2016 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". X skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-29





- Kaip mano ponas pageidaus. Aš gimiau Nankino provincijoje (v.p. Nankinas, tai miestas. Dabartinės Kinijos Dziangsu provincijos sostinė. Nankinas kartu su Pekinu, Luojangu ir Sianu laikomas viena iš keturių didžiųjų senųjų Kinijos sostinių). Gimiau paprasto raštininko šeimoje. Tėvas dirbo chun-bu... – Kinas kiek užsikirto, o po to pabandė išversti: - tai valstybinė įstaiga, kurios žinioje buvo mokesčiai...

Kinas, nežiūrint jo savotiško akcento, savotiškų žodžių dėliojimo ypatumų ir gana vidutiniškų kalbos žinių (pokalbis vyko itališkai – tai buvo geriausiai jam žinoma kalba), visai neblogai sugebėjo papasakoti savo istoriją. Visiškai neblogas pasakorius. Aš net daugiau ar mažiau supratau beveik neištariamus kinų valdiškų įstaigų pavadinimus, kur jis suspėjo padirbėti ar pasimokyti.

Žodžiu, nežiūrint į menamai jauną amžių (neseniai jam sukako trisdešimt šešeri), jis buvo visai tikras... hmmm... genijus. Kitokio žodžio tam apibūdinti net nėra. Na nebent  - vunderkindas. Jis jau būdamas dešimties baigė kaimo bendruomenės mokyklą. Po to suspėjo su nemenku pasisekimu išlaikyti egzaminus ir būdamas trylikos pabaigti „šuani“ (nelabai žinau, kas tai, bet panašu, jog tai aukštesnės pakopos profesinė mokykla). Kadangi buvo geriausias mokinys, po šito „šuani“ baigimo, buvo išsiųstas į aukštąja mokyklą – „Taij-Siue“. Matomai tai buvo instituto analogas. Na, šią mokymo įstaigą jis taip pat gana spėriai baigė - per tris metus. Konkretaus profilio ši aukštoji mokykla neturėjo – mokino visko po truputį. Kinijoje buvo manoma, kad valstybės tarnautojas turi būti visapusiškai išsilavinęs. Tokiu būdu, Fenui net gi teko studijuoti karo mokslus, nors karybai jis polinkio ir neturėjo.

Tačiau genijus yra genijus – ir tą aukštesniąją mokyklą jis puikiai baigė, tad buvo išsiųstas į Goczy-Czian – valstybinę akademiją. Šimtas trisdešimt stojamųjų egzaminų. Tame tarpe buvo net magijos egzaminas! Tikrai taip – magijos... ir šį egzaminą Fenas sėkmingai išlaikė... Blyn, vien jau nuo tokio skaičiau egzaminų man galva pasišiaušė, o įsivaizdavus jų laikymą – norėjosi tik slėptis po stalu... Pasirodo jis dar turėjo gauti ir aukščiausiąjį imperatorišką leidimą, kad galėtų laikyti šiuos egzaminus ir mokytis šioje įstaigoje, nes tokie mokslai jam nepriklausė pagal kilmę. Taip sakant, jis įstojo. Beje, kai kuriuose šios įstaigos fakultetuose mokslai truko iki penkiolikos ar net dvidešimt penkerių metų!..


Mokėsi gamtos mokslų fakultetuose. Kiti fakultetai dėl jo kilmės, jam vis-tik  liko uždari. Ten jis išstudijavo didžiąją... tiksliau be proto storą „Jun-le da djan“ enciklopediją: kažkoks - Didysis žinių apie kažkokį Jun-le valdymo rinkinys... (v.p. Yongl Dadian Encyclopedia 1403-1408 m.; Kinų imperatorius Jun-le įsakė sudaryti visų knygų, kurios buvo jo bibliotekoje, kartu su jų turiniu, rinkinį. Tai buvo rinkinys apie viską. Tai pati didžiausia/storiausia neelektroninė enciklopedija žmonijos istorijoje. Prie jos dirbo keli tūkstančiai mokslininkų. Kinų kultūros tyrėjai teigia, jog ją sudarė 510000 lapų ir 300 000 000 hieroglifų. Vienintelė rankraščio kopija buvo padaryta 1567 m. Originalas pražuvęs, o pirmoji kopija beveik visa sudegė).
Šis garbus veikalas buvo iš  dešimties tūkstančių tomų: daugiau kaip dvidešimt tūkstančių skyrių. Ten buvo viskas – nuo istorijos ir filosofijos, iki astronomijos, geografijos medicinos ir net meno ir technikos... išprotėti galima... Bet tai dar ne viskas. Fenui dar teko studijuoti ne mažesnės apimties kitų veikalų  ir parašyti kokią dešimtį savų... Žodžiu, fenas akademiją baigė būdamas trisdešimties ir gavo paskyrimą į Šnchajų rūmų architekto pareigoms. Tiksliau, taip tik skambėjo pareigos, kuriose buvo daugybė su architektūra nieko bendro neturinčių darbų. Tai veikiau buvo universalaus rūmų mokslininko pareigos.

Štai čia, po truputį ir prasideda kinų genijaus Feno Juisiano nuopuolis. Tik pradėjęs eiti savo pareigas, jis tuoj pat susidūrė su negeranoriškai nusiteikusiais valdininkais. Šią pareigybę ne vienas troško išsaugoti savo sūnums. Tikriausiai nėra ko kalbėti, kad karjera su tokiu dideliu kiekiu negeranoriškai nusiteikusių asmenų – nepavyko. O jei dar pridėti ir tai, kad susiginčijo su vyriausiuoju rūmų architektu ir ginčą laimėjo, tai tuoj pat buvo apkaltintas tradicijų nesilaikymu ir šventvagyste. Štai taip!

Rūmų poetinių kūrinių skaitymo metu, jo poema (neabejoju, kad pati gražiausia ir ištaigingiausia) buvo nušvilpta, o jis buvo apkaltintas – nei daugiau, nei mažiau – minčių nepastovumu ir priešiškumu valdžiai. Pasirodo, kad Kinijoje šiuo metu yra kažkokia literatūrinė inkvizicija. Ir dirba ji, matomai, neblogiau už europietiškąją religinę. Buvo tyrimas ir Fenui su pareigomis teko atsisveikinti. Ir tai, buvo laikoma, jog jis dar lengvai išsisuko. Galėjo jį išvirti aliejuje arba dar ką nors egzotiškesnio prigalvoti.

Na, o toliau – sėkmės „apogėjuje“ – jam vakare stuktelėjo per galvą, o atsipeikėjo jis džonkoje (v.p. malaj. ir kin. djong; angl. jung, port. Junco, jav. djong -  tradicinis kinų ir japonų burlaivis. Dažniausiai skirtas upių ir pakrančių laivybai. Pažodžiui džonka – tai paprasčiausiai laivas, bet taip jau priimta, jog taip vadinami būtent specifiniai kinų ir japonų laivai. Išskirtinis jų bruožas – bambukų rėjos, aukštai iškilęs priekis ir laivagalis. Burės susisuka kaip žaliuzės, o masyvi vairalazdė atlieka ir kylio funkciją. Džonkos paplitusios visoje rytinėje Azijoje. Vėliau džonkos išaugo ir buvo naudojamos tarptautiniuose vandenyse. 1846-1848 m. 800 tonų džonka išmetė inkarą Niujorke, o Anglijoje į ją pasižiūrėti atvyko net karalienė Viktorija).
Šios džonkos šeimininkai nuplukdė nelaimėlį kiną iki Indijos ir pardavė saracėnams. Pats Fenas tai bandė kažką aiškinti apie kažkokį prakeikimą, bet man atrodo, kad tai tiesiog jo toks likimas – karma, jei galima taip sakyti. Nors gal ir prakeikimas – ką ten supaisysi. Jei jau magijos egzaminus reikia laikyti, tai ką ten jau ir besupaisysi, kas ten darosi iš tikro... juo labiau, pats įsitikinau, kad pavyzdžiui penkiolikto amžiaus Prancūzijoje  - raganos tikros...

Na, bet prakeikė feną ar tik toks jo fatališkas likimas, bet saracėnų vergijoje jo talentų niekam neprireikė. Kaip pats sakė – ne kartą bandė pritraukti dėmesį. Kartą puslaukinėje berberų pakrantėje net surentė malūną vietiniam šeichui... bet atsidūrė tarp irkluotojų, nes paaiškėjo, kad yra ištvermingas ir tvirtas. Bet svarbiausia, kad su savo mokslais po akimis nesimaišytų – taip sakant, proto įgytų: šeichas visai rimtai mano, jog to ko nėra aprašyta Korane, to ir būti negali.

Na čia matyt kinui nervai pašlijo. Jis nusprendė priešintis kalėjimų administracijai: paskelbė karą prižiūrėtojams. Kinas, balbatuodamas apie aukštas filosofines idėjas, bandė paaiškinti, kodėl jis taip elgėsi, bet visa tai galima buvo pasakyti ir paprasčiau. Kitaip tariant, jei jau viskas blogai ir su kiekviena diena blogiau, ir jau visiškai be jokių prošvaisčių, beliko tik parodyti nepalenkiamą kinų charakterį ir nudvėsti kuo greičiau. Štai taip. Taigi, kirvis krito ant priekalo, nes prižiūrėtojai turėjo savo nepalenkiamą filosofiją ir per amžius atidirbtą sistemą ant šimtų ir tūkstančių vergų. Jį ėmė negailestingai plakti ir nedavė valgyti. Kinui dar pasisekė, jog maištauti pradėjo plaukiant, nes šebekoje trūko irkluotojų. O šiaip tai būtų išmetę jūron – ir viskas.

Kinietis iš karto suprato savo klaidą ir prižadėjo saracėnų kapudanui išgydyti podagrą. Netgi spėjo šiek tiek palengvinti šio arabo kančias. Po to daugiau jo nebeplakė, bet ir normaliai maitinti nepradėjo. Laikė sukaustytą sandėliuke, kad visą laiką būtų po ranka, o tai kiekvieną kartą atseginėti nuo likusių irkluotojų – buvo dar ta knisliava...

- Jums labai pasisekė meistre Fenai, - padariau išvadą po kino pasakojimo. – Ir man kažkodėl atrodo, kad jūsų nesėkmių laikas baigėsi.

- Aš taip pat manau, pone, - mandagiai nusilenkė Fenas. – Anksčiau ar vėliau likimas apsuka pilną ratą ir grįžta prie savo ištakų.

- Manau, ateityje mūsų dar laukia daugybė malonių pašnekesių, bet deja, dabar mano laikas itin suspaustas. Štai sąrašas iš to, kuo man galite būti naudingas. – Paėmiau popieriaus lapą į rankas...

Kinas, vos išklausęs sąrašą, beveik be jokios pauzės ėmė mane džiuginti. Ir taip pradžiugino, jog net pamiršau ilgesį Matildos šildomai lovai.

Žodžiu, aš jam suteikiau leitenanto inžinieriaus laipsnį ir priskyriau keturis pagalbininkus, kuriuos jis privalės pasirinkti pats iš kompanijos mokinių ar kaimo servų. Na ir daviau visus įgaliojimus jo kūrybinėms reikmėms ir judėjimo laisvę po visą baroniją. Netgi du asmens sargybinius iš savo šaulių priskyriau.

Brangų ir neįkainuojamą žmogų įgijau... Įvairi keramika, kuro briketai iš dumblių, stiklo gaminiai, popierius, tušas, ilgai išsilaikantys makaronai su konservuotomis daržovėmis ir lako laivų padengimui receptas. Ir tai tik smulkmenos. Jis prižadėjo išrasti kapsules, kovines rankines raketas su napalmu (na, manau, kad tai jau tik su mano pagalba...) ir tekinimo staklėms primontuoti vėjo variklius. Na ir pačias stakles prižadėjo išrasti – tad patrankų ir arkebūzų vamzdžių pragręžimas nebeatrodė nepasiekiami toliai. Na ir dar daug ko... tiesiog mokslinės minties generatorius, o ne kinas iš už jūrų marių.

Tiesa, tokius projektus, kaip koviniai aitvarai, nuo kurių galima leisti bombas iš molinių ąsotėlių, aš negailestingai „užtrumpinau“. Nereikia, o tai per bandymus dar galvą praras. Kaip viduramžiams ir viso to išvardinto bus per akis. Tik mano poreikiams... ir tik... palengva...

O gal jį laikyti kaip kokią brangenybę? Atskirtą nuo visų? Nors ne, tokie rėžimai istorijos jau išbandyti. Nauda, aišku, būtų... bet trumpa... Vienadienė taip sakant. Užteks pristatyti porą budrių akių ir viskas... Tegu dulkeles nuo jo pučia...

Štai taip pasikrovęs teigiamų emocijų, išklausiau ir kitų interesantų. Nors toliau susitikimai vyko pagreitintu tempu, bet baigiau tik po vidurnakčio. Mestelėjau pusę bokalo vyno ir nuskubėjau į miegamąjį, kuris mano brangiausiosios dėka, pagaliau tapo visai padoriu kambariu.

- Aš laukiu-laukiu, o jis nežinia kuo užsiima... – kaprizingai sumurkė Matilda, kuri jau nuogut nuogutėlė lūkuriavo manęs lovoje. – Eikš greičiau...

- Skrendu... – nusimečiau chalatą ir nėriau kaip žuvis. – Kur... ėėė, ne taip... dabar gaminsime bastardą numeris vienas...



 

2016-08-29

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą