- Kaip mano ponas pageidaus. Aš
gimiau Nankino provincijoje (v.p.
Nankinas, tai miestas. Dabartinės Kinijos Dziangsu provincijos sostinė.
Nankinas kartu su Pekinu, Luojangu ir Sianu laikomas viena iš keturių didžiųjų
senųjų Kinijos sostinių). Gimiau paprasto raštininko šeimoje. Tėvas dirbo
chun-bu... – Kinas kiek užsikirto, o po to pabandė išversti: - tai valstybinė
įstaiga, kurios žinioje buvo mokesčiai...
Kinas, nežiūrint jo savotiško
akcento, savotiškų žodžių dėliojimo ypatumų ir gana vidutiniškų kalbos žinių
(pokalbis vyko itališkai – tai buvo geriausiai jam žinoma kalba), visai
neblogai sugebėjo papasakoti savo istoriją. Visiškai neblogas pasakorius. Aš
net daugiau ar mažiau supratau beveik neištariamus kinų valdiškų įstaigų
pavadinimus, kur jis suspėjo padirbėti ar pasimokyti.
Žodžiu, nežiūrint į menamai jauną
amžių (neseniai jam sukako trisdešimt šešeri), jis buvo visai tikras... hmmm...
genijus. Kitokio žodžio tam apibūdinti net nėra. Na nebent - vunderkindas. Jis jau būdamas dešimties
baigė kaimo bendruomenės mokyklą. Po to suspėjo su nemenku pasisekimu išlaikyti
egzaminus ir būdamas trylikos pabaigti „šuani“ (nelabai žinau, kas tai, bet
panašu, jog tai aukštesnės pakopos profesinė mokykla). Kadangi buvo geriausias
mokinys, po šito „šuani“ baigimo, buvo išsiųstas į aukštąja mokyklą –
„Taij-Siue“. Matomai tai buvo instituto analogas. Na, šią mokymo įstaigą jis
taip pat gana spėriai baigė - per tris metus. Konkretaus profilio ši aukštoji
mokykla neturėjo – mokino visko po truputį. Kinijoje buvo manoma, kad valstybės
tarnautojas turi būti visapusiškai išsilavinęs. Tokiu būdu, Fenui net gi teko
studijuoti karo mokslus, nors karybai jis polinkio ir neturėjo.
Tačiau genijus yra genijus – ir tą
aukštesniąją mokyklą jis puikiai baigė, tad buvo išsiųstas į Goczy-Czian –
valstybinę akademiją. Šimtas trisdešimt stojamųjų egzaminų. Tame tarpe buvo net
magijos egzaminas! Tikrai taip – magijos... ir šį egzaminą Fenas sėkmingai
išlaikė... Blyn, vien jau nuo tokio skaičiau egzaminų man galva pasišiaušė, o
įsivaizdavus jų laikymą – norėjosi tik slėptis po stalu... Pasirodo jis dar
turėjo gauti ir aukščiausiąjį imperatorišką leidimą, kad galėtų laikyti šiuos
egzaminus ir mokytis šioje įstaigoje, nes tokie mokslai jam nepriklausė pagal
kilmę. Taip sakant, jis įstojo. Beje, kai kuriuose šios įstaigos fakultetuose
mokslai truko iki penkiolikos ar net dvidešimt penkerių metų!..
Mokėsi gamtos mokslų fakultetuose.
Kiti fakultetai dėl jo kilmės, jam vis-tik
liko uždari. Ten jis išstudijavo didžiąją... tiksliau be proto storą
„Jun-le da djan“ enciklopediją: kažkoks - Didysis žinių apie kažkokį Jun-le
valdymo rinkinys... (v.p. Yongl Dadian
Encyclopedia 1403-1408 m.; Kinų imperatorius Jun-le įsakė sudaryti visų knygų,
kurios buvo jo bibliotekoje, kartu su jų turiniu, rinkinį. Tai buvo rinkinys
apie viską. Tai pati didžiausia/storiausia neelektroninė enciklopedija žmonijos
istorijoje. Prie jos dirbo keli tūkstančiai mokslininkų. Kinų kultūros tyrėjai
teigia, jog ją sudarė 510000 lapų ir 300 000 000 hieroglifų. Vienintelė
rankraščio kopija buvo padaryta 1567 m. Originalas pražuvęs, o pirmoji kopija
beveik visa sudegė).
Šis garbus veikalas buvo iš dešimties tūkstančių tomų: daugiau kaip
dvidešimt tūkstančių skyrių. Ten buvo viskas – nuo istorijos ir filosofijos,
iki astronomijos, geografijos medicinos ir net meno ir technikos... išprotėti
galima... Bet tai dar ne viskas. Fenui dar teko studijuoti ne mažesnės apimties
kitų veikalų ir parašyti kokią dešimtį
savų... Žodžiu, fenas akademiją baigė būdamas trisdešimties ir gavo paskyrimą į
Šnchajų rūmų architekto pareigoms. Tiksliau, taip tik skambėjo pareigos,
kuriose buvo daugybė su architektūra nieko bendro neturinčių darbų. Tai veikiau
buvo universalaus rūmų mokslininko pareigos.
Štai čia, po truputį ir prasideda
kinų genijaus Feno Juisiano nuopuolis. Tik pradėjęs eiti savo pareigas, jis
tuoj pat susidūrė su negeranoriškai nusiteikusiais valdininkais. Šią pareigybę
ne vienas troško išsaugoti savo sūnums. Tikriausiai nėra ko kalbėti, kad
karjera su tokiu dideliu kiekiu negeranoriškai nusiteikusių asmenų – nepavyko.
O jei dar pridėti ir tai, kad susiginčijo su vyriausiuoju rūmų architektu ir
ginčą laimėjo, tai tuoj pat buvo apkaltintas tradicijų nesilaikymu ir
šventvagyste. Štai taip!
Rūmų poetinių kūrinių skaitymo
metu, jo poema (neabejoju, kad pati gražiausia ir ištaigingiausia) buvo
nušvilpta, o jis buvo apkaltintas – nei daugiau, nei mažiau – minčių
nepastovumu ir priešiškumu valdžiai. Pasirodo, kad Kinijoje šiuo metu yra
kažkokia literatūrinė inkvizicija. Ir dirba ji, matomai, neblogiau už
europietiškąją religinę. Buvo tyrimas ir Fenui su pareigomis teko
atsisveikinti. Ir tai, buvo laikoma, jog jis dar lengvai išsisuko. Galėjo jį
išvirti aliejuje arba dar ką nors egzotiškesnio prigalvoti.
Na, o toliau – sėkmės „apogėjuje“ –
jam vakare stuktelėjo per galvą, o atsipeikėjo jis džonkoje (v.p. malaj. ir kin. djong; angl. jung,
port. Junco, jav. djong - tradicinis kinų ir japonų burlaivis.
Dažniausiai skirtas upių ir pakrančių laivybai. Pažodžiui džonka – tai paprasčiausiai
laivas, bet taip jau priimta, jog taip vadinami būtent specifiniai kinų ir
japonų laivai. Išskirtinis jų bruožas – bambukų rėjos, aukštai iškilęs priekis
ir laivagalis. Burės susisuka kaip žaliuzės, o masyvi vairalazdė atlieka ir
kylio funkciją. Džonkos paplitusios visoje rytinėje Azijoje. Vėliau džonkos
išaugo ir buvo naudojamos tarptautiniuose vandenyse. 1846-1848 m. 800 tonų
džonka išmetė inkarą Niujorke, o Anglijoje į ją pasižiūrėti atvyko net
karalienė Viktorija).
Šios džonkos šeimininkai nuplukdė nelaimėlį
kiną iki Indijos ir pardavė saracėnams. Pats Fenas tai bandė kažką aiškinti
apie kažkokį prakeikimą, bet man atrodo, kad tai tiesiog jo toks likimas –
karma, jei galima taip sakyti. Nors gal ir prakeikimas – ką ten supaisysi. Jei
jau magijos egzaminus reikia laikyti, tai ką ten jau ir besupaisysi, kas ten
darosi iš tikro... juo labiau, pats įsitikinau, kad pavyzdžiui penkiolikto
amžiaus Prancūzijoje - raganos tikros...
Na, bet prakeikė feną ar tik toks
jo fatališkas likimas, bet saracėnų vergijoje jo talentų niekam neprireikė.
Kaip pats sakė – ne kartą bandė pritraukti dėmesį. Kartą puslaukinėje berberų
pakrantėje net surentė malūną vietiniam šeichui... bet atsidūrė tarp
irkluotojų, nes paaiškėjo, kad yra ištvermingas ir tvirtas. Bet svarbiausia,
kad su savo mokslais po akimis nesimaišytų – taip sakant, proto įgytų: šeichas
visai rimtai mano, jog to ko nėra aprašyta Korane, to ir būti negali.
Na čia matyt kinui nervai pašlijo.
Jis nusprendė priešintis kalėjimų administracijai: paskelbė karą
prižiūrėtojams. Kinas, balbatuodamas apie aukštas filosofines idėjas, bandė
paaiškinti, kodėl jis taip elgėsi, bet visa tai galima buvo pasakyti ir
paprasčiau. Kitaip tariant, jei jau viskas blogai ir su kiekviena diena
blogiau, ir jau visiškai be jokių prošvaisčių, beliko tik parodyti nepalenkiamą
kinų charakterį ir nudvėsti kuo greičiau. Štai taip. Taigi, kirvis krito ant
priekalo, nes prižiūrėtojai turėjo savo nepalenkiamą filosofiją ir per amžius
atidirbtą sistemą ant šimtų ir tūkstančių vergų. Jį ėmė negailestingai plakti
ir nedavė valgyti. Kinui dar pasisekė, jog maištauti pradėjo plaukiant, nes
šebekoje trūko irkluotojų. O šiaip tai būtų išmetę jūron – ir viskas.
Kinietis iš karto suprato savo
klaidą ir prižadėjo saracėnų kapudanui išgydyti podagrą. Netgi spėjo šiek tiek
palengvinti šio arabo kančias. Po to daugiau jo nebeplakė, bet ir normaliai
maitinti nepradėjo. Laikė sukaustytą sandėliuke, kad visą laiką būtų po ranka,
o tai kiekvieną kartą atseginėti nuo likusių irkluotojų – buvo dar ta knisliava...
- Jums labai pasisekė meistre
Fenai, - padariau išvadą po kino pasakojimo. – Ir man kažkodėl atrodo, kad jūsų
nesėkmių laikas baigėsi.
- Aš taip pat manau, pone, -
mandagiai nusilenkė Fenas. – Anksčiau ar vėliau likimas apsuka pilną ratą ir
grįžta prie savo ištakų.
- Manau, ateityje mūsų dar laukia
daugybė malonių pašnekesių, bet deja, dabar mano laikas itin suspaustas. Štai
sąrašas iš to, kuo man galite būti naudingas. – Paėmiau popieriaus lapą į
rankas...
Kinas, vos išklausęs sąrašą, beveik
be jokios pauzės ėmė mane džiuginti. Ir taip pradžiugino, jog net pamiršau
ilgesį Matildos šildomai lovai.
Žodžiu, aš jam suteikiau leitenanto
inžinieriaus laipsnį ir priskyriau keturis pagalbininkus, kuriuos jis privalės
pasirinkti pats iš kompanijos mokinių ar kaimo servų. Na ir daviau visus
įgaliojimus jo kūrybinėms reikmėms ir judėjimo laisvę po visą baroniją. Netgi
du asmens sargybinius iš savo šaulių priskyriau.
Brangų ir neįkainuojamą žmogų
įgijau... Įvairi keramika, kuro briketai iš dumblių, stiklo gaminiai,
popierius, tušas, ilgai išsilaikantys makaronai su konservuotomis daržovėmis ir
lako laivų padengimui receptas. Ir tai tik smulkmenos. Jis prižadėjo išrasti
kapsules, kovines rankines raketas su napalmu (na, manau, kad tai jau tik su
mano pagalba...) ir tekinimo staklėms primontuoti vėjo variklius. Na ir pačias
stakles prižadėjo išrasti – tad patrankų ir arkebūzų vamzdžių pragręžimas
nebeatrodė nepasiekiami toliai. Na ir dar daug ko... tiesiog mokslinės minties
generatorius, o ne kinas iš už jūrų marių.
Tiesa, tokius projektus, kaip
koviniai aitvarai, nuo kurių galima leisti bombas iš molinių ąsotėlių, aš
negailestingai „užtrumpinau“. Nereikia, o tai per bandymus dar galvą praras.
Kaip viduramžiams ir viso to išvardinto bus per akis. Tik mano poreikiams... ir
tik... palengva...
O gal jį laikyti kaip kokią
brangenybę? Atskirtą nuo visų? Nors ne, tokie rėžimai istorijos jau išbandyti.
Nauda, aišku, būtų... bet trumpa... Vienadienė taip sakant. Užteks pristatyti
porą budrių akių ir viskas... Tegu dulkeles nuo jo pučia...
Štai taip pasikrovęs teigiamų
emocijų, išklausiau ir kitų interesantų. Nors toliau susitikimai vyko
pagreitintu tempu, bet baigiau tik po vidurnakčio. Mestelėjau pusę bokalo vyno
ir nuskubėjau į miegamąjį, kuris mano brangiausiosios dėka, pagaliau tapo visai
padoriu kambariu.
- Aš laukiu-laukiu, o jis nežinia
kuo užsiima... – kaprizingai sumurkė Matilda, kuri jau nuogut nuogutėlė
lūkuriavo manęs lovoje. – Eikš greičiau...
- Skrendu... – nusimečiau chalatą
ir nėriau kaip žuvis. – Kur... ėėė, ne taip... dabar gaminsime bastardą numeris
vienas...
2016-08-29
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą