintis kokios tikybos belaisviai. Bet... bet taip daugiau nebebus. O gal bus... ne, krikštytų mergų mes nepardavinėsim. Turėčiau būti kvailas kaip bato aulas, kad tokias dovanėles pardavinėčiau... nors jei prireiks... Pažiūrėsim...

- ...prisiekiu, ponas barone, tokio dalyko daugiau niekados nebebus... – liejo savo krokodilo ašaras Verenvenas. Jis tapo panašus į vaikiščią, kuris savo mamai prižada nebelįsti į spintelę ir nebevokti saldainių.

- Užsičiaupk... Taigi... O dabar bus taip...

Paaiškinau, kaip reikės elgtis pasirodžius pirkliams ir išspyriau iš šebekos pravesti instruktažo jo žinioje esantiems galvažudžiams. Karas, kaip karas, o namų darbus paruošti reikia...

Po to Jostui liepiau varyt į pilį ir atvesti dvi dešimtis mosarabų, bei organizuotų šiokių tokių ginklų skirtų negrams pristatymą. Negrai mano surengtuose spąstuose turės sužaisti, kad ir nedidelį, bet svarbų vaidmenį.

Ant kranto sušmėžavo seniūnas ir nedelsiant buvo atvesdintas pas mane. Pasirodo, kad gerbiamasis seniūnas jau seniai manęs ieškojo, nes reikėjo išspręsti keletą neatidėliotinų klausimų, kuriuos, atsiradus teisėtam ponui, nebuvo galima išspręsti be jo sutikimo. Naujasis pilie ober-ekonomas griežtai atsisakė juos spręsti ir ant savęs prisiimti atsakomybę, kai šalimais yra pats senjoras.

Nors, galvos per daug nelaužiau – viską nuspręsiu vakariniame pasitarime ir leidau tik neatlygintinai mano giraitėse rinkti giles. Aš gi, buvau sumąstęs šerti kiaules jūros dumbliais, kaip kad kažkas bandė mano epochoje, bet pasirodo, jau viskas seniai išbandyta. Mėsa bus nebepaklausi. Skonį praras. Rūkymui pagal specialų receptą nebetiks ir Briugėje jos niekas nebepirks. Na ir ką čia besakysi - aš ir pats jos nevalgysiu. Tad tegu ėda jų kiaulės giles. Paleidau su dievu seniūną ir liepiau vakarui parengti problemų sąrašą.

Akimis paieškojau Tuko, bet pasirodė, kad jis kartu su Bromeliu buvo išvykęs į kaimą laidoti vienuolio. Susidarė pauzė. Kiek patinginiavau, paliūdėjau ir neturėdamas ko nusitverti ėmiausi švietėjiškos veikos. Reikia gi ir su negrais pabendrauti. Be proto smalsu buvo, iš kur tie gražuoliai kažkiek supranta portugalų.

Pasirodė, kad viskas, kaip dažnai būna, buvo labai paprasta. Šie negrai jau du metai, kaip buvo tapę kažkokiu užburtu pereinamuoju prizu. Tokia savotiška taure už „Piratišką šaunumą“. Iš kur jie tokie išdygę, tai aš taip ir nesupratau – Afrika didelė, o pavadinimas „galingų karių ir aršių liūtų šalis“ – nieko nesako. Gentis vadinosi „zulu-kudu“, bet aiškumo nepridėjo. Žodžiu, jų gentis papuolė į nelaisvę kažkokiam Afrikanų caraičiui Bokase... kažkur kažkas girdėta... šis nedorėlis su savo sėbrais pusę genties paprasčiausiai suėdė, o likusius pardavė urmu portugalams, kurie, kaip pasirodo, jau visai aktyviai varinėjo Afrikos pakrantėmis.

Taigi. Portugalų galerą, kur jie buvo pristatyti prie irklų, užgrobė berberų piratai, o berberus nugalėjo Maltiečių ordino laivas. Na, o maltiečius sudorojo saracėnų šebeka. Kas įvyko toliau – jau žinome.

Na, kadangi afrikiečiai ilgiausiai priklausė portugalams, tai ir jų kalbą šiek tiek pramoko. Būna ir taip...

Bet šį kartą afrikiečių likimas, mano manymu, turės įgauti šiek tiek kitokią kryptį. Daugiau ar mažiau apibrėžtą. Jie patys, draugiškai ir vienbalsiai, pasiskelbė save mano vergais ir atsargiai išsakė savo pageidavimą, kad daugiau jų niekas niekur nebepardavinėtų, o mainais prižadėjo pralieti upes kraujo ir paleisti žarnas visiems mano priešams ir taip toliau, ir taip toliau... beje, pasirodė, kad jie visai neblogai valdė ietis ir skydus. Netgi turi supratimą apie kovą rikiuotėje. Iš pažiūros tai jų rikiuotė buvo labai panaši į romėniškąją. Neblogai savo laiku romėnai pasidarbavo – kieti buvo bičai.

Atskubėjo Matilda ir atitraukusi mane nuo negrų pranešė, kad paruošė lygiai dvylika silkės statinaičių ir ji pati įsakiusi dar pristatyti žuvies, kol nebus užpildytos visos statinės. O tai lygiai penkiasdešimt statinaičių. Ir davė suprasti, kad ji už savo pastangas laukia šiokio tokio apdovanojimo. Aišku, kad įteikti apdovanojimą, teko užsidaryti kapudano kajutėje.

Matilda yra Matilda, tad apdovanojimo procesas maloniai užsitęsė ir mus į realybę sugražino Jostas. Mano pažas tik jam vienam težinomu būdu sugebėjo mus rasti ir pranešė, kad gyvosios prekės pirklių laivas jau pasirodė...