"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-05

Eržilas sušnorpavo, pašnairavo ir atsargiai brūkštelėjęs sausomis ir švelniomis lūpomis per delną, priėmė skanėstą.

- Geras berniukas... – pakišęs ranką po snukio šarvais paglosčiau.

Panašu, kad kontaktas yra. Myliu arklius. Na ir jie man visada atsako tuo pačiu. Net mano senelis stebėdavosi, kaip net patys aršiausi tabūno arkliai mano atžvilgiu buvo ganėtinai palankiai nusiteikę.

- Sveikinu, monsinjore! – prie manęs priėjo škotas. – Čia jums dar kai ką perdavė Frydricho žmonės kažką perdavė.

- Imk Rodeną už pavadžio, o aš josiu ant šio žvėries,  - įkišau koją į balnakilpę ir vos nepraradęs sąmonės iš skausmo, užsirioglinau į balną. – Velnias... Na, pasakok, ką ten dar perdavė...

Prisiminiau apie medalioną ir paėmęs jį į ranką įsižiūrėjau geriau. Ant didelio auksinio kryžiaus su ugnies liežuviais galuose – dar vienas pakabukas: į žiedą susisukęs drakonas, kuris smaugė save su savo uodega.... Taip... Tai simbolizuoja Kryžiaus pergalę prieš blogį.

Pakabukas buvo gana grubokai išlietas, tačiau su smulkiomis detalėmis. Grandinė paprasta, iš ovalinių žiedų.

- Raštą, monsinjore, ir kapšą su trimis dešimtimis florintų. – Tukas parodė man dėklą, kuriame buvo įdėtas susuktas dokumentas ir mestelėjo ant delno kapšelį. Ir iškilmingai pareiškė: - Beje, dabar jūs į savo herbe galite vaizduoti slibiną.

- O ką? – įsivaizdavau, kaip tai galėtų atrodyti. – Ir pavaizduosiu. Tu geriau raštą perskaityk, o kapšą pasiimk sau – užsitarnavai, o stovykloje iš mano asmeninių pinigų išdalinsi po guldeną visiems broliams. Tiems, kurie dalyvavo peštynėse prieš tiltą. Pasakysi, jog tai Frydricho dovana už tai, kad jie šauniai pjovė jo karius.

- Dėkoju, monsinjore... – Tukas jau būdamas balne man nusilenkė. - Bet norėčiau paprieštarauti...

- Kas dar?

- Aš negaliu priimti šių pinigų...

Tikriausiai manęs niekas nebūtų geriau nustebinęs, net skraidančios lėkštės pasirodymas, kaip, kad nustebino Tukas.

- Kodėl?

- Jie duoti visiems ir mano dalia ten tik vienas auksinis. Taip bus sąžiningiau.

Kvaila... Kilnu, bet kvaila...

- Gerai. Iš šio kapšo išdalinsi viską broliams ir sau pasiimsi tik kas priklauso, o stovykloje iš mano asmeninių pinigų pasiimsi trisdešimt guldenų. Tai mano dovana tau. Taip bus gerai?

- Žinoma, monsinjore! Aš jums ranką dabar pat čia pabučiuočiau, bet bijau, kad trinktelsit... – džiaugsmingai sušuko škotas.

- Žinoma užvošiu, durniau... Kas ten tame rašte?

- Tuoj... Taigi apsauginis raštas nuo paties Frydricho leidžiantis nekliudomai kirsti visas jo žemes! Ir viskas. Tai... man žodžiu dar liepė perduot...

- Ką?

- Taigi... – Tukas kiek susinepatogino. – Taigi, jei jūs, monsinjore, į kaizerio tarnybą pereisite, tai jis savo malonėmis apžers, suteiks Šventosios Romos imperijos kavalieriaus statusą ir dar žemių duos...

- Aišku. Na ir ką tu manai?

Škotas gudriai šyptelėjo:

- Na, maža kas... tegu guli popieriukas – valgyti neprašo.

- Taigi, taigi... ir man taip atrodo.

- Ne kvailas tas škotas... Aš dabar tarnauju Karoliui Drąsiajam Burgundiečiui kaip samdinys ir kaip naujas vasalas, bet... Bet laikai dabar tokie, kad ir vasalitetas ir darbas greit gali nutrūkti. O samdiniu, ką ten besakysi, imperatorius ne blogesnis už visus kitus. Laikas parodys...

Sušmėžavo mūsų stovyklos palapinės. Atsargiai paraginau Morgenšterną ir su malonumu pastebėjau, kad jis pagreitį ima lygiai, be jokių didesnių pastangų. Och kaip įtaikė tas vokietis. Ir ordinu, ir arkliu... Ordinas?...

- Tukai, o ką tu žinai apie Slibino ordiną?

- Na, ordinas, kaip ordinas... – mano heraldikos žinovas kažkodėl susisuko.

- Kalbėk! – kažkodėl sunerimau dėl škoto tono. Kažkas čia ne taip.

- Na, madjariškas jis... (v.p. madjaras – vengrijos gyventojas. Magyarok [ˈmɒɟɒrok] – taip patys save vadina vengrai).

- Koks? – aš net pristabžiau žirgą. Greit klok viską, ką žinai. Pasakok.

- Na, įsteigė jį vengrijos karalius Sigizmundas Pirmasis Liuksenburgietis. Na... rodos kokius septyniasdešimt metų atgal...

- Toliau...

- Na, aš nelabai ten ir pamenu...

- Viljamai! Prikulsiu, kaip Dievą myliu... Kodėl Šventosios Romos imperijos imperatorius mane apdovanoja madjarišku ordinu? Po velnių, jie savų neturi, ar ką? – užrėkiau ant niekuo nekalto škoto.

Na iš tikro. Visiškas fiasko. Mintyse aš jau jį prilyginau Aukso Vilnos ar Raiščio ordinui, o pasirodo štai kaip... (v.p. 1. Aukso Vilnos ordinas – pranc. Ordre de la Toison d’or, isp. Orden del Toisón de Oro, vok. Orden vom Goldenen Vlies,lot. Aureum Vellus; Vellus yasonis; dar žinomas kaip Gedeonis signa – Gideono ženklas. Įsteigtas 1430 m. Pilypo III Gerojo – Burgundijos kunigaikščio vestuvių su princese Izabele Portugaliete. Dinastinis ordinas. Ypač prestižinis. Šiuo metu suteikti jį teisę turi tik Ispanijos karalius Pilypas VI ir Austrijoje Karolis von Habsburgas. Grandinė ir pakabukas yra neskiriamos dalys. Ordino kavalieriais galėjo būti tik katalikai. 2. Raiščio arba Kaspino ordinas. Orginale „The Most Noble Order of the Garter”. Įkurtas Anglijoje 1348 m. aukšausio laipsnio riterio ordinas. Negali būti daugiau 25 ordino narių ir tik mirus ordino kavalieriui, įšventinamas kitas.)

- Savų neturi... – paskubėjo užtikrinti škotas. – Na, aš spėjau ten šnektelti... Paprasčiausiai Vengrijos karalius Motiejus Korvinas (v.p.: Hunyadi Mátyás, chorv. Matija Korvin; angl. Matthias Corvinus) per eilines paliaubas…

- Tai jie dar ir su vokiečiais kariauja?

- Na, taip… Frydrichas save laiko Vengrijos karaliumi, o madjarai – ne. Štai ir kertasi…

- Tiek to, toliau...

- Žodžiu, Motiejus jam įteikė... kaip ir taikos simbolį, o Frydrichas savo riterius vengrišku ordinu apdovanoti negali – kariauja gi. Nesupras jo karų su vengrais veteranai. Tai ir nusprendė juo jus apdovanoti. Na, kad geras daiktas neprapultų.

- Och-ch... še tau tai, ko, ko mums nereikia...

Nuotaika nukrito žemiau nulio.

- Monsinjore, - priekaištaudamas palingavo galvą Tukas. – Šiam ordinui priklauso daug monarchų ir jų giminaičių. Jūs negalvokit... jis labai reikšmingas...

- Na ir kas gi...

Karalių paminėjimas mane kiek apramino dėl blizgučio vengriškos kilmės. Tebūnie vengriškas... koks skirtumas...

- Sigizmundas Liuksenburgietis, Serbijos Steponas Lazarievičius (v.p. Stefan Lazarević, serb. Стефан Лазаревић)...

- Na, visai didingi žmonės...

- Žinoma, monsinjore... – paskubėjo pritarti škotas. – O  dar Alfonsas, Aragono ir Neapolio rėjus, kunigaikštis Ernestas Austrijietis, Bavarijos kunigaikštis ir Danijos karalius Krištupas (v.p. Christopher)

- Na visai garbūs žmonės... – apsiraminau. – Na, o dar kas nors?

- Vladas Trečiasis, Valachijos ir Transilvanijos despotas

Vladas Cepešas... Kažkur girdėtas net man.

- Tai Drakula, ar ką?

- Na taip. Vladas Trečiasis Cepešas pravarde Drakula... Kaip tik dėl šio ordino jį taip ir praminė.

Nieko sau... Ot likimo vingiai. Viename ordine su pačiu Drakula! Geras... nors vienu akies krašteliu jį pamatyt...

- Negeros kalbos apie jį sklinda, - sumurmėjo Tukas.

Nors ne... Nereikia jo matyt. Su ragana aš jau buvau susitikęs. Pasirodė, jog tikra. O jei ir šitas kraugerys pasirodys tikru? Nereikia mums tokios laimės. Tegu sėdi ten kažkur toli, tas Valachijos kraugerys... Nejučiomis persižegnojau. Štai, jau ir toks įprotis seniai prilipęs.

- Tiek to, broli Tukai. Sutinku su monarchais viename ordine būti. Beje, o ar tokia proga neišgersi su manimi vyno?

Nuotaika vėl pakilo. Tiesa, jėgų beveik visai neliko. Stovykloje, tiesiogine to žodžio prasme, išvirtau ir leidau, kad mane nurengtų. Įsakiau arklininkui Morgenšterną pastatyti atskirai nuo Rodeno. Eržilai gali pradėti aiškintis, kas vyresnis. Po to sukviečiau likusius gyvus vadus ir organizavau išgertuves. O ką? Turiu tokią teisę. Diena tai neeilinė.

Įmečiau ordiną su visa grandine į taurę su vynu ir atsistojau.

- Broliai! – apžvelgiau visus susėdusius.

Broliai... Rutjerų kompanijos broliai. Kovos broliai – pralietas kraujas subroliavo. Ir patys jie vieni kitus broliais laiko. Tikrai žinau...

- Tamsta kapitone! – į palapinę įsiveržė sargybinis. – Jo šviesybė kunigaikštis jūsų reikalauja...

Ar tai šiandien kada baigsis? Daviau ženklą užsičiaupti.

- Broliai! Mano iškilimas – jūsų iškilimas. Prisiekiu: niekada jūsų nepaliksiu be palaikymo. Šlovė Kruvinajam Kryžiui!

- Šlo-o-ovė! – palapinėje suskambo besidaužiančių taurių skambesys.

Neatitraukiau taurės nuo lūpų, kol visko neišmaukiau. Atsikvėpavau, nusivaliau barzdą ir užrėkiau:

- O štai dabar, renkite mane! Kunigaikštis nelauks!

Atvirkštinė procedūra pasikartojo. Aprengė, sušukavo ir iškvėpino. Sėdau ant Rodeno – Karoliui gali nepatikti, jei įgriūsiu raitas ant imperatoriaus dovanos – ir nuvariau į štabą. Nieko nepadarysi... Malonės malonėmis, o tarnybos nepamiršk...

Karolis mane pasitiko savo asmeniniame kabinete ir iš karto uždavė tiesų klausimą:

- Ką jums siūlė Frydrichas?

- Viliojo tarnauti pas jį, jūsų šviesybe. Siūlė tapti imperijos riteriu ir žadėjo visokių malonių...

Nenorėjau meluoti. Gali blogai atsiliepti, o ir prasmės nėra.

- I ką? – Karolis apniuko.

- Aš pasiuntiniams sąžiningai atsakiau, kad neturiu ir neturėsiu kito siuzereno kaip mano valdovas. Norėjosi juos patrumpint per ausis, bet nusprendžiau žmonių akyse to nedaryti. – Sąžiningai žiūrėdamas kunigaikščiui į akis kiek padailinau. Na vos-vos...

- Štai to tai tikrai nereikia, barone. – Karolis šyptelėjo ir jo veidas kiek atslūgo. – Pasirašyta taika ir skandalai dabar nereikalingi. Kai ateis laikas, turėsite tokią galimybę.

- Laukiu, nesulaukiu, jūsų didenybe, - tyčia pavadinau Karolį aukštesniu titulu – nepakenks, ir nusilenkiau.

Jis buvo kunigaikštis, o ne kraujo princas, bet kaip sakoma – košės sviestu nepagadinsi. Pataikavimas... Būtent pataikavimas – pagrindinis ginklas Burgundijos dvare, kurį tenka ir teks naudoti. Ir man visai ne gėda. Nė truputėlio nejaudina.

- Aš vis tik teisus... – pats sau sumurmėjo Karolis ir paėmė nuo stalo pergamento ritinėlį. – Barone, aš turiu jums dalykinį pasiūlymą.

- Atidžiai klausau, sere.

- Ordonansinės arkebūzininkų leibgvardijos su leibgvardijos artilerijos eskadra kuopos kondjukto pareigas.

- Kuopa?

- Taip. Šerdis – jūsų galvažudžiai. Komplektacija užsiimsi pats. Pavaldus asmeniškai mums ir de la Maršui, kaip gvardijos kapitonui. Pilnas išlaikymas ir ekipiruotė. – Kunigaikštis kiek palenkė galvą ir pažiūrėjo į mane. – Pareigos paprastos. Esant reikalui, už mus sudėti galvas.

- Būsiu laimingas, sere... – jau kelintą kartą per šiandieną priklaupiau ir aiktelėjęs nuvirtau ant šono.

Krūtinę pervėrė aštrus laukinis skausmas, o akyse aptemo. Sukandau dantis ir vienu ypu atsikėliau...

- Ar jums viskas gerai, barone? – kunigaikštis sugriebė ant stalo gulėjusį varpelį.

- Viskas gerai, sere... – Atsikvėpiau ir pakartojau: - menkniekis, sere...

- Jūs sužeistas? Tada jums derėtų pailsėti. Padarysim taip, barone... – Karolis padėjo varpelį į vietą. – Aš jums suteikiu atostogas. Važiuokite į Guteną ir pareikškite savo teises. Aš įsakysiu heroldams jus lydėti, o jie kartu išsiaiškins kaip reikalai su mokesčiais. Tam duodu lygiai tris mėnesius. Po to jūs privalote grįžti į dvarą ir vykdyti savo tiesiogines pareigas bei suformuoti kuopą. Nė viena diena vėliau. Aš jumis pasitikiu.

- Dėkoju, sere...

O ar ne per daug šiai dienai malonių? Panašu, kad daugoka. Nors leibgvardijos kondjukto pareigos – malonė abejotina. Reikšmingumas, be jokių abejonių – taip, bet piniginiu atžvilgiu, tai ne kažin kaip – reikia į patentą žiūrėti. Bet vis tiek, šiai dienai daugoka.

- Barone, ir dar... – Kunigaikštis pamojo pirštu. – Einam su manimi.

Nuklibinkščiavau paskui Karolį į jo ginklinę.

- Tai jūsų! – Kunigaikštis sustojo priešai menkeną, ant kurio buvo sukabintas pilnas juodintų, padabintų raižiniais ir auksu, gotiškų šarvų komplektas. Parodė į jį ranka: - Mes skiriame juos jums už ištikimą tarnybą.

Blyn..

Na visai...

Naktį ilgai negalėjau užmigti. Skausmas krūtinėje beveik nurimo, bet miegoti neleido mintys. Stumtelėjau Matildą, kuri saldžiai šnorpavo ir pasakiau:

- Ryt važiuojam namo.

Flamandė per miegus perklausė:

- Į mūsų namus?

Sekundę susimąsčiau ir atsakiau:

- Ne. Į mano namus. Ten dabar bus ir tavo namai.

Taip bus sąžiningiau. Mano ir jos namai. Bendrus namus galiu turėti tik su žmona. O Matilda, deja... Matilda gali mane tik mylėti ir man gimdyti bastardus. Aš ne niekšas. Laikai tokie...

Beje, o dėl bastardų tai reikia pagalvoti... Bet tai po to. Rytoj reikės perkalbėti su visais dėl kompanijos pervedimo į leibgvardijos kuopą. Neturėtų būti problemų – atlygis dvigubas, pilnas aprūpinimas... Yra, aišku, rutjeriškų laisvių adeptų, bet su jais jau šnekučiuojasi Viljamas... tikiuosi sutars. Kitaip teks... Ne, neteks. Vis tiek mes iš esmės liekame rutjerais... Po galais, ot tai likimas mane pavartė...

 

2016-08-05

 

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-04

Atsistojęs pagaliau galėjau apsidairyti.

Imperatorius... o gal tiksliau kaizeris, kaip patys vokiečiai jį vadina. Plaukai pasukti smulkiais žiedeliais krenta ant pečių. Apatinė lūpa gana storoka, o trumpa barzdelė slepia išsikišusį smakrą.  Šis asmuo tiesiog skleidė įgimtą valdingumą ir kažkokią nepaaiškinamą vidinę jėgą. Tačiau įspūdis ne vienareikšmis – tarsi po valdingumu slypėtų neryžtingumas. Nors kitą vertus iš manęs fizionomistas, kaip iš katės žuvelė.

Ant juodintų gotiško tipo šarvų su dvigalviu ereliu iš juodinto sidabro, buvo užsimetęs taipogi juodą, pamuštą šermuonėlių kailiuku, mantiją. Ant galvos nedidelė dantyta kelioninė karūna... Po velnių, o gi nemelavo istorikai ir amžininkai rašydami apie didybę, kurią savaime spinduliuoja karališkasis kraujas. Tikrai taip ir yra.

Kas gi dar čia...

Stalas su daugybe ritinėlių, siuvinėti sienų dangalai. Kuklu. Karolio kelioninė palapinė nepalyginamai puošnesnė. Abu valdovai stovi ir žiūri į mane: Karolis išdidžiai ir netgi su juntamu pranašumu, o imperatorius kažkaip liūdnokai, tarsi vaidintų seniai įkyrėjusioje pjesėje. O gal tai jo natūrali būsena? Mintyse tiesiog norėjosi juos sukeisti vietomis – Karolis atrodė tikresnis imperatorius už patį imperatorių. Na, bent jau iš karto galima buvo suprasti kas čia laimėtojas ir kas čia pralaimėjęs, nors formali taikos sutartis buvo praktiškai niekinė – nė viena pusė negavo to ko siekė – viskas liko kaip buvę iki šio karo.

- O aš maniau, kad jis bus panašus į Galijotą (v.p. Galijotas – filistinas, kurį, pasak Biblijos, nukovė Dovydas)... – Frydricho veide pasirodė dirbtinė šypsena.

- Jis tikras jo įsikūnijimas, - trumpai atsakė Karolis.

- Sutinku. Bet kokiu atveju, jo žygdarbiai verti net pačio Sigurdo (v.p. Zygfrydas arba Sigurdas, tai germanų mitologijos didvyris -  drakonų nugalėtojas, pagrindinis Volsungos sagos ir Nybelungų giesmės veikėjas. Pirmieji šios legendos rašytiniai šaltiniai – X–XI a. švedų runos). Barone, papasakokite, kaip jums tai pavyko? – imperatorius atidžiai mane nužiūrinėjo.

- Aš tiesiog vykdžiau savo pareigą, jūsų imperatoriškoji didenybe – ir nieko daugiau...

Na, o ką aš dar galiu pasakyti? Kad labai norėjau gyventi, todėl išgyvenau? Kažkaip visai ne didingai skamba.

- Mes vertiname herojiškumą, net jei jį parodo priešininkas. O taip pat vertinam ištikimybę ir mokame ją apdovanoti, - žodžiuose pasijuto lengva užuomina. Imperatorius pasisuko į Karolį: - Mano broli, mane visada stebino jūsų gebėjimas rasti tokius žmones.

Kunigaikštis neatsakė, o tik nusišypsojo ir lengvai nusilenkė.

- Mes taip pat vertiname drąsą, kurią parodo mūsų priešas... – Frydrichas tęsė žingsniuodamas po kabinėtą. Kiek žinau, jūs, barone, vadovaujate samdytiems ietininkams ir arbaletininkams?

- Tikrai taip, jūsų didenybe.

- Jūsų kuopa patyrė nuostolius? – Frydrichas uždavė klausimą, kuris nuskambėjo kaip teiginys.

Blyn... ir dar kokius. Tai ne nuostoliai, o beveik katastrofa..

- Mums teko grumtis su labai stipriu priešininku, - lengvai nusilenkiau konstatuodamas akivaizdų faktą stengdamasis neparodyti savo audringų emocijų.

Frydrichas patenkintas linktelėjo.

- Kiek išliko?

- Iš dalyvavusių mūšyje – trisdešimt...

- Mes juos taipogi apdovanosim. Tačiau, jūs barone, sau užduodate klausimą kodėl jus pasikvietėme čionai?

Taip... šis klausimas mane jau baigia nukankinti. Smalsumas rauna stogą. Kiek gi galima čia žarstytis niekalais? Vos taip ir neleptelėjau, bet, laimei, susilaikęs tik kinktelėjau galva.

- Mes nusprendėme, kad jūs vertas apdovanojimo. Apdovanojimo, kuis tiktų būtent jums, - įtaigiai išsakė Frydrichas ir paėmęs nuo stalo mažą varpelį juo paskambino.

Po akimirkos kartu su manim jau stovėjo heroldas į kurio neišsakytą klausimą imperatorius tik linktelėjo.

- Barone, jūs kol kas laisvas. Palaukite kartu su visais... – Frydrichas lengvai šyptelėjo ir parodė į kabineto duris.

Nesupratau... O kur visokie pyragaičiai ir meduoliai? Ne juk ne veltui legendos eina apie vokiečių šykštumą.

Visiškai pasimetęs nusilenkiau ir išėjau.

Na-a taip... įsisvajojo asiliukas. Nusivylimo ir netgi nepaaiškinamos gėdos jausmą sustiprino vokiečių pašaipūs žvilgsniai. Na burgundų, kurie mano rankose nepamatė jokių dovanų ir dovanėlių – taipogi. Mintyse keikdamasis atsistojau kampe ir prisiekiau, kad pasibaigus šiam cirkui porą artistų iškviesiu į dvikovą, kurioje su ypatingu cinizmu nupjaustysiu ausis. Ožiai malkom pjaut...

Kol aš buvau pas valdovus, prieangyje kažkodėl užgeso vos ne visos žvakės, patalpa paskendo prieblandoje, o priešingame kampe pastatė kažkokį ragožių panašų į muzikos instrumentą – jei ne dydis, tai pasakyčiau, kad tai maži vargonai. Už jo išsirikiavo dešimt berniukų baltomis bažnyčios patarnautojų drapanoms. Įdomu, kam jie čia taip ruošiasi?

Netikėtai pasirodė didelis žvėriškos išvaizdos, vilkintis livrėją su vokiškais ereliais vyras, kuris sunkia ceremonijų lazda stuktelėjo į žemę ir užbliovė:

- Valdovai teikėsi išeiti!!!

Po keturis kiekvieno valdovo persevanus drausmingai kilstelėjo fanfarus ir patalpą sudrebino jų garsai.

Iš kabineto, kartu, apsigaubę mantijomis ir užsidėję karūnas ant galvų, išėjo Karolis ir Fridrichas.

Visi esantys, tame tarpe ir aš, priklaupė.

Už valdovų pasirodė garbus senis vilkintis iškilmingus violetinis bažnytinius rūbus.

Vis tik tas kampe esantis ragožius, kaip ir spėjau, buvo vargonai, kurie suskambo...

- Gloria in excelsis Deo et in terra hominibus bonae voluntatis...(v.p.: lot - Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje geros valios žmonėms)  - paskui senį krištoliniais balseliais užgiedojo bažnyčios patarnautojai.

Mišios prasidėjo... Aš giliai įsitikinęs, kad Dievas vienas ir skirtingų bažnyčių ar šalių apeigos neturi jokios reikšmės, tad kaip ir visi esantys pusbalsiu kartojau maldos žodžius. Pyktis, nerimas ir dvejonės palaipsniui kažkur išgaravo. Nusiraminau.

Na ir bala nematė tų apdovanojimų... Galų gale, ne to siekėme. Na ir kasdieniniai rūpesčiai manęs laukia. Reikia būrį sukomplektuoti ir kažkokiu būdu baroniją aplankyti. Taip sakant – savo teises užtvirtinti...

Net nepastebėjau, kaip šalia manęs atsirado du persevanai.

- Barone Žanai van Gutene, stokite prieš didįjį Šventosios Romos imperijos kaizerį, idant gautumėte savo atpildą!.. – netikėtai išgirdau pakeltą heroldo balsą ir mane tuoj pat už parankių pagriebę persevanai timptelėjo į patalpos centrą.

Kas per velniava? Lyg mišios ir nesibaigė...

- Priklaupkite... – piktai sušnabždėjo heroldas iš dešinės.

- Ar šis riteris doras? – nežinia į ką kreipdamasis, iškilmingai paklausė Frydrichas. Aš klūpėjau ant vieno kelio žemai nuleidęs galvą, tad išskyrus numindžiotą kilimą, nieko nemačiau.

- Doras!!! – lydimi niūrių vargono akordų, atsakė balsai.

- Ar šis riteris yra laisvai gimęs?

- Laisvai!!!

- Ar šis riteris drąsus?

Blyn, į kur čia mane šventina? Ne-e no-o-oriuuuu... Taip netyčiom galima ir skaistybės įžadus duot... net nesuvokus, ką prisižadi.

- Drąsus!!!

- Ar šis riteris karingas?

- Karingas!!!

Po velnių, visai aš ne karingas ir aš tikras niekadėjas, mergišius ir keikūnas... Dieve, tik ne skaistybės įžadai...

- Tai reiškia, kad atitikdamas šiuos principus, jis, kaip asmuo parodęs ypatingą drąsą, narsą ir riteriškumą kovoje, turi teisę...

Po velnių, na manęs pirma paklauskite ar aš to, kažko noriu? Ne vis tik gali tekti „čiuožt“ iš čia į kokią Rusią ar Levantą...

- Aš, Frydrichas Trečiasis Habsburgas, didysis Šventosios Romos imperijos kaizeris, turintis tam teisę...

Dieve mano...

- ...įšventinu baroną Žaną van Guteną į „Societatis draconistrarum“ artimojo rato paladinus... (v.p.: Nugalėtojo drakono ordinas, lietuviškai „Slibino ordinas“. Tai pasaulietinis riterių ordinas įkurtas 1408 m. Vengrijoje. Įkūrėjas Zigmantas Liuksenburgietis ir jo žmona Barbora Cilietė. Ordinas įkurtas pagal Šv. Jurgio ordino įkurto 1326 m. Vengrijos karaliaus pavyzdį. Šio ordino globėjais laikomas Šv. Jurgis ir Šv. Margarita iš antiochijos. Simboslis – slibinas/drakonas savo uodega apsivijęs savo kaklą. Šis simbolis dažnai keitėsi, tačiau pagrindinės sudedamosios dalys buvo slibinas ir kryžius. Šio ordino riteriai privalėjo aršiai ginti krikščionybę. Pavyzdžiui, tarp šio ordino riterių buvo Jogaila, Vytautas (jam Zigmundas šį ordiną atsiuntė 1429 m.), Valakijos princas Vladas II – garsiojo Vlado III Drakulos tėvas, kuris dėl šio ordino ir įgavo pravardę Drakula).

Nors griūk aukštielnikas...

Paeiliui prie mano pečių prisilietė šalti kalavijų ašmenys ir ant kaklo nusileido šalta ir sunki grandinė...

- Priimk savo devizus „Justus et paciens“ (v.p. „teisėtai ir taikiai“) ir „O, quam misericors est Deus“ (v.p.: „O, maloningasis Dieve“), ir skleisk po pasaulį mūsų motinos, katalikų bažnyčios tikėjimą... – Frydrichas mane pakėlė ir triskart „aplaižė“, tai yra pabučiavo. – Priimk priesaiką, Slibino ordino riteri!

Heroldas iškilmingai susilenkė ir į mano rankas įbruko ritinėlį.

Vėl priklaupiau ir ėmiausi laužytu balsu skaityti lotynišką tekstą. Kiek apsiraminau. Jokių kalbų apie skaistybės įžadus ir įšventinimą į vienuolius, kaip Maltiečių ordine, nebuvo.

Aš įsipareigojau kiekvieną dieną klausytis mišių, vardan katalikiško tikėjimo neišsigąsti pavojų, saugoti bažnyčios tarnus nuo plėšikų ir ginti našles bei našlaičius. Vengti blogos aplinkos ir nešvaraus uždarbio, o vardan nekaltos sielos bet kada stoti į dvikovą, tačiau dalyvauti turnyruose galiu tik dėl kario įgūdžių tobulinimo, pagarbiai tarnauti imperatoriui žemiškuose reikaluose, neniokoti imperijos lenų ir kitai nepriekaištingai  gyventi Viešpats ir žmonių akyse... Visai, beje, kilnūs užsiėmimai... Buvo dar punktas, pagal kurį aš visais ryžtingais būdais privalėjau kovoti prieš turkus. Visur, kur tik juos pamatysiu ir valyti nuo jų krikščioniškas žemes. Būtent turkai, o ne saracėnai ar kiti mahometonai... Kodėl būtent juos – tai aš nesupratau. Na ir koks galų gale skirtumas... Baronas Žanas van Gutenas slibino ordino riteris! Skamba išdidžiai ir gražiai. Gerai jau, Frydrichai, nebepykstu ant tavęs. Pamaloninai… Na ir pati grandinė su pakabuku – auksinė ir gana sunki. Gaila, kad kol kas negaliu atidžiau įsižiūrėti.

Štai taip. Net nežinau, kaip viską, kas su manimi atsitiko po persikūnijo, galima apibūdinti. Stebuklingosios metamarfozės? Bet stebuklai stebuklais, o geležte padirbėti prisireikė.

Baigiau skaityti priesaiką ir pabučiavau kryžių... Heroldai man ant pečių užmetė juodą apsiaustą su gobtuvu.

Frydrichas, asmeniškai, įteikė prirašytą ritinėlį dideliame, ornamentais raižytame dėkle.

Na ir, lygtais, viskas...

Tylus murmėjimas liudijo, jog ceremonija baigta.

- Barone, priimkite mano sveikinimus. – Prie manęs plačiai šypsodamasis priėjo Karolis ir apkabinęs šnabžtelėjo: - Tai dar ne viskas. Šykštuolis šį kartą išdrebėjo. Bet mano ėjimas dar bus po to...

Frydrichas mane sveikindamas ir apkabindamas šnabžtelėjo visai ką kitą:

- Žinau, barone, kad jūs vertas kur kas daugiau, nei turite dabar, ir aš tai galiu jums suteikti...

Po galais... Gundo! Kaip įnoringą mažvaikę. Bet kažkodėl dėl to visai nesijaučiu sutrikęs. Nagi, mieli valdovai, nešykštaukite, ateityje mano tarnyba bus labai brangi. Labai brangi. Jei jūs žinotumėte, ką jūs iš tiesų verbuojate...

Ne, šito, tai jiems kaip tik žinoti ir nereikia...

Po pasveikinimų, prie kurių prisijungė ir abiejų šalių didikai, Frydrichas linktelėjo savo heroldui ir tiesiai palapinėn įvedė... Ot, tai šventa merga su šventais ragiukais!!! Va štai ši dovanėlė tai iš tiesų sukėlė nuostabą tarp visų esančių didikų. Susižavėjimo gaudesys taip ir nuvilnijo, tuo tarpu kai mano įšventinimas į Ordiną, iššaukė gana abejingus jausmus.

Taigi. Įvedė milžinišką ir, nežiūrint į gabaritus, nuostabiai gracingą eržilą. Šairą (v.p. Equus caballus, dar vadinamas Šyru ar Širu. Angliška sunkiųjų žirgų veislė. Pavadinimas kilęs nuo šyro grafystės. Paprastai 165-186 cm ūgio (iki gogo), bet Gineso rekordų knygoje užfiksuotas 215 cm ūgis (svėrė apie 1,5 tonos). Viduramžiais buvo naudojami tik kaip deksrieriai). Šairą su pilnais riteriškais gotiško bardo tipo šarvais (v.p. angl. - Barding. Pilni žirgo šarvai kombinuoti iš metalo plokščių, grandijų, odos, prasiūtos medžiagos ir t.t. Iki šių dienų jo pilnų komplektų išliko nepaprastai mažai). Visi šių šarvų elementai buvo padengti įmantriu paauksuotu ornamentu, o balnas inkrustuotas perlamutru ir auksu. Gūnia pilnai siuvinėta vaizdais iš žiedu susisukusių drakonų.

Net širdis sustojo. Tai brangu! Labai brangu! Tikrų tikriausia imperatoriška dovana...

- Jo vardas Morgenšternas (v.p. vok. Ryto Žvaigždė), su šypsena lūpose pasakė Frydrichas, - ir mes jį dovanojame jums.

Kažkiek pasimetusiai sudvejojęs priklaupiau ir visiškai be jokios veidmainystės pasakiau:

- Jūsų imperatoriškoji didenybe! Jūs pats dosniausias valdovas visame krikščioniškajame pasaulyje.

- Mes mokame vertinti vertus kavalierius, - vėl pasigirdo užuomina ir imperatorius nusijuokė pasižiūrėjęs į ištįsusį Karolio veidą.

Šalia eržilo išdygo Tukas ir priėmęs pavadžius suokalbiškai mirktelėjo.

Teko ištverti dar vieną sveikinimų bangą, plekšnojimus per pečius ir apkabinimus. Nežiūrint į iškilmingą aplinką ir puikią nuotaiką, jaučiausi šlykštokai. Su kiekvienu atodūsiu krūtinę raižė aštrus skausmas ir atsirado nesveikas kosulys. Nuo tvankaus oro ėmė suktis galva ir aš su palengvėjimu išvirtau iš palapinės, kai valdovai dingo už kabineto durų.

Su dideliu malonumu įkvėpiau šviežio oro ir priėjau prie eržilo.

- Morgenšternas... gražuolis... – paglosčiau kaklą ir ištraukęs iš prie diržo prikabinto krepšio kelias džiovintas datules, kurios buvo paruoštos Rodenui, pavaišinau savo naująjį žirgą.

2016-08-04

"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyrius. 206-08-03

V skyrius

- Kodėl serpantinoms daromi ištisiniai monolitiniai lafetai? Tai juk ne bombardos. Na, atsakykite gi, maestro...

Aš patogiai įsitaisęs krėsle, bandydamas išblaškyti priverstinį tinginiavimą, bandžiau užsiimti šiokio tokiu progresu. Prakeiktas kulevrinos sviedinys ne tik, kad pramušė kirasą ir dabar jos sutaisymas kainuos ne mažiau penkių florintų, je ne visą dešimtį, tai man dar įskėlė tris šonkaulius ir sutrenkė krūtinę. Dabar aš net į išvietę klibinkščiuoju vėžlio žingine pasiramstydamas lazdele. Jaučiuosi geriau, nei pirmą dieną po mūšio, bet vis tiek dar klaikiai...

Kaip aš iš vis išgyvenau? Galu tik spėlioti. Arba vokiečių artileristai skubėdami parako per mažai įdėjo arba sviedinys jau buvo praradęs savo pirminį greitį kliudęs dar kažką prieš  mane. Nežinau... Bet gyvas ir beveik sveikas. Samuelis sako, jog po poros savaičių šokti galėsiu. Na, bet tai aš ir pats žinau.

Prakeiktas tiltas ir prakeikta jo priešakinė pozicija. Išgyveno vos trisdešimt du žmonės, iš kurių dešimt voliojasi lazarete (v.p. pranc. lazaret, it. lazzaretto – karo lauko ligoninė kariams, kuriems nereikia specialių sąlygų, ilgo ir specializuoto gydymo). Aštuoni mirė dar tą pačią naktį... dar du – kitą dieną. Likę gyvens, bet pilnavertiškai tarnauti jau nebegalės...

Ir nereikia. Visiems surasim darbo. Nieko neišmesiu.

Kompanija... O jos jau nėra. Trys dešimtys mosarabų šaulių, dvidešimt arbaletininkų ir du ietininkai... Dar septyni kandidatai ir dvi dešimtys mokinių. Bet jie dar per jauni ir per maži netgi kandidatams. Viskas... Išlikęs būrys tapo labiau panašus į plėšikų gaują, o ne į kompaniją.

Bet ir karas, ačiū Dievui, pasibaigė. Frydrichas Habsburgas užsiprašė taikos ir ją gavo. Armija jau ketvirta diena, kaip nieko neveikė. Karolis kiekvieną dieną susitikinėja su Frydrichu – baigia dėlioti visus taškus ant „i“ – valdovai dalinasi senučiukę Europą.

Štabe pasklido kalbos, kad derybos įvyko tik dėl manęs ir mano kompanijos. Atseit vokiečiams siaubą įvarėme, o Frydrichui nuostabą savo herojiškumu ir ištverme. O jei tiksliau, tai taip kalba Olivje de la Maršas – jis kiekvieną dieną užsuka taurelei vyno. Jo žodžiais galima tikėti. Burgundijos gvardijos vadas geriau leisis sudeginamas ant laužo, nei pameluos. Kabaljero iki paskutinio nago juodymo.

O štai Karolis manęs neaplankė, nors pats labai patenkintas ir mane su mano flamandais visiems rodo kaip pavyzdį. Artėja pyragaičių dalybos... Laukiu, bet kol kas nesulaukiu. Kunigaikštis ir be manęs turi rūpesčių. Praeis laikas ir velniai žino kas ten tiems valdovams šaus į galvą – gal visai užmirš, pamirš ir paliks nežinioj. Taip, valdovai – jie tokie... Kaip kažkas iš protingųjų jau yra pasakęs – padaryta paslauga – nieko nebekainuoja. Be to, mes paprasčiausi samdiniai ir privalome rodyti didvyriškumą už atlygį be jokių papildomų meduolių...

- Lengvas lafetas neišlaikys atatrankos, pone kapitone... – maestro Rafaelis Pelegrinas įsiaudrinęs net nusirovė nuo plikos galvos kepuraitę ir instinktyviai, kaip buvo įpratęs, susiruošė su ją patrinti kaktą, bet laiku prisiminęs , kad apdegimai dar nepraėjo, ėmė ją tik glamžyti rankose.

Šį artilerijos virtuozą perviliojau pas save. Teko veikti net per de la Maršą ir Burgundijos artilerijos vadui Kasparui Biuro (v.p. pranc. Gaspard Bureau ir Jean Bureau buvo broliai, genialūs artileristai ir mokslinės balistikos pradininkai, ir kurie praktiškai padarė perversmą artilerijoje ir balistikoje. Praktiškai nuo jų prasidėjo lauko artilerijos mokslai, standartizacija ir t.t.; tačiau jie Burgundijai netarnavo, o šis antraeilis veikėjas tik bendrapavardis) nusiųsti statinaitę Reino vyno. Na ir pačiam meistrui teko atlyginimą mokėti dvigubai didesnį nei gaudavo prieš tai. Vertas jis to. Apie pabūklus, šiame artilerijos vystymosi etape šis italas žino viską ir net kiek daugiau. Šaudo meistriškai ir net vamzdžius moka – žino jo šeimoje saugomo metalo sudėties formulę. Nuo mažumės šioje sferoje sukiojasi. O man tokių žmonių reikia. Planų tai turiu didelę gausybę...

Dabar, šiuo momentu, svarstome kaip patobulinti mano serpantinų ir falkonetų lafetus. Bet kol kas lombardo galvoje kažkas klynija – nenori suprasti akivaizdžių tiesų. Aš ir pats šiame reikale ne itin didelis žinovas, tačiau grafo Šuvalovo vienaragio  konstrukciją, kuris savo laiku buvo pats geriausias pasaulyje – įsiminiau (v.p. Grafas Šuvalovas į Rusijos armiją įvedė standartizuotas ir gana savotiškos konstrukcijos haubicas, kurios įgavo vienaragio pavadinimą dėl jo herbe esančio vienaragio ir specifinius lafetus. Šiuos pabūklus vėliau kopijavo Prūsijos ir Švedijos bei kitų šalių armijos, jos buvo labai patogios, o lafetai buvo ganėtinai paprasti ir gaminami priklausomai nuo pabūklų naudojimo sąlygų: kalnai, lygumos, jūra...). Štai šias žinias ir noriu pritaikyti savo pabūklų parkui. Kol kas tik lafetus, o toliau – matysim. Mano manymu, tai čia nieko ypatingo kaip ir nėra net pagal esamas technologijas, nors skirtumas tarp epochų – du šimtai metų. Tik gal kiek brangoka, bet dėl to tai ką nors sugalvosiu.

- Viskas bus gerai... Žiūrėkite čia, maestro. – dar kartą ėmiau švininiu pieštuku vedžioti per popieriaus lapą. – Ašis plieninė ir ne kitaip. Lovys surenkamas, sutvirtintas varžtais ir metalinėmis juostomis, o štai skersiniai kaip tik ir užtikrins reikiamą tvirtumą...

- Monsinjore! Atvyko senjoras de la Maršas. – paskui balsą į palapinę įvirto Tukas, kuris ką tik lauke muštravo jaunimėlį. Tvarka turi būti – nėr čia ko be užsiėmimo slankioti.

- Įsakyk palydėti ir šūktelk Matildą. Tegu stalą dengia. O jūs, maestro, kol kas laisvas... Taip, ir pradėkite siūti maišelius, kardusus (v.p. ol. kardoes, maišeliai ar kasetės parakui, vėliau popieriniai paketai tabakui arba biriems daiktams) iš to batisto, kurį jums išskyriau. Pradžiai siūkite tik pusei normos. Ryt išmėginsim.

Leibgvardijos vadas, ištikimas savo veržlaus vaikščiojimo įpročiui, strimigalviais įnėrė į palapinę, pasisveikino ir eilinį kartą paėmė į rankas kirasą su joje užstrigusiu sviediniu. Negarsiai vyptelėjo ir atsisėdo į krėslą.

- Jūs tikras laimės kūdikis, Žanai. Mūšyje prie Herikurto (v.p. pranc. Hericourt, miestas prie kurio įvyko mūšis, kai Karolis atskubėjo su 10000 kariauna į pagalbą apgultam miestui. Miestą buvo apgulę austrai ir šveicarai – apie 18000 karių. Šveicarų pėstininkai palaužė Burgundijos pėstininkų gretas ir Burgundijos kavalerija atsitraukė taip ir nestojusi į mūšį. Miestas pasidavė sąjungininkams. Žuvo apie 70 šveicarų ir apie 600 Burgundijos karių) senjorą de la Procijų lygiai toks pat sviedinukas kiaurai permušė.

- Taip. O prie Kelno (v.p.: vok. Köln) lygiai tokiu pačiu nunešė galvą baronui Žeromui de Liusakui. – Šyptelėjau pildamas į taures vyną.

Olivje de la Maršas linksmai nusikvatojo:

- Na taip Žanai! Aš jau visa tai sakiau. Senstu...

- Nepastebėjau. Netgi atvirkščiai, matau jog jaunėjate. Laikykite taurę, jūsų mylista.

- Nėr kada, barone. Aš su reikalu. – Tačiau de la Maršas vyno neatstūmė, o paėmęs taurę gerokai nugėrė ir tik tada tęsė. – Ruoškitės. Mane valdovas atsiuntė. Vyksim kartu.

- Kas atsitiko? Vėl „tet-de-pon“? Man į rikiuotę sustatyti markitantes?

Leibgvardijos vadas vėl linksmai nusijuokė ir palankiai pašnairavo į tvirtą Matildos, kuri atitempė padėklą su rūkyta mėsa ir sūriu, užpakaliuką.

- Jūs mane šiandieną linksminate, Žanai... – de la Maršas paėmė sūrio ir ant jo uždėjo gabaliuką kumpio. – Ne. Viskas kur kas paprasčiau. Jus nori matyti Frydrichas Habsburgas, Šventosios Romos imperijos kaizeris.

- Kam? – net aiktelėjau.

Naujiena, vienok... Kokių velnių aš reikalingas tam vokiečiui? Fantazija piešė tik parodomąją imperijos priešo bausmę ant ešafoto... Belieka tikėtis, kad Karoliukas užtars ir neleis manęs skriausti...

- Nežinau ir jei žinočiau – nesakyčiau, - šyptelėjo de la Maršas. – Įsakykite skubiai jus rengti. Taip... Iškilmingai. O aš tuo tarpu nors pavalgysiu, o tai visą dieną ant kojų... Na, štai, kad ir jūs – mokate patogiai įsitaisyti, galėtumėt mane į savo būrį priimti kokiu leitenantu...

- Jostai, rengiamės... – jau gerokai įkyrėjusį Olivje juokelį nuleidau negirdomis.

Smalsumas buvo nenumaldomas - net kiekviena ląstelė zvimbėjo. Kaip ten be būtų, bet su imperatoriais dar reikalų neturėjau. Ir šis Frydrichas, vienok žinomas istorinis personažas. Šventosios Romos imperijos imperatorius, kaip jie vadina – kaizeris, Italijos karalius, Vokietijos karalius, Štirijos ir Austrijos kunigaikštis... (v.p. Štirijos kunigaikštystė, vok. Steiermark, centrinis miestas Gracas (Graz). Kunigaikštyste buvo nuo 955/976 m. iki 1803 m., Imperatoriai į ją turėjo paveldėjimo teises, vėliau tapo Austrų-Vengrų karūnos žemėmis, o po pirmo pasaulinio karo pietinė Štirija atiteko Serbijai, Chorvatijai ir Slovėnijai, o šiaurinė – didžioji dalis liko Austrijai)...

Na gi žiūrėk, tu man, kur mane vėjai nupūtė... Čia tai lygis! Tuką taip pat su savimi pasiimsiu – iškilmingiau atrodys, na ir pats Tukas tegu šildosi mano triumfo spinduliuose.

- Leitenante Loganai, vyksi su manimi. Pasiimk keturis arkebūzininkus... Ir tegu persirengia...

Apsirengimas ilgai neužtruko. Olivje nespėjo net trečdalio padėklo sušlemšti. Jostas stengėsi, o Matilda, puikiai suprasdama šio reikalo svarbumą, jam gelbėjo. Vis tik ne kiekvieną dieną, mylimą vyrą ant kilimėlio pasirodyt priešais imperatoriškąsias akis kviečia. Akimirksniu mane apkaustė geležimis, apkabinėjo auksiniais blizgučiais, sušukavo ir net iškvėpino. Na štai, galima ne tik, kad pas imperatorių, bet ir pas popiežių vykti. Įdomu, o su Frydrichu imperatorienė ar bus?

Pabalnojo Rodeną. Šiam ištikimam draugui sužeidimai jau apgijo, o ir jo eksterjeras gerokai iškilmingesnis nei Kaprizo.

Valdovai susitikinėdavo neutralioje teritorijoje tarp savo armijų. Ten deryboms buvo pastatytas milžiniškas paviljonas, virš kurio plevėsavo abiejų monarchų herbinės vėliavos. Imperatoriaus vėliavoje puikavosi jau puikiai pažystamas dvigalvis juodas erelis su raudonomis ir balta juostomis padalintu skydu ant pilvo. Na, o Karolio vėliava buvo gana smarkiai sudėtinga kampuose auksinės lelijos mėlyname fone, stilizuoti liūtai, persipynusios juostos ir taip toliau.

Derybininkų saugumą užtikrino abiejų valdovų gvardijos. Burgundų – asmens žandarų kuopa, o imperatoriaus – imperatoriškųjų riterių kuopa. Šitie tai gana savotiška publika – piršto tarp dantų nekišk... Netituluoti imperijos didikai, tiesioginiai Frydricho vasalai ir nepaklūsta niekam, išskyrus savo šeimininkui. Beje, jie turi teisę bet kada įeiti net į imperatoriškuosius pasitarimus, tačiau atstovų Reiche neturi. Jų valdos – visa imperija. Imperatoriaus akys, ausys ir kalavijas, o esant reikalui - baudėjai.

Vos nešnypšdamas iš skausmo nulipau nuo žirgo. Krūtinė dar nenumaldomai skauda. Mintyse sukalbėjau maldelę ir įėjau į palapinę.

Na ir...

Didelėje patalpoje, prieangiu net nepavadinsi, priešais darbo kabinetą-salę, kurioje vyko pačios derybos, grūdosi abiejų valdovų dvariškiai. Kai kurie burgundai ir vokiečiai visai taikiai plepėjo, bet didžioji masė tai buvo persiskyrusi į dvi stovyklas ir, iš aukšto šnairuodami į buvusius priešininkus, stipinėjo skirtinguose kampuose.

Aš nusprendžiau neišsiskirti iš didžiosios masės ir, kol heroldas su pranešimu apie mano atvykimą nupėdino į kabinetą-salę, priėjau pasisveikinti su senjoru de Raveštainu – šeštosios ordonansinės kuopos kondjukto, kuriai mano kompanija ir priklausė. Jis kaip tik kalbėjo su Kompobaso kontu ir Džonu Midletonu – anglų lankininkų vadu. Jie taip pat buvo mano pažystami. Taip, taip, statau tiltus, tvirtinu ryšius – populiarumas kaip ant mielių auga. Tuką, beje, taip pat visi pažysta ir elgiasi kaip su sau lygiu. Štai ir dabar nupėdino pasisveikinti su pažystamais dizanje (v.p. 1471 m. ordonansinė kuopa buvo dalijama į dešimt dešimtukų – skyrių, o skyrius į dvi „kameras“ – dvi porines dalis – į 6 ir 4. Dizanje vadovavo kartu ir skyriui, ir „šešetukui“. Primenu, kad žandarų kuopa buvo skaičiuojama pagal riterius, tai yra viename dešimtuke galėjo būti apie šimtas ir daugiau karių ir tarnų).

Persimečiau su de Raveštainu keliais bereikšmiais žodžiai ir pasisukau į imperatoriškuosius buvusius priešininkus. Reikia pripažinti, kad vokiečiai nuo prancūzų gana ženkliai skyrėsi. Viskuo. Išdidžiai šalti, susitingę, snukiai šiaurietiškai grubūs...

Oj... O tai lyg ir apie mane...

- ...tai jis!.. – išgirdau pernelyg garsiai pasakytas pokalbio nuotrupas. Mano pusėn linktelėjo vilkintis apsiaustą su ereliu ir į kastenbrustą įsispraudęs barzdočius, kuris kalbėjosi su kažkokiu jaunuoliu.

- ...gaila, kad jis nepapuolė į mano rankas... – Jaunasis vokietis karingai pakėlė smakrą su savo smaila barzdele ir padėjo ranką ant kalavijo efeso.

- ...užtat jam papuolė fon Rozenbergas... – barzdočius pašaipiai pažvelgė į savo pašnekovą. Ur dabar Klausas Saksonijos kunigaikščiui skolingas tūkstantį florinų už savo išpirką. Turės perleisti trečdalį savo žemių...

- ...aš ne Rozenbergas... - jaunuolis tiesiog akyse ėmė degti kaip degtukas.

Pokalbį girdėjau labai neaiškiai, bendras gaudesys slopino kai kuriuos žodžius, bet esmę pagavau. Kalbėjo apie baroną, kurį buvau paėmęs į nelaisvę.

Tiesiog akivaizdžiai nužiūrėjau jaunąjį vokiečių išsišokėlį ir kaip galima pašaipiau nusišypsojau. Žinokis.

Na-a taip... Arogancija manyje auga tiesiog su geometrine progresija. Matomai tai aplinkos įtaka. Tarsi būčiau gimęs kokio didiko šeimoje, blyn...

Pažlibinau į burgundus... Dieve mano. Viena diduomenės grietinėlė. Net Didysis burgundijos bastardas Antuanas, Roš-en-Ardeno kontas, senjoras de Bevrė, de Krevkeris ir de Vasis, de Granpre kontas, de Gijenas ir de Šato-Terji... ir dar ten kažkokie, kad juos kur visu... Po velnių, ir taip neįsivaizduoju, kaip galėjau tokį kiekį titulų įsiminti. Ne kitaip, kaip Tuko įtaka... Antuanas, man simpatijas keliantis žmogus, gal todėl, jog taip pat buvo bastardas? Jis buvo nesantuokinis Pilypo Gerojo (v.p. Philippe III le Bon) – Karolio tėvo sūnus (v.p. Didysis Burgundijos bastardas. Anthony Bastard of Burgundy or Le grand bâtard, 1421 – 1504-03-05, žymus to laikmečio politikas, diplomatas ir t.t.).

Jis buvo Auksinės Vilnos ordino kavalierius. Brolis juo pasitikėjo ir turėjo plačius įgaliojimus – praktiškai net komandavo jo armijai... Nors už Karolį ir aukštesnis, bet ganėtinai panašus į jį panašus – vis tik tėvas tas pats.

Bastardas Antuanas, tarsi išgirdęs mano mintis, pasisuko ir mostelėjo ranka pasisveikindamas, tad teko prie jo prieiti.

- Barone, mes čia jau lažinamės kam Frydrichui jūsų prireikė. Apšvieskite, prašome.

- Taip, apšvieskite mus, barone... juk jūs tikriausiai viską žinote... – pasigirdo dvariškių, kurie buvo apsupę Antuaną, balsai.

Aš, nužvelgdamas šią grupelę padlaižių, sekundėlę palaukiau... Niekuo neišsiskiriantys šakalai, kurie laukia kada jų valdovas juos apdovanos savo šviesybės kruopelėmis. Ne... ne mano lygis. Na ir nesiruošiu aš taip žemai kristi. Ignoruodamas Antuano svitą, pasisukau į bastardą ir pasakiau:

- Jūsų šviesybe, man tai tokia pati mįslė, kaip ir jums, tačiau šiokių tokių minčių turiu.

Antuanas skatindamas kalbėti toliau linktelėjo:

- Kalbėk, mano drauge.

- Prašys perleisti jam mano galvažudžius, kurie taip šauniai moka nuvaryti priešo barkas su provizija. Beje, porą vyno statinaičių iš šios barkos aš jau ryte nusiunčiau į jūsų palapinę, jūsų šviesybe.

- Cha... – Antuanas nusijuokė. – Nuostabus jūsų sąmojis, barone. Jokiu būdu savo galvažudžių jam neperleiskite. Žmonės mokantys į namus nešti grobį mums patiems pravers. Beje, atvykus į Burgundiją kviečiu jus į Šato-Terji (v.p. pranc. Château-Thierry). Ten puiki medžioklė – jėgeriai giriasi, kad prirodys kokią dešimtį tauriųjų elnių.

- Be jokių dvejonių, jūsų šviesybe... – ir nusilenkiau lydimas pavydaus gaudesio.

Nuėjau pas Tuką ir nusivedžiau jį kiek į šoną.

- Brolau... staigiai nusiųsk ką nors į stovyklą ir įsakyk dvi statinaites malvazijos pristatyti į didžiojo Bastardo palapinę. Staigiai, o tai dar sugadinsi „didžiąją politiką“...

Štai taip ir tvarkomi reikalai Burgundijos dvare. O kas dar laukia...

Nuotaika pakilo iki debesų. Na gi, tai kada čia tuos pyragaičius dalins? Ne šiaip sau gi tas „ober-doičius“ pareikalavo mane pastatyti jam prieš akis... Asmeniškai aš tai visai nieko prieš dar vieną baroniją neturiu. Visai nieko prieš, jei tai būtų baronija su vynuogynais prie Reino. Bet čia ir dar vienas aspektas – po imperatoriaus pyragaičių, Karolis turėtų pasirodyti ne mažiau dosniu. Vienareikšmiškai. Čia tokie valdovų žaidimai: Karolio „pompa“ turėtų būti dviguba nei Frydricho – ne jo būdui pasirodyti menkesniu net smulkmenose. Na taip... aš to norėčiau. Bet kas ten iš tiesų bus – neaišku. Su visokiais valdovais tai ir subinėj akis turi turėt...

Na, bet aš vis tik tai šaunuolis...

- Jūsų mylista, einame... – pasirodęs heroldas šiurkščiai nutraukė mano svajas ir pagyras.

Nuėjau su juo į kabinetą ir priklaupiau net nespėjęs į nieką normaliai įsižiūrėti. Šmėstelėjo tik kažkieno veidas su stambiu atsikišusiu žandikauliu... Po velnių... tai gi ir yra pats Frydrichas. Dar kai buvau savo anojoje epochoje, buvau skaitęs, kad visi habsburgai turėjo netaisyklingą sukandimą, kurį paveldėjo iš Kimburgos Mazovietės (v.p. lenk. Cymbarka Mazowiecka; ~1394-1429. Algirdo duktė, Jogailos dukterėčia, Gediminaitė. Pagal legendą, ji buvo neįtikėtinai stipri – galėjo net vinį plikom rankom iš sienos ištraukti. Habsburgai nuo XV a. iš tiesų pasižymėjo apatiniu plačiu žandikauliu, tačiau, nors jos atžalos jau pasižymėjo stamboku, bet neišsiskiriančiu žandikauliu, ši Kimburgos „dovana“ progresavo vėlesnėse kartose, kai habsburgai norėdami išlaikyti valdžią pradėjo tuoktis su ganėtinai artimais giminaičiais). Ši didinga moteris, kaip sako legendos, buvo tokia stipri, kad rąstus kilnojo, o jos stiprūs genai visiems savo antspaudą paliko...

- Stokite, mano drauge... – pasigirdo žemas ir kiek kimokas balsas. Žodžiai buvo ištarti prancūziškai, bet su gana stipriai juntamu akcentu.

Frydrichas, aišku, kalba. Aš kiek padvejojau ir, pasirodo, neapsirikau... Prašymą, didžiuodamasis savo vasalo elgesiu, pakartojo jau pats Karolis:

- Stokite, barone, mes įsakome jums...

2016-08-03