"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-05

Eržilas sušnorpavo, pašnairavo ir atsargiai brūkštelėjęs sausomis ir švelniomis lūpomis per delną, priėmė skanėstą.

- Geras berniukas... – pakišęs ranką po snukio šarvais paglosčiau.

Panašu, kad kontaktas yra. Myliu arklius. Na ir jie man visada atsako tuo pačiu. Net mano senelis stebėdavosi, kaip net patys aršiausi tabūno arkliai mano atžvilgiu buvo ganėtinai palankiai nusiteikę.

- Sveikinu, monsinjore! – prie manęs priėjo škotas. – Čia jums dar kai ką perdavė Frydricho žmonės kažką perdavė.

- Imk Rodeną už pavadžio, o aš josiu ant šio žvėries,  - įkišau koją į balnakilpę ir vos nepraradęs sąmonės iš skausmo, užsirioglinau į balną. – Velnias... Na, pasakok, ką ten dar perdavė...

Prisiminiau apie medalioną ir paėmęs jį į ranką įsižiūrėjau geriau. Ant didelio auksinio kryžiaus su ugnies liežuviais galuose – dar vienas pakabukas: į žiedą susisukęs drakonas, kuris smaugė save su savo uodega.... Taip... Tai simbolizuoja Kryžiaus pergalę prieš blogį.

Pakabukas buvo gana grubokai išlietas, tačiau su smulkiomis detalėmis. Grandinė paprasta, iš ovalinių žiedų.

- Raštą, monsinjore, ir kapšą su trimis dešimtimis florintų. – Tukas parodė man dėklą, kuriame buvo įdėtas susuktas dokumentas ir mestelėjo ant delno kapšelį. Ir iškilmingai pareiškė: - Beje, dabar jūs į savo herbe galite vaizduoti slibiną.

- O ką? – įsivaizdavau, kaip tai galėtų atrodyti. – Ir pavaizduosiu. Tu geriau raštą perskaityk, o kapšą pasiimk sau – užsitarnavai, o stovykloje iš mano asmeninių pinigų išdalinsi po guldeną visiems broliams. Tiems, kurie dalyvavo peštynėse prieš tiltą. Pasakysi, jog tai Frydricho dovana už tai, kad jie šauniai pjovė jo karius.

- Dėkoju, monsinjore... – Tukas jau būdamas balne man nusilenkė. - Bet norėčiau paprieštarauti...

- Kas dar?

- Aš negaliu priimti šių pinigų...

Tikriausiai manęs niekas nebūtų geriau nustebinęs, net skraidančios lėkštės pasirodymas, kaip, kad nustebino Tukas.

- Kodėl?

- Jie duoti visiems ir mano dalia ten tik vienas auksinis. Taip bus sąžiningiau.

Kvaila... Kilnu, bet kvaila...

- Gerai. Iš šio kapšo išdalinsi viską broliams ir sau pasiimsi tik kas priklauso, o stovykloje iš mano asmeninių pinigų pasiimsi trisdešimt guldenų. Tai mano dovana tau. Taip bus gerai?

- Žinoma, monsinjore! Aš jums ranką dabar pat čia pabučiuočiau, bet bijau, kad trinktelsit... – džiaugsmingai sušuko škotas.

- Žinoma užvošiu, durniau... Kas ten tame rašte?

- Tuoj... Taigi apsauginis raštas nuo paties Frydricho leidžiantis nekliudomai kirsti visas jo žemes! Ir viskas. Tai... man žodžiu dar liepė perduot...

- Ką?

- Taigi... – Tukas kiek susinepatogino. – Taigi, jei jūs, monsinjore, į kaizerio tarnybą pereisite, tai jis savo malonėmis apžers, suteiks Šventosios Romos imperijos kavalieriaus statusą ir dar žemių duos...

- Aišku. Na ir ką tu manai?

Škotas gudriai šyptelėjo:

- Na, maža kas... tegu guli popieriukas – valgyti neprašo.

- Taigi, taigi... ir man taip atrodo.

- Ne kvailas tas škotas... Aš dabar tarnauju Karoliui Drąsiajam Burgundiečiui kaip samdinys ir kaip naujas vasalas, bet... Bet laikai dabar tokie, kad ir vasalitetas ir darbas greit gali nutrūkti. O samdiniu, ką ten besakysi, imperatorius ne blogesnis už visus kitus. Laikas parodys...

Sušmėžavo mūsų stovyklos palapinės. Atsargiai paraginau Morgenšterną ir su malonumu pastebėjau, kad jis pagreitį ima lygiai, be jokių didesnių pastangų. Och kaip įtaikė tas vokietis. Ir ordinu, ir arkliu... Ordinas?...

- Tukai, o ką tu žinai apie Slibino ordiną?

- Na, ordinas, kaip ordinas... – mano heraldikos žinovas kažkodėl susisuko.

- Kalbėk! – kažkodėl sunerimau dėl škoto tono. Kažkas čia ne taip.

- Na, madjariškas jis... (v.p. madjaras – vengrijos gyventojas. Magyarok [ˈmɒɟɒrok] – taip patys save vadina vengrai).

- Koks? – aš net pristabžiau žirgą. Greit klok viską, ką žinai. Pasakok.

- Na, įsteigė jį vengrijos karalius Sigizmundas Pirmasis Liuksenburgietis. Na... rodos kokius septyniasdešimt metų atgal...

- Toliau...

- Na, aš nelabai ten ir pamenu...

- Viljamai! Prikulsiu, kaip Dievą myliu... Kodėl Šventosios Romos imperijos imperatorius mane apdovanoja madjarišku ordinu? Po velnių, jie savų neturi, ar ką? – užrėkiau ant niekuo nekalto škoto.

Na iš tikro. Visiškas fiasko. Mintyse aš jau jį prilyginau Aukso Vilnos ar Raiščio ordinui, o pasirodo štai kaip... (v.p. 1. Aukso Vilnos ordinas – pranc. Ordre de la Toison d’or, isp. Orden del Toisón de Oro, vok. Orden vom Goldenen Vlies,lot. Aureum Vellus; Vellus yasonis; dar žinomas kaip Gedeonis signa – Gideono ženklas. Įsteigtas 1430 m. Pilypo III Gerojo – Burgundijos kunigaikščio vestuvių su princese Izabele Portugaliete. Dinastinis ordinas. Ypač prestižinis. Šiuo metu suteikti jį teisę turi tik Ispanijos karalius Pilypas VI ir Austrijoje Karolis von Habsburgas. Grandinė ir pakabukas yra neskiriamos dalys. Ordino kavalieriais galėjo būti tik katalikai. 2. Raiščio arba Kaspino ordinas. Orginale „The Most Noble Order of the Garter”. Įkurtas Anglijoje 1348 m. aukšausio laipsnio riterio ordinas. Negali būti daugiau 25 ordino narių ir tik mirus ordino kavalieriui, įšventinamas kitas.)

- Savų neturi... – paskubėjo užtikrinti škotas. – Na, aš spėjau ten šnektelti... Paprasčiausiai Vengrijos karalius Motiejus Korvinas (v.p.: Hunyadi Mátyás, chorv. Matija Korvin; angl. Matthias Corvinus) per eilines paliaubas…

- Tai jie dar ir su vokiečiais kariauja?

- Na, taip… Frydrichas save laiko Vengrijos karaliumi, o madjarai – ne. Štai ir kertasi…

- Tiek to, toliau...

- Žodžiu, Motiejus jam įteikė... kaip ir taikos simbolį, o Frydrichas savo riterius vengrišku ordinu apdovanoti negali – kariauja gi. Nesupras jo karų su vengrais veteranai. Tai ir nusprendė juo jus apdovanoti. Na, kad geras daiktas neprapultų.

- Och-ch... še tau tai, ko, ko mums nereikia...

Nuotaika nukrito žemiau nulio.

- Monsinjore, - priekaištaudamas palingavo galvą Tukas. – Šiam ordinui priklauso daug monarchų ir jų giminaičių. Jūs negalvokit... jis labai reikšmingas...

- Na ir kas gi...

Karalių paminėjimas mane kiek apramino dėl blizgučio vengriškos kilmės. Tebūnie vengriškas... koks skirtumas...

- Sigizmundas Liuksenburgietis, Serbijos Steponas Lazarievičius (v.p. Stefan Lazarević, serb. Стефан Лазаревић)...

- Na, visai didingi žmonės...

- Žinoma, monsinjore... – paskubėjo pritarti škotas. – O  dar Alfonsas, Aragono ir Neapolio rėjus, kunigaikštis Ernestas Austrijietis, Bavarijos kunigaikštis ir Danijos karalius Krištupas (v.p. Christopher)

- Na visai garbūs žmonės... – apsiraminau. – Na, o dar kas nors?

- Vladas Trečiasis, Valachijos ir Transilvanijos despotas

Vladas Cepešas... Kažkur girdėtas net man.

- Tai Drakula, ar ką?

- Na taip. Vladas Trečiasis Cepešas pravarde Drakula... Kaip tik dėl šio ordino jį taip ir praminė.

Nieko sau... Ot likimo vingiai. Viename ordine su pačiu Drakula! Geras... nors vienu akies krašteliu jį pamatyt...

- Negeros kalbos apie jį sklinda, - sumurmėjo Tukas.

Nors ne... Nereikia jo matyt. Su ragana aš jau buvau susitikęs. Pasirodė, jog tikra. O jei ir šitas kraugerys pasirodys tikru? Nereikia mums tokios laimės. Tegu sėdi ten kažkur toli, tas Valachijos kraugerys... Nejučiomis persižegnojau. Štai, jau ir toks įprotis seniai prilipęs.

- Tiek to, broli Tukai. Sutinku su monarchais viename ordine būti. Beje, o ar tokia proga neišgersi su manimi vyno?

Nuotaika vėl pakilo. Tiesa, jėgų beveik visai neliko. Stovykloje, tiesiogine to žodžio prasme, išvirtau ir leidau, kad mane nurengtų. Įsakiau arklininkui Morgenšterną pastatyti atskirai nuo Rodeno. Eržilai gali pradėti aiškintis, kas vyresnis. Po to sukviečiau likusius gyvus vadus ir organizavau išgertuves. O ką? Turiu tokią teisę. Diena tai neeilinė.

Įmečiau ordiną su visa grandine į taurę su vynu ir atsistojau.

- Broliai! – apžvelgiau visus susėdusius.

Broliai... Rutjerų kompanijos broliai. Kovos broliai – pralietas kraujas subroliavo. Ir patys jie vieni kitus broliais laiko. Tikrai žinau...

- Tamsta kapitone! – į palapinę įsiveržė sargybinis. – Jo šviesybė kunigaikštis jūsų reikalauja...

Ar tai šiandien kada baigsis? Daviau ženklą užsičiaupti.

- Broliai! Mano iškilimas – jūsų iškilimas. Prisiekiu: niekada jūsų nepaliksiu be palaikymo. Šlovė Kruvinajam Kryžiui!

- Šlo-o-ovė! – palapinėje suskambo besidaužiančių taurių skambesys.

Neatitraukiau taurės nuo lūpų, kol visko neišmaukiau. Atsikvėpavau, nusivaliau barzdą ir užrėkiau:

- O štai dabar, renkite mane! Kunigaikštis nelauks!

Atvirkštinė procedūra pasikartojo. Aprengė, sušukavo ir iškvėpino. Sėdau ant Rodeno – Karoliui gali nepatikti, jei įgriūsiu raitas ant imperatoriaus dovanos – ir nuvariau į štabą. Nieko nepadarysi... Malonės malonėmis, o tarnybos nepamiršk...

Karolis mane pasitiko savo asmeniniame kabinete ir iš karto uždavė tiesų klausimą:

- Ką jums siūlė Frydrichas?

- Viliojo tarnauti pas jį, jūsų šviesybe. Siūlė tapti imperijos riteriu ir žadėjo visokių malonių...

Nenorėjau meluoti. Gali blogai atsiliepti, o ir prasmės nėra.

- I ką? – Karolis apniuko.

- Aš pasiuntiniams sąžiningai atsakiau, kad neturiu ir neturėsiu kito siuzereno kaip mano valdovas. Norėjosi juos patrumpint per ausis, bet nusprendžiau žmonių akyse to nedaryti. – Sąžiningai žiūrėdamas kunigaikščiui į akis kiek padailinau. Na vos-vos...

- Štai to tai tikrai nereikia, barone. – Karolis šyptelėjo ir jo veidas kiek atslūgo. – Pasirašyta taika ir skandalai dabar nereikalingi. Kai ateis laikas, turėsite tokią galimybę.

- Laukiu, nesulaukiu, jūsų didenybe, - tyčia pavadinau Karolį aukštesniu titulu – nepakenks, ir nusilenkiau.

Jis buvo kunigaikštis, o ne kraujo princas, bet kaip sakoma – košės sviestu nepagadinsi. Pataikavimas... Būtent pataikavimas – pagrindinis ginklas Burgundijos dvare, kurį tenka ir teks naudoti. Ir man visai ne gėda. Nė truputėlio nejaudina.

- Aš vis tik teisus... – pats sau sumurmėjo Karolis ir paėmė nuo stalo pergamento ritinėlį. – Barone, aš turiu jums dalykinį pasiūlymą.

- Atidžiai klausau, sere.

- Ordonansinės arkebūzininkų leibgvardijos su leibgvardijos artilerijos eskadra kuopos kondjukto pareigas.

- Kuopa?

- Taip. Šerdis – jūsų galvažudžiai. Komplektacija užsiimsi pats. Pavaldus asmeniškai mums ir de la Maršui, kaip gvardijos kapitonui. Pilnas išlaikymas ir ekipiruotė. – Kunigaikštis kiek palenkė galvą ir pažiūrėjo į mane. – Pareigos paprastos. Esant reikalui, už mus sudėti galvas.

- Būsiu laimingas, sere... – jau kelintą kartą per šiandieną priklaupiau ir aiktelėjęs nuvirtau ant šono.

Krūtinę pervėrė aštrus laukinis skausmas, o akyse aptemo. Sukandau dantis ir vienu ypu atsikėliau...

- Ar jums viskas gerai, barone? – kunigaikštis sugriebė ant stalo gulėjusį varpelį.

- Viskas gerai, sere... – Atsikvėpiau ir pakartojau: - menkniekis, sere...

- Jūs sužeistas? Tada jums derėtų pailsėti. Padarysim taip, barone... – Karolis padėjo varpelį į vietą. – Aš jums suteikiu atostogas. Važiuokite į Guteną ir pareikškite savo teises. Aš įsakysiu heroldams jus lydėti, o jie kartu išsiaiškins kaip reikalai su mokesčiais. Tam duodu lygiai tris mėnesius. Po to jūs privalote grįžti į dvarą ir vykdyti savo tiesiogines pareigas bei suformuoti kuopą. Nė viena diena vėliau. Aš jumis pasitikiu.

- Dėkoju, sere...

O ar ne per daug šiai dienai malonių? Panašu, kad daugoka. Nors leibgvardijos kondjukto pareigos – malonė abejotina. Reikšmingumas, be jokių abejonių – taip, bet piniginiu atžvilgiu, tai ne kažin kaip – reikia į patentą žiūrėti. Bet vis tiek, šiai dienai daugoka.

- Barone, ir dar... – Kunigaikštis pamojo pirštu. – Einam su manimi.

Nuklibinkščiavau paskui Karolį į jo ginklinę.

- Tai jūsų! – Kunigaikštis sustojo priešai menkeną, ant kurio buvo sukabintas pilnas juodintų, padabintų raižiniais ir auksu, gotiškų šarvų komplektas. Parodė į jį ranka: - Mes skiriame juos jums už ištikimą tarnybą.

Blyn..

Na visai...

Naktį ilgai negalėjau užmigti. Skausmas krūtinėje beveik nurimo, bet miegoti neleido mintys. Stumtelėjau Matildą, kuri saldžiai šnorpavo ir pasakiau:

- Ryt važiuojam namo.

Flamandė per miegus perklausė:

- Į mūsų namus?

Sekundę susimąsčiau ir atsakiau:

- Ne. Į mano namus. Ten dabar bus ir tavo namai.

Taip bus sąžiningiau. Mano ir jos namai. Bendrus namus galiu turėti tik su žmona. O Matilda, deja... Matilda gali mane tik mylėti ir man gimdyti bastardus. Aš ne niekšas. Laikai tokie...

Beje, o dėl bastardų tai reikia pagalvoti... Bet tai po to. Rytoj reikės perkalbėti su visais dėl kompanijos pervedimo į leibgvardijos kuopą. Neturėtų būti problemų – atlygis dvigubas, pilnas aprūpinimas... Yra, aišku, rutjeriškų laisvių adeptų, bet su jais jau šnekučiuojasi Viljamas... tikiuosi sutars. Kitaip teks... Ne, neteks. Vis tiek mes iš esmės liekame rutjerais... Po galais, ot tai likimas mane pavartė...

 

2016-08-05