"Armanjako šalis. Rutjeras". XI skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-31

XI skyrius

 

„O kam tau, gerbiamasis barone, šebeka? Piratauti susiruošei? O motyvai? O lozungai? A, barone?“ – linguodamas balne pats sau uždaviau klausimą ir prieš tai, kaip atsakyti, nužvelgiau palydą.

Solidu. Netgi labai... Trys dešimtys pilnai ginkluotų mosarabų ir dvi dešimtys raitų arbaletininkų. Na ir aš, visas išsipuošęs, išsipustęs, su vėliavomis, pažais, ginklanešiais ir, svarbiausia, kartu su nenugalimos biurokratinės mašinos atstovais.

O tie biurokratijos atstovai tai buvo trys, saulėje spindinčiomis auksu siuvinėtomis livrėjomis, solidūs burgundų valdininkai. O tai, kad jie nepataisomi girtuokliai, beveik ir nesimato. Vakarykštė diena jiems buvo griežto sauso įstatymo diena, tad jie šiandien jau kažkiek ir atsigaivaliojo. Net veidai nušvito. O auditoriui mergos net mėlynę po akimi užtepė. Nežinau kokiu šlamštu ją ten balino, bet jau ta „violetinė vaivorykštė“ į akis nebekrito. Taigi, visi jie jau atrodė visai neblogai ir net padoriai.

O štai savo afrikiečių nusprendžiau neimti – laukiniai dar visai. Išgąsdins dar man vasalus ir ieškok po tojų. Pirma nors kiek reikia juos aptašyti, o tada jau pasauliui rodyti.

Galvojau dar su savimi Fiorovantį su Fenu pasiimti – solidumo vardan, aišku, bet jie iš pilies dingo dar man nepabudus. Surengė ekspediciją po baroniją, atseit naudingų iškasenų ar dar ko nors naudingo, paieškoms. Gera jiems...

O aš štai joju priiminėti omažo. Šiaip ne taip susiruošiau. Ir tai dar nebūčiau vykęs, bet heroldas jau pradėjo zyzti ir į sąžinę apeliuoti....

- Taip, monsinjore, jūsų vasalai privalo puotą surengti... – Tukas jojo greta ir svajojo sau...

Apie ką jis svajojo? Žinoma apie savo, škotiškus norus ir škotiškus geidulius. O ko gi gali norėti geras škotas? Taip... daug spėliot nereikia...

- A musėm ten mergų normalių bus? A?

- Musėm... Tau tik paėst ir mergas pakrušt... – burbtelėjau nepatenkintas, kad škotas mane atplėšė nuo „valstybinio mastelio“ minčių. – Ir vis tik tu tikras barbaras, brolau tukai.

- Tai jau jo... – praleidęs pro ausis paskutinę frazę, suprunkštė škotas. – Pilvą prikimšti, sijoną dailiai mergelikei užversti – visada pasiruošęs.

- Gerai, netrukdyk. Aš mintis dėlioju, planuoju, galvoju... – mostelėjau ranka.

Lozungas... Lozungas ar devizas tai būtinai reikalingas. Be jo nebus kilnaus tikslo ir kilnios idėjos. O be viso šito, kilnusis piratas taps paprasčiausiu plėšiku. Nors šioks toks motyvas tai jau ir dabar yra – nekrikštų naikinimas ir krikščionių išlaisvinimas – labai kilni ir svari priežastis. Bet tokiais motyvais, tai tik valdžiai miglą pūst gali, o savęs neapgausi. Sąžinę irgi reikia kažkuo patepti... Reikia pagalvoti...

„Jūrų Robinhudas“? Na jau ne, ne mano. Tokia idėja kenksminga nuo pat pradžių. Ir nevykusi. Iš ko atimti ir kam atiduoti? Atimti iš tokių kaip aš pasaulio graužikų ir atiduoti kitiems graužikams? Net liaudis manęs nesuprastų. Visiškai. O apie valdžią net kalbėt neverta. Taigi, žaliojo aprėdo romantiką metu iš galvos... Nors tiesą sakant, o ko aš dėl tos savo sąžinės jaudinuosi? Ar aš ją turiu?.. Vis tik  gal ir turiu. O jei turiu, tai preteksto piratavimui normalaus paieškoti reikia. Nors ir pats žodis „piratas“ – niekingas. „Korsaras“ – tai jau gerokai geresnis skambesys... arba „bukanierius“... Ne. Tai jau iš visai kito žemės kampelio... Na ir skamba kažkaip plebėjiškai (v.p.: pranc. boucanier, angl. buccaneer. Pradžia XVII a. Žodis kilęs iš Karibų jūros regiono aravakų kalbos žodžio „buccan“ – rėmas mėsai rūkyti. Pradžioje tai buvo Espanjolos salos medžiotojai, kurie ilgainiui būrėsi į brolijas ir spaudžiami ispanų, tapo Karibų jūrų piratais). Vis tik „korsaras“ skamba geriau. O tai reiškią, kad nori ar nenori, bet tada jau teks grįžti prie minties apie nekrikštų plėšimus, nes jokios kitos kilnios idėjos čia būti ir negali. Na, teks pasitenkinti ir tokia...

- Ponas kapitone... – šalia manęs pristabdė arklį į priekį siųstas šaulių žvalgas, - priekyje žmonės. Apie dešimt. Visi raiti, bet sunkios ginkluotės nematyti. Tuoj pasirodys iš už giraitės. Panašu, kad medžiokliai... Šunis turi...

Medžioja? Mano žemėje? Na tai jau čia virš įžūlumo!.. aš įsižiūrėjau į tankumyną ir pamačiau dešimtį raitelių, kurie ristele tiesiog iššoko ant mūsų procesijos.

Na... taip... iš ties medžiotojai. Be šarvų ir apsirengę spalvotai ir ryškiai, o ginkluoti ragotinėmis ir arbaletais. Visi prie diržų segėjo ilgus durklus ir trumpus siaurus kalavijus. Na ir šunys, sulodami glaudžiasi prie šeimininkų – nesupranta, kaipo jiems elgtis... Neblogi šunys – kaip teliukai. Nežinau kokios veislės. Galiu pasakyti, tik kad kudloti, ilgais snukiais ir ilgu raumeningu korpusu. Reiktų ir man tokių žvėrelių įsigyti... Nors ką aš čia? Manykit, kad įsigijau: už tokią savivalę - konfiskuosiu velniop.

Na, medžiotojėlia, pakliuvot, tai pakliuvot. Visiškai aišku, jog tai vienas iš manųjų vasalų čia taip išdykauja. O gal ir abu kartu. Prasčiokai, jei ir brakonieriaus, tai įsijungs „nematomumo rėžimą“. Ir pavieniui... O čia žirgai nuostabūs, o ginklai neblogi. Mano vasalai – na ne kitaip. Suplėšysiu į Andriaus kryžių (v.p. įstrižas kryžius, simbolizuojantis Apаštalo Andriaus nukryžiavimą)..., o po to dar ir Jurgio... (v.p. – statmenas kryžius)

Mosarabai ir šauliau akimirksniu persirikiavo ir nukreipė savo šaudykles į medžiotojus. Tukas išjudėjo priekin ir valdingai sušuko:

- Stot! Nejudėt! Nulipt nuo žirgų, po velnių! Greit!

Bet medžiotojai, nežiūrint į mūsų persvarą nulipti neskubėjo, o ėmė supti savo... O geras!.. Įdomi naujiena...

- Damuazo Loganai, palauk… - pentinais paraginau Rodeną ir išjudėjęs į priekį sustojau priešais didingą, netgi galima sakyti – monumentalią damą, kuri sėdėjo ant didelio kilnaus juodbėrio.

Nieko sau... tikra valkirija... Blyn! Apvalus, tiesiog sveikata alsuojantis mielas veidas. Ant galvos užsuktas turbanas, kuris virš kaktos buvo persmeigtas didele perline sege, kuri prilaikė dar ir tris povo plunksnas. Karžygio verti pečiai ir didelė, masyvi krūtinė, kuri buvo suimta muarine juoda suknia (v.p.: Muaras - pranc. moire — dvigubas papildomas interferencinis vaizdas, susidarantis ne visai tiksliai sutapdinus kelis taisyklinguosius raštus).

Prie diržo visai vyriškos rankos verta špaga ir ilgas durklas, kuris labiau priminė trumpą kalaviją. Suknios buvo kiek pakilusios ir iki kelių matėsi tvirta, aukštais, aukso spalvos zamšo batais aptemta koja... Ir nė šešėlio baimės. Netgi atvirkščiai – įsistebeilijo piktu ir vos tramdomo pykčio pilnu žvilgsniu. Ši valkirija kupina įniršio šnorpavo taip, kad net šnervės judėjo – visai, kaip pas mano Rodeną, o juoda pirštine apmauta visai ne moteriška ranka maigė špagos efesą. Po velnių – tokia gali ir pulti...

- Kokią turite teisę... – Dama neišlaikė ir prabilo pirma. Balsas buvo žemas ir kažkuo priminė garvežio švilpuką.

- Šios žemės senjoro teisę, gerbiamoji damuazele! – Nutraukiau jos klausimą ir nusiėmęs beretę kiek linktelėjau galva: - baronas van Gutenas, Slibino ordino kavalierius, Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto. Esu savo žemėse ir savojoje teisėje! O dabar prisistatykit ir pasiaiškinkit, kodėl jūs esate čia.

- Na.. o kaip gi... – dama kažkiek nuraudo ir sutriko. Aš gi...

- Paprasčiausiai prisistatykite, damuazele, - teko paraginti.

Moteris vos nesuplėšydama savo besikilnojančia krūtine ją veržiantį korsažą, kelis kartus galingai atsiduso, bet susitvardė ir prisistatė:

- Dama Brungilda van Breskensa.

- Dama?

- Taip, Dama! – išdidžiai pareiškė ši stotinga moteris: - Aš po savo vyro žūties, esu pati savo žemių valdytoja.

- Man labai malonu, gerbiamoji Brungilda van Breskensa... – aš sausai linktelėjau galva. – O dabar, būkit gera ir paaiškinkit, ką jūs darote manojoje žemėje.

Labai nepykau. Ypač po to, kai pastebėjau, jog medžioklei vadovavo moteris. Be kelių minučių – mano vasalas. Tačiau nuo minties įvaryti šiek tiek siaubo ir pagarbos, neatsisakiau. Tiesiog auklėjamaisiais tikslais. Vėlgi, po to bus lengviau konfiskuoti šiuos nuostabius šunyčius.

Moteris... galima sakyti – mergaitė, ko gero nesiekia ir trisdešimties, vėl tirštai nuraudo ir gudriai šyptelėjo.

- Persekiojome plėšikus, barone... Taip, būtent plėšikus. Išdykauja jie, žinote, visur aplinkui. Ir štai pačiame persekiojimo įkarštyje nepastebėjome, kaip įlindome į jūsų žemes. Nepykite gi...

Aš sušnairavau į porą stirnaičių, kurios kabojo pririštos prie jėgerių balnų... ir nusprendžiau nerūstauti. Pirmam kartui. Na tiek to... Iš tikro, tai iš kur jai žinoti, jog ponas baronas atsirado? O šią našlę aš vėliau nubausiu... savaip... e-e-e, o kur ji čia veizėja?..

Nusekiau žvilgsniu  ir tapo aišku, jog dama Brungilda akimis ryja... būtent ryja... mano eskudero! Na... taip... o šis pasipūtė kaip Hamburgo gaidys ir maivosi, kad maivosi... Pačius atlošė, krūtinę išpūtė, o nuo emocijų net akys išsprogo...

- Pone Barone, bet... – dama Brungilda vargiai atplėšė akis nuo šauniojo škoto ir pervedė žvilgsnį į mane. – Nesupraskite manęs klaidingai, bet norėtūsi...

Aš supratau, ko jai norėtūsi, ir ko ji norėtų paklausti tad tik dėbtelėjau į heroldą.

Heroldas išlindo į priekį. Jo veidas buvo tarsi savyje paskendęs niūrus debesis, bet pasipurtė, susiėmė, pataisė ant krūtinės kabantį jo statusą liudijantį auksinį ženklą, ant kurio suspindo linksmas saulės zuikutis, ir įtaigiai, lengvai gergždinčiu balsu prabilo:

- Aš, Ambruzas de Aršambo, jo šviesybės Burgundijos, Flandijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo heroldas, liudiju, kad...

Aš labai įdėmiai net neklausiau, ką jis, ar kuo jis ten liudijo, nes pastovūs titulų vardijimai jau visus kaulų smegenis išėdė... įgriso iki neįmanomo laipsnio viršūnės... Tačiau kol vyko tas liudijimo procesas, mane sudomino jauna mergina, kuri savo rudą kumelę laikė arčiau Brungildos eržilo. Visai jauna mergina. Labai panaši į Brungildą... Matomai sesuo... na ne kitaip, kaip sesuo. Tie patys veido bruožai, bet figūra gerokai grakštesnė. Aišku lengvas pilnumas buvo, kaip gi be jo, bet vaizdelis buvo mielas. Tiesą pasakius, kad visai laibų ir lieknų damų, tai yra mergu, moterų ar panelių, šioje epochoje dar regėti neteko. Net tarp praskikiško luomo atstovių. Ne tie laikai: „skeletonai“ ilgai negyvena. Na, o man tai dzin, aš jau nuo mokyklos laikų mėgau turinčias „mėsos“ dailiosios lytės atstoves. Ir mano skonis su laiku nepakito...

Na bet kokia merga!.. Lengvas lūpų putnumas, švelni oda, sveikas skruostų ružavumas ir didelės, tankiose blakstienose įrėmintos akys. Lengvai prasimušantys skruostikauliai tik prideda šiokio tokio, netgi galima sakyti – rytietiško, žavumo.Mergina buvo apsirengusi tamsiai žalia suknia su tiršto raudonio intarpais krūtinės srityje ir labai prašmatniomis rankovėmis. Tokios pat spalvos beretas, prispausdamas kaštoninius plaukus, kurie buvo supinti į dvi ant smilkinių spiralėmis sudėtas kasas, grakščiai gulėjo ant galvos. Išskyrus nedidelį durklą prie diržos, ji neturėjo, užtat ant kairės rankos, nagais įsikibęs į odinę pirštinę tupėjo... gana didelis vanagas... arba sakalas... žodžiu, kažkoks didelis medžioklinis paukštis, kuris sukiojo savo galvą ant kurios buvo užmaukšlintas sultonu papuoštas aklinas gaubtas... kepurė... šalmas? Egzotiška ir gražu...

Šis paveikslėlis mane tiesiog įsiurbė. Atsikvošėjau tik kai mergina tarstelėjo:

- Leiskite prisistatyti, pone barone... – nepažystamoji supurtydama prie beretės prisegtas plunksnas, grakščiai linktelėjo galva. – Dama Šarlota van Grude, jūsų mylista.

- Baronas Žanas van Gutenas... – automatiškai atsakiau. Niekaip nepajėgiau atplėšti akių nuo merginos.

Na... taip... velnio nešta ir pamesta gražuolė, po velnių. Ir vardas labai tinkamas – Šarlotė... van Grude...

Van Grude?..

Van Grude!

- Taip-taip... – sugriaudėjo Brungildos balsas. Ji triukšmingai nusijuokė. – Jūs neapsirikote. Šarlotė valdo antrąjį jūsų baronijos leną. Josios, amžinatilsį, vyras buvo mano, amžinatilsį, vyro brolis ir žuvo vardan Burgundijos šlovės. O ji, trumpai sakant, mano tikra sesuo...

Brungildai tokia giminystės kombinacija atrodė gana įmantriai ir matyt ne menkiau komiškai, tad ji vėl triukšmingai nusijuokė ir smarkiai trinktelėjo ranka per savo galingą šlaunį. Nors griūk aukštielninkas... Ši išskirtinė moteris, nežiūrint į jos abejotinas manieras ir galingus gabaritus, mane žavėjo. Na ir Brungilda...

O Tukas, panašu, jog gyvai pamatė savo svajonių moterį. Tetrūko, kad tik seilė nuo lūpos nuvarvėtų...

- Taip, tai tikrai taip, pone barone... – lengvai, tik lūpų krašteliais šyptelėjo Šarlotė.

- Labai malonu... – sumykiau. Kitų žodžių neradau.

- O jau kaip mums malonu, jūsų mylista! – vėl sugriaudėjo Brungilda. – Jei jūs žinotumėte, barone, kaip mums trūko vyriško...

Milžinė staiga supratusi, kad vos neleptelėjo dviprasmybės, užsikirto ir vėl nuraudo:

- Mums trūko senjoro. Senjoro mums trūko... Bet ko mes stovime? Kiek suprantu, jūs kaip tik pas mus ir keliaujate. Jojam gi, jojam; ten visus formalumus ir užbaigsime.

- Ką gi, taip ir pasielgsime... – pajutau, kad Tukas delikačiai man timptelėjo už skverno. – Tačiau prieš tai, leiskite pristatyti jums damuazo Viljamą Loganą, mano eskudero ir jo šviesybės kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos leitenantą.

- Dama Brungilda van Breskensa... – vyresnioji sesuo slėpdama savo džiaugsmą visai atvirai durstė akimis Tuką ir nežiūrint nemenkų gabaritų, sėdėdama balne, visai grakščiai linktelėjo.

- Dama Šarlotė van Grude... – jaunesnioji niekur nežiūrėdama, kukliai linktelėjo...

Net į mane nedirstelėjo...

Taip... nors išoriškai ji ir beveik tiksli, tik mažesnė savo sesers kopija, bet elgesys skiriasi. Kažkokia perdėtai kukli, ar ką... gana įspūdinga išorė, o išrodo kaip pilka pelytė. Bet tokios išvados dėl pirmojo  įspūdžio gali būti perdėtai skubotos ir apgaulingos. Kaip sakoma: tyli kiaulė gilią šaknį knisa... Pagyvensim, pamatysim. Na bet ir likimo monai: abu vasalai ir abu – merginos. Našlės. Nors griūk ir nestok!

Tokiu būdu, visa mano kariauna, kurią pasiėmiau ne tiek tam, kad padaryčiau įspūdį, kiek tam, kad būtų galima sutramdyti per daug įsijautusį įžūlų vasalą, tapo nereikalinga. Tad prieš tęsiant kelionę, visus mosarabus, išskyrus Almeidą, kuris buvo reikalingas tam, kad išlaikyti karininkų skaitlingumą, paleidau namo.

Netrukus pajudėjom į Breskensą. Į  damos Brungildos dvarą. Kaip paaiškėjo, dama Šarlotė svečiavosi pas savo seserį ir kartu „vaikėsi plėšikus“, kaip išsireiškė josios sesuo. Žinoma, kad melavo. Ir aišku matė, kad aš „nieko nesupratau“.

Beje, o panašu, kad mano žemėje medžioklė gali būti visai nebloga. Laikas nuo laiko, netoliese, sušmėžuodavo danielių ir stirnų bandos.

Ant Šarlotės rankos tupintis paukštis vis tik buvo sakalas. Kažkokios vietinės ir labai retos rūšies. Apmokytas. Prie vieno iš jėgerio balno buvo pilna visokių paukščių, kuriuos sugavo tas sparnuotasis medžiotojas.

Tokie paukščiai nemažai kainuoja. Didikų vertinami. Užbėgant į priekį, pasakysiu, kad Šarlotės namuose tokių sparnuotų medžiotojų buvo visas paukštynas. Pasirodė, kad jie ir buvo jos pagrindinės pajamos. Ji, jėgerių sugautus paukščius, pati augino ir dresiravo, o vėliau parduodavo Amsterdame, kur gaudavo visai neblogą pinigėlį. Ir visai nemenką. Pavyzdžiui vieno tokio jauno sakalo kaina siekdavo net dvi dešimtis florinų. Pusę metų už tokius pinigus gyventi galima. Ir net su šiokia tokia pretenzija...

Kaip paaiškėjo, seserys gyveno visai nevargingai.

Šarlotės servai veisė mulus pardavimui, o Brungildos  - puikius medžioklinius šunis. Visa tai, aišku, kartu su tradiciniais darbais. Ir tai tiesiog puiku – kokiam šuniui reikalingi ubagai vasalai?

Abiejų damų vyrai taip pat buvo broliai ir žuvo du metus atgal viename ir tame pačiame mūšyje prie Herikurto (v.p. apie šį Burgundijai nelemtą mūšį jau buvo rašyta). Šiame mūšyje prakeiktieji šveicarai gerai burgundams kailį išvanojo. Daug kilmingųjų krito.

Nuo to laiko seserys ir našlauja, bet, kaip jau minėjau, visai nevargsta. Gana išradingai ir racionaliai vedė savo ūkį ir neblogai prekiavo. Aišku ne pačios prekiavo, už tokius darbelius gali ir iš kilmingųjų luomo išlėkti, bet visą prekybą valdė per statytinius servus. Ir valdė gana stipria ir visai ne moteriška ranka.

Pavyzdžiui, kaip Brungildos ūkininkavimo talentų iliustracija galėjo pasitarnauti daugybė idealiai apdirbtų laukų ir aptvertų ganyklų su visokiausiais gyvuliais. Ir visa tai prasidėjo vos kirtome jos valdas. Net neabejoju, kad panašų vaizdelį pamatysiu ir pas Šarlotę. Beje, seserų valdos, o ypač Brungildos, pasirodė visai ne menkos, o netgi gana panašios į manąsias.

Kelionėje smaginomės kalbomis, kur pirmuoju smuiku grojo Brungilda.

Šarlotė daugumoje tylėjo ir tik laikas nuo laiko paslaptingai pati sau nusišypsodavo. Gal tik porą kartelių pritardama savo seseriai išlemenom kelis žodelius.

- Greitai pamatysime ir mano kuklų būstą, ponas barone... –Našlė koketiškai mirktelėjo, bet kartu suspėjo mesti ir šūvio vertą žvilgsnį į Tuką, kuris tam tikra prasme jau buvo beveik pilnai užhipnotizuotas ir vos ne atvira burna sekė kiekvieną „valkirijos“ judesėlį.

- Jei jūsų būstas nors kiek panašus į jūsų privalumus, tai aš nusiteikęs pamatyti tikrą pasakų pilį... – atsipirkau mandagiu komplimentu, nuo kurio dama tiesiog ištirpo ir palikęs ją tuko globoje, priartėjau prie Šarlotės. Tegu Didžioji  dama pabūna arčiau savo išsvajotojo – aš nenusiteikęs trukdyti, o tai jau smegenys garuoja – kalba su manim, o dirsčioja į Tuką.

- Puikus jūsų sakalas, gerbiamoji Šarlote. Papasakosite man apie savo paukštyną?

Aš iš anksto apgalvojau apie ką kalbėsiu su šia mergina. Taip sakant, reikia surasti bendrų sąlyčio taškų, interesų, o toliau bus matyt. Arba ne... Kaip korta nuguls...

Apie sakalų medžioklę žinojau itin mažai. Beveik nieko nežinojau, nors tarp trofėjų, kurie liko po vokiečių šarvučių gaujos sunaikinimo, buvo ir gana sunkus, dviejų tomų iliustruotas traktatas „Medžioklės su plėšriaisiais paukščiais menas“ (v.p. traktatas vadinosi: „De Arte Venandi cum Avibus“. sakalų medžioklė buvo paplitusi ne tik Rytų ir Vakarų Europoje, bet ir Azijoje, ir net Tolimuosiuose rytuose. Ne išimtis buvo ir LDK – sakalų medžioklė tarp LDK didikų tapo nuo XIV a.), kurią parašė pats Šventosios Romos imperijos kaizeris Frydrichas II Štaufenas dar 1240 metais (mano šauliai vertindami mano, jų akimis žiūrint, keistą pomėgį knygoms, tempė viską ką tik pamatydavo rašyto ar spausdinto). Aišku, jog tai nebuvo originalas, o tik perpaišyta kopija, bet foliantas buvo gana įspūdingas. Turėdamas laisvo laiko pavartinėjo, kažką paviršutiniškai paskaičiau.

Tiesa, turėjau aš ir visai senovinę knygą... gal net tūkstantųjų metų. Surašyta ant pergamento. Autorius buvo kažkoks arabas Al Džachiza (v.p. rašytojas, literatūrinės kritikos pradininkas: angl. Al-Jahiz, 776-868m.). Knyga vadinosi „Knyga apie gyvūnus“. Tačiau ji buvo surašyta tokia archaiškai senovine kalba, jog aš vos teįstengiau iššifruoti vieną ar du puslapius. Tokiu būdu, dabar atradau šiai knygai gerą pritaikymą – ji padės našlės Šarlotės taisyklingos apsiausties pradžiai. Aišku, jei šioji dama pasiruošusi aršiai gynybai.

- Taip, tai sakalas, jūsų mylista, - iš Šarlotės sublizgėjusių akių supratau, kad visai vykusia parinkau temą. Prieš parduodant, aš jį paskutinį kartą išvežiau į laukus. Jūs, barone, domitės sakalų medžiokle?

- O kaip gi, gerbiamoji Šarlote, šis kilmingas užsiėmimas – vienas iš būtiniausiųjų garbingo kabaljero aistrų.

- Aš matyt neteisingai suformulavau klausimą... – Mergina gudrų šypsnį pabandė užmaskuoti lengvu sutrikimu. – Aš norėjau pasidomėti kiek jūs įgudęs sakalų medžioklėje. Gal būt jūs galėsite man suteikti keletą pamokų? Ką galėtumėte pasakyti apie mažojo apuoko (v.p. lot. Asio otus) panaudojimą medžioklėje?

- Apuoko?

Na... taip... o ką aš galiu pasakyti apie apuoką? Ogi – nieko.  Panašu, kad reikės trimituoti kapituliaciją. Nagi nė žodelio apie jį knygose nėra. Ir aišku, kad našlė šį klausimą uždavė ne šiaip sau. Tuoj balon kaip sėsiu...

- O štai ir mano kuklus būstas, - išgelbėdama mane nuo jau nepageidautinų kalbų, pareiškė Brungilda.

Ant neaukštos kalvos stovėjo pilis... Nors pilimi šį pastatą pavadinti, tai jau kiek per daug. Greičiau jau namas. Didelis, triaukštis akmeninis namas, kuris buvo prišlietas prie aukšto ir, sprendžiant iš fasado, matomai itin seno donžono. Na ir akmeninė tvora aplink. Gana neaukšta – tik koks trejetas metrų, bet su giliu grioviu aplinkui. Tai tiek tų gynybinių įtvirtinimų. Ir nėra ko stebėtis: pastatyti pilnavertę pilį – smulkiam dvarininkui beveik neįmanoma užduotis. Aišku, jei už jį nepasistengė jo pačio protėviai. Pagrindinis bokštas yra – na ir paprastai užtenka. Bent jau bet kokiu atveju, kur kas geriau nei tikėjausi, kai atvykęs stebeilijausi į savo apgriuvusią pilį.

Ideali tvarka. Iš tikro, tai tokią tvarką gali organizuoti tik moteris. Pasiturinti moteris.

Žolė nupjauta, visi ūkiniai pastatai tvarkingi, prižiūrėti ir net nudažyti skirtingomis spalvomis. Šalia gana didelis vaismedžių sodas ir nedidelė iškuopta, tvarkinga ir itin prižiūrėta koplyčia. Šeiminykščiai nenusmurgę, tvarkingi, švarūs. Beje, vyravo grynai moteriškoji dauguma... Puikumėlis – mano palydai nuobodu nebus.

- Motuše! Motuše! Žiūrėkit, kas pas mus atvyko! – griausmingai ir skardžiai sušuko Brungilda neaukštai, sudžiūvusiai, juoda suknia vilkinčiai senutei, kuri lydima dviejų gigantiškų šventikų pasirodė kieme.

Našlė vikriai, sudrebindama žemę, nušoko nuo balno. Atskubėjusį tarną apdovanojo triukšmingu antausiu ir jam numetė pavadžius. 

Gana gerokai nustebau, kaip tokia stotinga dukrelė galėjo gimti tokiai sausai ir net miniatiūrinei moterėlei. Nors, tiesą sakant, galėjo atsigimti ir į savo tėtušį ar kokį... arklininką. Pasitaiko. Visi mes žmonės.

- Motuše, pagaliau mes turime senjorą... – Brungilda pakštelėjo motinai į ranką ir paklusdama jos griežtam žvilgsniui iš karto surimtėjo

Na... taip... kaip ir aišku, kas čia vadas. Motušė. Vienareikšmiškai. Na ir Šarlotė, nežiūrint į savo nepriklausomybę, jai pabučiavo ranką ir pasislėpė už jos nugaros.

 Aš nulipau nuo žirgo ir priėjau prie moters, kuri su lengvu įtarimu dėbčiojo į mane ir mano žmones. Gal ne tiek su įtarimu, kiek su nepasitikėjimu, kurį galima būtų iššifruoti nuo „aš tave, ištvirkėli, kiaurai matau ir skriausti savo mergaičių neleisiu“ iki „ Vaikšto čia visokie prašalaičiai, o po to ieškok dingusių sidabrinių šaukštų“. Gal ir klystu, bet būtent tai aš perskaičiau jos sausame ir asketiškame veide. Tiesą sakant ši moteris nebuvo itin sena – kažin ar penkiasdešimt siekė, bet ją labai sendino jos juodi aprėdai, kurie buvo veikiau panašūs į vienuolišką abitą, nei į pasaulietiškus rūbus. Na ir jos mimika – senos žiežulos. Tokios, kur nesuprasi ar ant ikonos piešt, ar tiesiai ant laužo vest.

- Baronas van Gutenas, Slibino ordino kavalierius, jo šviesybės Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto. – Prisistačiau pilnu titulu, tačiau gana kukliai. Be jokios pompastikos. Nors, prisipažinsiu, buvo pagunda pašiurpinti busimų vasalių motušę savo palaidumu.

- Ševalresė Gvidolena van Breskensa (v.p. pranc. chevaleresse, taip buvo vadinamos ševalje sutuoktinės, tačiau kai netekėjusi ar našlė moteris savarankiškai vesdavo ūkį, šis kreipinys galėjo būti naudojamas, kaip savarankiškas titulas), - moteris suvaidino lengvą tūptelėjimą. – Ševalje Alfonso van Breskenso našlė. Mums malonu, barone, kad pagaliau atsirado konkretus siuzerenas. Tačiau leiskite...

Heroldas viską supratęs iš pusės žodžio, ją nutraukė ir savo triadą išpylė kaip žirnius. Puikiai padirbėjo. Žengtelėjo į priekį ir greitakalbe greit įtikino garbingąją našlę mano tikrumu.

Motušė pagaliau aptirpo ir pristatė savo palydovus. Pasirodo ji turėjo ir sūnelį. Toks visai atsišėręs trylikametis vardu Klausas. Vaikinukas į mane ir mano svitą žiūrėjo su neslepiamu pasigėrėjimu. Cha... patys tikriausi riteriai. Su visai atributais.

Na, o vienuoliai buvo kaip vienuoliai – pranciškonai. Vienas – tėvas Ignotas, pilies kapelionas, o kitas - tėvas Mykolas, kuris klajojo po pasaulį ir dabar  laikinai gyveno pilyje. Pamaldūs, dievobaimingi ir garbūs vienuoliai. Bent jau taip juos pristatė pati našlė. Nors žiūrint į tėvo Mykolo fizionomiją, į jo gana vėjavaikišką ir gana nekvailą žvilgsnį, labai jau pamaldžiu aš jo nepavadinčiau. Protingas, gudrus ir net kažkiek palaidas... Nors kas man darbo?.. Nors...

O kodėl gi ne?..

Mano kaimui ir piliai taip pat reikia šventiko. Be jo neapsieisiu. Būtinas šio laikmečio atributas. Na, tai tėvą Mykolą ir priviliosiu. Užteks jam po pasaulį bastytis. Nors, kaip rodo patirtis, su tais vienuoliais visada reikia būti atsargiems. Be griežto, bandomojo pokalbio – nieko nebus. Man gi reikalingas tikras vienuolis... na... na... normalus ir sukalbamas, be perdėto fanatizmo ir skaistybės ir pageidautina, kad mėgtų išgerti. Su tokiu lengviau susišnekėti. Pažiūrėsim... Tėvas Michaelis - man visai simpatiška kandidatūra.

Kol keitėmės privalomomis mandagybėmis, Brungilda užkūrė tikrą pirtį. Ne ta prasme, kad pirtį, o ėmėsi organizuoti priėmimą ir visi šeiminykščiai pradėjo lakstyti, kaip įkirpti. Matyt trigubu greičiu. Iš įvairių piles kampų pasigirdo pjaunamų paukščių kleketavimas ir skerdžiamų gyvulių žviegimas. Nieko nepadarysit, brangūs vasalai – pats siuzerenas jūsų būstą aplankė! Taip jau priimta – gali į paplotėlį susiploti ir nuo savo donžono žemyn galva nukristi, tačiau tinkamą priėmimą – privalai paruošti. Na ir gerai. Jau seniai jaučiausi gerokai praalkęs. Na ir bendražygiai jau į virtuvės kvapų pusę nosis vedžioja. Visi mėgėjai gerai prišveisti. Ir pagerti...

Nusprendėm neatidėlioti būtinąsias procedūras, tad po to, kai heroldas skambant persevano trimitui perskaitė visus reikiamus popierius, nupėdinom tiesiai į koplyčią, kur turėjo įvykti omažo ritualas. Brungilda ir Šarlotė neprieštaravo. Ir netgi atvirkščiai: kažkodėl Brungilda net švytėjo nekantrumu. Na o rūgštaus motušės snukučio domėn neėmiau. Dzin...

Na nors vyresniosios sesers nekantrumas gal visai ir suprantamas – nori greičiau baigti su privaloma programa ir pereiti į artimesnio bendravimo su manuoju eskudero lygmenį. Teko girdėti visokias pasakėles apie meilę iš pirmo žvilgsnio, nors pats to patyręs nebuvau. Aišku laukinės aistros priepuoliai tai buvo net nuo trumpo dėbtelėjimo, tačiau taip kaip pas tuos du... tai ne... nebuvo. O dar taip, kad  abu ir iš karto... tai jau tikrai ne. Stebuklas – ne kitaip. Italai tokį abipusį staigų jausmą vadina „žaibo trinktelėjimu“. Beje, gana tikslus apibūdinimas. Na ir tegu. Aš nieko prieš. Na gal kiek pasversiu visus „už“ ir „prieš“ ir apvesdinsiu. Broliukas Tukas už Brungildos nugaros bus kaip už kokios akmeninės sienos. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme.

Na ir dar yra šiokių tokių teigiamų pusių, bet apie tai aš vėliau pagalvosiu, o kol kas tai tas ritualas... kad jį kur... po galais. Guodė tik tai, jog reikės bučiuoti švelnias moteriškas lūpytes, o ne vyriškus ir neskustus snukius. Ypač viliojančiai atrodo Šarlotės lūpytės... blyn, vienok kas aš per ištvirkėlis? Matilda namuose sėdi ir laukia nesulaukia savo barono... Na, blyn, aš gi ją vis tiek myliu ir savo nuodėmes kaip nors išpirksiu...

Kas per velnias? Aš gi dar net nieko nepadariau, o jau atgailauti susiruošiau. Visai jau galvoj negerai.

 

2016-08-31

"Armanjako šalis. Rutjeras". X skyriaus pabaiga. Armanjakas - 2. 2016-08-29

- Kaip mano ponas pageidaus. Aš gimiau Nankino provincijoje (v.p. Nankinas, tai miestas. Dabartinės Kinijos Dziangsu provincijos sostinė. Nankinas kartu su Pekinu, Luojangu ir Sianu laikomas viena iš keturių didžiųjų senųjų Kinijos sostinių). Gimiau paprasto raštininko šeimoje. Tėvas dirbo chun-bu... – Kinas kiek užsikirto, o po to pabandė išversti: - tai valstybinė įstaiga, kurios žinioje buvo mokesčiai...

Kinas, nežiūrint jo savotiško akcento, savotiškų žodžių dėliojimo ypatumų ir gana vidutiniškų kalbos žinių (pokalbis vyko itališkai – tai buvo geriausiai jam žinoma kalba), visai neblogai sugebėjo papasakoti savo istoriją. Visiškai neblogas pasakorius. Aš net daugiau ar mažiau supratau beveik neištariamus kinų valdiškų įstaigų pavadinimus, kur jis suspėjo padirbėti ar pasimokyti.

Žodžiu, nežiūrint į menamai jauną amžių (neseniai jam sukako trisdešimt šešeri), jis buvo visai tikras... hmmm... genijus. Kitokio žodžio tam apibūdinti net nėra. Na nebent  - vunderkindas. Jis jau būdamas dešimties baigė kaimo bendruomenės mokyklą. Po to suspėjo su nemenku pasisekimu išlaikyti egzaminus ir būdamas trylikos pabaigti „šuani“ (nelabai žinau, kas tai, bet panašu, jog tai aukštesnės pakopos profesinė mokykla). Kadangi buvo geriausias mokinys, po šito „šuani“ baigimo, buvo išsiųstas į aukštąja mokyklą – „Taij-Siue“. Matomai tai buvo instituto analogas. Na, šią mokymo įstaigą jis taip pat gana spėriai baigė - per tris metus. Konkretaus profilio ši aukštoji mokykla neturėjo – mokino visko po truputį. Kinijoje buvo manoma, kad valstybės tarnautojas turi būti visapusiškai išsilavinęs. Tokiu būdu, Fenui net gi teko studijuoti karo mokslus, nors karybai jis polinkio ir neturėjo.

Tačiau genijus yra genijus – ir tą aukštesniąją mokyklą jis puikiai baigė, tad buvo išsiųstas į Goczy-Czian – valstybinę akademiją. Šimtas trisdešimt stojamųjų egzaminų. Tame tarpe buvo net magijos egzaminas! Tikrai taip – magijos... ir šį egzaminą Fenas sėkmingai išlaikė... Blyn, vien jau nuo tokio skaičiau egzaminų man galva pasišiaušė, o įsivaizdavus jų laikymą – norėjosi tik slėptis po stalu... Pasirodo jis dar turėjo gauti ir aukščiausiąjį imperatorišką leidimą, kad galėtų laikyti šiuos egzaminus ir mokytis šioje įstaigoje, nes tokie mokslai jam nepriklausė pagal kilmę. Taip sakant, jis įstojo. Beje, kai kuriuose šios įstaigos fakultetuose mokslai truko iki penkiolikos ar net dvidešimt penkerių metų!..

Mokėsi gamtos mokslų fakultetuose. Kiti fakultetai dėl jo kilmės, jam vis-tik  liko uždari. Ten jis išstudijavo didžiąją... tiksliau be proto storą „Jun-le da djan“ enciklopediją: kažkoks - Didysis žinių apie kažkokį Jun-le valdymo rinkinys... (v.p. Yongl Dadian Encyclopedia 1403-1408 m.; Kinų imperatorius Jun-le įsakė sudaryti visų knygų, kurios buvo jo bibliotekoje, kartu su jų turiniu, rinkinį. Tai buvo rinkinys apie viską. Tai pati didžiausia/storiausia neelektroninė enciklopedija žmonijos istorijoje. Prie jos dirbo keli tūkstančiai mokslininkų. Kinų kultūros tyrėjai teigia, jog ją sudarė 510000 lapų ir 300 000 000 hieroglifų. Vienintelė rankraščio kopija buvo padaryta 1567 m. Originalas pražuvęs, o pirmoji kopija beveik visa sudegė).

Šis garbus veikalas buvo iš  dešimties tūkstančių tomų: daugiau kaip dvidešimt tūkstančių skyrių. Ten buvo viskas – nuo istorijos ir filosofijos, iki astronomijos, geografijos medicinos ir net meno ir technikos... išprotėti galima... Bet tai dar ne viskas. Fenui dar teko studijuoti ne mažesnės apimties kitų veikalų  ir parašyti kokią dešimtį savų... Žodžiu, fenas akademiją baigė būdamas trisdešimties ir gavo paskyrimą į Šnchajų rūmų architekto pareigoms. Tiksliau, taip tik skambėjo pareigos, kuriose buvo daugybė su architektūra nieko bendro neturinčių darbų. Tai veikiau buvo universalaus rūmų mokslininko pareigos.

Štai čia, po truputį ir prasideda kinų genijaus Feno Juisiano nuopuolis. Tik pradėjęs eiti savo pareigas, jis tuoj pat susidūrė su negeranoriškai nusiteikusiais valdininkais. Šią pareigybę ne vienas troško išsaugoti savo sūnums. Tikriausiai nėra ko kalbėti, kad karjera su tokiu dideliu kiekiu negeranoriškai nusiteikusių asmenų – nepavyko. O jei dar pridėti ir tai, kad susiginčijo su vyriausiuoju rūmų architektu ir ginčą laimėjo, tai tuoj pat buvo apkaltintas tradicijų nesilaikymu ir šventvagyste. Štai taip!

Rūmų poetinių kūrinių skaitymo metu, jo poema (neabejoju, kad pati gražiausia ir ištaigingiausia) buvo nušvilpta, o jis buvo apkaltintas – nei daugiau, nei mažiau – minčių nepastovumu ir priešiškumu valdžiai. Pasirodo, kad Kinijoje šiuo metu yra kažkokia literatūrinė inkvizicija. Ir dirba ji, matomai, neblogiau už europietiškąją religinę. Buvo tyrimas ir Fenui su pareigomis teko atsisveikinti. Ir tai, buvo laikoma, jog jis dar lengvai išsisuko. Galėjo jį išvirti aliejuje arba dar ką nors egzotiškesnio prigalvoti.

Na, o toliau – sėkmės „apogėjuje“ – jam vakare stuktelėjo per galvą, o atsipeikėjo jis džonkoje (v.p. malaj. ir kin. djong; angl. jung, port. Junco, jav. djong -  tradicinis kinų ir japonų burlaivis. Dažniausiai skirtas upių ir pakrančių laivybai. Pažodžiui džonka – tai paprasčiausiai laivas, bet taip jau priimta, jog taip vadinami būtent specifiniai kinų ir japonų laivai. Išskirtinis jų bruožas – bambukų rėjos, aukštai iškilęs priekis ir laivagalis. Burės susisuka kaip žaliuzės, o masyvi vairalazdė atlieka ir kylio funkciją. Džonkos paplitusios visoje rytinėje Azijoje. Vėliau džonkos išaugo ir buvo naudojamos tarptautiniuose vandenyse. 1846-1848 m. 800 tonų džonka išmetė inkarą Niujorke, o Anglijoje į ją pasižiūrėti atvyko net karalienė Viktorija).

Šios džonkos šeimininkai nuplukdė nelaimėlį kiną iki Indijos ir pardavė saracėnams. Pats Fenas tai bandė kažką aiškinti apie kažkokį prakeikimą, bet man atrodo, kad tai tiesiog jo toks likimas – karma, jei galima taip sakyti. Nors gal ir prakeikimas – ką ten supaisysi. Jei jau magijos egzaminus reikia laikyti, tai ką ten jau ir besupaisysi, kas ten darosi iš tikro... juo labiau, pats įsitikinau, kad pavyzdžiui penkiolikto amžiaus Prancūzijoje  - raganos tikros...

Na, bet prakeikė feną ar tik toks jo fatališkas likimas, bet saracėnų vergijoje jo talentų niekam neprireikė. Kaip pats sakė – ne kartą bandė pritraukti dėmesį. Kartą puslaukinėje berberų pakrantėje net surentė malūną vietiniam šeichui... bet atsidūrė tarp irkluotojų, nes paaiškėjo, kad yra ištvermingas ir tvirtas. Bet svarbiausia, kad su savo mokslais po akimis nesimaišytų – taip sakant, proto įgytų: šeichas visai rimtai mano, jog to ko nėra aprašyta Korane, to ir būti negali.

Na čia matyt kinui nervai pašlijo. Jis nusprendė priešintis kalėjimų administracijai: paskelbė karą prižiūrėtojams. Kinas, balbatuodamas apie aukštas filosofines idėjas, bandė paaiškinti, kodėl jis taip elgėsi, bet visa tai galima buvo pasakyti ir paprasčiau. Kitaip tariant, jei jau viskas blogai ir su kiekviena diena blogiau, ir jau visiškai be jokių prošvaisčių, beliko tik parodyti nepalenkiamą kinų charakterį ir nudvėsti kuo greičiau. Štai taip. Taigi, kirvis krito ant priekalo, nes prižiūrėtojai turėjo savo nepalenkiamą filosofiją ir per amžius atidirbtą sistemą ant šimtų ir tūkstančių vergų. Jį ėmė negailestingai plakti ir nedavė valgyti. Kinui dar pasisekė, jog maištauti pradėjo plaukiant, nes šebekoje trūko irkluotojų. O šiaip tai būtų išmetę jūron – ir viskas.

Kinietis iš karto suprato savo klaidą ir prižadėjo saracėnų kapudanui išgydyti podagrą. Netgi spėjo šiek tiek palengvinti šio arabo kančias. Po to daugiau jo nebeplakė, bet ir normaliai maitinti nepradėjo. Laikė sukaustytą sandėliuke, kad visą laiką būtų po ranka, o tai kiekvieną kartą atseginėti nuo likusių irkluotojų – buvo dar ta knisliava...

- Jums labai pasisekė meistre Fenai, - padariau išvadą po kino pasakojimo. – Ir man kažkodėl atrodo, kad jūsų nesėkmių laikas baigėsi.

- Aš taip pat manau, pone, - mandagiai nusilenkė Fenas. – Anksčiau ar vėliau likimas apsuka pilną ratą ir grįžta prie savo ištakų.

- Manau, ateityje mūsų dar laukia daugybė malonių pašnekesių, bet deja, dabar mano laikas itin suspaustas. Štai sąrašas iš to, kuo man galite būti naudingas. – Paėmiau popieriaus lapą į rankas...

Kinas, vos išklausęs sąrašą, beveik be jokios pauzės ėmė mane džiuginti. Ir taip pradžiugino, jog net pamiršau ilgesį Matildos šildomai lovai.

Žodžiu, aš jam suteikiau leitenanto inžinieriaus laipsnį ir priskyriau keturis pagalbininkus, kuriuos jis privalės pasirinkti pats iš kompanijos mokinių ar kaimo servų. Na ir daviau visus įgaliojimus jo kūrybinėms reikmėms ir judėjimo laisvę po visą baroniją. Netgi du asmens sargybinius iš savo šaulių priskyriau.

Brangų ir neįkainuojamą žmogų įgijau... Įvairi keramika, kuro briketai iš dumblių, stiklo gaminiai, popierius, tušas, ilgai išsilaikantys makaronai su konservuotomis daržovėmis ir lako laivų padengimui receptas. Ir tai tik smulkmenos. Jis prižadėjo išrasti kapsules, kovines rankines raketas su napalmu (na, manau, kad tai jau tik su mano pagalba...) ir tekinimo staklėms primontuoti vėjo variklius. Na ir pačias stakles prižadėjo išrasti – tad patrankų ir arkebūzų vamzdžių pragręžimas nebeatrodė nepasiekiami toliai. Na ir dar daug ko... tiesiog mokslinės minties generatorius, o ne kinas iš už jūrų marių.

Tiesa, tokius projektus, kaip koviniai aitvarai, nuo kurių galima leisti bombas iš molinių ąsotėlių, aš negailestingai „užtrumpinau“. Nereikia, o tai per bandymus dar galvą praras. Kaip viduramžiams ir viso to išvardinto bus per akis. Tik mano poreikiams... ir tik... palengva...

O gal jį laikyti kaip kokią brangenybę? Atskirtą nuo visų? Nors ne, tokie rėžimai istorijos jau išbandyti. Nauda, aišku, būtų... bet trumpa... Vienadienė taip sakant. Užteks pristatyti porą budrių akių ir viskas... Tegu dulkeles nuo jo pučia...

Štai taip pasikrovęs teigiamų emocijų, išklausiau ir kitų interesantų. Nors toliau susitikimai vyko pagreitintu tempu, bet baigiau tik po vidurnakčio. Mestelėjau pusę bokalo vyno ir nuskubėjau į miegamąjį, kuris mano brangiausiosios dėka, pagaliau tapo visai padoriu kambariu.

- Aš laukiu-laukiu, o jis nežinia kuo užsiima... – kaprizingai sumurkė Matilda, kuri jau nuogut nuogutėlė lūkuriavo manęs lovoje. – Eikš greičiau...

- Skrendu... – nusimečiau chalatą ir nėriau kaip žuvis. – Kur... ėėė, ne taip... dabar gaminsime bastardą numeris vienas...

 

2016-08-29

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". X skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-26

Suminėjus mano titulus ir Flandrijos valdovo vardą, patikėtinis išbalo kaip kreida ir mikčiodamas nedrąsiai paklausė:

- Ką jam dar perduoti, pone barone?..

- Sakyk taip. Ponas baronas kol kas bandys išgauti prisipažinimą be inkvizicijos atstovų, bet amžinai tai tęstis negali. Viską supratai/

- Ta-ai-p, jūsų milysta...

- Tėvas žinojo, kuo užsiiminėjo jo sūnus?

- Kažin... Jo tėvas Antverpene labai gerbiamas žmogus ir neaukos savo vardo vardan tokio rizikingo reikalo. Juolab, kad jis krikštytas. Nežiūrint mūsų kilmės, mes visi šventai laikomės krikščioniškojo mokymo. Mano jaunasis ponas savo reikalus tvarkė atskirai nuo tėvo ir... – patikėtinis tarsi mąstydamas ką sakyti toliau, pritilo.

- Kalbėk.

- Jis turėjo priežasčių neapykantai...

- Nebandyk mano kantrybės.

- Jis turėjo sužadėtinę... iš gerbiamos ir turtingos šeimos, kuri čionai persikėlė iš Kastilijos. Jie buvo konversai... Maranai... Bet taip jau atsitiko, kad juos ėmė įtarinėti slaptai vykdant žydiškas apeigas... buvo tyrimas, kurio metu paaiškėjo... jog tai tiesa... ir juos visus nusiuntė ant laužo... O Elena... ta mergina, mirė tardymo metu. Penkis metus atgal. Nuo to laiko...

- Gali netęsti. – Nutraukiau patikėtinį. – Gali vykti... Pala! O kur pinigai už prekes?

- Valtyje su sargyba... – uoliai atsakė patikėtinis.

- Damuazo Loganai, išspręskite šį klausimą be žudynių... – kreipiausi į Tuką, kuris greta jau pasiruošęs laukė mano nurodymų. – Sargybą pilnai nuginkluoti. Nepalikti nei peiliuko, a nei šakutės ir paleisti. Vykdyk.

- Pinigai kol kas pasiliks čia. – Pareiškiau. – Jie pasitarnaus kaip nedorų ketinimų daiktinis įrodymas.  Viskas, kol kas laisvas... Ir atsimink, jei per dvi paras Jofelio pasiuntinių nesulauksiu, jo kalės vaikas tiesiu taikymu droš pas inkvizitorius. Ir ne į vietinę būstinę Brabante, o tiesiai į ypatingąjį Burgundijos tribunolą. Dink, - spirtelėjau jį koja ir nusisukau.

Na... taip... Na ir užsimojau!..  Blyn. Nors tiesa sakant, aš ir pats nežinau, kaip pasielgčiau, jei mano mylimą merginą iki mirties nukankintų inkvizitoriai... Nors kodėl nežinau? Kaip tik kažkas panašaus nutiko su d‘Armanjaku – tai yra su manimi... tik ten apsieita be jokios inkvizicijos. Frankų rua Lui pasistengė. Bet gi aš nepjaunu visų į mano rankas papuolusių prancūzų! Ir juolab į vergiją jų nepardavinėju. Užteks... aš esu „aš“, o vergų pirklys yra vergų pirklys. Tuom ir baigsim... visos abejonės nuo velnio...

Nors, tiesą sakant, Rafos labai ten kažkaip engti aš nesiruošiau. Nartumą, aišku, numušti reikia, bet prekybinę išvaizdą išsaugoti būtina. Kažkas viduje man šnabžda, kad iki mano nurodyto termino pabaigos atvyks gana įspūdinga delegacija. Įdomu bus. Žiūrėsim, o kol kas ne spėliosim  - paskutiniu metu, likimas mane ir ne po tokius viražus blaškė.

Na šiai dienai, kaip ir viskas... Pasirūpinau, kad dėl viso pikto būtų išstatyta dviguba sargyba ir nukeliavau į pilį. Na, o ten, vargeli tu mano, kaip sakydavo bobutė, darbelių nors vežimu vežk... Siaubas.

Dar bent kiek tokio tempo ir tuoj pasijusiu kokiu „napoleonu“, kuris tris ar ten penkias valandas temiegojęs vis deklaravo apie amžiną rūpestį tėvynės labui... tai yra imperijos... Europos... Bet tai jo plotai buvo didesni, o ir laiko turėjo visą gyvenimą, o man reikia suktis kaip vijurkui ir po mėnesiuko būti kaip „pimpukui“... Karoliui, pasitempus, žvaliai saliutuoti. Bet manau suspėsiu. Susidorosiu.

Pilyje paliepiau buvusiems belaisviams išsiprausti apsirengti ir pasirūpinau jų valgydinimu ir migiu. Rytoj pagalvosiu kokį darbą galiu jiems patikėti. Su kinu ir lombardais, tai kaip ir aišku, o štai dėl afrikiečių – reikia pagalvoti.

Įsitikinęs, kad procesas pajudėjo, nuėjau su Loganu pavakarieniauti. Visi kiti vyresnieji su manimi prie vieno stalo valgė tik esant progoms ir tik su pakvietimu, o šiaip maitinosi atskirai, už savo stalo. Beje atskirai nuo eilinių. Subordinacija yra subordinacija...

Matilda, pasiteisinusi kažkokiais buitiniais rūpesčiais prie vakarienės neprisijungė, bet žadėjo atbėgti vėliau.

Išsiprausiau ir užsimetęs chalatą vos nusivilkau prie stalo. Pavargau...

Vyriausiasis virtuvės šefas šiandieną pasistengė ir iškepė visą atlantinę lašišą su riešutais, prieskoniais ir žolelėmis. Na ir užkandžių visokių. Daugiausia tai jūros gėrybių ir visokių sūrių. Visą stalą užvertė. Taip  sakant, džiugu, kad rūpinasi tėtušiu-vadu... džiugu. Paėsti tai mėgstu... Nors, tiesą sakant, viduramžiška virtuvė man kelia dvejopus jausmus. Gana daug kulinarinių gaminių, kurių paprasčiausiai neįmanoma valgyti. Ką ten valgyti?!  Tiesiog net nesuderinama su gyvybe! Gal neverta to šlamšto minėti, bet kai kurie pyragai kemšami tokiais įdarais, kad... džiaugsies tik išviete atsipirkęs... Bet kitą vertus, didesnė dalis valgių visai neblogi. Kai kurie, tai tiesiog šedevras. Bet aš jau daug prie ko pripratau.

Atsipjoviau gabalą žuvies ir įsimečiau jį lėkštė. Pabandžiau... ir nesusivaldęs nusiunčiau burnon milžinišką gabalą. Puikumėlis... skanu!

Išgėriau vyno ir paklausiau Tuko:

- Na, pasakok, brolau.

- Kcha-ą?.. – škotas buvo taip įsijautęs į valgymo procesą, kad nuo netikėto klausimo vos žuvimi nepaspringo.

- Kcha-a... – paerzinau. – Kas pas mus ober iždininkas? Tu ar aš? Kaip ten mūsų iždas?

- A... Apie tai, tai visuomet prašom. – Škotas atidžiai viską sukramtė ir, suraukęs kaktą, ėmė lenkti pirštus: - Taigi, kompanijos ižde kiek daugiau nei trys šimtai florinų... tiksliau trys šimtai florinų ir penkiolika patarų. Atlyginimas išmokėtas mėnesiu į priekį. Jūsų skirta pensija taipogi išmokėta... Na, dar statinaitė su guldenais. Ji net neliesta. Kaip liepėte, monsinjore...

- Kiek joje?

- Lygiai du tūkstančiai penki šimtai monetų, - stukteldamas delnu per stalą, džiaugsmingai raportavo škotas. Šį gobšuolį tiesiog perpildė gerosios emocijos kalbant apie tokias sumas.

Neblogai, vienok. Ir nemažai gi. Nors kartu ir mažai, jei, aišku, bandyti realizuoti visas užmančias. Nors velniai ten žino?! Kainose aš ir po šiolei nė velnio nesiorientuoju. O jos gana skirtingos. Netgi tarp gretimų miestų.

- Na, o mano asmeninių?

- šeši šimtai livrų! – išdidžiai išdrožė Tukas. Čia kartu su iš ekonomo atimtomis monetomis.

Tai jau neblogai... Pala!

- Kiek iš vergų pirklio paėmėi?

- Tuuuoj... – Tukas baigė gerti vyną, susigrūdo burnon gabalą žuvies ir čiaumodamas šūktelėjo: - Jošš-tai, dėstyk!

Vienu žodžiui – škotas, blyn, jis ir prie stalo... škotas, blyn...

Iš gretimo kambario atskubėjo Jostas ir ant stalo kraštelio pastatė sunkią skrynutę...

- Tai kieno pareiga? – aš susiraukęs dėbtelėjau į škotą.

- Taigi... monsinjore, mano, - truputį sutriko Tukas. – bet vaikinui praktikos reikia. Kogi aš jį ir skaityt, ir skaičiuoti mokinau?

- Tiek to... – atsainiai mostelėjau. Jėgų piktintis nebuvo. – Sėsk ten, Jostai, vaišinkis ir kalbėk.

Vaikinas patenkintas jam parodyta garbe – o kaipgi(?!), pats senjoras prie stalo valgyti pasikvietė(!) – iš rankovės išsitraukė popiergalį ir pabėrė:

- Reiškiasi, taip... keturios dešimtys stulpelių po dešimt dešimtinių štai tokių monetų... – Vaikinas pašoko ir perdavė man sidabrinį su.

- Tave damuazo Loganas daugiau dešimties skaičiuoti neišmokė? – vartydamas tarp pirštų monetą pasidomėjau.

- Mokino, aišku, bet aš taip skaičiavau , kad būtų patikimiau, - nusilenkė vaikinas. – Taigi, toliau... Ir dvi krūvelės po dešimt štai tokių monetų...

Šį kartą jis man įteikė auksinę monetą su kažkokiu klūpinčiu ir iš Kristaus priiminėjančiu vėliavą vyru.

- Kaip ji vadinasi? – mestelėjau Tukui.

Škotas mestelėjo akį į monetą ir grąžino ją Jostui:

- Cechinas. Venecijos cechinas, monsinjore. Gera moneta (v.p. it Zecchino. Venecijos cechinas - auksinė moneta apie 3,5 gr. 986 prabos aukso. Nuo 1284 iki 1797 m Pradžioje jie buvo vadinami dukatais, bet pradėjus kaldinti sidabrines monetas, auksinės pradėtos vadinti cechinais. Venecijoje kaldino ne tik 1 cechino, bet ir 1/2 bei 1/4 cechino bei 2, 3, 10, 12 ir 100 cechinų monetas).

Jostas žvilgtelėjo į popieriuką ir tęsė:

- Trys stulpeliai po dešimt štai tokių monetų ...

- Tai kiek gi iš viso? – manydamas, kad vaikinas tuoj išbels visą sumą, paskatinančiai šyptelėjau.

- Tiek daug mes dar nesimokėme, monsinjore... – išlemeno.

- Ech, tu, mokslinčiau... – ranka pašiaušiau jo nepaklusnius plaukus ir leidau pavalgyti.

- Sidabro, panašu, kad apie du šimtai livrų, monsinjore. Na ir trisdešimt auksinių cechinų, - suvedė balansą Tukas.

- Brolau, o tu primesk, kiek šebekos krovinys realiai kainuoja?

- Taigi, šitą... tikslių sumų tai aš nežinau, monsijore, - sumurmėjo škotas pilna burna. – Čia ne Burgundija. Bet marods, kad šitiasšytas ekonomą norėjo plikai apskusti. Patš pagalvokitše: uš veršą po keturiš gulldenus! Tai jau šmitas dvidešimt guldenų... na ir krovinyš tempš ne mašiau kap kokius tris šimtus...

- Baik kramtyt.

- ..a monšinjore? – vėl sučiaumojo Tukas ir nutaisęs baisingą veidą besistengiančiam sulaikyti juoką Jostui parodė kumštį

Atsainiai mostelėjau ranka ir patogiai įsitaisęs krėsle, siurbčiodamas vyną pabandžiau susigaudyti savo tolimesniuose veiksmuose.

Trofėjines monetas, tai visai suprantama, kad nusavinsiu. Jas išleisiu dirbtuvių įrengimui. Liejimo dirbtuvės tiesiog būtinos, ginklininkų dirbtuvės, kalvio... ir dar visokios. Vėlgi, antrąjį kaimelį reikės statyti – savo kariaunai, meistrams ir valdytojams. Manau, kad juos apgyvendinti Gutene ir  maišyti su servais visiškai netikslinga. Statusai per daug skirtingi. Jei pinigų neužteks, šimtinę galėsiu paimti iš statinaitės, o likusi dalis bus nejudinamas rezervas. Tai ne mano asmeniniai pinigai, o kompanijos. Tik jos reikmėms ir gali būti išleisti. Nupirkti ginklus ir padoriai bet tik baziniame variante apginkluoti – užteks. O jau jei norėtume su kažkokia pretenzija... papildomų lėšų reikės. Laikui bėgant ir šebeką reikės perstatyti ir įlankoje prieplauką reikės normalią įrengti... Dar, aišku, ką nors prigalvosiu – tai tam statinaitė ir pasitarnaus.

Pilis... Na, jos perstatymui ir įrengimui tai turiu tą šiknių vergų pirklį. Taip sakant, strateginis resursas ir investicija, blyn... Jei aš viską pakankamai gerai supratau, tai tėvas už savo sūnelį, jei derybos tinkama tėkme nueis, man ir antrą pilį pastatys. O gal ir ne tik. Visko gi būna...

Tiek to, užteks pilvą kimšt. Prie durų jau trypčioja. Vyrukai savo visokias idėjas akumuliuoja. Dar perlėkiau akimis stalą ir supratau, kad fiziškai jau daugiau nebetilps. Persiėdžiau... Na ir nebereikia...

Šalia kambariuko, kuris greitosiomis buvo paverstas į darbo kabinetą, grūdosi priartinti žmonės ir kiek nuošaliau – kaimo seniūnas, kuris nepatikliai šnairavo į mano iki dantų ginkluotus galvažudžius.

Iš bendro vaizdelio dar kažkiek išsiskyrė Fiorovantis ir Fenas. Jie buvo pritūpę ir kartu su mano ober-maestro-pabūklininku Pelegrinu kažką svarstė. Architektai jau buvo nusiprausę, apsikirpę, apsiskutę ir dabar puikavosi savo plikomis makaulėmis. Teisingai. Visokių vabzdžių čia mums nereikia.

Nejučia prisiminiau, kaip sutikau Tuką ir kaip jis po to maudėsi upėje, o po to durklu skuto galvą. Dieve, kaip greitais bėga laikas... O dabar pas škotą kaip pas arklį karčiai. Jis, kaip ir aš, pamėgo juos pakaušyje suimti į uodegą. Bet jo plaukai ilgesni, nes aš periodiškai juos kerpu iki pečių, taip, kaip priimta Burgundijos Dvare... Na taip... ale madistas, blyn...

Plaukai, tai, aišku, ataugs, klausimas kas gi bus po jais. Nors panašu, jog pas šituos vyrukas tai jau viskas gerai.

Man įėjus visi pasitempė kaip rikiuotėje ir sustingo laukime – ką gi kapitonas pirmąjį išsikvies ant savo kilimo?

- Maestro Fiorovanti... – mestelėjau praeidamas. – Prašau.

Šeimyniškių pastangomis kambarėlis jau buvo iškuoptas ir daugiau ar mažiau buvo galima jį pradėti vadinti darbo kambariu ar kabinetu. Apstatymas tai aišku buvo varganas, bet stalas su krėslais jau stovėjo. Net kilimą ir porą senovinių gobelenų ant sienų pakabino. Tam kartui tiks, o vėliau aš iš tos pilie Versalį padarysiu... o gal ir dar puikiau...

Pasitaisiau pagalvėlę, kuri gulėjo ant venecijietiško krėslo ir įsitaisiau. Kokias tris valandas, ne mažiau, jame teks praleisti, o subinė tai ne valdiška. Pasėmiau nuo stalo nudrožtą žąsies plunksną ir prisiminęs savo auksaplunksnį parkerį, tyliai atsidusau. Ta-aip... Kaip bebūtų keista, bet štai tokių mažmožių man vis tik trūksta, nors kitokių buitinių nepatogumų lyg ir nejaučiu. Net apsipratau su tuo baisiu ir siaubingai pavojingu skustuvu. Na, bet velniop...

Na ir kur ta kūrybinė asmenybė, po galais?

Pagaliau italų architektas nešinas šūsnimi prirašytų ritinių, šonu įslinko į kabinetą. Jostas jau man buvo spėjęs paskųsti, jog šis iškaulijo vos ne visas mūsų raštvedybos reikmenis, tik aš įsakiau jų negailėti ir duoti tiek kiek reikės.

- Prisėskite, maestro, - mostelėjau ranka į kėdę, - ir pasakokite.

Architektas nusilenkė ir, nepaleisdamas iš rankų savo popierių, prisėdo ant kėdės kraštelio.

- Senjore barone, aš norėčiau jums parodyti šiokius tokius pamąstymus apie pilies įreng...

- Gerai, bet šiek tiek vėliau, maestro... – atsirėmiau alkūnėmis į stalą ir nukreipiau žvilgsnį lombardui į akis. – Pradėsim nuo kitko. Sakykit, kodėl neskubat namo?

- Tai taip matosi, senjore barone? – lombardas liūdnai nusišypsojo. – Nors su jūsų įžvalgumu tai nieko keisto, - dėl visa ko pameilikavo architektas.

- Nematau jokios priežasties liūdėti, maestro. Namai ten, kur jam norisi sugrįžti. Kai tai atsitiko?

- Deja, bet dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių, grįžimas į Genują man mirtinai pavojingas... – Lombardas automatiškai pervedė delnu per plikę ir susikūprino. – Ta liūdna istorija su padirbtomis monetomis iš manęs atėmė viską: gerą vardą, vietą ložėje ir net meilę...

Italas palydėjo savo kalbą gausingais atodūsiais ir papasakojo kaip jis su savo garsiuoju dėde Aristoteliu Fiorovančiu ėmėsi vyskupo Donatelo Sforcato užsakymo – monetų kalyklos preso tobulinimo. Darbo metu papuolė į nemalonę ir buvo apkaltinti neteisėtu monetų kalimu ir papuolė į kaliūzę.

Kiek supratau, tai nusikaltimas kaip toks lyg realiai ir buvo, tik jo apimtys gerokai mažesnės nei buvo įrašyta kaltinimuose. Na ir, aišku, viskas įvyko dėl moters. Dėl meilės. Bent jau Pjetras užkibo ant šio kabliuko, o Aristotelio, kuris dabar Maskvoje statė cerkves ir patrankų liejyklas, motyvas buvo gana aiškus – turtas. Tačiau lombardas apie savo dėdę pasakė tik kelis skubius žodžius ir tik tiek kiek reikėjo nušviesti jo pačio bėdai. Na ir gerai, nerūpi man tas Aristotelis... Štai taip.

Taigi. Kažkokia ten Bjanka Spaleti, dama iš miesčionių vidutiniokų taip užsuko galvą Pjetro, jog šis sušnabždėjęs su savo giminaičiu kelis kartus panaudojo beveik baigtą presą... Bet viskas nubėgo ne ta linkme. Pasirodė, jog ta pati Bjanka turėjo gana intymius ryšius su pačiu vyskupu ir abu garbūs meistrai atsidūrė tamsiojoje. Skandalą pavyko užgniaužti – ložė padėjo, bet abiems nevykėliams teko bėgti. Vyskupas paskelbė, kad savo konkurentą ir jo dėdę sudegis ant laužo, kaip nusususius eretikus jei nors viena koja šie peržengs Italijos sieną. N, jie ir išsilakstė... Aristotelis į Maskoviją, jis jau tuo momentu turėjo Jono III kvietimą, o Pjetro išdūmė į Maltą. Ten jis išjudėjo su visa savo brigada, kuri taipogi buvo ne šventuoliška. Pasirodo, kad jo brigada, kol jis sėdėjo gerokai prisidirbo – prisigėrę kažką ne tai papjovė, ne tai žvėriškai prikūlė.

- Gana įdomu... – pasistengiau nuslėpti savo šypseną.

- Ir visiškai liūdna, senjore barone... – pridūrė architektas ir nutaisė kankinio veidelį.

Va-va... kažkaip jau tai susiklostė, kad vyriškoji giminė visada kenčia nuo savo aistros. Ir penkioliktame šimtmetyje ir dvidešimt pirmame... Kenčia ir vis tiek į tą pačią kilpą lenda. Paguoda tik, kad tai kartu ir įkvėpimas, ir malonumas, ir maldos objektas. Ir matyt taip bus visada. Jei, aišku, kai kurios tendencijos nepadės riebaus taško. Na bet man dar neteks išgyvent iki tos sadomijos apokalipsės... Na ir puiku...

- Maestro Fiorovanti, aš išsklaidysiu jūsų liūdesį. Aš jums duosiu darbą, pinigus, garbę ir jūs patys nepastebėsite, kaip greta jūsų atsiras ir meilė, ir aistra. Tikrai neverta liūdėti dėl tokių menkniekių. Beje, galiu jus paguosti, kad ir su jūsų dėde Aristoteliu viskas tvarkoje. Jis dabar Maskovijos caro malonėje ir darbuojasi prie savo projektų.

- Bet iš kur?! – lombardas išvertė savo ryškias ir nustebusias akis.

Velnias... vėl per daug pliurptelėjau...

- Aš... aš savo klajonėse buvau sutikęs princą Joną Maskovietį, pasiuntinį. Jis man prie vyno taurelės ir papasakojo savo šalies naujienas. Bet jau gana... – paskubėjau nutraukti ne ta linkme nuriedėjusią kalbą. – siūlau susitelkti einamiems darbams.

- Taip-taip... – Lombardas skubiai išdėliojo savo lapus ant stalo. – Aš labai džiaugiuosi, kad su mano dėde viskas tvarkoje. Štai žiūrėkite, senjore barone. Tai bandomasis pažintinis jūsų pilies eskizas po jos perstatymo...

- Svarbiausia, kad be pagreičio... – sumurmėjau žiūrėdamas į eskizą.

- Atleiskite, senjore barone?..

- Nekreipkite dėmesio. Geriau paaiškinkite kas čia?

Po valandos mano galva „nučiuožė“ ir jau nebegalėjo suvokti galybė viduramžiškų fortifikacijos ir archtektūros terminų ir žargono. Tačiau pajutau pagarbą šiam lombardui ir visai inžinerijai.

- Įspūdinga, maestro, įspūdinga... – Atstūmiau brėžinius nuo savęs. O ką galite pasakyti apie maestro Feną? Kai jam su jūsų mokslu?

- O-o-o!.. – karštai sušuko italas. – Jis man neįkainuojamai pagelbėjo. Ypač planavime. Jis didis meistras medinėse konstrukcijose ir aš nusprendžiau, kad viskas, kas bus susiję su medžiu – užsiiminės jisai. Maestro Feno šalyje akmuo deramai nenaudojamas ir tai atsiliepia jo meistriškumui. Vėlgi, jis apsiėmė padaryti stogų dangas...

- Žodžiu, aš supratau, kad jūs sutariate, - pertraukiau žavesio kupinų žodžių srautą. – Tada štai koks klausimas: ar jums pažystami liejimo darbai?

- Aš inžinierius, senjore barone! – Italas užversdamas aukštyn savo romanišką nosį ir į priekį atkišdamas savo įspūdingą smakrą, išdidžiai ir teatrališkai atmetė galvą atgal. – Aš liejau varpus, aš liejau bombardas, aš liejau... taigi galite paklausti ir maestro Pelegrino – jis girdėjo apie mano darbus... Aš moku...

- Puiku. – Matydamas lombardo savimylišką ir pompastišką veido išraišką, vos nenusikvatojau. – tikiu, tikiu... Tada jums dar reikės suprojektuoti liejyklos dirbtuves. Bet tai vėliau. Man reikalingas visų reikiamų medžiagų ir specialistų, kuriuos reikės samdyti – sąrašas. Ir tai jau rytojaus vakarui.

- Kaip įsakysite, senjore barone. Bet man atrodo, kad akmens jums pirkti nereikės, o reikės gerų akmentašių. Visai netoli yra užmesta akmens skaldykla. Akmenys šiai piliai statyti kaip tik iš jos...

- Tai džiugina... – teko vėl nutraukti italą. – Beje, o apie jūsų paslaugų apmokėjimą jūs pagalvojote?

- Taip, senjore barone, - nusilenkė inžinierius, kaip žmogus žinantis savo vertę. – Aš iš jūsų pinigų neimsiu, senjore barone. Mano darbas, tai padėka už mano išgelbėjimą. Man užteks kasmėnesinio kuklaus atlygio ir valgydinimo. Mano žmonės nusprendė taip pat.

- Gerai, maestro. Padarysim taip... Jūs skiriamas į ober-leitananto-inžinieriaus pareigas, kurio atlyginimas dešimt livrų per mėnesį su pakankamu išlaikymu. Jūsų žmonių atlygis tokiu atveju bus po livrą per mėnesį. Taip bus gerai?

Lombardo veidą nušvietė pasitenkinimas ir jis vietoj atsakymo žemai nusilenkė.

- Štai ir puiku... – Eilinį kartą supratau, jog eilinį kartą gerokai permokėjau. Bet, tiesą pasakius – dėl to nė kiek nenusiminiau: jei lombardas įvykdys viską, ką suplanavo, tai jis tų pinigų bus tikrai vertas.

- Jūs laisvas, maestro. Ir pakvieskite maestro Feną. – Teko kuo greičiau su jį išsiųsti, o tai jei aš kiekvienam skirsiu tiek laiko, tai būsiu laisvas tik ryte. Ir tai dar kažin...

Visų problemų iš karto neišspręsi, todėl lankytojų laiką reikės griežtai limituoti. Manęs Matilda jau lovoje laukia, ir mano norai kyla... o reikia dar čia reikalus tvarkyti... Bet nieko nepadarysi.

- Pone! – į kabinetą įsliūkino kinas ir iš karto kritęs ant kelių įrėmė dešinės rankos kumštį į kairės rankos delną ir nulenkė galvą.

- Stokite, maestro Fenai. Ir sutarkime, kad daugiau taip nedarysite. Jūs laisvas žmogus ir jums užtenka tik nusilenkti. Ir tik tam tikromis progomis yra būtina priklaupti ant vieno kelio.

- Kaip įsakysite, pone! – Meistras vikriai pakilo.

- Taip. Taip geriau. Sėskit. Kai įsikūrėte meistre Fenai?

- Labai gerai, pone... – Kinas vėl pagarbiai nulenkė galvą. –Mums su maestro Pjetro išskyrė didelę palapinę ir mes viskuo patenkinti.

- Jums mūsų valgis tinkamas?

Kinas vos regimai šyptelėjo ir trumpai atsakė:

- Viskas kas būtina yra. Po vergiško srėbalo tai tiesiog Dievų valgiai. Nors šiek tiek ilgiuosi man įprastų valgių.

- Man pranešė, kad jus rado uždarytą mažame šebekos sandėliuke. Kodėl jūsų nebuvo su kitais?

- Aš parodžiau nepaklusnumą, pone, - visai nesutrikęs atsakė Fenas. – Tai gana ilga istorija ir aš nesu tikras, jog galiu įkyrauti ponui ją pasakodamas...

- Maestro Fenai, manau, kad verta papasakoti savo istoriją. Man labai įdomu, kaip jūs atsidūrėte vergijoje. Ir dar visai kitoje pasaulio pusėje. – Nugėriau sidro ir reikliai pasižiūrėjau kinui į akis. – Noriu žinoti jūsų istoriją. O kai aš ko nors noriu, ta esu įpratęs gauti. Pradėkite nuo pat pradžių.

 

2016-08-26