IX
skyrius
- Baziliau, liepk tuoj pat pradėti darbą. – mažame
kabinete Tėvas sėdėjo krėsle ir įsakinėjo tvirtam, juodai apsirengusiam
kupriui. – Kaip perstatyti koplyčią, tu jau žinai.
- Neabejokite, jūsų šviesybe. Viskas bus padaryta
tiksliai pagal jūsų nurodymus.
- Aš neabejoju, Baziliau. Kuom tik nori, bet ne
tavimi, mano mielas drauge. Aš žinau, kad greitai prie pilies atžygiuos Voro
kariauna, bet įsakiau nesiginti ir, kad išvengti nereikalingų aukų, pasiduoti
nedelsiant, kai tik išgirs ultimatumą.
- Žinau, jūsų šviesybe. Tai labai išmintingas
sprendimas. – Kuprius vėl nusilenkė. – Leisite man eiti?
Aš sėdėjau greta tėvo ir, puikiai suprasdamas, kad tai
vėl sapnas, rijau kiekvieną žodį. Bijojau net krustelti, kad tik neatsibusčiau.
Kai tik kuprius išėjo, tėvas pasuko galvą į mane ir
pasakė:
- ...jūsų mylista, jūsų mylista... kelkitės. Kažkas
čionai ateina...
- Vis tiktai tu šiknius, Tukai... vėl neleidai sapno
baigti. – Atvėriau akis ir iš nusivylimo vos neužvažiavau škotui į snukį. – Kas
ten ateina? Ko?
- Iš kur aš žinau... – Tukas dėl viso pikto kiek
atsitraukė. – kol kas aš jį tik girdžiu, bet nematau.
Aš įsiklausiau... Kažkas į mūsų pusę judėjo ir girtu
balsu rėkavo nešvankias dainiuškas apie skalbėją Mariją ir medkirčių artelę.
- Na ir ko čia tampaisi? Koks nors pijokėlis... Pala,
pala... – Aš įsiklausiau nes balsas atsirodė labai pažystamas. – Kad tave kur!
Tukai, staigiai į krūmus – reikia paimti tą gyvulį gyvą...
Aš pažinau tą balsą! Simonas! Niekšas Simonas! Tas
pats Simonas, kuris pabėgo iš prieglaudos ir mane su prioru Jokūbu išdavė.
Šunsnukis... Vis tik Dievas žemėje yra...
Į laukymę braškindamas šakas įžingsniavo didelis ir
gerai atmaitintas mulas. Ant jo raitas sėdėjo mirtinai girtas Simonas ir, kažką
siurbčiodamas iš šiaudais apipinto butelio, rėkavo kažkokią dainą.
Pamatęs arklius iš netikėtumo Simonas papurtė galvą ir
tuoj pat išmuštas stipraus smūgio, išlėkė iš balno. Tai Tukas tyliai išlindo iš
krūmų ir pasiuntė buvusį maldininką į gilų nokdauną.
- Puikus smūgis, Tukai, dabar rišk jį... Na ir mulą
nepamiršk pririšti... prireiks, - Įsakiau Tukui. Jaučiau kaip širdis prisipildo
kartu ir džiaugsmo, ir pykčio.
Škotas Simoną supančiojo ir pasodino jį nugara į medį,
o po to vandeniu apšlakstė jo veidą.
- A... Kas... Kodėl... – Simonas nieko nesuprasdamas
išpūtė akis.
- Užteks mykti, gyvulį. – aš pakėliau jo galvą ir pakišau
po smakru durklą. – Už kokius pinigus linksminiesi, išgama? Už trisdešimt
sidabrinių?
Simonas papurtė galvą ir pagaliau mane pažino, o
vėliau Tuką, kuris žaidė su kalaviju.
- N-e-e-e... Kodėl... Negali būti... Jūsų mylista... –
su siaubu užkaukė buvęs vienuolis ir kelis kartus iš eilės garsiai pagadino
orą.
- Tfu, kiaulė. Tukai, apramink jį... tik kol kas ne
mirtinai... – aš pasitraukiau į šalį ir nusisukau.
Pasigirdo stipraus smūgio garsas, po to dar vienas.
Simonas sudejavo ir užtilo. Drebantis, pamušta akimi ir su sudaužyta nosimi,
vienuolis atrodė apverktinai. Na, kad užbaigti pilną vaizdą, reikia pasakyti,
kad jis dar įsigudrino ir apsišlapinti. Šlykštynė... tikras padaras,
minkštakiaušis. Na ką darysi, tiesą sakant, mes dar net nepradėjom...
- Jų... ju-ūsų myli-ysta... Nereikia!.. Jėzaus Dievo
vardu prašau, ne-ereikia... – Simonas seilėdamasis ir snargliuodamasis pradėjo
raudoti.
- Atsakyk man į vienintelį klausimą, niekše. Kodėl?
- Ne-e žinau... Šėtonas sugundė...
- Kaip mane pažinai, niekše?..
- Anksčiau jus mačiau su jūsų tėvu... ir pasiklausiau,
kai jūsų kalbėjot su prioru... Nežudykit, jūsų mylista...
- Kam pranešei?
- Ne-e-e... Nežinau... Nubėgau iki stovyklos ir
pareikalavau nuvesti pas vadus... Nuvedė prie palapinės, o ten buvo daug
žmonių... Po to kitoje palapinėje dar vienas kabaljero... Visi jį vadino Gijomu
ir baronu... Išklausė ir įteikė apdovanojimą... apgavo, niekšas... Davė tik
tris auksinius frankus... Kitus pažadėjo vėliau, bet kariai mane išmetė lauk...
- Kaip atrodė baronas?
Greičiausiai tai buvo de Monkofonas, kurį galėjau
pažinti tik iš balso. Baronas sugebėjo pabėgti taip ir nepasirodęs.
Bakstelėjau Simoną durklu.
- Gyvulį, pasakok kaip atrodė baronas. Rūbai, išorė,
bruožai... Viską.
- Aukštas kaip jūs... Labai tamsus... Akys šaltos kaip
gyvatės ir po dešine senas ra-a-andas... – Simonas nebaigęs sakinio vėl
apsiverkė.
- Apaštalu Pauliumi prisiekiu, aš paleisiu tau
žarnas... – Tukas palašo rankena iš visų jėgų stuktelėjo vienuoliui per galvą.
– Atsakyk į mylistos klausimą...
- Koraciną (v.p.:
it. corazzina, stambių plokštelių brigantina) vilkėjo... Koraciną dengtą raudonu
barchatu...
Veidas liesas, lūpos siauros...
- Plaukų spalva?
- Juodi... juodi... iki pečių, jūsų šviesybe...
- Užteks, užčiaupk srėbtuvę...
Aš pasitraukiau ir pasišaukiau Tuką.
- Man daugiau nieko iš jo nereikia. Ką siūlai?
- Pakarti šunsnukį! – ryžtingai pareiškė škotas. – Tik
leiskite man su juo truputį padirbėti.
- Kankinti? – Kiek paabejojau: noras pasižiūrėti į šio
išgamos kančias atrodė per daug viliojantis, bet tos minties atsisakiau. –
Nereikia žmogau. Mes ne budeliai. Trauk virvę...
Daugelio mano perskaitytų knygų veikėjų, kurie
įvykdydavo teisingumą, ilgai sapaliodavo apie tai, kad kerštas jiems
pasitenkinimo neatnešdavo... O aš pasitenkinau! Pajutau pilną pasitenkinimą!
Kai išdavikas ėmė tampytis virvėje, viduje tarsi kas
apsiramino ir net džiugino. Ir nėra ko stebėtis, dar tą pačią dieną, kai čia
atsidūriau, visos mane išauginusios civilizacijos pseudo normos išdulkėjo.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad labai dėl to gailiuosi. Man patinka...
2016-03-22
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą