"Armanjako šalis. Bastardas" . VII skyriaus tęsinys. 2016-03-09.

Po to sutraškėjo krūmai ir prie pirmosios grupės prisidėjo dar būrelis. Sprendžiant iš sunkių ir duslių kanopų trepsėjimo – tai sunkiai ginkluoti riteriai...

Mums amen...

Tukas greit prisitaikė – ir po arbaleto tarkštelėjimo, - pasigirdusi aimana pranešė, kad Tukas ir šį kartą neprašovė.

Tą pačią sekundę per kamieną sukaleno kokia dešimtis strėlių, pavertusių jį improvizuota tvora. Iš išgąsčio rusiškai, keikdamis kaip koks vežikas, vos spėjau pasislėpti...

Neleisdamos iškišti galvos, strėlės skriejo dar apie dešimt sekundžių. Tukas kaip žaltys nušliaužė palei kamieną ir iškišęs arbaletą vėl iššovė. Nežinau, ką jis ten įžiūrėjo, bet tikrai neprašovė. Tankmėje šauksmas persimaišė su aimana, kuri perėjo į kaukimą.

- Apeiti mėgino... – paaiškino škotas ir vėl ėmėsi arbaleto suktuvo.

Ot tai bent vaikinas šaudo! Tikrai geras angelas mane ant jo užvedė. Net kiek susigėdau dėl kai kurių išsireiškimų jo adresu. Be škoto tikrai greit žūčiau. Išgyvensim, paaukštinsiu...

- Nešaudykit, nešaudykit!.. – Į laukymę išėjo jaunas, vilkintis herbiniu apsiaustu, mojuodamas ietimi su pririšta balta nosine, vaikinas. – Baronas Gijomas de Monfokonas siūlo derybas!

- Nuo kada jis čia tapo baronu?! – netikėtai pats sau, surikau.

- Nesutikite, jūsų mylista... – karštai sušnabždėjo Tukas. – Jaučiu aš kažkokią niekšybę. Tai juk jis įsakė užmušti jūsų tėvelį...

- Žinau... – piktai riaugtelėjau.

Taip... Būtent šis gyvulys. Isakas apie jį pasakojo, de Gramonas patvirtino.

Užrėkiau pažui:

- Perduok savo ponui, kad jį į dvikovą kviečia Žanas Šeštasis, Dievo malone grafas d‘Armanjakas!

- Jūsų mylista... – Tukas priekaištaudamas pažiūrėjo į mane.

- Tylėk, aš žinau ką daryti... – uždėjau šalmą ant dagos ir kilstelėjau virš rąsto.

Ir beveik tą pačią akimirką jį su skambesiu numetė į šoną iš karto trys strėlės, o dar kelios prašvilpė pro šalį... tfu, blyn... snaiperiai, kad juos kur... Štai tau ir derybos. Tik išsikiši – pavers į ežį. Išgamos. Blyn, Jergutėliau tu mano - na ir įklimpau... Kokio velnio aš išsidirbinėjau su tais šeichais? Na ne kitaip, kaip godų kenkėjąmane čionai ir įmetė...

 Apsidairom...

Raitiems mus atakuoti beviltiška – į išvartas arkliai kojas išsilaužys. Tik pėsčiomis ir tik kaktomuša, na nebent da prasibraus ant kalvos ir iš ten apšaudys. Šokti nuo viršaus – tikra savižudybė. Aukštai, na ir beveik garantuotai ant šakų pasimausi. Na, o šaudymui turiu Tuką. Šauliams reikės išlysti virš skardžio, kur jie taps puikiausiais taikiniais, o mus dengia šakos...

- Laikyk antrą arbaletą... – pastūmiau ginklą škotui. Žiūrinėk atgalios...

Į laukymė vėl išėjo pažas ir pašaipūniškai manieringai pranešė:

- Ponas baronas liepė perduoti, kad jis pažinojo grafą Žaną Penktąjį d‘Armanjaką, bet jam asmeniškai nukirto galvą. Žano Šeštojo jis nepažysta, o su nepažystamomis, atskirtomis nuo bažnyčios nesantuokinėmis išgamomis jis kautis negali, nes... – Achrr-r...

Pažas nebaigęs kalbos, šniokšdamas ir spausdamas rankas prie pilvo, krito ant žemės. Tai Tukas, per daug nemąstydamas, įsodino arbaleto strėlę.

- Tu ką dirbi?

- Nubausti niekšą už šeimininko įžeidimą, mano teisė. – Škotas truktelėjo galingais pečiais ir įnirtingai ėmė vėl užtaisinėti arbaletą.

Vėl sustukseno strėlės į ąžuolo kamieną ir į laukymę, glausta rikiuote, prisidengę skydais tarp kurių kyšojo trumpos, storos ietys, išėjo devyni kariai. Aš su nesuprantamu palengvėjimu pastebėjau, kad ietininkai be sunkiosios apsaugos: lėkštės formos šalmais be antveidžių ir šimtasiūlėmis, ant kurių buvo pritvirtinta tik  po keletą plokštelių. Jau geriau... Nors tai didelės reikšmės neturėtų turėti... Jų daug; kaip besisuksi – apsups ir ietimis subadys...

- Už Loganus! – staiga suvapėjo škotas, iššovė į rikiuotę vieną nuvertęs, ir, sugriebęs alebardą, ruošdamasis peršokti per rąstą, pašoko.

- Kur, idiote... – aš vos spėjau jį pagauti už diržo. – Sėdėk čia ir prižiūrėk kalvą...

Tukas įsižeidęs sušvokštė, prisėdo ir ėmėsi užtaisinėti arbaletus.

Aš žvilgtelėjau, vėl pasilenkiau ir ėmiausi nagrinėti dispozicijos. Per išvirtusį ąžuolą atakuojantiems lipti prasmės nėra. Iš kairės neapeisi, ąžuolas remiasi į tankias medžių išvartas. Apeidinės iš dešinės...

Tegu būna, kaip bus. Termopilai (v.p.: kalnų perėjos, kurioje kovėsi 300 spartiečių pavadinimas), blyn... o aš vietoj trijų šimtų spartiečių.

Ne, nenoriu būti spartiečiu, pagal legendą šie draugeliai vienas kitą glamonėjo nesigėdydami. Ne mano rūšies jie...

Na ir velniop, Didis Armanjakas, o trauktis nėra kur!

Paėmiau skydą į kairę ranką ir pasiruošiau. Baimės nebuvo... Meluoju. Buvo. Nuo jaudulio krėtė toks drebulys, kad net dantys kaleno. Bet dingti nėra kur. Budeliai viduramžiuose velniškai išradingi. Apie juos net pagalvoti baisu.

Tukas spėjo dar vienam ietininkui pašauti į koją. Antra strėlė nuskriejo dykai: pramušė skydą, bet užstrigo nepakenkdama priešui.

Kariai, vis taip pat prisidengę skydais, suderintai persigrupavo į poras ir pasirodė praėjime.

Pirmoji pora pasišūkčiodama dūrė į mane ietimis. Bet dūrė, niekšai, gan gudriai: vienas dūrė į skydą bandydamas jį numušti į šoną, o kitas šiek tiek užlaikydamas smūgį į jau atsidengusį kūną.

Velnias! Jiems beveik pavyko. Nuo smūgio man nutirpo ranka, skydas pasisuko į šoną, bet štai kitokio scenarijaus jie nenumatė, na, ir negalėjo numatyti. Iš kur šiems kareivėliams žinoti, kad pas šitą bastardą namuose pilna dėžė medalių už visokiausius pasiekimus. Aišku daugumoje auksinių, ir jis įvaldęs per šimtmečius nugludintą fechtavimą, kuris čia tik pradeda užgimti.

Ašmenys žaibu nuskriejo link karių ir perrėžusios veidą pirmajam, nukirto riešą antrajam. Aš čiuožtelėjau priekin link antrosios poros  ir klasikiniu skersu smūgiu perkirtau šalmą kartu su kaušu trečiajam, o po to išsukęs riešą, tiesiu išpuoliu, smaigaliu dūriau į veidą ketvirtajam.

Su šliukšėjimu išroviau espadą iš akiduobės ir iš karto prisidengdamas skydu atšokau atgal. Likę gyvi ietininkai nepabėgo, kaip aš slapta vyliausi, o paprasčiausiai vijo šalin mane trumpais iečių dūriais.

Užtat nemiegojo Tukas. Virš peties dusliai prazvimbė strėlė ir su traškėjimu pramušdama kaulą įsibedė į penktojo ietininko skruostą.  O štai jau šeštajam, aš jau pats, numušęs į šoną ieties kotą, dūriau espada kiek aukščiau šlaunies.

Septintas... septintas išgama raguotas, mano manymu, pasielgė visai ne logiškai, bet, kaip bebūtų gaila, praktiškai. Tas gyvulys metė ietį galutinai atmušdamas man ranką, ir, išsitraukęs trumpą kalaviją, su riksmu smūgiuodamas šoko į priekį.

Vos spėjau atsikirsti, bet buvau priverstas žengtelti atgal ir, užkliuvęs už nugriuvusio bet kaukiančio ir susigriebusio už nukirstos rankos, kario, su trenksmu parvirtau ant nugaros.

Velnio ietininkas skydu pagavo tiesioginę arbaleto strėlę, šūktelėjo (matyt ji vis tik kažkur jį užgavo), susvirduliavo, bet vis tiek žengė į priekį ir, rimtai nusiteikęs mane pribaigti, aukštai iškėlė kalaviją.

Kas toliau įvyko, aš prisimenu ir prisiminsiu visą gyvenimą...

Debiliško šalmo, debiliškas antveidis nuo stuktelėjimo krentant, užsidarė uždengdamas man visą aplinką.

Skydas nukritus atsidūrė man po užpakaliu, o aš su siaubu supratau, kad nespėju jo ištraukti.

Laukdamas, kad mano galva štai išlakstys į gabaliukus, aš užsimerkiau ir espada aklai dūriau kario pusėn... geležtė į kažką įsirėmė, o po to minkštai nučiuožė tolyn. Riksmas, pereinantis į švogštimą... ir sunkus kūnas, šlykščiai smirdantis prakaitu ir kažkodėl šūdu, virto ant manęs galutinai prispausdamas prie žemės.

Konvulsiškai sutramdžiau skrandžio spazmas, suspurdėjau bandydamas nuversti trūkčiojantį kūną, bet Tukas šiuo klausimu turėjo savo nuomonę. Rikteldams jis kirto dar gyvam kariui ir mane apliejo karšto kraujo srovė...

To mano kūnas jau nebeištvėrė ir mano skrandžio tuurinį išvertė tiesiai ant mano botfortų.

- Šiknon... – piktai dūriau daga berankiui ietininkui ir nuo išsiliejusio pulsuojančio kraujo vaizdo skrandis išliejo paskutinius maisto likučius. Tik šį kartą ant nelaimėlio.

- Jūs sveikas, jūsų mylista? – susirūpinęs paklausė Tukas ir nutempė sukapotą kūną į šoną.

- Kas man bus... – aš pažiūrėjau į gulinčius sukapotus kūnus ir mane vos vėl nesupykino.

- O ko jūs čia taip? – nustebo škotas.

- Ne tavo reikalas. Stebėk kalvą, - burbtelėjau ir suminkštėjęs pridūriau: - Tu, šitą... šaunuolis. Puikiai šaudai.

- Na gi ne gudrus tai reikalas. – Tukas tiesiog pražydo, prisitaikė ir krūmuose vėl kažkas sukliko. – Nuo mažens mokytas.

- Išmokinsi... – aš kiek pasikėliau ir gavau strėlę į šalmą, kaip tik ten kur tvirtinasi plunksnos. – Ot išgamos! Kiek jų ten?

- Taigi aišku. Pora kabaljerų, ginklanešiai jų ir pažai. Ietininkus mes išmušėm, na ir lankininkų pusę. Liko tik du šauliai. Štai ir skaičiuokite...

- Pats suskaičiuok... – Aš niekaip negalėjau susiorientuoti kiek žmonių liko.

- Septyni-aštuoni, - pranešė škotas. Pagalvojo ir pridūrė: - Bet šiaip pažų ir ginklanešių gali būti daugiau.

- Bastarde! - Riktelėjo iš miško. – Pasiduok! Garantuoju, būsi mano asmeniniu belaisviu!

- Jūsų mylista... – užsimesdamas už nugaros užtaisytus arbaletus sušnabždėjo Tukas, - kalbėkite ilgiau, aš juos apeisiu...

Pabandžiau pagauti vaikiną už diržo... pražus veltui, bet nespėjau. Škotas jau nušliaužė link išvartų. Teko riktelti atsakant; nenukreipsiu dėmesio, tai bent laiką užtempsiu:

- Tu pirma prisistatyk!

- Baronas Gijomas de Monfokonas, senjoras de Segiuras.

De Segiur! Ne, nu reikia gi taip?!

- Sinjoriją tau Voras už mano tėvo nužudymą atrėžė? – Aš piktai trenkiau kumščiu per medžio kamieną.

- Rua gali su savo valdomis elgtis laisvai, kaip nori, - akiplėšiškai pareiškė nematomas pašnekovas.

- Kol aš gyvas, žemės - ne jo.

- Jei priešinsiesi jo didenybės valiai, tai greitai gyvu nebebūsi, bastarde. Pasiduok. Rua kilniaširdis. Žiūrėk ir išsiderėsi savo niekingą gyvenimėlį ir gyvas-sveikas supūsi kokiam vienuolyne. – Baronas nusijuokė.

- Aš pagalvosiu... Tu, geriau, pasakyk, kaip mane radai?

- Irgi mat, didelė problema... tu pamanei, kad tavęs ieškosim Ošos kelyje, o pats pajudėjai arčiau Lekturo. Aišku kaip dieną, jog susiruošei keliaut per mišką. Neginčiju, bastarde, protinga. Bet aš tą mįslę greit įminiau. Be kita ko, tavo nuodėmklausys tylėjo iki paskutinio...

- Tu pakėlei ranką prieš dvasininką ir degsi pragare! – aš vos neiššokau iš už rąsto.

- Mano gerumas nusvers nuodėmes... – baronas vėl nusižvengė. – Užteks. Pasiduok. Tuoj čionai atvyks trys žandarų (v.p.: senovės Prancūzijoje žandarais buvo bajorų kilmės sunkiai ginkluoti raiteliai. Dažnai jie sudarė įvairių Europos šalių karalių leibgvardija (asmens sargybą), tačiau nuo 1445 m. Prancūzijoje buvo įkurti karališkieji reguliariosios sunkiosios kavalerijos daliniai vadinami žandarais. Palaipsniui žodį „riteris“ išstūmė žodis „žandaras“) kuopos ir mes tave iš čia išrūkysim kaip žiurkę...

- O tu pats, šunie, pabandyk. Ateik čionai, išgama, aš tau visus atsikišimus apgenėsiu.

- Tai žemiau mano savigarbos, bastarde. Trumpiau, turi ketvirtį valandos apmąstymams...

Nieko nesuprantu... Padėtis, žinoma, dar ta. Mes dviese, priešininkų – iki dešimties.. Bet pastiprinimo artimiausioje ateityje negaus – vienareikšmiškai. Kaip jį išsikvies? Abejoju, kad jie turėjo pašto balandžius, o apie raciją žmonės nenutuoks dar keturis amžius.  Netgi jei jie turi balandžius –kol tas taikos paukštelis nuskris, kol pastiprinimas atsivilks... para, ne mažiau. O štai sušiktas baronas manęs paimti negali. Jėgelių mažoka. Mes ir taip didelę dalį išmušėme... ir dar išmušime. Tai kokio šūdo jis man galvą suka?

Na, kalės vaike... tik papulk man į rankas. Lėtoje ugnyje iškepsiu, ant kuolo išgamą pasodinsiu. Koks iškrypėlis išgama turėtų būti, kad išdrįstų prieš domininkonų vienuolį ranką pakelti...

- Ei, barone? Nors koks tu ten baronas? Jei kiaulę aprengti kaip kabaljero, ji vis tiek kiaule ir liks...

Niekas neatsakė...

Kas per...

Nespėjau dar kaip reikiant nusistebėti, kaip tankumyne pasigirdo dusli aimana, po to dar kažkas sucypsėjao kaip kiškis, ir tada jau pasigirdo keletas karingų šūksnių, tarp kurių atpažinau škoto balsą... Po velnių!..

Daug negalvodamas, peršokau per rąstą ir puoliau į tankumyną link kovos garsų.

Priešais išdygo tvirtos išvaizdos, pilna Milano šarvuote ir Voro lelijomis išpieštu apsiaustu, kabaljero. Ant galvos vyrukas buvo užsidėjęs gausiai plunksnuotą saladą su aklinai užvožtu sudedamu antveidžiu. Rankose, atrėmęs į dešinį petį, laikė galingą dvirankį kalaviją.

Už jo kiek tolėliau, stovėjo du berniūkščiai lengvais grandininiais šarvais ir su skirtingais gotiškų šarvų elementais. Vienas turėjo antdilbius, o kitas antblauzdžius. Pirmasis laikė rankose įprastą tiesų kalaviją ir apvalų skydą be herbo, o kitas  - su senoviniu normandų šalmu ir ginkluotas partizanu (v.p.: angl. partisan, vok. partisane, rus. "протазан", plačiaašmenė europietiška ietis, kurios platus ietigalis pamate turi dvi sparniškas skiautes, kurios gali būti statmenos ieties ašiai arba daugiau ar mažiau užlenktos į priekį. Paprastai 2,5 m. ilgio. Šiuo metu jais ginkluoti Vatikano gvardijos šveicarai).

- Aš vikontas...- pradėjo prisistatymą kabaljero, net nusiėmė nuo peties kalaviją, bet aš praleidęs šias mandagybes, tiesiog bėgime kirtau per taip patogiai išstatytą vidinį alkūnės sulenkimą, o po to, kai jį užsuko, iki pat taurės įsodinau dagą po pažastimi.

- Man nesvarbu, kas tu... – Nesustodamas ištraukiau ginklą ir, į mane nustebusiai įsistebeilijusiam bernui, kirtau per petį.

Antrasis berniūkštis suspėjo užsimoti kalaviju, bet gavo grūdinto plieno į pilvą.

- Atleisk, vaikine, nieko asmeniško... – su pasukimu ištraukiau geležtį ir nustūmęs pažą pečiu, nuskuodžiau į tankumyną link šauksmų ir geležies žvangėjimo.

- Tik pabandyk tu man nudvėsti, prakeiktas škote... – prasiveržiau per krūmus ir pamačiau, kaip Tukas bando atsimojuoti savo falšionu iš karto nuo trijų kalavijuočių. Ketvirtasis beviltiškai bandė atsikelti ant kelių vis parvirsdamas ant šono.

Tukas laikėsi, bet aiškiai šlubavo dešine, apipilta krauju, koja.

- Pas mane, išgamos! – užrėkiau ir tą pačią akimirką pamačiau, kaip vienas iš užpuolikų iškirto škoto kalaviją jam iš rankų, o kitas mosteldamas kirto jam per krūtinę.

Tukas sukliko ir sukniubo ant žemės, o kalavijuočiai, visi iš kart, pasisuko į mane ir prisidengę skydais susibūrė į kažkokią rikiuotę.

Tai, greičiausiai buvo man taip ir nespėjusio prisistatyti vikonto ginklanešiai, o gal ir pačio barono. Apsirėdę kur kas geriau nei pažai, ant galvų visi turėjo užsimaukšlinę bacinetus (v.p.: pranc. bascinet – kupolo formos šalmas)

ir ilgus gnadininius šarvus, o vienas tai iš vis kažką panašaus į jušmaną. Antšlauniai, antkeliai ir antdilbiai. Du buvo ginkluoti pusantriniais kalavijais, o trečiasis škotišku kleimoru su išgaubta garda. Laikosi be baimės, judesiai užtikrinti...

O tai kur baronas? Kur tas paršas? Ant dviejų ginklanešių apsiaustų buvo nupaišyti kažkokie raudoni buliai... o ant trečiojo – tvirtovės bokštas ant raudonos juostos ir karėje pusėje vertikalios  mėlyna ir balta juostos. Barono nematau...

- Kur baronas?

- Kas tau rūpi, šlykštus bastarde,- atsakydamas riktelėjo pats stambiausias iš ginklanešių; tas, kuris su jušmanu.

- Kaip tik tai man ir rūpi, varvanosiai... Prižadu: jei pasakysite, paleisiu gyvais... – beveik ramiai prižadėjau.

- Mirtis bastardui! – sušuko visi kartu ir visi kartu iš karto puolė.

Na, patys prisiprašėte. Jūs man dar už tuką atsakysite... Atmušiau kalaviją ir atsakančiu smūgiu dūriau į veidą kraštiniam. Po to atšokau į šalį ir bėgte atsitraukiau keletą žingsnių.

Vaikinas, kuriam smogiau, užspaudęs rankomis besiveržiantį kraują, susmuko ant kelių. Likusieji pristabdė ir pasisuko į mane.

- Paskutinį kartą klausiu, kur de Manfokonas? Prisiekiu, jūs pavydėsite mirusiems, jei nepasakysite... – tramdydamas įniršį paklausiau dar kartą. Palaukiau porą sekundžių ir pridėjau: - Viskas. Laikas išseko...

Jokio apgailestavimo ir juo labiau atviro gailesčio nejaučiau. Netgi daugiau, nuo pat susirėmimo pradžios beveik sau neįsakinėjau viską palikęs instinktams ir emocijoms. Jaučiausi esąs Aleksandru Lemešovu, bet pusę manęs valdė Žanas, d‘Armanjako bastardas. Išėjo gan tokia iškrypusi simbiozė, bet man buvo nenusakomai gerai.

Džiugino ir tai, kad jokio ypatingo malonumo, kaip pirmą kartą, aš nejaučiau. Buvo azartas, buvo noras išgyventi ir laimėti, ir užmušti priešus – irjokio seksualinio susižadinimo. Suprasdamas, kad abi asmenybės, viena kitą papildydamos puikiausiai tarpusavyje susiderino, aš jaučiausi puikiai. Labai patogu: sprendimus, nepageidaujamus Lemešovui, bet būtinus supančioje viduramžių realybėje, priiminėjo bastardas. O veiksmus, nepriimtinus jam, vykdė Lemeševas. Ir jokio asmenybės susidvejinimo aš nejaučiau.

Bet užteks apie tai. Jaučiu, man dar ne kartą reikės apgalvoti visas tas koalizijas su mano asmenybėmis, taip kad nesiblaškykim. Čia mane, jei ką, sukapoti bando...

Galbūt, jei vaikinai turėtų geresnį pasiruošimą ir daugiau patirties, jiems būtų pasisekę pridaryti kokios nors žalos.  Vis dėl to aš su keliais priešininkai iki šiol dar nebuvau kovojęs. Bet, laime, vaikinai neturėjo nei ganėtino pasiruošimo, nei patirties ir po keletos sekundžių raitėsi ant žemės springdami krauju.

Vyriausias spėjo man brūkštelti per antpetį ir dabar su perpjauta kaklo arterija laistė žolę beveik juodu burbuliuojančiu krauju, traukuliuose raudamas žolę kartu su žemėmis.

Jo draugui pasisekė kiek daugiau. Jis žuvo akimirksniu. Espada, kartu su aventailu (v.p. : prie bacineto dažniausiai tvirtindavosi laisvai krintanti grandininė kaklo ir pečių apsauga, kuri vadinosi aventailu),

perkirto ir kaklo slankstelius.

Priėjau prie ant kelių stovinčio paskutiniojo likusio gyvo priešo ir parverčiau jį kojos spyriu ant nugaros. Ginklanešio skruostas ir kairė akis buvo giliai subjauroti. Tačiau vaikinas bandydamas užspausti žaizdą drąsiai pažiūrėjo man į veidą.

- Tu nori mirti, eskudero?

- Aš tavo rankose, bastarde, - vaikinas atsakė lūžtančiu jaunatvišku balsu.

- Kur baronas?

- Jis mus metė ir pabėgo. Apgavo... – Vaikinas beveik prarasdamas sąmonę duso, o iš po rankos veržėsi kraujas. – Sakė apeis tave iš nugaros, įsakė pulti, o pats nušuoliavo... Padaryk taip, bastarde, kad apie tai sužinoti kiekvienas kilnusis kabaljero...

- Padarysiu. Užspausk stipriau žaizdą, aš tavęs pagailėsiu... – nupjoviau jo apsiausto gabalą ir įdaviau į rankas: - Užspausk, gal tau pasiseks ir tu išgyvensi.

Staiga supratau, kad visai pamiršau Tuką, negailestingai save iškonveikiau, apsisukau ir nubėgau prie škoto. Pamatęs, kad jis dar gyvas, lengviau atsikvėpiau.

- Gyvas, nenaudėli! Na tu mane ir išgąsdinai!

- Gyvas... jūsų mylista... – Tukas laikė ant krūtinės užspaudęs ilgą, bet negilią žaizdą. Kalavijas perkirto grandininius šarvus ir šimtasiūlę (v.p.: pošarviai arba pranc. gambeson), bet kūno jau stipriai pažeisti negalėjo.

2016-03-09