"Armanjako šalis. Bastardas". VIII skyrius. 2016-03-15

VIII skyrius

 

- ...prisiekiu, tėve mano, kad gausinsiu ir saugosiu iždą negailėdamas savo gyvybės. Ir leisiu tik vardan mūsų giminės gerovės, - pasakiau padėjęs ranką ant sidabru perrištos Evangelijos.

Tai buvo rytinis sapnas ir prasidėjo būtent nuo tos vietos, nuo kurios buvo nutrūkęs. Ta pats kambarys su prie sienos sukrautomis skryniomis ir statinėmis bei prieš mane meno tėvas, Dievo malone kontas Žanas V d‘Armanjakas.

- Aš priimu tavo priesaiką. – Tėvas sunkiai atsirėmė į mano petį. - Eime. Mums reikės greitai iškeliauti. Aš padėsiu jums. – Paėmiau tėvą už parankės ir, pasišviesdamas į žvakidę įstatyta stora žvake, nuvedžiau jį siauru ir žemu koridoriumi.

Pakilome laipteliais, tėvas atidarė dideliu raktu masyvias grotas, mes praėjome ir jis jas vėl užrakino. Po to pasuko kaustytą žvakidę pritvirtintą prie sienos ir grotas su lengvu čežėjimu uždengė iš viršaus nusileidęs akmeninis blokas.

- Eik, pažiūrėk ar viršuje nieko nėra, - paprašė tėvas.

Aš linktelėjau ir... ir pabudau.

- Po galais... – tiesiog širdyje nusikeikiau. Kada gi aš pažiūrėsiu šį sapną iki galo? Įdomu gi, kur tėtušis lobį paslėpė... Na, tiek to... viskam savas laikas. Man jis vis tiek dabar nereikalingas.

Keliais niuksais išjudinau Tuką ir atsikėliau pats. Laimei jokių pagirių iš po vakarykščio nebuvo. Galva aiški, nuotaika puiki. Eilinis jauno kūno privalumas. Tik štai... Tik štai moters kokios reiktų. Ir greitai. Kitaip... kitaip nežinau. Nuodėmę dar kokią padarysiu.

- Ech... kavos kokios... na bet nėra, - pagailėjau ir juoko dėlei pasiteiravau: - Na ir po kiek dabar kava?

Laukiau, kad škotas nesupras apie ką aš čia, bet mano nuostabai jis atsakė:

- Saracėniškas brudas? Nežinau, jūsų mylista. Brangiai, tikriausiai. Kaip ją iš vis gera valia galima į save pilti? Nesuprantu. Kas saracėnui gėris – tas krikščioniui, kaip mirtis.

- Nu jo, - mintyse pasidžiaugiau.

Tai reiškia, kad kavą Europoje jau žino (v.p.: kava Raudonosios jūros pakrantėje paplito apie XIII a., o XV a. jau Šiaurės Afrikoje, Artimojoje Azijoje ir Pietų Europoje – iš esmės tuose kraštuose, kuriuos valdė machometonai/saracėnai, tai yra kai kuriose Viduržemio jūros salose ir dalyje Pirėnų pusiasalio. Europoje iš esmės ji pradėjo plisti tik nuo XVII a. vidurio iš Venecijos. Laikoma, kad oficiali pirma kavos siunta į Veneciją iš Turkijos buvo atvežta 1630 m.). Taip... o paraką? (v.p.: yra įvairų versijų, netgi tokia, kad parako receptą atvežė Markas Polo, kurio ir pati kelionė jau seniai kelia abejonių, tačiau oficialus aiškus rašytinis šaltinis apie paraką ir jo panaudojimą kovoje yra vienuolio Marko Greko manuskripte pie 1220-1300, tačiau konkrečiai apie receptus jau kalbama tik vienuolio Rodžerio Bekono knygoje „Liber de Nullitate Magiae“ 1242 m.. Tačiau jau iki šių veikalų parakas turėjo būti jau žinomas. Tad, kai kurie mokslininkai mano, kad jis Europoje atrastas IX a visiškai savarankiškai, nors ir panašiu laiku kaip Kinijoje. Tačiau Europoje praktinis parako pritaikymas nuo Kinijos atsiliko, ir dėl salietros gavybos ypatumų, buvo gana brangus. Kai kuriais šaltiniais remiantis, LDK parakas panaudotas 1382 m., o Žalgirio mūšyje jau buvo net 4 ar 6 patrankos. Nors kitą vertus, pasak kai kurių legendų, LDK kažkokius griaudinčius ginklus jau naudojo prieš kalavijuočius, juos gąsdindami. Viskas buvo verčiama ant griaudinčio pagonių velnio, kuris padėjęs brolius žudyti... Ir, turint galvoje, kad LDK turėjo tamprius karinius ir diplomatinius ryšius su Aukso Orda, o pastaroji jau kare su Kinija naudojo parako granatas, tai visai įmanoma versija, nes, 1366 m., pasak Petrarkos – parakas, kaip maras apgaubė visą pasaulį...).

- Tukai, o gera arkebuza po kiek? (v.p.: pranc. arquebuse, išrasta Europoje, manoma, kad Vokietijoje.  Naudojama nuo XIV a. Pirmosios arkebuzos šaudė negi strėlėmis, neturėjo nei buožės nei lovelio, o buvo spaudžiamos po pažastimi, o XV a. jau turėjo ir buožę, ir apsodą, ir gaiduką bei nuleistuką. Svėrė apie 3 kg, o vamzdžio diametras buvo nuo 13 ik 17-20 mm. Manoma, kad iš 30-40 m. galėjo pramušti gotiško tipo šarvus. Tačiau užtaisymas užimdavo daug laiko nes buvo naudojamas parako minkštimas, o ne grūdeliai, kurie išrasti tik XVI a. pradžioje).

- Irgi brangiai, bet tai jau visai niekam tikęs daiktas. Triukšmas, dūmai ir didelis pšikas. Penkis kart iš arbaleto iššaunu, kol jie tą arkebuzą užtaiso.

Štai taip... tiesiog nuostabu. Štai dar viena niša mano žinių panaudojime. Ginkluose, tame tarpe ir šaunamuosiuose, aš neblogai gaudausi. Visai galėsiu vietiniams meistrams pašnabždėti kaip titnaginę spyną sukonstruoti. Jei arkebuzos yra, tai patrankos juo labiau. Na ir čia keletą idėjų galiu mestelti. Gyvenam! M-taip... su nedidele išimtimi – jei išgyvensim.

Apžiūrėjau škoto žaizdas ir likau patenkintas. Pūliavimo, puvimo, uždegimo ar kokios infekcijos nėra. Pakeičiau tepalą ir vėl viską sutvarsčiau. Po to nuvariau škotą praustis.

O pats ėmiau mankštintis su savo naujais ginklais. Nusivariau iki devinto prakaito, bet rezultatu likau patenkintas. Kūnas palaipsniui ėmė paklusti. Nauja espada, tai yra ne visai espada, bet vadinsiu šį kalaviją taip, likau patenkintas. Čia, šioje epochoje, vis tik dar pagrindinis ginklas – sunkus kalavijas ir mano ankstesniąja espada tokių kalavijų kirčius atmušinėti kiek sudėtinga, nes gali sulaužyti. O štai šituo – visai įmanoma.

Nuskutau savo barzdelę, po to papusryčiavau duona ir sūriu, nes daugiau nebuvo kuo: vakarykštį viralą pilnai suvalgėm dar vakar.

Po to nuvariau Tuką šveisti katilo. O ką? Darbelis nesunkus, ne plytas verčiu tampyti.

Tvirtai nusprendžiau šioje vietoje dar dienelę pastovyklauti: tegu triukšmas dėl mano personos kiek nurimsta. Rytoj, pasimeldus, ir trauksim. Na ir Tukas, gal jau normaliau balne galės sėdėti.

Taigi. Iškilo klausimas, ką veikti. Tad pasiėmiau arbaletą. Na iš tikro, škotas šaudo kaip Vilius Telis (v.p.: vok. Wilhelm Tell, pranc. Guillaume Tell, it. Guglielmo Tell, Šveicarų konfederacijos išsivadavimo didvyris – legendinis šaulys. Dažniausiai vaizduojamas su arbaletu) , o aš? Du šūviai ir abu pro šalį. Gėda. Reikia mokytis.

Apžiūrėjau, kad de Gramono strėlės buvo skirtingos. Strėlinė buvo padalinta į dvi dalis.

Išsitraukiau strėlę su medinėmis, juodai dažytomis, plunksnomis. Antgalis – keturbriaunis, su trumpu smaigaliu. Tarp briaunų – lygi plokštuma.

(antgalis rastas Valdovų rūmuose)

O štai iš kito skyriaus: strėlė su raudona plunksna ir antgalis jau tribriaunis, daugiau ištemptas. Tarp briaunų plokštuma su banga ir visas antgalis susuktas kaip spiralė.

(Taip pat rastas Valdovų rūmuose)

- Tukai, o kam ši strėlė? – parodžiau škotui.

- O... jūsų mylista, ji brangi. Viretonė. Tokias vokiečiai daro. Jos pas mus po sū už porą. Užtat toli muša.... Žiūrėkit, jos ir plunksna kaip spiralė. Lėkdama strėlė sukasi ir skrenda toliau ir taikliau. Net jau krisdama gali pramušti šarvus ar šimtasiūlę. Strėlė tarsi įsisuka į kūną. Jei silpna apsauga, gali ir kiaurai pramušti. Pataupykit jas.

- O mano gotiškus šarvus pramuš?

- Ne, matote, smaigalys ištemptas. Sulinks arba sulūš. Per tokius šarvus geriau su šita – bukesne. Bet viretones gamina ir šarvamušes: tokiomis girdėjau šarvus ir išbando. Po to atitinkamai juos ir žymi.

Na nieko sau... Graižtvos idėja jau gimusi. Pataupysim.

Perskaičiavau brangiąsias strėles ir ėmiausi paprastų. Mokiausi praktiškai visą dieną ir vakarop jau užtikrintai pataikydavau į taikinį... Na, beveik užtikrintai. Na ir dar pats sau prisižadėjau susirasti gabesnį meistrą ir paaiškinti jam kaip padaryti normalią buožę ir taikiklius. Įsitikinęs, kad tokiu atveju mano taiklumas keliskart padidės... Vis tik bus įprasčiau nei po pažastimi spausti kablį, kuris tik „vaidina“ buožę.

Taip, su nedidele pertrauka pietums ir katalikiškų maldų kalimui, visa diena ir prabėgo.

Vakare vėl sočiai pavalgėm ir išgėrėm vyno. Gerai išsimiegojome ir iš pačio ryto, kaip ir planavome – pajudėjome.

Sapnų, beje, tąnakt nebuvo.

Kai saulė pasiekė zenitą, išsigavome iš tankumyno. Miškas išretėjo ir nebuvo netgi žabų ir krūmų. Kažkoks sukultūrintas miškas. Tukas paaiškino, kad žabus surinko vietiniai valstiečiai: už medžių kirtimą be leidimo kardavo be jokių skurpulų.

Dar po poros valandų horizonte pamatėme lengvą dūmą. Tai buvo Lekturas. Tai yra tai kas iš jo liko.

Norėdami jį aplenkti, pasukom dešiniau ir po kiek laiko pasiekėm pirmąjį kaimą. Iki pamatų sugriautą kaimą. Irstančius kūnus po gatveles tampė šunys, o artimiausi medžiai buvo pilni varnų apgultais valstiečių pakaruokliais... arba servų... dabar jau nesuprasi.

Norėdamas greičiau palikti šitą siaubą, kurį nupiešti galėjo tik Jeronimas Boschas (v.p.: 1450-1516, viduramžių dailininkas, siurrealizmo pirmtakas. Tapyba niūri, mėgo tapyti pragaro kančias),

pentinais paskubinau Rodeną.

Už ką? Suprantama, kad tėtušis gavo savo dėl konflikto su Pasauliniu Voru, o juos tai už ką? Na paimkite viską, apiplėškite, na pagvaltavokite, bet kam gyvybę atimti? Kokia nauda iš mirusių valstiečių? Nesuprantu beprasmio žiaurumo.

- Tukai.

- Taip, jūsų mylista.

- Nejau visa tai padarė kariai? Kokia prasmė? Kaimelis gi vis tiek kam nors atitektų. O dabar tai ką iš jų paimti?

- Tai ne kareiviai, jūsų mylista.

- O kas?

- Samdiniai. Rutjerai (v.p.: pranc. routiers). Frankų rua visada naudojasi jų paslaugomis. Pigiau, nei laikyti regulirius dalinius. Na ir riteriams po būtinosios keturiasdešimties dienų tarnybos jau mokėti reikia. O jis moka pinigėlį skaičiuoti.

- Kas tie rutjerai? – Aš pabandžiau ką nors tokio prisiminti, bet neprisiminiau.

 (Rutjerai, Sebastian Vrancx, tapyta beveik 100 metų vėliau nei vyksta pasakojimas )

- Samdiniai. Juos dabar visaip vadina: kompanjonai, brigandai (v.p.: atsirado šimtamečio karo metu. Abejose pusėse. Paliaubų metu jie būdavo paleidžiami, tad beveik oficialiai jie tada gyvendavo iš plėšikavimų), skerdikais, bet aš linkęs juos vadinti rutjerais. Jie baisūs žmonės. Visokiausių tautybių atmatos. Laiko save šeima. Keisti pas juos papročiai: sako, kad jie visi lyg vienas eretikai ir meldžiasi šėtonui. Gyvų visai nepalieka. Bet kaunasi kietai. Jie visuomet turi paklausą. Tai greičiausiai, jie ir padarė. Jų braižas, - Tukas parodė į aukštyn kojom pakabintus lavonus, - matote, visiems žarnos paleistos – tikrai jų darbas.

- O kaip į jų darbelius rua žiūri?

- Lyg nežinotumėte, monsinjore. Jam nerūpi. Tiesa, paskutiniu metu kalba, kad juos už žvėriškumą persekioja.

- Tfu... išgamos... Iškrypėliai... – nežiūrėjau į lavonus, kol neprajojom kaimo.

Ką čia galima dar pasakyti? Čia kaip tik kaip sako klasikai: „o laikai, o papročiai...“. Tik nuo to ne lengviau... O dabar dar aiškina apie tolerantiškumą ir visokius niekalus... dar kart tfu...

Pasirodė laukai. Ištrypti ir palikti likimo valiai, o kai kur išdeginti. Greičiausiai, kad tyčiomis. Atrodo, kad voras nusprendė be mano tėtušio nubausti ir liaudį. Ponai kalasi, o mužikams galvos skyla. Karo kaštai. O jis, kad jį kur, humaniškas nebūna... Chmmm... kažko įsijautrinau. Laikas užrišt.

Leidau Rodenui prasimankštinti paleisdamas jį galopu. Eržilas su malonumu pajudėjo ir kaimas greit liko kažkur toli.

Kelias buvo visiškai tuščias.  Tik kai kur, skubėdami į puotą, kurią parengė voro armija, skraidžiojo varnų būriai. Kad tave kur šikantį sutrauktų, išgama...

- Tukai.

- Taip, monsinjore.

- Kaip arkliai? Perkaustyti nereikia? – pasidomėjau, nors puikiai žinojau, kad nereikia.

Paprasčiausiai nusibodo tylėti.

- Na ne, monsinjore... viskas lyg tvarkoje, aš arklius apžiūrėjau.

- Taip?.. O kaip pats jautiesi?

- Gerai, monsinjore. Man kaip šuniui gyja. – Tukas paplojo per krūtinę. Šarvus dėtis aš jam uždraudžiau, o tai jis iš džiaugsmo ruošėsi viską užsidėti, bet dabar jojo tik su apsiaustu.

- Gerai – jei ką, sakyk, sustosim, apžiūrėsim žaizdas.

- Viskas gerai, monsinjore.

- Ko čia vis loji: monsinjore, monsinjore... O žiūrėk, ką gi čia mums velnias neša? – Aš parodžiau į grupelę žmonių ant kelio.

Priekyje, kažkaip keistai traukuliuodamas kojomis, ėjo kažkoks žmogėnas, o jį sekė nedidelė minia....

2016-03-15