Rodenas supyko, atsistojo piestu ir tvojo pranciškonui
priekinėmis kanopomis tiesiai kakton.
Aišku, kad galėjau to išvengti – bet nespėjau...
Pirma, tai aš ne koks jojimo meistras, o antra... nepanorėjau. Labai jau
šlykštus tas vienuolis.
Pranciškonas nulėkė į šoną, atsitrenkė į vežimą ir be
sąmonės susmuko. Riebus snukis apsipylė krauju. Toks įspūdis, kad ragana viską
metė, nes plonu balseliu ėmė kvatotis.
Sargybiniai pakilo, bet Tuko rankose pamatę arbaletą,
greitai atsisėdo ten kur anksčiau sėdėjo ir taikingai pakėlė rankas.
- Jūs matėte, kad šis vienuolis elgėsi itin įžūliai,
bet mano ranka jo net neprilietė?.. – paklausiau padėjęs ranką ant espados
rankenos.
- Matėme, jūsų mylista. Labai įžūliai elgėsi tėvas
Bonifacijus. Matyt jam ragana protą sumaišė, - sargybiniai pritarė ir netgi
papildė įvykių versiją.
- Esant reikalui patvirtinsite? – Aš kapšyje
užčiuopiau tris sidabrines monetas ir mestelėjau sargybiniams.
- O kaip gi, jūsų mylista. Štai grįšim į Fleransą ir
nedelsiant patvirtinsim, - vos ne iki žemės nusilenkė vyresnysis.
- Puiku. – Nuotaika kiek atsitaisė.
Na ir vienuolis, nežiūrint mano abejonių, liko gyvas.
Sargybiniai nunešė Bonifacijų į šalikelę ir nuplėšę gabalą sutanos apačios
aprišo jo galvą.
Pranciškonis dejavo, bet kol kas sąmonės dar neatgavo.
- Kabaljero... kabaljero... prieik... – iš netikėtumo
vos nepašokau.
Mane šaukė ragana.
- Jūsų mylista... – Tukas perspėjamai prašnypštė,
tačiau aš vedamas nepaaiškinamos jėgos, nušokau nuo arklio ir priėjau prie
narvo.
- Ko nori, ragana?
- Stiprus... stiprus... galingas vyras... –
prašnabždėjo ragana. – Kodėl tu manęs nebijai?
- Tu tikrai ragana?
- Taip.
Tas „taip“, nuskambėjo kažkaip kasdieniškai.
- Kodėl atvirauji? Tu gi žinai, ką su tavim padarys.
- Jei bandysiu slapukauti, man bus tik blogiau, -
gūžtelėjo pačiais ragana. – Ačiū tau.
- Už ką? Aš tau nepadėjau... ir nepadėsiu.
- Nereikia... manęs nesudegins... mus dabar mažai
degina, viskas katarams... viskas katarams,
o vėliau... vėliau bus baisu... (v.p.: katarai, lot. catharus;
gr. Katharos - švarus, arba
albigiečiai (pagal miestą Albi, kuris buvo laikomas katarų arba eretikų sostine).
Nors tuometinė katalikų bažnyčia manė, kad žodis „katarai“ kilo iš lot. cattus,
tai yra katino, nes manė, kad Liuciferis pasivertęs juodu katinu dalyvavo
katarų apiguse ir jie jam bučiuodavo užpakalį. Nuo to laiko juodas katinas ir
turi „neigiamą“ įvaizdį ir tapatinamas su tamsos jėgomis (autorystė priskiriama
teologui Alain‘ui de Lille, kuriam
beje priklauso ir frazė „visi keliai veda į Romą). Tačiau katarai save
laikė krikščionimis, skelbė asketizmą, laikė, kad Dievas sukūrė tik dvasinį
pasaulį, o šėtonas žemiškąjį. Reikalavo naikinti bažnyčios žemės valdas,
dešimtinę ir induligencija, o taip pat tikėjo reinkarnacija. Jie buvo vadinami
„šėtono pasekėjais“, „šėtono mokiniais“ ir paskelbti eretikais. Popiežius
Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį, kuris truko nuo 1209 iki 1229
m.
Manoma, kad žuvo daugiau kaip pusė milijono gyventojų. Jie masiškai buvo
deginami, o tie, kuriems pasisekė - buvo apklausinėjami (merginos nuo 12,
vaikinai nuo 14 metų) ir leisdavo rinktis – išsižadėti ar mirti. Tačiau bendraamžių
liudijimu – masiškai atsisakydavo išsižadėti. Inkvizicija su jais baigė
susidoroti tik XIV a. pabaigoje. Tai šio kryžiaus žygio metu ir buvo ištarta
frazė „Žudyk visus. Dievas atsirinks
savus“ (Cezaris Heisterbachas,
vienuolyno Heisterbache prioras juos pasakė kryžiaus žygio vadui Arnoldui
Amalrikui. Vėlesnė masinė raganų medžioklė buvo kaip ir šio proceso
interpretacija ir tęsinys)... –
mergina sububeno kaip transe ir staiga ėmė raiškiai dėstyti: - Tavęs du... Jūs
dviese... jo du. Vienas mūsų, kitas ne mūsų. Vienas geras, kitas piktas. Vienam
bus blogai, o kitam vis vien... Negalima tau būti geram, negalima piktam... eik
savo keliu ir rasi juos. Vieną jau praradai... kitą prarasi... eik, skubėk...
vis tiek suspėsi ir nesuspėsi...
- Jūsų mylista... Monsinjore, atsigaukit...
- ...du... dvi kunigaikščio žymės ant tavęs... viena
ant vieno, kita žymė ant kito... jis jus priims, jie tave priims... pasidalink
krauju... pasidalink jėga... išgelbėsi vieną, vieną, visus... atiduok jė-ė-ėgą!!!
– Keisti, nesuprantami žodžiai mane suko tarsi į kokoną ir nešė į tamsą.
Staiga stiprus stumtelėjimas išmušė mane iš verpeto ir
aš nustebęs pajutau, kad škotas mane už kirkos tempia toliau nuo vežimo.
- Jis ma-ano! – ragana baisiai sukliko ir konvulsijose
ėmė drebinti narvą.
Abu sargai metė vienuolį ir prišokę prie vežimo,
bukuoju alebardos koto galu, ėmė mušti raganą. Vyresnysis priėjo prie manęs ir
pagarbiai patarė:
- Jotumėt jūs sau, jūsų mylista... Nereikia jums čia
būti. Ji taip mūsų kapitoną pražudė... Kaip Dievą myliu – pražudė: išdžiūvo
visas ir per septynias dienas mirė.
- Tai ji tikra ragana? – nustebęs sumurmėjau.
- O kaip gi kitaip,- šyptelėjo sargybinis, - pati
tikriausia. Jokite, tuoj tėvas Bonifacijus atsigaus ir prasidės klausimai. O
jums to reikia?
Kaip rūke nusigavau iki bandančio ištrūkti Rodeno,
užsikabarojau į balną ir truktelėjau į
galopą tiesiog iš vietos. Pristabdyti sugebėjau gal tik už kokio
kilometro.
Man niekaip nesisekė atrišti krepšio raištelių ir
pasiekti gertuvę. Atrodė, kad jei staigiai neišgersiu nors gurkšnelio vyno -
numirsiu vietoje. Rankos sunkiai drebėjo, o savijauta buvo tokia, lyg būčiau
pridavęs porą litrų kraujo, o po to dar laikui nubėgęs porą kilometrų.
- Tukai... duok vyno!.. – užrėkiau priartėjusiam
škotui ir nušokau nuo arklio.
- Jūsų mylista, paėjėkim nuo kelio... ten perkąsim ir
vyno išgersim, o jums ir pagulėti nepamaišys, - kaip vaiką mane įkalbinėjo
škotas ir tempėsi į mišką, - na ir arkliukams laikas pailsėti, va kaip savo
žirgą nuvarėt.
- Viskas...viskas, aš tvarkoje... – perėmiau iš rankų
Rodeno pavadžius.
Sąmonė po truputį ėmė skaidrėti, bet rankos dar
virpėjo.
- Na ir velniava...
- Tai jau taip... – sutikdamas linktelėjo škotas. –
Stipri ragana, labai stipri...
- Patiesk staltiesę, - parodžiau į laukymėlę. - Ėst
noriu, negaliu.
- Tuoj, jūsų mylista, viską padarysiu... – Tukas
pririšo arklius ir ėmė ruošti valgį. – Tuoj pavalgysim, išgersim – ir
palengvės, tik man nesuprantama, monsinjore, kokio... jūs prie jos
prilindote...
- Pliurpk mažiau. – Aš priguliau ant žolės ir
nelaukdamas, kol škotas išdėlios valgį, prisiglaudžiau prie vynmaišio. –
O-o-o... Dieviška palaima... vynas gyvenimą gražina. Štai pasakyk tu man... ar
daug čia raganų? Gaskonijoj...
- Aš... na šitą... antrą matau, nors dėl pirmos tai
greičiausiai buvo apkalbos... Nepiktybinė senutė buvo. Bet sako jų daug yra. Aš
skaičiau daug knygų. Ten viskas, kaip į lentynėles sudėliota...
- Tfu... – Aš sugriebiau dantimis duonos gabalą su
sūriu. – O aš galvojau, kad tai paistalai...
- Na kokie paistalai, monsinjore. – Tukas
įsistebeilijo į mane. – Mūsų motina bažnyčia, visiškai aiškiai yra tai
įvardijusi. Negi netikite...
- Tikiu, škote, žinoma tikiu... – pasistengiau ištaisyti savo klaidą. – Aš
apie kitką... Suprantama, kad bažnyčia savo neiginiuose neklysta. Bet, brolau...
tu turi suprasti, kad kai kurie bažnyčios tarnai tikėjimą išnaudoja savo
tikslams.
- Kaip tai? – Tukas nustebęs sustingo su pasmeigtos
ant durklo mėsos gabalu.
- Tu ką, bukas? Štai pasakyk, kokio galo tu iš vienuolyno
pabėgai?
- Aš jums, monsinjore, sakiau... A-a-a... aš supratau
apie ką jūs... Tai tokie gi nedori bažnyčios tarnai... Na taip, vienuolynuose
daromos nuodėmės ir klesti savanaudiškumas. Pats toks buvau... Bet prie ko čia
raganos?
2016-03-18
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą