"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus tęsinys. 2016-07-29

Man ir taip nuo pat pradžių nepatiko visi tie norai ginti tiltą, o dabar, apžiūrėjęs mūsų poziciją vietoje, aš tik eilinį kartą įsitikinau savo teisumu ir mano smegenys karštligiškai ėmė ieškoti sprendimo kaip čia mums visiems nepražuvus. Bet kol kas nesėkmingai...

Tiek to, gal ką sugalvosiu tiesiog eigoje. Kol kas mūsų niekas nepuola.

Išdalinau įsakymus ir nujojau apžiūrėti veglerių.

Na-a, taip... Net nežinau ką čia ir pasakyti. Kalibras kaip ir tinkamas – penkių colių. Na ir vamzdžio ilgis pakankamas – akmeninį sviedinį numes ne mažiau kaip kokius penkis šimtus metrų. Tačiau tuo visi privalumai ir baigėsi. Užtaisymo kamera nuimama, o tai reiškė, jog duok Dieve, jei ši patranka iššaus bent kartą per valandą. Na ir ją aptarnauja viso labo tik penki žmonės. Užtaisymo kamera sveria ne mažiau šimto kilogramų: pabandyk ją iškelti, po to užtaisytą, tai yra gerokai pasunkėjusią, kažkaip užkelti, įtvirtinti ir tik tada iššauti. Na ne, tam ir valandos neužteks. Šaudys ne dažniau, kaip kas pusantros valandos – jei ne daugiau.

Įvorių nėra. Vamzdis „nuskandintas“ milžiniškoje kaladėje, o vertikalaus kampo reguliavimas išgaunamas įvairių kalamų pleištų pagalba. Horizontaliai sukiojama metalinių strypų, svertų pagalba. Užduotis dar ta, nes pati patranka sveria ne mažiau kaip kokią toną.

Artilerijos pozicijoje išbarstytas milžiniškas kiekis visokiausių daiktų. Semtuvai, kaušai, dideli ir maži gremžtuvai, statinės ir statinaitės, ąsočiai ir net dubenėliai. Dar reikia paminėti įvairaus dydžio kūjus ir plaktukus, kurie voliojosi tiesiog be skaičiaus, bei daiktus, apie kurių paskirtį, neturėjau jokios nuovokos. Beje, pati patranka su lafetu tvirtinosi į žemę įkaltų masyvių kuolų ir įmantriai suraizgytų virvių bei trosų, ant kurių buvo parišti masyvūs blokai skirti gesinti atatranką, pagalba. Parako atsargos buvo sudėtos atskirai nuo visos mantos į specialiai tam iškastą duobę – o tai be jokios abejonės labai teisinga – neduok Dieve, sprogtų. O štai sviedinių – mažoka. Kiekvienai patrankai po keturis akmeninius ir po du metalinius. Na ir dar po statinę metalinės kartečės. Deja, bet su tokiais šaudymo tempais šių atsargų buvo pakankamai.

Dieve, kaip viskas apgailėtina... Belieka tik tikėtis, kad imperatoriaus artileristai į mus plieks iš tokių pačių senienų. Po sviedinuką per valandą ar dvi. Nors vis tiek mažoka gali nepasirodyti...

Gal įsakyti apkasus iškasti?

Deja, mintis atėjo per vėlai. Pionieriai jau savo instrumentus susirinko, išsirikiavo ir lydimi bjaurokai skambančios dainos nužingsniavo į stovyklą. Norą juos pavyti ir priversti grįžti prie darbo – šiaip ne taip sutramdžiau. Brabantai ir flamandai – išdidūs ir nepriklausomi. Priversti gal ir sugebėčiau, bet be stumdymosi ir peštynių neapsieičiau.

Nusiunčiau du mokinius į žvalgybą – nuo įtvirtinimų vietovė blogai matėsi, trukdė rūkas.

Nors ir žvalgyba, tiesą sakant, jau buvo nebereikalinga. Rūko atplaišose jau pasirodydavo maži ir spalvoti siluetai. Vokiečiai glaustomis gretomis jau judėjo link mūsų. Ir kinkiniai...

Po velnių...

Penki...

Aštuoni...

Dvylika...

Na nieko sau! Šešiolika pabūklų. Iš jų aštuonios bombardelės! (v.p. nedidelės ir kilnojamos

bombardos – praktiškai patrankos, tik vėliau jas pakeitė mortyros ir haubicos. Jų išskirtinis skirtumas – trumpas ir plataus diametro vamzdis. Tačiau XV a. tai dar bombardomis galėjo vadinti ir bet kokią kitokią patranką. Žodis „bombarda“ – pranc. bombarde, nuo lot. bombus, reiškė kaukimą, šnarėjimą, zvimbimą). Sprendžiant iš dydžių ir arklių skaičiaus – ne mažiau, kaip dešimtinio kalibro (v.p. tuo metu kalibrų standarto dar nebuvo ir pati sąvoka „artilerijos kalibras“ atsirado tik 1546 m.), ir dar aštuonios serpantinos. Serpantinos, aišku, gerokai mažesnio kalibro, bet užtat su ilgais vamzdžiais – tai reiškė, kad jos toliašaudės...

Galas. Amen...

Skubiai nusiunčiau ietininkus už tilto ir liepiau laukti nutolus per kokį trečdalį lygos. Tikiuosi sviediniai ten jų nepasieks, o jei mus atakuos kolonomis, spės grįžti. Vincentas taip pat savo ietininkams atidavė analogišką įsakymą. Visus kitus paslėpėme redute ir palisade. Ne kažin kokia priedanga, bet visgi kažkokia. Su ietininkais nusiunčiau ir Kaprizą. Arklys čia bus ne vietoje. Jo nėra kur paslėpti.

Dieve, kažkodėl pasidarė baisu...

Priėjau prie artileristų šefo ir parodžiau į vokiečių artileristus:

- Pasieksi?

- Ne, - kategoriškai atsakė žilas vyras, nors net nepažiūrėjo į vokiečių pusę.

Savo išvaizda kanonierius man priminė ožį. Smulkus, ilganosis ir su ilga besiplaikstančia siaura barzdele.

- Aišku. Aš baronas van Gutenas. O kaip jus vadinti, pone?

- Rafaelis Pelegrinas, meistras kanonierius, jo šviesybės Karolio Burgundiečio antrosios artilerijos kuopos šefas, - atidžiai sekdamas savo pagalbininkus, kurie kapstėsi prie pabūklų, atsakė italas.

- Tai ką tada ruošiatės daryti?

- O gi nieko... – geraširdiškai nusišypsojo. – Lauksim, kol mus priplos kaip muses arba atakuos. Tik tada ir atsiras mano mažytėms darbelio. – Pelegrinas meiliai pervedė ranka per gruoblėtą veglerio vamzdį.

- Mylite jas?

- O kaip gi? Kaip artimuosius. Štai ši – Magdalena. Jos balsas labai skambus, kaip mano amžinatilsį žmonos. O Amalija, šita, kuri plonesnė, riaumoja kaip koks žvėris...

- Maestro, o kaip greitai, esant reikalui, jūs galėsite evakuoti savo meilutes? – nelabai mandagiai pertraukiau Rafaelio kalbą.

Visa tai, aišku, gerai ir be jokių abejonių patrankų garsų kokybė labai svarbus artilerijos meno aspektas, bet mane domina labai paprastas ir banalus klausimas: kaip garbingai ir sąžiningai atsitraukti, jei prireiks, žinoma. Paprasčiau sakant – nešti kudašių. O nešdintis teks. Vienareikšmiškai. Vokiečiai turi tris kartus daugiau pabūklų, o pėstininkų – penkiskart...

- Dvi valandos ir pabūklai bus paruošti transportavimui. – Pabūklininkas pasižiūrėjo į vokiečių pusę ir visai ramiai pareiškė: - Gerbiamas barone, jie tuoj paleis salvę.

- Kaip tai salvę? – suglumęs perklausė Tukas, kuris stovėjo greta manęs. – Ir ką? Pataikys? Į mus?

- Gali būti... – su pašaipa lūpose atsakė italas.

Tą pačią akimirką imperatoriškoji artilerija apsisiautė milžiniškų pilkų dūmų kamuoliais ir po sekundės, tarsi tolumoje būtų sugriaudėjęs griaustinis, pasigirdo dundėjimas.

- Dieve... – sušnabždėjau pamatęs kaip keletas juodų sviedinių išlenkta trajektorija artėja link mūsų.

Sviediniai tarsi akimirkai sustingo ore ir pakeldami purvino vandens purslus krito į nedidelę pelkę. Trūko kokių šimto metrų. Nors, tiesa, vienas perskrido pelkę ir nusirideno dar kokią dešimtį metrų.

Vokiečių nepataikymą mano flamandai ir Vincento lombardai sutiko džiaugsmingais riksmais ir šūksniais.

- Ką jūs ten skaičiuojate, maestro? – pasidomėjau pabūklininko, kai pamačiau, kad jis kažką tyliai barmatuoja ir nežinia ką žymisi savo lentelėje. – Gal vis tik atsakydami iššausim ar dar kažką padarysim?

Nagi iš tikro, juk negalima va štai taip sėdėti ir nieko neveikti... o jei vokiečiai su kita salve pataikys? Mintys jau nupiešė suniokotą redutą taip, kad net šiurpuliukai per nugarą nubėgo...

- Skaičiuoju atstumą iki jų, - išgirdau visai rimtą atsakymą.

- Kaip tai?

- Laikas nuo blyksnio, nuo garso, santykis su kritimu ir įnešu paklaidą dėl kalibro ir vėjo...

- Ką? – aš visai suglumęs įsistebeilijau į šį kanonierių.

Kažkoks niekalas. Ne italas, o kažkoks viduramžiškas balistinis kalkuliatorius. Ir dar be jokių chronometrų ir optinių prietaisų...

Maestro Pelegrino akys siusiaurėjo ir jis nusijuokė:

- Gerbiams barone...Man keturiasdešimt penkeri, iš kurių trisdešimt penkis praleidau prie bombardų. Aš apie jas žinau viską. Ir patikėkite, apskaičiuoti atstumą, tai ne pats sudėtingiausias uždavinys.

- Nesąmonė, - burbtelėjo Tukas ir nupėdino link savo šaulių.

- O-o-o... Maestro Pelegrinas nemeluoja, - patvirtino priartėjęs lombardų leitenantas ir gurkštelėjo  iš savo gertuvės. – Jam kaip tik dėl savo velniško mokslo ir teko išlėkti iš Milano.

- Gerai, tikiu... Bet klausimas ne apie tai. Maestro Rafaeli, tai ar mes galėsim atsišaudyti ar ne?

- Ne. Atstumas per daug didelis. Trūks kokių aštuoniasdešimties tuazų (v.p. pranc. toise –1 tuazas – 1,949 metro. Matavimo pagrindas – sieksnis, atstumas tarp ištiestų rankų).

Ne? Velniai žino kas... vokiečiai nenusiramins kol neištaškys visų tų mūsų varganų įtvirtinimų.

Apėjau veglerį. Paspardžiau jį koja.

Juk galima kažką sugalvoti... Taip... o jeigu...

- Maestro, o jei parako įdėti pusantro karto daugiau? Aš prisiimčiau visą atsakomybę sau. Na nors kiek daugiau pridėti... arba sviedinį vamzdyje labiau iklynyti, o pakėlus vamzdį maksimaliai, gal vis tik pasiektume?

Meistras tik palingavo galvą:

- Nieko nebus, barone. Gal būt porą šūvių patrankos ir išlaikys, bet mums reikiamo kampo neišstatysim. Galima išrausti duobę po uodega, bet tada patrankos padėklas sutrupės, o kasti ilgą duobę su įtvaromis – labai ilgas reikalas.

Sutrupės? Na ir tegu  sau trupa. Kitaip mus vokiečiai suplėšys. Vis vien nėra ko prarasti – jie ir taip mus išnešios, net jei ant tilto sustatyti dar vieną kuopą. Mūsų pozicija - visiškas niekalas...

- Kaskite! Kaskite, aš pasakiau! Velniop tuos padėklus, aš jums įsakau! Darykit ką norit, bet prakeiktus „doičius“ turite pasiekti. Parodykite, maestro, savo talentą, antraip visiems pasakosiu, jog italai patys niekingiausi kanonieriai pasaulyje. Štai ant šios poros... – sabatonu spirtelėjau į artimiausią patranką ir užrikau Tukui: - Tukai! Viljamai, kad tave kur! Dešimtį mokinių kanonieriams į pagalbą! Ne, dvi dešimtis! Ir mikliau, o tai kailius nudirsiu...

O ką? Vegleriams ar taip, ar anaip, jau galas – sudaužys vokiečiai, o taip nors kiek atsilosim. Pasilinksminsim. Na nė karto nėra tekę matyti kaip plyšta patrankos vamzdis. Įdomu gi...

Artileristai ir mokiniai aplipo patrankas. Maestro Rafaelis ėmė lakstyti aplinkui rėkdamas ir šaukdamas.

Aš pasitraukiau šonan ir ėmiausi stebėti imperijos karių poziciją. Ten taip pat buvo neramu: aplink pabūklus sukiojosi mažos figūrėlės...

Oj...

Atrodo...

Blyn... Ne, neatrodo...

Vokiečių bombardelė suriaumojo, išspjovė ilgus ugnies liežuvius ir apsigaubė dūmais. Sviediniai pakilo ir nusileido jau tik per kokią dešimtį metrų nuo mūsų. Trys sviediniai įsirausė į žemę, o ketvirtasis atšoko ir rikošetu įsirėžė į kraštinio reduto sieną. Bet ir to užteko. Net žemė po kojomis sudrebėjo. Kai dulkės nusėdo, nustebęs pamačiau, kad pusės priekinės sienos nebėra. Akmeninis luitas ją pralaužė, atšoko nuo krūvos mūsų sviedinių ir suskilęs į tris dalis, išdidžiai riogsojo pozicijos viduryje.

Prisiliečiau koja prie skeveldros. Marmuras, po galais... Ne mažiau kaip penkiasdešimties kilogramų. Jei ne daugiau.

Pasisukęs pastebėjau, kad vieną pabūklininką tiesiog sumaitojo. Tiksliau – suplėšė. Tiesiai prieš mane kraujo balutėje gulėjo ranka raudono švarko rankove. Smilius su plonu, auksiniu, žiedeliu dar tampėsi...

- Po galais!..

Vienas iš lombardų ramiai pakėlė ranką ir nunešė prie beformės masės, kuri dar prieš sekundę buvo žmogumi, o po to su bendražygiais ėmėsi toliau tvarkytis pozicijoje.

Velniai griebtų... Niekaip negaliu priprasti prie abejingumo matant mirties vaizdą, nors pačiam tai jau seniai į tai nusispjaut...

- Gerbiamas barone, jums reikėtų atsitraukti, - prišoko maestro Rafaelis.

- Taip, monsinjore... – Tukas timptelėjo mane už rankos. – Dievai žino ko laukti iš šių pragaro išgamų. Na, iš lombardų, tai taip pat...

Atstūmiau škotą.

- Maestro...

- Nesijaudinkit, gerbiamas barone. Manęs neužkabins. – Pabūklininkas nesidairydamas nulėkė link savo mylimų patrankėlių.

- Jei pataikysit, kiekvienam po guldeną... – riktelėjau pavijimui ir vis tik atsitraukiau per dvi dešimtis žingsnių atgal link lombardų leitenanto, kuris sau ramiausiai sėdėjo ant dėžės ir gurkšnojo vyną. Neužkabins, sako... Man tas pats, tiesą sakant - svarbiausia, jog prieš tai, na nors kur nors pataikytų...

- Tai jūs visai be reikalo, monsinjore... apie guldenus... – subumbėjo tukas. – O jei netyčia pataikys? Kapšas, kaip žinia, ne bedugnis.

- Brolau, kai mes čia visi padvėsim, kažin ar mums to aukselio reikės...

- Taip tai taip, bet...

Škotas nebaigė sakyti. Trinktelėjo taip, kad vos išsilaikiau ant kojų. Žemė sujudėjo, o viską aplinkui apvilko tirštas ir boluojantis kartus dūmas. Kai vėjelis išsklaidė dūmus, pamačiau, kad kraštinio veglerio spyna sprogo ir išsivertė kaip lotoso žiedas atskiromis juostomis, iš kurių ji ir buvo suvirinta. Kita patranka atrodė sveika, bet ją apvertė ant šono. Kairys ratas buvo nuneštas į šoną...

- Šventas Jurgi!

- Dievo Motina!

- Šventoji Magdalena!

- Lombardija!

- Purvini alemanai!

- Ant kuolo „doičius“!

Iš pradžių net nesupratau, ko čia visi taip linksminasi ir šokinėja. Tačiau lėkdamas prie džiūgaujančių arbaletininkų ir pats sukaukiau iš džiaugsmo.

Imperatoriškoji bombardelių pozicija buvo apgaubta dūmų iš kurių pasirodydavo liepsnos liežuviai.

- Pataikėm! Pataikėm! – Šalia manęs, visai pamiršęs, jog pergyveno dėl auksinių florintų, džiaugsmingai šokinėjo ir rėkė Tukas.

Akimis paieškojau Rafaelio ir su palengvėjimu atsidusau. Italas skuduru valėsi suodžiais apneštą veidą ir svyruodamas ėjo link manęs.

- Jūs pats geriausias visame pasaulyje, maestro! – iš to džiaugsmo net plekštelėjau pabūklininkui per petį ir pastebėjęs, jog jis negirdi, išrėkiau tiesiai į ausį: - Jūs geriausias! Apdovanojimas – jūsų!

- Aš žinau! Tiesiai į parako duobę. Man dar taip pasisekę nebuvo! – šūktelėjo Rafaelis ir papurtė galvą bandydamas atkimšti ausis. – Bet jie dar daug turi pabūklų!  Aš einu...

Italas apsisuko ir nubėgo prie patrankų.

Na, tiesiog puikiai prasidėjo mūšis. Tiesiog nenusakomai puikiai!  Nuotaika pakilo iki debesų. Reikia šį artilerijos genijų kaip nors persivilioti pas save. Svarbu, kad anksčiau laiko nepriplotų, o aš jau masalą sugalvosiu. Mano mosarabai, aišku, linkę prie pabūklų, bet išskaičiuoti atstumus pagal garsą ir virtuoziškai pliekti per kilometrą akmeniniais sviediniais – tai tikrai nemoka.

Atėmiau iš leitenanto Grimaldžio gertuvę ir porą kartų gurkštelėjau. Šlykšti rūkštenybė, bet bus gerai. Mano gertuvė su nuostabiu Reino vynu liko prie balno. Nieko, iš džiaugsmo galima ir pakentėti.

O džiūgauti buvo ko. Dviem pataikymais iš rikiuotės išvedėme bombardeles, o likusios serpantinos, tai jau visai kitas reikalas. Nors vokiečiai jau prisišaudė ir jų paleisti sviediniai pasiekdavo mūsų pozicijas, tačiau dešimties kilogramų švininiai sviediniai reduto sienos jau nepramušdavo. Nors palisadą tai gerai apniokojo. Beje, iš serpantinų šaudė dažniau, nei iš bombardelių. Salvės viena paskui kitą lėkė kas pusvalandį. O gal dažniau. Patys suprantate – laikrodžio nėra.

 

2016-07-29

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyrius. 2016-07-27

VI skyrius

 

Ryte ilgai ant savęs pyliau šaltą vandenį. Bandžiau atgauti sąmonę. Nė velnio neišsimiegojau: galvą skauda, o akys plaukia... Visa kita, kaip suvažinėta. Tikras į pensiją išėjęs transformeris. Bet, nori-nenori, o teko surasti savyje jėgų ir kaip nors surasti jėgų.

Matilda padavė karštą žolelių užpilą, kuris veikė panašiai, kaip stipri kava. Pažas padėjo užsidėti šarvus. Užsidėjau savo senuosius gotiškuosius, kurie jau buvo gana nemažai nutrinti ir nubraižyti. Vien tik įdubimų nuo strėlių buvo gera dešimtis. Baigsis karas, ir, jei išgyvensiu, atiduosiu geram meistrui – puikūs šarvai. Na ir brangūs kaip atminimas – vis tik aš juose ir buvau, kai atsigavau po „pernešimo“. O gal garbingiausioje savo pilies vietoje pasikabinsiu. Jei išgyvensiu, žinoma.

Patikrinau ginklus. Patenkintas šyptelėjau – ant dvirankio flamberto, kuriuo vakar mojavau raitas – nė įbrėžimo. Puikūs Zolingeno meistrai. Makščių tai jis neturėjo ir tokios net nebuvo numatytos – tik kelioninis užvalkalas, tad teko atidėti šonan. Pažas paduos, kai jau būsiu raitas. Prie balno jam yra prisukta speciali kilpa. Ietį taip pat vėliau paduos. Arbaletas jau prie balno, tad sėdau užtaisyti arkebūzos.

Naujo ginklanešio taip ir neįsitaisiau, o Tukui ir taip darbo buvo per akis. Teko savo laiku Jostą – toks mano pažo vardas – išmokyti valyti arkebūzą. Bet užtaisinėti – neleidau. Šis procesas mano „nervams“ labai tinka: nuramina ir gražina į pusiausvyrą. Beje, kol kariauna stovėjo Gentoje (v.p. Gentas, miestas vakarų Belgijoje), suspėjau užsakyti normalią buožę. Meistras be jokių klausimų, pagal mano brėžinius ją padarė, bet taip ir nesuprato jos paskirties. Na niekaip jie negali suprasti, kodėl šaudant geriau įremti šautuvą į petį, o ne spausti po pažastimi. Bet nieko aš jam neaiškinau. – jau seniai buvau nusprendęs, kad visokie progresyvūs dalykėliai į mases neis – jie tik man. Na, blogiausiu atveju – mano žmonėms ir tik labai dozuotomis porcijomis. Taip bus geriau. Nenoriu juokauti su istorija... Įspirsi šiknon ir žiūrėk, kad ji jau ne tik pati į Tartarą nulėks, bet ir patį nusinešė. Gal tai ir netiesa, bet geriau nejuokauti.

Taigi... apie ką aš čia? Taip... Tas pats meistras pakeitė ir arbaleto apsodą. Darbas puikus, sąžiningas, medis išlaikytas- gražus riešutmedis. Tiesa, meistras pagal savo ir šio laikmečio įpročius jį klaikiai išdrožinėjo ir padabino dramblio kaulu ir perlamutru. Kaip man – tai būtų kur kas geriau ir be visų tų „pribumbasų“.

Užtaisau... Paėmiau parako ragą, kuris buvo kantuotas juodintu sidabru, įstatu noselę į vamzdį ir nuspaudžiu dozatoriaus „varlytę“. Reikalingas kiekis subyrėjo. Parakinę, tai aišku, ne aš sugalvojau. Tokios atsiras gal po šimtmečio. Aš paprasčiausiai nubraižiau brėžinį ir juvelyras, kuriam buvo paaiškinta, kad tai dėl prieskonių dozavimo, pagal jį man ją pagamino. Beje, su specialia rankenėle buvo galima keisti dozatoriaus dydį. Tokių parakinių neturi net mano arkebūzininkai – aš jiems nurodžiau gamintis cilindrinius užtaisus: prakandi užtaisą, išberi paraką, įvarai kamštį, kulką arba kartečę ir užkemši glamžytu užtaiso popieriumi. Taip pat aplenkiau laiką. Bet jau nelabai daug.

Parakas... Tai tik pavadinimas, nors pas mane jis pats geriausias iš esamų. Jį gamina Burgundijos ginklininkų rūmų parako dirbtuvėse pagal specialų užsakymą. Bet vis tiek šūdas. Po šūvio – vos ne centimetras degėsio apnašų. Dega nestabiliai: tai per lėtai, tai per greitai, o tai ir iš vis nesudega. Jis jau grūdėtas (v.p. tais laikais parakas dar daugumoje buvo vientisos masės, kaip plastilinas), bet vis tiek geras šlamštas. Ir aš čia jau bejėgis. Žinau, kad norint pasiekti geresnį degimą, jis turi būti smulkesnis ir rutuliukai turi būti vienodi, tačiau kaip tą pasiekti – neturiu jokios nuovokos. Teks naudotis tuo ką turim, nors ir per miglą lyg pamenu, jog parako grūdelius pildavo į specialų būgną ir sukdavo, kol jie vienas su kitu besitrindami sutankėdavo ir suvienodėdavo. Reikia gal kokį savanorį surasti; na, kurio visai negaila – gal kas išeis?

Tampriai įvariau iš kitos odos iškirstą kamštį, veltinio kamštį ir vėl odinį kamštį ir pribėręs kartečės – taip pat atseikėjęs, nes buvau apskaičiavęs jos galimai optimalų svorį ir vėl įvariau kamštį. Štai dabar tvarka. Ant lentynėlės užbėriau parako ir uždariau specialiu gaubteliu, kuris neleido parakui nubyrėti. Taip pat mano „išmislas“. Štai taip – baigta.

Jostui, kuris nekrutėdamas sėdėjo šalia ir viską stebėjo su šventu virpesiu, įsakiau įdėti arkebūza į dėklą šalia balno.

Kas dar... indiškas talvaras su manimi – kirstynėms labiausiai tinkamas daiktas, mizerikordas dėkle. Dviašmenio durklo neimu – perteklinis daiktas... Kaip ir viskas.

Užsidėjau saladą su juodomis ir violetinėmis plunksnomis ir išėjau iš palapinės.

Kompanija jau buvo išsirikiavusi ir mane pasitiko sutartiniu riksmu.

Atnešė kompanijos vėliavą. Paprastas baltas audeklas su mažu raudonu kryžiuku dešiniajame kampe.

Po komandos mokiniai iš eilės išeidavo iš rikiuotės, atsiklaupę bučiuodavo vėliavos kampą, o po to būrio kryžių, kurį laikė kompanijos kapelionas – tėvas Serafimas, kuris sąrašuose figūravo kaip arbaletininkas Gusas Bromelemas iš Malino pravarde Mėsininkas. Šia proga jis buvo užsidėjęs sutaną ir atrodė labai iškilmingai. Nors mano akiai gal net daugiau žvėriškai, nes išvarvėjusi akis ir plėšinis randas per visą veidą nelabai tiko kunigui.

Lyg ir visi prisiekė...

Bet tai tik pirmoji priesaikos dalis. Kita dalis įvyks vidurnaktį, bet jos pašaliniai nematys, o tai visa kompanija greit atsidurs ant laužų, nors mano akiai tai nieko čia šventvagiško kaip ir nėra. Tas pats mėsininkas kiekvienam mokiniui padarys kryžiuko pavidalo įpjovas ant krūtinės ir nuvarvėjusiu krauju suteps kryžių... Štai ir viskas...

Na ir dar, aišku, pora ritualinių sakinukų...

Pabučiuos Deriko van Kvislingo kaukolę, kuris, pasak legendos, įkūrė šią kompaniją... O taip, gal tai visai ir ne jo kaukolė.

Niekalai, žodžiu..

Taigi. Po vėliavos ir kryžiaus bučiavimo ceremonijos paskelbiau apie Viljamo Logano, pravarde Tukas, paskyrimą arbaletininkų leitenantu ir mostelėjau ranka įsakydamas trimituoti išžygiavimą.

Samdiniai sutartinai trepsėdami pasuko iš stovyklos.

Apsisukau ir pamačiau palapinės prieangyje sustingusią Matildą. Pasiunčiau oro bučinį ir timptelėjau Kaprizą. Rodenas, kol užgis žaizdos, dar mažiausiai porą savaičių turės ramiai stovėti. Taupau aš jį.

- Kaip manai, „doičiai“ lys ant tilto? – prie manęs prisiartino van der Veldė.

- Būtinai.

- O kam? Mes juk vakar jiems gerai pakutenom.

- Frydrichas puikiai supranta, kad Karolis nemiegos ir vakarykščiu laimėjimu nepasitenkins. Todėl vokiečiai iš odos išsiners, bet neleis kunigaikščiui taip paprastai dar kartą persikelti per Erftą. O ką jie dėl to turi padaryti?

- Na... – Joachimas pasikasė šeriais apaugusį pagurklį. – Na... jiems reikia artileriją patraukti arčiau upės.

- Būtent. Bet kol prieštilčio įtvirtinimai mūsų rankose, to padaryti nepavyks. Taip kad pamatysi. Vokiečiai atvilks bombardas ir bandys mus sumaišyti su šūdu, o per pertraukėles mus atakuos pėstininkai.

- Na.. taip... Bet mūsų mažai, o daugiau karių įtvirtinimuose netilps. Burgundų artilerija nuo ano kranto vokiečių taip pat nepasieks...

- Ir aš apie tą patį... – Nuotaika ir taip šūdina, o nuo iškilusių perspektyvų ir visai nusirito žemiau kelių.

Na nesuprantu aš Karolio strategijos. Galima juk paprasčiausiai susprogdinti tiltą ir neleisti Imperijos armijai persikelti per upę. Tai įmanoma padaryti  net visai mažomis pajėgomis. Na ir galų gale greičiau paimti tą prakeiktą Noisą, kuris jau neturi nė vieno sveiko bokšto. Pora gerų šturmų ir jis kris.

Ryto rūke pasirodė Erftas, kurio pakrantė buvo apaugusi nendrėmis ir jo juodi, tarsi švininiai, vandenys lėtai tekėjo tolyn. Vietomis bolavo gervių siluetai, kurios nerūpestingai stovėjo ant vienos kojos ir dairėsi varlių. Vietomis nuo karpių uodegų per vandens paviršių nuraibuliuodavo žiedinės bangelės.

Erfte veisėsi gana daug žuvies. Kai atsargos jau buvo beveik išsekusios – apgultis, vis tik tęsėsi jau daugiau kaip pusmetį, o aplinkiniai kaimai jau buvo tuštutėliai, - naktimis siųsdavau grupeles su tinklais. Tuo tarpu Karolio kariaunos vadai kažkodėl to nesugalvojo ir jų daliniai toliau rijo įgrisusią sūdytą mėsą. O mes visai neblogai racioną papildėme žuvimis.

Šioje vietoje Erfto plotis buvo ne daugiau kokių keturiasdešimties metrų ir jo abu krantus jungė siauras akmeninis tiltas – tiltas, prie kurio mes turėtume pražūti už Burgundijos kunigaikštį ir pačia Burgundiją... kad ją kur.

Priešingame krante jau šmėžavo Galeoto konto kuopos raudoni lombardų švarkai bei juodai apsirėdę Lježo pionieriai, kuriuos miestas atsiuntė vietoje karinio kontingento, kurį jie, kaip vasalai, privalėjo atsiųsti kunigaikščiui.

Apsidairęs pamačiau stambų bėrį ant kurio sėdėjo man pažystamas lombardų kuopos leitenantas.

- O!.. Ševalje!.. dar vienas ėriukas aukurui!.. – nusijuokė leitenantas, kai pastebėjo mane priartėjus.

Leitenantas Vincentas Grimaldis – turtingų žemvaldžių iš Padujos (v.p.: it. Padova). Tarp samdinių jis atsidūrė, kai jam teko greit dingti iš Italijos dėl kažkokio skandalo susijusio su moterimi. Tipiško itališko, bet mėsingo veido bruožų storulis. Stambi nosis, stambios lūpos. Linksmas ir labai malonus bendravime, bet deja, nežiūrint dar ganėtinai jauno amžiaus – visiškai beviltiškas alkoholikas. Štai ir dabar, linguodamas balne, jau kaukštelėjęs ir dar laiks nuo laiko makteli iš gertuvės.

- Baronas, Vincentai, - pataisiau jį, - aš jau baronas. Jo šviesybė Karolis Burgundietis man vakar padovanojo baroniją.

- Jūsų mylista... – Italas suvaidino juokingą nusilenkimą išskėsdamas į šonus rankas.

- Nesimaivyk, pats toks pats šviesybė. Kiek turi žmonių? – paklausiau apžiūrinėdamas įtvirtinimus.

Lježo pionieriai surentė dvigubus artilerijos pabūklų įtvirtinimus, kurie labai priminė redutus (v.p.: angl. redoubt; iš pranc. redoute, iš it. ridotto, iš viduramž. lot. reductus „slapta vieta“ būtojo laiko dalyvio lot. reducere „pasitraukti“ – tai uždaro kontūro įtvirtinimas, iš pylimo su grioviu, skirtas žiedinei gynybai. Dažniausiai statydavo keturkampius redutus, nors naudojo ir penkiakampius ar šešiakampius). Tarpus užpildė medine tvora iš rąstų atvilktų iš išardytų netoliese buvusio kaimo su siaubą varančiu pavadinimu „Grimlinhauzeris“ (v.p. čia ne tik garso skambesnys, bet ir pats žodis „grimm“ sen. vok. reiškė „siaubą“) namų. Prieš tvorą išrausė negilų griovį su pylimu, kurio šlaitus sutvirtino fašinomis. Įtvirtinimai apėmė kokių aštuoniasdešimties metrų lanką prieš tiltą. Likusius laisvus priėjimus prie upės užtvėrė ežiais - užkardomis iš perpintų styrančių ir užaštrintų kuolų. Štai ir visi sušikti prieštilčio „tet-de-ponto“ įtvirtinimai...

- Penkios dešimtys arbaletininkų, pusšimtis ietininkų ir trys dešimtys mokinių, - niūriai, bet rimtai atsakė po nedidelės pauzės. – Na, ir kaip matai, dar šeši vegleriai su jų įgulomis (v.p. vegleriai, pranc. veuglaire, nuo lot. fulgor – žaibo blyksnis. Vidutinio galingumo patranka su ne itin ilgu vamzdžiu. Atsirado XV a. pradžioje ir buvo naudojamos daugiau kaip 100 metų. Šios patrankos buvo naudojamos lauko mūšiuose, įtvirtinimų gynyboje ir netgi apgultyje. Turėjo nuimamą spyną, buvo užtaisoma iš galo, tačiau, kai buvo pradėtas naudoti birus parakas, teko šios konstrukcijos atsisakyti, nes pridedama spyna jau nebeišlaikydavo spaudimo. Skirtumai nuo tokio pačio tipo kulevrinų ar serpentinų gana neženklūs ir iš esmės tai tos pačios rūšies patranka – daugiau priklauso nuo teksto autoriaus prioritetinio šališkumo ar teksto turinio). Na, o pas tave?

- Tas pats, tik be patrankų...

Taip ir yra. Praktiškai visa kompanija be mosarabų, kurie liko stovykloje. Aš juos palikau stovyklos apsaugoje ir nurodžiau tinkamai paruošti pabūklais būsimoms kovoms.

- Kaip tik sutilpsim įtvirtinimuose. Daugiau netilptų.

- Žodžiu, Vincentai, kairė pusė tavo. Už palisado – arbaletininkai ir mokiniai, o ietininkai dengia praėjimus. Komanduok. Užteks maukti... – burbtelėjau italui ir pasukau žirgą link savo seržantų.

 

2016-07-27

 

 

"Armanjako šalis. Rutjeras". III skyriaus pbaiga. 2016-07-26

Įdomi liaudis... visi labai skirtingi...

Štai, kad ir leitenantas Joachimas van der Veldė. Pats geriausias sunkiojo dvirankio kalavijo

meistras visoje Burgundijos armijoje. Pilnai atsidavęs kompanijai ir beprotiškai drąsus. Ir kartu labai kuklus, mandagus ir puikus šachmatininkas. Negarbėtroška. Žemas ir tvirtas storuliukas. Net neįsivaizduoju, kokie gyvenimo verpetai jį privertė tapti rutjeru. Jis net turtingas. Pasakiškai turtingas – jo giminė Lježe turi kelias audimo manufaktūras ir visą flotilę žvejybinių laivų...

- Joachimai, kokia padėtis?

- Kapitone. – Joachimas neatsistodamas pavaizdavo nusilenkimą. – Šiuo metu rikiuotėje penkios dešimtys ietininkų. Bet tai jau kartu su mokiniais. Iš mokinių tinkamų atrinkau penkiolika. Tai patys vertingiausi ir tinkamiausi. Iš jų dešimt stos į pirmąją gretą. Tokiu būdu galėsime rikiuoti keturių eilių falangą. Mažoka, bet į mūšį eiti galime. Ginklais ir šarvais jie jau aprūpinti. Daug nuėmėm nuo žuvusiųjų, na bet ir atsargų turėjome. Į brolius įšventinsim paryčiais, o dabar, išskyrus sargybą, visi ilsisi.

- Gerai, - pritariamai linktelėjau. – Kaip šauliai? Taip, broliai, kartu kviečiu ir užkąsti – visa tai reikia sunaikinti kuo greičiau...

Flamandas pirmas greitai nuplėšė žąsino kulšį, atsikandęs sukramtė ir gurkštelėję vyno tęsė:

- Och... geras valgis... Tai štai... O ką šauliai? Tegu Viljamas ir pasakoja... Kiek suprantu, tu jį paskirsi arbaletininkų leitenantu?

- Taip, tikrai taip. Kas nors prieš? – nužvelgiau visus sėdinčius.

- Na ne, - vam der Veldė atsakė už visus, - mes jau apie tai kalbėjom. Jokių klausimų. Škotas tinkama kandidatūra, o be to, tai tik tau ir spręsti.

- Na ir puiku. Ryt paskelbsiu broliams. – Atsidusau su palengvėjimu.

Tukas savo būryje turėjo autoritetą, nors jau buvo spėjęs pagarsėti kaip turgišius ir skūpuolis.

Įsidėjau į lėkštę ungurių ir sūrio, gurkštelėjau vyno ir tęsiau:

- Gerai. Grįš ir apšvies dėl šaulių. Enveri, kaip taviškiai?

Mosarabų arkebūzininkai, kuriuos nusamdžiau Saragosoje, nuostabiai lengvai įsiliejo į kompaniją. Pirėnų pusiasalyje nusistovėjo trapios paliaubos, tad jie buvo likę be darbo. Kaip tik tuo metu aš mąsčiau, kaip reiktų sustiprinti savo šaulius ir labai apsidžiaugiau, kai išgirdau jog Enveris Almeida – mosarabų būrio vadas, šinkoriaus klausinėjo apie galimybes parduoti savo gebėjimus.

Šiaip tai mosarabai gana keistoka liaudis. Tai krikščionys, kurie per amžius gyveno Pirėnuose kartu su maurais. Mano nuostabai, pasirodė, kad musulmonai gana pakenčiamai su jais elgėsi. Nors mokesčius tai jie turėjo mokėti dvigubus, jei ne didesnius. Jų kvartalai buvo atskirti, bet kažkaip labai ypatingai neskriaudė. Žodžiu maurų kaimynystės įtakoje mosarabai tapo savotiška bendruomene su savo savotiška ir nepakartojama kultūra ir papročiais. Na ir jie patys išoriškai nelabai skyrėsi nuo saracėnų, nors ir liko katalikais. Jie buvo puikūs kariai, kurie galėjo veikti tiek pėsčiomis, tiek raitomis, bet šiame laikmetyje juos išgarsino būtent arkebūzos ir artilerija. Apsiėjime su šiais šaunamaisiais ginklais jie buvo pasiekę tokį lygį, jog jiems nedaug buvo lygių. Mosarabai kažkokiu nepaaiškinamu būdu suprato, jog visokios templinės šaudyklės nueis į nebūtį.

Guteno nereikėjo labai įkalbinėti į kompaniją priimti trijų dešimčių barzdočių su čalmomis. Jis puikiai žinojo, ko jie verti. Bet akibrokštas vistik buvo. Pasirodo, kad mosarabai samdėsi tik konkrečiam darbdaviui ir prisiekdavo tik jam vienam... Tad man ir teko tapti tuo darbdaviu. Kiekvienas iš jų prisiekė man asmeniškai, bet atlyginimą gavo iš kompanijos iždo. Tiesą sakant, į arkebūzininkus aš ir žiūrėjau, kaip į savo asmenišką būrį, į kurio perginklavimą investavau nemažai pinigėlių.

- Baši... (v.p. turk. Basch – galva, tačiau jei stovi sakinio pradžioje, tai pagarbus kreipinys į vadą ar viršininką) – Enveris į bokalą įmerkė savo vešlius ūsus ir perbraukė delnu savo plikai skustą galvą. – Baši, viskas, pagarba mūsų Viešpačiui Dievui, gerai. Visi rikiuotėje, visi sotūs ir atsargų pakankamai. Atlyginimą gerai išmokėjo. Moamaras, šturmuojant barką, per savo kvailumą ir aplaidumą, gavo buože per galvą, bet tai jam nesutrukdys rytoj stoti į rikiuotę.

- Tu pabūklus apžiūrėjai? – uždaviau dar vieną man labai svarbų klausimą.

- Taip, baši. Geros serpentinos. Jas nuliejo Lježe ir jos beveik naujos. Aš suformavau patrankų aptarnavimo būrius ir parinkau dešimtį mokinių. Mokysiu. Bet joms gabenti reikės arklių, pakinktų ir vežėčių.

- Duosiu atitinkamus įsakymus iždininkui ir rytoj nuvykęs pas pirklius viską įsigysi. O dabar ober-medikas...

Ober-medikas... gydytojas mūsų kompanijoje taip pat ypatingas. Ir samdžiau taipogi jį aš...

Jau kitą dieną, po to kai papuoliau į šią epochą, aš sutikau žydų šeimynėlę, kurie bėgdami iš Lektūro buvo papuolę į plėšikų nelaisvę. Išlaisvinau, aišku. O plėšikus, kartu su Tuku, nušlavėm nuo žemės paviršiaus. Pasisekė. Tai štai, žydas-juvelyras atsidėkodamas už išgelbėjimą, apart finansinės padėkos, surašė rekomendacinį laišką Ezrai ben Elizeriui, argentarijui (v.p. lot. argentariae – pinigų keitėjas) – mūsų supratimu, tai paprasčiausias bankininkas – Saragosoje. Šis garbus žydas, pateikus Izaoko laišką, turėjo suteikti man bet kokią pagalbą. Aš vis tik pas jį nuėjau. Bet ne dėl pinigų, o dėl patarimo. Reikalas buvo tame, jog rutjerų kompanijoje nebuvo gydytojo, o jo funkcijas vykdė šundaktaris... Viską kas susiję su medicina – penkioliktame amžiuje – liūdni popieriai: tai buvo pragaro siaubas su dantų girgždėjimu. Argentarijaus paprašiau prirodyti normalų gydytoją už normalų atlygį, bet savaime suprantama, tokį, kuris įstotų į kompaniją ir gludintų savo meną praktikoje su sergančiais kilniaisiais rutjerais. Gydytoją žydą arba saracėną, bet ne kitokį, nes tik jie šiame amžiuje nors ko nors buvo verti. Šioje srityje jie gerokai lenkė visus likusius. Tačiau šio apsilankymo sėkme netikėjau. Koks gi šiknius mokslinčius susidės su rutjerais?

Bet mano neaprėpiamai nuostabai toks atsirado. Samuelis ben Gurijonas. Visai jaunas vaikinas, kuris neseniai baigė mokslus, kurio kišenėse švilpė vėjai, o vietos ir galimybių praktikai - neturėjo. Visiškas našlaitis. O tai taip pat turėjo įtakos jo sprendimui. Jei būtų turėjęs giminaičius, tai šie būtų geriau prasižudę, nei būtų išleidę pas rutjerus. Na ir dar buvo viena aplinkybė: buvo merga, kažkokia Riva, kurią tėvas kategoriškai atsisakė išleisti už Samuelio – pilno plikšiaus.

Štai taip mūsų kompanijoje ir atsirado laibas, aukštas žydas su vešliais, bet blogai besisukančiais bakenbardais, mėsinga ir ilga nosimi ir liūdnomis, bet protingomis akimis ir beribiu talentu atskyrinėti įvairias kūno dalis. Su rutjerais susigyveno. Šiems į žmogaus tikėjimą ir taip buvo nusispjauti, bet po to, kai jis išgelbėjo gerą kiekį jau beveik nurašytų sužeistųjų, jį netgi pamilo. Tiesa, tam, kad išvengtume konflikto su kitais, fanatiškai nusiteikusiais galvažudžių būriais, kai kada Samuelį tekdavo slėpti. Jo gebėjimai dvidešimto-dvidešimt pirmo amžiaus fone atrodė abejotini, bet jis kažkaip visai puikiai sugebėjo knistis netgi kaukolių viduje, nors nedažnai sėkmingai. O štai jo balzamai ir mikstūros tai veikė kuo puikiausiai.

- Samueli, kaip reikalai?

- Šlovė Jehovai, neblogai... – medikas užsikišo už apykaklės servetėlę, pačepsėjo storomis lūpomis ir į lėkštę įsidėjo porą žuvies gabalėlių. – Dešimčiai jau padėjau išeiti...

Ta-aip... Penkiolikto amžiaus realijos. Eutanazijos problemos, kaip tokios – nėra. Viskas paprasta. Kam kentėti beprasmišką kančią, jei vilties dėl išgijimo visiškai nėra? Lancetu per miego arteriją – ir visi reikalai. Kažkuria prasme, gal ir teisinga...

- Tu man geriau pasakyk, kiek rytojui grąžinsi į rikiuotę?

- Visi kas galėjo jau rikiuotėje... Turiu penkis sunkiai sužeistus, tad jau vakarop teks juos išsiųsti pas protėvius, jei nepagerės. Ką? Kapitone, nežiūrėkite į mane kaip į Machometą. Aš gi ir taip darau viską kas įmanoma! Gal jie dar ir išgyvens... – Samuelis nutaisė visiškai nekalto ir liūno kūdikio veidelį.

- Kristaus pardavėjas, - staiga, kasydamasis šviežią tvarstį ant savo viršugalvio, burbtelėjo ober-intendantas. Tiesa, flamandas tai pasakė be menkiausio piktumo.

- Purvinas gojus (v.p. iš hebrajų nežydas, kitatikis arba tamsus ir prastas žmogus, prasčiokas), - nesutrikęs atsilojo medikas ir siektelėjo obuolių. – Neužmiršk rytoj užeiti, reikės apžiūrėti siūlę.

- Uždarom temą. Peteri, kaip trofėjai?

Pasėdėjome dar kažkiek. Apsvarstėme atsargų kiekius ir žuvusiųjų laidotuves. Pastarojo klausimo kompanija per daug nesureikšmindavo: duobė, kapeliono malda, trumpa ritualinė frazė ir užkasimas. Tai, aišku, jei tam yra laiko. Jei nebūdavo galimybės žuvusiųjų pargabenti iš mūšio lauko, kapelionas atlaikys mišias - ir viskas. Beje, visus mūsiškius, tame tarpe ir Johaną, jau palaidojo. Tam kapitono dalyvavimas nebuvo būtinas. Gaila, aišku. Su Gutenu norėjosi atsisveikinti, bet nieko jau čia nepadarysi – tarnyba...

Apie trofėjus kalbėjome ilgiausiai.

Mūsų kompanijos finansų paskirstymo sistema buvo gana sudėtinga, tačiau skaidri ir sąžininga. Kiekvienas rutjeras gaudavo atlyginimą pagal savo statusą: reikia pasakyti, gana nemanką. Pavyzdžiui, arbaletininkas buvo samdomas už Tūro livrą per mėnesį. Beje, Karolio ordonansinėse kuopose mokėjo pusantro, o tai ir du – priklausomai nuo kuopos.

Visi trofėjai buvo surenkami į vieną vietą ir pajamos po jų realizacijos buvo skirstomos visiems pagal rangą, išskyrus penkiolika procentų, kurie byrėjo tiesiai į iždą kompanijos reikmėms. O reikmių buvo daug. Tame tarpe ir atlyginimų išmokėjimui kompanijos nariams, kurie nedalyvaudavo kovose, kaip, pavyzdžiui, medikas. Išlaidos nesuskaičiuojamos. Dar ir tam tikrų subtilybių buvo - kiekvienas iš trofėjų galėjo pasiimti vieną daiktą be mokesčio į iždą, privilegijos seržantams, leitenantams, kapitonams, nors iš jų pajamų kompanijoms reikmėms taip pat išskaičiuodavo mokesčius. Štai ir aš dabar, iš keturių šimtų florintų, šešiasdešimt atiduosiu kompanijai. Tai šventa. Už slapukavimus ir bandymus nuslėpti mokesčius – asmeniškai įsakysiu nukirsti galvą.

Statinaitę su guldenais aš be jokių dalybų priskyriau į iždą, nes turiu teisę į iždą paimti bet kokį trofėjų kompanijos reikmėms. Pasinaudojau šia teise. Prireiks šio sidabro. Netgi jau žinau kam...

Bendražygiams paskelbiau, kad Karolis mane apdovanojo žemėmis ir dabar aš baronas. Jokių klausimų ar aistrų tai nesukėlė – šis gyvenimo aspektas tai tik mano reikalas. Vis tik aš kompanijoje - vienintelis kabaljero. Beje, kariai tuo kažkodėl beprotiškai didžiavosi.

Galų gale visi išsiskirstė ir aš kritau į lovą. Iki aušros liko vos pora valandų. Tik išvyniojau raštą, kuriame buvo išvardinta kas priklauso baronijai, kaip be jokio šlamesio apsireiškė Matilda ir įkritusi į lovą prisiglaudė visu kūnu.

Raštas nulėkė ant žemės...

- O gal, pamiegam? – ištrūkęs iš flamandės glėbio pakštelėjau jai į lūpas.

- O kas tave gydys? – įsižeidusiu balsu pareiškė Matilda ir ryžtingai persikėlė į viršų. – Štai, kiek pagydysiu ir miegosi. Tikrai-tikrai...

Na-a taip... Valandžiukę vis tik nusnaudžiau...

 

2016-07-26

"Armanjako šalis. Rutjeras". III skyriaus tęsinys. 2016-07-25

- Sere, aš žaviuosi jūsų atmintimi! Aš buvau Franš-Konte per jūsų išvažiavimą ir jūs mane pagerbėte savo žvilgsniu... – Nusilenkiau ir išsitiesęs pažiūrėjau kunigaikščiui tiesiai į akis.

- Taip... Ko gero taip ir buvo. – Karolis sekundei susimąstė ir pasakė: - Bet aš dar kai ką jums turiu.

Heroldas jam į rankas įdavė didelę skrynelę ant kurios dangčio buvo išraižytas drakoną pribaigiantis Šventasis Jurgis p.

- Tai mano sudaryta „Statutų knyga“ (v.p. Karolis Drąsusis šią „Statutų knygą“ įteikdavo kiekvienam kapitonui. Iki šių dienų yra išlikę trys egzemplioriai). – Kunigaikštis išėmė iš skrynios didelį tomą auksu, emaliu ir miniatiūromis, išpuoštu aplankalu. – Priimkite ją, idant galėtumėte toliau tobulėti karo mene.

Aš vėl priklaupiau...

Štai-ai kuo užsiiminėja ponai rūmuose ir valdovo dvare. Kvailiai. Prakeikti etiketai...

Tačiau kaip galint pagarbiau pasakiau:

- Aš stengsiuosi ir tam skirsiu visas savo jėgas, jūsų šviesybe. Be jokių abejonių, šioje knygoje surašyti išmintis man pasitarnaus...

- Neabejoju. – Karolis vėl mane lengvu mostu pakėlė. – Aš jūsų būriui turiu užduotį. Einam su manimi...

Priėjome prie stalo su ištiestu žemėlapiu, ant kurio stovėjo išdėliotos kareivių , įtvirtinimų ir patrankų figūrėlės.

- Štai čia... – Kunigaikštis parodė tiltą per Erftą. – Štai čia mūsų Lježo pionieriai baigia prieštilčio įtvirtinimus (v.p. pranc.: tete de pont – pasenusi karinė terminologija. Tai įtvirtinimai skirti pridengti tiltą ir kariuomenės persikėlimą.). Juos saugo konto Galeoto ietininkai ir lankininkai. Kiek turite po mūšio likusių karių?

- Galinčių kautis penkios dešimtys ietininkų, penkios dešimtys arbaletininkų ir trys dešimtys arkebūzininkų su keturiomis vidutinėmis serpentinomis ir dviem vidutiniais falkonetais, sere. Tačiau apie dešimtį arkebūzininkų turėsiu pervesti į artileristus...

- Pabūklus, barone, šį kartą galėsite palikti stovykloje. Įtvirtinimuose jų jau yra pakankamai. Tai štai. Auštant jūs vykstate tenai, prisijungiat prie esančių gynėjų ir tuo atveju, jei priešas bandys atakuoti perkėlą, jūs privalote jį išlaikyti. – Kunigaikštis klastingai prisimerkė ir paklausė: - Jums suprantama, kokiam tikslui reikalingas šis manevras?

- Šios vietovės išlaikymas, vėliau mums palengvins persikėlimą, jei jūs, sere, sumanysite priešą pribaigti, - išpyškinau vos akimirką padvejojęs.

Tiesą sakant, o ką aš? Antrą kartą „doičiai“ taip lengvai neleis persikelti per upę. Pergrupuos artileriją ir išguldys visus per daug net nesuprakaitavę. Tačiau prieštilčio įtvirtinimai jiems gali sutrukdyti. Nereikia turėti begalybės vingių, kad šią tiesą suprastum. Bet štai, aš Karolio visai nesuprasiu, jei jis ryt vėl surengs Frydricho puolimą. Turint galvoje vokiečių ir mūsų santykį, kur kas protingiau ginti prieigas nuo puolimo, nei pačiam lysti.

- Teisingai! – Kunigaikštis pritariamai plekštelėjo per petį. Jūs puikiai suprantate, barone, mūsų dispoziciją. Generalinis mūšis – privalo įvykti! Vykite, barone. Mes jumis patenkinti. Taip... Kadangi jūs jau turite savą artileriją, mes išleisime įsaką auditoriui padidinti jūsų atlygį.

- Dėkoju, sere... – Teko pabučiuoti jo ranką.

Ant baslio tą idiotą, kuris sugalvojo tą laižymąsi...

Prigriebiau skrynutę ir, atlikęs karišką pasisukimą į kairę, išvariau lauk iš tos palapinės.

Viskas! Šiandienai meduolių jau gana – jų dalyba baigėsi. Velnias! Jau gerokai po vidurnakčio. Reikalų aukščiau stogo, o rytui jau suplanuotas žygdarbis. Jaučiuosi, kaip koks Miunhauzenas, kuris taip pat buvo baronas.

- Barone... – Jau beveik sėdantį į balną mane sustabdė iš palapinės išėjęs Olivje de la Maršas.

- Jūsų mylista? – kunigaikščio leibgvardijos vadas man buvo kažkuo simpatiškas. Iš pirmo žvilgsnio, normalus vyras. Petingas ir neaukštas. Malonus ir atviras platus veidas. Rengiasi, aišku, taip kaip priklauso jo rangui, bet be perteklinio blizgesio. Kažkuo primena senyvą Napoleoną.

Žinojau, kad jis, būdamas iš ne itin žinomos giminės pradėjo savo karjerą kaip grumas (v.p. angl. groom – tarnas berniukas raitomis lydintis savo poną, o retkarčiais ir karietos vadeliotojas) Pilypo Gerojo (v.p. Karolio Drąsiojo tėvas) arklidėse. Nors sako, kad ir ten papuolė tik per grįną atsitiktinumą. Ir štai, jis Burgundijos gvardijos vadas, mažordomas ir vyriausiasis Burgundijos rūmų ceremonmeisteris. Diplomatas, dvariškis, karys ir istorikas. Jį dar vadina paskutiniuoju riterystės paladinu. Vien tik dėl to vertas pagarbos...

- Jūs šiandieną teisingai elgėtės barone, - šyptelėjo de la Maršas. – Tęskite taip kaip pradėjote ir sėkmė bus visada su jumis.

- Dėkoju už gerus žodžius, jūsų milysta.

- Neverta, - numojo mažordomas. Čia toks reikalas... Saksonijos kunigaikštis jau atsiuntė derybininką dėl barono fon Rozenbergo išpirkos. Jo šviesybė Karolis Burgundietis norėtų, kad šį klausimą išspręstumėte be didesnių problemų ir atidėjimų, tai yra pačiu artimiausiu laiku. Bet kokiu atveju, jūs vis tiek pasipelnysite. Jūs suprantate?

- Aš viską padarysiu taip, kaip nori didysis Vakarų kunigaikštis. – Trumpai linktelėjau.

 Na štai... Prasidėjo man nesuprantama viduramžiška politika. Nežiūrint to, kad Saksonijos kunigaikštis formaliai yra tiesioginis Burgundijos kunigaikščio priešas, juos daug kas riša. Bet vis tiek nesuprantu. Na ir nereikia – paleisiu belaisvį per daug nesiderėdamas. Bet ne dykai, aišku.

- aš džiaugiuosi, kad jūs viską suprantate, barone. Pasiuntiniai jau jūsų stovykloje, - vėl nusišypsojo de la Maršas. – Ir štai jums dar vienas patarimas. Jo šviesybei labai patiko tas Mozelio vynas ir unguriai, kuriuos jūs jam atsiuntėte. Eikite, nedrįstu jūsų ilgiau užlaikyti.

Į stovyklą nusigavome greitai. Viduje kunkuliavo dviprasmiški jausmai. Visi kunigaikščio pyragėliai, patikrinus, pasirodė šiek tiek suplėkę. Beveik apiplėšė. Tus čia jų, ta baronija, matysim, kai nuvyksim, bet pelno iš jos vis tiek artimiausiu metu nebus. O štai dėl vokiečio – tai jau tikras nuostolis: išpirką su tokiais užtarėjais teks per pusę nurėžti. Jei ne daugiau. Vėl gi, mažordomas aiškiai davė suprasti, kad reikia vyno ir ungurių. Reiks dar siųsti. Kraugeriai... Na ir pačiu savimi ne ypač patenkintas...

Kokie mano strateginiai tikslai?

Teisingai: nuvaryti į Dausas Lui!

O ką aš dėl to padariau?

Teisingai: nieko!

Nuvariau į Šveicariją vietoj Prancūzijos ir velniai žino kiek dar čia pratupėsiu...

Neprisipažinau, kad aš Armanjakas, nors jau tiksliai numanau, kad tėtušis mane su juo buvo supažindinęs. Dabar reikalas vien tik baronija nebūtų apsiribojęs...

Nors... Užteks pliurpt. Galiu savo idėją dėl Lui, įsikišt toli toli šiknon. Kol kas tai nerealu ir, manau, niekada nebus realu – viskas taip ir liks. Tiesą sakant, nuo to pačio momento, kai rėjus Chuanas Aragonietis atsisakė man padėti, ši idėja tapo visišku šlamštu, jei ne daugiau. Voras, aišku, visiškas kalės vaikas ir nemenkas šiknius, bet kol kas jis ne mano dantukams. Reikia gyvenimą susireguliuoti ir laukti to pačio momento. Štai, pirmą karjeros laiptelių link pusžingsnį žengiau. Abejotiną, bet pusžingsnį. O gal ir visą žingsnį – tapau ir kompanijos kapitonu, ir baronu, ir per vieną dieną. Ne taip jau viskas ir blogai...

- Kur vokiečių derybininkas? – kai tik įjojome į savo teritoriją, iš kart pasiteiravau Tuko.

- Štai... – škotas nuvedė mane link palapinės.

- Baronas van Gutenas, - prisistačiau aukštakojui milžinui, kuris buvo užsidėjęs saladą su baltai-raudonomis plunksnomis ir apsiaustą su bokšto, kuris buvo perbrauktas baltai raudona juosta dešiniame kampe, pavidalo herbu.

- Freigeris fon Gugenhaimas zu Robenas, - linktelėjo vokietis. – aš čia...

- Palikime formalumus, barone, - nutraukiau vokietį. – Kiek?

- Keturi šimtai florinų.

- Auksinių?

- Taip! Auksinių erelių!

- Kada?

- Dabar, už jūsų stovyklos užkardos.

- Šeši šimtai!

- Keturi šimtai dešimt ir nė vieno sū daugiau! – vokietis kategoriškai mostelėjo ranka. – Arba galite dabar pat Klausui kirsti galvą.

- Gerai. Eime…

Ot tai pasisekė... Aš maniausi galėsiąs paimti kokius du šimtus auksinių ir tai nežinia kada. Su tomis išpirkomis siaubingas vargas  - išskyrus pačius turtingiausius ir kilmingiausius, retai kada belaisvis turi reikiamą sumą. Tokiu atveju nelaimėlį tenka paleisti su garbės žodžiu, kad galėtų parduoti ar įkeisti savo turtą. Netgi būna, kad kreditorius jau seniai nebegyvas ar kitoje nelaisvėje, o skolą vis dar renka. Na ir, aišku, „išduria“ gana dažnai. Galima, aišku, tąsytis su savimi belaisvį, bet tokio valgydinimas ir išlaikymas taip pat gerai kainuoja. Žodžiu – taip pat vargelis. Dažnai su išpirkomis net nesivargina. Išlukštens iš šarvų, atims pinigėlį, kurį prie savęs turi ir pribaigia. Arba bando atsikratyti perduodami vadovams už menkavertį atlygį - turtingieji didikai, turi geresnes sąlygas ir galimybes laikyti belaisvius. Tačiau būna, kad pasiseka, kaip ir man šį kartą. Pirmasis belaisvis – ir į dešimtuką. Sėkmės numylėtinis, vienok.

Įėjome į palapinę ir aš prieblandoje pagaliau galėjau įsižiūrėti į belaisvį.

Pasiuntinys jau jį spėjo nužiūrėti ir išraiškingai šyptelėjo.

Belaisvis sėdėjo... tiksliau – gulėjo - vienais apatiniais ant šieno ir didingai knarkė. Be guzo ant galvos ir poros mėlynių, kažkokių sužeidimo negalėjom įžiūrėti. Ir dar nuo šio belaisvio sklido aitrus pagirių tvaikas...

- Kas čia su juo? – patylomis šnabžtelėjau škotui.

- Taigi, nieko... – kiek sutriko Tukas ir prisipažino...

Pasirodo, vokietis, apimtas gilaus nusiminimo ir depresijos dėl įkalinimo, savo aprangą iškeitė į vyną, užkandžius ir prisigėrė. Aišku, kad sargyba jam pagelbėjo ir kažkiek praturtėjo. Drapanos prabangios ir brangesnės bei geresnės už tas, kuriuos parduoda markitanai. Na ką gi... kažkokio didelio drausmės pažeidimo neįžvelgiu. Man priklauso tik vokiečio šarvai, ginklai, arklys ir jis pats, o visa kita – jo asmeniniai daiktai ir su jais gali elgtis kaip tinkamas. Gelžgaliai pas mane, arklys sėkmingai pabėgo, o baronas plikas ir girtas... Velniai griebtų. Dar pasakys, kad aš jį taip negailestingai išrengiau.

Stuktelėjau škotui į šoną:

- Surask jam apsirengti ką nors. Paimk dvi dešimtis šaulių ir palydėk „svečius“ iki paskutiniųjų sargybos postų. Ten gausi pinigus. Keturios šimtinės man. Penkis auksinius pasiimi sau, vieną dalini palydai. Pirmyn. Taip... dar mano kutiljeriams išduosi po florintą ir konfiskuosi estoką (v.p. vok. Panzerstecher arba Panzerbrecher, o pranc. Estoc. – žr. aukščiau)  – tą, kurį jie prigriebė su baronu.

Pasilenkiau prie girto vokiečio ir papurčiau už peties. Jokio rezultato...

Pasakiau privalomą formulę apie jo laisvę ir visai draugiškai atsisveikinęs su fon Gugenheimu nupėdinau į savo palapinę.

Uf... viena problema mažiau. Ėst noriu, kad jau net nebegaliu. Pavargau, kaip nuvarytas šuo... ko tai šiai dienai per daug įvykių... ir koją įsiskaudėjo...

Atsisėdau į krėslą, apžvelgiau savo vadus, kurie taip ir sėdėjo mano palapinėje ir ištiesiau pažui ranką, kad nuimtų antdilbius.

Leitenantas, seržantai ir likę vyresnieji nepratardami nė žodžio, pagarbiai sustingo.

Įdomi liaudis... absoliučiai skirtinga...

 

2016-07-25