"Armanjako šalis. Bastardas". VII skyrius. 2016-03-08

VII skyrius

 - ... mano tėvas paliko man šį iždą taip, kaip aš jį dabar palieku tau, sūnau mano. Atsimink, naudoti jį dera tik mūsų giminės šlovei. Prisiek. – Tvirto stoto žmogus ištiesė man blankioje fakelų šviesoje blykstelėjusį kryžių.

Na, kas per... priorui prisiek, dabar šitam prisiek...

- Prisiekiu, tėve mano... – ištariau suprasdamas, kad žiūriu savo praeito sapno tęsinį, kai staiga žmogus priešais mane dingo ryškioje šviesoje...

- „Daite son dosmotryet, svolochi!“ (v.p.: „Leiskite baigti sapną, niekšai!“) – užrėkiau apimtas beviltiškumo ir atsimerkęs žvakės šviesoje pamačiau prioro veidą.

- Kelkis, Žanai, jums reikia skubiai išvykti.

- Kas atsitiko? – Aš staigiu judesiu pašokau iš lovos.

- Iš prieglaudos dingo Simonas. Vienuolis naujokas. Tas, kuris buvo atėjęs pas mus į celę... – Prioro veide vienu metu atsispindėjo ir nerimas, ir pyktis.

- Kaip tai įvyko? – Viduje keikdamasis pradėjau mautis šosus.

- Jis turėjo atgailauti: keturis kartus per naktį melstis. Brolis Kasparas – tas, kurį tu matei prie vartų, - nuėjo žadinti to nenaudėlio ir rado tik tuščią lovą. Atseit išbėgo nusilengvinti ir perlipęs per tvorą dingo.

- Manote, jis mane pažino ir nubėgo įduoti?

- Greičiausiai taip ir yra... – Prioras padavė man koletą. – Galbūt, jis pasiklausė mūsų pokalbio, galbūt kažkur tave matė anksčiau, bet tai jau nesvarbu. Tau reikia skubiai išvykti.

- Kur jis nubėgo?

- Į Lekturą. Ten link trys valandos greitu žingsniu... Atgal raitiems – apie valandą. Dingęs jis, greičiausiai, jau apie kokią porą valandų. Kasparas matė, kaip jis išeidinėjo į išvietę. Štai ir skaičiuok, kiek turi laiko.

- Kur tas niekdarys... – aš niekaip negalėjau prisegti antpečio prie kirasos. – Išplaksiu šunį!

- Jis balnoja arklius. – Prioras netikėtai vikriai man padėjo. – Aš su juo kalbėjau. Jis šelmis, bet atrodo, patikimas žmogus. Gali juo pasikliausti.

- Kas su jumis bus, „padre“?

- Visiškai nieko... – Senis paniekinančiai vyptelėjo. – Aš priklausau ordinui, su kuriuo Vorui kol kas neužteks jėgų susidoroti. Ir jis tai puikiai supranta. Aš galiu netgi neįsileisti čionai jo karių. Jei jis vyskupijai apsiskųs, tai jam reikės įrodinėti, kad aš slėpiau būtent tave.

- „Padre“... prismauk tą šiknių. Kaip jį... Simoną.

- Kam? – Prioro veidą iškreipė žiauri grimasa. – Jis galės pūti visą amželį vienuolyno cypėje. O amželis jo bus ilgas. Aš tuom pasirūpinsiu.

- Man atrodo, kad reiktų perpjaut gerklę ir viskas. – Užsegiau diržą ir užsimaukšlinau beretę. – Na ką, tėve... Prisėdam prieš kelionę.

- O kam? – nesuprantančiom akim dėbtelėjo į mane domininkonas.

- Prietaras toks yra.

- Viskas mūsų Viešpaties rankose, o prietarai, sūnau mano, - neišmanėliškos pagonybės atgarsiai., - pamokančiai pasakė prioras. – Su Dievu. Nuo kelio eikite kiek galite giliau į mišką. Persekiotojai judės į jus. Kai jie čia jūsų neras, tai, greičiausiai, tikrins kelią į Ošą. Abejoju, kad susiprotės jūsų ieškoti taip arti Lekturo.

- Ačiū tėve už viską. Palaiminkite mane...

- Laiminu, sūnau mano, bet einam, reikia skubėti.

Lauke jau švito, Tukas spėjo pabalnoti arklius ir sudėti daiktus. Prioras peržegnojo mus dar kartą ir uždarė vartus.

- Na ką, Tukai... atrodo, kad dievas mūsų pusėje. – Aš priartėjęs plekštelėjau tarnui per petį išmušdamas visą debesį dulkių. Ot nenaudėlis... taip ir nesusitvarkė savo rūbų.

- Dievas mumyse, Jūsų mylista, - pareiškė škotas įsitikinusiu balsu ir persižegnojo.

- Mumyse, tai mumyse. Į mišką suk. – Truktelėjau iš vietos.

Ee-ch! Gyvenimas, mūsų kilmingųjų, kaip sakoma, ir pavojingas, ir sunkus… nieko... štai šiandieną mums vėl pasisekė, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad toliau bus kitaip. Pirmyn į Bize. Tikiuosi, iš manęs išeis pavyzdingas-parodomasis vienuolis-benediktinas...

- Tukai.

- Taip jūsų mylista... – škotas nusižiovavo.

- Srėbtuvę uždaryk, musė įskris. Tu lotyniškai moki?

- Moku... Maldyną atmintinai.

- Tai mokyk mane. Visko ką turi žinoti vienuolis.

- Kam jums tai, monsinjore?

- Ne tavo reikalas, kai atvyksim – sužinosi...

- Na jaučia mano širdis nemalonumus... – pasiskundė Tukas.

- Ne kauk. Na... Kaip bus lotyniškai „Viešpats“?

- Domine.

- Puiku... Domine... O „Dievas su jumis“?

- Dominus vobiscum...

- Dar geriau...

Iki pietų tvirtai įsikaliau keletą lotyniškų frazių. Ne taip jau ir sunku, kaip pradžioje pasirodė. Abejoju, kad paprasti vienuoliai virtuoziškai moka lotynų. Pavyzdžiui Tukas, gali varyt šita kalba gana ilgai ir nesustodamas, tačiau štai didžiosios jo deklamuojamos teksto dalies ir pats nesupranta. Iškalė atmintinai ir viskas. O jis dar iš pažengusių vienuolių. Taip, kad dešimties frazių man per akis... tikiuosi.

Išalkome ir nusprendėme perkąsti vaizdingoje žole apaugusioje laukymėje. Miškan įlindome pakankamai toli ir būti itin atsargiems, kaip ir nebuvo reikalo.

Tukas ant staltiesės išdėjo mėsą, duoną, sūrį ir nuėmė prie balno pririštą statinaitę su sidru. Vaišės iš prieglaudos. Kol aš nerūpestingai drybsojau, mano ištikimas tarnas aprūpino mus atsargomis. Sako – nevogė, ir aš juo tikiu: girdėjau kaip prioras liepė aprūpinti mus atsargomis. Valgis, beje, puikus. Duona, tai dar net šilta. O sūris... O į sūrį įsimylėjau visiems laikams. Rojaus dovana, o ne sūris.

- Tukai.

- Taip, jūsų mylista.

- O štai kodėl tu man tarnauji?

- Kaip „kodėl“? – Škotas vos nepaspringo duonos kąsniu.

- Viskas, klausimas nuimtas... – Na taip, leptelėjau nepagalvojęs.

Likimas jo toks... Karma...

- Gerai jau, kitas klausimas: a... tiek to. Nėra klausimų. Paimk geriau žemėlapį ir pažiūrėk į kurią pusę mums traukti. Tik taip, kad neužliptume ant Voro kariaunos.

Pats pasiėmiau į rankas sidro taurę ir atsirėmiau nugara į ąžuoliuko kamieną.

Valgio yra, pinigų yra, su ginklais viskas tvarkoje. Planas... na bent jau veiksmų instrukciją, kaip ir turim. Persekiotojai, pagal viską, turėtų jau mus pralenkti ir blokuoja kelią į Ošą (v.p.: pranc. Auch) ir Kondomą (v.p.: pranc.: Condom)... Ot tai tie viduramžių gaskonų pokštininkai: taip pavadinti miestą, be jokių tokių priežasčių... Kiek žinau, šis miestelis su žinomu guminiu-silikoniniu daikteliu neturi visai nieko bendro.

Tai štai, persekiotojai mus turėjo pamesti – jei jie žinoma buvo. Vienuoliukas, tai iš tikro galėjo ir pas mergas nutrūkti.

- Tukai, tu į žemėlapį pažiūrėjai?

- O ko man į ją žiūrėti, jūsų mylista, aš ir be jos jus išvesiu. Reikės tik didelį lankstą padaryti.

- Tai nieko. Protingas į kalną nelips, protingas kalną apeis.

- O jei kalnelis nedidelis? – pabandė man paprieštarauti Tukas.

- Nepriešginiauk man, šunie. Pasakiau taip- vadinasi taip ir jokiu būdu ne kitaip. Atsimink dvi parastas tiesas. Šeimininkas visada teisus, o jei jis neteisus – tai tas tau tik pasirodė. Supratai?

- Žinoma...

Netikėtai, panašiai už puskilometrio į vakarus, išgriaudėdamas kažkokią uvertiūrą, pasigirdo rago garsas.

- Kas per... – aš įsiklausiau – ir praktiškai ant klausos ribos išgirdau šunų amsėjimą.

- Nežinau, jūsų mylista. – Tukas pašoko ir ėmė krauti į krepšį valgio likučius. – Gali būti, kad paprasčiausia medžioklė.

Medžioklė? Didoka, ko-tai... velnias... jei jie juda link mūsų, tai išspaus tiesiai ant Voro karių.

- Reikia tenai... – Tukas  pririšo krepšius ir šoktelėjo į balną. – Taip mes prašoksim tarp jų ir Lekturo...

- Jei pasiseks – prašoksim, - pridėjau ir iškonveikiau save paskutiniais žodžiais už perdėtą optimizmą.

Po galais... šunimis manęs dar niekada nepjudė.

Nujojom nedideliu tempu, kad arklių nenuvaryti, miškas tapo tankesniu ir užkliuvęs už šakos laisvai galėjai išlėkti iš balno.

Velnias... nejau mus medžioja? Negali būti... nebent... nebent priorą jau nagingi budeliai tardo ir jis kaip lakštingala čiulba su ispaniškais batais ant abiejų kojų.

Netikiu aš begaliniu žmogiškuoju ištvermingumu, kankinamas prašneks bet kas, net pats stipriausias. Kad kur kipšai nujotų... ir Tuko nepaklausi apie tokio scenarijaus galimybę. Ne, greičiausiai, ne. Domininkonas gi sakė, kad jam ant to Lui nusispjaut nuo aukšto bokšto. Nors, kas ten gali žinoti...

Prašuoliavom porą kilometrų, šunų lojimas tapo aiškesnis, velnio padarai kaip pririšti sekė paskui mus.

Rodenas, nerodydamas jokio nuovargio požymių, šuoliavo lygiai; man atsirodė, kad net su malonumu.

Tukas ant savo Rolando taip pat neatsiliko, na ir nešuliniai arkliukai žvaliai dėliojo kojas.

Šunys, susišaukdami tarpusavyje, periodiškai azartiškai sukaukdavo, nors į ragą pūtė vis dar toli.

Iššokome į neplatų, seklų upelį ir šimtą metrų prašuoliavome vandeniu bandydami supainioti pėdsakus...

Beviltiška.

Visai arti, springdami iš įniršio, sulojo šunys, aš ruošiausi paraginti Rodeną, bet prasidėjo vėtrų išvartos. Toliau galima buvo judėti tik žingine.. Po galais! Atvažiavome...

- Tukai, sugink arklius štai ten prie tų išvartų, - aš bakstelėjau ranka į išvirtusių medžių raizgalynę, - ir pririšk tvirčiau.

Išvartos buvo suvirtusios nedidelės kalvos, kurios vienas šonas nubyrėjęs, papėdėje ir arkliai ten bus saugiai pridengti.

Pats nušokau ant žemės, išsitraukiau iš dėklo arbaletą ir persimečiau per petį diržą su strėlėmis. Po to pririšau Rodeną. Nuėmiau iš Isako sūnėno paveldėtą skydą kartu su trofėjiniu šalmu. Ir nubėgau prie skersai kelio nuvirtusio ąžuolo.

Tukas po akimirkos atsidūrė šalia manęs ir įnirtingai ėmėsi arbaleto suktuvų.

- Na ką, škote, panašu, kad prisilakstėm?

- Tai jie atsilakstė! – Tukas linksmai blykstelėjo akimis ir, pamatęs, kad aš taip pat užtaisinėju arbaletą, patarė: - Kiek žemiau imkite, jūsų mylista, strėlė iššaunant pašoka.

Jie prisilakstė? Ginčytina tezė... gal greičiau jau mes. Įdėjau strėlę į griovelį ir pabandžiau prisitaikyti... Ne, reikės, jei išgyvensiu, sukelti nedidelę revoliuciją ginklakalystėje. Na kur gi tai matyta – nei taikiklių, nei buožės?... Velnias! Taikytis tenka pagal viršutinę antgalio briauną. Ačiū nors, kad arbaletas sunkus, nuo jaudulio virpančios rankos taiklumui neatsilieps.

Su treškesiu prasiskyrė krūmai ir į laukymę įšoko du šniokštuojantys šunys. Pristabdant, įsikasdami letenomis į nukritusius lapus, šunys dairėsi grobio... kad tave kur šikantį... Tai „baskerviliai“ kažkokie. Veršiai su iltimis...

Trumpaplaukiai, keistos šokoladinės spalvos plačiasnukiai šunys. Aš net nežinau, kokią analogija su dabartiniais būtų: greičiausiai dogo ir mastifo mišinys. Su uždėtais grandininiais antkrūtiniais jie vien savo vaizdu galėjo įvaryti siaubą...

Tarkštelėjo Tuko arbaletas. Šuo iš dešinės, gavęs strėlę tiesiai į snukį nusirito žeme. Aš irgi beveik prisitaikęs spustelėjau nuleistuką. Tarkštelėjo, arbaletas gan stipriai krustelėjo ir strėlė... Strėlė sėkmingai pralėkė taikinį ir nuskriejo į tankmę...

Prakeiktas šuo susiorientavo ir rovė į priekį. Aš sugriebiau espadą, bet mane aplenkė Tukas. Peršokęs per kamieną, škotas pagavo šunį kovinio dalgio smaigaliu, įrėmė kotą į žemę ir permetė jį per save, o po to keliskart kirto per kriokiantį ir inkščiantį kūną. Pribaigdamas šunį, bedė smaigaliu ir pergalingai sušuko...

- Kvaiša, atgal!.. – užrėkiau aš ir pamačiau, kaip dar du šunys išskriejo į aikštelę... na štai ir mano didvyriškumo valanda išmušė. Peršokau per kamieną, tiesiu smūgiu smeigiau į šuns nasrus ir numuštas antro šuns, paleidęs espadą nusiritau žeme...

Nosį pasiekė nasrų smarvė, o šuns dantys nuslydo goržetu, prakeiktas šuo taikėsi į gerklę...

- Fu... „nelsya! Nasad, skotina, fu!”... – iš išgąsčio užrėkiau ir šarvuota alkūne užvažiavau šuniui per snukį, kartu įsigudrinęs jį nustumti nuo savęs. Po to įsodinau dagą jam į pilvą.

Kartu su mano smūgiu Tukas savo dalgiu šunį perkirto beveik pusiau...

- Varom atgal... – Įsiręžęs koja į šuns snukį ištraukiau espadą ir puoliau atgal už rąsto. Riktelėjau Tukui: - Užtaisinėk arbaletą, „ne tormozi!..“

- Klausau, jūsų mylista...

- Prakeiktas padaras...- Nuvaliau seiles nuo veido. – Fu... šlykštynė kokia...

Sugaudė ragas ir į laukymę iššoko keletas raitelių.

Pirmąjį akimirksniu išvertė Tuko paleista strėlė: jis skirtingai nuo manęs, šaudė kol kas taikliai.

Aš gi vėl begėdiškai nepataikiau.

Likę balnuose raiteliai susimaišė, pabandė apsukti arklius, ir... Tukas dar kartą mane nustebino. Škotas pašoko ir metė kovinį dalgį kaip ietį išmušdamas iš balno antrą raitelį. Jam dalgis įsirėžė į juosmenį.

Kol aš bandžiau užtaisyti arbaletą, medžiotojai apsuko arklius ir dingo tankmėje.

Įsižiūrėti į užpuolikus nepavyko. Pastebėjau tik, kad jie ne kabaljero. Arkliai ne tokie, na ir sunkiosios šarvuotės nesimato. Greičiausiai, vėl laisvieji lankininkai. Ar Dievai žino kas jie tokie, bet kad jie medžiojo mus, net nekėlė abejonių. Jie buvo su Lui lelijomis ant mėlynų apsiaustų.

Tankmėje vėl keliskart sutrimitavo ragas ir pasigirdo aiškus įsakymas – nulipti nuo arklių.

Po to sutraškėjom krūmai ir prie pirmosios grupės prisidėjo dar būrelis. Sprendžiant iš sunkių kanopų taukšėjimo – tai sunkiai ginkluoti riteriai...

Amen...

2016-03-08