"Armanjako šalis. Rutjeras". VIII skyriaus pabaiga. IX skyrius. Armankjakas - 2. 2016-08-19

Per daug negaišdamas laiko iš kiekvieno priėmiau pasižadėjimą, už kurio sulaužymą grėsė mirtis ir visokios kitos dangiškos ir pragariškos bausmės, neišpliurpti didžiosios silkės sūdymo paslapties, kurią ruošiausi jiems atskleisti. Žvejai prisiekė ir kryžių bučiavo. Na ir ranką... kaip be to... Gal net man pačiam visa tai atrodė visiška nesąmone, bet tam turėjau šiokią tokią priežastį. Aš ketinau ant visą šios vietovės uždėti savo geležinę leteną ir tapti pagrindiniu Burgundijos Rūmų žuvies tiekėju. Jei pasiseks, tai atsiras ne mažai norinčių sužinoti šį paslaptingąjį receptą. Bet špygą jiems. Gali būti, kad prieskonius kurie dedami ir atspės, bet sūdymo būdą – tai jau vargu. O visa paslaptis tame, kad į statinaitę žuvys dedamos ne bele kaip, o ypatingu būdu. Tada ji gauna pakankamai tirpalo ir nešvinksta. Vėlgi, skrosti žuvį reikia, žiaunas, vidurius, pelekus ir net uodegas reikia išmesti. Apdoroti taip sakant. Mėgau kažkada pats sau maistą gaminti. Tuo pačiu ir konservuoti. Savo laiku nemažai literatūros šia tema perkaičiau.

Tai štai... Yra legenda, kad sūdymo, kurio dėka žuvis labai ilgai išsilaiko, paslaptį atrado flamandų ar olandų žvejys Jakobas Beikelsas. Jei gerai pamenu, tai kažkur panašiai šiuo pat metu. Štai nuo to laiko šį sūdymo būdą jo vardu ir vadina – beikelio...

Ką?!

- Nagi, greit, pakartok, kuo vardu? – krioktelėjau ant žvejo.

- Jakobas, jūsų mylista... – vyriausiojo žvejo veidas nubąlo kaip kreida. – Beikelsai mes...

Ot štai tau... Nekreipdamas dėmesio į persigandusį vyrą nuėjau šonan. Dieve Šventas... Išprotėti galima... Apspangti, išprotėti ir iškristi galima... Vadinasi tai nebuvo legenda, kaip kad tvirtino kurie ne kurie buvę mano amžininkai. Štai jis – Jakobas Beikelsas – gyvas ir sveikas. Taip išeina, kad jis tą paslaptį savo atžaloms ir išplepės... O aš? Aš taip ir liksiu nežinioje. Pala... Jis gi tik žiaunas berods paprotino išmesti, o sūrymą su prieskoniais ne jis išrado! Ką gi, yra kažkokie nesutapimai ir šiuose nesutapimuose jau mano kaltė... Nors kokio velnio aš čia jaudinuosi? Ką, man labai reikia išgarsėti? Eina šikt tas išgarsėjimas. O tiksliau toks išgarsėjimas – sūdytos žuvies išradėjas, tok pamanyk! Tegu tuos laurus Jakobas ir pasiima...

Grįžau ir įsakiau:

- visi prie katilų, mokinsimės gaminti sūrymą. Taip... ir porą šiūpelių prigriebkite.

Po kurio laiko po stogine užvirė darbas. Sūrymą paruošėme, pridėjome reikiamų prieskonių ir nuėmėme katilus nuo laužų. Reikia, kad atvėstų. Porelė darbininkų šveitė statinaites, o likę draugiškai skrodė žuvis.

Štai... po trijų-keturių valandėlių galima bus imtis ir atsakingiausios dalies. Na, o kol turiu laiko nueisiu į įlanką ir apžiūrėsiu šebeką. Maestro Pelegrinas jau seniai tenai turėjo būti. Jis turėjo patikrinti ir įvertinti šebekos artileriją.

Na ir mano būsimus krikštasūnius reikia aplankyti. Tėvas Jurgis, kaip man pranešė, jau seniai ten „šviesti“ negrus. Katalikiška katechumenato procedūra – būsimų bažnyčios avelių švietimas – atsivertimas į krikščionybę. Jos metu turi būti išaiškintos visos tikėjimo dogmos, aiškinama apie bažnytinio gyvenimo tvarką, prievoles ir pareigas.... Kaip ir aišku, bet tiesą sakant, net įdomu, kaip ten manasis dominikonas su jais bendrauja. Reikėtų pasižiūrėti, o tai man juočkiai reikalingi, o Jurgis kažkoks „tamsus arkliukas“... Neaiškus paukštelis...

Tačiau be reikalo nerimavau. Vaizdelis buvo vos ne idilinis – vertas kokio dailininko teptuko. Dominikonas sėdėjo ant smėlio, o aplink jį puslankiu įsitaisę buvę belaisviai. Tėvas Jurgis ramiu ir šventuolišku balsu kažką aiškino, vienas iš lombardų vertė į portugalų, o jau pagrindinis juočkis Mvebė perpasakojo ką nugirdęs. Balsu ir žestais. Įdomi pantomima...

Mane pamatęs tėvas Jurgis lengvai atsistojo ir priėjo.

- Matau, kad švietėjiška veikla visai neblogai sekasi. – Nusilenkiau palaiminimui.

- Su Dievo pagalba, - sausai atsakė vienuolis ir mane peržegnojo. – Turiu jums klausimų, barone!

- Ir aš jums turiu klausimų, tėve Jurgi, - taip pat sausai atsakiau.

- Bet... – vienuolio akyse švystelėjo ugnelės.

- Kas per „bet“? – žengtelėjau visiškai arti vienuolio. – Kaip jūs paaiškinsite tai, kad servai jau kelis metus prekiavo žmonėmis. Tame tarpe ir krikščionimis! Kaip tai gali būti su mūsų motinos šventosios Mergelės bažnyčios pozicija, kurios tarnu esate mano kaime.

Čia pat nusprendžiau vieną kartą ir visiems laikams sudėlioti visus taškus ant „i“. Karingų fanatikų vienuolių man ir tris kartus už dyką nereikia. Čia aš sprendžiu kas teisinga, o kas ne, o šventiko reikalas tik sutvirtinti valstiečių tikėjimą  į dievą... ir į mane. Kitaip nebus.

- Aš nežinojau... – tyliai atsakė vienuolis ir nulenkė galvą. – Jie slėpė...

- Blogai dirbote, tėve Jurgi. Labai blogai. Tai kaip išpažintį priiminėjote? Šiaip, bėgtute? Ir kur buvo jūsų pamokslai apie nusižengusias sielas?

- Aš ne dirbu! – pakėlė galvą dominikonas. – Nešti pasauliui tikėjimą – tai ne darbas, o šventa pareiga ir pašaukimas.

- Juo labiau! Pasiaiškinkite!

- Žmones įtakojo toks ekonomas...

- Jis jau sukaustytas ir už savo nusikaltimus rytoj bus pakartas, - pertraukiau. – Kas toliau?

- Aš tikėjausi juos suprotinti Dievo žodžiu... – užsikirto vienuolis. – Jie, nežiūrint visų tų darbelių, geri katalikai.

- Kitaip tariant, jūs vienuolis dominikonas dangstėte bjaurius darbelius, - spaudžiau vienuolį. – Jūs, bažnyčios tarnas, nusukdavote akis nuo prekybos krikščionimis. Kaip tai galėjo atsitikti?  O gal buvote su jais išvien?

- Aš dar kartą kartoju, barone! – Šventiko veido dešinę pusė ėmė tampyti nervinis traukulys. – Aš nežinojau apie jokią prekybą krikščionimis, o stabmeldžiai ir machometonai gavo ko nusipelnę. O dabar pasakykite man, barone, kodėl iki šiol nepaleidote šių žmonių?! – Vienuolis gražiu žestu dūrė į lombardų pusę.

- O kaip aš galiu juos paleisti, šventas tėve, jei juos šiandien parduos? – Gūžtelėjau pečiais. – Kam?

Neperlenkiu lazdos? Tikėkimės, kad ne...

- Kaip jūs drįstate! – Tai šventvagystė! Apie šį jūsų nusikaltimą tuoj pat sužinos Antverpene! Vyskupijoje! Net Vatikane, galų gale! Jus atskirs...

- Žydams juos parduos, - atsakiau visiškai ramiu veidu. Už auksą. Ir maurus taipogi. Bet tik po to, kai juos pakrikštysite.

- Jūs velnias...

Iš to pykčio šventiko balsas lūžo ir jis prarado kalbos dovaną, sušniokštė ir ištiesė savo susuktus pirštelius, o po to netikėtai krito ant smėlio ir sustingo nenatūralioje pozoje silpnai trūkčiodmas galūnes.

Po galais! Prisijuokavau... Kas gi galėjo pagalvoti?

- Jostai, lėk į pilį ir greit varyk čionai Samuelį! – įsakiau pažui ir keldamas balsą pridūriau: - visu greičiu! Pasakysi: žmogui priepuolis – jis žinos ką pasiimti.

Pats pritūpiau ir kilstelėjau vienuolio galvą:

- Ir leitenantą Loganą čionai varyk. Tegu jis su savimi Bromelį pasiima! – riktelėjau pavijimui.

Dominikono kūną tarsi surakino ir iš siaubingai perkreiptos burnos nevalingai nutįso tąsi seilė.

Paėmiau jo ledinę ranką ir apčiuopiau pulsą, kuris tvinkčiojo kaip pasiutęs...

Amen. Nudvės, rupūžė...

- Atsitraukit, po velnių! – riktelėjau pradėjusiems rinktis žvejams ir staigiu judesiu perplėšiau dominikono sutaną ant krūtinės.

Nudėvėta medžiaga nesunkiai plyšo.

- Jėzau...

Į veidą tvoskė šlykštus įsisenėjusių žaizdų tvaikas... Pasirodo, kad vienuolis po sutana nešiojo surūdijusia spyna  sukabintas grandines. Oda po jomis buvo pilna vočių, nutrynimų ir kraujo bei pūlinių nuosruvų.

Kalės vaikas, sušiktas fanatikas... Ir ką gi tokiais atvejais reikia daryti? Kad nors kas pašnibždėtų... Po velnių...

- Jūsų mylista, reikia jį pernešti. Čia smėlis šaltas... – pro susirinkusius prasispraudė Verenvenas.

Žvejai atsargiai pakėlė ir pernešė dominikoną toliau ir aukščiau nuo kranto ir paguldė į žolę.

- Su juo jau taip buvo? – paklausiau Tilio.

- Buvo... du kartus... – flamandas linktelėjo galva. – Mes nieko nedarydavome. Savaime praeidavo.

Vienuolis silpnai alsavo su kiekvienu įkvėpimu tyliai sušvilpdamas. Kol kas dar buvo be sąmonės.

Apimtas pykčio vaikščiojau ratais ir su espada jau nugenėjau visus aplinkinius krūmus ir vos neaprėkiau Matildos, kuri suskubo mane raminti.

Nekaltas aš... Aš tik norėjau nuo jo numušti tą pasipūtimą. Kas gi galėjo žinoti, jog šiam fanatikui su sveikata ne viskas gerai. Mirs, o po to ieškok šventiko kaimui... O be jo - niekaip.

Pagaliau pasigirdo greitas kanopų dunksėjimas ir pasirodė Tukas su Bromeliu ir Jostu. Už jų, kiek atsilikęs, skubėjo ober-medikas Samuelis. Garbusis gydytojas visiškai negerbė jojimo ir tam reikalui neturėjo jokių šiltų jausmų, tad balne laikėsi tik vos ne vos. Nenuvirto – ir ačiū Dievui...

- Na ir kas čia per sumaištis?.. –medikas atsiklaupė priešais vienuolio kūną, timptelėjo akies voką, paskaičiavo pulsą ir paklausė: - Ir kas gi šį garbųjį vienuoli privedė iki tokios apgailėtinos būklės?

- Ne juokeliai galvoje. Sakyk kas yra?

- Taigi nieko ypatingo. Smūgis... – Samuelis truktelėjo pečiais. – Paprasčiausias smūgis... Na ir panašu, kad... dangiškosios priepuolis (v.p. senovėje epilepsiją vadino dangiškąja, karališkąja, šventąja arba apsėstąja, o rečiau - krituokline liga)... bet nestiprus.

- Na ir ką? – nekantraudamas net kilstelėjau balsą.

- Na kapitone, na kodėl taip jau iš karto rėkti ant vargšo Samuelio... – medikas net nepasukdamas galvos krapštėsi savo krepšyje ir išžvejojęs flakoną pagamintą iš juodo akmens tarstelėjo: - pabandysiu, bet be jokios garantijos... Na-agi, nagi...

Medikas medine mentele pražiodė vienuolio dantis ir įpylė kažkokį tąsų ir aštriai smirdantį skystį ir akmeninio flakono.

Keletą sekundžių buvo tylu. Atrodė, kad net gamta sustingo. Bet taip tik atrodė – vienuolis stipriai susipurtė ir staigiai atvėrė akis. Visiškai bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė susirinkusius ir jo žvilgsnis sustingo ties pasilenkusiu Samueliu, kurio tipiška veido forma, mėsinga nosis ir storos lūpos bei bakenbardai rėkte rėkė, jog jis priklauso žydų tautai.

- Arg...kch...kch... –tėvas Jurgis sukarksėjo, ištiesė ranką į Samuelį, iš jo burnos pasipylė putos ir dominikoną sukrėtė konvulsijos.

Po kelių minučių nurimo... ir mirė...

- Na ir kaip tą suprasti?.. – Samuelis pabandė užčiuopti pulsą ir gūžtelėjo pečiais. – Ir kam aš čia taip stengiausi? Ką jis čia tokio baisaus pamatė? A? Norėčiau sužinoti...

- Tave, kvaiša... – nenorom krūtinę suspaudė kylantis noras nusižvengti ir nusikvatoti, bet tik per jėgą suspaudžiau dantis.

Paradoksas. Tragiškas, bet vis tik paradoksas. Prasidėjo viskas paminėjus žydus ir baigėsi būtent vieno iš jų dalyvavimu. Ir reikėjo gi atsigavus dominikonui prieš pat savo snukį pamatyti Samuelio fizionomiją? Jo ligotos ir fanatizmo užjuodintos smegenys matyt jau nupiešė pragaro vaizdelius arba, kad šlykštusis baronas jau jį pardavė žydams... A-cha, tiesiog kaip pagrindinį patiekalą... Blyn...

Būtų gerai, kad tarp servų koks gandas nenueitų, jog mano gydytojas žydas nunuodijo šventą žmogų. O ką... visai tokie gandai įmanomi... net buvusiojo manojoje epochoje, o jau viduramžiais, tai...

- Nusibaigė šventas tėvas... atsikankino... – liūdnai pareiškė Tilis Verenvenas ir nusimetė žvejo gobtuvą.

- Geras buvo, meldėsi daug... – pridėjo kažkas iš žvejų.

- Ligotas matyt labai buvo... –dar pasigirdo.

- O gal jį paprasčiausiai Viešpats pas save pasišaukė... – įsikišo kitas jūreivis, - už šventuolišką gyvenimą.

- Tai dabar jo namelis liko laisvas...

- Branto sūnus susiruošė vesti, o jauniesiems nebuvo kur gyventi... – pasakė piratų šturmanas Adrisas Talgatas.

Pakėliau galvą, nužvelgiau savo žvejus ir rūsčiai paklausiau:

- Kieno čia sūnus veda?

- Jo...

- Štai jis...

Iš minios išstūmė žemaūgį kresnuolį, kuris išsigandęs ir sutrikęs rankose maigė kepurę.

- Krisk ant kelių... – sušnypštė kažkas.

- Prašyk pono...

- Maldauk...

Pagaliau Brantas „suvirškino“ situaciją ir kluptelėjęs keliais pradėjo artintis link manęs..

- Nė iš vietos! – pasakiau ir dėl viso pikto paslėpiau dešinę ranką už nugaros. Po nedidelės pauzės pasakiau: - Namo neatiduosiu...

Na-a... Jei būčiau poetas, tai pasakyčiau: „Mirtina tyla ir liūdni žvilgsniai – štai atsakymas į mano žodžius...“

- Kur tada naujas šventikas gyvens?

Galvažudžių fizionomijose atsispindėjo visiškas abejingumas – jiems buvo nusispjaut, kur gyvens jų naujasis šventasis tėvas. Įdomus požiūris į bažnyčią. O juk šiuose laikuose būtent ji ir turėtų šturvalą sukioti... Įdomu, bet gal vėliau išsiaiškinsiu kas čia ir prie ko...

- Bet...

Žvilgsniai tarsi nubudo iš sąstingio...

- Bet vestuvėms neprieštarausiu ir žemės lopinėlį naujai trobai išskirsiu. Patys pasistatysit. Ar pasakysit, kad pinigų neturit? Tik pabandykit! Išpurtysiu visus iki paskutinio varioko. A?

- Valio ponui!!! – riktelėjo greitą reakciją turintis Tilis Verenvenas.

Po akimirkos visi choru mane šlovino ir į orą mėtė savo kepure.

O po to visi greit išsirikiavo į eilę. Matyt norėjo vėl mano ranką bučiuoti-laižyti...

Pirmasis atsistojo Verenvenas, po jo šturmanas Adrisas Tilgautas, na o trečiuoju pastatė tą patį Brandtą – įvykio kaltininką. Kiti išsirikiavo pagal jiems vieniems težinomus nuopelnus.

- Vėl? – liūdnai sumurmėjau ir nusiunčiau Jostą parnešti šarvuotos pirštinės, kuri gulėjo balnakrepšyje.

Tiek to. Tegu bučiuoja. Na negaliu juk savo vergams atimti tokios smulkios pramogos...

- Na va, kaip gerai viskas susiklostė... – Samuelis užmerkė vienuolio akis ir kažką sau po nosimi murmėdamas nukeliavo link savo kuino.

Na-a... taip... Mano tas „na-a... taip...“ jau vietoj keiksmažodžio eina su visomis spalvinėmis gamomis ir intonacijomis. Prilipo... Taip... toks jau tas gyvenimas... ypač mano. Kaip tie patys vokiečiai sako: „visi turi vieną galą ir tik dešra du“ (v.p. Alles hat ein Ende nur die Wurst hat zwei...). Na... bet reikalus reik tvarkyt, o ne seiles varvint.

- Ateik, - dešinės rankos smiliumi pamojavau Tukui ir Bromeliui. – Na ir ko stovim? Ko aš jus pasikviečiau? Kas maurus krikštys? Taigi... greit varot aprangos ir dar ten ko reikia, ir kad po valandos aplinkui nė vieno stabmeldžio neliktų. Taigi... Laikas tiksi...

 

XIX skyrius

 

Kyrie, eleison. Kyrie, eleison.

Christe eleison. Christe, eleison.

Kyrie, eleison. Kyrie, eleison…

(v.p. Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk.

Kristau pasigailėk. Kristau pasigailėk.

Viešpatie, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk...)

 

Tukas maloniu balsu užtraukė Visų Šventų litaniją ir tuoj pat su žvėriško balso maurojimu prisijungė ober kapelanas Bromelis:

 

Christe, audi nos. Christe, audi nos.

Christe, exaudi nos. Christe, exaudi nos…

(v.p. Kristau išgirsk mus. Kristau išgirsk mus.

Kristau mielaširdingai išgirsk mus. Kristau mielaširdingai išgirsk mus...)

 

Visi negrai stovėjo kaips stygos ant jūros kranto prie šonų prispaudę rankas. Jų akyse spindėjo pasigėrėjimas ir tuo pačiu nerimas, kai žvilgsniai nukrypdavo į manuosius šventikus, kurie atrodė labai solidžiai ir itin gražiai. Maldų, aišku, tai jie nesuprato, bet bandė pritarti taip kaip jiems atrodė geriau.

Žvejai, piratai ir dar iš kažkur atsidanginusi liaudis grūdosi šonuose ir užgniaužę kvapą sekė apeigas.

Bromelis pradėjo eiti palei išsirikiavusių juočkių eilę ir kiekvieno klausė ar jis išsižada tamsos ir ar tikrai pageidauja pereiti į katalikų tikėjimą.

Tukas ėjo iš nugaros ir jei kuris uždelsdavo mikliai šlepteldavo per pakaušį, kad šis sutikdamas linkteltų galvą...

Aš stovėjau su Matilda kiek nuošaliau ir mane kažkodėl apėmė visiškos ramybės jausmas. Gal greičiau susitaikymo su visu pasauliu jausmas. Nors kodėl „kažkodėl“? Aš gi kuo rimčiausiai ir visa širdimi norėjau atversti afrikiečius į katalikišką tikėjimą. Jaučiausi kaip tikras trisdešimties galvų krikštatėvis. Į senatvę visai jausmingu darausi? Eche-e... Tfu! Juk man tik dvidešimt penktieji metai tik ir yr! Nors kitą vertus tai smegenys kaip buvo keturiasdešimtmečio, taip ir…

Tukas staigiai čiupo kraštinį maurą už rankos ir nuvedė prie Bromelio, kuris jau iki kelių stovėjo vandenyje.

Ober  kapelanas greit perėmė kandidatą ir visa jėga maktelėjo jį vandenin...

- Kri-i-i-kšty-y-y-ju t-a-a-ave! – sugaudė gilus Bromelio baritonas.

Apspangusi negro fizionomija sekundei pasirodė vandens paviršiuje ir tuoj pat vėl buvo panardinta...

- ...vardan Dievo, Tėvo ir...

Pasigirdo afrikiečio giliai įkvepiančio orą šniokštimas ir vandens plekšėjimas...

- ...Šventosios Dvasios, A-a-ame-e-en... – ober kapelanas urgzdamas užbaigė paskutinę frazę ir jau pusėtiną kataliką ištraukė iš vandens. – Nuo šiol tavo vardas Juozapas...

Prišoko Jostas, kuris buvo įsiprašęs į asistentus, ir užmetęs maurui ant pečių baltą apsiaustą į rankas įkišo žvakę.

Tukas negrui ant kaktos užpiešė kryželį ir jį atstūmęs iš eilės ištraukė kitą kandidatą.

- Na, ir mikliai kipšai dirba. Kaip surežisavę... – pasigėrėdamas nusistebėjau pusbalsiu.

Taip... už pusvalandžio viskas bus baigta ir galėsiu ramiai palandžioti po šebeką...

O jie po to tegu dominikoną aprauda kaip priklauso. Ir tegu palaidoja bažnyčios kieme. O man su tuo terliotis laiko gaila.

Žvilgtelėjau į saulę, primečiau kiek laiko ir nekantraudamas vos išstovėjau likusią ceremonijos dalį. Laikas spaudžia, laikas...

Po apeigų prieš naujakrikštus išrėžiau trumpą kalbą. Pažadėjau, kad jiems į rankas įduosiu ginklus ir parodysiu prieš ką juos reikės nukreipti. Na, aišku, kad ir savo malonėmis jų neapeisu ir neskriausiu. Žodžiu, to užteko per akis.

Afrikiečiai dar būdami euforijoje nuo krikšto apeigų mano kalbą sutiko audringais šauksmais ir šokiais...

Na... taip... reikia kaip nors greičiau juos aptašyti. O tai jie visus Burgundijos Rūmus išbaidys. Nors su paradiniais leibgvardijos apsiaustais afrikiečiai turėtų atrodyti neblogai. Bet tai jau nesvarbu – manau, kad Karolis nuo tokio jo apsaugos papildymo tik susilydys... Mėgsta jis tuos pigius efektus ir visokias „pompas“. Jis savo lankininkams vos ne kas mėnesį livrėjas keičia...

Pagaliau nupėdinau iki šebekos. Pastoviniavau ant trapo, įsiklausiau kaip laivas šnabžda. Taip, taip – laivai kalba... kaip gyvi... Bangelių šlepsėjimas su lengvu girgždesiu ir korpuso treškėjimu, vėjelis lengvai skambina takelažo (v.p. takelažas laivavirvės, lynai, grandinės burlaivio rangautui sustiprinti ir burėms valdyti) virvėmis. Skambčioja nedidelis bronzinis laivo varpas. Na, o jei dar pridėti bangomūšos triukšmą ir žuvėdrų šauksmą, tai išeis ir visa jūrinė sinfonija. Sinfonija, kuriai neliks abejingas nė vienas jūreivis. Ir ne tik jūreivis. Net ir toks kaip aš gali valandomis klausytis. Va taip stovėti ir klausytis...

Šebeka, nežiūrint jos archaiškos išvaizdos ir konstrukcijos, atrodė grakščiai ir elegantiškai. Penkiolikto amžiaus laivelis. Turėjo savo šarmą. Šarmą, kuris būdingas bet kokiam burlaiviui: ir nesvarbu ar tai maža valtelė, ar gigantiškas daugiastiebis „monstras“.

Šebeka buvo apie dvidešimt penkių metrų ilgio ir gana aukštu korpusu, siaurėjančiu laivagaliu ir be proto ilgu bušpritu (v.p. ol. Boegspriet - burlaivio priekio įstrižas stiebas burėms iškišti, kad pagerėtų laivo manevrinės savybės). Antstatas virš archterštevnio, kuris tęsėsi gerokai toliau nei užsibaigė pats laivagalis, (v.p. laivagalis) ir falšbortas (v.p. vok. Falschbord - ištisinis viršutinio denio aptvaras) buvo išdrožinėti įmantriais rytietiško stiliaus ornamentais. Trys stiebai: fokstiebis (v.p. pirmasis laivo stiebas) pasviręs į priekį, grotstiebis (v.p. pagrindinis laivo stiebas esantis arčiausiai centro) tiesus ir kiek atgal pasviręs bizanis (v.p. laivagalio stiebas, paskutinis stiebas). Ant pasvirusių rėjų (v.p. stiebo skersinis burėms ir signalams tvirtinti) susuktos lotyniškos burės.

 

2016-08-19

 

 

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". VIII skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-17

Stovykla, kuri buvo įsikūrusi šalia pilies sienos, dar nebuvo prabudusi. Dar tik tik pradėjo švisti, tad virėjo pagalbininkai krapštydami akis ir dar beveik neatsibudę bandė sukinėtis aplink katilus ir malkas.

Keletas arklininko pagalbininkų nešini kibirais nuskuodė link upelio.

Žiovaudami stoviniavo sargybiniai...

Kompanija gyveno savarankišką gyvenimą, tarsi seniai nugludintas mechanizmas ir man kai kada atrodo, kad jei aš staiga ir dingsiu, tai niekas taip ir nepasikeis. Gal būt taip ir yra, bet vis tiek noriu tikėti, kad bent jau šiuo momentu esu šios kompanijos širdis.

Pastoviniavau ant slenksčio, giliai įkvėpiau sūrstelėjusį jūrinį orą ir dirstelėjau į savo pilį. Nejučiom sustingau: atrodė, kad jis sklendžia ryto rūke, kuris gaubė jį iki pat pamatų. Koks gi normanų užkariautojas tave pastatė? Kokius tris šimtus metų atgal – ne mažiau. Visiškai žiloje senovėje pastatė, o ji dar tebestovi... pilna niūrios jėgos...

Gerai, užteks poezijos – treniruotėm laikas. Ir treniruotės vyks pilies kieme. Ten dar vakar mano įsakymu riogso pastatyti manekenai.

Stumtelėjau pečiu mieguistą škotą:

- Viljamai...

- Taip, monsinjore... – Tukas mieguistu žvilgsniu dirstelėjo į mane.

- Na, kaip tau čia?

Škotas juokingai susiraukė, suraukė katą ir atsakė:

- Patinka. Labai, monsinjore. Vieta labai panaši į mano gimtąją Kaledoniją (v.p. Kaledonija – taip romėnai vadino Škotiją), tik kalnų nėra.

- Supilsim, jei tau taip reikia, ir kalnus... Turiu klausimuką, norėjau pasitarti...

Mąstydamas, kaip geriau škotui paaiškinti gimusią mintį, kiek padvejojau. Ne itin man reikėjo patarimo, bet tiesiog norėjau šią mintį aptarti su artimu žmogumi. O Tukas – pats artimiausiais ir yra: nuo pat pirmos dienos su manimi. Artimesnio neturiu. Per du metus veikiau artimu broliu tapo, nei bendražygiu ir draugu. Mintyse vos ne jaunesniuoju broliu jį ir vadinau.

- Kaip manai, ar verta man leisti servams keliauti į jūras? Na supranti, ko.

Viljamas porai sekundžių užsimąstė ir atsakė:

- supratau, jus, monsinjore. Pelną, aišku, tai galime gauti ne menką. Na ir ne nuodėmė nekrikštus mechometonus žnaibyti. Ir atleiskite man, jei ne taip pasakysiu, bet prakeiktus anglus su saksais, bendrai paėmus – taipogi. Prieš juos net aš per jūras pasivaikščiočiau. Įtariu, kad ir jūs, monsinjore – taip pat linkęs pasilinksminti.

Chmmm... Linkęs pasilinksminti? Na ne, aišku. Tiesą sakant, jokio „linkęs“ net nėra – traukia. Keistai skamba iš leibgvardijos kondjukto lūpų? Bet nieko keisto – koks iš manęs, po galais, kondjukto? Kaip buvau špagos meistras, taip ir likau. Gal tik avantiūrizmo badas padidėjęs. Ypač naujajame kūne...

- Reikia komandą sustiprinti ir geriau apginkluoti. Vėlgi – šebekoje pabūklininkų nėra. Su protu pasiruošus – tada galima ir reikalus tvarkyti. – Tukas ryžtingai mostelėjo ranka. – Vaikinai lyg ir šaunūs, panašu, kad ne menkus reikalus bus galima tvarkyti. Reikia įjungti daugiau patikimų žmonių ir pirmyn.

- Ir aš taip manau... – patenkintas paplekšnojau Tukui per petį ir pagreitinau žingsnį.

Škotas tiesiog mano mintis perskaitė Dar šiandien pat su maestro Pelegrinu apsilankysiu šebekoje ir apžiūrėsim falkonetus. Ir tegu pradeda mokyti mano naujai iškeptus piratus ir dar iš savo mokinių kokį penketą išskiria. Taigi, nusprendėm. A ir ką... ir joks aš ne plėšikas, ir visai ne nesutramdomas laukinis savamanis. Tiesiog giliai sieloje - kilnus plėšikas. Išeisiu į pensiją ir korsaru tapsiu (v.p. it. Corsaro, corsaire, vok. Kaper, angl. privateer – privatus asmuo, kuris turi valdžios išduotą teisę (licenciją, patentą – pranc. lettre de course, angl letter of marque) naudoti savo privačiai ginkluotą laivą priešiškos, o kai kada ir neutralios valstybės, prekybinio laivyno plėšimui. Valstybės iždui, kuri buvo išdavusi kaperio lidijimą atitekdavo dalis grobio – dažniausiai dešimtinė, o jei juos sučiupdavo priešiška valstybė – korsarai dažniausiai buvo baudžiami, kaip paprasti jūrų plėšikai. Literatūroje sutinkami terminai korsaras, kaperis ir privatierius – tai visiškai lygiavertės reikšmės). Ir dar pseudomimą kokį skambesnį pasirinksiu, pavyzdžiui -  kapitonas fon Vrungelis, tai yra fon Liugneris, o Tuka savo padėjėju – Laužtuvu - Brechaisenu. Cha…

Štai ir kiemas. Linktelėjau postuose stovintiems ir pagarbą atidavusiems arkebūzininkams. Tai dabar mano giminės lizdas... irštva... Niūru, bet teisinga. Ypač pabrėžiant paskutinį žodį. Iš ties visai nemaža pilis. Aš suspėjau pabuvoti tik kankinimų kameroje, valgomajame ir miegamajame. Na, taip... Tokie žodžiai tariami paeiliui, kažkaip įdomiai nuteikia. Kokį gi psichologinį portretą galima nutapyti? Pirmiausiai apsilankau, kur žmones kankina, po to kur žmones valgydina, o galiausiai, kur žmonės krušasi, o visa kita- nevertos dėmesio smulkmenos. Matyt portretas būtų panašiai kaip kokio amžinai alkano seksomano su sadistiniais polinkiais? „Va jėtau“, kaip pasakytų mano bobutė. Brrr... gana, užteks paistalų, laikas ir kūno fiziniu būviu pasirūpint.

Kiek prasimankštinau ir išsitraukiau dvirankį kalaviją. Juo pradėsiu, o baigsiu espada su daga.

- Na, greit pavarom visas stovėsenas, o po to pereisim prie pynučių, - pasakiau škotui, kuris jau pasiruošęs stovėjo priešais mane. – Pradėsime nuo „coda lunga e stretta“, o po to „porta di ferro alta“ (v.p.: tai iš dvirankio kalavijo fechtavimosi itališkos terminologijos: pirmasis reiškė - „ilgos ir ištemptos uodegos stovėsena“, o antra reiškia „aukštų geležinių durų stovėsena“)...

- Jo...

Kelis kartus „pravarėm“ su Tuku visą privalomąją programą ir baigėme lengva draugiška dvikova – sparingu.

Su kiekviena diena vis labiau ir labiau lieku patenkintas savo naujuoju kūnu. Po truputį grįžo aname gyvenime išlavinti įgūdžiai. Tik adaptuoti šiam laikmečiui. Tai vis didėjančios garantijos sulaukti žilos senatvės.

Norėjau nusiprausti čia pat, šalia šaltinio, kuris tekėjo pilies kieme, bet prisiminiau, kad pilis šalia jūros kranto, tad nusprendžiau dar ir pabėgioti.

O štai ir jūra... Kaip tik jos nevadino: Frizos... Vokiečių... Germanikos vandenynas...

Pūtė lengvas brizas (v.p. pranc. brise, angl. breeze, vok. seewind – silpnas sausumos/nakties arba jūrų/dienos vėjas, būdingas pajūrio vietovėms) ir ant kranto nešė nedideles šniokščiančias ir putojančias bangeles. Sniego baltumo padūkėlių (v.p.: lot. Sula) būrys surengė pasisėdėjimą pliaže tarp milžiniškų jūros išmestų ir susiplakusių jūros dumblių kupetų. Gana aštriai kvepėjo jodu ir druska...

- Monsinjore, jūs ką? Lysite į šitą vandenį? – pažas Jostas, kuris mus pavijo su rankšluoščiais,  net susipurtė žiūrėdamas į tyvuliuojančias bangas.

- Ir tu lysi, renkis... – nusispyriau kurpes ir su dideliu malonumu nupėdinau per stambiagrūdį smėlį. – O tau, broli Tukai, ypatingo pakvietimo reikia?

- O ką aš... aš nieko... – burbtelėjo škotas ir su dideliu nenoru ėmėm nusirenginėti. – Bet Dievaži, niekam to nereikia, jūsų mylista.

- Reikia ir net būtina.  – Pačiupau Jostą už rankos ir nekreipdamas dėmesio į jo maldavimus nusitempiau į vandenį.

Nieko baisaus, viduramžiškus stereotipus mes tuoj geležine ranka išguisim. Šoko terapija bus tik į naudą. Jūros vanduo dar niekam nepakenkė... jei nesusiruošei skęsti, žinoma.

Eina šikt, kiek čia dumblių... Paslydau ir gaudydamas pusiausvyrą paleidau vaikio ranką. Jostas žinoma tuo pasinaudojo ir kaukdamas kaip garvežio švilpukas nukūrė.

- Kur?! Greit grįžk, šunyti!.. – pavėluotai užrėkiau ir nusiminęs, kad nepavyko šokinė terapija, spirtelėjau koja artimiausią dumblių kupetą…

- Kopūstai? – pasilenkęs paėmiau į rankas tamsiai žalią stiebelį. – Tiksliai, laminarija…

O čia tai geras! Gerai, kad nusprendžiau išsimaudyti! Juos gi galima sūdyti ir valgyti su sviestu. Nors kažin ar aš čia ką nors priversiu tokį patiekalą nors pabandyti... Na gal Fenas tik ir pabandytų. Blyn, bet tada nėr ko su ja ir terliotis. Vietiniai jodo stygiu nesiskundžia. Velnias... nors...

Perėjau prie sausos kupetos ir išsitraukiau patį ilgiausią stiebą. Sausas kaip parakas... O ką, galima ir pabandyti... Pabandyti pataupyti pono medieną, kurią išmeta jūra. Sumaišyti šiuos dumblius su šiaudais ir suspausti į briketus. Kuo puikiausias kuras. Bet smirdės bedieviškai. Na, o kam tada kaminai? Laminarijos čia nesuskaičiuojama daugybė. Tarp visų užduočių, tegu Kinas ir apie tai pamąsto...

Nuo tokių minčių visai išgaravo pyktis ir aš drąsiai įlindau į visiškai tamsiai žalią drumstą vandenį, bet ilgai neišbuvau. Nežiūrint to, kad vasara, jūros vanduo buvo beviltiškai šaltas. Ir be proto sūrus. Taip, kad teko vėl grįžti bėgte ir palapinėje apsipilti gėlu ir pašildytu vandeniu.

Pusryčiavome kartu su Tuku. Ant stalo mūsų laukė be proto ir be krašto skanus avių sūris ir dar karšta duona. Tai jau mano valstiečiai pasistengė.  Užgėriau šviežiu pienu ir ėmiausi rengtis iškilmėms. Šalia piles tilto jau pradėjo rinktis servai.

Užsidėjau viską kas tik blizgėjo ir buvo brangu. Tai turėjo pakelti mano statusą. Nors man ir nusispjaut – jei reikia, tai galėjau ir vienais apatiniai išeiti. Bet tai jau būtų nedovanotinas absurdas, tad teko net plaukus ant pagaliukų sukti. Tai vis Matilda...

Pasisukiojau prieš veidrodį, nusispjoviau per petį ir lydimas palydos išdidžiai nuslinkau priiminėti priesaikos. Visai tam neturiu jokio noro. Bet argi kas klausia? Reikia!

Mane pasivijo kunigaikščio heroldas Ambruazas de Ašambo su savo pagalbininkais. Garbusis žmogus atrodė kaip sulamdyta mazgotė. Na, o tiesą sakant, tai kaip dar gali atrodyti žmogus iš po daugiadienio girtuokliavimo? Paskui jį, kaip ištikimas šunyti sekė persevanas ir nenuilstamai bandė savo poną pamaitinti karšta česnakiniu srėbalu. Ambruazas maurojo ir plūdosi, bet marmalą srėbė.

Auditorius, visas pažaliavęs, „šliaužė“ paskui juos ir nieko nevalgė, o tik bandė tramdyti skrandžio spazmas. Po jo akimi, puikavosi nežinia iš kur atsiradusi mėlynė. Neblogai ir puiki tokia – mėlynai violetinė pagalvėlė.

Gražuoliai, kad juos kur galai... Džiugina tik, kad užsivilko savo statuso livrėjas. Tokie gražuoliukai tiktų ir Burgundijos rūmams, tad baronijai to ir taip su kaupu... Na ir kompanija... Pradedu įtarti, kad Karolis šiuos piliečiu pakišo juoko dėlei. Na ir velniop, tegu tik atlieka savo darbą ir varosi nors į visas keturias šalis.

Į priekį išskuodė Jostas, kuris nubėgo pranešti apie mano pasirodymą.

Vakar kartu su savo bendražygiais, tiesiog juoko dėlei, sugalvojome mano išėjimo ceremoniją – kad servai ilgam atsimintų. Tuoj prasidės...

Kurtinančiai sugriaudėjo serpantinos ir iš karto po jų užkaukė trimitai... Ir kaukė ne mažiau kaip kokią minutę. Gana bjauriai kaukė, reiktų pridurti... Tai kas tinka mūšio lauke, tai iškilmėse toli gražu – ne tortas.

Paleidęs iš rankų šaukštą heroldas susiėmė už pagiringos galvos ir sustingo, tačiau aš be jokio gailesčio stumtelėjau jį už vartų ir pasirodžiau paskui.

Blyn... na ir prasidėjo...

Servus išrikiavo į pavyzdingą falangą iš dešimties eilių. Įdomu, kas taip pasistengė? Net intervalai tarp žmonių kaip pagal statutą. Abiejuose falangos kraštuose išsirikiavo mano šauliai tarsi suimdami visą falangą replėmis. Kairėje mosarabai, o dešinėje arbaletininkai.

O štai maestro Pelegrinas savo pabūklus, žiojėjančius vamzdžius nukreipęs tiesiai į minią, surikiavo iš abiejų mano krėslų šonų. Jis ką? Maišto bijo? Kruvinąjį sekmadienį avansu? Juokdariai, blyn...

- Na-a-a... – sumurmėjau sau po nosimi sėsdamasis į krėslą. – Kaip graudu...

Ir kas gi sugalvojo tą nesąmonę su patrankomis? Aš, žinoma kažką panašaus pasiūliau, bet tik juokais... blyn... Na-a-a taip...

Heroldą ir persevaną tarsi kas pakeitė – jie atrodė tarsi naujai gimę kūdikiai. Ot, ką reiškią patirtis - šie draugeliai pasijuto gimtojoje stichijoje ir, matyt kaip buvo pratę, pajungė savo vidinius rezervus. Talento, kaip sakoma, nepragersi...

Melodingai nuskambėjo patyrusio persevano fanfara, o heroldas, kiekvienos frazės pabaigoje iškilmingai pakeldamas balsą, perskaitė dokumentus.

Aš atvirai nuobodžiavau ir jau iš anksto mintyse bodėjausi būsimu rankos „laižymu“. Nors tam aš jau pasiruošiau. Tam, kad mano brangiausiosios plaštakos nenusėtų bilijonais visokių mikrobų, aš paprasčiausiai užsimoviau gotiškų šarvų šarvuotą pirštinę.

Prasidėjo...

Tam, kad išvengtume nereikalingo stumdymosi, reikalo ėmėsi seržantai. Prieš pat kelio pabaigą negailestingai kariūnų paraginti kaimiečiai padidindavo greitį ir tiesiog lėkime griūdavo ant kelių...

- ...prisiekiu!

- …priimu!

- ...prisiekiu!

- …priimu!

Pirmiausiai bučiavo kryžių, kurį laikė ober kapelionas, o po to sutrikę nuo šarvuotos rankos vaizdo, bučiavo pirštinės metalą. Ką jie ten sau prisigalvojo – galiu tik pabandyti spėti, bet „laižė“ širdingai.

Po kurio laiko jau nebeskyriau veidų – visi susiliejo į vieną be kokios nors konkretikos. O su kiekvienu rankos pabučiavimo  - vis labiau ėmiau nekęsti šios ceremonijos.

Pradžioje tai bandžiau prasiblaškyti stebėdamas mielus moteriškaičių veidelius, bet greitai nusibodo. Nors moterų, kurios buvo laikomos šeimos galva, buvo mažai – viena, kita ir viskas... O gražių – tai dar mažiau.

- ...prisiekiu nekenkti...

- ...prisiekiu nieko blogo apie poną nemąstyti...

- ...pripažįstu save jūsų žmogumi, kuris...

Viešpatie, kam man visa tai? Gerai, kad kaimas tik šito trobų dydžio...

Šeimų galvos po priesaikos iš karto pakliūdavo į kunigaikščio auditoriaus ir Miusto Chidelio, raštingo mano ober intendanto pagalbininko, glėbį. Ten jiems pranešdavo apie šeimos būklę, žemę ir kiemo gyvastį – įskaitant ir visus paukščius. Na, o kaip gi kitaip? Griežta kontrolė ir skurpulinga apskaita feodalizmo ramstis.

- Monsinjore, monsinjore!.. – sušnypštė šalia krėslo stovintis Tukas. – Rodos viskas... Jūs ten lyg prakalbą ruošėtės sakyti...

- Kas? Aš? A.. na taip... – Atsistojau ir nutaisiau visiškai rūsčią miną.

Servų falangoje nuvilnijo lengva dejonė... Nežiūrint viso to, ką jiems jau buvo pranešę apie mane gero: koks aš geras, atlaidus, kilnus ir mielaširdingas mylista, jie tiesiog savo vidumi negalėjo iki galo pasitikėti savo ponu. Bijojo kraujo praliejimo... ir labai gerai, kad žino jog yra gana nemenkai prasižengę...

- Aš Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas, Slibino ordino kavalierius, būdamas pilnai sveiko proto pareiškiu, kad būsiu jums geras senjoras, šių žemių valdytojas. Ir kiekviena joje gyvenanti siela yra mano saugoma ir tik mano teisėtu sprendimu... – Užsikirtau parinkinėdamas žodžius. – Žodžiu...

Na, ką jiems pasakyti, blyn, po galais... kaip koks žodžio nesurišantis studenčiokas...

- ...kas ne dirba, tas nevalgo...

Viešpatie, ką aš čia tauzyju...

- O darbas... Belskitės ir mes atidarysim... – visiškai susipainiojęs timptelėjau heroldą už rankovės.

- Baronas van Gutenas priėmė baroniją! – visiškai kvailai skambančiu balsu užkaukė Ambruazas ir savo lazda dusliai stuktelėjo į žemę.

Iš karto sutrimitavo persaevano fanfara, o ją palaikė kompanijos trimitininkai... Kakafonija, blyn... Gerai per ausis rėžė...

Uf... ačiū Dievui, baigėsi ta koronė...

- Monsinjore! Jūs ta-a-aip iškilmingai atrodėte... tiesiog kaip Romos kaizeris triumfo akimirką... – kažkur iš už šono išniro susižavėjimo kupina Tuko marmūzė.

- Eik sau... – piktumas dar nebuvo atleidęs, tad vos susilaikiau škotui nestuktelėjęs ir kiek galima minkščiau įsakiau: - Brolau, greit atvaryk čionai, pas mane, seniūną!

Kitą valandą praleidau savo palapinėje aiškindamas seniūnui savo mintis apie būsimus mokesčius. Sutikau nuoširdų supratimą ir, aišku, karštą pritarimą. Kad jį, kur... suprantama, aišku. O štai jei aš mokesčius ir rinkliavas pakelčiau...

Žodžiu, kaip ir buvau sumąstęs, panaikinau visą tą mokestinę smulkmę ir išsakiau savo ketinimus servams išnuomoti savo ganyklas ir derlingas žemes už rinkliavą produktais. Na, o privalomus darbus palikti tik tuos, kurie nesusiję su žemės apdirbimu. Bet tai tik ketinimai. Toliau tai reikės vos ne individualiai kiekvienam servui žemę raikyti... bet tai ne šiandieną.

Seniūnas prisižadėjo parengti tokioms permainoms kaimiečius ir daugiau ar mažiau apmąstyti pirminį žemės dalijimą. Po to ir apsvarstysim rinkliavą konkrečiai pagal kiekvieną sklypą... Įvertinant žemės derlingumą... Na, taip... darbelis laukia ne iš maloniųjų – ne vienai dienai aiškinimosi ir karštų ginčų. Bet nieku nedingsi – būtina! Baronas nuo savo servų ne mažiau priklausomas, kaip ir jie nuo jo. Simbiozė, vienok...

- Žvejai grįžo, monsinjore! – Jostas šią naujieną kažkodėl pranešė labai iškilmingai. – Ir ponia Matilda perdavė, kad pasiruošusi, o kiti jau laukia jūsų.

Ponia? Na taip... Greit liaudis suprato tikrąjį flamandės vaidmenį šioje pilyje... Na, bet tam kol kas neprieštarausiu. Pažiūrėsiu, kaip toliau čia viskas klostysis.

- Morgenšterną atvesk... – paliepiau. – Užsistovėjo, ko gero bernužėlis. Arklininkams perduosi, kad jį būtinai jį po dvi valandas per dieną ant kordo pamankštintų.

- Pasirūpinsiu, monsijore, - atsakė Jostas ir solidžiai pridūrė: - Aš jau jį jums pabalnojau.

- Šaunuolis... – išėjau iš palapinės ir kiek paplekšnojęs gigantiško žirgo, kuris patenkintas prunkštė, kaklą suvalgydinau pernykštį obuolį ir įsiritau balnan.

- Ponia Matilda... – juokaudamas nusilenkiau flamandei, kuri jau sėdėjo neramiai trypčiojančios ispaniškos kumelaitės balne, ir nejučia ją pasigėrėjau.

Gera, šelmė!

Manoji simpatija visai šauniai sėdėjo siaubingai neergonominiame moteriškame balne. Tiesą sakant, aš tokiame ir šimto metrų neišsėdėčiau – nuvirsčiau.

Įsivaizduokit – balnas be atramos, o tik su kabliu dešiniai kojai. Gerai, kad nors balnas skersai arklio nugaros, o ne išilgai, kaip suolelis, kokie buvo dar buvo prieš porą dešimtmečių.

Šios dienos iškilmėms Matilda buvo užsidėjusi gražią juodą suknelę iš juodo šilkinio atlaso su sidabriniais išsiuvinėjimais po krūtine. O ant savo žavios galvos buvo užsidėjusi didelę itališką barchatinę avietinės spalvos beretę, po kuria paslėpė plaukus ir prisegė prabangų ilgą baltą povo plunksną. Atrodė tiesiog nuostabiai ir iš tiesų, net geriau nei kokia kilminga dama. Niekas net nedrįstų ir pagalvoti, jog ji iš žemojo luomo.

Flamandė išgirdusi jog ją pavadinau ponia, susijaudinusi paraudo, bet man į „toną“ atsakė:

- Pone barone...

Pasiunčiau oro bučinį ir pentinais paraginau Morgenšterną. Užsistovėjęs eržilas tiesiog per akimirką nunešė mane iki vietos, kur žvejai sūdijo žuvį. Nei Jostas, nei Matilda nuo manęs neatsiliko. Tiesą sakant flamandė, linksmai ragindama savo kumelę, likus kokiam šimtui metrų, netgi mane ir aplenkė.

Ech, nuostabi mergina! Teko numaldyti savyje beprotišką norą skubiai atsiskirti nuo visų ir su šia valkirija pasilikti vienu du. Po velnių... nusprendžiau surengti pramoginę medžioklę su skalikais, o tuo pačiu dar ir apžiūrėti savo valdas. Tuomet jau sugebėsiu su ja atsiskirti nuo visų, kokioje jaukioje giraitėje. „Liamūrą“ gamtoje, taip sakant surengti... Ech, greičiau...

Žuvies sūdinimui daržinė buvo pastatyta netoli žvejų barkasų. Greičiau jau tai buvo net ne daržinė, o vėjų prapučiama stoginė su šalia pristatytu sandėliuku. Po šia stogine gulėjo kalnas stambiagrūdės, pilkos ir nešvarios druskos, statinaičių piramidė, keletas didelių iš akmens sumūrytų vonių ir siaubinga smarvė iš netoliese esančios duobės, kur buvo sumesta prasmirdusi žuvis. Štai ir viskas. A, na dar pora bronzinių milžiniškų katilų, kur nuo pat ryto kaitino vandenį taip kaip buvau liepęs.

Na, jau ne... Rytoj pat viską griausiu velniop ir liepsiu statyti normalų cechą. Tfu, bet tikri nevalos šikniai...

Numečiau pavadžius Jostui ir padėjau nuo kumelės nušokti Matildai. Po to nuėjau link vežimo, kur gulėjo šviežia žuvis.

- Štai, jūsų mylista... – Jakobas iš žuvies kalno ištraukė milžinišką atlantinę silkę ir papurtė ją savo rankoje.

Na taip, na taip... žuvytė nebloga. Kokių keturiasdešimt penkių centimetrų, plati nugara ir riebi. Visos kaip viena – užpildysim ne mažiau keturiasdešimt litrinių statinaičių. Ir tai tik iš vieno barkaso! Neblogas versliukas nusimato... Bet tai šiek tiek vėliau.

- Kas dar į tinklus pakliuvo?

- Gal kokia dešimtis raudonosios – net nežinau, kaip ją čia pas mus ir užnešė, ji paprastai arčiau norvegų laikosi. Na, dar du maišai menkės ir šiokios tokios smulkmės... Ji visa štai čia, kaip liepėte, jūsų mylista...

Žvejys nuo vežimo nutraukė beveik metrinį maišą ir girdamasis pakilnojo prieš mane.

- Geras... – nusitraukiau pirštinę ir perbraukęs per sidabriniais taškais nusėtą žuvies nugarą paklausiau:

- Štai tokios man rytojui barkasą prigaudysit?

Jakobas išbalo ir krito ant kelių.

- Stok, žvejį. Aš ne pykstu, tu tik paprasčiausiai pasakyk kur problema?

- Ji atsitiktinai papuolė... – atrodo, kad žvejys jau mintyse keikė tą nelemtą atsitiktinę žuvį. – anksti dar jai. Na ir toli reikia plaukti. Pats neišmanau, kaip ji į mūsų tinklus papuolė... Štai menkės ar silkės, tai mes visados prašom. Galime, jei reikia net perimetrus paltusui atitverti...

- Tiek to. Apie atlantinę lašišą pakalbėsime kitą kartą. Rikiuok savo komandą.

 

2016-08-17

 

 

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". VII skyriaus pabaiga, VIII skyriaus pradžia. Armanjakas - 2. 2016-08-12

- Baronas Žanas van Gutenas, čionykštis senjoras, - prisistačiau gavęs palaiminimą. – Leiskite sužinoti jūsų vardą, šventasis tėve.

Šventikas visai neskubėdamas ir iš lėto, kažką lotyniškai marmaliuodamas sau palei nosį, mane peržegnojo ir prisilietęs prie mano rankos davė ženklą pakilti nuo kelio. Į akis pasižiūrėjo tiesiai. Be jokio šališkumo, baimės ar pranašumo.

- Jūs mane galite vadinti tėvu Jurgiu, barone. Aš iš vienuolių-misionierių Švento Dominyko ordino.

Apžiūrėdamas priešais mane stovintį vienuolį, kiek sudvejojau. Vienuolis buvo apie penkiasdešimties, gyslotas, švarus... bet basas. Tai jau apie daug ką pasako. Veidas gana paprastas, bet panašu, kad jame atsispindi kažkas tokio fanatiško. Ir akys... ne veltui sako, kad akys, tais sielos veidrodis... Jos kaip ir geros, bet liepsnojančios kažkokia vidine tikėjimo liepsna... Na-na... subine jaučiu – privargsiu aš dar su juo... Neduok Dieve, jei fanatikas...

Vienuolis nesulaukęs mano komentaro, prabilo pirmas:

- Aš savo klajonėse nusprendžiau apsistoti šiame kaime ir šiems dvasiškai paliktiems ir pamirštiems žmonės nešti tikėjimo šviesą... Jau antri metai...

- Aš labai džiaugiuosi, tėve, kad mano servų sielos saugiose rankose... – pabandžiau numesti lengvą bandomąjį komplimentą ir persižegnojau.

- Aš tik vykdau savo pareigą... – vienuolis tiesiog lengva ranka atmetė mano meilikavimus ir perėjo į puolimą: - Be jokios abejonės, gerbiamas barone, jūs norėsite prisidėti prie katalikų bažnyčios reikalų. Bažnyčia, kuri kaime – labai liūdnoje padėtyje...

Opa! Aš jau jam ir skolingas? Nieko sau, vikrus vienuolis. Tikras šaunuolis.

-Šį klausimą mes išspręsim, kai tam bus tinkams laikas... – linktelėjau galva. – Tačiau dabar turiu itin skubų darbą, kurį galite atlikti tiktai jūs, tėve Jurgi.

- Koks gi? – vienuolis įsitempė ir mane nužvelgė sunerimusiu žvilgsniu.

- Turime stabmeldiškų sielų...

Dominikonas tiesiog akyse virto skaliku, kuris pajuto grobį ir man realiaiatsirodė, jog iš jo akių pliūptelėjo liepsnos liežuviai.

- ...kurios norėtų atsiduoti mūsų Motinai, šventajai apaštališkai katalikų bažnyčiai.

- Sūnau mano, tai šventas darbas! – dominikonas persižegnojo ir pakėlė dešinę ranką, kurioje laikė rožančių. – Tačiau stabmeldystė tai velnio pramanai ir galimai jų norai visai nenuoširdūs! Tokiu atveju...

- Šventas tėve, - nutraukiau vienuolio triadą, - jie nuoširdūs. Aš noriu, kad jūs juos rytoj krikštytumėte.

- Kiek jų? – visai dalykiškai paklausė vienuolis.

- Trys dešimtys. Jie maurai ir, be jokios abejonės, mes atliksime dorą ir šventą savo pareigą...

- Apie jų sielas kalbėti dar anksti... – pastebėjo vienuolis. – Bet aš džiaugiuosi jūsų pastangomis. Rytoj. Valandą po pietų. O dabar aš jus paliksiu. Man būtina atgailauti ir melsti Dievo palaimos.

Dominikonas staigiai pasisuko ir savo basomis kojomis nutipseno link išėjimo.

- Na... taip... – tik ir tesugebėjau pasakyti jam į nugarą.

Tik fanatikų man ant galvos ir betrūko...

- Na, monsinjore... – susiraukęs suinkštė Tukas, - aš ir pats galėjau juos pakrikštyt...

- Kiti bus tavo ir Bromelio, - nuraminau jį. – O šiuo atveju man reikia, kad jie būtų pakrikštyti viešai ir su visa derama tvarka. Kad nebūtų jokių abejonių ir vėlesnių priekaištų.

Dygus vienuolis man papuolė... pažiūrėsim, o tai dygūs elementai ilgai negyvena...

- Ė! O mes puotausim ar nepuotausim?! – užrėkiau ir pagalvojau, kad šias problemas spręsim, kai jos bus, o kol kas reikia ir atsipalaiduoti... Nelengvas dalykas - būti senjoru.

 

VIII skyrius

 

- ...tėve, jūs juo pasitikite? – po to, kai paskui kuprių užsidarė durys, klausimas išsiveržė tiesiog nevalingai. – Kalbame tai ne porą monetų, o apie lėšas, nuo kurių priklauso mūsų giminės ateitis.

Kresnas vyras atsakė ne iš karto. Jis tylėdamas kelis kartus prasiėjo išilgai kambario, atitraukė portjerą ir pasižiūrėjo pro langą. Pasisuko ir perklausė:

- O kuo pasitikėti?

- Na, nežinau... – kaip jau ir daugelį kartų prieš tai, nuo pat mano „įkritimo“ į Žano, d‘Armanjakų bastardo, kūną, aš supratau, kad kartu matau ir sapną, ir realius bastardo išgyvenimus. – Gal būt reikėtų šią paslaptį patikėti kam nors iš jūsų palydos? Kilmingas kabaljero, kurio žodis – ne tuščias garsas, galės išsaugoti iždą geriau, nei buvęs vergas, kuris iškilo tik dėka jūsų malonės, tėve.

Žanas Penktasis, su Dievo palaima – d‘Armanjako kontas, mano kūno ir to, ano, Žano tėvas nusivylimo pilnu žestu nubraukė nuo stalo visus popierius ir sunkai pasižiūrėjęs į mane atsakė:

- Tu, Žanai, vienintelė mano viltis. Ir nepriversk manęs dėl to gailėtis. Atsimink vieną kartą ir visiems laikams: ištikimybė – ne būtina kilmingo žmogaus savybė. Netgi atvirkščiai – buvusio vergo ištikimybė nuoširdesnė ir vertesnė nei dešimties dvariškių priesaikos. Ištikimybe verge glūdi nuo pat pradžių pradžios, nuo pat gimimo. Ją reikia tik tinkamai išlavinti. Tai natūrali ištikimybė ir nėra susijusi su jokiais vasaliteto principais...

Norėjau paprieštarauti, bet netikėtai pajutau kažkieno karštas ir švelnias lūpas. Atsibudau. Akimirksniu išlėkiau iš sapno ir plevenančioje šviestuvo šviesoje pamačiau Matildos veidą.

- Tu sapnuose kalbėjai, Žanai. – Mergina pataisė iš po kepuraitės išsprūdusią plaukų sruogą, kiek pasisukiojo, kaip nerangi didelė katė ir įsitaisė ant mano peties. – Papasakok, kas tave taip neramina, mielasis.

- Viskas gerai, katinėli...

- Tikrai? – Matilda lengvai nusižiovavo ir pakštelėjo į skruostą.

- Tikrai.

- Na, tada gerai...

Sapnas... Vėl sapnas. Ir vėl susijęs su Armanjakų lobiais. Ir vėl, kaip visada, nė menkiausios užuominos, kur jie paslėpti...

Pradžioje visaip kankinausi ir bergždžiai bandžiau atsiminti, kur gali tūnoti tie lobiai, bet dabar jau buvau veik susitaikęs. Tie bastardo sąmonės skutai erzinamai įdomūs, tačiau tušti – jokios iš jų naudos. Aš čia, prie Šiaurės jūros, o kur Armanjakas? Jokių vilčių nei giminės valdas atgauti, nei tenai sugrįžti...

Na ir velniop. Jei bus lemta, tai gal likimas mane tenai ir taip nuneš... Neprognozuojama - kaip sako mano patirtis šioje epochoje. Turiu ir rimtesnių rūpesčių – čia ir dabar...

Supratau, kad sapnas negrįžtamai išblėso, o užmigti jau nebeišeis. Na ir galvą po vakarykščio nemenkai maudžia. Suki galva. Vakar mes... O ypač aš... na... Prisiliurlinau. Na nors priežastis tinkama. Ne kiekvieną dieną perimi baroniją. Net pašaudėm vakar... ir iš patrankų taipogi. Žodžiu, gerai viskas buvo. Na ir galvą lyg praeina – vienas iš daugelio jaunatviško kūno privalumų...

Atsargiai ištraukiau ranką iš po vėl užsnūdusios Matildos galvos ir atsikėliau. Užsimečiau chalatą, priėjau prie stalo ir pataisęs knatą, klestelėjau į savo mėgiamą kelioninį krėslą.

Nuo stalo pasiėmiau pistoletą su prisukama spyna. Saracėnų šebekos kapitono pistoletas. Jis iš jo nukovė du mano servus. Jam ir pora yra. Kaip šiam laikmečiui, tai labai kokybiškas ginklas. Nors, mano akiai, tai išpuoštas – visur kur reikia ir nereikia turkis, agatas ir sidabras. Tai jau ir taip nemažai sveriančiam pistoletui – papildomas ir visai nemenkas svoris – prideda ne mažiau kaip šimtą gramų.

Ištiesiau ranką imituodamas prisitaikymą...

Ta-aip... o taikiklių tai nėra. Nėra ir nenumatyta. Visiškai. Į juos – jokios užuominos. Gaila, bet nėra kam jų ir pagaminti. Mano oberkalvis Viljamas, gal meistras ir visai geras, bet tai jau ne jo specializacija. Tiek to, gal pavyks nusivežti į Antverpeną – turėtų ten būti gerų ginklininkų. O dabar, iš kokių dešimties žingsnių ir taip įsodinsiu kulką ten kur panorėsiu. Gal juos pasikeisti į manąją arkebūzą? Vis tik du šūviai, tai ne vienas. Tarp trofėjų jiems ir dėklus rado... Nors neskubėsiu. Pirmiausia reikia išmėginti, išbandyti, o po to jau spręsti. Paguldžiau pistoletą ant stalo ir pasiėmiau prirašytą popieriaus lapą.

Na va... jau automatiškai rašau senovės prancūzų kalba. Kaip čia moksliškiau išsireiškus... asimiliavausi. Na taip, pilnai pasinėriau į mane supančią aplinką. Naras, blyn...

Taip, kokie šiandien planai? Priesaika... Servams įsakyta prisistatyti nuo pat ryto – priesaika ir tuo pačiu gyventojų ir turto surašymas. Tai faktiškai mano turtas – vargšai valstiečiai, teisiškai nieko neturi, nes jie kaip ir mano vergai. Na, ne visai vergai – užmušinėti, kankinti ir pardavinėti ne mano prigimtyje. Bet tik toks tas skirtumas ir yra. Neverta užsimiršti – penkioliktas šimtmetis...

Su priesaika, manau, problemų tai nebus.

Vakar man nuo bausmės atleidus žvejus... nors kokie jie žvejai, po velnių? Piratai, po velnių, o ne žvejai!.. Tai šie jūrų galvažudžiai turėjo išnešioti gandus, kad pono bijoti nereikėtų. Maloningas jis. Tai yra aš. Seniūnas po vakarykščio pokalbio taip pat giedos kaip lakštingala. Na ir Johano tėvai man atneš dividentų. Tad, žodžiu, valstiečiai apsireikš visame gražume, pilnoje sudėtyje ir mielai man prisieks. Liaudis nuolatos svajoja apie gerą karalių. Visai nenustebčiau, jei tai jiems genetiniam lygmenyje įrašyta. Bet nesiruošiu šių jų svajonių nuvilti.

- Esme Karalius... Cha... – ištariau pusbalsiu ir nusišypsojau.

Ne, netinkamas aš šiam vaidmeniui. Faktas... Gerai, kas ten toliau?

Po priesaikos ceremonijos surenku patikėtinių būrelį ir pravedu instruktažą apie žuvies sūdinimą. Visus reikiamus nurodymus jau vakar daviau ir dėl kandidatų apsisprendžiau. Bet tai viskas, jei žvejai ne tušti grįš.

Taip jau susiklostė, kad moku gaminti. Praeitame gyvenime naminiu konservantų gaminimu užsiimdavau su malonumu... ir reiki gi... prisireikė.

Visai aš kažkoks nevykęs papuolėlis-prasmegelis ar kaip ten mane galima pavadinti. Sprendžiant iš knygų, tai per tą patį laiką jau derėtų su tanku važinėti, kurį veža garo mašina. Tuo tarpu aš per du metus nė velnio neišradau. Tik vis ruošiuosi ir ruošiuosi su tamptanais apie pabūklus pašokinėti ir, štai, silkę sūdyti. Na, bet už tai baroniją užsitarnavau ir Slibino ordino kavalieriumi tapau. Ir ne už subinlaižiavimą, o savo prakaitu ir krauju mūšio lauke.

- Nors juokis, nors verk... – nusivylusiai ir mostelėjęs ranka leptelėjau ir atsistojau prasivaikščioti po palapinę. – Teisingu keliu eini, barone! Jokio progreso! Tegyvuoja giliai snaudžianti viduramžiška velniava!

Nusižiūrėjau save nedideliame sidabriniame poliruotame veidrodėlyje ir vėl pats sau pasakiau:

- Ne... lyg ir neišprotėjau. Akys neklaikios. Ir snukis visai viduramžiškas. Gauruotas, apžėlęs ir įžūlus. Gaskonas, žodžiu. Nors dabar galiu eiti į bandymus muškietininko vaidmeniui.

Vėl prisėdau ir paėmiau į rankas sąrašą.

Didysis juodų nekrikštų krikštas... Na, manau, tai ne ilgam. O po to?

O štai po krikšto, tai turiu suplanavęs renginuką kur kas rimtesnį – apsilankymą pas savo dvarininkus. Jų pačių irštvose reikės priimti omažą. Didelių problemų nenusimato, bet kas tų junkerių galvose – vienas Dievas težino... arba velnias. Reikia būti viskam pasiruošus. Heroldas su savo sugėrovais važiuos kartu. Taip sakant visa biurokratinė mašina judės kartu. Na, o sukalbamumui padės arkebūzininkai ir arbaletininkai. O gal ir pabūklus pasiimt? Šiaip, dėl visa ko...

Pala... palas... sustok traukinį... Visai iš galvos išdulkėjo – vakare atvyks vergų supirkėjai, o pas junkerius teks užtrukti – reikės omažą atšvęsti. Ne, pas juos vyksiu rytoj.

- Tu nemiegi... – Matilda visai negirdimai priėjo iš už nugaros ir man ant pečių užmetė apsiautalą. – Šalta gi, nuo jūros vėjas pučia...

- Tu jau sugalvojai, ką reikia nupirkti įsikūrimui? -  apkabinau merginą ir pasisodinau sau ant kelių.

- Dėl to, mielasis, nesijaudink, - Matilda šyptelėjo. – Visa kas dabar būtina turime. Vakar net keturis vežimus visokio ekonomo gėrio atvežė. O toliau su laiku ir matysim. Tačiau baldų miegamajam tai nėra...

- bus tau baldai. Kokių tik norėsi. Šiandien tau atskleisiu baisią paslaptį!

- Labai baisią? – Mergina koketiškai paslėpė savo veidą ant mano peties. – Jei jau labai baisią, tai aš jau bijau.

- La-a-a-abai... – nutaisiau piktai žiaurią grimasą. – Labai slaptą ir labai baisią. Išmokinsiu tave sūdyti žuvį taip, kaip dar niekas nemoka.

- Irgi mat paslaptis... – Matilda sukikeno. – Aš moku.

- Ne, taip nemoki. Ir receptas bus tik pas tave. Ir be tavęs niekas neturės sužinoti. Šiame reikale būsi pagrindinė. Žmones aš jau parinkau. Supratai?

- Supratau, supratau... Gerai jau,  paleisk mane, eisiu tau pusryčių gaminti. Švinta, o tu po to kai su savo gelžgaliais pasimosikuoji, būni piktas ir alkanas kaip tikras vilkas.

Servai... Atsistojau ir ėmiau vaikščioti pirmyn-atgal. Ot tai painiava... Jei visas žemes išnuomoti, tai be abejo neblogas pliusas. Dalį apmokėjimo imti produkcija, o kitą dalį pinigais. Perteklių išvežti į miestą pardavimui. Už tai irgi imti procentą. Ką mes kaime turime? Malūnas yra. Buvo ekonomo, o dabar, aišku, mano. O pats ekonomas už visas vagystes sukaustytas požemyje sėdi. Alaus varykla ir bitės. Druskos virykla, sūrinė ir rūkykla. Šito tai nenuomosiu. Tik žemes sėjai ir ganyklas.

Velnias, o žmonių tai mažoka! Kas visą tą gėrį aptarnaus? Vėlgi, prisidės ir žuvies sūdinimo ir rūkymo cechai... Mano invalidų neužteks ir pusei visų pajėgumų. Teks atrinkinėti išmoningesnius iš tų pačių valstiečių.

Na, o mokesčiai baronijai? Jei visus atleisiu, tai nebus kam dirbt statybose. Na gerai, įpareigosiu dvi dienas savaitėje dirbti man – ne už dyką, o už valgį. Kol kas iš baudžiavos nepaleisiu.

Taip, o kokie ten dar mokesčiai? Pasižiūrėjau į sąrašą...

Foraaažas... blyn, ne... Formaljažas! (v.p. pranc. formariage, nuo lot. forismarito – draudimas valstiečiams, servams, tuoktis be pono žinios. Tuo metu tai jau buvo nunykęs paprotys ir ten, kur jis buvo likęs, dažniausiai buvo pakeistas į piniginę kompensaciją tiems, kurie išleisdavo dukras už vyro priklausančio kitam ponui ). Velniop! Visiška nesąmonė tie vedybiniai pinigėliai. Net sudilusio skatiko neverti... Velniop. Bus taip, kad nuotakas čionai vežimais veš, o ne išveš.

Mirusios rankos teisė? Tai yra paveldėjimo mokestis. Velniop... Nebus.

Talažas ir ševažas? (v.p. talažas - pranc. taille; angl. tallage – žemės mokestis. Ševažas – pran. chevage, nuo pranc. chef – pagalvės mokestis, simbolinis priklausomybės mokestis. XV a. jau praktiškai jo nebeliko, nors galutinai ir oficialiai Prancūzijoje buvo atšauktas tik 1789 m.) Reikia gerai pagalvoti... jei juos nukirsti, liks tik nuoma. Velnias, niekada ūkio nevedžiau – ne mano tai. Ir dabar noro neturiu. Mano reikalas – karo tarnyba.

Taip... Kažkam mano naudai dirbti tai reikės? Reikės. Tad ševažą paliksim, o visą kitą velniop.

- Kchm... – pasigirdo anapus palapinės. Po to pasigirdo kuklus kostelėjims.

Na tai aišku, kas tai. Šaunusis damuazo Viljamas Loganas. Atsivilko palaikyti kompanijos mano rytinėje treniruotėje.

- Užeik!

Tukas delikačiai dėliodamas savo batus įvirto į palapinę, pasukiojo galvą ir nepamatęs Matildos atsipalaidavo. Kažkodėl drąsusis škotas kiek privengė manosios Matildos.

- Monsinjore, jūs kažkoks visai nepailsėjęs... – rūpesčio pilnu balsu prabubeno.

- Pailsėsi čia... – burbtelėjau maudamasis specialiai treniruotėms pasiūtas kurpes. – Greit išprotėsiu nuo visų tų rūpesčių. Štai, pasakyk tu man – ar verta atsisakyti pirmos nakties teisės? O gal palikti?

- Žinoma palikti! – pareiškė škotas. – Kaip gi galima atsisakyti šventos teisės?

Taip. Negi galėjau tikėtis kitokio atsakymo? Čia gi brolužis Tukas. Bet į nuomonę atsižvelgsiu.

- Gerai, išsiaiškinsiu. Eime, - įsakiau ir pasičiupęs espadą su daga bei dėklą su dvirankiu kalaviju išėjau iš palapinės.

 

2016-08-12