"Armanjako šalis. Bastardas". VII skyriaus pabaiga. 2016-03-14.

... Norėjau tik atsigulti ir užmigti. Na ir bastardo kūnas dar nepriprato prie tempo su kuriuo aš mojavau ginklu. Jis beviltiškai protestavo. Skaudėjo visai visi raumenys: jaučiausi šimtamečiu senuku.

Jau vakarėjant įlindo me į tokią tankmę, kad net saulė sunkiai mušėsi per daugiaamžių medžių šakas. Pamačiau nedidelę laukymę prie ežerėlio pakrantės ir liepiau stoti poilsiui.

Tukas jautėsi nekaip. Buvo baltas, kaip kreida. Net kalbėjo sunkiai. Paguldžiau ir apžiūrėjau žaizdas. Laimei uždegimo nesimatė, tik kraštai paraudę. Ir svarbiausia – žaizdos nebekraujavo. Nežinau, kokį tepalą paveldėjau iš bastardo, bet jis veikė neblogai. Vėl jo užtepiau ir pertvarsčiau. Griežčiausiai liepiau škotui iki ryto gulėti nejudant, o kartu dar jį ir aprėkiau, kai vis tiek jis sumąstė keltis rinkti žabų.

Pripyliau jam pilną puodelį armanjako, priverčiau išgerti ir lengviau atsidusau, kai škotas akimirksniu užmigo.

Nubalnojau arklius, nutryniau kaip galėjau ir daviau po gerą porciją avižų. Arkliai – tai didžiausias turtas. Tausoti reikia.

Pagaliau galėjau atsiduoti pats sau. Įlindau į ežerėlį ir ilgai turškenausi bandydamas nudrengti prakaitą ir purvą. Po to atidžiai išvaliau rūbus ir botfortus. Prakeikti kariai... Na niekaip nenorėjo mirti estetiškai. aptaškė visokiomis šlykštynėmis iki pat ausų. Purvinas reikalas – žmones žudyti... n-a taip... tiesiogine ir perkeltine prasme.

- Brrr... šlykštu kaip. – susipurčiau, kai atmintyje iškilo keletas ypač šlykščių epizodų. – Tiek to, bastarde. Pagal šiuos laikus reikalas tai įprastinis... gal kaip nors priprasiu...

Užsinorėjau ko nors karšto. Prisivilkau žabų, užkūriau ugnį ir uždėjau varinį katilą, kurį slapta Tukas „pasiskolino“ iš domininkonų. Vagišius... Džiugina, tik kad viską tempia ne sau... Tiek jau tos, atleisiu aš jam šią nuodėmę.

Pašniukštinėjau po maišus ir radau maišelį su kažkokiomis kruopomis, labai panašią į stambiai maltus kukurūzinius miltus. Bet aišku, kad ne kukurūzai (v.p.: Europoje pirmasis apie kukurūzus rašė Kristoforas Kolumbas apie 1492 m., iki tol buvo nežinoma

), na ir dzin. Suvalgysim. Daugiau kumpio, mažiau kruopų, porą gabaliukų sūrio ir sviesto – štai ir vakarienė...

Na, o kol vanduo užvirs ginklus reikia apžiūrėti. Espados geležtis keliose vietose susibraižė, atsirado keletas špukių, bet laimei nedidelių. Apsiginklavau galąstuvu ir grąžinau juos į pirminę būklę. Ašku nupoliruoti reiktų, bet neturiu kuom. Rasim meistrą – atiduosiu, kad sutvarkytų. Sutepiau geležtį linų aliejumi ir atidėjau į šoną. Išsitraukiau dagą. Su ja reikėjo daugiau pavargti, nes šiek tiek nuskilo smaigalio galas.

Na, o kaip šarvai? Pilnai krauju apipilti. Iki rūdžių – per nago juodymą. O tai jau blogai.

Kol darbavausi, vanduo užvirė. Mestelėjau gerokai druskos ir per daug negudraudamas, viską ką planavau, supyliau iš karto. Pabaigoje džiovintų žolelių įmesiu, kvapas malonus, primena provanso mišinį iš supermarketo. Štai ir bus kabaljero vertas valgis.

Pagalvojau kiek – ir nusprendžiau šarvus su espada supakuoti. O vietoje jų išsitraukiau jušmaną, kurį paveldėjau iš Isako sūnėno, šišaką ir de Gramono espadą-flambergą.

Dar kiek pagalvojau ir flambergą pakeičiau į to pačio sūnėno kalaviją. Gaila tokios brangenybės... Paliksiu jį kaip paradinį. Žydų kalavijas ne blogesnis už mano espadą, beveik toks pat lengvas ir net keliais centimetrais ilgesnis. Gal kiek geležtis prie gardos per plati, na... matysim. Kiek pasimankštinsiu ir viskas bus aišku.

Pasimatavau šarvus ir likau patenkintas. Aišku jis silpnesnis už gotišką, bet daug patogesnis ir kiek lengvesnis. Be to sijonas dengia kojas beveik iki kelių. Na ir užsidėti daug paprasčiau. Kaip liemenė su kabliukais per vidurį.

Šišakas taip pat lengvesnis ir patogesnis už saladą. Na bent jau vaizdo niekas neužstoja. Antdilbiai ir antblauzdžiai taip pat yra.

Kodėl aš taip pasielgiau? Buvo keletas priežasčių.

Noriu pakeisti savo išvaizdą. Ryte barzdelę nuskusiu ir bus visai gerai. O bastardo šarvai įsidėmėtini, visai gali ir tik pagal juos atpažinti. Tuo tarpu mano naujoji apranga, nors ir kiek senoviška, žiūrėjosi impozantiškai, brangiai ir radikaliai keitė išorę.

Na ir dar viena priežastis. Per tas kelias kovas, kuriuose suspėjau sudalyvauti, supratau, kad „gimtieji“ šarvai ir mano fechtavimo stilius mažai suderinami. Mano persvara pilnai priklauso nuo judrumo ir greičio. Kaktą įremti ir varyti tikintis, kad nepramuš kas šarvų, aš nesiruošiu. Kol kas, bent jau, didelių peštynių nenusimato, tad keičiam išvaizdą be jokių abejonių.

Puode užvirė valgis. Įbėriau žolės ir, kad karštis sumažėtų, šiek tiek išsklaidžiau anglis. Dar kiek, ir bus galima valgyti.

Na, o dabar trofėjai... Dvirankis... Na ir sunkus, kad jį kur šiknon. Tukui bus. Čjavonseka taip pat neatleistinai sunki. Paprasčiausias pusantrinis kalavijas su abipusiais ašmenimis nuo gardos iki pat smaigalio. Garda tai keistoka: vienas kryžmos  užsilenkia į rankeną, o kitas į geležtį. Šiaip sau. Nematau jo savo rankose. Škotui gal tiks.

Škotiškas sunkusis kardas? Vėl škotui, vėl tukui, vis tik nacionalinis ginklas. Nors ne, prilaikysiu. Artimoje kovoje geriau už kardą ir nesugalvosi, na ir puikiai pagamintas. Su pretenzija...

Taip, pasikrapštysim krepšiuose... pala, o arbaletas?

Pasiekiau arbaletą... po galais, jis ne strėlėmis, o švininiais rutuliukais šaudo. Tokie, atrodo, šnaperiais buvo vadinami (v.p.: vok. Schnapper).

Kažkas tokio tarpinio tarp arbaleto ir arkebuzos. Gražus...

Dėmesį patraukė kaulinis kriaunos ant buožės... Op! Visai įdomu: viena kriauna pasisuko ir atsidarė nedidelė įleista dėžutė. Ištraukiau dėžutę ir atidaręs radau į batistinę nosinę su užraityta monograma, susuktą sruogą šviesių plaukų.

Naa-taaaip... Pats nežinodamas aš grubiai nutraukiau kažkokią meilės istoriją. Liūdna... Nuotaika sugedo ir nusprendžiau kam nors tą arbaletą greičiau parduoti... arba iš vis padovanoti. Liūdnas mintis tik kelia, blyn, kad jį kur...

Krepšiuose radau įprastą kelioninį rinkinį. Labai panašus į tą, kurį radau pas bastardą, kai čia papuoliau. Tiesa, čia dar buvo kažkoks maža medinė dėžutė su kažkokiais kauliukai: šventi palaikai, greičiausiai, ir nedidelė maldaknygė auksiniame įrišime. Matyt dievobaimingas vikontas buvo... Taigi, apatiniai šilkiniai, visai nauji – imu. Viršutinius drabužius – taip pat., o su likusiu turtu, tegu Tukas dorojasi... arbaletą, kol kas taip pat sau pasiliksiu, juolab atsarginė templė ir maišelis su kulkų liejimo forma atsirado. Nors viskas ir taip mano, tik škotas už priežiūrą atsakingas bus.

Nuėmiau nuo laužo katilą ir nutempiau prie Tuko.

- Kelkis, tinginį, užteks ligonį drožt.

- Kaip tai, Jūsų mylista, „ligonį drožt“? – Tukas praplėšė akis ir triukšmingai įtraukė nosimi orą.

- Tai reiškia apsimetinėti. Laikyk lėkštę ir bokalą. Gersim. Daug. Paminėsim užmuštuosius, vis tik ir jie Dievo tvariniai buvo. O tu perskaityk kokią maldą už vėlių ramybę.

- Gerai, jūsų mylista... – Tukas pasėmė pilną dubenį košės ir pasiuntė geroką jo kiekį burnon. – Mmm... škianu, jūsų mylista...

- Maldą iš pradžių sakyk, apsirijeli, ir garsiau, o aš kartosiu, o po to jau ėsti. Vis tik, kokia tu kiaulė, Tukai...

Pramurmėjau paskui škotą maldą. Keista, bet taip užsinorėjo. Kažkas viduje krebždėjo, kad taip reikia. Nežinau, gal būt, tai bastardas manyje ar dar kažkas, bet pasimeldžiau ir kiek palengvėjo. Kaip sunkumas koks nukrito... Žiūrėk, tuoj dievobaimingu tapsiu. Įdomūs visti, Dieve, tavo darbai.

Košė pasirodė labai skani. Armanjako protėvis kuo puikiausiai tiko. Visai neblogai. Ypač tada, kai statinaitė parodė savo dugną ir jau buvo visai vis vien, ką gerti. Galų gale mes prisiėdėm ir gerokai apgirtom.

- Štai, škote... sakyk, - puodeliu dūriau link Tuko, - Tu šiandien bijojai?

- Nežinau... jūsų mylista.

- Kaip tai? – Aš iš trečio bandymo pasmeigiau kumpio gabaliuką.

- Nespėjau, o po to jau nebuvo kada... ikk...

- Ir aš taip pat... O dabar pasakyk: aš tau matyt atrodau keistai? Tik tiesą sakyk.

- Tiesą... pasakysiu. Iš pradžių atrodėt. Labai į vietinius ne panašus. Dabar matau, kad paprasčiausiai protingas. Raštingas. Kaip čia pasakyti, kad jūsų mylystos nesupykdint...

- Varyk. –Aš atlaidžiai mostelėjau.

- Kaip du žmonės jumyse... – ištratėjo Tukas ir išgąstingai pasižiūrėjo man į veidą.

- Ką, taip panašu?.. – leptelėjau ir suskubau ištaisyti klausimą: - Kodėl tu taip manai?

- Nežinau... – Tukas nejaukiai dirsčiojo. – Aš visai susimaišiau. O koks skirtumas, jūsų mylista? Jūs šeimininkas, mane viskas tenkina, ir dėkui dievui, kad mane radote.

- Aišku... – Aš kiek apsiraminau.

Aš daug žinau, kas nežinoma šioje epochoje ir to negalėjai nuslėpti net prie didžiausių norų. Juo labiau Tukas pastoviai šalia manęs, viską girdi ir mato.

- Tarnas, sakai? Žinai, ką drauge... tu sava darbais įrodei, kad vertas daugiau. Skiriu tave savo eskudero... ką tokiais atvejais reikia sakyti? Aš kažko primiršau.

- Jūsų mylista! – Tukas vėl užsimanė bučiuoti rankas, kad net vos susilaikė.

- Tai ką reikia pasakyti?

- Aš nežinau, - sutriko škotas, - jūs jau viską lygtais pasakėte... tik mažas klausimas... Eskudero visam gyvenimui ar su teise baigti mokymus ir tapti kabaljero?

- Nežinau, vėliau nuspręsiu. Matysim. Tarnauk – ir būsi apdovanotas. Tik štai tarno pareigų neužmiršk. Žinau, kad neteisinga, bet kol kas taip. Nepatinka – gali atsisakyti...

- Ne, jūsų mylista, aš su viskuo sutinku! Aš kito tarno prie jūsų ir neprileisiu... – įsikarščiavo Tukas.

- Na ir šaunu. Išgerkim...

Prisigėrėm iki žemės graibymo. Ir ne perkeltine prasme. Aš net neatsimenu, kaip atsiguliau. Net mažiausios minties nebuvo apie budėjimą. Gal kaip nors, šuo nesukauks, kiaulė nesuės...

2016-03-14