"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. V skyrius. 2017-02-17.

V skyrius

 

Tačiau, kaip visad – velnias koją pakišo... O aš jau praktiškai jutau Matildos bučinio skonį. Vietoje to, atlėkęs persevaną (a.p.: heroldo padėjėjas) mane jau praktiškai nuo balno nukrapštė pranešdamas, kad privalau prisistatyti į rūmus. Baigėsi formali karališkoji nemalonė. Karas... vėl karas. Karolis nusprendė paspardyti subines šveicarams, nes šie visai suįžūlėjo. Iki tiek, kad net užėmė Savoją (v.p.: Savojos (pranc. Savoie, it. Savoia) yapytikslės ribos yra Vakarinės Alpės tarp Ženevos ežero šiaurėje ir Monako pietuose.Oficialiai įtvirtinta Burgundijos karaliaus Rudolfo III 1003 m. Savojos šeima tapo ilgiausiai valdžiusia karališka šeima Europoje. Ji valdė Savojos grafystę iki 1416 m., o 1416-1714 m. Savojos kunigaikštystę. Dalis Savojos buvo prijungta prie Antrosios Prancūzijos imperijos po 1860 m. dėl politinio susitarimo su Napoleonu III, kuris padėjo suvienyti Italiją. Bet Savojos šeima išlaikė Itališką Savoją, o šeimos galva tapo Italijos karaliumi) – tikrąją Burgundijos tėvoniją. Ta-aip... Atostogos baigėsi neprasidėjus...

O šiaip tai - keistoka situacija... Man buvo žinoma, kad šveicarai atsiuntė pasiuntinius du pasiūlymu sudaryti amžinos taikos sutartį. Netgi žadėjo bet kuriuo reikiamu momentu suteikti karinę pagalbą kunigaikščio kariaunai. Už niekinę sumą. Bet ne... atsiprašau už tiesmukumą, bet Karolis pasiuntė pasiuntinius kai kur toliau... Na, suprantu: šveicarų kantonai visiškai neseniai nuniokojo Burgundijos pasienį ir išpjovė ne vieną miestelį. Už tai, žinoma, bausti reikia, bet, velniai rautų, bendra politinė padėtis Europoje, klostosi visiškai ne Karolio naudai. Netgi aš, visiškas Europietiškos didžiosios politikos neišmanėlis, tai suprantu. Kad ir štai, visai neseniai Sigizmundas Austrijietis baigė amžinąsias pjautynes ir pripažino Šveicarijos kantonų konfederaciją. Maža to - pasirašė savitarpio pagalbos sutartį. Taigi, paprasčiausia aritmetika: mums teks kautis ne tik su kietakakčiais šveicarų galvažudžiais, bet ir su austrijokais, kurie šiuo metu rankas plauna viename dubenyje su Voru. Na ir Rene Antrasis, pastoviai kirbinamas to pačio Voro, tiesiog sapnuoja, kaip susigrąžina Lotaringiją...

Velnias... man, aišku, tarnyba pas kunigaikštį, kuriam jaučiu nuoširdžią simpatiją, glosto savimeilę, bet... Bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo... Bet tiek to – mano abejonės, tai tik mano abejonės, o reikalai nelaukia.

- Leitenante, paskelbk prieš rikiuotę, kad tas, kuris iš manosios kuopos įeis į miestą, tai iš karto bus pakartas. Mes tame nedalyvaujam!

-Kaip įsakysite, kapitone! – Loganas atidavė pagarbą ir spustelėjęs žirgą nulėkė į stovyklą.

Po velnių! Aš įtūžęs! Aš tiesiog nesavame kailyje! Tai ne karas… Kam to reikia? Miestas pasidavė, ginklus sudėjo…

- Barone… šalimais pasigirdo kiek balsas su truputėliu ironijos trūkčiojantis balselis, - siūlau papildyti jūsų potvarkį: įsakykite kariams priimti vienuoliškus įžadus. Na iš tikro...

Nulydėjau akimis nuo Grandsono (v.p.: pranc. Grandson – šiuo metu Šveicarijai priklausantis miestelis) sienos numestą gynėją, kuris kaip kokia lėlė pasismeigė ant griovyje styrančių smeigų ir pasisukau.

Įžuslus, pagal viską britaniškas, snukis. Spuoguotas pienburnis, tačiau savo dydžiu – milžininškas. Tikras „gibonas“. Kokios kuopos apsiaustas?.. Na taip, baltai raudonas fonas su Andrejaus kryžiumi. Dvidešimt pirmoji kondjukto (v.p.: žr. Armanjakas – 2)  Džono Midletono kuopa. Kaip tik jo britai, kartu su lombardais, dabar ir baigia išpjauti gynėjus... kartu su gyventojais...

- Malonėkite prisistatyti.

- Edvardas Bošanas, dešimtasisi grafo Vusterio sūnus, kondjukto Džono Midletono lenkininkų leitenantas, - prisistatė su lengvu nusilenkimu.

Na-taip, pompastiškesnio prisitatymo neteko girdėti.

- Baronas van Gutenas. Ar mes pažystami, Edvardai Bošanai, dešimtasis grafo Vusterio sūnau? – pasakiau pabrėždamas šio įžūlaus brito paveldėjimo numerį.

- Ne! Mes nepažystami! – Anglas išdidžiai loštelėjo savo rudaplaukę galvą.

Taip išdidžiai, kad net jo salado antveidis nuvažiavo ir užstrigo.

Palaukiau, kol jaunuolis vėl parodys savo veidelį ir visai neutraliai pasiteiravau:

- Jei mes nepažystami, tai kas jums suteikė teisę su manimi pradėti kalbą, Edvardai Bošanai?

- Man nereikia niekieno leidimo...

Pienburnis nebaigė sakinio. Nebaigė, nes prie mūsų prijojęs tiesioginis jo vadas Džonas Midletonas iš karto pažėrė krūvą įsakymų ir nuvarė daryti tvarką tarp savivaliaujančių mieste lankininkų. Džonas sunerimęs kreipėsi į mane:

- Žanai, tikiuosi, kad nieko nepataisomo neįvyko?

- Jūs pačiu laiku, Džonai. – linktelėjau savo senajam pažįstamui. – Bet pasistenkite savajam leitenantui paaiškinti, kad su tokiomis manieromis jis ilgai negyvens.

Sąžiningai pasakiau. Na Dievaž, neturiu jokios nuotaikos auklėti pienburnių, bet jei reikės – papjausiu nesiraukydamas. Bjauriai jaučiuosi ir iš vis – nesinori man tokios nuodėmės. Net apsidžiaugiau, kad mano kuopa nedalyvaus Grandsono šturme. Na ir ją lydinčioje bakchanalijoje...

- O jau tie jaunuoliai... – lengviau atsiduso anglas. – Fu-u... Ačiū Dievui, o tai dar kiek ir netekčiau leitenanto ir senojo draugo sūnaus...

- Neimkit į galvą, Džonai. Kviečiu jus vakarienei į mano palapinę. Manau, kad didysis susirinkimas bus tik rytojaus paryčiais, todėl suspėsime...

Nebaigiau kalbėti, nes į mano goržetą (v.p.: kaklo, o kai kada, kartu  ir smakro, apatinės veido dalies apsauga, vėliau ji mažėjo ir pavirto į simbolinę, karininko ar puskarininkio ženklą ir t.t.) trinktelėjo strėlė, o už pusšimčio žingsnių, tankiuose krūmuose, kažkas sujudėjo ir sušmėžavo baltas apsiaustas...

Vos neišsiverčiau iš balno – smūgis buvo stiprus... Na ir netikėtumas sužaidė... Tačiau kojos pačios spustelėjo ir Rodenas šoktelėjęs kaip akmuo iš laidynės, nunešė link šaulio. Blykstelėjo ištraukta espada ir... nieko. Prieš krūmus, kaip koks prakeikimas, buvo griovys.

Jostas ir Klausas nudūmė puslankiu, norėdami jį apeiti. Velnias... negi pabėgs?..

- Žanai, čionai! – pasigirdo susijaudinęs Midletono riksmas.

Pasukiojau galvą ir pamačiau nušokusį nuo arklio britą dešičia metrų dešiniau. Anglas urgzdamas ir drebindamas orą angliškais keiksmažodžiais kažką spardė, kalavijo plokštuma kažką lupo ir grasinosi visiškai sukapoti gabalais, ir visaip kitaip susidoroti.

Na- taip. Jis gali... Velniai griebtų, negi dabar paaiškės, kas prieš mane vandenį drumsčia?..

Nušokau nuo Rodeno ir pamačiau kažkokį rankomis besidangstantį niekšą su to paties Midletono kuopos apsiaustu.

- Palauk, Džonai... – nutempiau šonan į skonį beįeinantį britą ir griebiau už atlapų išdžiūvusį ūsuotį su jau sudaužytu veidu. – Sakyk, kalės vaike, kas užsakė, šunsnuki! Į gabalus suplėšysiu, išgama!!!

- Jis! Jis įsakė! – šaulio pirštas parodė tiesiai į manąjį senąjį draugą Džoną.

- Aš tave tuoj! – Britas užsimojo ir sustingo pamatęs mano veidą. - Žanai! Negi tu galvoji...

Amen! Negali to būti!.. Netikiu!..

- Aš nieko negalvoju, Džonai... – arčiau prie savęs pritraukiau šaulį. – Aiškiai sakai: kas tau įsakė į mane šauti? Nori pasikankinti, išgama? Aš tai tuoj organizuosiu...

- Jo įsakymu!!! Man perdavė jo įsakymą...

Fuuu... Net neįsivaizduojate, kaip šlykštu nors akimirkai pagalvoti, jog tavo draugas – išdavikas? Blyn, o aš jau beveik patikėjau...

- Kas išdavė?

- Edvinas!!! Edvinas Kreivapilvis!.. Mano dešimtininkas!!! – su baime žiūrėdamas į durklo smaigalį, suvapėjo šaulys. – Du auksinius avansu davė. Sakė, jog jūsų pavedimu, ponas kapitone...

- Stovyklon jį... – nustūmiau jį pažams ir pasižiūrėjau į Midletoną. – Džonai...

- Po valandos, Žanai... – Džonas jau sėdėjo balne.  – Po valandos tas Edvinas bus pas tave. Prisiekiu švento Humboldo palaikais...

Tačiau net su paskrudintais šonais lankininkas nieko daugiau nepasakė. Būk-tai priėjo dešimtininkas ir pademonstravęs prikimštą kapšą pasiūlė pašauti ant kalvos stovintį, su žiūronu rankose ir juodai violetinėmis plunksnomis prie šalmo pasidabinusį kabaljero. Tai pačio kondjukto, kuris kaip tik su tuo kavalieriumi kalba, įsakymas. Atseit – specialiai šūviui jį taip prilaiko. Tas parazitas taikėsi tiesiai į akį, bet kiek kryptelėjo ir strėlė barkštelėjo į goržetą. Mano laimei  - lankas ne arbaletas. Mama brangioji...

- Kapitone... – Į palapinę įslinko sargybinis. – Ten, reiškias, kchmmm... britai atsivilko ir dar daug visokių...

- Šitą kol kas palikite ramybėje, - įsakiau profostui ir išėjau laukan. - Šventos nusidėjėlės! Džonai, kas per velnias?

Vaizdelis ir iš ties buvo įdomus...

Surikiuoti į eilę gulėjo trys lavonai: du britų ir vienas begalvės moters. Toliau du sužaloti šauliai: pirmasis stovi pasirėmęs į kuolą, o kitas aimanuodamas guli ant lentos. Šalimais trypčioja pats Džonas ir basakojis pusgirtis kapelionas su savo šventaisiais atributais: Evangelija ir kryžiumi. Na ir visi jo kuopos karininkai išsirikiavo kaip kokiame parade...

- Ponas barone... – Midletonas žengė į priekį ir oficialiai nusilenkė, - įvyko apgailėtina klaida. Aš pasiruošęs ją paaiškinti ir jei jūs šiuo paaiškinimu nebūsite patenkintas, atsakyti garbės teisme mūsų viešpats akivaizdoje. Bendžaminai, pradėkite...

Vienas iš karininkų lazda parodė į šaulį su kraujuotu tvarsčiu perrišta koja. Lankininkas nuklibinksčiavo priekin ir nuoširdžiai pabučiavo kapeliono pakištą kryžių, padėjo ranką ant evangelijos ir dusliai krenkštelėjęs ėmė kalbėti:

- ... E-e... Reiškiasi, prisiekiu Šventa Evangelija kalbėti tiesą ir tiktai tiesą... Reiškiasi, mes su Tomu... ha-a... Jį dar Benosiu šaukia... – anglas pasisuko ir parodė į lavoną: - Tai štai... reiškiasi, radome mes šią bobą...

Britas parodė į moters lavoną.

- ...radome pogrindyje... tik ji dar gyva buvo... ir pardėjome naudoti... na-a, kaip priimta... pagal paskirtį, reiškiasi. Tik pirmą užėjimą padarėme, kaip apsireiškė Edvinas Kreivapilvis su Ilgšiu Merlinu...

Purvinas pirštas parėdė antrąjį negyvėlį, o po to sužeistąjį.

- ...kchh...  ir sako: dalinkitės arba mes jai tuoj galvą nukirsim...

Kapelionas staiga atgijo ir stumtelėjo sužeistąjį. Tas užkaukė suvapaliojo:

- Tiesą sako Fuleris... tiesą... Jie neseniai mums su Pilvu pralošė...

Dominikonas dar kartą pastūmė ir spyrė sužeistajam. Tik dabar liepdamas užtilti.

- Taip-taip... – sutikdamas ėmė linksėti pirmasis. – sako, mokėkite arba mergą pasiimam. Na, o mes... šitą... aną... eee... žodžiu, pasiuntėme juos... Tada Pilvas ėmė ir nukirto mergai galvą. O benosis... ne aš, o jis šitą, prisiekiu šventu Bartolomėjumi... ėmė ir trinktelėjo kalaviju per Pilvo makaulę. Na, o Ilgšis... O aš po to... O mes... Va...

Žiūrėjau į visą tą „durnyną“ ir nežinojau: verkti ar juoktis. Ne kitaip kaip kipšas juokauja. Štai jis, aiškus liudininkas – na atrodo jau rankose... ir še, turėkis... Po galais... Man ką, net į išvietę šarvuotam vaikščioti? Vienareikšmiškai Džonas su pasikėsinimu nieko bendro neturi. Bet man nuo to ne lengviau... Po velnių, kas gi tai? Šiandien vėl pasisekė, o rytoj gali ir nepasisekti. Po galais... ką gi daryti?

- Ar jus, ponas barone, pakanka šių paaiškinimų?..

Blyn... ar pakanka? Nė velnio nepakanka... Bet nieko nepadarysi. Džonas aišku, kad niekuo dėtas ir reikalą suvesti į dvikovą – aukščiausio lygio kvailystė. Ir dar Karlas... po galais...

Kreivai šyptelėjau ir linktelėjau:

- Taip. Pilnai pakanka. Mano pakvietimas vis dar galioja. Prašau į mano palapinę. Ir šitą... Neprieštarausite jeigumano žmonės dar pabendraus su šitais... jūsiškiais...

Anglo veidas atitirpo ir kilniaširdiškai mostelėjo:

- Žinoma... Bet tik iki bausmės vykdymo...

Aš tik dabar pastebėjau, kad profostas su savo bendrais rišo britams rankas. Na taip... už tarpusavio pjautynes per galvą nepaglostys. Taip, tiesą sakant – už visus disciplinos nusižengimus tik viena bausmė. Daboklės kaip tokios dar nėra. Vietoje jos – kartuvės arba kirvis. Tačiau ešafotas tik kilmingiems. Tad šituos išgamas timptels arčiau pavasirinės saulutės. Na, taip jiems ir reikia...

- Žanai, čia dar... – Džonas pasišaukė arčiau tą patį jaunuolį, kuris šiandien bandė ant manęs „važiuoti“. – Leitenantas bošanas norėtų jums pasakyti kelis žodžius. Būkite malonus – išklausykite. Tai mano asmeninis prašymas.

- Ponas kapitone... – Vaikinas beviltiškai susiraukė ir labai miglotai paprašė mano atleidimo. Aiškiai ne savais žodžiais, o primokytas. Gal pats Džonas ir primokė. Vaikinukas pilnai susitaikė ir atgailavo. Ir dar su blogai paslėptu susižavėjimu.

Paaiškino vaikinui. Na, taip... aš jau toks... gandai apie Negailestingųjų Ašmenų Baroną jau ir visai išpampo iki neįtikėtinų legendų. Na ir apie mano ypatingąją padėtį dvare – taip pat. Na ir gerai. Lyg ir neblogas vaikis. Tik kiek netašytas. Atleidžiu, negaila...

- Niekai, Edvardai. Jei jūsų vadas neprieštaraus, tai galite likti su mumis vakarienės.

Vaikinas tiesiog suliepsnoju džiaugsmu, o Džonas neprieštaravo. Edvardas buvo jo tolimas giminaitis ir dar gero draugo, formalaus siuzereno sūnus.

Vakarienė kiek priblano. Aš, velniai rautų, dar normaliai ir išgerti negaliu – šventai laikausi dietos, kurią priskyrė čigonė. Sidras – buljonas – žolelių antpilai... žolelių antpilai – buljonas – sidras... Įgriso iki kaulų smegenų...

Nektį negalėjau užmigti. Į galvą lindo visokie niekalai. Viskas baigėsi tuo, kad aš su pragariškai maudžiančia makaule ėmiau įtarinėti visus ir viskuo. Išprotėti galima... Nusispjoviau ir išgėriau šaukštą opijaus antpilo, kurį man prižiūrint pagamino sužeidimo ar traumos atveju. Tik man. Vietoj narkozės.

Ir nusmigau...

Štai, jau ir narkotikų ėmiausi...

Noriu namo...

Prie šoniuko pas Matildą...

Prisikariavau...

O-o-o... rožiniai drambliai jau skraido...

Na, o ryte, per pasitarimą, paaiškėjo, kad link Grandsono traukia dvi šveicarų kolonos, kurios tiesiog pasižaisdamos išmušė avangardo postus ir apgulė Vomarkiuso pilį (v.p.: Chateau de Vaumarcus), kurią užvakar buvo paėmęs gvardijos lankininkų vadas Žoržas de Roziumbo.

 

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. IV skyrius. 2017-02-10.

IV. Skyrius

 

- Turiu tau, Žanai, dvi naujienas. – Antuano akys juokėsi. – Viena gera, o kita ne itin. Tiksliau, visi negera. Na, tai nuo kokios pradėti?

Štai taip... tiesiog kaip anekdote. Tačiau Didysis Bastardas, jo tikrai nežino. Na, o iš tikro, nuo kokios?

- Aišku, kad nuo geros, jūsų šviesybe.

- Geras vynas... – Antuanas kiek gurkštelėjo. – tikiuosi, kad ne iš anos statinaitės?

Ir patenkintas savo juokeliu nusižvengė. O štai man, kažkodėl nejuokinga...

Šiaip jau Antuanas buvo garsus savo proto aštrumu ir apdairumu. Mano, asmenine, nuomone, tai jis visu tuo, gerokai lenkia savo suvestinį brolį. Ir kartu su visu tuo, garbingas ir riteriškas didikas. Ir kovotojas puikus. Ja, skirtingai nuo jo brolio, užtenka proto nelėkti ataką priešakyje visų su nuogu kardu ir ant balto arklio. Na, bet jo juokeliai...

- Žanai, jūs prisimenate savo prašymą? – tęsė bastardas.

- Žinoma, kad atsimenu, jūsų malonybe. Ir be galo dėkingas  už jūsų sutikimą dalyvauti.

- Niekai, - numojo Antuanas. – Jūs man padarėte didelę paslaugą. Ir dar padarysite. Jums reikiamas žmogus – surastas. Tik turiu klausimą...

Bastardas nutilo norėdamas iš anksto gauti mano atsakymą į savo neužduotą klausimą. Protingas rupūžė – ką turi, tai turi. Na ir koks gi klausimas ant jo liežuvio galo? Aš jo buvau prašęs surasti tokį Pjerą le Goržiją. Antuanas tokias galimybes turi. Slaptoji Burgundijos tarnyba dirba ir turi gana plačius ryšius visose Europos šalyse. Na, o kaip „žmonės šneka“, būtent Antuanas šiai tarnybai ir vadovauja. Nors, ko gero tiksliau - tai kuruoja. Tai tą išgamą rado? Rado tą niekšą, nuo kurio rankos krito mano tėvas?

- Kokį, jūsų šviesybe? – pasidomėjau stengdamasis neišduoti savo nekantrumo.

- Puikios puliarkos! (v.p. – pranc.: poularde; maistui atšerta, kastruota višta) – ignoravo mano klausimą Antuanas. – Reikia savo netikšą virėją, pas tavąjį atsiųsti, kad kiek pasimokintų. Mmm... tiesiog puiku! Muskatas ir šafranas, tiesiog priteikia skoniui daugiau nuostabios įvairovės...

Nutylėjau, nors jau norėjosi tą gyvulį tiesiog prismaugti. Tiksliau, ne aš, o tikrasis Armanjakas, kuris tvirtai įsitaisė mano smegenyse. Nors ir aš visai nebuvau prieš, išgirsti kūno, kurį perveria mano kalavijas, čežėjimą. Turiu asmeninę priežastį neketi to niekšo. Na, Antuanai, gimdyk greičiau...

- Šis žmogus, kai buvo gerai pagėręs, gyrėsi, kad savo ranka nudaigojo paskutinįjį Dievo, o ne karaliaus, malone pateptąjį...

- ...grafą Žaną Penktąjį d‘Armanjaką, - užbaigiau Antuano frazę. – Taip, jūsų mylista, taip ir yra.

- Kyla klausimas, barone. O kam jums tas žmogus? Ar neturite sąsajų su tuo liūdnu įvykiu?

- Taip, būtent sąsajas su šiuo įvykiu, jūsų šviesybe... – linktelėjau. Skolas visuomet reikia grąžinti.

- Jūs teisus... – susimąstęs, lėtai ir pedantiškai valydamasis pirštus į servetėlę, atsakė bastardas. – reikia grąžinti...

Antuanas tiesiogine to žodžio prasme, tiesiog mane persmeigė savo žvilgsniu.

Ir net manau, kad žinau ką jis dabar man pasakys. Žinau ir pasiruošęs, nes jokių iliuzijų neturiu. Tokie gamtos dėsniai, kad visos paslaptys vėliau ar anksčiau išlenda į paviršių. Ar penkioliktam, ar dvidešimt pirmame amžiuje. Šiuolaikiniai žmonės netapo protingesni. Gal net atvirkščiai. Ir aš ne išimtis...

- Žanai, reikiamas žmogus dabar gyvena Bretanėje  - Nanto mieste. Jis smuklės pavadinimu „Girta plekšnė“ – šeimininkas ir vadinamas Nikolu Džulianu. Jis jūsų. Na, o aš turiu keletą rekomendacinių laiškų kai kuriems asmenims, kuriuos jūs pateikęs, gausite reikiamą pagalbą. Arba ją gaus žmogus, kurį pasiųsite vietoj savęs.

Antuanas man padavė odinį futliarą.

- Tai mano asmeninis reikalas, sere.

Lengva pauzė...

- Aš žinau. – Bastardas aiškiai ištarė šiuos žodžius ir net pakartojo: - aš žinau, koks jums svarbus šis reikalas, todėl drįsau jūsų vardu pasirūpinti dviejų mėnesių atostogomis. Tarkim, kad dėl galutinio pasveikimo. Pasibaigus šiam terminui, turite būti sugrįžęs, nes artėja tokie reikalai, kuriuose jūsų talentai labai pravers. Ir dar... Mūsų siuzerenas taip pat supranta, kaip baronui van Gutenui svarbu grąžinti skolą. Supranta ir jus, ir priežastis, kurios jus stimuliuoja.

- Dėkoju, mano pone. Norėčiau, kad jūs žinotumėte: mano asmenyje, jūs visada rasite ištikimą bendražygį ir draugą. Daugiau net ir negaliu pasakyti, bet ir tai kas nuskambėjo – taip pat teisinga, kaip ir mūsų tikėjimas į Jėzų Kristų!

- To pilnai pakanka, - ramiai atsakė Antuanas ir elegantiškai pakeitė pokalbio temą: - Tai kas ten bus desertui? La Maršas gyrėsi, kad pas jus ragavo kažkokius pofitrolius... (v.p.: plikyti pyragaičiai su kremu arba eklerai)

Na, koks ten posakis yra – kuo mokytesnis, tuo kvailesnis? Beveik kaip apie mane. Konspiratorius, blyn... Manau, kad Karolis mane perkando jau per pirmą susitikimą. Na negalėjo jis nepažinoti d‘Armanjakų bastardo. Juk kartu vienoje Visuotinės Gerovės Lygoje Vorui subinę spardė. O aš... Kvailys, žodžiu.

O koks kunigaikščio kilnumas?! Gerbdamas mano inkognito ir norą viską pradėti nuo švaraus lapo, , net žodžiu neišsidavė. Na ir Antuanas, kaip ir jo brolis – pokalbyje mano buvę titulai nenuskambėjo. Dabar jau visiškai tapo aišku, kuo šiuolaikiniai didžiūnai skiriasi nuo būsimųjų – riteriškumu ir kilnumu. Velnias... jaučiuosi kaip namo papuolęs! Mano tai laikai! Ir ne kitaip! Nenoriu į jokį dvidešimt pirmą amžių ir man nusispjaut ant visokių „Žilet“ skustuvų ir kitokių patogumų – man ir manojo durklo pakaks, o prie šosų jau visai ir pripratau. Niekalai. Tuštybė! Svarbiausia, kad galiu būti pačiu savimi!

Mes tęsėme pietus palaikydami vangų pokalbį įvairiausiomis temomis. Žirgai, Toledo ir Milano šarvų pranašumai ir silpnos vietos, Zolingeno ginklai, vynas, damos... Taip... Būtent tokia seka. Paaiškėjo, kad aš didžiajam Bastardui, kaliu atlikti paslaugą, kuri man buvo visiškai niekinė. Reikėjo tik tam tikriems žmonėms nugabenti ir perduoti depešas į Kale, Le-Rošelį ir Nantą. Beje, Antuanas prižadėjo parašyti keletą rekomendacinių laiškų įtakingiems šių miestų kilmingiesiems. O, beje, tai būtų visai neblogai – neamžinai juk man kariauti – juk komercija man taip pat patinka. Na ir mano laivas tuščiai stoviniuoja. Tiesa, dvarininkui prekiauti nepritinka – greit gali būti išdrėbtas iš šio luomo ir likti be jokios garbės. Tačiau šiuos draudimus labai lengva apeiti. Kaip spėjau pastebėti, tai daugumas kilmingųjų visai nesibaido nuo panašių užsiėmimų. Tik veikia per patikėtinius. O aš kuo blogesnis?

Jaučiausi... net nežinau, kaip nusakyti... kaip ant sparnų, ar ką? Kaip pilną induligenciją gavęs! Nuotaika pakilo iki debesų, bet liko šioks toks neramumas. Su gerom naujienom, kaip ir išsiaiškinom, bet Antuanas minėjo ir blogąją...

Nors... Nors nusispjaut man ant jos nuo aukšto bokšto.

- Kaip jūs manote, Žanai, kiek kainuoja jūsų galva? – netikėtai paklausė Antuanas.

Klausimas buvo kiek netikėtas ir, tiesą sakant – pribloškė. Tačiau pasistengiau neparodyti savo nuostabos ir kiek galima atsainiau linktelėjau ir atsakiau:

- Žiūrint kam, mano pone. Man, asmeniškai, tai ji neįkainuojama. Bet, manyčiau, jei kas sumastytų už ją skirti atlygį, tai jis kažin ar būtų didesnis už šimtą auksinių.

Ir susikaupiau. Kaip suprantu, Antuanas pagaliau nusprendė įgarsinti blogąją naujieną. Spėjant iš įžangos – tiesiog šlykščią...

Didysis Bastardas lūpų kampučiais lengvai šyptelėjo:

- Aš, barone, visada maniau, jog jūs esate įžvalgus ir kaip matau, neapsirinku. Ką jūs žinote apie Ašmenų Lygos meistrus?

- Beveik nieko, mano pone.  Vien tik gandus, kurie neverti dėmesio, - atsakiau ir dar labiau įsitempiau.

Na, taip. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau malkų. Apie tą mitinę organizaciją man teko girdėti. Tik kalbėjo apie ją, kaip apie fechtavimo mokytojų draugiją. Tik iš tikro po visu tuo maskavosi profesionalūs žudikai, kurie imdavosi „delikačių“ reikaliukų. Viskas paprasta ir elegantiška: išprovokuojamas ginčas ar barnis, dvikova, „objektas“ visai teisėtai siunčiamas į Dausas, o atpildas – kišenėje. Tarp kitko, meistras Ponsas iš Perpinjano taip pat buvo šios Lygos narys.

- Ši organizacija iš ties egzistuoja, - trumpai konstatavo Antuanas, - ir didesnė gandų dalis – teisinga, nors, kaip žinia, be jokių abejonių pervertinta. Man pranešė, kad jiems bandė užsakyti jus ir jūsų eskudero. Užsakyti kaip baroną van Guteną ir junkerį Viljamą van Breskensą. Viskas vyko Saragosoje prieš tris mėnesius, tačiau, deja, užsakovo nustatyti nepavyko. Nors išsiaiškinome, kad jis ne iš kilmingųjų ir galime numanyti, kad kilęs iš šių vietų, iš flandrijos. Tai liudijo specifinė kalbos maniera ir tarimas. Turite kokių nors minčių, Žanai?

- Ačiū, pone. – dėkodamas kiek nusilenkiau bastardui. – Kaip sakoma: įspėtas – apginkluotas. Ypatingų minčių kaip ir neturiu. Iš ties, tai gali būti kas tik nori...

Kalbėdamas karštligiškai galvoje sukau visą galimų kandidatų sąrašą. Precedentų jau buvo... ir ne vienas. Aš apie dvikovą Logano vestuvėse ir bandymą nunuodyti. Tačiau bastardas sako, kad užsakyti bandė tik prieš tris mėnesius. Tad dvikovą atmetam. Be to, nevykėlis žudikas mane pavadino bastardu, o tai reiškė, kad mano asmenybė jam buvo žinoma, o čia „užsakinėjo“, kaip baroną van Guteną. Ir dar su Loganu. O škotą tai už ką? Taip... rebusas, vienok.

O jei šitas?.. Po galais, kad kur šikantį sutrauktų! Taigi Rafas! Kalės vaikas Rafas! Ir su nunuodijimu pilnai gali būti susijęs. Vienareikšmiškai – jis. Na, šlykštyne... Puiku! Vykstu į baroniją, „šveinchundui“ nurėšiu ausis (v.p.: „šveinchundas“ – kiaulašunis: „schwein“+“hund“), o po to jau su šebeka (v.p.: šebeka – laivo tipas. Smulkiau Armanjakas-2) lėksiu toliau. Juolab, kad taip bus greičiau ir patogiau...

- Mes taip pat nežinome ir ar užsakymas buvo priimtas, - tęsė Antuanas, - bet, manau, reikia manyti, kad priėmė. Siūloma suma už „paslaugą“, buvo ganėtinai solidi...

Toliau tik apie tai ir kalbėjome. Bastardas, kaip tokių reikalų žinovas, davė kelis vertus dėmesio patarimus, aptarėme mano būsimą maršrutą ir mandagiai, dar kartą apsikeitę frazėmis ir formulėmis apie nuoširdžią draugystę ir palankumą, atsisveikinome.

Išlydėjęs svečią užsidariau kabinete. Labai daug ką reikėjo apgalvoti... ir dar kartą pamastyti. Ištiesiau ant stalo žemėlapį ir kliukstelėjau sau kiek Anžu vyno. Taigi...

Teks vėl apsimesti ševalje de Driuonu arba ševalje de Segiuru. O tai ir abi pakaitomis. Patys suprantate, po tokių naujienų, puikuotis savo baronijos vardu – ne itin protinga. Pasistengsiu pabūti pilka pelyte ir sulakstyti niekieno nepastebėtas. Bretanė – dar toli gražu ne Voro  valdos, nors įtaka ir pasiutusiai didelė.

Tukas liks tarnyboje tarnauti ir už mane, ir už save. Tad su kuo keliauti? Visai be palydovo – negalima: nepritinka ir pavojinga. Jostas ir Klausas? Abu per daug krenta į akis. Tai ką: jostą ar Klausą? Velnias... Klausas ne pagal amžių stiprus, net Tuką per treniruotes  su alebarda ar kitais ilgakočiais priverčia paprakaituoti. Nors velgi...

Pasigirdo nedrąsus barbenimas į duris.

- Taip... – mintyse pasiruošiau ant išdrįsusio mano ramybę sutrikdyti interesanto išlieti visą pagiežą.

Kaip ten kas išdrįso savo pono apmąstymus pertraukti? Čia brautis leidžiama tik Tukui ir niekam kitam.

- Pone... – kabinete pasirodė grakšti, sulysusi – beveik besvorė mergina tamsia suknia. Ji padėjo padėklą ant stalelio ir iš karto parklupo.

Na štai. Nepavyks išsisiautėti. Tai Zemfira. Nuostabi savo kiek keistoku laukiniu grožiu. Visai jauna mergelikė. Ta pati, kurą aš išlaisvinau iš požemių. Ji išgyveno, nors niekas jau nesitikėjo. Pasiųsti ją į visas keturias pasaulio šalis – ranka nekilo. Kitaip – kam tada laisvinau? Jai eiti nėra kur. Teko palikti šalia savęs. Kada nors mano gerumas prieš mane patį apsigręš. Na, o kai pradėjo kalbėti, viskas paaiškėjo...

Paaiškėjo, jog ji Zemfira – saracėnė, o tiksliau – sirė. Nors išoriškai ne itin buvo panaši į arabę: motina – slavė iš Tverės. Iš pradžių sugulovė, o vėliau Hasano ibn Zulfikaro, turtingo ir įtakingo pirklio iš Alepos mylimoji žmona. Tad kaip Zulfikara atsidūrė abatijoje?.. Jos istorija verta smulkaus pasakojimo, nors gana panaši į mano negrų istoriją. Tad trumpai...

Laivą, su kuriuo tėvas ją išsiuntė pas giminaičius į Aleksandriją, užgrobė portugalai. Įprastas reikalas. Krikščionys su muhamedonais vienodai plėšikauja, nors ir vieniems, ir kitiems, subines spardo berberai. Žodžiu, sirę daug neklausdami jos pačios nuomonė – krikštijo ir prieš jos pačios valią įgrūdo į vienuolyną. Po galais, tie velniniški netikšos tokiu būdu platino tikėjimą... Tačiau mergina turėdama nepalenkiamą ir, kažkokia tai prasme, karštakošišką charakterį, susitaikyti net neketino. Ir prisižaidė. Be jokios abejonės šita istorija ne be baltų dėmių, kažin ar ji čia man išklojo, bet tardyti su kankinimais aš net nesiruošiu. O kam?

- Kelkis, Zemfira. – Priėjau prie merginos. – Kiek kartų tau sakiau, kad tu ne tarnaitė ir ne vergė...

- Aš tavo vergė, pone! – karštai paprieštaravo mergina ir lūpomis prisiglaudė prie mano rankos. – Mano gyvenimas priklauso tik tau...

Na, velniai žino kas. Žinai, mergužėle, dabar tikrai man ne iki tavęs...

- Aš įsakau, Zemfira.

Pagaliau mergina atsikėlė ir nulenkusi galvą ištarė:

- Gerbiamoji Lilita jums, mano pone, atsiuntė vakarinį gėrimą.

- Perduok jai mano dėkingumą. O dabar prisėsk. – Parodžiau jai sofą. – Prisėsk ir papasakok: kaip jus įkurdino, ar nieko netrūksta?

Zemfyrą ėmėsi globoti čigonė, o aš, savo ruožtu, jų poreikiams atidaviau visą fligelį ir šiek tiek atbėriau įsikūrimui. Lilitai aš skolingas iki grabo lentos, nors ji nieko iš manęs nereikalauja ir nereikalavo. Šiuolaikinė čigonė visiškai nebuvo panaši į man, mano laiku, žinomas josios gentaines. Stotinga pagyvenusi moteris, kurios veidą žymėjo buvusio grožio likučiai. Ir pagal išvaizdą, ir pagal rūbus – ispanė. Katalikė. Netgi demonstratyviai krikščioniška. Protinga, būtent protinga – be tipiškai čigoniškų gudrybių. O jei tokios ir yra, tai nepastebėjau. Ir vis tik ji čigonė – kas yra, tai yra. Na ir aš, ligos metu, visai prie jos pripratau. O ji prie manęs. Net kažkaip atgavus sąmonę, supratau, kad ji sėdėdama šalia – niūniuoja lopšinę...

- viskas gerai, pone. Jūsų pastangomis, mums nieko netrūksta, pone... – prisėdusi ant sofos krašto, greitakalbe sušnabždėjo mergina ir vėl pabandė pabučiuoti mano ranką.

Na kas per velnias, po galais? Reikia kažkaip su tuo išsiaiškinti...

- Ko tu man vis tą ranką bučiuoji?

- Tai ištikimybės ženklas! – teisuolės balsu ištarė mergina. – tu išgelbėjai man gyvenimą, tad dabar jis tavo.

- Niekalai, Zemfira. Tau teks priprasti. Pas mus moterys vyrams rankų nebučiuoja. Jei tie, žinoma, ne bažnyčios tarnai. Ir netgi atvirkščiai... – aš be jokių „užpakalinių minčių“, priglaudžiau savo lūpas prie josios rankutės. – Štai taip...

- Pone!!! – didžiulėse migdolinėse Zempfiros akyse įsiplieskė liepsna, o ji pati nusliuogė nuo sofos ir apkabino mano kojas. – Tu neturi taip elgtis! Aš neverta!!!

Na... taip. Pedagogas, blyn. Kodėl neverta? Na ir gerai... Tegu savo pagarbą reiškia, kaip žinosi. Na ir jos atžvilgiu nejaučiu visiškai nieko. Šelmė graži, aišku – be jokių žodžiu, bet kažkaip jokie atsakomieji jausmai nekyla. Net paprasčiausias vyriškas noras „tyli“. Kodėl? Na, pirmiausia, tai ji jaunutė: beveik kūdikis. Aišku, kad šią sirę reiktų kažkaip išsiųsti į Alepą ir, gal būt, įsigyti alepų pirklių malonę ir naudingus ryšius. Bet kaip? Į lėktuvą neįsodinsi, o pačiam tenai keliauti – visiškai kvaila mintis. Greit vergų turgų papildysi. Na, bet apie tai galvosim vėliau, daug vėliau... gal ketvirtoje knygoje... Knygoje?.. Kokioje dar knygoje? Visai jau su savo raportais nusivariau...

Pažadėjęs apsilankyti jų namo pusėje, greit išlydėjau merginą ir grįžau prie žemėlapio. Taip... Na... Čia ne kruizas Lazūrine pakrante. Prancūzija, kaip monolitinė valstybė dar atsiras ne greitai.

O kol kas, kaip viesului reikės praūžti per...

Normandiją! Beveik – Voro tėviškę!..

Bretanę! Čia jau kiek geriau. Jie kol kas ant Liudviko spjaudo nuo aukšto... barbakano.

Kale aplankyti – jis kol kas anglų. Bet tai tik pačioje kelionės pradžioje.

Na ir, tiesą sakant, ne pramogai, o valstybiniais reikalais. Nors meluoju: Bretanę aplankyti – savo pačio reikalu. O-ch ir pasismaginsiu...

 

"Armanjako šalis. Aukso Vilnos Slibinas". Armanjakas - 3. III skyriaus pabaiga. 2017-02-03.

Na-a taip... atleiskite. Manyje bastradas prabilo. Kartais prasiveržia. Taigi, grįšiu prie pasakojimo.

Ir kartu su visomis tomis baisiomis bausmėmis, Karolis paskelbė slaptą mano nuodytojo paiešką ir pristatė prie manęs savo dvaro gydytojus. Ir dar daugiau: kaip personai, nukentėjusiai dėl valstybės reikalų, pinigėlių atžėrė, naujovišką madingą špagą, padabintą smaragdais, padovanojo ir eilinį tomelį savojo statuto... Ir užleido savąjį dvaro siuvėją, kad mane supakuotų pagal naujausių madų tendencijas. Na, dar ir vilą Nensyje, su visu turiniu, tai yra su tarnais ir apstatymu, padovanojo.

Na ir dar vos ne oficialiai įpareigojo dvariškius mane lankyti – kad man, vargšui, nuobodu nebūtų. Na ir pats pirmas apsilankė ir mene, ligoniuką tokį, iš šaukštelio buljonu valgydino. Ne be naudos sau, aišku – tokiu elgesiu iššaukė dvaro damų „klaikų“, vos ne iki alpulio, susižavėjimą.

Na-taip... bet be šio atlygio paketo, aš puikiausiai išsiversčiau. Dvariškiai svečiuose geria ir ėda, kaip kokie amžinai alkani skėriai: išlaidos – neįtikėtinos. Na ir dar pasitaiko, kad kampuose kai kurie nusičiurkšt sumasto. O kai kurie seni saldofonai, tam manąsias tarnaites ir visai iki žaksulio sutrikdo...

- Ponas barone! Atvyko pasiuntinys su naujienomis. Apie paietus pas jus atvyks Rošo ir Ardeno grafas, senjoras de Bevre, de Krevkeris ir de Vasis, de Granpre grafas, de Gijenas ir didysis bastardas Antuanas...

Tai mažordomas apsireiškė (v.p.: majordom - liokajus. pranc. Majordome, nuo lot. major — vyresnysis ir domus — namas. Vyriausiasis namo, rūmų ar dvaro valdytojas). Jis man atiteko kartu su Karolio dovanota vila. Subrendęs vyras, kuris savo išvaizda man labai priminė filologijos profesorių ir didįjį rūmų etiketo žinovą. Na ir, aišku, viso kito – man reikalingo ir ne itin... žinovą. Ir dar šis girtuoklis taip moka prisėlinti, kad aš artimiausiu laiku iš išgąsčio, rizikuoju mikniumi tapti. Bet be šio tipo – mažordomo – na, niekaip: priklauso pagal mano dabartinį statusą. Štai dabar ir didysis bastardas Antuanas atsivilks. Tačiau jo apsilankymas mene netgi džiugino...

- Įsakyk rengtis ir tegu serviruoja stalą. Ir kiek galint prabangiau...

Paskui mažordomą pasirodė tarnai su mano apranga. O po to Jostas su Klausu ėmėsi savo pareigų: rengti savo poną. Pamenu, pradžioje, man tai nelabai patiko ir aš bandžiau piktintis, bet susitaikiau. Juo labiau, kad vaikinukai į savo pažų pareigas žiūri labai atsakingai ir atsisakymą supranta, kaip privilegijų atėmimą. Visuramžiški niekalai ir papročiai, žodžiu.

- Na, ko snukiai rūškani?  - ištiesiau rankas šviežių marškinių užvilkimui. – Pasiligojot? Ar mergos nebeduoda?

- Na jūs ir pasakysit, jūsų mylista... – užraišiodamas marškinius, prunkštelėjo Klausas. – Kaip gi jos gali atsakyti?

Klausas – Logano giminaitis. Jo žmonos brolis. Linksmas, galvotas, penkilikmetis padauža. Paėmiau į pažus darydamas malonę savo vasalams. Jo sesuo, buvusi madam Brungilda van Breskens, o dabar Logano žmona, būtent tokia ir yra. Kaip ir jos sesuo Šarlotė van Grude. Mano baronijoje du lenai ir abu buvo valdomi minėtų našlių. Dabar našlė tik viena – Loganas, vedamas savo aistros ir mano išskaičiavimų, šią padėtį šiek tiek pataisė.

- Na, tai vėl kažką iškrėtėte nenaudėliai. – aš pasisukiojau prieš veidrodį bandydamas išlyginti savo šosų raukšles (a.p.: šosai – viduramžių Vakarų Europos kelnės – žr. Armanjakas – 1) – Tai kame gi reikalas?

- Niekame, monsinjore... – Jostas, paduodamas auksu siuvinėtą liemenę, pabandė išvengti klausinėjimų.

Jostą aš priglaudžiau dar iki mūšio prie Noiso. Bernas iš žemojo luomo, nors, tiesą sakant, aš šio fakto neafišuoju. Laikui bėgant viską ištaisysiu. Jis to paties amžiaus kaip ir Klausas, bet gerokai protingesnis, nei derėtų jo metų vaikinukui. Gerokai labiau mąstantis, nei jo draugas, ir gerokai ramesnis. Išaugo, išsitempė ir suvyriškėjo – tikras gražuolis. O priglaudžiau, kaip visišką nuskurėlį... Pačioje pradžioje už dominavimą mūsų „gaujoje“, jis su savo porininku negailestingai pešėsi, o po to kažkaip netikėtai susitaikė ir dabar draugauja taip, kad ir vandeniu neperpilsi. Tarsi į vieną visumą pavirto ir dabar vienas kitą tarsi atsveria. Jostas, kaip sulaikantysis faktorius, o Klausas – atvirkščiai – mėgėjas kumščiais pamojuot.

Savo pažais aš patenkintas. Jau buvo galimybių jų ištikimybe įsitikinti. Nors, kaip ir visi bernai jųjų amžiuje – netikšos dar tie...

- Nemeluokite man! Botfortus duokite, o batelius velniop! Chorstai, o tu ko užtilai? Tęskite, aš viską girdžiu.

- O jie laukia, kol aš savo ponui pranešiu apie jų įsiskolinimą, - kandžiai sugirgždėjo iždininkas. – Ir aš, vis tik, pranešiu...

- Tai pranešk... – tryptelėjau botfortu. – Gerai? O gal man pilkus užsimaut?

- Kaip nulieti! – paskubėjo patikinti pažai ir abu kartu nuraudo.

- Taigi... – iždininkas pasitaisė akinius. – Trys steiveriai ir trys patarai Klausui ir tiek pat Jostui. O taip pat senoji, trijų patarų, skola (v.p.: arba patardas. Steiveris (stuiver) ir patardas buvo smulkios monetos Brabante ir Flandrijoje, vertė kito, bet panašiai 34 už vieną floriną). Sakė...

- Mes grąžinsime! – pertraukdamas auditorių, paskubėjo užtikrinti Jostas.

- O kur jūs dėsitės? Atlyginimą išmokėsiu tik leidus ponui kapitonui, ir prieš tai išskaičiavęs skolą. – Iždininkas kerštingai šyptelėjo. – Ir dar jie mane pravardžiavo skūperdėjumi ir šykštuoliu. Reikalavo atidėti mokėjimą ir apie jį niekam neužsiminti. Ponas Klausas tai ir iš vis: grasino mane ant iešmo pamauti.

- Buvo? – pasisukau į pažus.

Atgailaujantys veidukai...

- Kokiam reikalui pinigus ėmėt? Atlyginimo neužtenka? Ar jam jo nemoka? – nutaisau rūstų veidą. Tylėt! O jūs, vyresnysis auditoriau? Kas jums leido duoti kreditą iš iždo šiems ponaičiams? Tylėt!

Kiek parėkavęs, nusiraminau. Nereikia įsijausti. Saikingai. Tiesą sakant, tai visai neturėjau noro barti nė vienos pusės, tačiau auklėjamąjį darbą reikėjo atlikti.

- Mes... – sutriko pažai.

- Aš... – nuo jų neatsiliko ir iždininkas.

- Tylėt. Jūs, Chorstai, išduokite jiems atlyginimą išskaičiavęs skolą. Ir skirkite dviejų... ne, trijų patarų baudą! Viskas, galite eiti.

Sulaukęs kol patenkintas iždininkas išeis, pasidomėjau:

- Pinigus mergom išleidot?

- A-cha... – liūdnai kinktelėjo Klausas. – Kažkaip savaime taip išėjo...

- Mums kaip ir pavyko su baronesės Zelbachos kambarine... – prisipažino Jostas. – Dovanos ir taip toliau... Na ir dar patys apsirengėme. O dar ir ponui Viljamui van Breskensui kauliukais šiek tiek pralošėme. Prisiekiame, daugiau tai nepasikartos, ponas barone!

Aš kiek luktelėjau vaidindamas giliai susimasčiusį, o po to iš skrynutės ištraukiau floriną:

- Gaudykit, netikšos...

- Pone barone! Taigi aš...

- Jūsų mylista! Mes...

- Nedėkokit. Pas iždininką daugiau nevaikščiokit. Jums nedera. Geriau kreipkitės į mane, bet toli gražu tai dar nereiškia, kad pildysiu jūsų užgaidas. Sužinosiu, kad kauliukais lošiate – nubausiu už tą niekingą žaidimą. Vėl gi – jums nepritinkantį. Geriau šachmatais išmokite žaisti, netikšos. Ko sustingot? Beretę duokite. Ne tą – juodą. Ir dėklus su plunksnomis tempkite čionai, kvaišos. Aš jus dar išmokysiu, kaip gerai pareigas vykdyt...

Patenkintas savo pedagoginiu talentu, atsistojau priešais didelį poliruoto metalo lapą – veidrodį. Kitokių dar kol kas – nesugalvojo.

Eech, baronas! Puikus. Ir beretė su povo plunksnomis pompastiškai linguoja. Tiesa, dvare berečių jau seniai nenešioja, o man vis vien – tikras gaskonas beretės į nieką neiškeis. Na ir, kita vertus, nepatinka man visokie šaperonai (v.p.: galvos apdangalas, pranc.: Chaperon) su burginjonais.

Ant kaklo auksinė grandinė su slibino ordinu ir kryžiumi – Slibino ordinu. Tarp šio ordino kavalierių – vieni monarchai arba karališko kraujo asmenys... ir aš. Glosto savimeilę. Man, žinoma.

Ant pirštų keletas žiedų: skirtingai nuo dvaro madistų, aš saiką žinau. Dėjau tik tris, tačiau už kiekvieną galima nusipirkti kovinį dekstrierį (v.p.: kovos žirgas vakarų Europoje. Žr. Armanjakas  - 1, Armanjakas – 2). Na ir kiekvienas žiedas, su sava istorija. Štai šis... Nors, man jau ros, jog pasakojau? Žodžiu, nė vieno nepirkau. Du padovanoti, o vienas paimtas kaip trofėjus.

Ant perpetinės juostos – espada su flamberto geležtimi. Didžio grožio ir brangumo ginklas. Espadą paėmiau kaip trofėjų dar savo nuotykių šioje epochoje pradžioje, dvikovoje nugalėjęs karališkųjų šaulių leitenantą vikontą de Gramoną. Susiginčijome dėl širdies damų. Nors apsiėjome be jokių mirčių ir išsiskyrėme visai draugiškai. Ši geležtis tik kartą buvo panaudota pagal savo paskirtį. Fua grafystėje aš su juo koviausi prieš baronetą Karolį d‘Aiju už Magdaleną Prancūzietę, Prancūzijos Dukrą, Viano, Andoros ir Bearno  princesę. Reto grožio moteris! Papjoviau, aišku, baneretą, bet ir jos man koją prakirto. Tačiau vis tiek iš šios dvikovos nieko gero nesigavo. Teko bėgti iš grafystės pačiu nekingiausiu būdu... skrynioje...

Ech... karšti buvo laikai! Nors kartais atrodo, kad tie laikai nesibaigė. Tiek to, užteks tų prisiminimų... Senti pradėjau, ar ką? Tikrai senti – štai jau iš žilų plaukų sruogos pasirodė... Bet ne bėda – nudažysiu.

Dar kartą nudelbiau save veidrodyje ir pasitaisiau plaukus. Kudlotas, kaip koks hipsteris ir dar pagarbanotas pagal šiuolaikinę madą. Tik nepagalvokite nieko blogo – tai duoklė šių laikų madai, kad ją kur...

Štai dabar puiku. Sulysęs, tiesa, bet priaugsiu. Užtat barzdelė tai šauni! Mirtinai veikia rūmų damas.

Na, kur gi tu, didysis Burgundijos bastarde Antuanai? Puikiai numanau, kad vėjai tave ne šiaip sau atnešė...

Perbraukta įstriža linija, liudijo, kad tai bastardas. Bergundijos herbas su šia linija reiškė, jog herbas priklauso Burgundijos bastardui

2017-02-03