...Ir bastardas nieko nesiruošia pasufleruoti...
Senis susiėmė į rankas ir pasakė:
- Aš džiaugiuosi, kad tu, kaip visuomet, išlaikei
šaltą galvą. Tiek to, apie viską po to. Dabar aš įsakysiu paruošti vandenį,
apsimazgosi, po to pavalgysi, o tada ir pakalbėsim. – Senis ruošdamasis išeiti
atidarė duris, bet apsisuko ir paklausė: - Beje, kodėl prie vartų nepasakei
slaptažodžio?
- Aš jo neatsimenu. Kai prasimušinėjau iš Lekturo,
nukritau nuo arklio ir susitrenkiau galvą. – Parodžiau nubrozdinimą ant kaktos.
– Daug išdulkėjo iš galvos. Net vos prisiminiau kas esu.
- Taip būna, viešpats padės prisiminti. – Senis mane
peržegnojo ir išėjo.
Aš prisėdau ant šalia sienos stovinčios siauros lovos
ir apsidairiau. Asketiška aplinka. Labai primena vienuolišką celę. Greičiausiai
ji ir yra. Kuklus nukryžiuotasis ant sienos. Grubiai sukaltas stalas ir kėdė.
Ant stalo ranka rašyta knyga, rašymo reikmenys ir stora vaškinė žvakė
bronzinėje žvakidėje.
Kas gi tas senis?
Jeigu mąstyti logiškai...
Artimai žino bastardą, kreipiasi „tu“...
Voro realiai nekenčia, neapykanta taip ir
skverbiasi...
Prieglaudoje – pagrindinis, o gal ir ne tik
prieglaudoje. Tai pastebima iš jo valdingumo... Nuolankumu net nekvepia...
Laukė manęs, net slaptažodis buvo slaptažodis; reiškia
– realus planas.
O ko spėlioti, kol kas viskas klostosi neblogai...
Štai, netgi nelauktas sąjungininkas atsirado.
Dėl visa ko ištraukiau dagą, pasidėjau greta ir
priguliau ant lovos.
Tik dabar pajutau koks esu pavargęs; nugara, nepratusi
prie ilgų raitų kelionių, mirtinai sustingo. Ne taip dar čia bus. Iki Aragono
kelias neartimas... arkliai ir arkliukai, pagrindinė susisiekimo priemonė, kad
juos kur... iki garvežių – amžiai ir amžiai...
Girgžtelėjo durys ir įėjo senis. Rankose laikė molinį
dubenį uždengtą duonos riekia ir didelis ąsotis.
Pamatęs apnuogintą dagą pasakė:
- Tu čia saugus, Žanai, nėra reikalo niekinti
šventoriaus nuogu ginklu. – Vienuolis pastatė valgį ant stalo ir prisėdo ant
lovos šalimais. – Kelkis, pavalgyk, vandenį tau šildo, vienuoliai jau prausėsi,
taip kad reikės palaukti.
- Kur mano tarnas? – Dubenyje pasirodo buvo virta mėsa
su žalumynais ir česnaku, o ąsotyje – nuostabiai skanus, putojantis, šiek tiek
turintis stiprumo, gėrimas.
- Jis rūpinasi arkliais. Vėliau jį pamaitins ir
apnakvydins. – Vienuolis taip pat įsipylė sau į molinį puoduką iš ąsočio. – Nuo
kada tu pradėjai jaudintis dėl tarnų?
- Kai aplink tave vieni priešai, net tarnas tampa
draugu.
- Tu bręsti, mano berniuk, - pritariamai linktelėjo
vienuolis.
- Geras pas jus... – aš parodžiau pirštu į ąsotį ir
užstrigau nežinodamas, kaip pavadinti gėrimą.
- Tas tai taip, - pritariamai linktelėjo vienuolis. –
Sidras šiais metais puikiai nusisekė, tėvas Bartolomėjus – žinomas meistras
visame Armanjake, tik gaila, kad kenčia nuo nesusilaikymo nuodėmės. Bet užteks
apie niekalus. Pasakok, Žanai.
Aš sukramčiau mėsos gabalą, kuri pasirodo buvo labai
skani jautiena, gurkštelėjau sidro ir tiesiai šviesiai paklausiau:
- Aš manau, reikia pradėti nuo, „padre“, kad jūs man
pasakysite, kas jūs. Aš daug ką atsiminiau, o štai jūsų – ne.
- Nežinomi Viešpaties keliai! – Senis
persižegnojo. – Man labiau patiktų, kad
būtum užmiršęs kitus dalykus. Aš tavo dvasiškasis tėvas. Jakobas, mano vardas,
aš šios provincijos brolių-pamokslininkų ordino prioras. Pasaulinį mano vardą nėra reikalo minėti,
nors aš ir pats jau jį užmiršau.
Na štai... Pamažėle vis aiškiau, nors kas toks šis
nuodėmklausys, man vis tiek nesuprantama.
- O ką, tėve Jakobai, jūs veikiate šioje prieglaudoje?
– uždaviau ant liežuvio galio besisukiojantį klausimą.
Mano supratimu, provincijos prioras – per didelis
guzas bažnytinėje hierarchijoje, kad tūnotų kažkokioje užkištoje piligrimų
prieglaudoje.
- Matomai tu tikrai daug ką užmiršai... – liūdnai
pakraipė galvą senis. – Aš čia, kad tave sutikčiau, pagelbėčiau pagal savo
galimybes ir esant reikalui suteikčiau prieglobstį. Aš balandžių paštu gavau
laišką iš tavo tėvo, amžiną jam atilsį ir tebūnie atleistos jo nuodėmės, ir
prisidengdamas prieglaudos patikrinimu, iš karto atvykau. Dabar prisiminei?
- Neaiškiai...
-Nors iš tiesų, tai nebesvarbu. Dabar papasakok apie
savo planus. – senis įdėmiai žvilgtelėjo man į akis.
- Planai... – Aš dar į savo ir vienuolio puodelius
šliukštelėjau sidro. – O ką jūs, tėve, pats žinote apie mano planus?
- Žanai, Žanai... – palingavo galva senis. Tu koks
buvai, toks ir likai, nors per didelis atsargumas – ne blogiausias tavo
bruožas.
- Atsargumas dabar gyvybiškai svarbus bruožas, tėve.
Prašau atsakyti į mano klausimą.
- Kiek man žinoma, tu turi vykti į Aragoną pas rėjų
Chuaną ieškoti pagalbos. Ar ne taip? Ir kaip pats supranti, dabar ši užmančia
neteko jokios prasmės, mano berniuk, - Tai sakydamas, senis pirštais
perrinkinėjo rožančiaus kauliukus ir nepaliaujamai žiūrėjo man į veidą.
- Kodėl, tėve? Chunas nepradėjo mėgti Lui. Armanjake
dar yra mūsų šalininkų, ir kartu su įsiveržimu jie imsis kovos čia, Pasaulinio
Voro padėtis labai susvyruos. Britai būtinai pasinaudos šiuo karu ir
išsilaipins pakrantėje. Pridėkime Burgundiją ir Gijeną, kurie taip pat paskubės
atsiriekti gabalo. Taip, kad ne viskas taip liūdna, kaip atrodo. Sudėtinga,
nesiginčiju, bet vis tiek pagrindo nuleisti rankas neįžiūriu. Aišku aš nupiešiau idealų
variantą, bet jei jis nors per pusę išsipildys, Lui ilgam, jei ne su visam,
praras savo pozicijas pietuose, - pats iš savęs nelaukęs tokios karštos kalbos,
audringai išdėsčiau savo pamąstymus.
Domininkonas nepertraukdamas išklausė iki galo ir
uždavė tą patį klausimą, į kurį aš taip ir negalėjau rasti atsakymo:
- Nesiginčysiu, idėja, jei ji būtų teisingai
įgyvendinta, nebloga. Bet kas tau iš jos? Kuom tu save matai po šeimyninių
žemių išvadavimo?
- Voras turi būti nubaustas už įvykdytas išdavystes ir
piktadarybes...
- Žanai! – pertraukė tėvas Jakobas. – Palik Vorą
ramybėje, jo likimas nulemtas Dievo, ir patikėk, jam bus atlyginta su kaupu. Aš
uždaviau klausimą: ką konkrečiai tu gausi nuo šio karo, išskyrus pasitenkinimo
kerštu jausmą?
- Aš grąžinsiu sau savo vietą, tėve!
- Tavo vieta vienuolyne, mano berniuk, - liūdnai
pasakė senis. – Tu nuodėmingos kraujomašos vaisius ir tau nėra šiame pasaulyje
vietos. Tu užėmei tam tikrą padėtį, kol buvo gyvas tavo tėvas. Po jo mirties,
atsimink, niekas ir niekada nepalaikys tavo teisių. Aš manau, kad tai yra
didžiausia neteisybė, bet...
- Kaip tai, tėve? Aš gi bastardas, o jūs nepalaikote
bažnyčios, mūsų motinos, pozicijų!
Kas aš tuo metu buvau: d‘Armanjako bastardas ar
Aleksandras Lemeševas, aš net nežinau. Senis įvardino mano realią padėtį, kurią
aš savo dvidešimt pirmo amžiaus žmogaus smegenimis visiškai atsisakiau suprasti
ir priimti. Ir dabar mano abejas asmenybes nuo realybės suvokimo manė apėmė
laukinė pagieža.
- Taip, nesistebėk, konkrečiai šiuo atveju aš
nepalaikau oficialios bažnyčios pozicijos dėl tam tikrų priežasčių... – Senis
pabaigė sidro likučius, pastatė puodelį ant stalo, sekundę patylėjo ir tęsė: -
Tu meilės vaisius, Žanai... uždraustos, bet meilės. Tu vertas pakeisti savo
tėvą. Tu turi viską ko tam reikia. Tu išaugai ant mano rankų. Aš tave myliu,
kaip savo pačio sūnų. Ir man to pakanka, kad nesutikčiau su tavo dabartine
būkle. Bet, deja... to maža. Tau geriau susitaikyti. Karas tik pasmerks mūsų
žemes nesantaikai ir tau visiškai nieko neatneš.
- Tėve... aš nenoriu su tuo taikstytis. Gyvenimas tai
kova: nesvarbu, prieš ką, bet esi gyvas, kol kovoji. Man ne vieta vienuolyne...
Senis, išgirdęs medinių padų stuksenimą koridoriuje,
mane nutraukė pridėdamas pirštą sau prie lūpų.
Į duris bilstelėjo, o po pakvietimo į kambarį įėjo
neaukštas jaunas vienuolis su įspūdingo kablio formos nosimi, mestelėjo į mane
žvilgsnį ir nusilenkdamas kreipėsi į priorą:
- Tėve, vanduo paruoštas.
- Gerai, tu laisvas. Dabar pasirūpink mūsų svečio
tarnu. – Tėvas Jakobas žestu išsiuntė vienuolį. Palaukė, kol jo žingsniai
nutilo ir pasakė: - Baik valgyti, mano berniuk, ir einam, aš tave palydėsiu ir
parodysiu kas kur.
Baigti valgyti, tiesą sakant, jau nebuvo ko. Aš kai
jaudinuosi, tai ėdu, kaip krokodilas. Na ir mėsa buvo labai skani, nors, kaip
man, tai šiek tiek trūko druskos.
- Aš jau. Dėkui jums, tėve. Man reikia pasiimti
atsarginius rūbus.
Senis kiek nustebusiai pasižiūrėjo į mane, bet
nulydėjo į arklides. Ten greta avižas kramsnojančių nubalnotų arklių sėdėjo
Tukas ir stulbinančiu greičiu šaukštu tuštino didelį dubenį.
Pamatęs mane pašoko.
- Jūsų mylista, aš nubalnojau ir nutryniau arklius.
Broliai mielai mums išskyrė rinktinių avižų...
Aš pritariamai linktelėjau, pasiėmiau švarius apatinius
ir paskutinį švarų rūbų komplektą iš krepšių. Pagalvojęs, kartu prigriebiau ir
purvinus. Nedidelis guzas, išsiskalbsiu... svarbiausia, kad niekas nenužiūrėtų,
kaip tai darau, - aišku, kad apsišaukėliu palaikys, o dar ir puskvaišiu.
Patalpa, kur prausėsi vienuoliai kiek nustebino.
Pirtimi, ji aišku, nebuvo, bet šiokio tokio bendrumo turėjo.
Keletas medinių kubilų, akmeniniai gultai išilgai
sienų ir net spintelės be durų su vinukais rūbams. Grindys išdėliotos
akmeninėmis plytelėmis, vandens nutekėjimo griovelis. Ir svarbiausia, patalpoje
švaru...
Na kaip po to dabartiniams istorikams vaizduojantiems
visapusišką viduramžių nešvarą snukin nespjaut? Jų laimė, kad jie ateityje, o
aš praeityje.
Man paruošė didelį metalinį katilą karšto vandens ir
varinį, mažesnį, su šaltu. Keletą šiurkščių lininių paklodžių, dubenėlis su
tiršta, kamuoline, aitriai kvepiančia nenusakomos spalvos substancija ir didelį
ąsotį su ramunėlėmis kvepiančiu skysčiu. Na taip, atrodo, tai šampūno ir muilo
analogija. Pirtis rojuje... viduramžiškame variante, aišku. Na ir gerai. Kai
žuvies nėra... patys suprantate, kaip mes elgsimės. Nieko – išgyvensiu –
padarysim viduramžių nevaloms revoliuciją. Dar ir kokią...
Išsiprausiau iki girgždesio; substancija, alia muilas,
muilavosi blogai, bet nušveisdavo, o štai šampūno analogas mano plaukams
suteikė neįtikėtiną purumą, kur jau ten visokioms „Nifėjoms“ ir „Proktol-gemubugėliams“
kartu paėmus lygintis.
O su skalbiniais teko pavargti ilgėliau. Kiekis
nepalyginamai didesnis, nei dabartinių.
Kamiza ir visai į surenkamą sarafaną panaši. Bet susidorojau. Senų
drabužių nesivilkau. Ne greitas tai reikalas. Užsimečiau tik paruoštą sutaną ir
įsispyriau į sandalus su mediniu padu. Laimei, taip pat švarius.
Štai taip... Dabar tik gaurus nukirpti, pakaušį išsiskusti
ir kuom ne benediktinas? Nors ne. Kategoriškai ne. Šiknon jums, o ne
vienuolyną.
Niekada ir nė už ką... ne mano tai. Net ir jėzuitai,
nors jie su savo veiklumu mano natūrai artimiausi. Senis matyt visai iš proto
išsikraustė, jei tokį dalyką man siūlo. Nors nuoširdžiai siūlo... Nuoširdžiai
klysdamas.
Netapsiu aš d‘Armanjako kontu, tai taps juo dar
negimęs mano brolis. Štai kažkodėl norisi tikėti, kad pamotė nešioja berniuką.
Štai jis tai visas teises turi. Blogiausiu atveju dėdulę Šarlį iš Bastilijos išvaduosiu.
O pats? Pats prie jų... Pažiūrėsim. Variantų begalė... Mano incestinę kilmę dar
dokumentais įrodyti reikia. Aš su motina dar nekalbėjau. Teoriškai nusidėti
galėjo? Galėjo... Pilna variantų. Svarbiausia
- nuvaryti Vorą kur toliau...
Ne! Jokių vienuolynų. Šiknon...
Aš dar viduramžiškų mergelių nebandžiau...
Tik keturis žmogėnus nudaigojau...
Tik vienoje dvikovoje sudalyvavau...
Nė vienos grafienės dar nesuviliojau, o juolab
hercogienės...
Štai taip! Nuotaika, jei labai ir nepakilo, tai bent
jau aš įgijau žvalaus pasitikėjimo.
Na viskas, Voreli, kas nepasislėpė – aš ne kaltas...
Apimtas jausmų pertekliaus nukirtau pundelį mėtų nuo
palubės ir nunešiau Tukui skalbinius, kuriam įsakiau iki ryto išdžiovinti arba
ruoštis spyriams.
Dabar galima toliau su prioru padiskutuoti.
Senį taip ir radau kambaryje, ant stalo stovėjo naujas
sidro ąsotis ir medinis indas su vaisiais.
- Žanai, man toks keistas jausmas, kad tave pakeitė, -
pasitiko mane įžvalgus benediktinas. Nuo šios frazės net nupurtė.
- Kodėl, tėve? – per nugarą nubėgo šiurpuliukai.
Nejaugi aš
išsidaviau?
- Nežinau... – Senio veide matėsi šioks toks
pasimetimas. – tu man atrodai kitokiu... Geresniu, ar ką. Ar paprasčiausiai
subrendai?
- Netekęs tėvo, „padre“, iškarto suaugi... – atsidusau
su palengvėjimu.
Pranešė...
- Na taip. - Senis pritariamai linktelėjo. – Nelengvi
išbandymai tau kliuvo. Nieko, berniuk mano, viskas greitai užsibaigs. Aš
Italijoje galėsiu išprašyti tau rangą bažnyčioje... arba netgi Vatikane. O kol
kas praleisi laiką vienuolyne.
- Tėve... – aš įsipyliau puodelį sidro ir nusitvėriau
lėkštėje gulinčios pernykštės kriaušės, - nejaugi jūs mane taip blogai
pažystate? Kaip jūs galėjote pagalvoti, kad aš sutiksiu?
- Žanai, tai ne juokai. Lui – labai kerštingas žmogus,
jis nenusiramins, kol neišnaikins paskutiniųjų iš Armanjakų giminės. Tu jau
žinai, kad tavo dėdė Šarlis tamsiojoje, o de Nemiurą persekioja, ir aš
įsitikinęs, kad jį sučiups ir nubaus. Žanai, aš neatkalbinėju tavęs nuo keršto.
Bet kerštas yra patiekalas, kuris patiekiamas šaltas (v.p.: „La vendetta è un piatto che si serve
freddo“ - nežiūrint visokių „autorysčių“ ir interpretacijų, tai itin senas
ispaniškas priežodis, kuris sėkmingai paplito po visą pasaulį). Reikia
išlošti laiko.
- Aš visa tai žinau. Yra viena labai svarbi aplinkybė.
Jie jau Lui rankose, o aš dar ne.
-Tai laiko klausimas, berniuk mano. Tavęs tikslingai
ieško. Kaip tu to nesupranti? – Prioras nusiminęs atstūmė nuo savęs sidro
puodelį.
- tėve... – man kažkodėl tapo gaila senio, - aš
prižadu pagalvoti apie jūsų pasiūlymą. Tikrai... Aš rimtai pagalvosiu. Padėtis
iš tiesų ne iš lengvųjų, bet aš noriu jus patikinti, kad nesielgsiu kvailai ir
nekišiu kaklo į kilpą.
- Dieve, apšviesk šitam jaunuoliui protą... –
persižegnojo senis.
- Aš atviras Jo priesakams... – Ir taip pat
persižegnojau. – Tėve, jūs gi žinote, kad mano pamotė laukiasi?
- Taip, sūnau mano, aš žinau, kad jos pasigailėjo, bet
kur ji – neturiu supratimo.
- Kokias paveldėjimo teises turės jos kūdikis?
Berniukas. Laikykime, kad berniukas.
- Visas... formaliai – visas. Tavo tėvo santuoka su
Žana de Fua bažnyčios palaiminta ir paveldėjimo teisės niekas negalės
užginčyti. Bet... – Prioras padarė pauzę. – Bet, Žanai. Tam, kad tos mintys
turėtų nors mažiausią prasmę, kūdikiui pirmiausiai reikia gimti, o po to Pasaulinis
voras turi panorėti atiduoti jam žemes. Kaip ir pirma, kaip ir antra – mažai
įtikėtina. Kaip nebūtų gaila tai girdėti, bet taip yra.
- Aš suprantu. – Pasiekiau ąsotį ir staiga atkreipiau
į savo ranką sutanoje... ir netikėtai gimė sprendimas: - Tėve, o toje Biuze
Sen-Tarno pilyje yra jūsų ordino atstovas?
- Yra, fra Barsanofijus – piles kapelionas... –
Prioras nesuprasdamas kur link lenkiu, įsistebeilyjo į mane.
Po kelių sekundžių jo veide suglumimą pakeitė
supratimas, o dar po akimirkos senis piktai pratarė:
- Tu išprotėjai. Aš viską supratau: Žaną pervežė į
Biuze pilį? Taip? Ir tu rengiesi kišti savo galvą į liūto nasrus. Tikrai
Viešpatis iš tavęs atėmė protą. Ir neprašyk. Aš nenoriu prisiimti tavo mirties
nuodėmės...
Greit prioras išsikvėpė, užtilo ir ėmė maukti sidrą
puodeliais.
Aš kaip galėdamas ramiau ir aiškiau išdėsčiau savo
pamąstymus, po to užtilau porai minučių, pralaukdamas, kol išblės eilinis jo
pasipiktinimo proveržis.
Nežinau, kaip man pavyko įtikinti priorą, bet jis mane
iškvailinęs, vis tik parašė laišką su lydinčiu laiškeliu Biuze pilies
kapelionui.
Laiške nieko tokio suokalbiškai ypatingo nebuvo.
Prioras domėjosi kapeliono sveikata ir kvietė jį teologinę priorato
konferenciją. Laiškelyje gi parašyta, kad laišką turi atnešti brolis Tomas,
kuris privalo įteikti fra Barsanofijui nurodytą laišką.
Sugalvojau aš gana paprastą planą. Prasmukti
neatpažintam į pilį. Viskas. Tuom planas ir baigėsi, ir prasideda laukinė
improvizacija. Minimali programa: ką nors padaryti, kad nuraminti savo sąžinę.
Nors pamatyti pamotę. Maksimali programa: pagrobti pamotę ir nulydėti iki
Navaros.
Kol kas neturiu nė menkiausio supratimo, kaip įvykdyti
paskutinę savo plano dalį. Kol kas...
- Žanai, pažadėkite man... – Senis jau susitaikė su
tuo, kad jam nepavyks manęs įkalbėti tapti vienuoliu.
- Ką tėve?
- Pažadėk man ir prisek ant kryžiaus, kad saugosi
save. – Prioras sunkiai atsistojo, nuėmė nuo sienos kryžių ir įdavė man į
rankas. – Prisiek, kad po to kai įsitikinsi savo pastangų beprasmybe, tu grįši
pas mane ir pasiduosi likimui. Atsigręši į Dievą.
- Prisiekiu, tėve, - nuoširdžiai prisiekiau.
Nemėgstu juokauti su aukščiausiomis jėgomis. Aš iš
tikro labai saugosiu savo kailį ir pasistengsiu kvailai nesielgti. Ir iš tiesų,
po to, kai suprasiu savo planų niekingumą,
tapsiu vienuoliu. Tai tiesa. Bet... Iš karto sakau, aš kartu prisiekiu,
kad išnaudosiu bet kokią, kad ir menkiausią galimybę savo planų įvykdymui ir
kovosiu, kol nepasieksiu savo. Aš sąžiningas prieš save ir prieš Dievą.
Antrą priesaikos dalį aš pasakiau pats sau mintyse ir
pabučiavau kryžių, kurį gražinau priorui.
Mes trumpai dar kiek pakalbėjome, ir, kai jau buvo
visai gili naktis, jis išėjo palikęs mane vieną su savo mintimis.
Tuo metu aš jau buvau beveik be sąmonės. Vienoje
dienoje, per daug įvykių ir organizmas įtampos neatlaikė.
Pasidėjau šalia lovos ant kėdutės užtaisytą arbaletą
ir espadą. Dagą padėjau kartu į lovą ir tik užmerkiau akis, kaip iškarto
nugrimzdau į gilų miegą.
2016-03-07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą