Praslydęs tarp plieninių ietigalių
smeigiau talvaru į pražiotą pikinieriaus burną ir kartu baklerio smaigalį
suvariau į jo rikiuotės kaimyno gerklę... Pajutau, kad su bjauriu džerškėjimu
dvi ietys pasiekė mano kirasą ir pasisukau šonu. Mojuodamas talvaru
išsilaisvinau, bakleriu atrėmiau tesako smūgį ir kirtau per priešo ranką,
kurios priešininkas nespėjo atitraukti. Atgaliniu mostu perkirtau barzdotą
snukį ir parmuštas kažkokio sunkaus ir smirdančio kūno nusiritau ant žemės.
Per goržetą praslydo durklas, o ant
rankos su bakleriu užmynė storos odos kurpe apauta koja...
Tik dėka kažkokio stebuklo pavyko
pasikreipti ir kardo rankenos antgaliu į
raudoną vokiečio, kuris buvo mane prispaudęs, rėkiantį, pilną supuvusių dantų
snukį. Pavyko jį numesti ir dar nespėjus pakilti ant kelėnų pajutau kelis
smūgius į nugarą. Mesdamasis, kad kirasa atlaikytų, nemačiom, plačiu mostu
kirtau kelių lygyje. Apimtas beviltiškumo sustaugiau ir pakilau. Pasisukau
vietoje ir kirtau per kirvį laikančią ranką ir perrėžiau kito knechto gerklę.
Pabandžiau apsidairyti ir
pastebėjau leitenantą van der Veldę, kuris kiekvienu savo pabaisiško dvirankio
kalavijo mostu prakirsdavo ištisas properšas vokiečių gretose. Šalia jo
darbuodamasis dalgiu sukosi Tukas, kur kirtosi su seniai savo ietis sulaužiusiais
ietininkai.
Viskas baigia suirti...
- Gre-e-e-ta! Rikiuotis, velnio
išperos! Visi į ir-i-i-kiuotę! Suglaust gretas!
Rutjerai išgirdo ir paklusę ėmė
telktis į glaustą eilę ir ėmė žingsnis po žingsnio stumti vokiečius atgal.
Mokiniai ietininkams padavinėjo numestas ir atsargines ietis ir taip pat stojo
į rikiuotę greta karių. Nuo redutų, iššaudę visas strėles pribėgo
arbaletininkai ir įsiliejo į falangą.
Šauksmai, žvangėjimas, poškėjimas,
aimanos riksmai ir širdies beprotiškai garsūs dūžiai susiliejo į vientisą
ūžesį...
- Į priekį!!! Pirmyn! Kra-a-au-ujo
Kry-yžiu-sss!.. – surikau apimtas kažkokios nepaaiškinamos euforijos ir petys į
petį su kitais rutjerais įsikirtome į sudrebėjusius irk au žengtelėjusius atgal
knechtus.
- A-a-a-a!!! - kirtau per pasisukusio sprukti vokiečio
šapelį perkirsdamas ir šalmą, ir galvą. Pavijau antrąjį ir įsodinau jam tarp
menčių grūdytą baklerio spyglį, bėgime numušiau į šoną trečiojo kardą ir iš
inercijos su juo susidūręs jį išverčiau iš kojų ir įsmeigiau talvarą į jo gerklę…
Staiga į smegenis, kurios visiškai
buvo užlietos euforijos ir adrenalino, smigo blaivi, bet siubinga mintis…
Ribaudekinos!
- Gu-u-ult! – tiesiog vedinas
dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus instinkto, kuris tik išgirdęs šūvio plojasi ant
žemės, surikau ir ksuvokdamas jog rutjerai manęs nesupras išstaugiau: - Atgal!
A-a-atgal!.. Į redutą!!!
Griausmas…
Dūmai…
Smūgis į krūtinę…
Skambesys ir tamsa…
- Tu čia kur dabar susiruošei?
Grįžk ir atsimink: Armanjakai niekada nemeta nebaigtų darbų. – Neaukštas, bet
stambus, vilkintis gotiškus šarvus, apsiaustą, ant kurio buvo išsiuvinėtas herbas
su stovinčiais piestu liūtais kiekvienoje skydo ketvirtyje, vyras su klyno
pavidalo barzdele atsistojo priešais ir griežtai bet geranoriškai pasižiūrėjo
ir ištiesęs ranką, lengvai pakedenę mano plaukus dingo rūke.
- Och, Žanai... amžinai tu skubi...
– maža ir grakšti mergina su turtinga aukso spalvos suknele ir kūdikiu ant
rankų nusijuokė taip, tarsi būtų suskambėję tūkstančiai varpelių, papurtė galvą
su auksiniais nuostabiomis bangomis krentančiais plaukais ir pervedusi delnu
per mano kaktą taipgi dingo rūke.
- Eikš pas mane... Eikš... – Prieš
akis išplaukė griežtas, bet labai gražus moters veidas, kurio nebjaurojo net
vienuoliško aprėdo gaubtas... ir vėl viskas ištirpo, o į akis rėžėsi ryškūs
saulės spinduliai.
Pasikėliau ant alkūnių ir iš karto
apimtas deginančio skausmo krūtinėje suaimanavau...
Apsidairiau.
Lavonai... Visur lavonai ir kraujo
balos... Šleikštus vidurių ir išmatų tvaikas...
Velnias, velnias, velnias... Kur aš
ir prie ko čia mano tėvas, motina ir Žana... kad kur kas man į dūšią
prispjautų...
- Jis gyvas! Kapitonas gyvas! –
netoliese pasigirdo keletas šauksmų ir kartu su jais pradėjau suvokti aplinką –
atsitokėjau.
Įsirėmiau rankomis į žemę, pakilau
ant kelių ir iš karto keletas stiprių rankų mane pastatė ant kojų.
- Atgal, į redutą!.. Jie tuoj vėl
šaudys!..
- Vokiečiai atsitraukė, kapitone!
-Mes juos sumušėme!
Atsirėmęs į paslaugiai pakištą petį
ir vilkdamas paskui save ant riešo dirželio besilaikantį talvrą niklibinkščiavau
reduto pusėn. Grįžau. Atsisėdau. Atsirėmiau nugara į fašinas ir pamačiau per
tiltą perskriejusį heroldą. Tiksliau jo padėjėją – persevaną. Visai jaunas
vaikinukas, kuris sustabdė arklį ir nušokęs ant žemės bei iškalbėję kažkokią
įmantrią ūvertiūrą, iškilmingai išrėkė:
- Jo šviesybė Burgundijos,
Flandrijos ir Brabanto kunigaikštis Karolis Drąsusis įsako jums atsitraukti ir
grįžti į stovyklą. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas Habsburgas (v.p. Friedrich
III aus dem Hause Habsburg;
1415-1493 m; valdė 1452-1493)
atsiuntė pasiuntinius su taikos pasiūlymais. Šlovė Burgundijai!
O
kaip...
Nekreipdamas
dėmesio į heroldo pagalbininkėlį ir bevek net nesuvokdamas jo šnektos
pašnairavau į savo kirasą...
Krūtinės
plokštė buvo pralaužta, o skylėje laikėsi įstrigęs nedidelis švininis
sviedinukas...
Visai
mažas...
Kokių
trijų centimetrų...
Į mane
pataikė kulevrinos sviedinys! Blyn!!!
Aš
gyvas!!!
-
…monsinjore… monsinjore… Pergalė! Mes laimėjom…
Pakėliau galvą ir priešais pamačiau
savo ištikimąjį draugą ir ginklanešį Viljamą Loganą pravarde Tukas. Škotas
šypsojosi per visą savo įraudusį ir purviną veidą ir dar kažką rėkė. Jo šarvai,
kurie dar ryte taip gražiai ir viliūkiškai spindėjo, pavirto į kažkokią
sumaigytą ir subadytą konservų dėžutę. Ant pakaušio nuslinktame salade styrojo
nulaužta arbaleto strėlė, antveidis sulaužytas, o kairys antpetis išplėštas su
visomis „šaknimis“. Ant peties dabar žiojėjo skylė pro kurį buvo matoma
pošarvinė šimtasiūlė ir į visas puse karojo dirželiai... Svarbu gyvas. Brolužis
Tukas...
O kur Joachimas? Atmintis išsaugojo
vaizdelį, kuriame leitenantas, kaukdamas kaip vilkas, bandė iš perkirsto
knechto kūno ištraukti įstrigusį dvirankį...
- Kur der Veldė? – timptelėjau už
apsiausto pirmą pasitaikiusį rutjerą. – Atsakyk, nelabasis, kur Joachimas?
Iš jo nudelbtų jo akių viską
supratau...
- Padėk... – Atsistojau ant kojų ir
su siaubu suvokiau, kad mano kompanijos jau nėra. Aplinkui stumdosi daugių
daugiausia – dvidešimt žmonių. Ir dar panašiai tiek pat guli sužeisti už reduto...
Kraujuoti, apkapoti, bet, laimei, gyvi... Kompanija mirė... Kaip iki šiol mirė
beveik keturis kartus. Bent jau taip pasakojo Gutenas... Mirdavo ir
atgimdavo...
Ir vėl atgims! Prisiekiu!..
Sugrabaliojau
talvaro rankeną ir iškėlęs kardą į viršų, surikau:
-
Kruvinasis Kryžius nemirtingas! Tegyvuoja rutjerai!!!
-
Kry-y-yžius! – nuaidėjo iškilmingas samdinių kriokimas, kurį netikėtai palaikė
ir saujelė gyvų lobardų ir kraujuojantis, sukapotais šarvais ir kaip visada
girtas, jų leitenantas grafas Vincentas de Grimaldis.
2016-08-02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą