Stovykla, kuri buvo įsikūrusi šalia
pilies sienos, dar nebuvo prabudusi. Dar tik tik pradėjo švisti, tad virėjo
pagalbininkai krapštydami akis ir dar beveik neatsibudę bandė sukinėtis aplink
katilus ir malkas.
Keletas arklininko pagalbininkų
nešini kibirais nuskuodė link upelio.
Žiovaudami stoviniavo
sargybiniai...
Kompanija gyveno savarankišką
gyvenimą, tarsi seniai nugludintas mechanizmas ir man kai kada atrodo, kad jei
aš staiga ir dingsiu, tai niekas taip ir nepasikeis. Gal būt taip ir yra, bet
vis tiek noriu tikėti, kad bent jau šiuo momentu esu šios kompanijos širdis.
Pastoviniavau ant slenksčio, giliai
įkvėpiau sūrstelėjusį jūrinį orą ir dirstelėjau į savo pilį. Nejučiom
sustingau: atrodė, kad jis sklendžia ryto rūke, kuris gaubė jį iki pat pamatų.
Koks gi normanų užkariautojas tave pastatė? Kokius tris šimtus metų atgal – ne
mažiau. Visiškai žiloje senovėje pastatė, o ji dar tebestovi... pilna niūrios
jėgos...
Gerai, užteks poezijos –
treniruotėm laikas. Ir treniruotės vyks pilies kieme. Ten dar vakar mano
įsakymu riogso pastatyti manekenai.
Stumtelėjau pečiu mieguistą škotą:
- Viljamai...
- Taip, monsinjore... – Tukas
mieguistu žvilgsniu dirstelėjo į mane.
- Na, kaip tau čia?
Škotas juokingai susiraukė, suraukė
katą ir atsakė:
- Patinka. Labai, monsinjore. Vieta
labai panaši į mano gimtąją Kaledoniją (v.p.
Kaledonija – taip romėnai vadino Škotiją), tik kalnų nėra.
- Supilsim, jei tau taip reikia, ir
kalnus... Turiu klausimuką, norėjau pasitarti...
Mąstydamas, kaip geriau škotui
paaiškinti gimusią mintį, kiek padvejojau. Ne itin man reikėjo patarimo, bet
tiesiog norėjau šią mintį aptarti su artimu žmogumi. O Tukas – pats
artimiausiais ir yra: nuo pat pirmos dienos su manimi. Artimesnio neturiu. Per
du metus veikiau artimu broliu tapo, nei bendražygiu ir draugu. Mintyse vos ne
jaunesniuoju broliu jį ir vadinau.
- Kaip manai, ar verta man leisti
servams keliauti į jūras? Na supranti, ko.
Viljamas porai sekundžių užsimąstė
ir atsakė:
- supratau, jus, monsinjore. Pelną,
aišku, tai galime gauti ne menką. Na ir ne nuodėmė nekrikštus mechometonus žnaibyti.
Ir atleiskite man, jei ne taip pasakysiu, bet prakeiktus anglus su saksais,
bendrai paėmus – taipogi. Prieš juos net aš per jūras pasivaikščiočiau. Įtariu,
kad ir jūs, monsinjore – taip pat linkęs pasilinksminti.
Chmmm... Linkęs pasilinksminti? Na
ne, aišku. Tiesą sakant, jokio „linkęs“ net nėra – traukia. Keistai skamba iš
leibgvardijos kondjukto lūpų? Bet nieko keisto – koks iš manęs, po galais,
kondjukto? Kaip buvau špagos meistras, taip ir likau. Gal tik avantiūrizmo
badas padidėjęs. Ypač naujajame kūne...
- Reikia komandą sustiprinti ir
geriau apginkluoti. Vėlgi – šebekoje pabūklininkų nėra. Su protu pasiruošus –
tada galima ir reikalus tvarkyti. – Tukas ryžtingai mostelėjo ranka. – Vaikinai
lyg ir šaunūs, panašu, kad ne menkus reikalus bus galima tvarkyti. Reikia
įjungti daugiau patikimų žmonių ir pirmyn.
- Ir aš taip manau... – patenkintas
paplekšnojau Tukui per petį ir pagreitinau žingsnį.
Škotas tiesiog mano mintis
perskaitė Dar šiandien pat su maestro Pelegrinu apsilankysiu šebekoje ir
apžiūrėsim falkonetus. Ir tegu pradeda mokyti mano naujai iškeptus piratus ir
dar iš savo mokinių kokį penketą išskiria. Taigi, nusprendėm. A ir ką... ir
joks aš ne plėšikas, ir visai ne nesutramdomas laukinis savamanis. Tiesiog
giliai sieloje - kilnus plėšikas. Išeisiu į pensiją ir korsaru tapsiu (v.p. it. Corsaro, corsaire,
vok. Kaper, angl. privateer – privatus asmuo, kuris
turi valdžios išduotą teisę (licenciją, patentą – pranc. lettre de course, angl letter of marque) naudoti savo
privačiai ginkluotą laivą priešiškos, o kai kada ir neutralios valstybės,
prekybinio laivyno plėšimui. Valstybės iždui, kuri buvo išdavusi kaperio
lidijimą atitekdavo dalis grobio – dažniausiai dešimtinė, o jei juos sučiupdavo
priešiška valstybė – korsarai dažniausiai buvo baudžiami, kaip paprasti jūrų
plėšikai. Literatūroje sutinkami terminai korsaras, kaperis ir privatierius –
tai visiškai lygiavertės reikšmės). Ir dar pseudomimą kokį skambesnį pasirinksiu,
pavyzdžiui - kapitonas fon Vrungelis,
tai yra fon Liugneris, o Tuka savo padėjėju – Laužtuvu - Brechaisenu. Cha…
Štai
ir kiemas. Linktelėjau postuose stovintiems ir pagarbą atidavusiems
arkebūzininkams. Tai dabar mano giminės lizdas... irštva... Niūru, bet
teisinga. Ypač pabrėžiant paskutinį žodį. Iš ties visai nemaža pilis. Aš
suspėjau pabuvoti tik kankinimų kameroje, valgomajame ir miegamajame. Na,
taip... Tokie žodžiai tariami paeiliui, kažkaip įdomiai nuteikia. Kokį gi
psichologinį portretą galima nutapyti? Pirmiausiai apsilankau, kur žmones
kankina, po to kur žmones valgydina, o galiausiai, kur žmonės krušasi, o visa
kita- nevertos dėmesio smulkmenos. Matyt portretas būtų panašiai kaip kokio
amžinai alkano seksomano su sadistiniais polinkiais? „Va jėtau“, kaip pasakytų
mano bobutė. Brrr... gana, užteks paistalų, laikas ir kūno fiziniu būviu
pasirūpint.
Kiek
prasimankštinau ir išsitraukiau dvirankį kalaviją. Juo pradėsiu, o baigsiu
espada su daga.
-
Na, greit pavarom visas stovėsenas, o po to pereisim prie pynučių, - pasakiau
škotui, kuris jau pasiruošęs stovėjo priešais mane. – Pradėsime nuo „coda lunga
e stretta“, o po to „porta di ferro alta“ (v.p.:
tai iš dvirankio kalavijo fechtavimosi itališkos terminologijos: pirmasis
reiškė - „ilgos ir ištemptos uodegos stovėsena“, o antra reiškia „aukštų
geležinių durų stovėsena“)...
-
Jo...
Kelis
kartus „pravarėm“ su Tuku visą privalomąją programą ir baigėme lengva draugiška
dvikova – sparingu.
Su
kiekviena diena vis labiau ir labiau lieku patenkintas savo naujuoju kūnu. Po
truputį grįžo aname gyvenime išlavinti įgūdžiai. Tik adaptuoti šiam laikmečiui.
Tai vis didėjančios garantijos sulaukti žilos senatvės.
Norėjau
nusiprausti čia pat, šalia šaltinio, kuris tekėjo pilies kieme, bet
prisiminiau, kad pilis šalia jūros kranto, tad nusprendžiau dar ir pabėgioti.
O
štai ir jūra... Kaip tik jos nevadino: Frizos... Vokiečių... Germanikos
vandenynas...
Pūtė
lengvas brizas (v.p. pranc. brise, angl. breeze, vok. seewind –
silpnas sausumos/nakties arba jūrų/dienos vėjas, būdingas pajūrio vietovėms)
ir ant kranto nešė nedideles šniokščiančias ir putojančias bangeles. Sniego
baltumo padūkėlių (v.p.: lot. Sula) būrys surengė pasisėdėjimą pliaže
tarp milžiniškų jūros išmestų ir susiplakusių jūros dumblių kupetų. Gana
aštriai kvepėjo jodu ir druska...
- Monsinjore, jūs ką? Lysite į šitą
vandenį? – pažas Jostas, kuris mus pavijo su rankšluoščiais, net susipurtė žiūrėdamas į tyvuliuojančias
bangas.
- Ir tu lysi, renkis... –
nusispyriau kurpes ir su dideliu malonumu nupėdinau per stambiagrūdį smėlį. – O
tau, broli Tukai, ypatingo pakvietimo reikia?
- O ką aš... aš nieko... –
burbtelėjo škotas ir su dideliu nenoru ėmėm nusirenginėti. – Bet Dievaži,
niekam to nereikia, jūsų mylista.
- Reikia ir net būtina. – Pačiupau Jostą už rankos ir nekreipdamas
dėmesio į jo maldavimus nusitempiau į vandenį.
Nieko baisaus, viduramžiškus
stereotipus mes tuoj geležine ranka išguisim. Šoko terapija bus tik į naudą.
Jūros vanduo dar niekam nepakenkė... jei nesusiruošei skęsti, žinoma.
Eina šikt, kiek čia dumblių...
Paslydau ir gaudydamas pusiausvyrą paleidau vaikio ranką. Jostas žinoma tuo
pasinaudojo ir kaukdamas kaip garvežio švilpukas nukūrė.
- Kur?! Greit grįžk, šunyti!.. –
pavėluotai užrėkiau ir nusiminęs, kad nepavyko šokinė terapija, spirtelėjau
koja artimiausią dumblių kupetą…
- Kopūstai? – pasilenkęs paėmiau į
rankas tamsiai žalią stiebelį. – Tiksliai, laminarija…
O čia tai geras! Gerai, kad
nusprendžiau išsimaudyti! Juos gi galima sūdyti ir valgyti su sviestu. Nors
kažin ar aš čia ką nors priversiu tokį patiekalą nors pabandyti... Na gal Fenas
tik ir pabandytų. Blyn, bet tada nėr ko su ja ir terliotis. Vietiniai jodo
stygiu nesiskundžia. Velnias... nors...
Perėjau prie sausos kupetos ir
išsitraukiau patį ilgiausią stiebą. Sausas kaip parakas... O ką, galima ir
pabandyti... Pabandyti pataupyti pono medieną, kurią išmeta jūra. Sumaišyti
šiuos dumblius su šiaudais ir suspausti į briketus. Kuo puikiausias kuras. Bet
smirdės bedieviškai. Na, o kam tada kaminai? Laminarijos čia nesuskaičiuojama
daugybė. Tarp visų užduočių, tegu Kinas ir apie tai pamąsto...
Nuo tokių minčių visai išgaravo
pyktis ir aš drąsiai įlindau į visiškai tamsiai žalią drumstą vandenį, bet
ilgai neišbuvau. Nežiūrint to, kad vasara, jūros vanduo buvo beviltiškai
šaltas. Ir be proto sūrus. Taip, kad teko vėl grįžti bėgte ir palapinėje
apsipilti gėlu ir pašildytu vandeniu.
Pusryčiavome kartu su Tuku. Ant
stalo mūsų laukė be proto ir be krašto skanus avių sūris ir dar karšta duona.
Tai jau mano valstiečiai pasistengė.
Užgėriau šviežiu pienu ir ėmiausi rengtis iškilmėms. Šalia piles tilto
jau pradėjo rinktis servai.
Užsidėjau viską kas tik blizgėjo ir
buvo brangu. Tai turėjo pakelti mano statusą. Nors man ir nusispjaut – jei
reikia, tai galėjau ir vienais apatiniai išeiti. Bet tai jau būtų nedovanotinas
absurdas, tad teko net plaukus ant pagaliukų sukti. Tai vis Matilda...
Pasisukiojau prieš veidrodį,
nusispjoviau per petį ir lydimas palydos išdidžiai nuslinkau priiminėti
priesaikos. Visai tam neturiu jokio noro. Bet argi kas klausia? Reikia!
Mane pasivijo kunigaikščio heroldas
Ambruazas de Ašambo su savo pagalbininkais. Garbusis žmogus atrodė kaip
sulamdyta mazgotė. Na, o tiesą sakant, tai kaip dar gali atrodyti žmogus iš po
daugiadienio girtuokliavimo? Paskui jį, kaip ištikimas šunyti sekė persevanas
ir nenuilstamai bandė savo poną pamaitinti karšta česnakiniu srėbalu. Ambruazas
maurojo ir plūdosi, bet marmalą srėbė.
Auditorius, visas pažaliavęs,
„šliaužė“ paskui juos ir nieko nevalgė, o tik bandė tramdyti skrandžio spazmas.
Po jo akimi, puikavosi nežinia iš kur atsiradusi mėlynė. Neblogai ir puiki
tokia – mėlynai violetinė pagalvėlė.
Gražuoliai, kad juos kur galai...
Džiugina tik, kad užsivilko savo statuso livrėjas. Tokie gražuoliukai tiktų ir
Burgundijos rūmams, tad baronijai to ir taip su kaupu... Na ir kompanija...
Pradedu įtarti, kad Karolis šiuos piliečiu pakišo juoko dėlei. Na ir velniop,
tegu tik atlieka savo darbą ir varosi nors į visas keturias šalis.
Į priekį išskuodė Jostas, kuris
nubėgo pranešti apie mano pasirodymą.
Vakar kartu su savo bendražygiais,
tiesiog juoko dėlei, sugalvojome mano išėjimo ceremoniją – kad servai ilgam
atsimintų. Tuoj prasidės...
Kurtinančiai sugriaudėjo
serpantinos ir iš karto po jų užkaukė trimitai... Ir kaukė ne mažiau kaip kokią
minutę. Gana bjauriai kaukė, reiktų pridurti... Tai kas tinka mūšio lauke, tai
iškilmėse toli gražu – ne tortas.
Paleidęs iš rankų šaukštą heroldas
susiėmė už pagiringos galvos ir sustingo, tačiau aš be jokio gailesčio
stumtelėjau jį už vartų ir pasirodžiau paskui.
Blyn... na ir prasidėjo...
Servus išrikiavo į pavyzdingą
falangą iš dešimties eilių. Įdomu, kas taip pasistengė? Net intervalai tarp
žmonių kaip pagal statutą. Abiejuose falangos kraštuose išsirikiavo mano
šauliai tarsi suimdami visą falangą replėmis. Kairėje mosarabai, o dešinėje
arbaletininkai.
O štai maestro Pelegrinas savo
pabūklus, žiojėjančius vamzdžius nukreipęs tiesiai į minią, surikiavo iš abiejų
mano krėslų šonų. Jis ką? Maišto bijo? Kruvinąjį sekmadienį avansu? Juokdariai,
blyn...
- Na-a-a... – sumurmėjau sau po
nosimi sėsdamasis į krėslą. – Kaip graudu...
Ir kas gi sugalvojo tą nesąmonę su
patrankomis? Aš, žinoma kažką panašaus pasiūliau, bet tik juokais... blyn...
Na-a-a taip...
Heroldą ir persevaną tarsi kas
pakeitė – jie atrodė tarsi naujai gimę kūdikiai. Ot, ką reiškią patirtis - šie
draugeliai pasijuto gimtojoje stichijoje ir, matyt kaip buvo pratę, pajungė
savo vidinius rezervus. Talento, kaip sakoma, nepragersi...
Melodingai nuskambėjo patyrusio
persevano fanfara, o heroldas, kiekvienos frazės pabaigoje iškilmingai
pakeldamas balsą, perskaitė dokumentus.
Aš atvirai nuobodžiavau ir jau iš
anksto mintyse bodėjausi būsimu rankos „laižymu“. Nors tam aš jau pasiruošiau.
Tam, kad mano brangiausiosios plaštakos nenusėtų bilijonais visokių mikrobų, aš
paprasčiausiai užsimoviau gotiškų šarvų šarvuotą pirštinę.
Prasidėjo...
Tam, kad išvengtume nereikalingo
stumdymosi, reikalo ėmėsi seržantai. Prieš pat kelio pabaigą negailestingai
kariūnų paraginti kaimiečiai padidindavo greitį ir tiesiog lėkime griūdavo ant
kelių...
- ...prisiekiu!
- …priimu!
- ...prisiekiu!
- …priimu!
Pirmiausiai bučiavo kryžių, kurį
laikė ober kapelionas, o po to sutrikę nuo šarvuotos rankos vaizdo, bučiavo
pirštinės metalą. Ką jie ten sau prisigalvojo – galiu tik pabandyti spėti, bet
„laižė“ širdingai.
Po kurio laiko jau nebeskyriau
veidų – visi susiliejo į vieną be kokios nors konkretikos. O su kiekvienu
rankos pabučiavimo - vis labiau ėmiau
nekęsti šios ceremonijos.
Pradžioje tai bandžiau
prasiblaškyti stebėdamas mielus moteriškaičių veidelius, bet greitai nusibodo.
Nors moterų, kurios buvo laikomos šeimos galva, buvo mažai – viena, kita ir
viskas... O gražių – tai dar mažiau.
- ...prisiekiu nekenkti...
- ...prisiekiu nieko blogo apie
poną nemąstyti...
- ...pripažįstu save jūsų žmogumi,
kuris...
Viešpatie, kam man visa tai? Gerai,
kad kaimas tik šito trobų dydžio...
Šeimų galvos po priesaikos iš karto
pakliūdavo į kunigaikščio auditoriaus ir Miusto Chidelio, raštingo mano ober
intendanto pagalbininko, glėbį. Ten jiems pranešdavo apie šeimos būklę, žemę ir
kiemo gyvastį – įskaitant ir visus paukščius. Na, o kaip gi kitaip? Griežta
kontrolė ir skurpulinga apskaita feodalizmo ramstis.
- Monsinjore, monsinjore!.. –
sušnypštė šalia krėslo stovintis Tukas. – Rodos viskas... Jūs ten lyg prakalbą
ruošėtės sakyti...
- Kas? Aš? A.. na taip... –
Atsistojau ir nutaisiau visiškai rūsčią miną.
Servų falangoje nuvilnijo lengva
dejonė... Nežiūrint viso to, ką jiems jau buvo pranešę apie mane gero: koks aš
geras, atlaidus, kilnus ir mielaširdingas mylista, jie tiesiog savo vidumi
negalėjo iki galo pasitikėti savo ponu. Bijojo kraujo praliejimo... ir labai
gerai, kad žino jog yra gana nemenkai prasižengę...
- Aš Burgundijos, Flandrijos ir
Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas
van Gutenas, Slibino ordino kavalierius, būdamas pilnai sveiko proto pareiškiu,
kad būsiu jums geras senjoras, šių žemių valdytojas. Ir kiekviena joje
gyvenanti siela yra mano saugoma ir tik mano teisėtu sprendimu... – Užsikirtau
parinkinėdamas žodžius. – Žodžiu...
Na, ką jiems pasakyti, blyn, po
galais... kaip koks žodžio nesurišantis studenčiokas...
- ...kas ne dirba, tas nevalgo...
Viešpatie, ką aš čia tauzyju...
- O darbas... Belskitės ir mes
atidarysim... – visiškai susipainiojęs timptelėjau heroldą už rankovės.
- Baronas van Gutenas priėmė
baroniją! – visiškai kvailai skambančiu balsu užkaukė Ambruazas ir savo lazda
dusliai stuktelėjo į žemę.
Iš karto sutrimitavo persaevano
fanfara, o ją palaikė kompanijos trimitininkai... Kakafonija, blyn... Gerai per
ausis rėžė...
Uf... ačiū Dievui, baigėsi ta
koronė...
- Monsinjore! Jūs ta-a-aip
iškilmingai atrodėte... tiesiog kaip Romos kaizeris triumfo akimirką... –
kažkur iš už šono išniro susižavėjimo kupina Tuko marmūzė.
- Eik sau... – piktumas dar nebuvo
atleidęs, tad vos susilaikiau škotui nestuktelėjęs ir kiek galima minkščiau
įsakiau: - Brolau, greit atvaryk čionai, pas mane, seniūną!
Kitą valandą praleidau savo
palapinėje aiškindamas seniūnui savo mintis apie būsimus mokesčius. Sutikau
nuoširdų supratimą ir, aišku, karštą pritarimą. Kad jį, kur... suprantama,
aišku. O štai jei aš mokesčius ir rinkliavas pakelčiau...
Žodžiu, kaip ir buvau sumąstęs,
panaikinau visą tą mokestinę smulkmę ir išsakiau savo ketinimus servams
išnuomoti savo ganyklas ir derlingas žemes už rinkliavą produktais. Na, o privalomus
darbus palikti tik tuos, kurie nesusiję su žemės apdirbimu. Bet tai tik
ketinimai. Toliau tai reikės vos ne individualiai kiekvienam servui žemę
raikyti... bet tai ne šiandieną.
Seniūnas prisižadėjo parengti
tokioms permainoms kaimiečius ir daugiau ar mažiau apmąstyti pirminį žemės
dalijimą. Po to ir apsvarstysim rinkliavą konkrečiai pagal kiekvieną sklypą...
Įvertinant žemės derlingumą... Na, taip... darbelis laukia ne iš maloniųjų – ne
vienai dienai aiškinimosi ir karštų ginčų. Bet nieku nedingsi – būtina! Baronas
nuo savo servų ne mažiau priklausomas, kaip ir jie nuo jo. Simbiozė, vienok...
- Žvejai grįžo, monsinjore! –
Jostas šią naujieną kažkodėl pranešė labai iškilmingai. – Ir ponia Matilda
perdavė, kad pasiruošusi, o kiti jau laukia jūsų.
Ponia? Na taip... Greit liaudis
suprato tikrąjį flamandės vaidmenį šioje pilyje... Na, bet tam kol kas
neprieštarausiu. Pažiūrėsiu, kaip toliau čia viskas klostysis.
- Morgenšterną atvesk... –
paliepiau. – Užsistovėjo, ko gero bernužėlis. Arklininkams perduosi, kad jį
būtinai jį po dvi valandas per dieną ant kordo pamankštintų.
- Pasirūpinsiu, monsijore, - atsakė
Jostas ir solidžiai pridūrė: - Aš jau jį jums pabalnojau.
- Šaunuolis... – išėjau iš
palapinės ir kiek paplekšnojęs gigantiško žirgo, kuris patenkintas prunkštė,
kaklą suvalgydinau pernykštį obuolį ir įsiritau balnan.
- Ponia Matilda... – juokaudamas
nusilenkiau flamandei, kuri jau sėdėjo neramiai trypčiojančios ispaniškos
kumelaitės balne, ir nejučia ją pasigėrėjau.
Gera, šelmė!
Manoji simpatija visai šauniai
sėdėjo siaubingai neergonominiame moteriškame balne. Tiesą sakant, aš tokiame
ir šimto metrų neišsėdėčiau – nuvirsčiau.
Įsivaizduokit – balnas be atramos, o
tik su kabliu dešiniai kojai. Gerai, kad nors balnas skersai arklio nugaros, o
ne išilgai, kaip suolelis, kokie buvo dar buvo prieš porą dešimtmečių.
Šios dienos iškilmėms Matilda buvo
užsidėjusi gražią juodą suknelę iš juodo šilkinio atlaso su sidabriniais
išsiuvinėjimais po krūtine. O ant savo žavios galvos buvo užsidėjusi didelę
itališką barchatinę avietinės spalvos beretę, po kuria paslėpė plaukus ir
prisegė prabangų ilgą baltą povo plunksną. Atrodė tiesiog nuostabiai ir iš
tiesų, net geriau nei kokia kilminga dama. Niekas net nedrįstų ir pagalvoti,
jog ji iš žemojo luomo.
Flamandė išgirdusi jog ją pavadinau
ponia, susijaudinusi paraudo, bet man į „toną“ atsakė:
- Pone barone...
Pasiunčiau oro bučinį ir pentinais
paraginau Morgenšterną. Užsistovėjęs eržilas tiesiog per akimirką nunešė mane
iki vietos, kur žvejai sūdijo žuvį. Nei Jostas, nei Matilda nuo manęs
neatsiliko. Tiesą sakant flamandė, linksmai ragindama savo kumelę, likus kokiam
šimtui metrų, netgi mane ir aplenkė.
Ech, nuostabi mergina! Teko numaldyti savyje beprotišką
norą skubiai atsiskirti nuo visų ir su šia valkirija pasilikti vienu du. Po
velnių... nusprendžiau surengti pramoginę medžioklę su skalikais, o tuo pačiu
dar ir apžiūrėti savo valdas. Tuomet jau sugebėsiu su ja atsiskirti nuo visų,
kokioje jaukioje giraitėje. „Liamūrą“ gamtoje, taip sakant surengti... Ech,
greičiau...
Žuvies sūdinimui daržinė buvo
pastatyta netoli žvejų barkasų. Greičiau jau tai buvo net ne daržinė, o vėjų
prapučiama stoginė su šalia pristatytu sandėliuku. Po šia stogine gulėjo kalnas
stambiagrūdės, pilkos ir nešvarios druskos, statinaičių piramidė, keletas
didelių iš akmens sumūrytų vonių ir siaubinga smarvė iš netoliese esančios
duobės, kur buvo sumesta prasmirdusi žuvis. Štai ir viskas. A, na dar pora
bronzinių milžiniškų katilų, kur nuo pat ryto kaitino vandenį taip kaip buvau
liepęs.
Na, jau ne... Rytoj pat viską
griausiu velniop ir liepsiu statyti normalų cechą. Tfu, bet tikri nevalos
šikniai...
Numečiau pavadžius Jostui ir
padėjau nuo kumelės nušokti Matildai. Po to nuėjau link vežimo, kur gulėjo
šviežia žuvis.
- Štai, jūsų mylista... – Jakobas
iš žuvies kalno ištraukė milžinišką atlantinę silkę ir papurtė ją savo rankoje.
Na taip, na taip... žuvytė nebloga.
Kokių keturiasdešimt penkių centimetrų, plati nugara ir riebi. Visos kaip viena
– užpildysim ne mažiau keturiasdešimt litrinių statinaičių. Ir tai tik iš vieno
barkaso!
Neblogas versliukas nusimato... Bet tai šiek tiek vėliau.
- Kas dar į tinklus pakliuvo?
- Gal kokia dešimtis raudonosios –
net nežinau, kaip ją čia pas mus ir užnešė, ji paprastai arčiau norvegų
laikosi. Na, dar du maišai menkės ir šiokios tokios smulkmės... Ji visa štai
čia, kaip liepėte, jūsų mylista...
Žvejys nuo vežimo nutraukė beveik
metrinį maišą ir girdamasis pakilnojo prieš mane.
- Geras... – nusitraukiau pirštinę
ir perbraukęs per sidabriniais taškais nusėtą žuvies nugarą paklausiau:
- Štai tokios man rytojui barkasą
prigaudysit?
Jakobas išbalo ir krito ant kelių.
- Stok, žvejį. Aš ne pykstu, tu tik
paprasčiausiai pasakyk kur problema?
- Ji atsitiktinai papuolė... –
atrodo, kad žvejys jau mintyse keikė tą nelemtą atsitiktinę žuvį. – anksti dar
jai. Na ir toli reikia plaukti. Pats neišmanau, kaip ji į mūsų tinklus
papuolė... Štai menkės ar silkės, tai mes visados prašom. Galime, jei reikia
net perimetrus paltusui atitverti...
- Tiek to. Apie atlantinę lašišą
pakalbėsime kitą kartą. Rikiuok savo komandą.
2016-08-17
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą