- Oj! – Aiktelėjimas sutapo su ant
grindų išmestų metalinių indų skambesiu.
Akimirksniu uždėjęs ranką ant efeso
apsisukau ir pamačiau, kaip tarpduryje sustingo išsigandusi mergaičiukė. Viena
iš tų, kelyje, Vokietijoje priglaustų kaimietukių. Įnėrė į mūsų miegamąjį be
jokio perspėjimo ir dabar sustingo laukdama pylos.
- Eik... – Matilda paglostė mano
skruostą. – Aš pati susitvarkysiu.
- Tik netampyk už plaukų... –
sušnabždėjau flamandei. – sužinosiu, pati gausi...
- Gerai. – Mergina stumtelėjo man į
nugarą link išėjimo.
Jau būdamas koridoriuje išgirdau
antausių garsą ir kelis aiktelėjimus. Neapgavo... už plaukų netampo, o apie
antausius aš nieko nesakiau, Bet tai jau ne mano, o jos reikalas. Jau mergos
gal tarpusavyje išsiaiškins pačios. Matilda arba privers visą aptarnaujantį
personalą paklusti, arba išjodins iš šios pilies, jei ne iš šio pasaulio.
Sunkus jos charakteris, valdingas.
- Kompanija apžiūrai pasirengusi,
monsinjore, - sutikęs mane ant laiptų, uždusęs raportavo Tukas.
- Einam...
- Spėjot, monsinjore?
- Tuoj per makaulę gausi... –
pakišau kumštį po škoto nosimi ir praėjęs pro jį nuėjau laukan.
Kompaniją įsakiau išrikiuoti,
kad... Nors tuoj patys sužinosit „kam“.
Rutjerai išsirikiavo trimis
eilėmis.
Kairėje – Mosarabai su šalia kojos
į žemę atremtomis arkebūzomis. Ant jų baltų apsiaustų išsiuvinėtas arba
išpieštas heraldinis slibinas letenose laikantis tokį patį, tik mažesnį, skydą.
Šio skydo lauką kirto įstrižos raudonos juostos. Tai mano, barono van Guteno,
slibino ordino kavalieriaus, herbas. Kaip aš kartais pats sau pajuokauju –
dvigubo bastardo herbas. Dvi įstrižos juostos iš kairės į dešinę. Ko gero
Karolis Drąsusis mane atpažino, bet dėl kažkokių priežasčių pripažino mano
„inkognito“... O ant viršaus dar vienas skydas mėlyname lauke – juoda heraldinė
juosta, o ant jos lotyniškai užrašyta „Niekas kitas“. Tai mano, kaip ševalje de
Driuono, herbas. Na ir be herbų dar išpieštas kompanijos ženklas – nedidelis
raudonas kryžiukas ant krūtinės. Tai jos simbolis – „Kruvinasis Kryžius“.
Arkebūzininkų seržantas Enveris
Almeida stovi priešais rikiuotę. Užsidėjęs pussaladį su puria ir gausia raudonų
plunksnų kuokštu. Ant kairio peties mėlynai juodas kaspinas prismegtas sege ant
kurios išgraviruota rūkstanti arkebūza. Tai jo pareigybės ženklas.
Dešinėje išrikiuoti arbaletininkai.
Jų seržantas Jakobas Bolzenas – taip pat rikiuotės priekyje. Apsirengęs lygiai
taip pat, kaip ir arkebūzininkai, tik apsiaustai žali, o arbaletus laiko ant
peties. Seržanto segėje – sukryžiuotos dvi arbaleto strėlės.
Atskirai išrikiuoti pabūklininkai
su savo pabūklas. Apsiaustai jau rausvi – degtos plytos spalvos, o jų vadas –
maestro seržantas bombardyrius Rafaelis Pelegrinas. Ant jo peties segė su
išgraviruota rūkstančia granata.
Priešais rikiuotę stovi
trimitininkai, vėliavnešys su išskleista vėliava ir kompanijos kapelionas.
Visi stovi ir įsitempę laukia, ką
pasakysiu. Šiaip tai turėtų numanyti – paskalos ir gandai jau seniai sklando,
bet oficialaus pranešimo nebuvo.
Tukas davė ženklą ir trimitai
staigiai nutilo.
- Brolija... – pauzė. – Brolija, aš
daug nekalbėsiu. Ilgos kalbos vyrui ne prie veido. Pasakysiu parastai, tiesiai
ir šviesiai. Nuo dabar, ir iki mano gyvenimo pabaigos, kiekvienas mūsų brolis,
palikęs tarnybą dėl sužeidimų, sužalojimų ar kitų ne dėl jo kaltės
priklausančių priežasčių, šioje pilyje ras prieglobstį, valgį ir darbą, kurį
sugebės nudirbti. Už užmokestį. Be to, jiems bus paskirta vieno patardo per
mėnesį pensija. Atsiminkit! Niekada ir nieko aš nemesiu... Ober kapelione!
Gusas Bromelis iškilmingai ant
barchatinės pagalvėlės prinešė kompanijos kryžių.
- Prisiekiu jums! – Pabučiavau
kryžių ir iškėliau jį į viršų. – Šlovė Kruvinajam Kryžiui!
- Šlo-o-ovė! – sugriaudėjo vieningi
balsai.
- Laisvai!.. Šiandien vakare bus
šventė. Oberintendante, pasirūpinkit... Išsiskirstyt!
- Valio kapitonu-u-ui!!! –
nugriaudėjo dar vienas sutartinis riksmas.
Na o kaip? Be švenčių, tai niekaip:
kaip žinia, jos labai puikiai „suklijuoja“ brolijos narius. Na ir pretekstas ne
iš eilinių. Na ir pačiam prisigerti norisi... kad net nebegaliu. Baronas aš
savo pilyje ar ne baronas, po velnių!
- Gražiai išėjo, monsinjore... – po
to kai visi išsiskirstė prie manęs priėjęs pasakė Tukas. Net paslapčia
brūkštelėjo akies kampelyje pasirodžiusią ašarą. – aš... Aš tiesiog
didžiuojuosi, kad jums tarnauju, pone.
Na jau taip... toks jau tas mano
eskudero, iš vienos pusės - tai nepataisomas galvažudys, o iš kitos – jautrus,
kaip kokia skaisti mergelė. Nors ko aš stebiuosi: pačiam nuo tokio iškilmingumo
akis traukioja.
- Brolau.... padaryk man vieną
svarbų reikaliuką. – Aš prisiminiau apie vieną seniai duotą pažadą.
- Viską, ką tik pageidausite,
monsinjore. – Škotas trinktelėjo kumščiu sau į krūtinę kaip koks senovės Romos
legionierius.
- Pasiimk porą raitų šaulių ir
dumkit į kaimą. Surasi seniūną... kaip jį ten vadina? A, dorfschoftas... Ir,
žodžiu, išsiaiškinsi kur gyvena Gutenų šeimynėlė. Po to visus kartu, su
seniūnu, aišku, saugiai ir gražiai atvedat čionai. Supratai? Be jokių stumdymų,
antausių – pagarbiai ir saugiai! Tai svarbu.
- Tai Johano šeima, monsinjore? –
atspėjo škotas.
- Taip. Mes dėl jų turime ką nors
padaryti. Paskubėk. Beje, kaimo šventiką taip pat kartu prigriebk.
- Monsinjore, monsinjore... – prie
mūsų prilėkė Jostas. – Ten... Ten...
- Kas „ten“... gimdyk, po galais!
- Jis... jis... – vaikinukas
niekaip negalėjo sugaudyti oro.
- Greit susitvardai... – škotas
daug nelaukęs suktelėjo vaikiui ausį.
- Man liepė perduoti, kad ekonomas
ištižo... iki pat subinės... – įkvėpęs, vienu ypu išbėrė Jostas. – Monetos išskaptuotame
balkyje virš židinio jo namuose.
- O! Tuo pačiu ir pinigus paimsi, -
uždėjau ranką škotui ant peties ir tuo pačiu stumtelėjau: - Varyk, o tai
reikalų virš stogo. Beje, jei kas, tai ir valstiečius, jei jie jaudinsis ar
baiminsis, apramink.
Po to, kai Tukas ir kartu su juo
įsiprašęs Jostas nulėkė, aš grįžau į pilį. Nusileidau į kankinimų kamerą, kur
dar „širdingai“ pabendravau su ekonomu apie jo komercinius ryšius su Antverpeno
žydais bei apie visokius kitokius jo ryšius
ir „išdaigas“. Ryt, kai šie atvyks, jų laukia nedidelė staigmena. O
toliau... toliau žiūrėsim- matysim... arba iškilmingai nužingsniuosiu ant
ešafoto, arba bendradarbiausim. Aišku abipusiai naudinga linkme. Vis tik aš
labiau tikiu antru variantu. Žydai progresyvūs – per visa galvą, jei ne
daugiau, priekyje. Ypač versle. Ką darysi, istoriškai taip jau susiklojo. O
kaip kitaip? Jei pusantro tūkstančio metų bandys kaimynai engti, tai nori
nenori, arba teks išmokti su galva dirbti, arba ją paguldyti.
Išėjau laukan ir pastebėjau savo
architektūros genijus. Šie sėdėjo ant
šalia koplyčios suberto smėlio kauburio ir apie kažką visai taikiai
šnekučiavosi ir paeiliui viena lazda braižė ant to pačio pabyrėjusio smėlio.
Architektai pamatę, kad priartėju,
draugiškai pašoko ir žemai nusilenkė.
- Senoje barone...
- Pone...
- Kuo čia užsiimate? Beje, jus
pavalgydino?
- Nesirūpinkite, senjore... –
Pjetro paplekšnojo sau per pilvą. Aš taip jau trys metai kaip nevalgiau.
- Mano gyvenimo energija papildyta,
- linktelėjo Fenas. – Labai dėkoti, pone.
- Niekis. Ką svarstote? –
mostelėjau pro šalį skuodžiančiam mokiniui ir įsakiau atnešti vyno ir bokalus.
– Apie ką jūs ten taip įsijautę šnabždatės?
Meistrai susižvalgė ir atsakė
lombardas:
- Mes svarstėme, kaip galima būtų
ne tik atstatyti, bet ir patobulinti jūsų pilį, senjore barone.
- Labai laiku, o tai matote kokioje
būklėje jis man atiteko. – apvedžiau ranka vidinį kiemą.
- Šiaip tai ne viskas taip liūdna,
kaip gali pasirodyti. Svarbiausia, kad pamatas ir pagrindas sveiki ir
tvarkingi. Mes su maestro Fenu išdrįsome jau jį apžiūrėti. Aišku, tik paviršutiniškai
– reikės ir kelis bandymus atlikti, bet apskritai, drįstu teigti, kad būklė
pakenčiama, - įtakingai išdėstė Pjetro.
- Aš sutinku su maestro Pjetro,
pone, nors mano žinios su jo išmintimi nesulyginamos, - pridėjo kinas. – aš net
negalėjau įsivaizduoti kokių architektūrinių aukštumų jau pasiekė pasaulis ne
Dangiškoje imperijoje.
- Tai ką, imatės? – prisėdau ant
paslaugiai mokinio atneštos kėdės ir mostelėjau architektams, kad jie gali
sekti mano pavyzdžiu.
Abu architektai pavyzdingai
klaktelėjo ant smėlio.
- Man bus didelė garbė dirbti pas
jus, - tuoj pats atsakė Fioravantis.
Toks skubotas atsakymas, tai
neblogas ženklas – šis draugužis namo nelabai skuba. Ir jo dėdulė Maskvon
išdūmė... Bus įdomu sužinoti jų tikrąją istoriją.
- Aš tiesiog džiaugsiuosi, jei
galėsiu padėti maestro Pjetro ir tuo pačiu pasisemti truputėlį jo išminties...
– Fenas vėl nusilenkė. – Be visa to aš gal dar kažkuo galėsiu būti jums
naudingas, pone.
- aš net žinau kuo, maestro Fenai.
– Plačiai nusišypsojau. Mane domina glazūruotos čerpės. Imperatoriškos geltonos
spalvos – Chuantche upės vandenų spalvos. Taip pat domina kreidinis popierius,
ant kurio rašo imperatoriškieji raštininkai. Ugnies strėlės, tušas... ilgo
laikymo makaronai... Na ir dar daugybė visko...
Kino akys iš nuostabos net pavirto
į du pelėdiškų akių formos žiburius. Jis papurtęs galvą paklausė:
- Ponas, jūs lankėtės Dangiškojoje?
- Apie tai ir dar daug ką,
pakalbėsim rytoj, maestro Fenai. Kai jūs jau būsite pailsėjęs ir susitvarkęs, -
išvengiau atsakymo ir pasiūliau: o kol kas, sudarykite bandomąjį sąrašą, ko
galėtų reikėti remontui. Ir pagalvokite apie jūsų paslaugų atlygį. Rytoj prieš
pietus lauksiu pasiūlymų.
Architektai vos užsiminus dar ir
apie atlygį, draugiškai pašoko ir netgi su pauze žemutiniame taške, žemai nusilenkė.
Cha... matyt, kad nematyčiau jų išsišiepusių snukių. Šiepkitės, šiepkitės... aš
iš jūsų kūrybinių natūrų už kiekvieną grašį išspausiu. Ypač iš kino. Kad tik
atmintis nesušlubuotų ir leistų atsimint ką jie ten savo Dangiškojoje iki šios
dienos sugebėjo prikurti, išrasti ir atrasti.
Dar kažkurį laiką pasėdėjau, pasišnekučiavom
apie visokius niekus, o rimtai kalbėsimės su kiekvienu atskirai. Kai pats savo
norus susidėliosiu į lentynėles. O norai tai su kiekviena akimirka tik auga.
Bet apie viską iš eilės.
Išsikviečiau ober-intendantą ir
pareikalavau organizuoti šventę pilvams. Su visais bendražygiais ir
artimaisiais puotausiu. Pilies valgomajame pliumpsim, o tai, kad stalų nėra,
tai man nusispjaut – tegu nors patys gimdo, o šventė įvyks ten kur liepsiu.
Štai taip...
Pastebėjau, kad pilies kieme
pasirodė būrelis valstiečių, kuriuos lydėjo šauliai. Ot Tukas, kaip rakštis,
rūpūžokas... Buvo gi pasakyta – nuraminti, o jis su savo konvojumi tik dar
didesnį siaubą įvarė.
- Monsinjore, jūsų įsakymų
reikalauti servai atvesti, - šelmišku balsu raportavo škotas ir atsistojo už
mano krėslo atkaltės.
- Seniūną pirmą! – nutaisęs piktą
balsą valdingai įsakiau.
Na, o kaip gi dar? Ponas aš jiems
ar ne? Suprantama, kad būsiu maloningas šeimininkas, bet hierarchiją reikia
išlaikyti, o tai matydami pono širdies minkštumą, servai sumastys virves iš
pono vyt. Sudėlioti visus taškus ant „i“ būtina jau iš pat pradžių. Ir kaip
galint aiškiau.
Aukštas laibas senis vilkdamas
kojas medinėse klumpėse žengtelėjo kelis žingsnelius ir krito ant kelių.
- Tu, Guteno kaimo seniūnas?
- Aš, pone barone... – senis
nedrąsiai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mane.
Velnias... nepatogu ir iš vidaus
gėda niekuo nekaltą garbaus amžiaus senį laikyti atsiklaupusį... Tai mano
ankstesnieji įpročiai, papročiai ir stereotipai vis dar prasimušinėja. Matyt
tai niekada jau nebeišgaruos, nors jau seniai ir aiškiai įrodyta, kad visas šis
šlamštas penkioliktame amžiuje nieko gero neduoda, tik bėdas prišaukia. O ir
patys servai nesupras. Mano geruma palaikys silpnumu ir sumastys ant galvos
kakot... Vienareikšmiškai – ne pūkuoti gi pliušiniai žaisliukai, o ištvermingi,
stiprūs ir savaip protingi žmonės.
- Kas aš toks, žinai?
- Jūs, mūsų ponas... – senis
ruošdamasis nemalonumams, o gal net ir niuksams, net užsimerkė savo ašarotas
akis ir susigūžė.
Taip... jaučia katinėli, kieno
peles medžiojo. Žino rūpūžokas, kad man jau žinomos visos išdaigos su jūriniais
žygiais... o ir savavališkas šeimininko žemės arimas – tiesioginis kelias į
kartuves. Tilis Verenvenas, aišku, spėjo jam pašnabždėti, kad aš
mielaširdingas, bet tai toks reikalas, kad niekada negali būti tikras... Tiliui
atleidau ir net jį išaukštinau, o štai jam galiu suorganizuoti ir parodomąją
bausmę. Taip sakant, kad pusiausvyra būtų.
- Kodėl pats neatvykai su ataskaita
dėl patikėto ūkio?
Senis kiek luktelėjo ir nutaisęs
nekaltą, atgailaujantį veidą, išsakė:
- Jūsų mylista, jau beveik du
paskutinius metus mane nuo mano pareigų nustūmė ekonomas Michaelis Gudsmarkas.
Viską savomis rankomis tvarkė. Manęs neprileido... – senio balsas bekalbant
sustiprėjo. Visai gali būti, kad kalbai jis pasirengė iš anksto. Jau seniai
viską apgalvojo. – Tas ekonomas mus visaip engė ir duoklę neteisėtą rinko...
- Žinau, - nutraukiau. – Šis vergas
jau gavo pagal nuopelnus... ir dar gaus. Atsakyk man, ar tu Jakobai Jansenai,
pasiruošęs toliau eiti seniūno pareigas? Tarnauti sąžiningai ir ištikimai?
- Aš? – senis suglumo.
Raukšlių išvagotame veide
atsispindėjo nuostaba ir sutrikimas. Jis net nevalingai siektelėjo ranka
pasikasyti barzdos.
- Tu!!! – riktelėjau taip, kad
senis net sudrebėjo. – Nebandyk mano kantrybės, serve, ir atsakyk tiesiai,
šviesiai ir iš karto.
- Pasiruošęs! – tvirtai pareiškė
Jansenas.
Tiesą sakant, po pokalbio su
Verenvenu, nusprendžiau šį senį taip ir palikti seniūnu. Pagarbą tarp kaimiečių
turi. Pareigas iki to momento, kol ekonomas nesuįžūlėjo, vykdė gerai, o ir kaip
matau, makaulė verda. Akys ne kvailos, gudrios ir pats veidas valingas. Na ir
ko man daugiau reikia? Bus neblogas mano valios ruporas, o nesusidoros – pakeisiu.
O kol kas vis tiek kitų kandidatų nėra. Na, o jei ir yra, tai apie juos vis
tiek nieko nežinau.
- Tada prisiek! – iškilmingai pareiškiau.
Senis nepakilęs nuo kelių,
atšliaužė ir...
Blyn... Kaip jau man įgriso tos
priesaikos, kurias lydi su visomis tomis ceremonijomis... bet išklausiau iki
galo, atsakiau kaip pridera ir net savo baroniškąją ranką ištiesiau...
bučiniui. Tfu, blyn, po velnių... na prisiliestų lūpom suvaidindamas bučinį,
tai ne, kaip ir visi – bučiuoja su pasimėgavimu... nors ne bučiuoja, o
teisingiau – laižo ir seilėja.... brrr...
Kai įsivaizduoju, kad ryte man
prisieks mažiausiai... oj... Dieve Šventas!!!.. Visos šeimynų galvos... Tai
apie šimtą žmonių.... Nelengva senjoro dalia... nelengva. Pastatysiu šalia
geldą su armanjaku ir joje po kiekvieno „čmoko“ joje ranką skalausiu.
- Stok! – kiek suminkštinau balsą.
– Rytoj ryte surinksi visus servus prie pilies priesaikai ir pats su pilna
patikėto ūkio ataskaita. Tu supratai?
- Supratau jus, jūsų mylista.
Viskas bus padaryta. – Jansenas nusilenkė ir greitakalbe ėmė dėstyti: -
ataskaitą aš ir dabar galiu duoti. Reiškia taip, karvių du šimtai be trijų
galvų, avių keturi šimtai ir trys dešimtys...
- Atvėsk, seni. Ne metas dabar. –
Atsainiai mostelėjau ranka. Rytoj ir papasakosi žmonėms, kurie tuo rūpinsis.
Atsakyk, ar pažinojai tokį Johaną Guteną?
- Johaną? Seniūnas pasikrapštė
barzdą, suraukė kaktą, kad net antakiai piestu pasistojo... – Guteną? Taigi...
Gutenų tai mes turime. Štai - juos visus atvedė. Senis Joritas ir jo žmona
Tilda bei jų dukra Gerda...
- Aš laukiu! – piktai riktelėjęs
paraginau.
- Prisiminiau, jūsų mylista! –
Senio veidas nušvito. - Prisiminiau! Jų pirmagimis juk sūnus buvo. Johanas.
Padauža vaikis buvo. Didelis padauža, jūsų mylista... Bet išėjo jis. Pabėgo su
plėšikų gauja. Seniai jau... Aš jo tėvui Joritui jau seniai sakiau – nieko gero
nebus. Nejaugi...
Senis aiktelėjo, užtilo ir
maldaujančiu žvilgsniu prakalbo:
- Jūsų mylista, nejaugi ką nors
baisaus iškrėtė? Taigi jo tėvai beveik tris dešimtis metų neregėjo ir nieko apie
jį negirdėjo. Jie čia nė prie ko...
- Užsičiaupk ir juos pakviesk...
Senukai ir dukrelė krito ant kelių.
- Stokite...
Ta-aip... plika akim galėjai
matyti, kad priteklius jų namus lenkia. Senis apsirėdęs pagal flamandiškus
papročius. Tamsi striukė ir trumpos kelnės. Dryžuotos megztos kojinės ir
medinės klumpės. Johano motina – aklina sermėga ir ilga tamsia suknia, kaip
beje ir dukra. Bet apsirengę visi švariai, nors rūbai patrinti, suadyti ir
palopyti.
Na, o iš kur pas juos bus tas
priteklius? Seniui apie šešiasdešimt... neprisidirbsi... O iš mergos tai kokia
nauda? Vienos išlaidos...
Velnias, kapitonas buvo tikra savo
tėvo kopija – žinoma atmetus amžių. Tie patys kapoti veido bruožai. Tos pačios
giliai įsodintos akys. O štai jo sesuo – visai nepanaši, - matyt į motiną
nusidavė. Miela. Putnios lūpytės, kiek užriesta nosytė. Banguotos šviesiai
rusvos iš po kepuraitės išlindusios garbanos. Na ir panašu, kad figūrėlė visai
padori. Dvidešimt metų – ne daugiau. Dar netekėjusi – įdomu kodėl?
Pala... ne apie tai mintys sukasi.
Velnias... kaip juos apdovanoti? Tiek to, pradėsiu, o ten bus matyti – kas nors
savaime šaus į galvą. Pakilau nuo krėslo.
- Aš, baronas van Gutenas, jo
šviesybės Karolio Drąsiojo, Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio leibgvardijos
kondjukto...
Seniai tiesiog sustingo. Laukė
nežinia ko. Johano motina aiktelėjusi suvyravo ir pasirėmė į vyrą. O tas
stovėjo išsitiesęs kaip styga. Baimės nerodė, bet į mane žiūrėjo jau susitaikęs
su likimu ir nervingai glamžė striukės apačią.
Blyn... palaukit, nealpkit. Leiskit
baigti visus tuos titulus...
- ...naudodamasis savo siuzereno
suteiktomis teisėmis skelbiu jo valią: jūsų sūnus, šaulių kapitonas Johanas
Gutenas vardan Burgundijos šlovės didvyriškai žuvo. Didysis Vakarų
kunigaikštis, trokšdamas pažymėti savo karį, kuris nusipelnė visai Burgundijai,
savo vardu skiria jums penkis auksinius florinus ir vieno patardo pensiją per
mėnesį iki gyvos galvos...
Johano sesuo Gerda, kaip ir motina
aiktelėjo ir susvyravo, bet ją už rankos pačiu laiku čiuptelėjo mosarabų
seržantas Almeida.
- Aš gi, savo vardu jums jūsų
žinion perleidžiu namą, kuris anksčiau priklausė Michaeliui Gudsmarkui ir imu
jūsų dukrą kambarinės pareigoms... – vos užteko jėgų tokiai kalbai.
Ne mano arkliukas tos pompastiškos
kalbos. Vien titulus reikia pusvalandį vardinti... Bet susidorojau – lyg viską
gerai susakiau ir apdovanojau sąžiningai.
Pradžioje norėjau į laisvę
paleisti, bet apsigalvojau. Nereikia servams sukurti precedento. Tiliui
Verenvenui, kaip kvailys ne nuodėmes atleidau, o išlaisvinau – tai ir užteks.
Laisvinau tai aš jį iš belaisvių, o išėjo, kad išlaisvinau ir iš servų. Taip
kad reikia tvardyti savo juridinių mokslų neragavusioje makaulėje gimstančias
mintis ir norus. Na, bet kaip ten bus – matysim.
- Kiek pinigų pas ekonomą radai?..
– sušnabždėjau Tukui.
- Šimtą penkiasdešimt įvairiom
auksinėm monetom... – sušnabždėjo Škotas. – sidabro labai mažai.
- Na tai ko stovi... Įteik penkis
florintus...
Škotas, kuris su savo šarvais
atrodė itin iškilmingai, seniams ne mažiau iškilmingai įteikė pinigus.
Arkebūzininkai be jokio priminimo,
kaip susitarę arkebūzomis atidavė pagarbą.
Po to jau aš pats, asmeniškai
priėjau ir pasakiau kelis gerus žodžius apie jų sūnų. Nieko tokio įspūdingo:
tarnas savo valdovui, tėvas savo kariams, didvyris, kuris krito mūšio lauke...
Mano nuostabai tai didelio liūdesio senių akyse nemačiau. Tik beribę nuostabą.
Viskas labai paprasta. Mintyse jie jau seniai jį palaidojo. Net užmiršo... ir
še tau, kad nori...
- Tarnausi? – nusišypsojau kapitono
seseriai ir nesusilaikęs paplekšnojau per jos putnoką skruostelį.
- Su didžiausiu džiaugsmu, jūsų
mylista!
Na ir puiku, jei su Matilda bendrą
kalbą ras, tai tarnaus – niekur nesidės.
Seniams su dukra nuėjus, laukdamas
kokių nors abejotinų paskalų, pasidomėjau kodėl Gerda dar netekėjusi. Tačiau
viskas buvo kasdieniškai paprasta. Ji buvo sužadėta su paprastu žveju.
Taupė-taupė pinigėlį vestuvėms, bet prapuolė – jūra pasiėmė. Prieš gerus metus.
Na, o kadangi kaime moterų buvo nemenkas perteklius, Gerda taip ir liko be poros.
Žuvus žvejui, Gerda labai sielojosi, net į miestą sprukt norėjo, bet ją
atkabėjo.
Ištekinti ar ką? O ką, šaunuolių
tai turiu. Va... Geras! Pilies kariaunoje vyriausiuoju liks Torvardas
Baumgartneris. Su šia mergina jį ir pririšiu. Ir jis man dar dėkingas bus –
žmona tai asmeninė barono kambarinė! O Pilies tarnų hierarchijoje tai jau
ganėtinai stipri figūra... Na ir... galima ir senjoro pirmos nakties teisės
išmėginti. Miela visai gi... Apsidairęs pamačiau Matildą... ir atsisakiau tokių
minčių. Kam man tie rūpesčiai? Ar man to iš ties reikia? Manoji valkirija man,
aišku nė žodelio nepasakys, bet štai merginą pirmai progai pasitaikius išmatų
duobėj nuskandins... vargšelę.
Velnias, vėl galvą nesąmonėmis
barškinu. Saulė jau visai link horizonto pasistūmėjo – puotauti laikas.
Stuktelėjau savo ištikimajam eskuderui per petį:
- Na ką, broluži, prisliuobsim?
- O kaip gi monsinjore! Aš visada
prisiliuobti pasirengęs... – ir matėsi, kad pasukęs galvą ir žvelgdamas į
plačio stoto „bobikę“, pilies skalbėją prie buvusio ekonomo, mintyse jau
laižėsi.
- Ir aš apie tą patį... –
sumurmėjau ir visu balsu užrikau: - Po galais, gal kas savo ponui atneš vyno?
- Monsinjore... – Tukas duodamas
ženklą pašnairavo į kukliai atokiau stovintį šventiką dėvintį šviesią sutaną ir
šiurkštaus audinio.
- Blyn... – norėjau nusikeikti, bet
laiku sustojau.
Pats gi liepiau prigriebti
šventiką... Priėjau prie jo ir priklaupiau palaiminimui.
2016-08-11
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą