VI
skyrius
- Tukai, šunie, tu kodėl terši mano kabaljero vardą? –
pasidomėjau škoto, kai mes nukorėm geroką atstumą nuo susirėmimo vietos.
- Jokiu būdu, jūsų mylista. – Tukas jojo paskui ir
kartu mankštinosi gleivos valdyme.
Padovanotą šalmą jis taip pat užsivožė ant galvos –
taip su juo ir jojo.
- Duodu tau paskutinį šansą prisipažinti, - apatišku
balsu pabandžiau pasibelsti į jo sąžinę.
Kažkam daugiau neturėjau jėgų. Susirėmimas, vynas ir
riebus kumpis nuteikė ramiam pasyvumui. Na ir tiesą sakant, nesipiktinau aš ant
jo. Taip sau... paprasčiausiai liežuviu pamalt užsinorėjau.
- Nežinau apie ką jūs, jūsų mylista... – Tuko balsas
buvo įtartinai malonus.
- Kas nudžiovė kumpį maiše? Tą, kurį nespėjo
papjaustyti ant stalo... Ir nebandyk, šunie, išsisukinėti.
- Na, ar gi tai galima pavadinti vagyste? Vis tiek jie
mums skolingi. Tegu sako ačiū, kad jūs taip kilniai su jais pasielgėte.
- Nedrįsk kišti savo knyslės į garbingųjų ponų reikalus.
Na ir kaip tave pavadinti, gyvulį?
- Kaip? Pats gi Tuku užvadinot, - atsargiai atsakė
škotas.
- Nevaidink durnelio... – Aš mostelėjau nuvydamas
didelį vabalą, kuris ruošėsi mano beretę išnaudoti kaip nusileidimo aikštelę. –
Tu lerdas. Bent jau pats save taip vadini. Tai yra, esi iš kilmingojo luomo. Pats sakei, lerdai ir
lordų palatoje posėdžiauja. O kartu dar ir bėglys vienuolis, kerėtojas... pats
sakei – kaltino; ištvirkėlis, plėšikas, svieto perėjūnas ir dar pabaigai prie to
viso rinkinio – vagišius. Gal tave priduoti kur reikia?
- Nereikia, - burbtelėjo Tukas. Aš jums dar praversiu.
- Na štai ir nežinau... pagalvosiu dar. Kaip tau ši
dienelė?
- O-ch... – džiugiai prunkštelėjo Tukas. – Puiki
dienelė, jūsų mylista. Jūs šiandien buvote nuostabus. Kaip jūs jį per tą šalmą!
Aš net dorai suregėti nespėjau. Bum-bum-bum... ir jis jau ant žemės guli.
Išmokysit?
- Pagalvosiu. Tu girdėjai, kaip aš tiems frankams
sakiau, kad tu eskudero?
- Girdėjau, jūsų mylista, - džiaugsmingai atsakė
škotas.
- Kodėl aš padariau nuodėmę meluodamas?
- Na... – Škoto balse džiaugsmo kiek sumažėjo ir jis
susimąstė. – Kadangi... kad... frankai suprastų, kad aš turiu teisę būti šalia
ir iš vis, kad prigesinti jų pasipūtimą.
- Na, kažkur panašiai taip ir yra. Ko nosį nukabinai?
- Na šiaip...
- Eskudero nori tapti?
- Na...
- Aišku. Tarnauk, o aš pagalvosiu. O kol kas, koks tu
eskudero? Va, kumpį pavogei, gyvulį.
- Aš gi gero norėdamas... – susigėdo škotas.
- Gerais norais pragaras grįstas. Supratai? Priprask
galvoti, prieš tai kaip daryti.
- Jūsų mylista, atrodo švieselė tolumoj. Ne kitaip,
kaip prieglauda.
Priekyje, greitai užslenkančioje tamsoje, mirktelėjo
blausi švieselė. Po kiek laiko prieblandoje pasirodė kažkokio statinio
siluetas.
Priartėjus, šalikelėje pamačiau keletą nedidelių vienaaukščių
pastatų aptvertų aukšta tvora iš plokščių akmenų. Šalia vartų ant stiebo buvo
prikabinta maža lempelė, o patys vartai papuošti kriaukle, panašia į tas,
kurias aš mačiau ant piligrimų.
- Belskis...
Tukas nusėdo ir kelis kartus stipriai stuktelėjo
durklo rankena per vartus, po to – dar kartą.
Už tvoros pasigirdo duslus šunų kauksmas, pasigirdo
žingsniai ir žemas gergždžiantis balsas pasiteiravo:
- Kas trikdo keliautojų prieglaudą?
- Jo kilnybė ševalje de Segiur, - škotas užriaumojo
tokiu balsu, tarsi už vartų stovėtų pats frankų rua.
- Ko jums reikia? – be jokios pagarbos pasidomėjo
balsas.
- Poilsio, nakvynės ir vietos maldai, - atsakiau aš
pats.
Tukas savo balsu gali taip išgąsdinti vienuolius, kad jie
ant mūsų dar ir šunis užleis.
- Tai piligrimų prieglauda, o ne viešbutis, - ramiai
atsakė balsas. - Be to, pas mus perpildyta. Išvykit...
Štai tau naujiena... Atrodo, kad vienuoliai kažkokios
pagarbos kilmingiems kabaljero nejaučia. Ar aš per menkos giminės? Nesuprasi.
Dominikonai... kažkas tokio pažystamo... taip, Dievo šunys, skaičiau... Vartus
išlaužti, ar ką? Ne, negalima. Tada paskui mane dar ir dvasininkai vaikysis, o
tai jau bus kur kas blogiau nei Pasaulinis Voras...
Staiga iš už vartų pasigirdo antro žmogaus balsas.
Aiškiai vyresnio, bet stipresnis ir labiau pasitikintis:
- Kur keliaujate?
- Į Aragoną tarnauti Krikščioniškam tikėjimui prieš
mahometonus, - kad suminkštintume vienuolius pasistengiau užmaskuoti savo
tikslus dievobaimingais darbais.
- Kiek jūsų?
- Aš ir mano tarnas, ir keturi arkliai.
- Prieikite prie durų. – Vartuose atsidarė mažas
langelis ir už jo, fakelo šviesoje, šmėstelėjo išblyškęs veidas.
Nematomi pašnekovai pasitenkino apžiūra. Sugirgždėję
vartai atsidarė. Už jų stovėjo du vienuoliai ilgais, šviesiais abitais
apjuostais plačiais odiniais diržais. Aukštesnis ir drūtesnis vienuolis kairėje
rankoje laikė stiprią, bet nestorą lazdą, o dešine už pavadžio prilaikė
gauruotą gargaliuojantį ir seiles leidžiantį šunį.
Kartu su juo – antrasis vienuolis, ūgiu žemesnis ir
lieknesnis – atrodė gerokai vyresnis.
- Praeikite, - pagyvenęs parodė ranka į kiemą. –
Arklius ir tarną palydės. O jus, ševalje, prašau kartu.
Tukui įsakęs pirmiausiai pašerti arklius, nulipau
žemyn ir pasekiau paskui senį apžiūrinėdamas prieglaudą.
Kieme iš dešinės – ilgas žemas pastatas padengtas
šiaudais, akmeninėmis sienomis, o šalia jo po stogine įrengti keli arklių
gardai. Tušti. Tik kraštiniame melancholiškai žiaumojo šieną asilas... ar
mulas, nežinau, šiuos gyvūnus mačiau tik per televizorių. Na ir tamsu buvo.
Iš kairės -
toks pat pastatas. Iš jo girdėjosi kelių žmonių galingi knarkimai... taip...
piligrimai nakvoja...
Akmeninis namas centre, didesnis už likusius,
sudarantis įspūdį, kad pastatytas ant senovinių, dar Romos laikų, jei ne
ankstesnių, pamatų. Sienose blizga žėručiu stiklinti langai, kurie labiau
panašūs į šaudymo angas.
Gebenėmis apaugusios sienos, stogas iš čerpių. Iškart
aišku, kad čia įsikūrę vienuoliai, o ne piligrimai.
Kiek galėjau įžiūrėti prieblandoje, kieme švaru, keli
takeliai išgrįsti netašytais akmenimis. Kažkur čiurlena upeliukas. Kažkodėl
kvepia obuoliais ir kriaušėmis. Stengdamasis smulkiau į viską įsižiūrėti,
pasukiojau galvą, bet saulė jau nusileido ir galėjau matyti tik patį kiemą.
Na ką... Pagal savo supratimą apie viduramžius, tikėjausi,
kad bus blogiau. Purvo ir šiukšlių kieme nesimatė ir netgi atvirkščiai, viskas
prižiūrėta. Gal taip tik vienuolynuose? Kiek aš suprantu, buityje vienuoliai
visada buvo priekyje visų. Nežinau... Bet kol kas įspūdžiai neblogi, žiūrėsim
toliau...
Senis atvėrė galingas, geležimi kaustytas duris ir
įleido mane vidun.
Iš karto, prieblandoje – degė tik dvi aliejinės lempos
- aš įžiūrėjau erdvią patalpą su dideliu, apdėliotu akmenimis židiniu ir viduryje kambario stovinčiu stalu su suolais.
Didelėje sienos nišoje stovėjo medinė, visu ūgiu
stovinti, meniškai išpjauta vyro su sutana ir ant jos užmesta pelerina vyro
statula. Vyras rankose laikė lazdą su viršuje besibaigiančiu kryžiumi. Šventas
kažkoks - Jėzų Kristų taip nevaizdavo.
Už stalo trys vienuoliai kažką valgo iš medinių
dubenėlių. Į mus nekreipia nė mažiausio dėmesio.
Kambaryje kvepėjo ladanu ir žolėmis. O štai ir jos,
palubėje džiūsta.
Kaip viskas įdomu, aš pirmą kartą vienuolyne. Ar tai
ne vienuolynas, o vienuoliška prieglauda? Man skirtumas nesuprantamas, bet vis
tiek įdomu.
Knygose apie viduramžius rašytojai ne visada
aprašinėja buitį ir aplinką, kurioje vyksta veiksmas. Aš vaikystėje viską
vaizdžiai įsivaizduodavau ir ko trūko nuo savęs pridėdavau, bet dabar
įsivaizduoti nebuvo reikalo – viskas priešais mane, net pačiupinėti galima.
Užgniaužiau savyje norą plekštelti per artimiausio vienulio tonzurą (v.p.:
vienuoliška šukuosena)...
Velnias, kaip gi viskas įdomu...
Senis sekundei stabtelėjo prie statulos, persižegnojo
ir pasuko į šoninį koridorių. Perėjo jį iki galo ir stumtelėjo duris.
Nedidelėje celėje su kukliu nukryžiuotuoju ant baltos
sienos ir blausia lempele po juo, jis apsisuko į mane ir pasakė:
- Šlovė mūsų Viešpačiui Dievui, tu gyvas! Kur buvai
prapuolęs, Žanai? Aš jau maniau – tave sučiupo.
Ot, štai taip! Jau ko - ko, bet tokio posūkio
nelaukiau.
Ir ką atsakyti?
Vienuolis griežtu, sausu ir net asketišku veidu, nedidele,
atidžiai pakirpta barzdele, akys protingos, žiūri kiaurai... taip ir norisi
dūšią išlieti.
Taigi, žino bastardą, ir maža to, netgi laukia. O
dienoraštyje apie tai nė žodžio. Na-a taip... išsiginti ir muštis į krūtinę,
šaukiant, kad aš ne Žanas ir toli gražu ne d‘Armanjako bastardas, prasmės nėra.
Jis gi mane pažino...
- Ne viskas vyko sklandžiai... „padre“... –
pasistengiau atsakyti aptakiai ir be smulkmenų.
- Tu jau žinai, kas atsitiko su tavo tėvu?
- Taip, „padre“... Jis mirė...
- Jį klastingai užmušė. – Senio veidas iš pykčio
persikreipė. – Įsakymą užmušti atidavė pats uzurpatorius. Be jokių abejonių!
- Aš žinau.
- Jį nubaus Dievas! – Senis piktai iškėlė į viršų
rankas, o veide šmėžtelėjo laukinis įniršis.
- Aš neabejoju, kad taip ir bus, „padre“, bet dabar
man norisi žinoti, ką toliau daryti. Visi planai sugriuvo, - pasistengiau
nukreipti kalbą reikiama linkme.
Prakeiksmai ir bausmės ant Lui galvos – tai aišku
gerai, bet pageidautina susiorientuoti žemiškuose reikaluose. Mano reikaluose.
Pats aš šiame pasaulyje kaip kūdikis, o štai senis – kad nors kiek žinoti, kas
jis - gali realiai išaiškinti kas čia prie ko ir nukreipti teisingu keliu. Ir
pageidautina, kad tas kelias manęs nenuvestų ant ešafoto... arba kankinimo
stulpo... velnias, kas gi jis? Ir bastardas nieko nesiruošia pasufleruoti...
2016-03-02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą