"Armanjako šalis. Rutjeras". VIII skyriaus pabaiga. IX skyrius. Armankjakas - 2. 2016-08-19

Per daug negaišdamas laiko iš kiekvieno priėmiau pasižadėjimą, už kurio sulaužymą grėsė mirtis ir visokios kitos dangiškos ir pragariškos bausmės, neišpliurpti didžiosios silkės sūdymo paslapties, kurią ruošiausi jiems atskleisti. Žvejai prisiekė ir kryžių bučiavo. Na ir ranką... kaip be to... Gal net man pačiam visa tai atrodė visiška nesąmone, bet tam turėjau šiokią tokią priežastį. Aš ketinau ant visą šios vietovės uždėti savo geležinę leteną ir tapti pagrindiniu Burgundijos Rūmų žuvies tiekėju. Jei pasiseks, tai atsiras ne mažai norinčių sužinoti šį paslaptingąjį receptą. Bet špygą jiems. Gali būti, kad prieskonius kurie dedami ir atspės, bet sūdymo būdą – tai jau vargu. O visa paslaptis tame, kad į statinaitę žuvys dedamos ne bele kaip, o ypatingu būdu. Tada ji gauna pakankamai tirpalo ir nešvinksta. Vėlgi, skrosti žuvį reikia, žiaunas, vidurius, pelekus ir net uodegas reikia išmesti. Apdoroti taip sakant. Mėgau kažkada pats sau maistą gaminti. Tuo pačiu ir konservuoti. Savo laiku nemažai literatūros šia tema perkaičiau.

Tai štai... Yra legenda, kad sūdymo, kurio dėka žuvis labai ilgai išsilaiko, paslaptį atrado flamandų ar olandų žvejys Jakobas Beikelsas. Jei gerai pamenu, tai kažkur panašiai šiuo pat metu. Štai nuo to laiko šį sūdymo būdą jo vardu ir vadina – beikelio...

Ką?!

- Nagi, greit, pakartok, kuo vardu? – krioktelėjau ant žvejo.

- Jakobas, jūsų mylista... – vyriausiojo žvejo veidas nubąlo kaip kreida. – Beikelsai mes...

Ot štai tau... Nekreipdamas dėmesio į persigandusį vyrą nuėjau šonan. Dieve Šventas... Išprotėti galima... Apspangti, išprotėti ir iškristi galima... Vadinasi tai nebuvo legenda, kaip kad tvirtino kurie ne kurie buvę mano amžininkai. Štai jis – Jakobas Beikelsas – gyvas ir sveikas. Taip išeina, kad jis tą paslaptį savo atžaloms ir išplepės... O aš? Aš taip ir liksiu nežinioje. Pala... Jis gi tik žiaunas berods paprotino išmesti, o sūrymą su prieskoniais ne jis išrado! Ką gi, yra kažkokie nesutapimai ir šiuose nesutapimuose jau mano kaltė... Nors kokio velnio aš čia jaudinuosi? Ką, man labai reikia išgarsėti? Eina šikt tas išgarsėjimas. O tiksliau toks išgarsėjimas – sūdytos žuvies išradėjas, tok pamanyk! Tegu tuos laurus Jakobas ir pasiima...

Grįžau ir įsakiau:

- visi prie katilų, mokinsimės gaminti sūrymą. Taip... ir porą šiūpelių prigriebkite.

Po kurio laiko po stogine užvirė darbas. Sūrymą paruošėme, pridėjome reikiamų prieskonių ir nuėmėme katilus nuo laužų. Reikia, kad atvėstų. Porelė darbininkų šveitė statinaites, o likę draugiškai skrodė žuvis.

Štai... po trijų-keturių valandėlių galima bus imtis ir atsakingiausios dalies. Na, o kol turiu laiko nueisiu į įlanką ir apžiūrėsiu šebeką. Maestro Pelegrinas jau seniai tenai turėjo būti. Jis turėjo patikrinti ir įvertinti šebekos artileriją.

Na ir mano būsimus krikštasūnius reikia aplankyti. Tėvas Jurgis, kaip man pranešė, jau seniai ten „šviesti“ negrus. Katalikiška katechumenato procedūra – būsimų bažnyčios avelių švietimas – atsivertimas į krikščionybę. Jos metu turi būti išaiškintos visos tikėjimo dogmos, aiškinama apie bažnytinio gyvenimo tvarką, prievoles ir pareigas.... Kaip ir aišku, bet tiesą sakant, net įdomu, kaip ten manasis dominikonas su jais bendrauja. Reikėtų pasižiūrėti, o tai man juočkiai reikalingi, o Jurgis kažkoks „tamsus arkliukas“... Neaiškus paukštelis...

Tačiau be reikalo nerimavau. Vaizdelis buvo vos ne idilinis – vertas kokio dailininko teptuko. Dominikonas sėdėjo ant smėlio, o aplink jį puslankiu įsitaisę buvę belaisviai. Tėvas Jurgis ramiu ir šventuolišku balsu kažką aiškino, vienas iš lombardų vertė į portugalų, o jau pagrindinis juočkis Mvebė perpasakojo ką nugirdęs. Balsu ir žestais. Įdomi pantomima...

Mane pamatęs tėvas Jurgis lengvai atsistojo ir priėjo.

- Matau, kad švietėjiška veikla visai neblogai sekasi. – Nusilenkiau palaiminimui.

- Su Dievo pagalba, - sausai atsakė vienuolis ir mane peržegnojo. – Turiu jums klausimų, barone!

- Ir aš jums turiu klausimų, tėve Jurgi, - taip pat sausai atsakiau.

- Bet... – vienuolio akyse švystelėjo ugnelės.

- Kas per „bet“? – žengtelėjau visiškai arti vienuolio. – Kaip jūs paaiškinsite tai, kad servai jau kelis metus prekiavo žmonėmis. Tame tarpe ir krikščionimis! Kaip tai gali būti su mūsų motinos šventosios Mergelės bažnyčios pozicija, kurios tarnu esate mano kaime.

Čia pat nusprendžiau vieną kartą ir visiems laikams sudėlioti visus taškus ant „i“. Karingų fanatikų vienuolių man ir tris kartus už dyką nereikia. Čia aš sprendžiu kas teisinga, o kas ne, o šventiko reikalas tik sutvirtinti valstiečių tikėjimą  į dievą... ir į mane. Kitaip nebus.

- Aš nežinojau... – tyliai atsakė vienuolis ir nulenkė galvą. – Jie slėpė...

- Blogai dirbote, tėve Jurgi. Labai blogai. Tai kaip išpažintį priiminėjote? Šiaip, bėgtute? Ir kur buvo jūsų pamokslai apie nusižengusias sielas?

- Aš ne dirbu! – pakėlė galvą dominikonas. – Nešti pasauliui tikėjimą – tai ne darbas, o šventa pareiga ir pašaukimas.

- Juo labiau! Pasiaiškinkite!

- Žmones įtakojo toks ekonomas...

- Jis jau sukaustytas ir už savo nusikaltimus rytoj bus pakartas, - pertraukiau. – Kas toliau?

- Aš tikėjausi juos suprotinti Dievo žodžiu... – užsikirto vienuolis. – Jie, nežiūrint visų tų darbelių, geri katalikai.

- Kitaip tariant, jūs vienuolis dominikonas dangstėte bjaurius darbelius, - spaudžiau vienuolį. – Jūs, bažnyčios tarnas, nusukdavote akis nuo prekybos krikščionimis. Kaip tai galėjo atsitikti?  O gal buvote su jais išvien?

- Aš dar kartą kartoju, barone! – Šventiko veido dešinę pusė ėmė tampyti nervinis traukulys. – Aš nežinojau apie jokią prekybą krikščionimis, o stabmeldžiai ir machometonai gavo ko nusipelnę. O dabar pasakykite man, barone, kodėl iki šiol nepaleidote šių žmonių?! – Vienuolis gražiu žestu dūrė į lombardų pusę.

- O kaip aš galiu juos paleisti, šventas tėve, jei juos šiandien parduos? – Gūžtelėjau pečiais. – Kam?

Neperlenkiu lazdos? Tikėkimės, kad ne...

- Kaip jūs drįstate! – Tai šventvagystė! Apie šį jūsų nusikaltimą tuoj pat sužinos Antverpene! Vyskupijoje! Net Vatikane, galų gale! Jus atskirs...

- Žydams juos parduos, - atsakiau visiškai ramiu veidu. Už auksą. Ir maurus taipogi. Bet tik po to, kai juos pakrikštysite.

- Jūs velnias...

Iš to pykčio šventiko balsas lūžo ir jis prarado kalbos dovaną, sušniokštė ir ištiesė savo susuktus pirštelius, o po to netikėtai krito ant smėlio ir sustingo nenatūralioje pozoje silpnai trūkčiodmas galūnes.

Po galais! Prisijuokavau... Kas gi galėjo pagalvoti?

- Jostai, lėk į pilį ir greit varyk čionai Samuelį! – įsakiau pažui ir keldamas balsą pridūriau: - visu greičiu! Pasakysi: žmogui priepuolis – jis žinos ką pasiimti.

Pats pritūpiau ir kilstelėjau vienuolio galvą:

- Ir leitenantą Loganą čionai varyk. Tegu jis su savimi Bromelį pasiima! – riktelėjau pavijimui.

Dominikono kūną tarsi surakino ir iš siaubingai perkreiptos burnos nevalingai nutįso tąsi seilė.

Paėmiau jo ledinę ranką ir apčiuopiau pulsą, kuris tvinkčiojo kaip pasiutęs...

Amen. Nudvės, rupūžė...

- Atsitraukit, po velnių! – riktelėjau pradėjusiems rinktis žvejams ir staigiu judesiu perplėšiau dominikono sutaną ant krūtinės.

Nudėvėta medžiaga nesunkiai plyšo.

- Jėzau...

Į veidą tvoskė šlykštus įsisenėjusių žaizdų tvaikas... Pasirodo, kad vienuolis po sutana nešiojo surūdijusia spyna  sukabintas grandines. Oda po jomis buvo pilna vočių, nutrynimų ir kraujo bei pūlinių nuosruvų.

Kalės vaikas, sušiktas fanatikas... Ir ką gi tokiais atvejais reikia daryti? Kad nors kas pašnibždėtų... Po velnių...

- Jūsų mylista, reikia jį pernešti. Čia smėlis šaltas... – pro susirinkusius prasispraudė Verenvenas.

Žvejai atsargiai pakėlė ir pernešė dominikoną toliau ir aukščiau nuo kranto ir paguldė į žolę.

- Su juo jau taip buvo? – paklausiau Tilio.

- Buvo... du kartus... – flamandas linktelėjo galva. – Mes nieko nedarydavome. Savaime praeidavo.

Vienuolis silpnai alsavo su kiekvienu įkvėpimu tyliai sušvilpdamas. Kol kas dar buvo be sąmonės.

Apimtas pykčio vaikščiojau ratais ir su espada jau nugenėjau visus aplinkinius krūmus ir vos neaprėkiau Matildos, kuri suskubo mane raminti.

Nekaltas aš... Aš tik norėjau nuo jo numušti tą pasipūtimą. Kas gi galėjo žinoti, jog šiam fanatikui su sveikata ne viskas gerai. Mirs, o po to ieškok šventiko kaimui... O be jo - niekaip.

Pagaliau pasigirdo greitas kanopų dunksėjimas ir pasirodė Tukas su Bromeliu ir Jostu. Už jų, kiek atsilikęs, skubėjo ober-medikas Samuelis. Garbusis gydytojas visiškai negerbė jojimo ir tam reikalui neturėjo jokių šiltų jausmų, tad balne laikėsi tik vos ne vos. Nenuvirto – ir ačiū Dievui...

- Na ir kas čia per sumaištis?.. –medikas atsiklaupė priešais vienuolio kūną, timptelėjo akies voką, paskaičiavo pulsą ir paklausė: - Ir kas gi šį garbųjį vienuoli privedė iki tokios apgailėtinos būklės?

- Ne juokeliai galvoje. Sakyk kas yra?

- Taigi nieko ypatingo. Smūgis... – Samuelis truktelėjo pečiais. – Paprasčiausias smūgis... Na ir panašu, kad... dangiškosios priepuolis (v.p. senovėje epilepsiją vadino dangiškąja, karališkąja, šventąja arba apsėstąja, o rečiau - krituokline liga)... bet nestiprus.

- Na ir ką? – nekantraudamas net kilstelėjau balsą.

- Na kapitone, na kodėl taip jau iš karto rėkti ant vargšo Samuelio... – medikas net nepasukdamas galvos krapštėsi savo krepšyje ir išžvejojęs flakoną pagamintą iš juodo akmens tarstelėjo: - pabandysiu, bet be jokios garantijos... Na-agi, nagi...

Medikas medine mentele pražiodė vienuolio dantis ir įpylė kažkokį tąsų ir aštriai smirdantį skystį ir akmeninio flakono.

Keletą sekundžių buvo tylu. Atrodė, kad net gamta sustingo. Bet taip tik atrodė – vienuolis stipriai susipurtė ir staigiai atvėrė akis. Visiškai bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė susirinkusius ir jo žvilgsnis sustingo ties pasilenkusiu Samueliu, kurio tipiška veido forma, mėsinga nosis ir storos lūpos bei bakenbardai rėkte rėkė, jog jis priklauso žydų tautai.

- Arg...kch...kch... –tėvas Jurgis sukarksėjo, ištiesė ranką į Samuelį, iš jo burnos pasipylė putos ir dominikoną sukrėtė konvulsijos.

Po kelių minučių nurimo... ir mirė...

- Na ir kaip tą suprasti?.. – Samuelis pabandė užčiuopti pulsą ir gūžtelėjo pečiais. – Ir kam aš čia taip stengiausi? Ką jis čia tokio baisaus pamatė? A? Norėčiau sužinoti...

- Tave, kvaiša... – nenorom krūtinę suspaudė kylantis noras nusižvengti ir nusikvatoti, bet tik per jėgą suspaudžiau dantis.

Paradoksas. Tragiškas, bet vis tik paradoksas. Prasidėjo viskas paminėjus žydus ir baigėsi būtent vieno iš jų dalyvavimu. Ir reikėjo gi atsigavus dominikonui prieš pat savo snukį pamatyti Samuelio fizionomiją? Jo ligotos ir fanatizmo užjuodintos smegenys matyt jau nupiešė pragaro vaizdelius arba, kad šlykštusis baronas jau jį pardavė žydams... A-cha, tiesiog kaip pagrindinį patiekalą... Blyn...

Būtų gerai, kad tarp servų koks gandas nenueitų, jog mano gydytojas žydas nunuodijo šventą žmogų. O ką... visai tokie gandai įmanomi... net buvusiojo manojoje epochoje, o jau viduramžiais, tai...

- Nusibaigė šventas tėvas... atsikankino... – liūdnai pareiškė Tilis Verenvenas ir nusimetė žvejo gobtuvą.

- Geras buvo, meldėsi daug... – pridėjo kažkas iš žvejų.

- Ligotas matyt labai buvo... –dar pasigirdo.

- O gal jį paprasčiausiai Viešpats pas save pasišaukė... – įsikišo kitas jūreivis, - už šventuolišką gyvenimą.

- Tai dabar jo namelis liko laisvas...

- Branto sūnus susiruošė vesti, o jauniesiems nebuvo kur gyventi... – pasakė piratų šturmanas Adrisas Talgatas.

Pakėliau galvą, nužvelgiau savo žvejus ir rūsčiai paklausiau:

- Kieno čia sūnus veda?

- Jo...

- Štai jis...

Iš minios išstūmė žemaūgį kresnuolį, kuris išsigandęs ir sutrikęs rankose maigė kepurę.

- Krisk ant kelių... – sušnypštė kažkas.

- Prašyk pono...

- Maldauk...

Pagaliau Brantas „suvirškino“ situaciją ir kluptelėjęs keliais pradėjo artintis link manęs..

- Nė iš vietos! – pasakiau ir dėl viso pikto paslėpiau dešinę ranką už nugaros. Po nedidelės pauzės pasakiau: - Namo neatiduosiu...

Na-a... Jei būčiau poetas, tai pasakyčiau: „Mirtina tyla ir liūdni žvilgsniai – štai atsakymas į mano žodžius...“

- Kur tada naujas šventikas gyvens?

Galvažudžių fizionomijose atsispindėjo visiškas abejingumas – jiems buvo nusispjaut, kur gyvens jų naujasis šventasis tėvas. Įdomus požiūris į bažnyčią. O juk šiuose laikuose būtent ji ir turėtų šturvalą sukioti... Įdomu, bet gal vėliau išsiaiškinsiu kas čia ir prie ko...

- Bet...

Žvilgsniai tarsi nubudo iš sąstingio...

- Bet vestuvėms neprieštarausiu ir žemės lopinėlį naujai trobai išskirsiu. Patys pasistatysit. Ar pasakysit, kad pinigų neturit? Tik pabandykit! Išpurtysiu visus iki paskutinio varioko. A?

- Valio ponui!!! – riktelėjo greitą reakciją turintis Tilis Verenvenas.

Po akimirkos visi choru mane šlovino ir į orą mėtė savo kepure.

O po to visi greit išsirikiavo į eilę. Matyt norėjo vėl mano ranką bučiuoti-laižyti...

Pirmasis atsistojo Verenvenas, po jo šturmanas Adrisas Tilgautas, na o trečiuoju pastatė tą patį Brandtą – įvykio kaltininką. Kiti išsirikiavo pagal jiems vieniems težinomus nuopelnus.

- Vėl? – liūdnai sumurmėjau ir nusiunčiau Jostą parnešti šarvuotos pirštinės, kuri gulėjo balnakrepšyje.

Tiek to. Tegu bučiuoja. Na negaliu juk savo vergams atimti tokios smulkios pramogos...

- Na va, kaip gerai viskas susiklostė... – Samuelis užmerkė vienuolio akis ir kažką sau po nosimi murmėdamas nukeliavo link savo kuino.

Na-a... taip... Mano tas „na-a... taip...“ jau vietoj keiksmažodžio eina su visomis spalvinėmis gamomis ir intonacijomis. Prilipo... Taip... toks jau tas gyvenimas... ypač mano. Kaip tie patys vokiečiai sako: „visi turi vieną galą ir tik dešra du“ (v.p. Alles hat ein Ende nur die Wurst hat zwei...). Na... bet reikalus reik tvarkyt, o ne seiles varvint.

- Ateik, - dešinės rankos smiliumi pamojavau Tukui ir Bromeliui. – Na ir ko stovim? Ko aš jus pasikviečiau? Kas maurus krikštys? Taigi... greit varot aprangos ir dar ten ko reikia, ir kad po valandos aplinkui nė vieno stabmeldžio neliktų. Taigi... Laikas tiksi...

 

XIX skyrius

 

Kyrie, eleison. Kyrie, eleison.

Christe eleison. Christe, eleison.

Kyrie, eleison. Kyrie, eleison…

(v.p. Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.

Kristau pasigailėk. Kristau pasigailėk.

Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk...)

 

Tukas maloniu balsu užtraukė Visų Šventų litaniją ir tuoj pat su žvėriško balso maurojimu prisijungė ober kapelanas Bromelis:

 

Christe, audi nos. Christe, audi nos.

Christe, exaudi nos. Christe, exaudi nos…

(v.p. Kristau išgirsk mus. Kristau išgirsk mus.

Kristau mielaširdingai išgirsk mus. Kristau mielaširdingai išgirsk mus...)

 

Visi negrai stovėjo kaips stygos ant jūros kranto prie šonų prispaudę rankas. Jų akyse spindėjo pasigėrėjimas ir tuo pačiu nerimas, kai žvilgsniai nukrypdavo į manuosius šventikus, kurie atrodė labai solidžiai ir itin gražiai. Maldų, aišku, tai jie nesuprato, bet bandė pritarti taip kaip jiems atrodė geriau.

Žvejai, piratai ir dar iš kažkur atsidanginusi liaudis grūdosi šonuose ir užgniaužę kvapą sekė apeigas.

Bromelis pradėjo eiti palei išsirikiavusių juočkių eilę ir kiekvieno klausė ar jis išsižada tamsos ir ar tikrai pageidauja pereiti į katalikų tikėjimą.

Tukas ėjo iš nugaros ir jei kuris uždelsdavo mikliai šlepteldavo per pakaušį, kad šis sutikdamas linkteltų galvą...

Aš stovėjau su Matilda kiek nuošaliau ir mane kažkodėl apėmė visiškos ramybės jausmas. Gal greičiau susitaikymo su visu pasauliu jausmas. Nors kodėl „kažkodėl“? Aš gi kuo rimčiausiai ir visa širdimi norėjau atversti afrikiečius į katalikišką tikėjimą. Jaučiausi kaip tikras trisdešimties galvų krikštatėvis. Į senatvę visai jausmingu darausi? Eche-e... Tfu! Juk man tik dvidešimt penktieji metai tik ir yr! Nors kitą vertus tai smegenys kaip buvo keturiasdešimtmečio, taip ir…

Tukas staigiai čiupo kraštinį maurą už rankos ir nuvedė prie Bromelio, kuris jau iki kelių stovėjo vandenyje.

Ober  kapelanas greit perėmė kandidatą ir visa jėga maktelėjo jį vandenin...

- Kri-i-i-kšty-y-y-ju t-a-a-ave! – sugaudė gilus Bromelio baritonas.

Apspangusi negro fizionomija sekundei pasirodė vandens paviršiuje ir tuoj pat vėl buvo panardinta...

- ...vardan Dievo, Tėvo ir...

Pasigirdo afrikiečio giliai įkvepiančio orą šniokštimas ir vandens plekšėjimas...

- ...Šventosios Dvasios, A-a-ame-e-en... – ober kapelanas urgzdamas užbaigė paskutinę frazę ir jau pusėtiną kataliką ištraukė iš vandens. – Nuo šiol tavo vardas Juozapas...

Prišoko Jostas, kuris buvo įsiprašęs į asistentus, ir užmetęs maurui ant pečių baltą apsiaustą į rankas įkišo žvakę.

Tukas negrui ant kaktos užpiešė kryželį ir jį atstūmęs iš eilės ištraukė kitą kandidatą.

- Na, ir mikliai kipšai dirba. Kaip surežisavę... – pasigėrėdamas nusistebėjau pusbalsiu.

Taip... už pusvalandžio viskas bus baigta ir galėsiu ramiai palandžioti po šebeką...

O jie po to tegu dominikoną aprauda kaip priklauso. Ir tegu palaidoja bažnyčios kieme. O man su tuo terliotis laiko gaila.

Žvilgtelėjau į saulę, primečiau kiek laiko ir nekantraudamas vos išstovėjau likusią ceremonijos dalį. Laikas spaudžia, laikas...

Po apeigų prieš naujakrikštus išrėžiau trumpą kalbą. Pažadėjau, kad jiems į rankas įduosiu ginklus ir parodysiu prieš ką juos reikės nukreipti. Na, aišku, kad ir savo malonėmis jų neapeisu ir neskriausiu. Žodžiu, to užteko per akis.

Afrikiečiai dar būdami euforijoje nuo krikšto apeigų mano kalbą sutiko audringais šauksmais ir šokiais...

Na... taip... reikia kaip nors greičiau juos aptašyti. O tai jie visus Burgundijos Rūmus išbaidys. Nors su paradiniais leibgvardijos apsiaustais afrikiečiai turėtų atrodyti neblogai. Bet tai jau nesvarbu – manau, kad Karolis nuo tokio jo apsaugos papildymo tik susilydys... Mėgsta jis tuos pigius efektus ir visokias „pompas“. Jis savo lankininkams vos ne kas mėnesį livrėjas keičia...

Pagaliau nupėdinau iki šebekos. Pastoviniavau ant trapo, įsiklausiau kaip laivas šnabžda. Taip, taip – laivai kalba... kaip gyvi... Bangelių šlepsėjimas su lengvu girgždesiu ir korpuso treškėjimu, vėjelis lengvai skambina takelažo (v.p. takelažas laivavirvės, lynai, grandinės burlaivio rangautui sustiprinti ir burėms valdyti) virvėmis. Skambčioja nedidelis bronzinis laivo varpas. Na, o jei dar pridėti bangomūšos triukšmą ir žuvėdrų šauksmą, tai išeis ir visa jūrinė sinfonija. Sinfonija, kuriai neliks abejingas nė vienas jūreivis. Ir ne tik jūreivis. Net ir toks kaip aš gali valandomis klausytis. Va taip stovėti ir klausytis...

Šebeka, nežiūrint jos archaiškos išvaizdos ir konstrukcijos, atrodė grakščiai ir elegantiškai. Penkiolikto amžiaus laivelis. Turėjo savo šarmą. Šarmą, kuris būdingas bet kokiam burlaiviui: ir nesvarbu ar tai maža valtelė, ar gigantiškas daugiastiebis „monstras“.

Šebeka buvo apie dvidešimt penkių metrų ilgio ir gana aukštu korpusu, siaurėjančiu laivagaliu ir be proto ilgu bušpritu (v.p. ol. Boegspriet - burlaivio priekio įstrižas stiebas burėms iškišti, kad pagerėtų laivo manevrinės savybės). Antstatas virš archterštevnio, kuris tęsėsi gerokai toliau nei užsibaigė pats laivagalis, (v.p. laivagalis) ir falšbortas (v.p. vok. Falschbord - ištisinis viršutinio denio aptvaras) buvo išdrožinėti įmantriais rytietiško stiliaus ornamentais. Trys stiebai: fokstiebis (v.p. pirmasis laivo stiebas) pasviręs į priekį, grotstiebis (v.p. pagrindinis laivo stiebas esantis arčiausiai centro) tiesus ir kiek atgal pasviręs bizanis (v.p. laivagalio stiebas, paskutinis stiebas). Ant pasvirusių rėjų (v.p. stiebo skersinis burėms ir signalams tvirtinti) susuktos lotyniškos burės.

 

2016-08-19