2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

"Armanjako šalis. Bastardas" VIII skyriaus tęsinys. 2016-03-17







- Ko čia vis loji: „monsinjore“, „monsinjore“... Žiūrėk, o ką čia mums velnias neša? – Aš parodžiau į grupelę žmonių ant kelio.
Priekyje, kažkaip keistai traukuliuodamas kojomis, ėjo kažkoks žmogėnas, o jį sekė nedidelė minia.
- Nežinau... – Tukas pridėjo ranką prie kaktos pridengdamas akis nuo saulės. – Ginklų lyg nėra. Gal piligrimai?
- Kaip pasakysi... jeigu kas, būk pasiruošęs...
Keista procesija priartėjo ir aš juos apžvelgiau nuodugniau. Priekyje, iki pusės nuogas vyras, kažką monotoniškai ir šlykštokai lotyniškai kaukė ar dainavo ir į ritmą lupo save per nugarą bizūnu. Jį sekanti  dešimties žmonių kompanija viską tiksliai atkartojo ir lygiai taip pat kaukė, tik kartu su rimbo smūgiais sukaukdami garsiau.
- Eina šikt... – tik ir sugebėjau ištarti.
Vyrai ne  vaidino, o realiai save plakė. Rimbo kasyčių galiukuose blizgėjo maži vinukai, kuri su kiekvienu smūgiu įsirėždavo į kūną. Kraujas varvėjo srovelėmis, bet procesijos tai nestabdė.

Kai su šia procesija susilyginom, vadeiva išrėkė kažkokią trumpą komandą ir kartu su savo palydovais krito ant kelio. Taip kaip stovėjo. Įvairiausiose pozose. Vieni ant nugarų, o kiti ant pilvo. Pora vyrų ant šono susirietę į embrioną ir prispaudę pirštą prie lūpų, o vienas iš vis ant keturių iškėlęs subinę.
Vadeiva, pagulėję kelias sekundes vėl šūktelėjo komandą, visi pašoko ir nukeliavo tolyn, bet jau  savęs neplakdami. Likau visiškai „apakęs“.
- Tukai, tai vis dėlto, kas čia buvo? – pasidomėjau pas išsišiepusį Tuką.
- Flagelantai, monsinjore (v.p.: lot. flagellare — mušti, plakti, kankinti; lot. flagellum — rimbas, bizūnas. Tai atgailautojų judėjimas atsiradęs XIII a. laukiant 1260 m. išpranašautos pasaulio pabaigos, vėl įgavęs „pagreitį“ per maro epidemiją 1348-49 metais. Iš pradžių bažnyčia šiam judėjimui pritarė, kaip tam tikrai asketizmo rūšiai, bet 1349 m. popiežius Klemensas VI uždraudė. Bet judėjimas, pavirtęs į sektą, tesėsi iki pat XV a. pabaigos nežiūrint visokių persekiojimų ir palaipsniui išnyko, nors jo apraiškos yra likusios ir šiandieną).

- O smulkiau?
- Tai pranciškono Antonijaus Padovos (v.p.: lot.: Antonius Patavinus, ital.: Sant'Antonio di Padova) pasekėjai. Atgailauja niokodami savo kūną.

- O ko ant žemės krito?
- Tai jie visada taip. Tie kurie ant pilvo krito, - ištvirkėliai, ant nugaros – lygtais žmogžudžiai...
- O tie, kurie prie lūpų spaudė, ką nors išpliurpė? – bandžiau spėti.
- Kažkas panašaus. Bet greičiau jau priesaikų laužytojai. Tas, kuris repečkom, tai matyt sadomitas. Anksčiau bažnyčia jų asketizmą laimino, o dabar tam jau nepritaria. Sektantais laiko. Tačiau ir netrukdo. Keisti žmogėnai, monsinjore. Maitinasi tik duona, vandeniu ir dar visokiais grūdais, o miega tik ant šiaudų. Moterų per arbaleto šūvį neprisileidžia.
- Moterys... tai jau tai... – Moterų paminėjimas mano organizme iššaukė tokią reakciją, kuri paskutiniu metu galėjo tapti iš vis pastovia...
Ot bėda, nors Tuką drožk. Tfu, blyn... velnias... visokios nesąmonės į galvą tik ir lenda. Susinervinau.
- O ko tu vaipaisi, gyvulį. Žmonės atgailauja, o tu žvengi. Tuoj gausi per makaulę! O dar buvęs vienuolis...
- Negalima man per galvą, monsinjore, - Tukas šyptelėjo, - aš didvyriškai sužeistas ginant jūsų kilnybę. Ranka jums nepakils.
- Dar ir kaip pakils. Tiek to, „proechali“...
- O kokia kalba jūs kartais kalbat, jūsų mylista? – atsargiai pasiteiravo Tukas. – Kažkas labai pažystamo.
- O tu ką, dar ir kalbų mokeisi? – aš neatsakiau į jo klausimą.
Kažin ar jis turi nors kokią nuovoką apie rusų kalbą. O meluoti nesinorėjo.
- Na taip... Gėliškai, na tai yra savo, škotų, žinau, frankų suprantu, oksitanų, saksų, lotynų... – Tukas kiek pamąstė ir pridūrė, - Beveik žinau. Šiek tiek vokiškai kalbu.
- Tai... Tai rusų kalba. Turėjau vieną... vieną bendražygį, tai ir išmokė.
- A-a... russia... Aš supratau apie kokius rusus, monsinjore. Tai yra aš jų kalbos nežinau, bet porą žodžių girdėjęs. Geri kariai, sako. Bet pats jų niekada nemačiau.
Ot, kad taip susitikti... Bet nėra jų čia.
- O ką, šiose vietose jų visai nėra?
- Nėra, jūsų mylista. Na, nebent vergus pas saracėnus sutiksit.
- O kokius nors rusus tu dar žinai?
- Žinoma, monsinjore. Perpiešinėjau aš kažkada žemėlapį. Tai ten buvo rusai iš Rusijono, to, kuris Provanse (v.p.: pranc. Roussillon, Rusijonas, Rusijono grafystė. Provanse. Prancūzijos provincija pietuose),
dar ten buvo Ruslando kunigaikštystė Austrijoje. Na, kokie dar... Štai dar rusai iš Vengrų karalystės. Arba pietų Jutlande, Šverino grafystėje. Na ir dar žinau rusus iš Arkonos, kuri Riugeno saloje, Varingų jūroje (v.p.; Baltijos jūros pavadininmas nusistovėjęs tik nuo XVI a. Iki tol ji buvo vadinami įvairiais vardas, kaip pavyzdžiui: Svebų jūra, Venedų jūra, Varingų jūra, Variagų jūra ir t.t., nors pirmą kartą Baltijos jūra pavadino XI a. kroninkas Adomas Brėmenietis), bet tai tie dar visiški pagonys. Štai.

- Nieko sau... – tyliai nustebau.
O-cho, kiek rusų. Bet visi jie ne tie, tad ėmiausi klausinėt toliau:
- Aš ne apie tuos, kuriuos minėjai. Aš apie lietuviškus, maskovijos ir naugardiečius. Apie juos ką nors žinai?
- Ne, tik apie tuos kuriuos jums sakiau. Kitų žemėlapyje nebuvo.
- Tai tu nemokša. Tie gi patys pagrindiniai, - pareiškiau.
- Kaip pasakysite, monsinjore.
Aš kartais paskaitinėdavau pseudoistorikų ir įžūlių rašeivų kūrinius, kurie „pezėjo“, kaip rusų karžygiai ridinėjosi skersai ir išilgai per Europą ir dar į kryžiaus žygius ėjo. Tiesą sakant - abejojau tuo. Na nebent galėjo būti vienetiniai egzemplioriai. Na ir tai – visiškai atsitiktinai. Bedieviškai meluoja tie draugužiai. O dar buvo ir tokių, kurie ir italus prie rusų tautos priskyrė: tam užteko vieno žodžio – „ert-ruskai“. Jo... visiški rusai. O Atlantidoje – tai ir visai chocholai! (v.p.: žinomiausi iš tokių „istorikų“ yra A.T.Fomenko ir G.V.Nosovskis, nors reikėtų pripažinti, kad, kai kurios jų teorijos bei idėjos, turi tam tikro racionalumo ir vertos išsamesnio dėmesio. Savo veikaluose jie atskleidžia kai kuriuos nuslėptus archeologinių radinių faktus, neatitikimus tarp archeologijos ir klasikinės istorijos ir t.t., ir pan., kaip pavyzdžiui Kulikovo mūšio tyrinėjimas, Įgorio žygis, Marko Polo kelionės... ) .
Na ir vis dėlto, kas gi dabar Rusijoje, Rusioj ar gal Maskovijoje valdo? Na-a-a taip... Istorija ne mano arkliukas. Greičiausiai koks nors Ivanas. Gal būt Rūstusis... arba Kalita... Ne, nežinau. Ot tai būtų pokštas jei sutikčiau kokį nors karžygį Dobromysių Nikytičių. O ką, juk buvo kunigaikštytė Ana Jaroslavovna frankų karaliene – Ana Rusia (v.p.: Ana Kijevietė, pranc. Anne de Kiev - buvo toks istorinis personažas apie 1034-1070 metus. Jaroslavo (Georgijus; Jurgis) Protingojo, Riuriko palikuonio, duktė Ana (vardų rašyba nebuvo nusistovėjus - rašė pagal klausą, todėl šaltiniuose sutinkama kaip „Anne“, „Ane“, „Angne“, „Agne“, „Annes“) ištekinta už Henriko I.
Anos kilmė nustatyta loginiu būdu, pagal antrinius šaltinius, nes Kijevo Rusioj ar Maskovijoje metraščiauose apie tai nieko nėra, o Vakarų Europos šaltiniai labai menkai teužsimena apie Henriko I žmonos kilmę) kažkokiais prieštvaniniais laikais, tai galėjo ir koks karžygys klaidžioti. Na gerai, sutiksiu – susipažinsiu, o dabar galva dėl kitko turėtų skaudėti.

- Tukai, valgyti nori?
- Ir gerti, monsinjore, taip pat!
- Aš gi ne prieš. Ieškok vietos...
- Palaukite, jūsų mylista... priekyje vėl kažkas. – Akylas Tukas kažką kelio tolumoje įžiūrėjo. – Vežimas ir kariai, atrodo.
To dar betrūko... nors iki pilies nukeliauti ir nieko nesutikti – vienareikšmiškai jokių šansų.
Ir iš tiesų, panašiai už kokių poros šimtų metrų ant kelio stovėjo kažkoks vežimas ir kelios figūros.
- Tukai... tu, jei ką, į peštynes nelysk. Užtaisyk arbaletą ir kaukis per nuotolį. Supratai?
- Supratau, monsinjore... o jeigu...
- jokių „jeigu“. Aš įsakiau – tu vykdai.
Priartėjome.
Na-a taip... Šiandien kažkokia pažinčių viduramžių realybe diena. Jei grįšiu atgal, istorikai mane į gabalus suplėšys kaip ypatingai brangų liudininką.
Ant kelio stovėjo vežimaitis ant kurio buvo pritvirtintas metalinis narvas. Būtent toks, kaip buvau matęs kinuose apie inkviziciją. Narve atsitūpusi, vienmarškinė, su ant galvos užmaukšlintu aklinu odiniu  gobtuvu,  sėdėjo maža ir smulki moterėlė. Net suabejojau ar ji moteris. Figūra buvo panašesnė į berniuko, nors šiokius tokius charakteringus nelygumus  įžiūrėjau. Merginos rankos ir kojos buvo sukaustytos ir grandine pritvirtintos prie pačio narvo.
Arkliokas, kuris tempė vežimaitį, gulėjo ant šono šalio jo ir be nesėkmingai, gailiai suprunkšdamas, bandė atsistoti. Atrodė apgailėtinai.
Viskas buvo aišku, netgi tokiam epochos „žinovui“ kaip aš. Vežime ragana – kas gi dar? Žinau, kine mačiau, jas taip ir vežiodavo. Vietos sau nerandantis tai garbusis inkvizicijos atstovas, o tie du vyrai su alebardomis – sargybiniai. Vaizdelis, kaip paveikslėlyje. Įdomu... O ragana nors tikra?
Tiesą sakant, aš tikiu, kad jos egzistuoja. Mano buvusi žmona ir ypač jos motušė – pačios tikriausios raganos - žiežulos. Juokauju aišku, bet tikiu, kad raganos yra. Buvo šiokių tokių precedentų...
- Tukai, aš viską teisingai suprantu?
- Taip, jūsų mylista... ragana, apsaugok mane Viešpatie... – Škotas nutaisęs išgąstingą veidą tankiai kelis kartus persižegnojo. – Matote, ji ir arklį numarino. Nenori į teismą važiuoti.
- Į herbą pažiūrėk. Iš kur sargyba?
- Kas ten juos supaisys, iš čia nesimato. Lygtais iš Fleranso... Gal mes juos apvažiuokim... arba miške palaukim, kol jie dings. Mes gi užkąsti ruošėmės...- Tukas kalbėjo pašnibždomis lyg mus galėjo kas išgirsti.
Ir tiesą sakant, aiškiai galėjai matyt, kad jis bijo. Tik nesuprantu – ko?
- Ir koks gi tu bailys... nieko nebijok. – Aš pasukau eržilą link vežimaičio. – Manęs kerai neima. O kadangi tu mano eskudero, tai ir tavęs. Nedrebėk, per sprandą gausi.
Kuo labiau artėjom, tuo aiškiau girdėjome šūkaliojimus.
- ...netikšos, darykit ką nors! – šaukė vienuolis ant sargybos.
- O ką mes galime padaryti? Mes jums, tėve Bonifacijau, iš karto pasakėm: arklys prastas, nuvarytas, nugaiš kelyje, o jūs ir girdėt nenorėjote... – bubeno sargybiniai.
- Aš skundą ant jūsų didžiajam inkvizitoriui parašysiu... – grasino tėvas Bonifacijus.
- Rašykit jūs kur norit, padre, o mes čia prie ko?... Gal šitoji tą arklioką ir pražudė, - vangiai atsilojo sargybiniai.
- Na palauk... psieksim Tulūzą... ten tau greit kailį nudirs, velnio išpera... – vienuolis pasisuko į raganą.
- O nenori kartais  vienuoliuk, karšto moters kūno paragaut, ką? Aš tau duočiau... – iš po gobtuvo pasigirdo erzinantis, duslus, jaunas balsas. – Pasinaudok, o tai supyksiu ir paliksiu tave visai be vyriškos jėgos...
- Pranyk šėtone, negundyk, - sumarmaliavo vienuolis ir ėmėsi energingai žegnotis.
- Išsigandai... O tu paliesk mano krūtinę... tampri, graži; o tai gal kiekvieną naktį moteriški gražumai sapnuojasi... O nuodėmė tai saldi-i-i-i, nebijok, vienuoliuk...
- Dieve, apgink mane nuo šėtono... – vienuolis nubėgo nuo vežimo kokią dešimt metrų, pastebėjo mus ir riktelėjo sargybai, kad šie atsikeltų.
- Kas čia vyksta, šventas tėve? – pasiteiravau kaip galint abejingiau.
- O su kuo turiu garbės kalbėtis? – pranciškonų vienuolis įtariai įsmeigė savo mažas akele.
- Aš ševalje de Segiuras. Ir apsiramink. Man tavo akiplėšiškumas nepatinka, vienuoli. Gal tave pamokyti mandagumo? –užrėkiau.
O tai čia kiekvienas ir bet koks sutiktasis paaukštintais tonais su kilmingu kabaljero nekalbės. Netvarka bus.
- Negrasink, kabaljero! – zvimbtelėjo vienuolis. – Tulūzos vyskupo įsakymą vykdau. Gabenu jam ištvirkėlę raganą Marijaną iš Fleranso į šventosios Akvitanijos, Gaskonijos ir Provanso inkvizicijos teismą. Šį atvejį jis tirs asmeniškai,
ir tu, kabaljero, turi man padėti.

- Ką ten balbatuoji, storas žąsine? – kiek susinervinau dėl to, jog nežinau kiek daug jis gali man nurodinėti.
Įdomu, o kokie mano santykiai su inkvizicija ir visokiais ten vyskupais.  Jie bažnyčios valdžia, o aš... Neaišku... Bet kokiu atveju su inkvizicija juokai menki, bet nusilenkinėti šitam kelmui nesinori. O šaukia, gyvulys, kaip prieš kastravimą.
- Ir kaip tu drįsti? Aš raštą turiu... – vienuolis iš krepšio išžvejojo odinį cilindrinį dėklą ir atsitiktinai užgavo Rodeno snukį...
Kaip Dievą myliu: aš visai netroškau tokių įvykių. Kas man darbo visi tie sargybiniai, vienuoliai ir jų ragana? Teisingai – jokio. Gal ji ir iš tikro ragana. Jojom sau ir jojom. Tukas štai... ir iš viso siūlė sukti į šoną ir pavalgyt. O taip...
Rodenas supyko, atsistojo piestu ir tvojo pranciškonui priekinėmis kanopomis tiesiai kakton... 

2016-03-17


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą