"Armanjako šalis. Rutjeras." X skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-24

X skyrius

 

...Dantis šiepiančiam škotui pagrasinau kumščiu, pašnibždomis jį iškoneveikiau ir dar trinktelėjau kumščiu jam per nugarą, kad pamokslas neprapultų. Linksminasi, matai, jis... Nors, prisipažinsiu, aš ir pats visai būčiau nieko prieš pasijuokti iš savo aprėdų, padėties ir snukio. Juo labiau iš tuko marmūzės. Bet subordinacija yra subordinacija - kas galima man, tai dar nereiškia, kad galima ir ištikimajam eskudero. Šmaikštuolis, blyn...

Mes sėdėjome kartu su buvusiais belaisviais oloje ir kantriai laukėme, kada mus parduos ir, aišku, nupirks. Taip. Būtent tokia seka.

Jau buvau minėjas, kad nieku tokiu ypatingu negaliu apkaltinti pirklio, išskyrus prekyba krikščionimis. Aišku galima pasitenkinti ir mažu kąsneliu: nuskusti kaip buroką už nesankcionuotą prekybą mano žemėse, bet manau, bus geriau ir, aišku, pelningiau šį atvejį išrutulioti iki paskutinio siūlo galo. Tačiau čia jau gali išlysti ir visai nenumatytų aplinkybių. Ranką prie širdies galiu pridėti, jog pirklio, o ypač pirklio žydo, visišku kvailiu nelaikau. Iki pat paskutinės akimirkos jis pilnai gali įtarti spąstus ir atsitraukti kaip niekuo dėtas. Tad teko pasistengti. Praktiškai organizavau visą teatralinį pasirodymą, kur kiekvienas veikėjas savo vaidmenį privalėjo žinoti geriau už „Tėve Mūsų“.

Na, šiame pasirodyme, pagrindiniuose vaidmenyse turėjau būti ir aš su Tuku. Tad teko išsirengti iki pat apatinių ir išsiterlioti suodžiais, pelenais ir purvu. Dorai net ir nežinau, kuo viskas baigsis, bet rezultatas turėtų šimteriopai atpirkti visas pastangas.

Nuo įėjimo į olą pasigirdo triukšmas. Įvirto Tilis Verenvenas ir man paslapčia linktelėjęs, užrėkė:

- Šikniai! Visi laukan, šūdžiai!.. Po vieną... po vieną!..

Va... jau prasideda. Aš atsistojau, subarškinau pančių grandinėmis ir nupėdinau paskui Tuką link išėjimo. Lauke kartu su visais belaisviais prisėdau prie akmeninės sienos.

- Neabejokite, ponas Rafa, prekė puiki. Viskas kaip buvo sutarta... – nuolankus ir paslaugus ekonomo balsas pasigirdo anksčiau nei jis pasirodė iš už posūkio.

- Pažiūrėsim. Ir iš karto sakau – taip kaip praeitą kartą – nebus... – pasigirdo valdingas ir savimi pasitikintis balsas, o po sekundės pasirodė ir pats balso savininkas.

Tai buvo aukštas ir stotingas vyras. Apsirengęs gana brangiais aprėdais beveik kaip aukštojo luomo atstovas, tik kad pilkai, o ne herbinėm spalvom, kurių jis neturėjo ir negalėjo turėti. Na ir veidas visai ne dvarininko. Na nebuvo viduramžių germaniškose šalyse kilmingųjų luome didikų su žydiškomis šaknimis... Tai jau vėlesnių epochų gadynė...

Taip... pirklys buvo tipiškas žydas. Veidas gražus, netgi galima teigti, jog iš ties „veislinis“, valdingas, bet turėjo bruožų, kurie būdingi išskirtinai žydams. Bet tai aišku tinka tik penkioliktam amžiuje, kai dar nebuvo tokios didelės kraujomaišos, kaip vėlesniuose amžiuose. Pavyzdžiui, toks bruožų nusakymas buvusioje manojoje epochoje nieko apie naciją nepasakytų. Būtų tik tuščias garsas.

Pirklį lydėjo šiek tiek vyresnis semitinių bruožų vyrukas ir ketvertas augalotų sargybinių plieninėmis kirasomis, kapelinomis ir šiurpiomis gizarmomis (v.p. angl. gisarme, quisarm; ital. guisarme. Dar sutinkami pavadinimai gvizarma, gizarda, bilis, ronkonas ar rosšinderis. Tai ilgakočiai ginklai. Ieties su įspūdingu kabliu arba alebardos atmaina. Manoma, kad ji atsirado nuo ilgakočio valstietiško genėjimo peilio).

Atskirai nuo jų tipeno saldžioji porelė: ekonomas su savo sūneliu. Sūnus buvo toks pat storuliukas, kaip ir tėtušis, tik jaunas ir gerokai šlykštesniu snukučiu.

Pirkėjas sustojo prie pirmojo belaisvio ir pasišlykštėjimo pilnu balsu įsakė:

- Pasakyk jam, kad parodytų dantis.

- Zaptas atverk, srėbtuvę!.. – ekonomas asmeniškai savo rankom įlindo negrui į burną ir praskleidęs lūpas parodė baltus kaip sniegas dantis. – aš gi sakau, pone... Visi rinktiniai!  Stiprūs ir sveiki. Tik keturi florinai už galvą, iš viso tik keturi...

- Ir nesvajok, - pasibjaurėdamas mestelėjo pirklys ir priėjo prie kito vergo. – Trys florinai ir penki siurveirai. Ir nė fartingo daugiau. „Juodojo medžio“ kaina seniai kritusi (v.p. „juodojo medžio“ kroviniu buvo vadinami negrai vergai gabenami iš Afrikos. Yra duomenų, kad už du šimtus Afrikos juodaodžių belaisvių, tokiam pat juodaodžių vadukui, kuris juos sugaudė nugalėjęs silpnesnę gentį, olandai XVI-XVII a. mokėjo apie dešimt - dvylika šautuvų, su visa amunicija, svarą tabako ir butelį romo. Nuo šio kilęs ir PAR negrų pravardė „ebony“ – juodmedis (Diospyros)). Portugalų pirkliai neseniai atvarė penkias prikimštas galeras...

- M-m-m-mama... Aš krikščionis! Aleliuja... Aleliuja!.. – staiga suvapėjo Mvebės, krikštyto Gabrieliumi. Jis buvo tas antrasis šalia kurio atsistojo derybininkai. Mvebė liuliavo ir įnirtingai žestikuliavo.

Afrikietis atrodė labai įtikinamai. Aš susikaupiau. Jei dabar pirklys ką nors įtars ar atšoks, visa intriga lėks velniop. Na... taip...

- Užkimškit jam snukį... – atsainiai mostelėjo pirklys. Nė vienas jo mimikos raumuo nesujudėjo.

Sargybinis nedelsdamas buku gizarmos koto galu stuktelėjo Mvebei į šonkaulius. Šis susisuko iš skausmo ir užtilo.

- Pats nežinau, ką jis čia pliurpia... – skėstelėjo rankom ekonomas, o jo sūnelis paslaugiai ir pritariamai ėmė kinkuoti galva.

- Nusispjaut... – Pirklys paniekinančiai nusispjovė. Tie bukapročoiai misionieriai matyt persistengė. Arba, rupūžė, apsimeta...

Visiškai ignoruodami afrikiečių šūksnius, kad jie krikščionys, pirklys ir ekonomas prisiartino prie lombardų.

- Aš krikščionis! – išdidžiai pareiškė maestro Fiorovantis ir, kai tik prie jo priėjo derybininkų porelė, plačiai persižegnojo. – Nedelsiant išlaisvinkite mane. Jūs juk toks pat katalikas, kaip ir aš!

Pirklys pasisuko į ekonomą:

- Iš kur jis čia papuolė?

- Nagi... iš tos šebekos... – išsilydė ekonomas. – Saracėnų geldą irklavo. Kaip ir tie juodžiai... juos visus urmu ir pričiupom...

- Laivą parduodi? – pasidomėjo pirklys.

- Ne, ponas Rafa... jis mums tiems patiems reikalams labai reikalingas. Na, patys suprantate, su gukeriu didelių darbų nenudirbsi...

- Na žiūrėk, tu man... gerą kainą duosiu...

- Paleiskit mane! – surėkdamas į pokalbį įsikišo lombardietis. – Tai jūsų krikščioniška pareiga!

- Kieno? Mano? – pirklys pritūpė priešais lombardą.

Toliau kalbėjo tarsi per dantis koštų kiekvieną žodį:

- Tu. Tu prisiminei apie mano krikščionišką pareigą, gyvulį? Kiaule, tu užmiršai apie šimtus ir tūkstančius mano gentainių, kuriuos degindavo ir engdavo taviškiai... – Pirklys užtilo. Atsistojo. Kelis kartus giliai atsikvėpė. Susiėmė į rankas ir niūriu balsu prabilo: - aš čia krikščionių nematau. Nė vieno. Aš priešais save matau tik apsimelavusį saracėną, kuris pasiruošęs išduoti savo šlykštų tikėjimą, kad tik išgelbėtų savo kailį.

- Bet... – italas pabandė atsistoti, tačiau tuoj pat gavo buku ietikočio galu ir kosėdamas susisuko dvilinkas.

Na štai. Kaip ir viskas... Po tokių plepalų ir kalbų – pirklys neišsisuks. Vietoje įstatymų numatytų trijų liudininkų – trisdešimt ir daugiau, kurie pasiruošę ant Biblijos prisiekti.

Gal gali pasirodyti, kad visas šis spektaklis nebuvo reikalingas? Juk mano žmonės galėjo patvirtinti viską ką tik paliepsiu. Bet visų pirma to reikėjo man pačia. Na nepasiruošęs aš visiškam savivaliavimui, nors pagunda nemenka. Na ir norisi įsitikinti, jog pirklys iš ties ruošėsi prekiauti krikščionimis. Ne itin aš religingas, bet garantijų reikia. Gali įvykti gana nemenkas teisminis procesas, o melo kojos trumpos – leptels kas nors ką nors netyčiom... ypač kokioj smuklėj... ir rezultatas neprognozuojamas...

Na bet dabar tai pirkliukas tegu ruošiasi kepti ant lėtos ugnies. Panašu, kad šis žydas turi kažkokių savo sąskaitų su bažnyčia? Na tai niekas nekaltas – reikia laiku prisiminti, kad neapykanta  - blogas patarėjas.

Ne, bet filosofijos po to... Laikas.

- Susiimk į protą, pirklį. Tau nepavyks nuslėpti savo piktadarysčių. Mes netylėsim, - pasakiau kaip galint įtikinamiau ir įsmeigiau žvilgsnį pirkliui į veidą.

- O! Dar vienas saracėnas, kuris moka žmonių kalbą... – Pirklys ironiškai šyptelėjo. – Galine net šaukti, rėkti ir žegnotis. Tai jums nieko nepadės. O gal nori, kad aš tau skirčiau truputį savo neįkainuojamo laiko ir pasakyčiau kas su jumis toliau bus? Nori sužinoti savo likimą?

- Pabandyk.

- Tave dabar pakraus į laivą, nuplukdys iki Šeldės žiočių, kur net neišlipant ant žemės perduos į kitą laivą ir tiesia eiga nuplukdys į Levantą... O gal net į Magribą (v.p. Maghrib. šiuo metu Magribu gali pavadinti Maroką. Tačiau anuo metu po šiuo žodžiu slypėjo trys dabartinės šalys : Marokas, Alžyras, Tunisas. Kilęs nuo arabiško žodžio „gharaba“, kuris reiškia besileidžiančią saulę). Rėk... šauk... nors iš proto kraustykis. Vis tiek tavęs niekas neišgirs. Gal tik žuvėdros. Tavo likimas supūti vergystėje...

- Tu! Šlykštus žyde! Kaip tu drįsti taip kalbėtis su garbingu nobiliu! Kabaljero! Ordino... –žaisdamas savo vaidmenį suriko Tukas, bet taip pat, kaip ir lombardas gavo ietigaliu ir užsičiaupė.

- Man nerūpi, kas jūs tokie... – Pirklys nusikvatojo ir viduryje juoko užtilo.

Jo linksmą ir neapykantos kupiną mimiką lėtai, po truputį, ėmė keisti sutrikusio žmogaus grimasa.

Įlankos kraštuose ant kojų pakilo arkebūzininkai ir nutaikė savo šaudykles pirklio ir jo sargybos pusę, o iš už posūkio pasirodė manasis ober kapelionas van Bromelis su pilnais bažnytiniais aprėdais, su kryžiumi rankoje ir jį lydinčiais šauliais.

- Kas čia vyksta! – grėsmingai užbliovė kapelionas ir tiesos vardan stuktelėjo kryžiumi per pirklio kaktą.

- Nagi nieko ypatingo, Gusai... – Aš atsistojau ir nusimečiau neužsegtus pančius. – Įprastinis reikalas. Šventvagystė. Krikščioniško tikėjimo koneveikimas, prekyba krikščionimis ir jų sielomis. Na ir panašios šlykštynės.

- Eretikas! Išdavikas! Kristaus pardavėjas! – subosavo ober kapelionas ir patogiau nusitvėręs medinį kryžių, mikliai stuktelėjo kryžiumi per pirklio katą. Nuo vieno smūgio pirklys krito. – Tempkite jį ant laužo. Visus juos ant la-a-au-užo! Tegu liepsnos apvalo jų sielas! Aleluja!!!

Na... taip... kapelionas kiek užsižaidė, bet gana įtikimai. Reikia pripažinti, kad Gusas šiokį tokį aktoriaus talentą turi.

Aš nusišypsojau ir paėmiau iš Josto rūbus.

Šauliai akimirksniu nuginklavo sargybą ir pliažo pakraštyje gerokai apniuksavę paklupdė ant kelių.

- Taip! Lidiju! Aš liudiju! – suvapėjo ekonomas rodydamas pirštu į pirklį. – Šis eretikas susiruošė šlykštiems machometonams parduoti krikščioniškas sielas!

Jo sūnelis visiškai nustėręs sukiojo galvą į šalis ir niekai negalėjo suvokti kodėl jį daužo per galvą ir kausto grandinėmis, bet po kiek laiko susiorientavo ir ėmė aršiai kaltinti pirklį visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis.

„Ot gi šunsnukiai! – skubiai rengdamasis pagalvojau. – Net ir nežinau, kas iš jų blogesnis... Pirklys vedamas keršto ir pats sau pripažindamas savo neapykantą krikščionims... ar šis šlykštus padaras, kuris kažkada buvo ekonomu? Sakyčiau, kad vergų pirklys netgi kelia pagarbą... O šitą gyvulį ekonomą aš vis tik ryt ant kuolo pasodinsiu... Taip. Būtent ant kuolą visiems matant ir regint. O sūnelį į kasyklas visam gyvenimui... na arba į kitokią kokią katorgą, kad nebeišlystų“.

- Būkite jūs prakeikti ir per amžius dekite pragare!.. –delnu susiėmęs prakirstą katą, sušvokštė pirklys. – Purvini ir šlykštūs gojai...

- Užkimškit jam srėbtuvę ir vilkite į tamsiąja, - įsakiau. – Buvusį ekonomą su sūneliu – ten pat.

Priėjau prie pirklį lydėjusio žydo ir priglaudęs durklo ašmenis prie jo gerklės paklausiau:

- Tu gyventi nori?

- Noriu... – pirklio palydovas nervingai nurijo seilę ir sušnairavo į durklą.

- Greitai atsakyk koks tavo vardas? Tavo palydovo vardas? Kokia komanda galeroje? Kiek apsaugos ir koks krovinys?

- Aš Tomas Velingeris, patikėtinis. Rafaelio Cimlerio, jofelio Cimlerio, Antverpeno pirklių gildijos vadovo, prekiautojo audiniais, palydovas. Kiek komandos galeroje aš nežinau. Gal dvi dešimtys. Apsaugos panašiai tiek pat. Galera nepakrauta. Krovinio nėra... – patikėtinis atsakė visai žvaliai ir aiškiai.

Na... taip... panašu, kad su mintimis paimti laivą – teks atsisveikinti. Audžiau tokią mintį. Ji užgimė, kai sužinojau, jog ateina ne kogas, o gerokai didesnė galera. Mintis tai buvo visai paprasta: apginkluoti juodukus, kurie kartu su mano šauliais į laivą patektų kaip nupirkti vergai. Toliau jau aišku...

Laivą tai paimčiau, bet prasmės nematau. Tokia galera man ir už dyką nereikalinga. Savų laivų per akis. Na ir krovinio prie viso to nėra. Na ir ką daryt? Kaip čia geriau pasielgus? Ko gero visiškai tiesmukai...

- Tu dabar grįši į laivą ir plauksi atgal į Antverpeną. Ten tam... Jofeliui papasakosi kas atsitiko. Atsimink pirklį mano vardą ir visiškai tiksliai pakartok jį šito... sušvilpto prekijaus tėvui. Aš esu Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės Flandrijos, Brabanto ir Burgundijos kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto baronas van Gutenas. Aš stoviu ant savos žemės. Savo valdose. Įsiminei?

 

2016-08-24