"Armanjako šalis. Bastardas". VIII skyriaus pabaiga. 2016-03-22

- Aš jums, monsinjore, sakiau... A-a-a... aš supratau apie ką jūs... Tai tokie gi nedori bažnyčios tarnai... Na taip, vienuolynuose daromos nuodėmės ir klesti savanaudiškumas. Pats toks buvau... Bet kuo čia dėtos raganos?

- Labai paprasta. Atmestinai arba nesąžiningai atliks tyrimą, pavyzdžiui deramai neįvertins apkalbų... na mažą ką dar gali tie nesąžiningi bažnyčios tarnai... Štai aš ir maniau, kad... nors koks skirtumas, ką aš maniau. Tikiu, iš visos širdies tikiu. Šiandien pats savo kailiu patyriau... Blyn... Prakeikta ragana. -  Ko sėdi, vyną į bokalus pilstyk...

- O aš žinote, kaip išsigandau, monsinjore? Vos neapsimyžau... – Tukas pripildė bokalus. – Bet po to kažkaip susitvardžiau.

- Šaunuolis! – pagyriau Tuką ir pagalvojau apie organizmo pojūčius.

Drebulys po truputį silpnėjo, silpnumas – taip pat... Reikia dėkoti valgiui ir vynui. Tai dar lengvai išsisukau. Nebūtų šalia škoto, Dievas žino, kas galėjo atsitikti. Ne... Kad tave kur šikantį sutrauktų: tikra ragana... Išgėriau vyną ir dar įsipyliau. Šlykštus baimės jausmas niekaip negalėjo atsitraukti.

Visgi, kiek užkandus, įsakiau Tukui ruoštis, ir mes vėl patraukėm toliau. Norėjosi kiek galint toliau išsinešdinti nuo šios vietos.

Vietovė nesikeitė ir atrodė tuščiai; prajojome dar vieną apiplėštą ir sudegintą kaimą, ir tik į dienos pabaigą sutikome žmones. Tai buvo grupė vienuolių pranciškonų, kurie nakčiai apsistojo šalia nedidelės pakelės koplyčios. Kaip nebūtų keista, bet juos pamatęs netgi apsidžiaugiau, dosniai paaukojau ir net pasidalinau šiokiomis tokiomis atsargomis.

Vienuoliai kiekvienas atskirai keliavo į Provansą ir kelyje visai atsitiktinai susibūrė į grupę ir apsistojo prie koplyčios, kurią dabar tvarkė, nakčiai. Kažkas šią koplyčią prišiukšlino ir tiesioginio žodžio prasme – apdergė. Ir net suskaldė švento Baltramiejaus, kurio vardu buvo pavadinta ši koplyčia, akmeninę statulą (v.p.: apaštalas Baltramiejus (arba Natanaelis), Naujajame Testamente minimas tik apaštalų sąrašuose. Armėnai jį kartu su šv. Tadu laiko Armėnijos globėju).

 (skrynia su apaštalo Baltramiejaus palaikais)

Pranciškonai kelionėje visai nuskurdo ir patyrė daug praradimų. Praeinantis samdinių būrys nemenkai juos apkūlė, apiplėšė ir net juoko dėlei prakiurdė jų abitus. Žodžiu, vienuoliai atrodė gana apgailėtinai.

Mane tai gerokai nustebino. Visada maniau, kad bažnyčia viduramžiais viską valdė, o vienuoliai beveik visada buvo neliečiami (jei atmesti religinius karus, žinoma), kuom sėkmingai ir naudojosi, gerokai savivaliavo ir engė gyventojus. Aš apie normalius vienuolius, kurie priklausė normaliai konfesijai. Na patys pagalvokite,

koks kvailys inkvizicijos pakilimo laikais, priešginiaus bažnyčiai?  Greit atsidurs ant laužo.  Bet realybėje viskas pasirodo buvo kitaip ir visai nenorėjo „draugauti“ su „nusistovėjusiais“ istoriniais „faktais“, kuriuos pateikinėja kai kurie autoriai, o ypač tie – dar „sovietuose“ nukalti ir grūdinti.

- Tėve Ignacijau, o kas tie bedieviai, kurie prieš jus ranką kėlė? – pasidomėjau vieno, visą laiką besišypsančio, drūto ir tvirto, vidutinio amžiaus vienuolio.

Pranciškonas sėdėjo ant akmens šalimais ir bandė virbais užadyti skyles abite.

- Rutjerai, sūnau mano. Tai jie bedieviai. Atleisk Dieve jų nuodėmes... – vieną vienuolio akį puošė didelė mėlynė, o ant kaktos matėsi sukrešėjusiu krauju padengtas nubrozdinimas, tačiau jis atrodė žvaliai ir paprasčiausiai šypsojosi. Na visai toks dėdė su kuriuo malonu bendrauti.

- O kaip jie atrodė?

- Bedieviai. – Tėvas Ignacijus vėl plačiai nusišypsojo. – atrodo, kaip tikri bedieviai.

 (rutjerai, rekonstrukcija)

- O jei rimtai?

- Būryje jų kokia septyniasdešimt. Pagal kalbėsena, tai flamandai. Baltais iki kelių apsiaustais. Pusė jų arbaletininkai, o kiti ietininkai. Gerai ginkluoti, beveik visi su brigantinomis (v.p.: vok. Brigantine, iš pranc. brigandine – plokštelinių šarvų tipas, kurių pagrindas dažniausiai odinė striukė, kurios vidinė pusė padengta persidengiančiomis pailgomis plokštelėmis. Iš išorės brigantina atrodo kaip paprasta striukė, nors brigantinos paprastai buvo berankovės. Dažnai išorėje matomos kniedžių galvutės būdavo puošnios, auksuotos ar žalvarinės, su įspaustais ornamentais)

 ir pėstininkų saladais.

Dar gurguolė su jais buvo: laisvo elgesio mergos ir kažkokie abejotini žmogėnai... Na ir... Kapitonas jų gana įsidėmėtinas. Labai aukštas ir liesas, per visą veidą kirstinis randas. Ausyje deimantinis auskaras. Žirgas jo taip pat ypatingas. Tikras andalūzas, kaip jūsų, bet baltas, be jokios dėmelės. Ir vardas jo... duok Die atminties... Ne eržilo, o kapitono... Johanas. Taip, tikrai Johanas. Jau susiruošė atimti gyvybę iš mūsų visų, bet jis neleido. Tiesa, kaip tik jis įsakė abitus suplėšyti. Bet po to. Na, sūnau mano, ir viskas ką žinau.

- Į kurią pusę pasuko? – pasidomėjau.

Ko tai visai nesinori su tais samdiniais susidurti. Toks susitikimas gali mums visai liūdnai ir baigtis.

- Kur – nežinau, sūnau mano. Šiuo keliu ėjo, ta pačia kryptimi, kaip ir jūs. Mes su jais susidūrėm vakar... reiškia, kad jus lenkia apie dieną kelio... Taip, per dieną, gal kiek daugiau.

Na taip... Panašu, kad ir kaimai – jų rankų darbas.

Na tiek to, tikiuosi, kad tankiai gyvenamose vietovėse jie nesavivaliaus. Vietiniai senjorai už savų maitintojų naikinimą greit padaugins iš nulio...

- Dar kas nors pro šalį važiavo?

- Nieko nebuvo, sūnau mano. Karas nuniokojo šias vietas, - liūdnai palingavo galva vienuolis.

- Ačiū už žinias, tėve. Gal dar kuom galime jums padėti?

Vienuoliai man buvo simpatiški... Na, kažkokie tikri. Ir norėjosi jiems dar ką nors gero padaryti.... Aišku, proto ribose.

- Ne, sūnau mano. Jūs ir taip pakankamai padarėte. Jokit su dievu, o mes už pasimelsime. – Tėvas Ignacijus ištiesė ranką palaiminimui.

Likę vienuoliai taip pat mus peržegnojo ir kinkavo galvomis tarsi sakydami, kad taip pat už mus melsis ir sutartinai užtraukė kažkokią maldą.

- Na, viskas... Dievo malonė mums garantuota, - pasakiau Tukui, kai kiek toliau nujojome.

- O kaip gi, monsinjore, mes dievobaimingi kaip Dievo ėriukai... – nusijuokė škotas.

- Neburnok, eretike. O tai aš kokiu vėzdu tave palaiminsiu... – visai nepiktai keiktelėjau.

Po susitikimo su pranciškonais, buvusią slogią savijautą tarsi ranka nuėmė. Ir netgi nuotaiką pakėlė. Štai ir netikėk visu tuo... Reikia pasiekti kokią bažnyčią ir užsakyti mišias. Na-a, taip, tėtuši... Visai į religiją nusinešei, o anksčiau lyg ir nesirgai dievobaimingumu.

- Jūsų mylista, gal štai už tos kalvos užsuksim ir ten pernakvosim? Nuo kelio nesimato, na ir krūmynas su upeliuku. Tačiau jei norite, galime iki Monstariuko nusigauti, ten užeigą tikrai rastume.

- Ne, geriau čia. Greičiau išsimaudyti noriu. Ragana lyg būtų visą mane apgrabaliojusi, purvinu jaučiuosi... – kiek paraginau Rodeną ir nusukau nuo kelio.

Nors iš tikro turėjau dar vieną priežastį nenakvoti mieste. Mes dar buvome žemėse, kurios priklausė Armanjakų šeimai ir visai nenorėjau, kad mane kas staiga pažintų

- O aš neatsisakyčiau, jei kokia vikri merga mane apgrabaliotų, - šyptelėjo Tukas.

- Tuoj aš tave apgrabaliosiu... Na nesimuistyk: tvarsčius tai reikia keisti...

Vieta nakvynei buvo tiesiog puiki. Senų riešutmedžių krūmynas buvo apaugęs tankia žole ir arkliai su malonumu ėmėsi ją skabyti. Po teisėtai priklausančios avižų porcijos, aišku.

Apžiūrėjau škoto žaizdas, bet pirma prireikė užkaitinti vandenį ir atidrėkinti pridžiūvusius tvarsčius. Žaizda ant krūtinės atrodė visai gerai, kraštai ėmė gyti, o štai perpjauta koja vėl ėmė kraujuoti. Na tai suprantama, žaizda gilesnė ir jojimas gyti trukdo. Jeigu iš tikro, tai reikėtų Tukui pagulinėti savaitėlę ir keltis tik į išvietę ir dar su ramentu... Bet e, neišeina. Laiko mes neturime... Visai neturime. Visa viltis – tai tepalas ir škoto tvirta sveikata.

Privertęs škotą išsiplauti rankas ir pravedęs smulkų instruktažą, palikau savo naujai iškeptą eskudero virti košę, o pats įlindau į upelį praustis.

O po to įsismarkavęs dar ir Rodeną įvariau ir gerai nutryniau.

Kol maudžiau ir tryniau žirgą, visai netikėtai pastebėjau vėžius ir greit pririnkau jų kokį pusšimtį. Vienas prie vieno – kaip dabartiniai, tik gerokai didesni.

Kaip tik ir vanduo užvirė, tad daug negalvodamas per du kartus greit savo grobį nusiunčiau į katilą.

Kiek bijojau, kad gal kartais prancūzai šioje epochoje už ką nors nemėgsta vėžių ir aš eilinį kartą atsisėsiu į pelkę, bet pasirodė, kad be reikalo jaudinausi. Tukas net nenusėdėjo vietoje belaukdamas kada grobis išvirs. Sušlemštėm po kelis ir likusius palikome desertui prie vyno.

Suvalgėme šiupinį ir kiek atsipūtę su pasimėgavimu ėmėmės vėžių ir vyno.

- Och... na kur taip ėsti... – aš atsirėmiau į balną ir atleidau diržą. – O tu valgyk, nesikuklink, tau kaip sužeistam didvyriui priklauso. Leidžiu...

- Sprogsiu gi, jūsų mylista... – Tukas po truputį ėmė rinkti svorį ir jau atrodė ne toks liesas, kaip per pirmą mūsų susitikimą.

- Nesprogsi. Papasakok geriau, kaip šventikas nuodėmių klauso... – Aš stengiausi kaip galint daugiau sužinoti apie katalikišką tikėjimą, nes per „spektaklį“ gali ir prireikti.

- Monsinjore, o kam jums tai? Aš pastebėjau, kad vienuoliškus aprėdus iš prieglaudos paėmėt, - atsargiai pasidomėjo Tukas. – Tik nesupraskit mane blogai, aš galiu ir ką nors gero patarti. Kam jums į vienuolį persirenginėti?

- Mat koks supratlingas... – slėpti nuo Tuko savo ketinimus, jau nebebuvo prasmės. Jis savo ištikimybę jau įrodė su kaupu ir tikrai galėjo patarti ką nors naudingo. – Gerai... papasakosiu, kliukstelk dar vyno į taures. Reikalas tame, kad aš noriu patekti į Biuze pilį. Šiaip sau tai manęs niekas neįsileis ir be to – greičiausiai pabandys užmušti. Tad aš nusprendžiau pakeisti išvaizdą. Tik nesumastyk dabar aušint burną apie visokias kabaljero garbes ir kitus panašius paistalus. Pasiekti mano užsibrėžtam tikslui – visos priemonės tinkamos... Na, kaip beveik ir viskas. Prieš mus niekas sąžiningai nežais ir net nesiruošia, tad ir gaus tą patį ir dar su magaryčiom.

- Net ir nemaniau priešginiauti, monsinjore... – Tukas šyptelėjo ir palingavo galva. - Viskas gerai ten kur to reikia. Ir kabaljero garbė tame tarpe. Taigi aš ir patariau jums titulą ir vardą pasikeisti. Užmiršot?

- Neužmiršau. – Nors iš tiesų aš jau buvau ir primiršęs kieno patarimu tapau de Segiuru.

- O kam jums į tą pilį? Norit su kuo nors susitikti?

- Taip. Tie išgamos išvežė tenai mano tėvo žmoną. Ji laukiasi. Tad jei gims berniukas, jis bus vienintelis teisėtas Armanjako šalies paveldėtojas. Paveldėtojas, kuris savęs dar neapjuodintas nesantaikos su Voru. Mano dėdė Bastilijoje, o antrąjį gainioja kaip kiškį ir ko gero greit pagaus – formaliai Voras tam turi priežasčių. O štai mažylis nė prie ko, ir reiškia, kad atimti iš jo paveldėjimą nėra jokios priežasties. O jei Voras išdrįs – tai pasipiktins daugelis. Tai kilmingųjų laisvių paniekinimas. Taigi kokia išvada peršasi?

- Berniukas neturi gimti... – Tukas palingavo galva. – Taip... Ne veltui frankų rua Pasauliniu Voru praminė... Bet kaip jūs ruošiatės kontesę (grafienę) išlaisvinti? Taigi vienam neįmanoma.

- Nežinau... kol kas nežinau... Bet viską išžvalgyti privalau. Tegu ir pražūsiu... Bet tas dar negimęs berniukas, tai mūsų visos giminės viltis ir vienintelė galimybė viską susigrąžinti . Jei jis sėkmingai užaugs, tai net nereikės kariauti. Viskas bus padaryta pagal įstatymus. Voras gražins Armanjaką.

- Jūsų mylista... – Tukas sunkiai pakilo ir čia pat priklupo ant vieno kelio. – Tai kilmingas tikslas. Reikalas, už kurį ne gėda ir numirti. Aš prisiekiu... prisiekiu savo gyvenimu, kad eisiu paskui jus iki galo ir šaukiuosi Dievo tai paliudyti. Priimkite priesaiką, monsinjore...

- Aš priimu, Viljamai Loganai, tavo priesaiką! – Tuko poelgis mane suglumino.

Tačiau škotas kalbėjo su tokia ugnimi ir aistra, kad sujaudino mane net iki ašarų.

- Kelkis, brolau, ir įpilk mums vyno. Kartu mes nusuksim galvą Vorui, kaip nupešiotai vištai...

Vakaras baigėsi puikia nata. Mes vėl priburbuliavom pribaigdami visą vyną ir apsvarstėm daugelį svarbių momentų, apie kuriuos net neįtariau. Škotas pasirodė, kaip tikras gudročius ir aš, taisydamasis migio, jau buvau gerokai daugiau įsitikinęs savo misijos sėkme. Na bent jau jos pirmojo etapo sėkme. O štai kaip ištraukti pačią Žaną? Nežinau... Bet būtinai ištrauksiu. 

2016-03-22