VII
skyrius
- Mylista baro-o-o-one!!!..
a-a-chr... – ekonomo šauksmą pertraukė duslus smūgis.
Nevalingai susiraukiau. Ne pats
maloniausias reikalas – kankinimai. Bet nei šiame amžiuje, nei šiuo atveju, be
jų neįmanoma išsiversti. Na nenori gyvulys geruoju prisipažinti kur voktus
pinigus paslėpė. Dar prieš tai, mano šauliai jo visus namus iki paskutinės
vinies nustekeno ir nė sudilusio skatiko nerado. Teko ekonomą vilkti į
požemį...
Taip-taip!!! Nežiūrint to, kad pilis
buvo apšiurusi ir išvogta, jo požemiuose buvo išlikusi kankinimų kamera su
pavyzdingai sukomplektuotais įnagiais. Gelžgaliai, aišku, gerokai aprūdijo, o
ir pati kamera buvo po geru dulkių ir voratinklių sluoksniu, bet tai jau
smulkmenos. Svarbu, kad instrumentai padedantys atverti sielą, buvo visiškai
tinkami.
- Guldyk jį į šią lovelę... –
parodžiau į kelias pasviras suleistas lentas su kojų, rankų ir net galvos
fiksatoriais.
Viljamas Askensas, ober-kalvis,
kuris savanoriškai vykdė būrio provosto pareigas (v.p. vok. Profos, sen. pranc. provos, provost – karys arba žemesnysis
karininkas atsakingas už tvarką ir higieną bei kalinių ar belaisvių saugojimą),
apsiėmęs nudirbti ir šį darbelį, gomuriniu balsu nusijuokė ir pasitelkęs savo
pameistrius mikliai supakavo barono turto niekintoją ir vagišių. Garsiai
caktelėjo pančiai...
- Ko žiūrite? Kas čia pas mus
provostas? Tu ar aš? Dirbkite, dirbkite...
Nužingsniavau per kamerą...
išradinga... Spirtelėjau botfortu kažkokius svarmenis, kurie buvo sustatyti
palei sieną ir paėmiau į rankas ant grandinės kabėjusią varinę kaukę su
pritaisytu piltuvu.
- Viljamai, kam šitas?
- A? – Askensas įsijautęs kuitėsi
dėžėje, kurioje buvo sukrauti visokie siaubingos išvaizdos gelžgaliai. –
A-a-a... per šį piltuvą nekalbiems klientams į gerklę vandenį pila. Beje,
galime pabandyti!
Provostas patenkintas nusižvengė ir
jausmingai plekštelėjo per pakaušį savo pameistriui Losui, pravarde Trinka, kad
tas vos išsilaikė ant kojų ir išsiliejo ant ekonomo stuktelėjęs šiam per galvą.
- Bet tai ilgam, - pridūrė
Viljamas. – Tuoj žaizdrą atitemps... jis greičiau liežuvius atriša.
- Tau geriau matyt, - pakabinau
budelio įnagį atgal ant kabliuko. – tik greičiau judinkis, judinkis. Jei šis
gyvulys po pusvalandžio nečiulbės, per pakaušį gausi jau tu.
Ekonomas pažvairavo į kankinimo
įnagius, beviltiškais suspurdėjo ir užkaukė:
- Nė-ė-ėra!.. Nieko nėra, mielasis,
gailestingasis pone!!! Aš viską prevui atiduodavau !!! iki paskutinės
sudilusios monetos!!! A-a-ap.. p...
Losas mikliai užkimšo burną skuduru
ir savimi patenkintas paplojo ekonomui per žandą.
- Šaunuolis. – Pagyriau vaikį ir
atsisėdau prie kampe riogsančio stalo. – Na, kur ten tos anglys...
- Paskui mane neša. – Į kamerą
įvirto Tukas ir ant stalo pastatė ąsotį ir porą bokalų. – vynas, beje, čia
visai neblogas, monsinjore. Gaila, kad tik dvi statinės. Kitos tuščios. O dar
vienoje, panašu, kad prarūgo. Bjauri rūgštenybė.
- Ką ten Ambruazas su kompanija
išdarinėja? – nugėriau gurkšnelį.
Na, taip... visai neblogas. Ko gero
pats išlaikymo pikas. Kaista, kaip ekonomas jo dar neišpardavė...
- Iki rytojaus nebus jokios
naudos... – Tukas ranka mostelėjo parodydamas kokiame stovyje dabar Burgundijos
tarnautojai ir atsisėdo šalimais. – Aš įsakiau jiems ten pat rūsyje pakloti ir
rytoj iš ryto šiek tiek įpylus pagirioms, proto ribose, aišku, pristatyti jums,
monsinjore.
- Šaunuolis, brolau... – sudaužėme
taures. – Tarnybą puikiai išmanai.
- Na tai... – patenkintas savimi
škotas susilydė šypsenoje ir išmaukė bokalą dviem gurkšniais. – Na, ką, šis
šunpalaikis dar tyli?
- Tyli.
- Na, o gal aš?
- Atsipeikėkite damuazo
Loganai, - vaidindamas piktą plojau
ranka per stalą. – Garbingam kavalieriui nedera tokiais darbais rankas tepti.
Tam yra specialiai apmokyti žmonės iš atitinkamo luomo.
Tukas dar labiau pasipūtė ir
užrėkė:
- Kur, po velnių tos sušiktos
anglys?! Kodėl kapitonas priverstas laukti?!
- Čia jau... čia...
Pro siauras duris įsispraudė
vienintelis būrio vokietis. Adolfas pravarde kelmas. Antrasis kalvio
pameistrys. Penkilikos metų vaikinukas, bet gabaritais panašesnis ir
trisdešimtmetį galiūną. Ir dar niekas, pažvelgęs į jo veidą, nebuvo suklydęs,
kad jis vokietis. Tipiškas. Raguotą šalmą uždėk, ant kaklo „šmaiserį“ pakabink,
ir be jokio grimo galėsi filmuoti „didįjį pasivaikščiojimą“ (v.p. „Didysis pasivaikščiojimas“/“La Grande
Vadrouille“, 1966 kinas, komedija su Luisu de Finesu (Louis de Funes)).
- O, tai puiku... – Provostas iš
karto į anglis įkišo keletą baisingų gelžgalių, o po to Adolfui padovanojo
keletą antausių.
„Matomai į porą, kad abu
pameistriai vienodai gautų, - šmėstelėjo mintis. – Pedagogas, vienok...:
- Paskutinę galimybe tau, šunsnuki
duodu, - norėdamas nuraminti sąžinę ir vildamasis, kad visų tų pasiruošimų
neprireiks, paskutinį kartą kreipiausi į ekonomą.
Nagi aš ne koks sadistas ir visai
ne manjakas. Aišku, kad gerokai įsijaučiau į viduramžių feodalo vaidmenį, bet
kankinimais vis dar šlykščiuosi.
Pameistrys ištraukė skurlį iš
storulio burnos.
- Pasakysiu... viską pasakysiu... –
visiškai palaužtu balsu, žiūrėdamas į žaizdrą, apimtas visiškos neviltie
sušnibždėjo ekonomas. – Klauskite, pone.
Aš mintyse lengviau atsikvėpiau, o
provostas su pameistriais ir Tuku nusivylę sušnarėjo, bet tuoj pat nutilo, kai
pamatė mano pagrūmojimą.
- Šaunuolis. Iš eilės. Kam
pardavinėjai piratų grobį?
- Antverpeno žydams...
- Šta-a-ai, o sakei, kad Briugėje.
Tai tau už melagystes, kad toliau nebandytum...
Linktelėjau kalviui, ir tas,
ištraukęs iš žaizdro metalinę rykštę, kurios galas buvo susuktas į spiralę,
uždėjo ant ekonomo pilvo.
Nuo storulio riksmo su trenksmu
nukrito tinko gabalas, o provostas netikėtai išmetė gelžgalį ant žemės ir
riebiai nusikeikė.
- Po velnių... – aš ir pats nuo
ekonomo riksmo ištaškiau vyną ant stalo. – Na, ko gi taip rėki, gyvulį...
Nejaugi skauda?
- Jaunas! Jaunas žydukas... –
toliau rėkė ekonomas. Rafa jo vardas (v.p.
vardo „Rafaelis“ trumpinys)... – toliau inkštė ekonomas. – Jis turtingo
žydo Jofės... Jofelės... neatsimenu tiksliai to prakeikto žydiško vardo... jis
konversas (v.p. isp.: komˈberso;
port: kõˈvɛɾsu;
lot. conversus, perdarytas,
persiverstas – taip vadino savo valia ar per prievartą priėmusius kitą tikėjimą
žmones, kuriais nepasitikėdavo nė viena iš buvusio ir naujojo tikėjimo pusių.
Paprastai jiems buvo keliami didesni reikalavimai, neretai atidžiai sekdavo ar
nesilaiko buvusio tikėjimo ir t.t.),
persivertėlis, apgavikas... net vardus į mūsiškus persidarė... Jo tėvas didelis
žmogus... tarp savų... Labai didelis...
- Kaip su juo susisiekdavai?
- Sūnus atvykdavo pats, sūnus... ir
dabar išvažiavo...
- Vergus irgi jam susiruošei
parduoti?
- Taip... pasigailėkit...
- Kada jų lauki?
- Rytojaus vakarui. Ry-ytoj...
oj-j-j...
- Baik kaukti! – aš atsistojau ir
priėjau prie ekonomo, bet greit apsisukau ir grįžau prie stalo. Apsidirbo
niekšas – smirdėjo taip, kad negalėjai tverti....
- Dabar štai koks klausimas. Kur
pinigai, kuriuos užgyvenai vokdamas? Pagalvok prieš atsakydamas, kitaip mano
žmonės imsis tavęs... Bus skauda. Ir ne taip, kaip buvo, o labai skauda.
- Nieko neturiu! – ryžtingai atsakė
storulis. Nors į gabalus pjaustykite – neturiu...
- Imkis... – mostelėjau ranka kalviui.
– tik žiūrėk, kad gyvas liktų. O aš kol kas kitkuo užsiimsiu.
Neturėjau jokio noro čia ilgiau
likti ir uostyti visą tą smarvę, tad pasiėmęs Tuką pakilau viršun. Yra ir taip
ką veikti.
Beveik visą pirmąjį donžono aukštą
užėmė menė arba kitaip tariant menė ar valgomasis. Iš jos jau baigė išnešti
visokį šlamštą ir purvinų markitančių komanda, kuriai vadovavo Matilda, lakstė
pirmyn ir atgal.
- Na kaip, katinėli? – Apglėbiau
flamandę, kuri rūsčiu žvilgsniu sekė besisukiojančias moteris.
Matilda naudodamasi „mylimiausios
kapitono žmonos“ statusu, mūsų kompanijos moterų tarpe užgrobė pilną valdžią ir
valdė geležinėm letenom. Nevengė ir antausių, kai reikėjo įsiplieskusias
„bobas“ pastatyti į vietą.
- Dirbam, mano pone... – flamandė
koketiškai pataisė plaukų sruogą, kuri išslydo iš po kepuraitės ir gundančiai,
su užuomina, sušnabždėjo: - Pono miegamąjį jau sutvarkė. Galiu parodyti...
- Mūsų miegamąjį... mūsų... –
šnabžtelėjau į ausį. – Vesk, rodyk.
- Na ten dar beveik nieko nėra... –
vaidindama suglumusią koketavo Matilda.
- Pirmyn... Plekštelėjau per tamprų
užpakaliuką ir pasisukau į Tuką. – Damuazo Viljamai, kieme išrikiuokite visą
kompaniją. Trimitininkai, vėliavą... kaip statute surašyta. Po pusvalandžio
išeisiu.
- O gal po valandos, jūsų mylista?
– šyptelėjo Tukas. – Gal nespėsite?
- Už valandos? Na gerai, už
valandos... – pasakiau ir nuėjau link sraigtinių laiptų, kurie vedė į ponų
apartamentus.
Tikra tiesa – o jei nespėsiu?
Pabandžiau susivokti savo organizmo poreikius... Na, valandos turės užtekt...
Miegamasis jau buvo iškuoptas,
išvalytas, bet vis tiek atrodė klaikiai. „Nudrožtos“ sienos, sulaužytos dviejų
siaurų langų langinės, o iš baldų tik raižytas darbo stalas ir viduryje
kambario stovintis iki žvilgesio nublizgintas naktinis puodas.. Viskas.
- Aš įsakiau kilimus iš laivo į
pilį sunešti. Na ir trofėjinių gobelenų gurguolėje yra. Kailiai neblogi...
Viską čia galima...
Matilda uždengė savo delnu mano
burną ir nusitempė iki stalo. Atsisėdo ir užsitempė suknias...
- Čia miegamojo įkurtuvės? –
sukikeno Matilda.
- Na taip... – numečiau diržą su
ginklais, kurio žvangėjimas aidu nuskriejo per sienas. – Tokia tvarka.
- Negirdėjau tokios tvarkos... –
Mergina sunkiai alsuodama ėmėsi mano gulfiko.
- Aš ją nustačiau...
- Och... Tu koks... Toks... –
Matilda įsikabino nagais į nugarą ir tvirtai mane surakino kojomis. – tęsk...
- Tu su mergom kalbėjai?
- Taip, taip taaaiip... Dar...
- Na?..
- Išsirankiojo... Giliau...
greičiau... na ką tu...
- Vi-isas? – Aš apglėbiau patogiau
ir prispaudžiau ją prie sienos.
- Ta-a-aip... Ta-a-ai-p... Ir net
Dunduką Kūjį... taip pat...
- Tu ką... jis juk senas...
- Užtat mergišius... oj-oj...
- Invalidai sutinka?
- Ta-ai-ip... O-o-och!...
- Šaunuolė! Mergoms pareigas prie
pilie išskirstysi savo nuožiūra...
- Jau.. geeeeeičiau.... Na!
Apsiraminome tik po to, kai
sulaužėme senąjį darbo stalą ir apsvarstėme visus einamuosius reikalus.
Aš buvau sumąstęs visus savo
invalidus sutuokti su mergom, kurios lydėjo kompaniją ir visus palikti šalia
pilies. Pridėsim dar dešimtį šaulių ir bus pastovi kariauna. Galės patruliuoti
baronijos sieną ir karti neklaužadas brakonierius, kurie sumąstys lysti į
giraites. Juk tvarka turi būti, o ją prižiūrėti kažkam juk reikės. Kandidatus į
pilies kariauną jau buvau radęs. Tai buvo šauliai, kurie jau turėjo pastovias
mergas iš kompanijos markitančių. Štai apsitvarkysiu su einamaisiais reikalais
ir visus urmu suženysiu. Matilda savo sąvadautojos darbą jau atliko ir viską
jau suderino...
- Mielasis... – Matilda pasikabino
ant kaklo ir kažką norėjo pasakyti, bet kažkodėl tarsi užspringo.
- Kalbėk. Aš užsisegiau diržą su
kardu ir pakštelėjau merginai į skruostą.
- O kaip gi aš? – mergina nuraudo
ir net atšlijo.
- Tu? – Tiesą sakant aš šio
klausimo laukiau dar nuo pat pirmo mūsų susitikimo, bet Matilda niekuomet nieko
neprašė ir niekada neuždavinėjo jokių klausimų apie savo vaidmenį mano
gyvenime.
- Taip, aš...
- Tu... – dar kartą paklausiau,
tačiau klausimas buvo užduotas iš inercijos. Iš tiesų jo nereikėjo. Jau buvau
viską apgalvojęs ir nusprendęs. Tvirtai.
- Tu čia būsi šeimininkė. Gimdysi
mano vaikus. Bastardus, kurie gaus viską, kas jiems priklauso – statusą,
pinigus ir kilmę. Taps kilmingais ir tikrais kavalieriais. Tikiuosi bus bernų?
- Nežinau... – Mergina ištirpo
šypsenoje ir staiga apsiverkė.
- Ko verki, kvailute? – apkabinau
ir prispaudžiau prie savęs.
- Viskas kaip pasakoje... Bet tu
kada nors vesi kokią nors burgundų baronaitę... o gal ir kokią švabų
grafienę...
- Na ir ką? Tu vis tiek liksi
mylimiausia ir geidžiamiausia. Tavo likime niekas nesikeis.
- Aš tave labai myliu, Žanai.
- Ir aš tave... – nė kiek
nemeluodamas atsakiau.
Na taip, myliu. Bet... vesti
negaliu. Laikai tokie, kad juos kur, kai pagalvoji... Žmona turi būti iš to
pačio luomo. Gali būti ir kilmingesnė. Na ir greičiausiai ją man išrinks pats
Karolis Burgundietis – mano tiesioginis siuzerenas. Turi jis tokį punktelį savo
galvoje – savo palydos žmones tuokti politiniais sumetimais – atseit nešti
naudą Burgundijai.
2016-08-10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą