"Armanjako šalis. Rutjeras". XII skyrius. Armanjakas - 2. 2016-09-01

XII skyrius

 

- ...prisiekiu nekenkti jums, jūsų piliai, jūsų žemėms ir jūsų žmonėms ir prašau mane, damą Šarlotę van Grude, laikyti savo žmogumi su sąlyga...

Aš žiūrėjau į priklaupusią Šarlotę ir pats sau tyliai mėgavausi. Ne, nesimėgavau, tiesiog – spangau, jei galima taip išsireikšti. Nieko panašaus praeitame savo gyvenime nebuvau patyręs. Na ir, aišku, negalėjau patirti... Priklaupusių moterių, aišku, buvo, bet visai ne tuo tikslu...O čia moteris prieš mane ant kelių... hmmm... priesaiką duoda... pikantiška, vienok. Koplyčioje prieblanda, žvakių liepsnų mirgėjimas ir šešėlių žaismas, stebėtojai... neblogai aidintis balsas... tarsi čiurlenimas. Na ir amžinos ištikimybės priesaikos švelniai tariami žodžiai... Negalvojau, kad bus taip malonu. Žodžiu, visa tai užsiklojo vienas ir sukėlė ypatingą jausmą, tarsi kas iš vidaus būtų dar įpūtęs Šventos dvasios... mintyse jau šmėsčiojo būsimas bučinio malonumas...

Dieve, tuoj mano klynas sprogs... ir raišteliai neatlaikys... po to atgailauk dėl savo nuodėmių... Dieve, aš gi šventovėje!

Vos sulaukiau kol Šarlotė baigs spriesaikos žodžius, išbarškinau savuosius ir suėmęs ją už suglaustų delnų, padėjau atsistoti ir tuo pačiu, švelniai truktelėjau link savęs. Įsižiūrėjęs į dideles ir žydras, kaip jūra, tankiose blakstienose įrėmintas akis, ir vos nesumaurojęs, kaip koks lokys, pabučiavau į lūpas. Su švelniu pasimėgavimu. Pajutau, kaip merginos kūnu nubėgo virpuliukai ir ji vos girdimai suinkštė...

Dzinnnn!.. – pasigirdo metalinis skambesys...

Visą akimirkos žavesį, kaip ranka nuplėšė. Atsirodė, jog aš jau pasiruošęs tuoj pat, ir čia pat vietoje, nušauti tą niekadėją, kuris man sugadino tokį malonumą. Grėsmingai nužvelgiau visus stebėtojus ir tiesiog nežmoniškų pastangų dėka vos ne vos susilaikiau, kad nenudėčiau tos mano dvarininkų motušės. Prakeikta damelė žiežula tarsi netyčia nuo akmeninės lentynos numetė didelę bronzinę žvakidę.

- Oj... ponas barone... – motušė kaltai ir tuo pačiu įžūliai ir pašaipiai šyptelėjo, - čia toks sunkus oras ir man galva apsisuko...

Kalė... Tikra velnio nešta ir pamesta kalė... Kai bučiavau Brungildą... tiksliau, kai ji vos iš manęs neiščiulpė visų plaučių, tai senai kriošenai staiga užėjo kosulio priepuolis, o dabar, matote, oras per tvankus... tikra rakštis subinėj... Na pala... prisižaisi.

- Na štai, visi formalumai kaip ir pabaigti... – nekaltai leptelėjo bjaurioji tetulė, - o dabar prašau prie stalo...

- Vėliau!.. – kerštingai burbtelėjau. – Burgundijos heraldikos atstovai dar turi keletą jums skirtų klausimų, madam. Na ir aš taipogi... Prašau išskirti kambarį, kad galėtume juos išspręsti.

Štai taip, sena harpija... tikiuosi, jog gerbiamieji valdininkai tau rankeles išsukinės ir tu baigsi čia eibes krėtusi.

Bet... kaip pasirodė – buvau ne koks senjoras... Na ne koks... visai... Nuo sesučių maldaujančių žvilgsnių išsilydžiau... atleidau... įėjau į padėtį, taip sakant...

Tačiau tai buvau aš, o ne dantis atkalę valdininkai. Jų mergaitiški žvilgsniukai neveikė. Nusispjaut jiems buvo ant jų. Jie ne vieną pūdą druskos šiame reikale suėdę buvo. Tad, žodžiu, vaizdžiai sakant, pasiraitoję rankoves, ėmėsi savo pareigų. Staigiai nustatė „skydo“ mokestį, kurio nesumokėjo Breskensų lenas. Na ir, aišku, greit paskyrė baudą ir priskaičiavo delspinigius.

Motušės Gvendolenos veidą, po to, kai išgirdo skolos dydį, nusėjo balti, raudoni ir net juodi plėtmai. Na, o Brungilda instinktyviai ranka ėmė grabalioti ko nors sunkesnio, kad dabar ir tuoj pat galėtų vožtelti tiems nevidonams...

Priskaičiuotas pinigėlis iš ties buvo ne menkas. O reikalas tame, jog našlės nustojo mokėti mokesčiu, kai tik žuvo jų vyrai.  Tad per du metus susikaupė nemenka sumelė – kiekvienai už aštuoniasdešimt karo tarnybos dienų.

Burgundijos kunigaikštystė kažkokiu originaliu dvarininkų šaukimo į karinę tarnybą nepasižymėjo. Kiekvienas lenas - dvaras, priklausomai nuo jo pajamų dydžio, privalėjo apginkluoti nustatytą skaičių karių, kuriuos į tarnybą vedė pats leno šeimininkas. Beje, ginkluotė buvo griežtai nustatyta. Leno šeimininkas su savo kariais privalėjo ištarnauti ne mažiau keturiasdešimties dienų per metus. Neatlygintinai. Visiškai neatlygintinai. Ir ten, kur nurodo kunigaikštis – nors ir pačioj Moskovijoje. Tuo atveju, jeigu leno šeimininkai savo vėliavos negalėjo išstatyti, mokėjo tai vadinamus „skydo“ pinigus – išsipirkimą nuo tarnybos. Karolis Drąsusis, po to, kai buvo organizuotos ordonansinės kuopos, pirmenybę teikė „skydo“ mokesčiui. Taip buvo parankiau. Paprastieji dvarininkėliai su savo žmonėmis nepasižymėjo itin geromis kovinėmis savybėmis. Žinoma lyginant su reguliariaisiais žandarais. Taip sakant, net greta nestovėjo...

„Skydpinigiai buvo apskaičiuojami gana paprastai. Jei dvarininko pajamos buvo didesnės, kaip trijų šimtų šešiasdešimties livrų, jis turėjo išstatyti žandarą su kutilje ir pažu bei šešis pėsčiuosius lankininkus. Kiekvienas dvarininkas su dviejų šimtų livrų metinėmis pajamomis – žandarą su kutilje ir pažu. Na, o dvarininkas su keturiasdešimties livrų pajamomis – keturis pėsčiuosius šarvuočius. Na, o tarpiniai variantai buvo apskaičiuojami visiškai be jokių įmantrybių.

Štai tie „skydpinigiai“ ir buvo apskaičiuojami pagal samdinių samdymo kainas. Na, gal netgi kiek daugiau kunigaikščio naudai. Tad Burgundijos “skydpinigiai“ buvo šiek tiek didesni, nei kitose šalyse. Kartais paprasčiau buvo pačiam šiaip ne taip apginkluoti karius ar netgi atitarnauti priklausantį laiką.

Taigi, mano valdininkija nustatė, kad Breskensų metinės pajamos vertos šimto keturiasdešimties livrų. Tad iždui jie skolingi keturių samdinių išlaikymui. Dviejų ietininkų ir dviejų lankininkų. O tai: atlyginimas, dviejų-dviejų su puse livrų kiekvienam per mėnesį, maistpininigai, prastovos, atsargos ir ginkluotė... Žodžiu, Breskensams prikabino penkiasdešimt livrų skolos. Su bauda ir delspinigiais. Grude dvaras gavo panašią sumelę.

O aš sėdėjau prie stalo, gurkšnojau vyną ir su malonumu stebėjau motušę Gvendoleną, kuri spazmiškai gaudė orą. Taip tau ir reikia, niekinga maitėda. Gaila buvo jog tavo dukreles pakštelsiu, turiu galvoj – pabučiuosiu, tai še tau – ėsk.

Nors tiesą sakant tokia suma joms nebuvo nepakeliama. Dvarai tvarkingi ir pasiturintys. Beda tik tame, jog reikėjo mokėti ne natūra, o pinigėliais. Nei sūriais, nei kumpiais ar dešrom nuo iždo neatsipirksi. Papildomi rūpesčiai, o kol juos spręsi – delspinigiai stuksena. Žodžiu, nors rėk, nors bėk... tikrų tikriausi nuostoliai.

Na ir valdininkija sava gąsdinimo akciją tęsė toliau. Purtė savo ženklus ir visokius popierius, ir net grasinosi konfiskuosią dvarus... Ir tai tęsėsi kol aš pats neįsikišau į šį širdžiai gana malonų žaidimą. Išduosiu paslaptį. Tiesą sakant, tokį scenarijų su Ambruazu de Aršambu mes jau buvome suplanavę iš anksto: jie priveda mano dvarininkus iki gilaus žagsėjimo, o aš, reikiamu momentu, įsikišu jau kaip jų gelbėtojas ir kilnus globėjas.

Na ir įsikišau...

- Tiesą sakant, man nepatinka tokia padėtis... – nutilau. Susidariusią pauzę išnaudojau bokalo, iš kurio, stebėdamas parodomąjį mano dvarininkų rankų išsukinėjimo spektaklį. jau buvau išmaukęs visą vyną, dugno tyrinėjimams.

Tyrinėjau bokalą ir jaučiau moterų žvilgsnius. Labai suinteresuotus žvilgsnius. Pilnus vilties ir baimės. Na ir teisingai: valdovas aš joms ar kas? Galiu būt mielaširdingas kilniadvasis, o galiu ir nubausti. Savo nuožiūra. Tik štai šioms damoms labai norisi, kad aš saugočiau ir užtarčiau prieš užsispyrusius valdininkus, kuriems jų moteriški kerai ir mažosios gudrybės, kaip šaudymas akimis, ašarėlės ar tragiškas rankų grąžymas, nė motais. Beje, šios damos kiekviena bandė valdininkus paveikti savaip.

Motušė Gvendolena spaudė ant gailestingumo. Net ašarą nubraukė, nors nei veiksmuose, nei žodžiuose jokio nuoširdumo net iš tolo nesimatė. Labai nenatūralus vaizdelis.

Brungilda tiesiog virte virė visai teisingu pykčiu ir, manau, kad jei heroldai pas ją atsivarytų be jokios apsaugos ir liudininkų... tai yra be manęs, tai jau jų matyt niekas ir neberastų. Milžinė juos sušertų savo šunims ir viskas būtų baigta. Bet aš galiu ir klysti. Vis tik ji moteris, o vyriška logika nebūdinga moterims.

O štai Šarlotė tiesiog mėgavosi visu šiuo cirku. Sakyčiau netgi atvirai mėgavosi. Visai nedviprasmiškai šypsojosi, o jos mesteltos replikos ne tik, kad neapramindavo kivirčo ir ginčų, o netgi atvirkščiai – tik pakaitindavo. Neveikė jos ir motušės mėtomi  rūstūs žvilgsniai.  Na... taip... moteris mįslė. Arba ji jau seniai atspėjo pinkles, arba jai nusispjaut, nes pinigėlių prilaiko.

Neaišku. Tačiau susidomėjimas ja augo kas akimirką.

Pamaniau, kad pauzė jau bus nepadoriai užsitęsusi, prakalbau:

- Aš įsitikinęs, kad damų veiksmuose nėra jokio nusikaltimo prieš Burgundijos karūnos iždą  apraiškos...

Po šių žodžių motušė Gvendolena ir Brungilda įsistebeilijo į mane puoselėdama visokiausias viltis, o Šarlotė – kiek nustebusi... ne, ne taip... su atidžiai slepiamu susidomėjimu.

- Aš taip pat įsitikinęs, kad van Breskenso ir van Grudės damos pasiruošusios pasiaiškinti dėl šio nelaimingo nesusipratimo.

Motušės akyse nepasitikėjimą manimi ėmė keisti palankumo ir net mielaširdingumo užuomazgos.

Brungilda iškilmingai ir garsiai vyptelėjo ir įsistebeilijo į motušę su pranašumo kupino žvilgsniu tarsi sakydama: štai matai, o tu man net pasibučiuoti neleidai! Ir iš vis, juk tai aš jį radau.“

Na, o Šarlotė tik paprasčiausiai nusišypsojo. Bet taip, kad likau nesupratęs, ką galėjo reikšti šis šypsnis.

- Siūlai susidariusią situaciją išspręsti taip...

Išklaususios mane damos vienbalsiai nusprendė, kad aš esu jų didysis ir kilnusis gelbėtojas. Visiškai vienbalsiai sutiko su mano sąlygomis.  Tiesą sakant, o jos ir pasirinkimo neturėjo. Nors ką iš tikro mąstė Šarlotė, tai aš taip ir nesupratau ir nežinau. Supratau tik, kad ši damutė, tai tikra kūmutė ir gana ne menko proto moteriškė... ir gudrumo... nors tai beveik tas pats.

Pagal sutartį aš neterminuotam laikui gavau tris dešimtis stiprių, tinkamų karybai servų.

Taip pat mano žinion pereitų dvi dešimtys berniukų iki penkiolikos metų, kuriuos aš skirsiu mokiniais pagal jų gebėjimus.

Servų maitinimas ir apginklavimas, aišku, bus mano rūpestis.

Tokiu būdu damos „skydpinigius“ padengs nesumokėjusios nė skatiko. O gal net atsiskaitė ir gerokai į priekį. Formalumai buvo išlaikyti.

Aš gavau man reikalingus rekrūtus, o damos – nuodėmių atleidimą.

Na aš dar kiek net pasaldinau šią piliulę ir pareiškiau, kad visai noriu į pažus pasiimti drūtąjį Klausą – motušės Gvendolinos jauniausiąjį sūnų.

Vaikis vos neišgriuvo nuo tokios naujienos ir tuoj pat išdūmė rinktis daiktus – kol nepersigalvojau.

Iš išorės vaikinas atrodė neblogai, o toliau tai ir matysim. Nors panašu, kad Jostas jau pašaipiai šypsosi ir ruošiasi naujokui užkurti linksmą gyvenimėlį. Bet tai jau ne mano reikalas. Vaikinai išsiaiškins ir susiderins. Na gal porą kartų susipeš ir veidelius papuoš mėlynėmis... bet tai tik jiems patiems į naudą.

Motušė ir jos dukrelės vos nepuolė į ekstazę. Net Šarlotė parodė kažkokias žmogiškas emocijas. Galiu suprasti. Vaikinui mano malonė buvo realus gyvenimo startas. Jei pasiseks, tai netgi karjera rūmuose, o juk galėjo taip iki senatvės ir sėdėt savoj provincijoj. Be jokių perspektyvų. O prie viso to, dar ir išlaikytiniu.

Savo malonėje aš buvau sąžiningas. Beveik... Man visai nesinorėjo skurdinti ir terorizuoti savo žaviųjų dvarininkų. Damos ir visa kita... Be to, viena iš jų tokia miela... Aš apie Šarlotę. Nors truputi apskusti damutes, progos taip pat nepraleisiu...

O ką? Ir apskusiu. Tiek kiek manysiu reikalinga, tiek ir apskusiu. Štai toks aš savanaudis klastūnas. Visiškai viduramžiškas baronas. Pats tikriausias. O tai, kad užneštas iš dvidešimt pirmojo amžiaus, aš jau ir taip baigiu pamiršti. Asimiliuojuosi, tai sakant... Pačios viską atiduos ir dar padovanos. Bet čia jau aš užbėgu į priekį. Visaip čia gali nutikti. Mielaširdingai besišypsančia motušės fizionomija pasitikėti neverta.

Svetainėje valgiais nuklotas stalas buvau aukščiau bet kokių pagyrų. Ypatingu įmantrumu neblizgėjo, tačiau tai kompensavo vagio gausa. Vištos, antys ir žąsys. Krūvomis ir visokių receptūrų. Senoviškose senuose lėkštėse krūva visokiausių sūrių, rūkytų gaminių ir dešrų. Gėrimų tai ir iš vis be jokio saiko: tiek vyno, tiek alaus, tiek sidro. Žodžiu – įspūdinga.

Net dėl mano kareivių pasistengė. Jiems stalą nuklojo lauke. Serviravo paprasčiau, bet taip pat gausiai.

Taip, suprantu, kad naminių paukščių ir gyvulių Breskense gerokai sumažėjo, tačiau tai teisinga - ne kasdieną tiesioginė valdžia svečiuojasi.

Taigi, pagaliau atėjo laikas pažymėti sėkmingas derybas ir sutartis. Čia motušė ir vėl pasižymėjo. Kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo susodinta taip, kad aš nuo savo svajonių merginos atsidurčiau vos ne priešinguose stalo kampuose.

Mane, aišku, pasodino galustalėje, o greta, iš kairės, įsitaisė pati motušė.

Dešinėje pasodino Brungildą. Bet ir čia ji parodė savo bjaurumą – ją išskyrė su išsvajotuoju Tuku.

Šarlotė tapo nepasiekiama net menkiausiam flirtui, nes ją su motuše priešakyje supo šventikai.

Na, o jau toliau sėdėjo pasipūtęs Tukas.

Na, nieko... Kaip pasakė kažkas: kas yra mano – niekam neatiduosiu. O tam kartui reikia atsidėti valgio naikinimui, o kartu ir materialinių gėrybių viliojimui iš Brungildos.

- Gerbiamoji Brungilda, papasakokite man apie savo šunides. – Norom-nenorom, o akys pačios įlindo į Brungildos dekoltė.

Na, o kur gi dar galima žiūrėti?.. Akims neįsakysi... nepaklusnios kažkokios...

Dama, nusekusi mano žvilgsnį nei iškiliai atsikvėpė. Patenkinta pasipūtė ir visai viliokliškai atsakė:

- Du... dvi vados. Kartu su kalėmis, ir trys poros... patinas-kalė... vienmečiai...

- Ka?

Milžinė vėl atsikvėpė, kaip ir atsiduso nustebinta mano nesupratlingumo, ir karštai sušnabždėjo:

- Kurtai. Flamandiški blathaundų skalikai – geriausi visame Brabante (v.p. angl.  Bloodhound – „kraujo šuo“. Kartais vadinami „Chien de Saint-Hubert“ Švento Huberto skalikas; žinomi nuo XII a.)... Jums, ponas barone... nuo manęs... tik padarykit taip, kad jūsų laukinis škotas su manimi liktų vienumoje. Šiandien! Kuo greičiau, tuo geriau. Meldžiu jūsų!

A-a-a... Tai štai apie ką ji... Nagi ir iš kur toks įžūlumas? Savo senjorą priversti sąvadauti... Uch-ch, kokia madam! Stereotipai eilinį kartą žlugo... Na, bet už tokią delikačią paslaugą kaip ir mažoka būtų...

- Mulai... – sušnabždėjau ir nutaisiau akmeninį veidą.

- Dešimt! – iškvėpė Brungilda. – Kinkomi. Trimečiai. Bėriai.

- Ir šuninininką su arklinininku. Nuomai. Metams...

- Tik šunininką... – sušnabždėjo dama ir nukreipdama motušės įtarų žvilgsnį, ėmėsi stirnienos.

- Sutarta, jei pridėsite šio vyno tris statinaites.... – žvangtelėjau savo bokalu į josios.

- Gerai, jūsų mylista, tik kaip nors patraukite mano motušę... –Brungilda džiaugsmingai man stuktelėjo savo šlaunimi. Stuktelėjo tik truputį, o atrodė kad su visa kėde nuvers.

- Truputėlį vėliau...

Vilties šiai damai suteikti, tai suteikiau, o kaip realizuoti pažadą – neturėjau jokio supratimo. Senoji harpija budi. Visai kaip kokia moterų bendrabučio prižiūrėtoja. Brungilda bandė išeiti pasivaikščioti, tačiau ir motušė apsireiškė greta. Nė per žingsnį nesitraukia. O manoji dvarininkė dar nori likti vienui viena su Tuku. Vien tik kalbos jos jau netenkina. Aistra kiaurai gręžia... Uždavinukas, vienok... dar tas...

Tuo tarpu puota vyko kaip priklauso. Visi jau ganėtinai išsiurbė, o ypač pasižymėjo abu garbingieji ir šventieji vienuoliai. Na, bet meluoju – kiti ne ką mažiau atsiliko...

Ką gi čia sugalvojus? Pasukiojau galvą ir pamačiau Klausą. Savo naujai iškeptą pažą. Vaikinas sėdėjo prie stalo ir visai su geru apetitu naikino žąsies kulšį...

O ką... Laikas jam pademonstruoti savo lojalumą  savo ponui. Kartu ir išbandymas bus.

Atsistojau ir, tarsi keliaučiau „pavėjui“, mostelėjau vaikinui.

- Taip, jūsų mylista! – Klausas akimirksniu prarijo gabalą paukštienos ir tuoj pat paslėpęs kaulą rankovėje, išsitempė kaip styga. Tik truputį nebaigtos apgraužti...

- Turime svarbią užduotį.

- Viską, ką tik pageidausite, jūsų mylista! – tvirtai išdrožė vaikinukas ir įsistebeilijo visiškai atsidavusiomis akimis.

Štai. Teisingai pradeda tarnybą. Toks pasiryžimas man jau patinka.

- Savo motušę išviliok kur nors. Tik ne dabar, o kiek vėliau.

- Nu-u-sispjaut, jūsų mylista! –Vaikinas net nepasidomėjo kam man to reikia ir dingo kieme.

- Stok... – sušnabždėjau jam į nugarą, bet jau buvo vėlu.

Klausas dingo neįtikėtinu greičiu.

Na... taip... belieka tikėtis, kad nors pilies nepadegs... Ypatingas noras pasirodyti, ypač kai galvoje ne itin daug košės, gali... Na bet tik jau to. Pažiūrėsim.

Grįžau prie stalo ir ėmiau šaudyti akimis į Šarlotę. Ta su įdomumu stebėjo mano pastangas, bet net nebandė bent kaip nors atsakyti.

Motušė užvedė kažkokią nuobodžią religingą kalbą su šventikais, kurią įtraukė ir mane, o Tukas visai nuliūdęs tik maukė taurę po taurės.

Aš kaip ir norėdamas prasimankštinti praėjau pro šalį ir trumpai mestelėjau, jog nenusimintų, nes tuoj bandysim jį sukergti... Tegu daugiau seka savo simpatiją, nei vyną maukia...

Na... kur gi tas netašytas Klausas? Man jau nuobodu...

- A-a-a... Vagys! Žudikai! Pagalbos! Laikykit jį! – per svetainę nušuoliavo Klausas ir mojuodamas surūdijusia alebarda dingo antrame aukšte.

Stalas nuščiuvo.

Vienas iš patarnautojų kažkodėl išmetė padėklą su nuograužomis ant grindų.

Kiti paprasčiausiai sustingo.

Na-a... taip...

Motušė Gvendolina nulydėjo akimis savo sūnelį ir sutrikusi leptelėjo:

- Jūsų mylista, nekreipkite dėmesio... Būna... pergėrė, gal...

Po to, lyg niekur nieko, tęsė kalbą su savo šventikais.

Net nežinau, ką ir pasakyti. Matomai laikas imtis veiksmų pačiam...

- Madam Gvendolina, gal palaikysite man kompaniją? Norėčiau prasieiti tyrame lauke ir su jumis kai ką... – pasakiau ir užsikirtau, nes neturėjau net menkiausios nuovokos, ką su ta žiežula galima daryti. – aptarti.

Kol aš karštligiškai mąsčiau, antro aukšto balkone pasirodė Klausas ir pašaipiai žiūrėdamas į savo motušę, rankoje maskatavo svarų maišelį.

- Klausai! – Motušė akimirksniu užmiršo viską ir visus, ir greit visų atsiprašiusi nutipseno laiptais į viršų.

 

2016-09-31