"Armanjako šalis. Rutjeras". VII skyriaus pabaiga, VIII skyriaus pradžia. Armanjakas - 2. 2016-08-12

- Baronas Žanas van Gutenas, čionykštis senjoras, - prisistačiau gavęs palaiminimą. – Leiskite sužinoti jūsų vardą, šventasis tėve.

Šventikas visai neskubėdamas ir iš lėto, kažką lotyniškai marmaliuodamas sau palei nosį, mane peržegnojo ir prisilietęs prie mano rankos davė ženklą pakilti nuo kelio. Į akis pasižiūrėjo tiesiai. Be jokio šališkumo, baimės ar pranašumo.

- Jūs mane galite vadinti tėvu Jurgiu, barone. Aš iš vienuolių-misionierių Švento Dominyko ordino.

Apžiūrėdamas priešais mane stovintį vienuolį, kiek sudvejojau. Vienuolis buvo apie penkiasdešimties, gyslotas, švarus... bet basas. Tai jau apie daug ką pasako. Veidas gana paprastas, bet panašu, kad jame atsispindi kažkas tokio fanatiško. Ir akys... ne veltui sako, kad akys, tais sielos veidrodis... Jos kaip ir geros, bet liepsnojančios kažkokia vidine tikėjimo liepsna... Na-na... subine jaučiu – privargsiu aš dar su juo... Neduok Dieve, jei fanatikas...

Vienuolis nesulaukęs mano komentaro, prabilo pirmas:

- Aš savo klajonėse nusprendžiau apsistoti šiame kaime ir šiems dvasiškai paliktiems ir pamirštiems žmonės nešti tikėjimo šviesą... Jau antri metai...

- Aš labai džiaugiuosi, tėve, kad mano servų sielos saugiose rankose... – pabandžiau numesti lengvą bandomąjį komplimentą ir persižegnojau.

- Aš tik vykdau savo pareigą... – vienuolis tiesiog lengva ranka atmetė mano meilikavimus ir perėjo į puolimą: - Be jokios abejonės, gerbiamas barone, jūs norėsite prisidėti prie katalikų bažnyčios reikalų. Bažnyčia, kuri kaime – labai liūdnoje padėtyje...

Opa! Aš jau jam ir skolingas? Nieko sau, vikrus vienuolis. Tikras šaunuolis.

-Šį klausimą mes išspręsim, kai tam bus tinkams laikas... – linktelėjau galva. – Tačiau dabar turiu itin skubų darbą, kurį galite atlikti tiktai jūs, tėve Jurgi.

- Koks gi? – vienuolis įsitempė ir mane nužvelgė sunerimusiu žvilgsniu.

- Turime stabmeldiškų sielų...

Dominikonas tiesiog akyse virto skaliku, kuris pajuto grobį ir man realiaiatsirodė, jog iš jo akių pliūptelėjo liepsnos liežuviai.

- ...kurios norėtų atsiduoti mūsų Motinai, šventajai apaštališkai katalikų bažnyčiai.

- Sūnau mano, tai šventas darbas! – dominikonas persižegnojo ir pakėlė dešinę ranką, kurioje laikė rožančių. – Tačiau stabmeldystė tai velnio pramanai ir galimai jų norai visai nenuoširdūs! Tokiu atveju...

- Šventas tėve, - nutraukiau vienuolio triadą, - jie nuoširdūs. Aš noriu, kad jūs juos rytoj krikštytumėte.

- Kiek jų? – visai dalykiškai paklausė vienuolis.

- Trys dešimtys. Jie maurai ir, be jokios abejonės, mes atliksime dorą ir šventą savo pareigą...

- Apie jų sielas kalbėti dar anksti... – pastebėjo vienuolis. – Bet aš džiaugiuosi jūsų pastangomis. Rytoj. Valandą po pietų. O dabar aš jus paliksiu. Man būtina atgailauti ir melsti Dievo palaimos.

Dominikonas staigiai pasisuko ir savo basomis kojomis nutipseno link išėjimo.

- Na... taip... – tik ir tesugebėjau pasakyti jam į nugarą.

Tik fanatikų man ant galvos ir betrūko...

- Na, monsinjore... – susiraukęs suinkštė Tukas, - aš ir pats galėjau juos pakrikštyt...

- Kiti bus tavo ir Bromelio, - nuraminau jį. – O šiuo atveju man reikia, kad jie būtų pakrikštyti viešai ir su visa derama tvarka. Kad nebūtų jokių abejonių ir vėlesnių priekaištų.

Dygus vienuolis man papuolė... pažiūrėsim, o tai dygūs elementai ilgai negyvena...

- Ė! O mes puotausim ar nepuotausim?! – užrėkiau ir pagalvojau, kad šias problemas spręsim, kai jos bus, o kol kas reikia ir atsipalaiduoti... Nelengvas dalykas - būti senjoru.

 

VIII skyrius

 

- ...tėve, jūs juo pasitikite? – po to, kai paskui kuprių užsidarė durys, klausimas išsiveržė tiesiog nevalingai. – Kalbame tai ne porą monetų, o apie lėšas, nuo kurių priklauso mūsų giminės ateitis.

Kresnas vyras atsakė ne iš karto. Jis tylėdamas kelis kartus prasiėjo išilgai kambario, atitraukė portjerą ir pasižiūrėjo pro langą. Pasisuko ir perklausė:

- O kuo pasitikėti?

- Na, nežinau... – kaip jau ir daugelį kartų prieš tai, nuo pat mano „įkritimo“ į Žano, d‘Armanjakų bastardo, kūną, aš supratau, kad kartu matau ir sapną, ir realius bastardo išgyvenimus. – Gal būt reikėtų šią paslaptį patikėti kam nors iš jūsų palydos? Kilmingas kabaljero, kurio žodis – ne tuščias garsas, galės išsaugoti iždą geriau, nei buvęs vergas, kuris iškilo tik dėka jūsų malonės, tėve.

Žanas Penktasis, su Dievo palaima – d‘Armanjako kontas, mano kūno ir to, ano, Žano tėvas nusivylimo pilnu žestu nubraukė nuo stalo visus popierius ir sunkai pasižiūrėjęs į mane atsakė:

- Tu, Žanai, vienintelė mano viltis. Ir nepriversk manęs dėl to gailėtis. Atsimink vieną kartą ir visiems laikams: ištikimybė – ne būtina kilmingo žmogaus savybė. Netgi atvirkščiai – buvusio vergo ištikimybė nuoširdesnė ir vertesnė nei dešimties dvariškių priesaikos. Ištikimybe verge glūdi nuo pat pradžių pradžios, nuo pat gimimo. Ją reikia tik tinkamai išlavinti. Tai natūrali ištikimybė ir nėra susijusi su jokiais vasaliteto principais...

Norėjau paprieštarauti, bet netikėtai pajutau kažkieno karštas ir švelnias lūpas. Atsibudau. Akimirksniu išlėkiau iš sapno ir plevenančioje šviestuvo šviesoje pamačiau Matildos veidą.

- Tu sapnuose kalbėjai, Žanai. – Mergina pataisė iš po kepuraitės išsprūdusią plaukų sruogą, kiek pasisukiojo, kaip nerangi didelė katė ir įsitaisė ant mano peties. – Papasakok, kas tave taip neramina, mielasis.

- Viskas gerai, katinėli...

- Tikrai? – Matilda lengvai nusižiovavo ir pakštelėjo į skruostą.

- Tikrai.

- Na, tada gerai...

Sapnas... Vėl sapnas. Ir vėl susijęs su Armanjakų lobiais. Ir vėl, kaip visada, nė menkiausios užuominos, kur jie paslėpti...

Pradžioje visaip kankinausi ir bergždžiai bandžiau atsiminti, kur gali tūnoti tie lobiai, bet dabar jau buvau veik susitaikęs. Tie bastardo sąmonės skutai erzinamai įdomūs, tačiau tušti – jokios iš jų naudos. Aš čia, prie Šiaurės jūros, o kur Armanjakas? Jokių vilčių nei giminės valdas atgauti, nei tenai sugrįžti...

Na ir velniop. Jei bus lemta, tai gal likimas mane tenai ir taip nuneš... Neprognozuojama - kaip sako mano patirtis šioje epochoje. Turiu ir rimtesnių rūpesčių – čia ir dabar...

Supratau, kad sapnas negrįžtamai išblėso, o užmigti jau nebeišeis. Na ir galvą po vakarykščio nemenkai maudžia. Suki galva. Vakar mes... O ypač aš... na... Prisiliurlinau. Na nors priežastis tinkama. Ne kiekvieną dieną perimi baroniją. Net pašaudėm vakar... ir iš patrankų taipogi. Žodžiu, gerai viskas buvo. Na ir galvą lyg praeina – vienas iš daugelio jaunatviško kūno privalumų...

Atsargiai ištraukiau ranką iš po vėl užsnūdusios Matildos galvos ir atsikėliau. Užsimečiau chalatą, priėjau prie stalo ir pataisęs knatą, klestelėjau į savo mėgiamą kelioninį krėslą.

Nuo stalo pasiėmiau pistoletą su prisukama spyna. Saracėnų šebekos kapitono pistoletas. Jis iš jo nukovė du mano servus. Jam ir pora yra. Kaip šiam laikmečiui, tai labai kokybiškas ginklas. Nors, mano akiai, tai išpuoštas – visur kur reikia ir nereikia turkis, agatas ir sidabras. Tai jau ir taip nemažai sveriančiam pistoletui – papildomas ir visai nemenkas svoris – prideda ne mažiau kaip šimtą gramų.

Ištiesiau ranką imituodamas prisitaikymą...

Ta-aip... o taikiklių tai nėra. Nėra ir nenumatyta. Visiškai. Į juos – jokios užuominos. Gaila, bet nėra kam jų ir pagaminti. Mano oberkalvis Viljamas, gal meistras ir visai geras, bet tai jau ne jo specializacija. Tiek to, gal pavyks nusivežti į Antverpeną – turėtų ten būti gerų ginklininkų. O dabar, iš kokių dešimties žingsnių ir taip įsodinsiu kulką ten kur panorėsiu. Gal juos pasikeisti į manąją arkebūzą? Vis tik du šūviai, tai ne vienas. Tarp trofėjų jiems ir dėklus rado... Nors neskubėsiu. Pirmiausia reikia išmėginti, išbandyti, o po to jau spręsti. Paguldžiau pistoletą ant stalo ir pasiėmiau prirašytą popieriaus lapą.

Na va... jau automatiškai rašau senovės prancūzų kalba. Kaip čia moksliškiau išsireiškus... asimiliavausi. Na taip, pilnai pasinėriau į mane supančią aplinką. Naras, blyn...

Taip, kokie šiandien planai? Priesaika... Servams įsakyta prisistatyti nuo pat ryto – priesaika ir tuo pačiu gyventojų ir turto surašymas. Tai faktiškai mano turtas – vargšai valstiečiai, teisiškai nieko neturi, nes jie kaip ir mano vergai. Na, ne visai vergai – užmušinėti, kankinti ir pardavinėti ne mano prigimtyje. Bet tik toks tas skirtumas ir yra. Neverta užsimiršti – penkioliktas šimtmetis...

Su priesaika, manau, problemų tai nebus.

Vakar man nuo bausmės atleidus žvejus... nors kokie jie žvejai, po velnių? Piratai, po velnių, o ne žvejai!.. Tai šie jūrų galvažudžiai turėjo išnešioti gandus, kad pono bijoti nereikėtų. Maloningas jis. Tai yra aš. Seniūnas po vakarykščio pokalbio taip pat giedos kaip lakštingala. Na ir Johano tėvai man atneš dividentų. Tad, žodžiu, valstiečiai apsireikš visame gražume, pilnoje sudėtyje ir mielai man prisieks. Liaudis nuolatos svajoja apie gerą karalių. Visai nenustebčiau, jei tai jiems genetiniam lygmenyje įrašyta. Bet nesiruošiu šių jų svajonių nuvilti.

- Esme Karalius... Cha... – ištariau pusbalsiu ir nusišypsojau.

Ne, netinkamas aš šiam vaidmeniui. Faktas... Gerai, kas ten toliau?

Po priesaikos ceremonijos surenku patikėtinių būrelį ir pravedu instruktažą apie žuvies sūdinimą. Visus reikiamus nurodymus jau vakar daviau ir dėl kandidatų apsisprendžiau. Bet tai viskas, jei žvejai ne tušti grįš.

Taip jau susiklostė, kad moku gaminti. Praeitame gyvenime naminiu konservantų gaminimu užsiimdavau su malonumu... ir reiki gi... prisireikė.

Visai aš kažkoks nevykęs papuolėlis-prasmegelis ar kaip ten mane galima pavadinti. Sprendžiant iš knygų, tai per tą patį laiką jau derėtų su tanku važinėti, kurį veža garo mašina. Tuo tarpu aš per du metus nė velnio neišradau. Tik vis ruošiuosi ir ruošiuosi su tamptanais apie pabūklus pašokinėti ir, štai, silkę sūdyti. Na, bet už tai baroniją užsitarnavau ir Slibino ordino kavalieriumi tapau. Ir ne už subinlaižiavimą, o savo prakaitu ir krauju mūšio lauke.

- Nors juokis, nors verk... – nusivylusiai ir mostelėjęs ranka leptelėjau ir atsistojau prasivaikščioti po palapinę. – Teisingu keliu eini, barone! Jokio progreso! Tegyvuoja giliai snaudžianti viduramžiška velniava!

Nusižiūrėjau save nedideliame sidabriniame poliruotame veidrodėlyje ir vėl pats sau pasakiau:

- Ne... lyg ir neišprotėjau. Akys neklaikios. Ir snukis visai viduramžiškas. Gauruotas, apžėlęs ir įžūlus. Gaskonas, žodžiu. Nors dabar galiu eiti į bandymus muškietininko vaidmeniui.

Vėl prisėdau ir paėmiau į rankas sąrašą.

Didysis juodų nekrikštų krikštas... Na, manau, tai ne ilgam. O po to?

O štai po krikšto, tai turiu suplanavęs renginuką kur kas rimtesnį – apsilankymą pas savo dvarininkus. Jų pačių irštvose reikės priimti omažą. Didelių problemų nenusimato, bet kas tų junkerių galvose – vienas Dievas težino... arba velnias. Reikia būti viskam pasiruošus. Heroldas su savo sugėrovais važiuos kartu. Taip sakant visa biurokratinė mašina judės kartu. Na, o sukalbamumui padės arkebūzininkai ir arbaletininkai. O gal ir pabūklus pasiimt? Šiaip, dėl visa ko...

Pala... palas... sustok traukinį... Visai iš galvos išdulkėjo – vakare atvyks vergų supirkėjai, o pas junkerius teks užtrukti – reikės omažą atšvęsti. Ne, pas juos vyksiu rytoj.

- Tu nemiegi... – Matilda visai negirdimai priėjo iš už nugaros ir man ant pečių užmetė apsiautalą. – Šalta gi, nuo jūros vėjas pučia...

- Tu jau sugalvojai, ką reikia nupirkti įsikūrimui? -  apkabinau merginą ir pasisodinau sau ant kelių.

- Dėl to, mielasis, nesijaudink, - Matilda šyptelėjo. – Visa kas dabar būtina turime. Vakar net keturis vežimus visokio ekonomo gėrio atvežė. O toliau su laiku ir matysim. Tačiau baldų miegamajam tai nėra...

- bus tau baldai. Kokių tik norėsi. Šiandien tau atskleisiu baisią paslaptį!

- Labai baisią? – Mergina koketiškai paslėpė savo veidą ant mano peties. – Jei jau labai baisią, tai aš jau bijau.

- La-a-a-abai... – nutaisiau piktai žiaurią grimasą. – Labai slaptą ir labai baisią. Išmokinsiu tave sūdyti žuvį taip, kaip dar niekas nemoka.

- Irgi mat paslaptis... – Matilda sukikeno. – Aš moku.

- Ne, taip nemoki. Ir receptas bus tik pas tave. Ir be tavęs niekas neturės sužinoti. Šiame reikale būsi pagrindinė. Žmones aš jau parinkau. Supratai?

- Supratau, supratau... Gerai jau,  paleisk mane, eisiu tau pusryčių gaminti. Švinta, o tu po to kai su savo gelžgaliais pasimosikuoji, būni piktas ir alkanas kaip tikras vilkas.

Servai... Atsistojau ir ėmiau vaikščioti pirmyn-atgal. Ot tai painiava... Jei visas žemes išnuomoti, tai be abejo neblogas pliusas. Dalį apmokėjimo imti produkcija, o kitą dalį pinigais. Perteklių išvežti į miestą pardavimui. Už tai irgi imti procentą. Ką mes kaime turime? Malūnas yra. Buvo ekonomo, o dabar, aišku, mano. O pats ekonomas už visas vagystes sukaustytas požemyje sėdi. Alaus varykla ir bitės. Druskos virykla, sūrinė ir rūkykla. Šito tai nenuomosiu. Tik žemes sėjai ir ganyklas.

Velnias, o žmonių tai mažoka! Kas visą tą gėrį aptarnaus? Vėlgi, prisidės ir žuvies sūdinimo ir rūkymo cechai... Mano invalidų neužteks ir pusei visų pajėgumų. Teks atrinkinėti išmoningesnius iš tų pačių valstiečių.

Na, o mokesčiai baronijai? Jei visus atleisiu, tai nebus kam dirbt statybose. Na gerai, įpareigosiu dvi dienas savaitėje dirbti man – ne už dyką, o už valgį. Kol kas iš baudžiavos nepaleisiu.

Taip, o kokie ten dar mokesčiai? Pasižiūrėjau į sąrašą...

Foraaažas... blyn, ne... Formaljažas! (v.p. pranc. formariage, nuo lot. forismarito – draudimas valstiečiams, servams, tuoktis be pono žinios. Tuo metu tai jau buvo nunykęs paprotys ir ten, kur jis buvo likęs, dažniausiai buvo pakeistas į piniginę kompensaciją tiems, kurie išleisdavo dukras už vyro priklausančio kitam ponui ). Velniop! Visiška nesąmonė tie vedybiniai pinigėliai. Net sudilusio skatiko neverti... Velniop. Bus taip, kad nuotakas čionai vežimais veš, o ne išveš.

Mirusios rankos teisė? Tai yra paveldėjimo mokestis. Velniop... Nebus.

Talažas ir ševažas? (v.p. talažas - pranc. taille; angl. tallage – žemės mokestis. Ševažas – pran. chevage, nuo pranc. chef – pagalvės mokestis, simbolinis priklausomybės mokestis. XV a. jau praktiškai jo nebeliko, nors galutinai ir oficialiai Prancūzijoje buvo atšauktas tik 1789 m.) Reikia gerai pagalvoti... jei juos nukirsti, liks tik nuoma. Velnias, niekada ūkio nevedžiau – ne mano tai. Ir dabar noro neturiu. Mano reikalas – karo tarnyba.

Taip... Kažkam mano naudai dirbti tai reikės? Reikės. Tad ševažą paliksim, o visą kitą velniop.

- Kchm... – pasigirdo anapus palapinės. Po to pasigirdo kuklus kostelėjims.

Na tai aišku, kas tai. Šaunusis damuazo Viljamas Loganas. Atsivilko palaikyti kompanijos mano rytinėje treniruotėje.

- Užeik!

Tukas delikačiai dėliodamas savo batus įvirto į palapinę, pasukiojo galvą ir nepamatęs Matildos atsipalaidavo. Kažkodėl drąsusis škotas kiek privengė manosios Matildos.

- Monsinjore, jūs kažkoks visai nepailsėjęs... – rūpesčio pilnu balsu prabubeno.

- Pailsėsi čia... – burbtelėjau maudamasis specialiai treniruotėms pasiūtas kurpes. – Greit išprotėsiu nuo visų tų rūpesčių. Štai, pasakyk tu man – ar verta atsisakyti pirmos nakties teisės? O gal palikti?

- Žinoma palikti! – pareiškė škotas. – Kaip gi galima atsisakyti šventos teisės?

Taip. Negi galėjau tikėtis kitokio atsakymo? Čia gi brolužis Tukas. Bet į nuomonę atsižvelgsiu.

- Gerai, išsiaiškinsiu. Eime, - įsakiau ir pasičiupęs espadą su daga bei dėklą su dvirankiu kalaviju išėjau iš palapinės.

 

2016-08-12

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". VII skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-11

- Oj! – Aiktelėjimas sutapo su ant grindų išmestų metalinių indų skambesiu.

Akimirksniu uždėjęs ranką ant efeso apsisukau ir pamačiau, kaip tarpduryje sustingo išsigandusi mergaičiukė. Viena iš tų, kelyje, Vokietijoje priglaustų kaimietukių. Įnėrė į mūsų miegamąjį be jokio perspėjimo ir dabar sustingo laukdama pylos.

- Eik... – Matilda paglostė mano skruostą. – Aš pati susitvarkysiu.

- Tik netampyk už plaukų... – sušnabždėjau flamandei. – sužinosiu, pati gausi...

- Gerai. – Mergina stumtelėjo man į nugarą link išėjimo.

Jau būdamas koridoriuje išgirdau antausių garsą ir kelis aiktelėjimus. Neapgavo... už plaukų netampo, o apie antausius aš nieko nesakiau, Bet tai jau ne mano, o jos reikalas. Jau mergos gal tarpusavyje išsiaiškins pačios. Matilda arba privers visą aptarnaujantį personalą paklusti, arba išjodins iš šios pilies, jei ne iš šio pasaulio. Sunkus jos charakteris, valdingas.

- Kompanija apžiūrai pasirengusi, monsinjore, - sutikęs mane ant laiptų, uždusęs raportavo Tukas.

- Einam...

- Spėjot, monsinjore?

- Tuoj per makaulę gausi... – pakišau kumštį po škoto nosimi ir praėjęs pro jį nuėjau laukan.

Kompaniją įsakiau išrikiuoti, kad... Nors tuoj patys sužinosit „kam“.

Rutjerai išsirikiavo trimis eilėmis.

Kairėje – Mosarabai su šalia kojos į žemę atremtomis arkebūzomis. Ant jų baltų apsiaustų išsiuvinėtas arba išpieštas heraldinis slibinas letenose laikantis tokį patį, tik mažesnį, skydą. Šio skydo lauką kirto įstrižos raudonos juostos. Tai mano, barono van Guteno, slibino ordino kavalieriaus, herbas. Kaip aš kartais pats sau pajuokauju – dvigubo bastardo herbas. Dvi įstrižos juostos iš kairės į dešinę. Ko gero Karolis Drąsusis mane atpažino, bet dėl kažkokių priežasčių pripažino mano „inkognito“... O ant viršaus dar vienas skydas mėlyname lauke – juoda heraldinė juosta, o ant jos lotyniškai užrašyta „Niekas kitas“. Tai mano, kaip ševalje de Driuono, herbas. Na ir be herbų dar išpieštas kompanijos ženklas – nedidelis raudonas kryžiukas ant krūtinės. Tai jos simbolis – „Kruvinasis Kryžius“.

Arkebūzininkų seržantas Enveris Almeida stovi priešais rikiuotę. Užsidėjęs pussaladį su puria ir gausia raudonų plunksnų kuokštu. Ant kairio peties mėlynai juodas kaspinas prismegtas sege ant kurios išgraviruota rūkstanti arkebūza. Tai jo pareigybės ženklas.

Dešinėje išrikiuoti arbaletininkai. Jų seržantas Jakobas Bolzenas – taip pat rikiuotės priekyje. Apsirengęs lygiai taip pat, kaip ir arkebūzininkai, tik apsiaustai žali, o arbaletus laiko ant peties. Seržanto segėje – sukryžiuotos dvi arbaleto strėlės.

Atskirai išrikiuoti pabūklininkai su savo pabūklas. Apsiaustai jau rausvi – degtos plytos spalvos, o jų vadas – maestro seržantas bombardyrius Rafaelis Pelegrinas. Ant jo peties segė su išgraviruota rūkstančia granata.

Priešais rikiuotę stovi trimitininkai, vėliavnešys su išskleista vėliava ir kompanijos kapelionas.

Visi stovi ir įsitempę laukia, ką pasakysiu. Šiaip tai turėtų numanyti – paskalos ir gandai jau seniai sklando, bet oficialaus pranešimo nebuvo.

Tukas davė ženklą ir trimitai staigiai nutilo.

- Brolija... – pauzė. – Brolija, aš daug nekalbėsiu. Ilgos kalbos vyrui ne prie veido. Pasakysiu parastai, tiesiai ir šviesiai. Nuo dabar, ir iki mano gyvenimo pabaigos, kiekvienas mūsų brolis, palikęs tarnybą dėl sužeidimų, sužalojimų ar kitų ne dėl jo kaltės priklausančių priežasčių, šioje pilyje ras prieglobstį, valgį ir darbą, kurį sugebės nudirbti. Už užmokestį. Be to, jiems bus paskirta vieno patardo per mėnesį pensija. Atsiminkit! Niekada ir nieko aš nemesiu... Ober kapelione!

Gusas Bromelis iškilmingai ant barchatinės pagalvėlės prinešė kompanijos kryžių.

- Prisiekiu jums! – Pabučiavau kryžių ir iškėliau jį į viršų. – Šlovė Kruvinajam Kryžiui!

- Šlo-o-ovė! – sugriaudėjo vieningi balsai.

- Laisvai!.. Šiandien vakare bus šventė. Oberintendante, pasirūpinkit... Išsiskirstyt!

- Valio kapitonu-u-ui!!! – nugriaudėjo dar vienas sutartinis riksmas.

Na o kaip? Be švenčių, tai niekaip: kaip žinia, jos labai puikiai „suklijuoja“ brolijos narius. Na ir pretekstas ne iš eilinių. Na ir pačiam prisigerti norisi... kad net nebegaliu. Baronas aš savo pilyje ar ne baronas, po velnių!

- Gražiai išėjo, monsinjore... – po to kai visi išsiskirstė prie manęs priėjęs pasakė Tukas. Net paslapčia brūkštelėjo akies kampelyje pasirodžiusią ašarą. – aš... Aš tiesiog didžiuojuosi, kad jums tarnauju, pone.

Na jau taip... toks jau tas mano eskudero, iš vienos pusės - tai nepataisomas galvažudys, o iš kitos – jautrus, kaip kokia skaisti mergelė. Nors ko aš stebiuosi: pačiam nuo tokio iškilmingumo akis traukioja.

- Brolau.... padaryk man vieną svarbų reikaliuką. – Aš prisiminiau apie vieną seniai duotą pažadą.

- Viską, ką tik pageidausite, monsinjore. – Škotas trinktelėjo kumščiu sau į krūtinę kaip koks senovės Romos legionierius.

- Pasiimk porą raitų šaulių ir dumkit į kaimą. Surasi seniūną... kaip jį ten vadina? A, dorfschoftas... Ir, žodžiu, išsiaiškinsi kur gyvena Gutenų šeimynėlė. Po to visus kartu, su seniūnu, aišku, saugiai ir gražiai atvedat čionai. Supratai? Be jokių stumdymų, antausių – pagarbiai ir saugiai! Tai svarbu.

- Tai Johano šeima, monsinjore? – atspėjo škotas.

- Taip. Mes dėl jų turime ką nors padaryti. Paskubėk. Beje, kaimo šventiką taip pat kartu prigriebk.

- Monsinjore, monsinjore... – prie mūsų prilėkė Jostas. – Ten... Ten...

- Kas „ten“... gimdyk, po galais!

- Jis... jis... – vaikinukas niekaip negalėjo sugaudyti oro.

- Greit susitvardai... – škotas daug nelaukęs suktelėjo vaikiui ausį.

- Man liepė perduoti, kad ekonomas ištižo... iki pat subinės... – įkvėpęs, vienu ypu  išbėrė Jostas. – Monetos išskaptuotame balkyje virš židinio jo namuose.

- O! Tuo pačiu ir pinigus paimsi, - uždėjau ranką škotui ant peties ir tuo pačiu stumtelėjau: - Varyk, o tai reikalų virš stogo. Beje, jei kas, tai ir valstiečius, jei jie jaudinsis ar baiminsis, apramink.

Po to, kai Tukas ir kartu su juo įsiprašęs Jostas nulėkė, aš grįžau į pilį. Nusileidau į kankinimų kamerą, kur dar „širdingai“ pabendravau su ekonomu apie jo komercinius ryšius su Antverpeno žydais bei apie visokius kitokius jo ryšius  ir „išdaigas“. Ryt, kai šie atvyks, jų laukia nedidelė staigmena. O toliau... toliau žiūrėsim- matysim... arba iškilmingai nužingsniuosiu ant ešafoto, arba bendradarbiausim. Aišku abipusiai naudinga linkme. Vis tik aš labiau tikiu antru variantu. Žydai progresyvūs – per visa galvą, jei ne daugiau, priekyje. Ypač versle. Ką darysi, istoriškai taip jau susiklojo. O kaip kitaip? Jei pusantro tūkstančio metų bandys kaimynai engti, tai nori nenori, arba teks išmokti su galva dirbti, arba ją paguldyti.

Išėjau laukan ir pastebėjau savo architektūros genijus. Šie sėdėjo  ant šalia koplyčios suberto smėlio kauburio ir apie kažką visai taikiai šnekučiavosi ir paeiliui viena lazda braižė ant to pačio pabyrėjusio smėlio.

Architektai pamatę, kad priartėju, draugiškai pašoko ir žemai nusilenkė.

- Senoje barone...

- Pone...

- Kuo čia užsiimate? Beje, jus pavalgydino?

- Nesirūpinkite, senjore... – Pjetro paplekšnojo sau per pilvą. Aš taip jau trys metai kaip nevalgiau.

- Mano gyvenimo energija papildyta, - linktelėjo Fenas. – Labai dėkoti, pone.

- Niekis. Ką svarstote? – mostelėjau pro šalį skuodžiančiam mokiniui ir įsakiau atnešti vyno ir bokalus. – Apie ką jūs ten taip įsijautę šnabždatės?

Meistrai susižvalgė ir atsakė lombardas:

- Mes svarstėme, kaip galima būtų ne tik atstatyti, bet ir patobulinti jūsų pilį, senjore barone.

- Labai laiku, o tai matote kokioje būklėje jis man atiteko. – apvedžiau ranka vidinį kiemą.

- Šiaip tai ne viskas taip liūdna, kaip gali pasirodyti. Svarbiausia, kad pamatas ir pagrindas sveiki ir tvarkingi. Mes su maestro Fenu išdrįsome jau jį apžiūrėti. Aišku, tik paviršutiniškai – reikės ir kelis bandymus atlikti, bet apskritai, drįstu teigti, kad būklė pakenčiama, - įtakingai išdėstė Pjetro.

- Aš sutinku su maestro Pjetro, pone, nors mano žinios su jo išmintimi nesulyginamos, - pridėjo kinas. – aš net negalėjau įsivaizduoti kokių architektūrinių aukštumų jau pasiekė pasaulis ne Dangiškoje imperijoje.

- Tai ką, imatės? – prisėdau ant paslaugiai mokinio atneštos kėdės ir mostelėjau architektams, kad jie gali sekti mano pavyzdžiu.

Abu architektai pavyzdingai klaktelėjo ant smėlio.

- Man bus didelė garbė dirbti pas jus, - tuoj pats atsakė Fioravantis.

Toks skubotas atsakymas, tai neblogas ženklas – šis draugužis namo nelabai skuba. Ir jo dėdulė Maskvon išdūmė... Bus įdomu sužinoti jų tikrąją istoriją.

- Aš tiesiog džiaugsiuosi, jei galėsiu padėti maestro Pjetro ir tuo pačiu pasisemti truputėlį jo išminties... – Fenas vėl nusilenkė. – Be visa to aš gal dar kažkuo galėsiu būti jums naudingas, pone.

- aš net žinau kuo, maestro Fenai. – Plačiai nusišypsojau. Mane domina glazūruotos čerpės. Imperatoriškos geltonos spalvos – Chuantche upės vandenų spalvos. Taip pat domina kreidinis popierius, ant kurio rašo imperatoriškieji raštininkai. Ugnies strėlės, tušas... ilgo laikymo makaronai... Na ir dar daugybė visko...

Kino akys iš nuostabos net pavirto į du pelėdiškų akių formos žiburius. Jis papurtęs galvą paklausė:

- Ponas, jūs lankėtės Dangiškojoje?

- Apie tai ir dar daug ką, pakalbėsim rytoj, maestro Fenai. Kai jūs jau būsite pailsėjęs ir susitvarkęs, - išvengiau atsakymo ir pasiūliau: o kol kas, sudarykite bandomąjį sąrašą, ko galėtų reikėti remontui. Ir pagalvokite apie jūsų paslaugų atlygį. Rytoj prieš pietus lauksiu pasiūlymų.

Architektai vos užsiminus dar ir apie atlygį, draugiškai pašoko ir netgi su pauze žemutiniame taške, žemai nusilenkė. Cha... matyt, kad nematyčiau jų išsišiepusių snukių. Šiepkitės, šiepkitės... aš iš jūsų kūrybinių natūrų už kiekvieną grašį išspausiu. Ypač iš kino. Kad tik atmintis nesušlubuotų ir leistų atsimint ką jie ten savo Dangiškojoje iki šios dienos sugebėjo prikurti, išrasti ir atrasti.

Dar kažkurį laiką pasėdėjau, pasišnekučiavom apie visokius niekus, o rimtai kalbėsimės su kiekvienu atskirai. Kai pats savo norus susidėliosiu į lentynėles. O norai tai su kiekviena akimirka tik auga. Bet apie viską iš eilės.

Išsikviečiau ober-intendantą ir pareikalavau organizuoti šventę pilvams. Su visais bendražygiais ir artimaisiais puotausiu. Pilies valgomajame pliumpsim, o tai, kad stalų nėra, tai man nusispjaut – tegu nors patys gimdo, o šventė įvyks ten kur liepsiu. Štai taip...

Pastebėjau, kad pilies kieme pasirodė būrelis valstiečių, kuriuos lydėjo šauliai. Ot Tukas, kaip rakštis, rūpūžokas... Buvo gi pasakyta – nuraminti, o jis su savo konvojumi tik dar didesnį siaubą įvarė.

- Monsinjore, jūsų įsakymų reikalauti servai atvesti, - šelmišku balsu raportavo škotas ir atsistojo už mano krėslo atkaltės.

- Seniūną pirmą! – nutaisęs piktą balsą valdingai įsakiau.

Na, o kaip gi dar? Ponas aš jiems ar ne? Suprantama, kad būsiu maloningas šeimininkas, bet hierarchiją reikia išlaikyti, o tai matydami pono širdies minkštumą, servai sumastys virves iš pono vyt. Sudėlioti visus taškus ant „i“ būtina jau iš pat pradžių. Ir kaip galint aiškiau.

Aukštas laibas senis vilkdamas kojas medinėse klumpėse žengtelėjo kelis žingsnelius ir krito ant kelių.

- Tu, Guteno kaimo seniūnas?

- Aš, pone barone... – senis nedrąsiai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į mane.

Velnias... nepatogu ir iš vidaus gėda niekuo nekaltą garbaus amžiaus senį laikyti atsiklaupusį... Tai mano ankstesnieji įpročiai, papročiai ir stereotipai vis dar prasimušinėja. Matyt tai niekada jau nebeišgaruos, nors jau seniai ir aiškiai įrodyta, kad visas šis šlamštas penkioliktame amžiuje nieko gero neduoda, tik bėdas prišaukia. O ir patys servai nesupras. Mano geruma palaikys silpnumu ir sumastys ant galvos kakot... Vienareikšmiškai – ne pūkuoti gi pliušiniai žaisliukai, o ištvermingi, stiprūs ir savaip protingi žmonės.

- Kas aš toks, žinai?

- Jūs, mūsų ponas... – senis ruošdamasis nemalonumams, o gal net ir niuksams, net užsimerkė savo ašarotas akis ir susigūžė.

Taip... jaučia katinėli, kieno peles medžiojo. Žino rūpūžokas, kad man jau žinomos visos išdaigos su jūriniais žygiais... o ir savavališkas šeimininko žemės arimas – tiesioginis kelias į kartuves. Tilis Verenvenas, aišku, spėjo jam pašnabždėti, kad aš mielaširdingas, bet tai toks reikalas, kad niekada negali būti tikras... Tiliui atleidau ir net jį išaukštinau, o štai jam galiu suorganizuoti ir parodomąją bausmę. Taip sakant, kad pusiausvyra būtų.

- Kodėl pats neatvykai su ataskaita dėl patikėto ūkio?

Senis kiek luktelėjo ir nutaisęs nekaltą, atgailaujantį veidą, išsakė:

- Jūsų mylista, jau beveik du paskutinius metus mane nuo mano pareigų nustūmė ekonomas Michaelis Gudsmarkas. Viską savomis rankomis tvarkė. Manęs neprileido... – senio balsas bekalbant sustiprėjo. Visai gali būti, kad kalbai jis pasirengė iš anksto. Jau seniai viską apgalvojo. – Tas ekonomas mus visaip engė ir duoklę neteisėtą rinko...

- Žinau, - nutraukiau. – Šis vergas jau gavo pagal nuopelnus... ir dar gaus. Atsakyk man, ar tu Jakobai Jansenai, pasiruošęs toliau eiti seniūno pareigas? Tarnauti sąžiningai ir ištikimai?

- Aš? – senis suglumo.

Raukšlių išvagotame veide atsispindėjo nuostaba ir sutrikimas. Jis net nevalingai siektelėjo ranka pasikasyti barzdos.

- Tu!!! – riktelėjau taip, kad senis net sudrebėjo. – Nebandyk mano kantrybės, serve, ir atsakyk tiesiai, šviesiai ir iš karto.

- Pasiruošęs! – tvirtai pareiškė Jansenas.

Tiesą sakant, po pokalbio su Verenvenu, nusprendžiau šį senį taip ir palikti seniūnu. Pagarbą tarp kaimiečių turi. Pareigas iki to momento, kol ekonomas nesuįžūlėjo, vykdė gerai, o ir kaip matau, makaulė verda. Akys ne kvailos, gudrios ir pats veidas valingas. Na ir ko man daugiau reikia? Bus neblogas mano valios ruporas, o nesusidoros – pakeisiu. O kol kas vis tiek kitų kandidatų nėra. Na, o jei ir yra, tai apie juos vis tiek nieko nežinau.

- Tada prisiek! – iškilmingai pareiškiau.

Senis nepakilęs nuo kelių, atšliaužė ir...

Blyn... Kaip jau man įgriso tos priesaikos, kurias lydi su visomis tomis ceremonijomis... bet išklausiau iki galo, atsakiau kaip pridera ir net savo baroniškąją ranką ištiesiau... bučiniui. Tfu, blyn, po velnių... na prisiliestų lūpom suvaidindamas bučinį, tai ne, kaip ir visi – bučiuoja su pasimėgavimu... nors ne bučiuoja, o teisingiau – laižo ir seilėja.... brrr...

Kai įsivaizduoju, kad ryte man prisieks mažiausiai... oj... Dieve Šventas!!!.. Visos šeimynų galvos... Tai apie šimtą žmonių.... Nelengva senjoro dalia... nelengva. Pastatysiu šalia geldą su armanjaku ir joje po kiekvieno „čmoko“ joje ranką skalausiu.

- Stok! – kiek suminkštinau balsą. – Rytoj ryte surinksi visus servus prie pilies priesaikai ir pats su pilna patikėto ūkio ataskaita.  Tu supratai?

- Supratau jus, jūsų mylista. Viskas bus padaryta. – Jansenas nusilenkė ir greitakalbe ėmė dėstyti: - ataskaitą aš ir dabar galiu duoti. Reiškia taip, karvių du šimtai be trijų galvų, avių keturi šimtai ir trys dešimtys...

- Atvėsk, seni. Ne metas dabar. – Atsainiai mostelėjau ranka. Rytoj ir papasakosi žmonėms, kurie tuo rūpinsis. Atsakyk, ar pažinojai tokį Johaną Guteną?

- Johaną? Seniūnas pasikrapštė barzdą, suraukė kaktą, kad net antakiai piestu pasistojo... – Guteną? Taigi... Gutenų tai mes turime. Štai - juos visus atvedė. Senis Joritas ir jo žmona Tilda bei jų dukra Gerda...

- Aš laukiu! – piktai riktelėjęs paraginau.

- Prisiminiau, jūsų mylista! – Senio veidas nušvito. - Prisiminiau! Jų pirmagimis juk sūnus buvo. Johanas. Padauža vaikis buvo. Didelis padauža, jūsų mylista... Bet išėjo jis. Pabėgo su plėšikų gauja. Seniai jau... Aš jo tėvui Joritui jau seniai sakiau – nieko gero nebus. Nejaugi...

Senis aiktelėjo, užtilo ir maldaujančiu žvilgsniu prakalbo:

- Jūsų mylista, nejaugi ką nors baisaus iškrėtė? Taigi jo tėvai beveik tris dešimtis metų neregėjo ir nieko apie jį negirdėjo. Jie čia nė prie ko...

- Užsičiaupk ir juos pakviesk...

Senukai ir dukrelė krito ant kelių.

- Stokite...

Ta-aip... plika akim galėjai matyti, kad priteklius jų namus lenkia. Senis apsirėdęs pagal flamandiškus papročius. Tamsi striukė ir trumpos kelnės. Dryžuotos megztos kojinės ir medinės klumpės. Johano motina – aklina sermėga ir ilga tamsia suknia, kaip beje ir dukra. Bet apsirengę visi švariai, nors rūbai patrinti, suadyti ir palopyti.

Na, o iš kur pas juos bus tas priteklius? Seniui apie šešiasdešimt... neprisidirbsi... O iš mergos tai kokia nauda? Vienos išlaidos...

Velnias, kapitonas buvo tikra savo tėvo kopija – žinoma atmetus amžių. Tie patys kapoti veido bruožai. Tos pačios giliai įsodintos akys. O štai jo sesuo – visai nepanaši, - matyt į motiną nusidavė. Miela. Putnios lūpytės, kiek užriesta nosytė. Banguotos šviesiai rusvos iš po kepuraitės išlindusios garbanos. Na ir panašu, kad figūrėlė visai padori. Dvidešimt metų – ne daugiau. Dar netekėjusi – įdomu kodėl?

Pala... ne apie tai mintys sukasi. Velnias... kaip juos apdovanoti? Tiek to, pradėsiu, o ten bus matyti – kas nors savaime šaus į galvą. Pakilau nuo krėslo.

- Aš, baronas van Gutenas, jo šviesybės Karolio Drąsiojo, Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio leibgvardijos kondjukto...

Seniai tiesiog sustingo. Laukė nežinia ko. Johano motina aiktelėjusi suvyravo ir pasirėmė į vyrą. O tas stovėjo išsitiesęs kaip styga. Baimės nerodė, bet į mane žiūrėjo jau susitaikęs su likimu ir nervingai glamžė striukės apačią.

Blyn... palaukit, nealpkit. Leiskit baigti visus tuos titulus...

- ...naudodamasis savo siuzereno suteiktomis teisėmis skelbiu jo valią: jūsų sūnus, šaulių kapitonas Johanas Gutenas vardan Burgundijos šlovės didvyriškai žuvo. Didysis Vakarų kunigaikštis, trokšdamas pažymėti savo karį, kuris nusipelnė visai Burgundijai, savo vardu skiria jums penkis auksinius florinus ir vieno patardo pensiją per mėnesį iki gyvos galvos...

Johano sesuo Gerda, kaip ir motina aiktelėjo ir susvyravo, bet ją už rankos pačiu laiku čiuptelėjo mosarabų seržantas Almeida.

- Aš gi, savo vardu jums jūsų žinion perleidžiu namą, kuris anksčiau priklausė Michaeliui Gudsmarkui ir imu jūsų dukrą kambarinės pareigoms... – vos užteko jėgų tokiai kalbai.

Ne mano arkliukas tos pompastiškos kalbos. Vien titulus reikia pusvalandį vardinti... Bet susidorojau – lyg viską gerai susakiau ir apdovanojau sąžiningai.

Pradžioje norėjau į laisvę paleisti, bet apsigalvojau. Nereikia servams sukurti precedento. Tiliui Verenvenui, kaip kvailys ne nuodėmes atleidau, o išlaisvinau – tai ir užteks. Laisvinau tai aš jį iš belaisvių, o išėjo, kad išlaisvinau ir iš servų. Taip kad reikia tvardyti savo juridinių mokslų neragavusioje makaulėje gimstančias mintis ir norus. Na, bet kaip ten bus – matysim.

- Kiek pinigų pas ekonomą radai?.. – sušnabždėjau Tukui.

- Šimtą penkiasdešimt įvairiom auksinėm monetom... – sušnabždėjo Škotas. – sidabro labai mažai.

- Na tai ko stovi... Įteik penkis florintus...

Škotas, kuris su savo šarvais atrodė itin iškilmingai, seniams ne mažiau iškilmingai įteikė pinigus.

Arkebūzininkai be jokio priminimo, kaip susitarę arkebūzomis atidavė pagarbą.

Po to jau aš pats, asmeniškai priėjau ir pasakiau kelis gerus žodžius apie jų sūnų. Nieko tokio įspūdingo: tarnas savo valdovui, tėvas savo kariams, didvyris, kuris krito mūšio lauke... Mano nuostabai tai didelio liūdesio senių akyse nemačiau. Tik beribę nuostabą. Viskas labai paprasta. Mintyse jie jau seniai jį palaidojo. Net užmiršo... ir še tau, kad nori...

- Tarnausi? – nusišypsojau kapitono seseriai ir nesusilaikęs paplekšnojau per jos putnoką skruostelį.

- Su didžiausiu džiaugsmu, jūsų mylista!

Na ir puiku, jei su Matilda bendrą kalbą ras, tai tarnaus – niekur nesidės.

Seniams su dukra nuėjus, laukdamas kokių nors abejotinų paskalų, pasidomėjau kodėl Gerda dar netekėjusi. Tačiau viskas buvo kasdieniškai paprasta. Ji buvo sužadėta su paprastu žveju. Taupė-taupė pinigėlį vestuvėms, bet prapuolė – jūra pasiėmė. Prieš gerus metus. Na, o kadangi kaime moterų buvo nemenkas perteklius, Gerda taip ir liko be poros. Žuvus žvejui, Gerda labai sielojosi, net į miestą sprukt norėjo, bet ją atkabėjo.

Ištekinti ar ką? O ką, šaunuolių tai turiu. Va... Geras! Pilies kariaunoje vyriausiuoju liks Torvardas Baumgartneris. Su šia mergina jį ir pririšiu. Ir jis man dar dėkingas bus – žmona tai asmeninė barono kambarinė! O Pilies tarnų hierarchijoje tai jau ganėtinai stipri figūra... Na ir... galima ir senjoro pirmos nakties teisės išmėginti. Miela visai gi... Apsidairęs pamačiau Matildą... ir atsisakiau tokių minčių. Kam man tie rūpesčiai? Ar man to iš ties reikia? Manoji valkirija man, aišku nė žodelio nepasakys, bet štai merginą pirmai progai pasitaikius išmatų duobėj nuskandins... vargšelę.

Velnias, vėl galvą nesąmonėmis barškinu. Saulė jau visai link horizonto pasistūmėjo – puotauti laikas. Stuktelėjau savo ištikimajam eskuderui per petį:

- Na ką, broluži, prisliuobsim?

- O kaip gi monsinjore! Aš visada prisiliuobti pasirengęs... – ir matėsi, kad pasukęs galvą ir žvelgdamas į plačio stoto „bobikę“, pilies skalbėją prie buvusio ekonomo, mintyse jau laižėsi.

- Ir aš apie tą patį... – sumurmėjau ir visu balsu užrikau: - Po galais, gal kas savo ponui atneš vyno?

- Monsinjore... – Tukas duodamas ženklą pašnairavo į kukliai atokiau stovintį šventiką dėvintį šviesią sutaną ir šiurkštaus audinio.

- Blyn... – norėjau nusikeikti, bet laiku sustojau.

Pats gi liepiau prigriebti šventiką... Priėjau prie jo ir priklaupiau palaiminimui.

2016-08-11

 

"Armanjako šalis. Rutjeras" VII skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-10

VII skyrius

 

- Mylista baro-o-o-one!!!.. a-a-chr... – ekonomo šauksmą pertraukė duslus smūgis.

Nevalingai susiraukiau. Ne pats maloniausias reikalas – kankinimai. Bet nei šiame amžiuje, nei šiuo atveju, be jų neįmanoma išsiversti. Na nenori gyvulys geruoju prisipažinti kur voktus pinigus paslėpė. Dar prieš tai, mano šauliai jo visus namus iki paskutinės vinies nustekeno ir nė sudilusio skatiko nerado. Teko ekonomą vilkti į požemį...

Taip-taip!!! Nežiūrint to, kad pilis buvo apšiurusi ir išvogta, jo požemiuose buvo išlikusi kankinimų kamera su pavyzdingai sukomplektuotais įnagiais. Gelžgaliai, aišku, gerokai aprūdijo, o ir pati kamera buvo po geru dulkių ir voratinklių sluoksniu, bet tai jau smulkmenos. Svarbu, kad instrumentai padedantys atverti sielą, buvo visiškai tinkami.

- Guldyk jį į šią lovelę... – parodžiau į kelias pasviras suleistas lentas su kojų, rankų ir net galvos fiksatoriais.

Viljamas Askensas, ober-kalvis, kuris savanoriškai vykdė būrio provosto pareigas (v.p. vok. Profos, sen. pranc. provos, provost – karys arba žemesnysis karininkas atsakingas už tvarką ir higieną bei kalinių ar belaisvių saugojimą), apsiėmęs nudirbti ir šį darbelį, gomuriniu balsu nusijuokė ir pasitelkęs savo pameistrius mikliai supakavo barono turto niekintoją ir vagišių. Garsiai caktelėjo pančiai...

- Ko žiūrite? Kas čia pas mus provostas? Tu ar aš? Dirbkite, dirbkite...

Nužingsniavau per kamerą... išradinga... Spirtelėjau botfortu kažkokius svarmenis, kurie buvo sustatyti palei sieną ir paėmiau į rankas ant grandinės kabėjusią varinę kaukę su pritaisytu piltuvu.

- Viljamai, kam šitas?

- A? – Askensas įsijautęs kuitėsi dėžėje, kurioje buvo sukrauti visokie siaubingos išvaizdos gelžgaliai. – A-a-a... per šį piltuvą nekalbiems klientams į gerklę vandenį pila. Beje, galime pabandyti!

Provostas patenkintas nusižvengė ir jausmingai plekštelėjo per pakaušį savo pameistriui Losui, pravarde Trinka, kad tas vos išsilaikė ant kojų ir išsiliejo ant ekonomo stuktelėjęs šiam per galvą.

- Bet tai ilgam, - pridūrė Viljamas. – Tuoj žaizdrą atitemps... jis greičiau liežuvius atriša.

- Tau geriau matyt, - pakabinau budelio įnagį atgal ant kabliuko. – tik greičiau judinkis, judinkis. Jei šis gyvulys po pusvalandžio nečiulbės, per pakaušį gausi jau tu.

Ekonomas pažvairavo į kankinimo įnagius, beviltiškais suspurdėjo ir užkaukė:

- Nė-ė-ėra!.. Nieko nėra, mielasis, gailestingasis pone!!! Aš viską prevui atiduodavau !!! iki paskutinės sudilusios monetos!!! A-a-ap.. p...

Losas mikliai užkimšo burną skuduru ir savimi patenkintas paplojo ekonomui per žandą.

- Šaunuolis. – Pagyriau vaikį ir atsisėdau prie kampe riogsančio stalo. – Na, kur ten tos anglys...

- Paskui mane neša. – Į kamerą įvirto Tukas ir ant stalo pastatė ąsotį ir porą bokalų. – vynas, beje, čia visai neblogas, monsinjore. Gaila, kad tik dvi statinės. Kitos tuščios. O dar vienoje, panašu, kad prarūgo. Bjauri rūgštenybė.

- Ką ten Ambruazas su kompanija išdarinėja? – nugėriau gurkšnelį.

Na, taip... visai neblogas. Ko gero pats išlaikymo pikas. Kaista, kaip ekonomas jo dar neišpardavė...

- Iki rytojaus nebus jokios naudos... – Tukas ranka mostelėjo parodydamas kokiame stovyje dabar Burgundijos tarnautojai ir atsisėdo šalimais. – Aš įsakiau jiems ten pat rūsyje pakloti ir rytoj iš ryto šiek tiek įpylus pagirioms, proto ribose, aišku, pristatyti jums, monsinjore.

- Šaunuolis, brolau... – sudaužėme taures. – Tarnybą puikiai išmanai.

- Na tai... – patenkintas savimi škotas susilydė šypsenoje ir išmaukė bokalą dviem gurkšniais. – Na, ką, šis šunpalaikis dar tyli?

- Tyli.

- Na, o gal aš?

- Atsipeikėkite damuazo Loganai,  - vaidindamas piktą plojau ranka per stalą. – Garbingam kavalieriui nedera tokiais darbais rankas tepti. Tam yra specialiai apmokyti žmonės iš atitinkamo luomo.

Tukas dar labiau pasipūtė ir užrėkė:

- Kur, po velnių tos sušiktos anglys?! Kodėl kapitonas priverstas laukti?!

- Čia jau... čia...

Pro siauras duris įsispraudė vienintelis būrio vokietis. Adolfas pravarde kelmas. Antrasis kalvio pameistrys. Penkilikos metų vaikinukas, bet gabaritais panašesnis ir trisdešimtmetį galiūną. Ir dar niekas, pažvelgęs į jo veidą, nebuvo suklydęs, kad jis vokietis. Tipiškas. Raguotą šalmą uždėk, ant kaklo „šmaiserį“ pakabink, ir be jokio grimo galėsi filmuoti „didįjį pasivaikščiojimą“ (v.p. „Didysis pasivaikščiojimas“/“La Grande Vadrouille“, 1966 kinas, komedija su Luisu de Finesu (Louis de Funes)).

- O, tai puiku... – Provostas iš karto į anglis įkišo keletą baisingų gelžgalių, o po to Adolfui padovanojo keletą antausių.

„Matomai į porą, kad abu pameistriai vienodai gautų, - šmėstelėjo mintis. – Pedagogas, vienok...:

- Paskutinę galimybe tau, šunsnuki duodu, - norėdamas nuraminti sąžinę ir vildamasis, kad visų tų pasiruošimų neprireiks, paskutinį kartą kreipiausi į ekonomą.

Nagi aš ne koks sadistas ir visai ne manjakas. Aišku, kad gerokai įsijaučiau į viduramžių feodalo vaidmenį, bet kankinimais vis dar šlykščiuosi.

Pameistrys ištraukė skurlį iš storulio burnos.

- Pasakysiu... viską pasakysiu... – visiškai palaužtu balsu, žiūrėdamas į žaizdrą, apimtas visiškos neviltie sušnibždėjo ekonomas. – Klauskite, pone.

Aš mintyse lengviau atsikvėpiau, o provostas su pameistriais ir Tuku nusivylę sušnarėjo, bet tuoj pat nutilo, kai pamatė mano pagrūmojimą.

- Šaunuolis. Iš eilės. Kam pardavinėjai piratų grobį?

- Antverpeno žydams...

- Šta-a-ai, o sakei, kad Briugėje. Tai tau už melagystes, kad toliau nebandytum...

Linktelėjau kalviui, ir tas, ištraukęs iš žaizdro metalinę rykštę, kurios galas buvo susuktas į spiralę, uždėjo ant ekonomo pilvo.

Nuo storulio riksmo su trenksmu nukrito tinko gabalas, o provostas netikėtai išmetė gelžgalį ant žemės ir riebiai nusikeikė.

- Po velnių... – aš ir pats nuo ekonomo riksmo ištaškiau vyną ant stalo. – Na, ko gi taip rėki, gyvulį... Nejaugi skauda?

- Jaunas! Jaunas žydukas... – toliau rėkė ekonomas. Rafa jo vardas (v.p. vardo „Rafaelis“ trumpinys)... – toliau inkštė ekonomas. – Jis turtingo žydo Jofės... Jofelės... neatsimenu tiksliai to prakeikto žydiško vardo... jis konversas (v.p.  isp.: komˈberso; port: kõˈvɛɾsu; lot. conversus, perdarytas, persiverstas – taip vadino savo valia ar per prievartą priėmusius kitą tikėjimą žmones, kuriais nepasitikėdavo nė viena iš buvusio ir naujojo tikėjimo pusių. Paprastai jiems buvo keliami didesni reikalavimai, neretai atidžiai sekdavo ar nesilaiko buvusio tikėjimo ir t.t.), persivertėlis, apgavikas... net vardus į mūsiškus persidarė... Jo tėvas didelis žmogus... tarp savų... Labai didelis...

- Kaip su juo susisiekdavai?

- Sūnus atvykdavo pats, sūnus... ir dabar išvažiavo...

- Vergus irgi jam susiruošei parduoti?

- Taip... pasigailėkit...

- Kada jų lauki?

- Rytojaus vakarui. Ry-ytoj... oj-j-j...

- Baik kaukti! – aš atsistojau ir priėjau prie ekonomo, bet greit apsisukau ir grįžau prie stalo. Apsidirbo niekšas – smirdėjo taip, kad negalėjai tverti....

- Dabar štai koks klausimas. Kur pinigai, kuriuos užgyvenai vokdamas? Pagalvok prieš atsakydamas, kitaip mano žmonės imsis tavęs... Bus skauda. Ir ne taip, kaip buvo, o labai skauda.

- Nieko neturiu! – ryžtingai atsakė storulis. Nors į gabalus pjaustykite – neturiu...

- Imkis... – mostelėjau ranka kalviui. – tik žiūrėk, kad gyvas liktų. O aš kol kas kitkuo užsiimsiu.

Neturėjau jokio noro čia ilgiau likti ir uostyti visą tą smarvę, tad pasiėmęs Tuką pakilau viršun. Yra ir taip ką veikti.

Beveik visą pirmąjį donžono aukštą užėmė menė arba kitaip tariant menė ar valgomasis. Iš jos jau baigė išnešti visokį šlamštą ir purvinų markitančių komanda, kuriai vadovavo Matilda, lakstė pirmyn ir atgal.

- Na kaip, katinėli? – Apglėbiau flamandę, kuri rūsčiu žvilgsniu sekė besisukiojančias moteris.

Matilda naudodamasi „mylimiausios kapitono žmonos“ statusu, mūsų kompanijos moterų tarpe užgrobė pilną valdžią ir valdė geležinėm letenom. Nevengė ir antausių, kai reikėjo įsiplieskusias „bobas“ pastatyti į vietą.

- Dirbam, mano pone... – flamandė koketiškai pataisė plaukų sruogą, kuri išslydo iš po kepuraitės ir gundančiai, su užuomina, sušnabždėjo: - Pono miegamąjį jau sutvarkė. Galiu parodyti...

- Mūsų miegamąjį... mūsų... – šnabžtelėjau į ausį. – Vesk, rodyk.

- Na ten dar beveik nieko nėra... – vaidindama suglumusią koketavo Matilda.

- Pirmyn... Plekštelėjau per tamprų užpakaliuką ir pasisukau į Tuką. – Damuazo Viljamai, kieme išrikiuokite visą kompaniją. Trimitininkai, vėliavą... kaip statute surašyta. Po pusvalandžio išeisiu.

- O gal po valandos, jūsų mylista? – šyptelėjo Tukas. – Gal nespėsite?

- Už valandos? Na gerai, už valandos... – pasakiau ir nuėjau link sraigtinių laiptų, kurie vedė į ponų apartamentus.

Tikra tiesa – o jei nespėsiu? Pabandžiau susivokti savo organizmo poreikius... Na, valandos turės užtekt...

Miegamasis jau buvo iškuoptas, išvalytas, bet vis tiek atrodė klaikiai. „Nudrožtos“ sienos, sulaužytos dviejų siaurų langų langinės, o iš baldų tik raižytas darbo stalas ir viduryje kambario stovintis iki žvilgesio nublizgintas naktinis puodas.. Viskas.

- Aš įsakiau kilimus iš laivo į pilį sunešti. Na ir trofėjinių gobelenų gurguolėje yra. Kailiai neblogi... Viską čia galima...

Matilda uždengė savo delnu mano burną ir nusitempė iki stalo. Atsisėdo ir užsitempė suknias...

- Čia miegamojo įkurtuvės? – sukikeno Matilda.

- Na taip... – numečiau diržą su ginklais, kurio žvangėjimas aidu nuskriejo per sienas. – Tokia tvarka.

- Negirdėjau tokios tvarkos... – Mergina sunkiai alsuodama ėmėsi mano gulfiko.

- Aš ją nustačiau...

- Och... Tu koks... Toks... – Matilda įsikabino nagais į nugarą ir tvirtai mane surakino kojomis. – tęsk...

- Tu su mergom kalbėjai?

- Taip, taip taaaiip... Dar...

- Na?..

- Išsirankiojo... Giliau... greičiau... na ką tu...

- Vi-isas? – Aš apglėbiau patogiau ir prispaudžiau ją prie sienos.

- Ta-a-aip... Ta-a-ai-p... Ir net Dunduką Kūjį... taip pat...

- Tu ką... jis juk senas...

- Užtat mergišius... oj-oj...

- Invalidai sutinka?

- Ta-ai-ip... O-o-och!...

- Šaunuolė! Mergoms pareigas prie pilie išskirstysi savo nuožiūra...

- Jau.. geeeeeičiau.... Na!

Apsiraminome tik po to, kai sulaužėme senąjį darbo stalą ir apsvarstėme visus einamuosius reikalus.

Aš buvau sumąstęs visus savo invalidus sutuokti su mergom, kurios lydėjo kompaniją ir visus palikti šalia pilies. Pridėsim dar dešimtį šaulių ir bus pastovi kariauna. Galės patruliuoti baronijos sieną ir karti neklaužadas brakonierius, kurie sumąstys lysti į giraites. Juk tvarka turi būti, o ją prižiūrėti kažkam juk reikės. Kandidatus į pilies kariauną jau buvau radęs. Tai buvo šauliai, kurie jau turėjo pastovias mergas iš kompanijos markitančių. Štai apsitvarkysiu su einamaisiais reikalais ir visus urmu suženysiu. Matilda savo sąvadautojos darbą jau atliko ir viską jau suderino...

- Mielasis... – Matilda pasikabino ant kaklo ir kažką norėjo pasakyti, bet kažkodėl tarsi užspringo.

- Kalbėk. Aš užsisegiau diržą su kardu ir pakštelėjau merginai į skruostą.

- O kaip gi aš? – mergina nuraudo ir net atšlijo.

- Tu? – Tiesą sakant aš šio klausimo laukiau dar nuo pat pirmo mūsų susitikimo, bet Matilda niekuomet nieko neprašė ir niekada neuždavinėjo jokių klausimų apie savo vaidmenį mano gyvenime.

- Taip, aš...

- Tu... – dar kartą paklausiau, tačiau klausimas buvo užduotas iš inercijos. Iš tiesų jo nereikėjo. Jau buvau viską apgalvojęs ir nusprendęs. Tvirtai.

- Tu čia būsi šeimininkė. Gimdysi mano vaikus. Bastardus, kurie gaus viską, kas jiems priklauso – statusą, pinigus ir kilmę. Taps kilmingais ir tikrais kavalieriais. Tikiuosi bus bernų?

- Nežinau... – Mergina ištirpo šypsenoje ir staiga apsiverkė.

- Ko verki, kvailute? – apkabinau ir prispaudžiau prie savęs.

- Viskas kaip pasakoje... Bet tu kada nors vesi kokią nors burgundų baronaitę... o gal ir kokią švabų grafienę...

- Na ir ką? Tu vis tiek liksi mylimiausia ir geidžiamiausia. Tavo likime niekas nesikeis.

- Aš tave labai myliu, Žanai.

- Ir aš tave... – nė kiek nemeluodamas atsakiau.

Na taip, myliu. Bet... vesti negaliu. Laikai tokie, kad juos kur, kai pagalvoji... Žmona turi būti iš to pačio luomo. Gali būti ir kilmingesnė. Na ir greičiausiai ją man išrinks pats Karolis Burgundietis – mano tiesioginis siuzerenas. Turi jis tokį punktelį savo galvoje – savo palydos žmones tuokti politiniais sumetimais – atseit nešti naudą Burgundijai.

 

2016-08-10