"Armanjako šalis. Rutjeras". XIV skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-09-26

Ji nustėro... ir regimai nusiminė - jokių palaidų žaidimų nepamatė... niekas į jos dukružėlės garbę nesikėsino.

- Aš... aš... – pralemeno, - aš štai jums, jūsų mylista, - kamizą atnešiau (v.p. pranc. camise – kamiza, tai apatiniai/naktinai, dažniausiai ilgarankoviai, tunikos formos paprasto kirpimo marškiniai. Vyriškos kamizos  iki kelių, o moteriškos iki kulkšnies. Tai marškinių pirmtakas. Kartais juos nešiodavo ir kaip viršutinius rūbus, perjuostus diržu. Kamizos dažniausiai buvo siuvamos iš lino, bet turtingieji nešiodavo ir šilkines). Juk nedera su kruvina vaikščioti...

- Ačiū, madam Gvendolina... – pasistengiau, kad padėka nuskambėtų itin sausai.

Ir vėl moteriškos pinklės ar tiksliau spąstai su gyvu jauku... Tos moterys... Ot štai špygą jums! Aš jau seniai įtariau, jog įvykiai gali pasisukti štai tokiu kampu – todėl pažų sargybą už durų ir išstačiau. Kad ir kokia arši katė bebūtų, bet visos grietinėlės tai negaus. Ir taip jau dėka manęs palikimą šiandien gavo. Dar nori man ant sprando ir savo dukrelę užkrauti? Ar ne per daug nori? Snukis nepyš?

- Pakvieskite čionai mano pažus. Jie padės man persirengti, o jus abi - paprašysiu palikti kambarį...

Nulydėdamas akimis nusivylusias moteris,  mintyse susukau milžinišką špygą. Na ne jūsų aš lygio, mielosios. Tokie fokusai su manimi nepraeis. Aš, taip sakant, manojo Šarlio (v.p. Karolis, Karalius) vedybinės strategijos rezervas. Ir iš vis... užsisėdėjau aš savojoj baronijoj. Nebenoriu kaimietukių - laikas sparnus apie kilmingąsias rėžt...

Laikas į Burgundiją.

O Šarlotė?.. Dievai nematė tos Šarlotės... Kiek dar tų tokių šarločių bus...

Likusią dieną, kai reikėjo, į merginą ir jos motušę kreipdavausi pabrėžtinai oficialiai. Būtent pabrėžtinai – tai turėjo reikšti, jog jų klastingus planus perkandau ir... ir atleidau.

Mielosios damos visiškai atvirai buvo nusiminusios ir liūdnos.

Ypač Šarlotė. Nežinau ar ji turėjo nors kokią nuovoką apie motušės kėslus, bet susidariusi situacija mane gerokai atšaldė – susidomėjimas dingo. Atleisk mergaite... bet taip jau būna.

Tačiau dovaną iš jos priėmiau. Du šeškų perus. Mieli ir labai švelnūs žvėreliai. Net labai naudingas gyvūnas. Puiki dovana. Jie gerokai geresni žiurkių ir kitų graužikų medžiokliai nei bet kokios katės. Pilyje įkurdinsiu su visais patogumais, o tai jau žiurkės ant galvos vos nelipa.

Na ir dar Feną su Fiorovančiu priversiu Matildos portretą su šešku ant rankų nutapyti. Jei neklystu, berods dabar tokie portretai – tai renesanso klasika.

Ir Jeronimą Boschą... Nors su juo tai neaišku. Gal ir neverta, o tai šio „draugelio“ galvoje tik pragaro aistros puikiai išeina. Neteko girdėti, jog būtų tapęs portretus.

Pjautinė žaizda ant peties nelabai trukdė, tad mėgavausi valgiais ir vynu, o nuo likusių svečių sąmoningai laikiausi per atstumą, nors šie tiesiog kaip išsilydę liaupsino mano žygdarbį. Ypač damos ir jų motušės.

Tik kiek daugiau paplepėjau su ševalje Varnchouterenu.

Na ir priplempiau aišku taipogi su juo.

Bendoje visumoje, tai vestuvės nusisekė. Daug vyno, skanaus valgio, linksmybių ir muzikos... ir peštynės su mano betarpišku dalyvavimu.

Ir dar pravardę gavau. Svečiai prilipdė... Nugirdau ir artimieji įskundė: „Žiaurieji Ašmenys“ arba „Negailestingųjų Ašmenų Baronas“. Kiek stebino - kodėl „žiaurieji“?..

Neabejoju, kad ši pravardė prilips. Gandas apie dvikovą bus perkramtytas, suvirškintas, o kartu ir ta pravardė nukeliaus pletkų ir gandų pavidalu per visą Brabantą. Na ir tegul... Ir pravardė tiks... Nors iškilmės tai man po viso to nublanko ir nublėso. Velniai griebtų...

Ir vėl grįžo įkyrios ir graužiančios mintys apie kerštą Vorui. Be jokių vilčių įgyvendinti šias svajas. Nerealu...

Nelikau nakvoti. Nors ir labai įkalbinėjo.

Palydėjau jaunuosius į miegamąjį, o jei tiksliau, tai Brungildai padėjau nutempti visiškai nusitašiusį Loganą.  Po to, pagal paprotį, kaip vestuvių liudininkas, pastovėjau šalia jaunųjų lovos su apnuogintu kalaviju, kol neišgirdau garsaus „oj...“. Nagi visiškas idiotizmas, gi – juk Brungilda tai našlė – koks dar „oj“ ar „ai“?!

Išėjau iš miegamojo ir svečiams paskelbiau, jog santuokos konsumacija įvyko (v.p. lot. consummatio - užbaigimas. Nors plačiai priimta nuostata, kad konsumacija tai skaistybės įrodymo liudijimas, tačiau iš ties Vakarų Europoje viduramžiais tai dažnai būdavo būtinas ritualas, kadangi santuoka be konsumacijos liudijimo nebuvo laikoma tikra arba buvo laikoma fiktyvia. Šį paprotį palaikė ir bažnyčia. Kaip pavyzdžiui, jei, dėl politinių, turtinių ar kitų priežasčių buvo sutuokiami nepilnamečiai, santuokos konsumaciją buvo galima atidėti iki pilnametystės ar subrendimo. Tuo atveju, jei konsumacija vis tik neįvykdavo arba nebuvo ją patvirtinančių liudytojų, tai ir bažnytinę santuoką bažnyčia galėjo anuliuoti be jokių pasekmių – buvo laikoma, jog santuokos nebuvo). Žodžiu, paliudijau, jog santuoka pilnai įsiteisėjo.

Idiotiškas paprotys... gerai, kad nors žvakės laikyti neprivertė.

Štai taip...

Nedelsdamas atsisveikinau ir išvariau į savo Guteną. Ryt ir poryt kaip reikiant pasilinksminsiu ir pasivysiu – juk vestuvės vyks tris dienas...

 

2016-09-26

 

 

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus pabaiga. 2016-08-02

Praslydęs tarp plieninių ietigalių smeigiau talvaru į pražiotą pikinieriaus burną ir kartu baklerio smaigalį suvariau į jo rikiuotės kaimyno gerklę... Pajutau, kad su bjauriu džerškėjimu dvi ietys pasiekė mano kirasą ir pasisukau šonu. Mojuodamas talvaru išsilaisvinau, bakleriu atrėmiau tesako smūgį ir kirtau per priešo ranką, kurios priešininkas nespėjo atitraukti. Atgaliniu mostu perkirtau barzdotą snukį ir parmuštas kažkokio sunkaus ir smirdančio kūno nusiritau ant žemės.

Per goržetą praslydo durklas, o ant rankos su bakleriu užmynė storos odos kurpe apauta koja...

Tik dėka kažkokio stebuklo pavyko pasikreipti ir kardo rankenos antgaliu  į raudoną vokiečio, kuris buvo mane prispaudęs, rėkiantį, pilną supuvusių dantų snukį. Pavyko jį numesti ir dar nespėjus pakilti ant kelėnų pajutau kelis smūgius į nugarą. Mesdamasis, kad kirasa atlaikytų, nemačiom, plačiu mostu kirtau kelių lygyje. Apimtas beviltiškumo sustaugiau ir pakilau. Pasisukau vietoje ir kirtau per kirvį laikančią ranką ir perrėžiau kito knechto gerklę.

Pabandžiau apsidairyti ir pastebėjau leitenantą van der Veldę, kuris kiekvienu savo pabaisiško dvirankio kalavijo mostu prakirsdavo ištisas properšas vokiečių gretose. Šalia jo darbuodamasis dalgiu sukosi Tukas, kur kirtosi su seniai savo ietis sulaužiusiais ietininkai.

Viskas baigia suirti...

- Gre-e-e-ta! Rikiuotis, velnio išperos! Visi į ir-i-i-kiuotę! Suglaust gretas!

Rutjerai išgirdo ir paklusę ėmė telktis į glaustą eilę ir ėmė žingsnis po žingsnio stumti vokiečius atgal. Mokiniai ietininkams padavinėjo numestas ir atsargines ietis ir taip pat stojo į rikiuotę greta karių. Nuo redutų, iššaudę visas strėles pribėgo arbaletininkai ir įsiliejo į falangą.

Šauksmai, žvangėjimas, poškėjimas, aimanos riksmai ir širdies beprotiškai garsūs dūžiai susiliejo į vientisą ūžesį...

- Į priekį!!! Pirmyn! Kra-a-au-ujo Kry-yžiu-sss!.. – surikau apimtas kažkokios nepaaiškinamos euforijos ir petys į petį su kitais rutjerais įsikirtome į sudrebėjusius irk au žengtelėjusius atgal knechtus.

- A-a-a-a!!!  - kirtau per pasisukusio sprukti vokiečio šapelį perkirsdamas ir šalmą, ir galvą. Pavijau antrąjį ir įsodinau jam tarp menčių grūdytą baklerio spyglį, bėgime numušiau į šoną trečiojo kardą ir iš inercijos su juo susidūręs jį išverčiau iš kojų ir įsmeigiau talvarą į jo gerklę…

Staiga į smegenis, kurios visiškai buvo užlietos euforijos ir adrenalino, smigo blaivi, bet siubinga mintis… Ribaudekinos!

- Gu-u-ult! – tiesiog vedinas dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus instinkto, kuris tik išgirdęs šūvio plojasi ant žemės, surikau ir ksuvokdamas jog rutjerai manęs nesupras išstaugiau: - Atgal! A-a-atgal!.. Į redutą!!!

Griausmas…

Dūmai…

Smūgis į krūtinę…

Skambesys ir tamsa…

- Tu čia kur dabar susiruošei? Grįžk ir atsimink: Armanjakai niekada nemeta nebaigtų darbų. – Neaukštas, bet stambus, vilkintis gotiškus šarvus, apsiaustą, ant kurio buvo išsiuvinėtas herbas su stovinčiais piestu liūtais kiekvienoje skydo ketvirtyje, vyras su klyno pavidalo barzdele atsistojo priešais ir griežtai bet geranoriškai pasižiūrėjo ir ištiesęs ranką, lengvai pakedenę mano plaukus dingo rūke.

- Och, Žanai... amžinai tu skubi... – maža ir grakšti mergina su turtinga aukso spalvos suknele ir kūdikiu ant rankų nusijuokė taip, tarsi būtų suskambėję tūkstančiai varpelių, papurtė galvą su auksiniais nuostabiomis bangomis krentančiais plaukais ir pervedusi delnu per mano kaktą taipgi dingo rūke.

- Eikš pas mane... Eikš... – Prieš akis išplaukė griežtas, bet labai gražus moters veidas, kurio nebjaurojo net vienuoliško aprėdo gaubtas... ir vėl viskas ištirpo, o į akis rėžėsi ryškūs saulės spinduliai.

Pasikėliau ant alkūnių ir iš karto apimtas deginančio skausmo krūtinėje suaimanavau...

Apsidairiau.

Lavonai... Visur lavonai ir kraujo balos... Šleikštus vidurių ir išmatų tvaikas...

Velnias, velnias, velnias... Kur aš ir prie ko čia mano tėvas, motina ir Žana... kad kur kas man į dūšią prispjautų...

- Jis gyvas! Kapitonas gyvas! – netoliese pasigirdo keletas šauksmų ir kartu su jais pradėjau suvokti aplinką – atsitokėjau.

Įsirėmiau rankomis į žemę, pakilau ant kelių ir iš karto keletas stiprių rankų mane pastatė ant kojų.

- Atgal, į redutą!.. Jie tuoj vėl šaudys!..

- Vokiečiai atsitraukė, kapitone!

-Mes juos sumušėme!

Atsirėmęs į paslaugiai pakištą petį ir vilkdamas paskui save ant riešo dirželio besilaikantį talvrą niklibinkščiavau reduto pusėn. Grįžau. Atsisėdau. Atsirėmiau nugara į fašinas ir pamačiau per tiltą perskriejusį heroldą. Tiksliau jo padėjėją – persevaną. Visai jaunas vaikinukas, kuris sustabdė arklį ir nušokęs ant žemės bei iškalbėję kažkokią įmantrią ūvertiūrą, iškilmingai išrėkė:

- Jo šviesybė Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikštis Karolis Drąsusis įsako jums atsitraukti ir grįžti į stovyklą. Šventosios Romos imperatorius Frydrichas Habsburgas (v.p. Friedrich III aus dem Hause Habsburg; 1415-1493 m; valdė 1452-1493) atsiuntė pasiuntinius su taikos pasiūlymais. Šlovė Burgundijai!

O kaip...

Nekreipdamas dėmesio į heroldo pagalbininkėlį ir bevek net nesuvokdamas jo šnektos pašnairavau į savo kirasą...

Krūtinės plokštė buvo pralaužta, o skylėje laikėsi įstrigęs nedidelis švininis sviedinukas...

Visai mažas...

Kokių trijų centimetrų...

Į mane pataikė kulevrinos sviedinys! Blyn!!!

Aš gyvas!!!

- …monsinjore… monsinjore… Pergalė! Mes laimėjom…

Pakėliau galvą ir priešais pamačiau savo ištikimąjį draugą ir ginklanešį Viljamą Loganą pravarde Tukas. Škotas šypsojosi per visą savo įraudusį ir purviną veidą ir dar kažką rėkė. Jo šarvai, kurie dar ryte taip gražiai ir viliūkiškai spindėjo, pavirto į kažkokią sumaigytą ir subadytą konservų dėžutę. Ant pakaušio nuslinktame salade styrojo nulaužta arbaleto strėlė, antveidis sulaužytas, o kairys antpetis išplėštas su visomis „šaknimis“. Ant peties dabar žiojėjo skylė pro kurį buvo matoma pošarvinė šimtasiūlė ir į visas puse karojo dirželiai... Svarbu gyvas. Brolužis Tukas...

O kur Joachimas? Atmintis išsaugojo vaizdelį, kuriame leitenantas, kaukdamas kaip vilkas, bandė iš perkirsto knechto kūno ištraukti įstrigusį dvirankį...

- Kur der Veldė? – timptelėjau už apsiausto pirmą pasitaikiusį rutjerą. – Atsakyk, nelabasis, kur Joachimas?

Iš jo nudelbtų jo akių viską supratau...

- Padėk... – Atsistojau ant kojų ir su siaubu suvokiau, kad mano kompanijos jau nėra. Aplinkui stumdosi daugių daugiausia – dvidešimt žmonių. Ir dar panašiai tiek pat guli sužeisti už reduto... Kraujuoti, apkapoti, bet, laimei, gyvi... Kompanija mirė... Kaip iki šiol mirė beveik keturis kartus. Bent jau taip pasakojo Gutenas... Mirdavo ir atgimdavo...

Ir vėl atgims! Prisiekiu!..

Sugrabaliojau talvaro rankeną ir iškėlęs kardą į viršų, surikau:

- Kruvinasis Kryžius nemirtingas! Tegyvuoja rutjerai!!!

- Kry-y-yžius! – nuaidėjo iškilmingas samdinių kriokimas, kurį netikėtai palaikė ir saujelė gyvų lobardų ir kraujuojantis, sukapotais šarvais ir kaip visada girtas, jų leitenantas grafas Vincentas de Grimaldis.

 

2016-08-02

"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus tęsinys. 2016-08-01

Deja, bet nors serpantinos ir nebuvo itin galingos, tačiau žalos pridarė – ir visai nemažos. Jau pusę pabūklus aptarnaujančio personalo ir dešimtį arbaletininkų teko išsiųsti į užnugarį – jiems gana stipriai kliuvo nuo skeveldrų ir daužomo palisado atplaišų. Dar vienu visai vykusiu pataikymu pažeidė ir veglerį. Laimei ne kritiškai, tačiau nutraukė koją lombardui ir iš karto užmušė du flamandus.

Maestro Rafaelis sekančiu savo šūviu pataikė į išsirikiavusius už savo artilerijos vokiečių pėstininkus ir artilerijos kinkinius. Kiek užmušė – nežinau, bet tikiuosi, kad daug. Turiu galvoje ne arkliukus, o imperatoriškuosius karius. Po šio šūvio vokiečiai atsitraukė kiek toliau- beveik iki vagenburgo.

Bet vis tiek šie „mainai“ ne mūsų naudai. O abu pabūklai vėl išėjo iš rikiuotės – vienam lūžo ratų ašis, o kitam per pusę, nutraukdamas patrankos įtvirtinimus, skilo lafetas. Vistik šūdina ta viduramžiška artilerija. Bet nieko, prisižiūrėjus šių vaizdelių, jau turėjau kelias mintis, kaip patobulinti šią kvailą padėtį. Belieka tik išgyventi ir surasti gerą meistrą.

Iki pietų kompanija neteko dvidešimt trijų žmonių: aštuoni žuvo, o penkiolika daugiau ar mažiau sužeisti. Lombardai tai dar daugiau – apie trisdešimt. Nors gerai kad ietininkus išsiuntėme toliau – iki jų sviediniai dar nenulėkdavo – ten nuostolių nebuvo.

Antrosios baterijos pabūklai dar nešaudė. Pabūklininkai kartu su mokiniai kasė ir ruošė jiems poziciją su nuolydžiu pagal visas taisykles, kad patrankos po šūvio atatrankos turėtų pakankamą grįžimo eigą. Meistras Rafaelis neleido su jomis eksperimentuoti, taip kaip su pirmąja pora – vis tik tai paskutiniosios mūsų patrankos. Jei jos bus pažeistos – liksim be dantų.

Atjojo heroldas ir atnešė Karolio įsakymą laikytis toliau. Žodžiu laikytis, o visa armija, su juo pačiu priešakyje, mus stebi ir žavisi mūsų drąsa ir ištvermingumu ir taip toliau, ir panašiai , ir dar visokių nesąmonių tame pačiame stiliuje... Jis, kaip ir aš, puikiai suprato, kad siųsti mums į pastiprinimą papildomų patrankų, nėra jokios prasmės. Jas vokiečių pabūklai lygiai taip pat sumaitos. Čia reikėjo statyti iš karto porą artilerijos baterijų  su gerokai moderniškesnėm ir toliau šaudančiom patrankom ir įtvirtinimus ruošti atsižvelgiant į jų galimybes ir poreikius. Štai tada jau būtų tikras patas (v.p. šachmatų terminologija pranc. pat, it. patta – lygiosios), kuris mums pasitarnautų. Nekoks, vis tik, iš kunigaikščio karvedys... nekoks...

Paliepiau pasitraukti iš pozicijų visiems, išskyrus pabūklus aptarnaujantį personalą ir stebėtojus ir kartu su Tuku ir lombardų leitenantu atsisėdome kiek nuošaliau. Jo šūdiną vynelį mes jau seniai pribaigėme, tad ramiai laukėme mums jo atneš pasiųstas mokinys. Na, o ką dar veikti, kai esi atsiduri artilerijos dvikovoje?

Arčiau vakaro meistras Rafaelis pagaliau iššovė iš savo likusių patrankų... Ir kaip bebūtų keista, tas kalės vaikas pataikė! Pataikė! Tikras artilerijos virtuozas – ne kitaip! Akmeninis sviedinys nunešė dvi serpantinas ir rikošete nudardėjo per jas aptarnaujantį personalą. Jų šauksmus vėjas atnešė net iki mūsų. Geras garsas, turėčiau pasakyti!

Antrasis sviedinys krisdamas suskilo į daugybę gabalų ir sudirbo kaip skeveldrinis sprogmuo. Panašu, kad kliuvo kažkokiam svarbiam asmeniu. Kokiam – neaišku, bet imperijos karių gretose prasidėjo baisus lakstymas ir kleketavimas. Gaila, kad neturiu jokio žiūrono. Kol kas ištraukiami monokliai – monokuliarai, labai didelė retenybė ir kainuoja ne mažiau kaip kokia bombarda.

O svarbiausia – serpantinos užtilo!

Tiesa, liūdino tai, kad mums beliko tik viena patranka. Vienas vegleris sprogo į metalinius skutelius ir užmušė beveik visus jį aptarnavusius pabūklininkus. Ačiū Dievui, kad nors maestro Rafaelis liko gyvas, nors jį gana stipriai kontūzijo ir jam apdegė veidas. Italas visiškai apkurtęs purtė galvą kaip išprotėjęs psichas. La-a-a-bai liūdnas vaizdelis, turėčiau pasakyti... bet tikiuosi, kad atsigaus – viduramžių žmogeliukai gerokai tvirtesni, nei dvidešimt pirmo amžiaus individai...

- Monsinjore... Panašu, kad ietininkus reikės grąžinti į pozicijas... – sunerimęs šūktelėjo tukas nuo brustvero (v.p.: vok. Brustwehr, angl. breastwork; pažodžiui – „krūtinės apsauga“– iš grunto supiltas ar iš grunto maišų sukrautas pylimas įtvirtinimuose, apsaugantis šaulius ir stebėtojus nuo kulkų ir skeveldrų).

- Jau lenda?

- Kol kas ne, jūsų mylista, bet kolonas jau formuoja.

- Siųsk pas Joachimą. Greit... – įsakiau škotui ir pasisukau į leitenantą Grimaldį. – Na, ką, Vincentai? Ką manai?

Italas, nors jau buvo spėjęs prisipliumpinti vos ne iki nukritimo, bet dar mąstė pakankamai blaiviai. Jis užropojo ant brustvero, pasidairė į imperatoriškuosius pėstininkus ir pasisukęs gailiai pareiškė:

- Kaip čia tau, Žanai pasakius... Gal geriau garbingai atsitraukim? Likusią patranką prisikabinsim ir atsitrauksim... Vis tiek didvyriai... Va kiek išsilaikėme...

- Ir net nemąstyk! – nutaisiau žvėrišką snukį.

- Na, tada… - Leitenanatas skėstelėjo rankom.

- Šauliai į plyšius tarp redutų už palisado liekanų, ietininkus – flanguose. Kairys šonas tavo, o dešinys mano. Juk tu tai norėjai pasakyti?

- Na, taip… - italas gailiai atsiduso. – Įkalbinėjo gi mama mane ženytis, o aš nepaklausiau…

- Mamos visada reikia klausyti, Vincentai. Eik, komanduok gi... – pasakiau ir nuo saulės spindulių pridengęs delnu akis pabandžiau įsižiūrėti į puolimui besiruošiančius priešus.

Beveik suformuotos trys kolonos po šimtą ietininkų, kelios dešimtys kulevrinierių ir mažiausiai dvi riterių vėliavos. Tuo tarpu pas mane liko apie šešiasdešimt arbaletininkų, pusšimtis kutilje ir šimtinė ietininkų. Skaičiavau, aišku, kartu su lombardais... Nieko paguodžiančio. Užsakinėt sau mišes - ankstoka, bet ir vilties mažoka. Na ir tiek to, niekas į samdinius manęs varu nevarė – pats į jų gretas per neaprėpiamą savo kvailumą įšokau - tad verkti nėr čia ko...

Vos nepraradau gerklės versdamas arbaletininkus ir mokinius pakelti savo šiknas ir apsmaigstyti visokiais aštrumynais iš nuolaužų ir kuolų visus praėjimus ir šiaip ant jų išversti visokias nuolaužas ir akmenis. Jei, nors vilties ir maža, pirmieji atakuos raiteliai – tebūnie jiems siurprizas.

Pamatęs savo pažą Jostą, pasišaukiau jį arčiau.

- Kojas į rankas ir, kad man greit... leki pas mūsų kondiukto poną Bernarą de Raveštainą ir praneši jam, kad artilerijos dvikovoje pavyko išdaužyti visą priešų artileriją – iš viso apie dvidešimt pabūklų, bei padaryti nemenką žalą imperatoriaus pėstininkams ir artileristams. Mūsų nuostoliai – penki vegleriai ir apie penkiasdešimt žuvusių ir sužeistų. Šiuo momentu esame atakuojami skaitlingesnio priešo: kavalerijos ir pėstininkų. Pozicija kol kas mūsų ir jos atiduoti nesiruošiame. Supratai? Pakartok...

Berniukas išsitempė kaip styga ir išbubeno viską žodis žodin.

Geras pažas... Priglaudžiau aš jį Gentoje. Berniukas uždirbdavo duonai degindamas anglį ir aš, pravažiuodamas pro šalį, pamačiau, kaip jį meistras daužo mediniu šiūpeliu visai nežiūrėdamas kur vargšui kliūva ir atrodė, kad vaikis tuoj ir visai kvapą išleis. Prisiminiau Fransua ir įsikišau... Apkūnokam išgamai veidą „padailinau“, „pastačiau“ į vietą, o po to išpirkau Jostą už du siurveirus. Paprasčiausiai pasiimti negalėjau: atsivilko miesto valdytojas su sargyba, tad teko sumokėti. Flandrija vis tik. Kilmingojo titulu čia ne itin pasimosikuosi, tad sukėlus peštynes, galėjo kilti neadekvatus skandalas. Karolis savo armijai buvo griežčiausiai uždraudęs bet kokiu būdu kenkti savo pavaldiniams. Na ir velniop, tas monetas. Vaikinas buvo našlaitis ir jau gana ilgai vargo. O man kaip tik pažo trūko. Tad šis „pirkinys“ pasisuko visai tinkamu momentu. Jostas vos ne per akimirką išmoko visko kas jam priklauso mokėti, pasirodė besąs nedaugžodžiaujantis vaikinas, nuovokus, kruopštus ir aš dar nė karto nepasigailėjau, kad jį priglaudžiau. Bet, kaip ne keista, Fransua jis kažkodėl nepakeitė...

Fransua...

Velnias! Koks po velnių dar Fransua?! Francuaza! Apsuko ši mergiščia mane aplink pirštą, kaip kokį snargliuotą berną. Iki šiol, nors ir visai be reikalo, bet vis dar  piktinuosi. Lygiai taip pat priglaudžiau, sušildžiau, priartinau... Net priprasti suspėjau. Tukas, tai tas su juo, tai yra su ja, kaip su jaunesniu broliu elgėsi. Iki šiol nežino, kad Fransua – merga.

Ir ką? Svečiavomės mes fua grafystėje, kur vaikinas, bet jau tikrajame savo merginos Francuazos de Samatan pavidale ir liko. Ji tapo Magdalenos Prancūzietės, Vianos, Bearno ir Andoros princesės svitos mergina... Blyn... tikra gėda mano žilai galvai... Nesugebėjau mergos nuo berno atskirti... Kaip taip galėjo atsitikti? Nežinau, nesuprantu ir ko gero žinot nenoriu...

Žvilgsniu nulydėjau iš visų jėgų skuodžianti vaikį. Teisingai pasielgiau, kad išsiunčiau. Išgyvens. O taip tai be jokių abejonių, kad įlys į kovos sūkurį ir Dievai žino kaip ten baigtųsi.

Drausmingai žingsniuodami prisiartino ietininkai ir iš karto ėmė rikiuotis į falangą. Joachimas van der Veldė nušoko nuo arklio, nusegė nuo balno dėklą su dvirankiu kalaviju ir mokiniui paliepė nuvesti žirgą į užnugarį. Taip pat, kaip ir aš, nusprendė pėsčias kovoti. Na, ką gi, teisingai.

Prie mūsų priėjo leitenantas Grimaldis – jis mosikavo didoku dviašmeniu kovos kirviu. Lombardietis atrodė solidžiai ir baisiai – nors aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju kaip tokiam girtam galima eiti į kirstynes...

Na ir velniai jo nematė – susiruošė į kirstynes, tai susiruošė.

Tukas liko pats sau ištikimu – apsiginklavo koviniu dalgiu – gleivu. Šiandieną, savo paskyrimo leitenantu proga jis užsidėjo pilną milano šarvų komplektą ir atrodė daugiau negu įspūdingai. Šiuos šarvus aš jam padovanojau dar mūsų bendros istorijos pradžioje. Nuėmiau nuo bevardžio kavalieriaus, kurį nukirtau susidūrime su Gijomu de Monfokonu – kad jį kur velniai pragare užjodytų...

Mano gi ginklai tai buvo visai aiškūs. Talvaras ir bakleris su prisuktu ilgu umbono smaigu. Su dvirankiu pėsčias aš dar nerizikuoju. Dar pasimokinti reikia, o kol kas tik talvaras arba espada. Bet ankštoje kovoje – talvaras parankesnis. Ašmenys platesni ir storesni – mažesnė tikimybė sulaužyti. Laikas...

Praėjau išilgai rikiuotės, sustojau ir sekundę patylėjęs išrėkiau:

- Mes juk nesiruošiame gyventi amžinai? Bet neskubėsim! Pragare vieta vis tiek mums jau paruošta ir niekas jos neužims. Tiesa?

- Ti-ie-sa!

Netikiu aš tais ritualais ir prietarais... Visai... Bet jei senas rutjerų ritualas padeda – aš pats, asmeniškai, pasiruošęs jį kartoti nors dešimt kartų per dieną...

- Jie pajudėjo... – Joachimas plekštelėjo per mano petį.

- Jiems gi ir blogiau.

Imperatoriškieji raiteliai, pasidabinę visokiais ženklais, ženkleliais, vėliavėlėmis, vėliavomis ir nublizgintais šarvais, palaipsniui artėjo. Kol kas prilaikydami žirgus – kad paimtų pagreitį ir visus nušluotų nuo savo kelio kaip sniego lavina, paleis galopu, kai liks kokie trys šimtai metrų.

Už jų lygiomis gretomis žingsniuoja ietininkai. Kai kavaleristai perskros priešo gretas ir išsiskirs keliomis srovėmis į šonus – ietininkai turės užbaigti kovą, o tiksliau, nuslopinti bet kokį tolimesnį pasipriešinimą.

- Šventas Bartolomėjau! Ką jie tempia? – staiga riktelėjo Tukas.

Už riterių gretų šmėžavo du vežimai, kuriuos priešais save stūmė vokiečiai. Šiuose vežimuose, pridengti mediniais skydais, bronza blizgėjo į eilę sudėti vamzdžiai.

- Tai, brolau, vargonai... – leptelėjau.

- Kam? – nustebęs dėbtelėjo į mane Tukas.

- Su šūdais mus maišyti! Kas neaišku? Dešimt kulevrinų šaudo viena salve. Ribaudekina vadinama (v.p.: pranc. ribaudequin). Prakeikti vokiečiai...

Taip sakant, ribaudekina, tai viduramžiškas kulkosvaidis, kad kur jį velniai... Pakankamai pavojingas ginklas – laimei, kad kalibras mažas. Kažin ar daugiau kaip trisdešimties milimetrų. Beveik kaip tos pačios arkebūzos suguldytos į eilutę. O tai reiškia, kad užtaisomos iš galo – ilgas pertaisymas. Palisado, kuris mus pridengtų kaip ir pakankama. Šaus iš kokių šimto ar šimto penkiasdešimties metrų ir kai pertaisinėdami artileristai pasirodys iš už skydų – taps mano arbaletininkų grobiu. Pažiūrėsim...

Iš makštų išsitraukiau talvarą – melodingai vienas į kitą susidurdami suskambėjo metaliniai rutuliukai, o nuo pilkai melsvo plieno suspindėjo saulės zuikučiai paslėpdami ornamentuotus arabiškus rašmenis. Iššifruotas tekstas reiškė: „ Šį trečiąjį Dievų ginklą nukaldino Rachmanas Čatchabortis savo didžiajam ir garbingajam radžai Kamilalai ir dangiškojo metalo – dievų dovanos, kuri nukrito iš dangaus į Chanumano miestą“. Epiškai skamba, ar ne? Rankose laikau kardą, kuris nukaltas iš meteorito! Tiesiog legendinis siužetas... Nežinau ar jis tikrai Dievų dovana, bet plienas puikus. Pirmajame Noiso šturme aš šiuo talvaru prakirtau šveicarui, miesto gynėjui, šalmą beveik per pusę, o ant ašmenų neliko nė žymės.

Šį kardą padovanojo Fua grafystės rūmų valdytojas Roberas de Balzamonas. Vyriškas senis, tikrų tikriausias kabaljero ir ištikimas draugas. Vienas Dievas težino ar aš su juo susitiksiu...

- Pasiruošt! Pasiruošt! – pasigirdo stebėtojų balsai.

Vokiečių riteriai paleido žirgus ristele – į dvi grupes nepasidalino, lombardus ignoravo ir viena lavina nusitaikė į mus. Kaip ir visai išmintinga – mus palauš, o į tarpą įžengs pėstininkai ir apeis lombardus iš užnugario. Bet kartu ir kvaila. Tuoj supras kodėl...

Žemė ėmė visai juntamai drebėti nuo kelių dešimčių kanopų smūgių...

- Ša-a-aut! – išgirdau Tuko komandą ir iš karto pasigirdo templių čežėjimas. Po to dar kartą... ir dar...

Pirmosios riterių linijos žirgai, kaip burtų lazdelei pamojus, kūlversčiomis nusirito žeme traiškydami po savimi raitelius. Iš balno išlėkė keli riteriai, po to dar keli, bet lavina nenumaldomai judėjo į mus. Užgesinti atakos nepavyko – arbaletininkų mažoka. Na ir ne visada arbaleto strėlė prakerta riterio ar jo žirgo šarvus.

Kanopų dundėjimas nustelbė visus kitus garsus. Falanga pavirto į ežį apaugusį spygliais. Pirmoji linija ietis įrėmė į žemę, antroji laikė jas krūtinės lygmenyje, o trečioji jas padėjo ant peties antrajai eilei. Ketvirtoji ietis laikė beveik vertikaliai – lengvu kampu atakos kryptimi.

Dar keletas žirgų griuvo pasismeigę ant kuolų, bet likusi masė su siaubingu trenksmu rėžėsi į falangą. Pasigirdo tūžmingi riksmai ir patys nešvankiausi keiksmai. Žviegė arkliai. Pasirodė, kad akimirkai žmonių, žirgų ir metalo lavina pakibo virš ietininkų - atrodė, kad jau niekas jų nesugebės išgelbėti, ir... krito čia pat žemyn kaip nurauta užuolaida.

Perdurti grūdinto plieno smaigaliais žirgai kartu su raiteliais ir priešmirtiniu žvengimu krito žemyn laužydami sau kojas ir priplodami raitelius. Keletas riterių išlėkė iš balno ir nulėkė į falangos vidurį, kur mūsų kutilje-mokiniai ėmėsi juos dobti. Tačiau trečdalis riterių kažkokiu stebuklingu būdu išgyveno ir dabar keldami arklius piestu bandė pralaužti pikas.

Pasigirdo timpų čežėjimas, o mokiniai ėmė lysti tarp falangos karių ir bandydami pakirsti žirgams kojas ir kritusiems riteriams pjauti gerkles ir arkliams ir raiteliams...

Viskas!

Kvailystės mūšio lauke iššaukia mirtį!

Riterių raitoji kavalerija – žuvo!

Iš kruvinos košės ištrūko tik vienas raitelis ir tai jo žirgas šlubavo visomis kojomis, o nubėgęs kokią dešimtį metrų vis tik su gailiu žviegimu krito ant žemės.

Prie jo iš karto nuskuodė keletas mokinių: keli smūgiai, užsitęsusi aimana... ir tyla, kurią trikdė tik sužalotų arklių gailus žvengimas.

- Kr-r-ra-au-jo Kry-yžiu-us! – Mūšio lauką apgaubė rutjerų staugimas, kuris sutapo su vokiečių atridentų ribaudekinų salve.

Švininiai sviediniai nuliejo palisadą. Krito keli į rikiuotę nespėję grįžti mokiniai, kurie vis dar pjovė kritusių riterių šikšnas ir nuiminėjo vertingesnius šarvus. Godumas... godumas ir ilgaamžiškumas – nesuderinami dalykai. Ant žemės susėdo tylenis stipruolis Klasas iš Gento pravarde Kūjis. Kulka jam pataikė į akį. Jo neperskiriamasis draugas – Verneris, pravarde Peilis, užspaudęs peršautą petį aimanuodamas nuvirto į kruviną žolę...

Lombardų pusėje taip pat pasigirdo aimana, šauksmai ir keiksmai. Iššovė antroji ribaudekina, kurią pastatė tiesiai prieš juos.

Pasitempusios vokiečių gretos su juodais ereliais ant baltų apsiaustų, tampriai ir ritmingai dėliodamos kojas bei žvangindamos ginklais, pradėjo nenumaldomai judėti link mūsų.

- Viljamai, pradėkit šaudyt! – išrėkiau škotui ir nusileidęs nuo reduto atsistojau į rikiuotę.

...Ir vėl paskutinioji kova... Kada gi jos baigsis?.. Matyt niekada.

Be perstojo čiauškėjo arbaletų timpos, bet vokiečiai ramiai, peržengdami per kritusiuosius, žingsniavo pirmyn.

Penkiasdešimt metrų...

Dvidešimt metrų...

Nuo lombardų pozicijų ataidėjo metalinių trenksmų žvangesys. Ten jau susiėjo...

- Re-e-eich!.. – Vokiečiai šaukdami perėjo į bėgimą ir su žvangesiu rovėsi ant mūsų falangos.

 

2016-08-01

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus tęsinys. 2016-07-29

Man ir taip nuo pat pradžių nepatiko visi tie norai ginti tiltą, o dabar, apžiūrėjęs mūsų poziciją vietoje, aš tik eilinį kartą įsitikinau savo teisumu ir mano smegenys karštligiškai ėmė ieškoti sprendimo kaip čia mums visiems nepražuvus. Bet kol kas nesėkmingai...

Tiek to, gal ką sugalvosiu tiesiog eigoje. Kol kas mūsų niekas nepuola.

Išdalinau įsakymus ir nujojau apžiūrėti veglerių.

Na-a, taip... Net nežinau ką čia ir pasakyti. Kalibras kaip ir tinkamas – penkių colių. Na ir vamzdžio ilgis pakankamas – akmeninį sviedinį numes ne mažiau kaip kokius penkis šimtus metrų. Tačiau tuo visi privalumai ir baigėsi. Užtaisymo kamera nuimama, o tai reiškė, jog duok Dieve, jei ši patranka iššaus bent kartą per valandą. Na ir ją aptarnauja viso labo tik penki žmonės. Užtaisymo kamera sveria ne mažiau šimto kilogramų: pabandyk ją iškelti, po to užtaisytą, tai yra gerokai pasunkėjusią, kažkaip užkelti, įtvirtinti ir tik tada iššauti. Na ne, tam ir valandos neužteks. Šaudys ne dažniau, kaip kas pusantros valandos – jei ne daugiau.

Įvorių nėra. Vamzdis „nuskandintas“ milžiniškoje kaladėje, o vertikalaus kampo reguliavimas išgaunamas įvairių kalamų pleištų pagalba. Horizontaliai sukiojama metalinių strypų, svertų pagalba. Užduotis dar ta, nes pati patranka sveria ne mažiau kaip kokią toną.

Artilerijos pozicijoje išbarstytas milžiniškas kiekis visokiausių daiktų. Semtuvai, kaušai, dideli ir maži gremžtuvai, statinės ir statinaitės, ąsočiai ir net dubenėliai. Dar reikia paminėti įvairaus dydžio kūjus ir plaktukus, kurie voliojosi tiesiog be skaičiaus, bei daiktus, apie kurių paskirtį, neturėjau jokios nuovokos. Beje, pati patranka su lafetu tvirtinosi į žemę įkaltų masyvių kuolų ir įmantriai suraizgytų virvių bei trosų, ant kurių buvo parišti masyvūs blokai skirti gesinti atatranką, pagalba. Parako atsargos buvo sudėtos atskirai nuo visos mantos į specialiai tam iškastą duobę – o tai be jokios abejonės labai teisinga – neduok Dieve, sprogtų. O štai sviedinių – mažoka. Kiekvienai patrankai po keturis akmeninius ir po du metalinius. Na ir dar po statinę metalinės kartečės. Deja, bet su tokiais šaudymo tempais šių atsargų buvo pakankamai.

Dieve, kaip viskas apgailėtina... Belieka tik tikėtis, kad imperatoriaus artileristai į mus plieks iš tokių pačių senienų. Po sviedinuką per valandą ar dvi. Nors vis tiek mažoka gali nepasirodyti...

Gal įsakyti apkasus iškasti?

Deja, mintis atėjo per vėlai. Pionieriai jau savo instrumentus susirinko, išsirikiavo ir lydimi bjaurokai skambančios dainos nužingsniavo į stovyklą. Norą juos pavyti ir priversti grįžti prie darbo – šiaip ne taip sutramdžiau. Brabantai ir flamandai – išdidūs ir nepriklausomi. Priversti gal ir sugebėčiau, bet be stumdymosi ir peštynių neapsieičiau.

Nusiunčiau du mokinius į žvalgybą – nuo įtvirtinimų vietovė blogai matėsi, trukdė rūkas.

Nors ir žvalgyba, tiesą sakant, jau buvo nebereikalinga. Rūko atplaišose jau pasirodydavo maži ir spalvoti siluetai. Vokiečiai glaustomis gretomis jau judėjo link mūsų. Ir kinkiniai...

Po velnių...

Penki...

Aštuoni...

Dvylika...

Na nieko sau! Šešiolika pabūklų. Iš jų aštuonios bombardelės! (v.p. nedidelės ir kilnojamos

bombardos – praktiškai patrankos, tik vėliau jas pakeitė mortyros ir haubicos. Jų išskirtinis skirtumas – trumpas ir plataus diametro vamzdis. Tačiau XV a. tai dar bombardomis galėjo vadinti ir bet kokią kitokią patranką. Žodis „bombarda“ – pranc. bombarde, nuo lot. bombus, reiškė kaukimą, šnarėjimą, zvimbimą). Sprendžiant iš dydžių ir arklių skaičiaus – ne mažiau, kaip dešimtinio kalibro (v.p. tuo metu kalibrų standarto dar nebuvo ir pati sąvoka „artilerijos kalibras“ atsirado tik 1546 m.), ir dar aštuonios serpantinos. Serpantinos, aišku, gerokai mažesnio kalibro, bet užtat su ilgais vamzdžiais – tai reiškė, kad jos toliašaudės...

Galas. Amen...

Skubiai nusiunčiau ietininkus už tilto ir liepiau laukti nutolus per kokį trečdalį lygos. Tikiuosi sviediniai ten jų nepasieks, o jei mus atakuos kolonomis, spės grįžti. Vincentas taip pat savo ietininkams atidavė analogišką įsakymą. Visus kitus paslėpėme redute ir palisade. Ne kažin kokia priedanga, bet visgi kažkokia. Su ietininkais nusiunčiau ir Kaprizą. Arklys čia bus ne vietoje. Jo nėra kur paslėpti.

Dieve, kažkodėl pasidarė baisu...

Priėjau prie artileristų šefo ir parodžiau į vokiečių artileristus:

- Pasieksi?

- Ne, - kategoriškai atsakė žilas vyras, nors net nepažiūrėjo į vokiečių pusę.

Savo išvaizda kanonierius man priminė ožį. Smulkus, ilganosis ir su ilga besiplaikstančia siaura barzdele.

- Aišku. Aš baronas van Gutenas. O kaip jus vadinti, pone?

- Rafaelis Pelegrinas, meistras kanonierius, jo šviesybės Karolio Burgundiečio antrosios artilerijos kuopos šefas, - atidžiai sekdamas savo pagalbininkus, kurie kapstėsi prie pabūklų, atsakė italas.

- Tai ką tada ruošiatės daryti?

- O gi nieko... – geraširdiškai nusišypsojo. – Lauksim, kol mus priplos kaip muses arba atakuos. Tik tada ir atsiras mano mažytėms darbelio. – Pelegrinas meiliai pervedė ranka per gruoblėtą veglerio vamzdį.

- Mylite jas?

- O kaip gi? Kaip artimuosius. Štai ši – Magdalena. Jos balsas labai skambus, kaip mano amžinatilsį žmonos. O Amalija, šita, kuri plonesnė, riaumoja kaip koks žvėris...

- Maestro, o kaip greitai, esant reikalui, jūs galėsite evakuoti savo meilutes? – nelabai mandagiai pertraukiau Rafaelio kalbą.

Visa tai, aišku, gerai ir be jokių abejonių patrankų garsų kokybė labai svarbus artilerijos meno aspektas, bet mane domina labai paprastas ir banalus klausimas: kaip garbingai ir sąžiningai atsitraukti, jei prireiks, žinoma. Paprasčiau sakant – nešti kudašių. O nešdintis teks. Vienareikšmiškai. Vokiečiai turi tris kartus daugiau pabūklų, o pėstininkų – penkiskart...

- Dvi valandos ir pabūklai bus paruošti transportavimui. – Pabūklininkas pasižiūrėjo į vokiečių pusę ir visai ramiai pareiškė: - Gerbiamas barone, jie tuoj paleis salvę.

- Kaip tai salvę? – suglumęs perklausė Tukas, kuris stovėjo greta manęs. – Ir ką? Pataikys? Į mus?

- Gali būti... – su pašaipa lūpose atsakė italas.

Tą pačią akimirką imperatoriškoji artilerija apsisiautė milžiniškų pilkų dūmų kamuoliais ir po sekundės, tarsi tolumoje būtų sugriaudėjęs griaustinis, pasigirdo dundėjimas.

- Dieve... – sušnabždėjau pamatęs kaip keletas juodų sviedinių išlenkta trajektorija artėja link mūsų.

Sviediniai tarsi akimirkai sustingo ore ir pakeldami purvino vandens purslus krito į nedidelę pelkę. Trūko kokių šimto metrų. Nors, tiesa, vienas perskrido pelkę ir nusirideno dar kokią dešimtį metrų.

Vokiečių nepataikymą mano flamandai ir Vincento lombardai sutiko džiaugsmingais riksmais ir šūksniais.

- Ką jūs ten skaičiuojate, maestro? – pasidomėjau pabūklininko, kai pamačiau, kad jis kažką tyliai barmatuoja ir nežinia ką žymisi savo lentelėje. – Gal vis tik atsakydami iššausim ar dar kažką padarysim?

Nagi iš tikro, juk negalima va štai taip sėdėti ir nieko neveikti... o jei vokiečiai su kita salve pataikys? Mintys jau nupiešė suniokotą redutą taip, kad net šiurpuliukai per nugarą nubėgo...

- Skaičiuoju atstumą iki jų, - išgirdau visai rimtą atsakymą.

- Kaip tai?

- Laikas nuo blyksnio, nuo garso, santykis su kritimu ir įnešu paklaidą dėl kalibro ir vėjo...

- Ką? – aš visai suglumęs įsistebeilijau į šį kanonierių.

Kažkoks niekalas. Ne italas, o kažkoks viduramžiškas balistinis kalkuliatorius. Ir dar be jokių chronometrų ir optinių prietaisų...

Maestro Pelegrino akys siusiaurėjo ir jis nusijuokė:

- Gerbiams barone...Man keturiasdešimt penkeri, iš kurių trisdešimt penkis praleidau prie bombardų. Aš apie jas žinau viską. Ir patikėkite, apskaičiuoti atstumą, tai ne pats sudėtingiausias uždavinys.

- Nesąmonė, - burbtelėjo Tukas ir nupėdino link savo šaulių.

- O-o-o... Maestro Pelegrinas nemeluoja, - patvirtino priartėjęs lombardų leitenantas ir gurkštelėjo  iš savo gertuvės. – Jam kaip tik dėl savo velniško mokslo ir teko išlėkti iš Milano.

- Gerai, tikiu... Bet klausimas ne apie tai. Maestro Rafaeli, tai ar mes galėsim atsišaudyti ar ne?

- Ne. Atstumas per daug didelis. Trūks kokių aštuoniasdešimties tuazų (v.p. pranc. toise –1 tuazas – 1,949 metro. Matavimo pagrindas – sieksnis, atstumas tarp ištiestų rankų).

Ne? Velniai žino kas... vokiečiai nenusiramins kol neištaškys visų tų mūsų varganų įtvirtinimų.

Apėjau veglerį. Paspardžiau jį koja.

Juk galima kažką sugalvoti... Taip... o jeigu...

- Maestro, o jei parako įdėti pusantro karto daugiau? Aš prisiimčiau visą atsakomybę sau. Na nors kiek daugiau pridėti... arba sviedinį vamzdyje labiau iklynyti, o pakėlus vamzdį maksimaliai, gal vis tik pasiektume?

Meistras tik palingavo galvą:

- Nieko nebus, barone. Gal būt porą šūvių patrankos ir išlaikys, bet mums reikiamo kampo neišstatysim. Galima išrausti duobę po uodega, bet tada patrankos padėklas sutrupės, o kasti ilgą duobę su įtvaromis – labai ilgas reikalas.

Sutrupės? Na ir tegu  sau trupa. Kitaip mus vokiečiai suplėšys. Vis vien nėra ko prarasti – jie ir taip mus išnešios, net jei ant tilto sustatyti dar vieną kuopą. Mūsų pozicija - visiškas niekalas...

- Kaskite! Kaskite, aš pasakiau! Velniop tuos padėklus, aš jums įsakau! Darykit ką norit, bet prakeiktus „doičius“ turite pasiekti. Parodykite, maestro, savo talentą, antraip visiems pasakosiu, jog italai patys niekingiausi kanonieriai pasaulyje. Štai ant šios poros... – sabatonu spirtelėjau į artimiausią patranką ir užrikau Tukui: - Tukai! Viljamai, kad tave kur! Dešimtį mokinių kanonieriams į pagalbą! Ne, dvi dešimtis! Ir mikliau, o tai kailius nudirsiu...

O ką? Vegleriams ar taip, ar anaip, jau galas – sudaužys vokiečiai, o taip nors kiek atsilosim. Pasilinksminsim. Na nė karto nėra tekę matyti kaip plyšta patrankos vamzdis. Įdomu gi...

Artileristai ir mokiniai aplipo patrankas. Maestro Rafaelis ėmė lakstyti aplinkui rėkdamas ir šaukdamas.

Aš pasitraukiau šonan ir ėmiausi stebėti imperijos karių poziciją. Ten taip pat buvo neramu: aplink pabūklus sukiojosi mažos figūrėlės...

Oj...

Atrodo...

Blyn... Ne, neatrodo...

Vokiečių bombardelė suriaumojo, išspjovė ilgus ugnies liežuvius ir apsigaubė dūmais. Sviediniai pakilo ir nusileido jau tik per kokią dešimtį metrų nuo mūsų. Trys sviediniai įsirausė į žemę, o ketvirtasis atšoko ir rikošetu įsirėžė į kraštinio reduto sieną. Bet ir to užteko. Net žemė po kojomis sudrebėjo. Kai dulkės nusėdo, nustebęs pamačiau, kad pusės priekinės sienos nebėra. Akmeninis luitas ją pralaužė, atšoko nuo krūvos mūsų sviedinių ir suskilęs į tris dalis, išdidžiai riogsojo pozicijos viduryje.

Prisiliečiau koja prie skeveldros. Marmuras, po galais... Ne mažiau kaip penkiasdešimties kilogramų. Jei ne daugiau.

Pasisukęs pastebėjau, kad vieną pabūklininką tiesiog sumaitojo. Tiksliau – suplėšė. Tiesiai prieš mane kraujo balutėje gulėjo ranka raudono švarko rankove. Smilius su plonu, auksiniu, žiedeliu dar tampėsi...

- Po galais!..

Vienas iš lombardų ramiai pakėlė ranką ir nunešė prie beformės masės, kuri dar prieš sekundę buvo žmogumi, o po to su bendražygiais ėmėsi toliau tvarkytis pozicijoje.

Velniai griebtų... Niekaip negaliu priprasti prie abejingumo matant mirties vaizdą, nors pačiam tai jau seniai į tai nusispjaut...

- Gerbiamas barone, jums reikėtų atsitraukti, - prišoko maestro Rafaelis.

- Taip, monsinjore... – Tukas timptelėjo mane už rankos. – Dievai žino ko laukti iš šių pragaro išgamų. Na, iš lombardų, tai taip pat...

Atstūmiau škotą.

- Maestro...

- Nesijaudinkit, gerbiamas barone. Manęs neužkabins. – Pabūklininkas nesidairydamas nulėkė link savo mylimų patrankėlių.

- Jei pataikysit, kiekvienam po guldeną... – riktelėjau pavijimui ir vis tik atsitraukiau per dvi dešimtis žingsnių atgal link lombardų leitenanto, kuris sau ramiausiai sėdėjo ant dėžės ir gurkšnojo vyną. Neužkabins, sako... Man tas pats, tiesą sakant - svarbiausia, jog prieš tai, na nors kur nors pataikytų...

- Tai jūs visai be reikalo, monsinjore... apie guldenus... – subumbėjo tukas. – O jei netyčia pataikys? Kapšas, kaip žinia, ne bedugnis.

- Brolau, kai mes čia visi padvėsim, kažin ar mums to aukselio reikės...

- Taip tai taip, bet...

Škotas nebaigė sakyti. Trinktelėjo taip, kad vos išsilaikiau ant kojų. Žemė sujudėjo, o viską aplinkui apvilko tirštas ir boluojantis kartus dūmas. Kai vėjelis išsklaidė dūmus, pamačiau, kad kraštinio veglerio spyna sprogo ir išsivertė kaip lotoso žiedas atskiromis juostomis, iš kurių ji ir buvo suvirinta. Kita patranka atrodė sveika, bet ją apvertė ant šono. Kairys ratas buvo nuneštas į šoną...

- Šventas Jurgi!

- Dievo Motina!

- Šventoji Magdalena!

- Lombardija!

- Purvini alemanai!

- Ant kuolo „doičius“!

Iš pradžių net nesupratau, ko čia visi taip linksminasi ir šokinėja. Tačiau lėkdamas prie džiūgaujančių arbaletininkų ir pats sukaukiau iš džiaugsmo.

Imperatoriškoji bombardelių pozicija buvo apgaubta dūmų iš kurių pasirodydavo liepsnos liežuviai.

- Pataikėm! Pataikėm! – Šalia manęs, visai pamiršęs, jog pergyveno dėl auksinių florintų, džiaugsmingai šokinėjo ir rėkė Tukas.

Akimis paieškojau Rafaelio ir su palengvėjimu atsidusau. Italas skuduru valėsi suodžiais apneštą veidą ir svyruodamas ėjo link manęs.

- Jūs pats geriausias visame pasaulyje, maestro! – iš to džiaugsmo net plekštelėjau pabūklininkui per petį ir pastebėjęs, jog jis negirdi, išrėkiau tiesiai į ausį: - Jūs geriausias! Apdovanojimas – jūsų!

- Aš žinau! Tiesiai į parako duobę. Man dar taip pasisekę nebuvo! – šūktelėjo Rafaelis ir papurtė galvą bandydamas atkimšti ausis. – Bet jie dar daug turi pabūklų!  Aš einu...

Italas apsisuko ir nubėgo prie patrankų.

Na, tiesiog puikiai prasidėjo mūšis. Tiesiog nenusakomai puikiai!  Nuotaika pakilo iki debesų. Reikia šį artilerijos genijų kaip nors persivilioti pas save. Svarbu, kad anksčiau laiko nepriplotų, o aš jau masalą sugalvosiu. Mano mosarabai, aišku, linkę prie pabūklų, bet išskaičiuoti atstumus pagal garsą ir virtuoziškai pliekti per kilometrą akmeniniais sviediniais – tai tikrai nemoka.

Atėmiau iš leitenanto Grimaldžio gertuvę ir porą kartų gurkštelėjau. Šlykšti rūkštenybė, bet bus gerai. Mano gertuvė su nuostabiu Reino vynu liko prie balno. Nieko, iš džiaugsmo galima ir pakentėti.

O džiūgauti buvo ko. Dviem pataikymais iš rikiuotės išvedėme bombardeles, o likusios serpantinos, tai jau visai kitas reikalas. Nors vokiečiai jau prisišaudė ir jų paleisti sviediniai pasiekdavo mūsų pozicijas, tačiau dešimties kilogramų švininiai sviediniai reduto sienos jau nepramušdavo. Nors palisadą tai gerai apniokojo. Beje, iš serpantinų šaudė dažniau, nei iš bombardelių. Salvės viena paskui kitą lėkė kas pusvalandį. O gal dažniau. Patys suprantate – laikrodžio nėra.

 

2016-07-29