"Armanjako šalis. Bastardas" IX skyriaus tęsinys. 2016-03-25.

Lydimi pakilios nuotaikos papusryčiavome ir patraukėme į kelią. Po keletos valandų pasirodė Buze pilies donžonas (v.p.: pranc. donjon; viduramžių pilies gynybinis, sargybos ir gyvenamasis bokštas. Kitaip tariant, pagrindinės gyvenamosios patalpos. Antrame ir trečiame aukšte dažnai įsikurdavo didikai ir jų svečiai, o po stogu ir ant sargyba ir stebėtojai).

Atvažiavom.

Pilis, dar normandų statybos, stovėjo ant aukštos kalvos, šiek tiek nuošaliau nuo to pačio pavadinimo gyvenvietės. Dangaus fone ji atrodė didingai ir savo galingumu tiesiog užgožė visą aplinką.

Iki jos liko beveik lyga, bet mes vis tik išsukome iš kelio į miškelį. Pagal mano planą, vietoje bastardo d‘Armanjako kelionę turės tęsti šventas tėvas Tomas. Tėvas Tomas iš dominikonų ordino.

Atsitiktinai mums atitekęs mulas labai tiko, tad persirengęs su Tuko dar kartą aptarėme veiksmų planą ir įsiropštęs į balną patraukiau link pilies.

Nusiėmęs šarvus ir palikęs ginklus pasijutau nuogu kaip kūdikis, tad nesusilaikęs po abitu pasikabinau mizenkordą. Daugiau savo nusiraminimui. Jei mane atskleis, tai nepadės ir visas arsenalas. Liks tik mandagiai pasisveikinti su budeliu... ir atsisveikinti.

Planas buvo visai paprastas. Tukas lieka miške su arkliais, o aš prasiskverbiu į pilį, ačiū Dievui pretekstas buvo visai suprantamas ir teisėtas. O toliau... toliau galiu tik spėlioti. Apsižvalgysiu, sargybą suskaičiuosiu... Ne, net nespėliosiu. Pagal aplinkybes... Ekspromtu.

Mulas kinkavo keliu, o aš, stipriau užsimaukšlinęs gobtuvą, ėmiausi apžiūrinėti vietovę.

Baimės nebuvo. Visiškai. Kodėl – nežinau. Nenoriu apie tai net galvoti. Po persinešimo čionai, aš labai pasikeičiau... Netgi ne taip. Pabandysiu suformuluoti kiek kitaip. Aš labai stipriai įsijaučiau į savo vaidmenį. Taip stipriai, kad likutinis emocinis ryšys su buvusiu šio kūno šeimininku, mane į jį ir pavertė. Taip, aš mąsčiau kaip Aleksandras, bet jau buvau nesantuokinis d‘Armanjakas. Telieka taip... skųstis nesiruošiu, na ir nėra kam. Dar kartą kartoju – mane viskas tenkina.

Kelyje prasilenkiau su keliais valstiečiais. Jie buvo kaip nulipę iš viduramžių tapytojų paveikslėlių besinešantys žabų ryšulius. Taip pat susitikau su visai simpatiška mergina, kuri varė krepšiais apkrautą asilą. Visi jie man žemai lenkėsi, ir aš rimtai juos laiminau taip kaip ir priklauso. Mergina net ranką pabučiavo. Ech, užverst ją tiesiai čia, žolėje ir priimti jos išpažintį - nuodugniai ir pagal visą programą...Bet nėra laiko... Nieko. Pirmame viešnamyje - atsiganysiu.

Nieko sunkaus. Pagalvokit, šventas tėvas Tomas... Reikės – ir patį popiežių suvaidinsiu. Nors aišku kiek neatitinku savo vaidmens. Tonzura. Išsiskusti makaulę aš kategoriškai atsisakiau ir vyliausi paslėpti galvą po gobtuvu. Juk nebandys mane apieškoti ir išrenginėti... Be to, Tukas paaiškino, tai visai kasdieninis reiškinys, kai pas vienuolius nėra plikės. Turėtų viskas būt gerai...

Žana de Fua, aš važiuoju pas tave...

Susimąstęs įsiklausiau į save – ir staiga, kaip mostelėjus burtų lazdele, mane supantis peizažas pasikeitė į vaismedžių sodą... Kas per velnias...

Iš netikėtumo įsikibau į balno gugą... o pasirodė, kad spaudžiu raižyto krėslo ranktūrius. Pasimetęs apsižvalgiau ir supratau, kad esu žydinčiame vaismedžių sode ir sėdžiu krėsle priešais nuostabią, auksinio atspalvio rudaplaukę merginą. Ji vilkėjo kreminę, perlais išsiuvinėtą suknelę, kuri po krūtine buvo perjuosta dirželiu. Trikampė iškirptė buvo pridengta permatoma medžiaga, kuri ne tiek slėpė, kiek pabrėžė malonius krūtinės iškilimus.

- Magda, aš nematau Fikės. Šita nenuorama kalytė vėl kažkur prapuolė. Surask ją, ji kažkur sode, - Mergina kreipėsi į stambią, vilkinčią viską dengiančią suknia, moteriškę.

Sulaukusi, kol moteris nusilenkusi nuėjo, pasuko į mane savo gražią galvą.

- Žanai, jūs šiandieną keistai tylus. Aš reikalauju, kad jūs pradėtumėt šypsotis.

- Jūsų norai, grafiene, man įstatymas, - nulenkiau galvą.

Kažkokiu neįtikėtinu būdu aš ir kalbėjau, ir viską stebėjau iš šono. Pavyzdžiui, mačiau, kad maža levretė, kurios kambarinė Magda tarytum ieško, ramiausiai sėdi už mano krėslo ir niekur nesiruošia bėgti.

Mergina patenkintai nusišypso ir koketiškai pasitaiso garbanas, kurios krito iš po diadema perjuosto, permatomo galvos apdangalo.

- Man liūdna, Žanai: jūsų tėvas visą laiką išvykęs ir nėra kam paskaityti prieš miegą. Jūs gi mokate versti iš italų į žmonišką?

-Taip mano ponia. – aš vėl nulenkiau galvą.

- Puiku. – Mergina linksmai ir skambiai, kaip varpelis , nusijuokė. – Jūs šiandieną vakare man išversite. Neseniai man iš Romos atsiuntė labai įdomią, kažkokio Bokačo (v.p.: it.: Giovanni Boccaccio, poetas, rašytojas; parašė garsųjį „Dekameroną“) knygą...

- Visada jūsų paslaugoms, grafiene...

- Liaukis, Žanai. – Mergina apsimestinai supyko ir treptelėjo brokato (v.p.: vok. brokai, it. broccato – broccare; - storas, sunkus, šilkinis ar pusšilkinis, lygus arba margas audinys su įaustais auksiniais, sidabriniais ar kitų metalų siūlais arba jais išsiuvinėtas. Buvo ir yra naudojamas apmušalams, užuolaidoms, didikų rūbams, o šiuo metu dažniausiai liturginiams rūbams)

kurpaitėm apauta kojyte.

 (brokato bateliai XVIII a.)

– Vadink mane tiesiog Žana. Neužmiršk: aš tavo pamotė ir tu turi man visame kame paklusti...

2016-03-25