"Armanjako šalis. Bastardas". XI skyriaus pabaiga.

...Tiesiog nuostabi vietovė.

Pietose buvo gerai matomas Pirėnų papėdė, o pačios kalnų viršūnės, stulbinančios savo didybe, slėpėsi debesyse.

Visą upės slėnį dengė bukų ir ąžuolynų giraitės, tarp kurių buvo įsiterpusios nuostabios ganyklos su vešlia, iki juosmens, žole.

Pastebėjau keliu judančią kelių vežimų gurguolę, kurą saugojo kokia dešimtis raitelių ir panašiai tiek pat pėsčiųjų karių. Už jų, kiek atsilikę, taip pat judėjo raiteliai ir keli vežimai. Na, gan solidus karavanas. Kadangi buvo toli, herbų ant apsiaustų neįžiūrėjau, tad pašaukiau Tuką.

 - Kas tokie?

- Tuoj pažiūrėsim. – Škotas delnu pridengė akis nuo saulės. – Krovinį kažkokį veža. Žiūrėkit, monsinjore. Ant apsiaustų skydai su raudonais ir geltonais dryžiais. Reiškia, kad tai kariai iš Fua... Ne iš Barselonos gi?

- Kažin ką jie galėtų vežti?

- Ko gero sidabro rūdą, monsinjore. Čia netoliese yra kasykla. Arba geležį... O už jų kažkoks kavalierius su svita įsitaisė: matomai nori į Pamje iki saulės laidos suspėti. Jis iš Bearno (v.p.: pranc. Béarn, gask. Bearn/Biarn, bask. Biarno).

Raudonus jaučius ant herbo matote?

O toliau tai neaišku. Pirkliai... greičiausiai. Arba klajojantys juokdariai. Arba žonglieriai. Visi į Fua jomarką keliauja.

- Į Fua, sakai? O gi pasakyk man, mielas drauge, ką apie Magdalena Prancūzietę žmonės kalba?

- Našlė. Vyras, kontas Gastonas de Fua, du metus atgal, turnyre žuvo. Protu ir grožiu pasižymi. Bet labiausiai tai žinomi jos plaukai – vagantai net poemas kuria (v.p. vargšai klajojantys poetai, daininkai), su auksu lygina.

- Iš tiesų tokia jau gražuolė? – Prabudo noras pamatyti šią Fua valdovę.

O gal ne tik pamatyti...

- Pats nemačiau, monsinjore, bet sako, kad taip. Ir jos dvaras laikomas pačiu prašmatniausiu ir linksmiausiu visuose pietuose. Norėtusi pakliūti – freilenas pakirkinti...  – škotas suokalbiškai man mirktelėjo.

- Mums dabar ne iki kirkinimo, Viljamai, - atsakiau škotui, nors pagalvojau visai apie kitką.

Ko norėt - jaunas organizmas. Bet prie šio organizmo dar buvo pridėti senos ir šilto-šalto mačiusios smegenys. Čia aš taip kukliai apie savas, aišku. Todėl patenkinti instinktus dar suspėsiu. Darbą reikia dirbti.

- O pačiame Fua, kas vyksta?

- Ramu, monsinjore. Mažylis Febas, po savo senelės Eleonoros , - pirmasis pretendentas į Navaros sostą. Ir visai gali būti, kad jį ir užims. Tada jau bus viskas kitaip.

- Febas – Magdalenos Prancūzės sūnus? – pasitikslinau.

Visas giminės peripetijas reikėjo tvirtai įsisavinti.

- Taip, - Tukas linktelėjo, - Febas – pravardė, nes gražuoliukas (v.p.: Febas, sutrumpintai Apolonas) O šiaip tai jaunojo princo vardas – Pranciškus (v.p.: vardas nuo lotynų  kilmės žodžio franciscus, reiškiančio „prancūzas). Tai štai. Tikrų tikriausiai jam sostas ir atiteks.. Štai tada ir prasidės. Princas, greičiausiai tai dar bus nepilnametis ir Magdalena taps Navaros regente. Štai tada jai reikės gerai suktis. Reikės skubiai sūnų sutuokti, bet ne šiaip sau, o kad įgyti stiprių sąjungininkų. Tada reikės jai rinktis tarp Frankų ir Aragono. Greičiausiai ji links link frankų. Vis tik tai, ji Lui sesuo... Nors net ir nežinau, čia daug visokių variantų. Ir giminystės ryšiai ne pirmoj vietoj. Magdalena gali pradėti žaisti ir savo partiją.

- Aišku. Jeigu pavyks, tai užsuksim pas ją. Priims? Kaip manai?

Domėjausi ne šiaip sau. Juk nieko nežinojau, kaip XV a. vyksta vizitacijos. Su išankstiniu perspėjimu? Pagal išankstinę registraciją? Pagal kilmę? Velnias ten juos žino!.. Išspirs dar už kirkos paėmę...

- Kaip suprasti „priims“? – Tukas net suglumo. Jei sumąstysim aplankyti, tai vienareikšmiškai būsim pristatyti visam dvarui.

- O kaip prisistatinėsim?

- Nu jo... – Tukas susimąstė. Matyt savo vardu, jūsų mylista. Čia gi Fua. Neužmirškit, monsinjore, kad jūsų pamotę visai nekaltai nudaigojo Voro įsakymu. Ji gi Fua. Po visos šios istorijos grafystės dvarininkai neleis, kad jums kas pakenktų. Maža to – jūs pasėsite jų širdyse pyktį ant Lui, o tai jau ne mažai.

- Supratau, Viljamai. Tu būsi pristatytas, kaip mano eskudero, damuazo Viljamas Loganas. Tau nėra ko gėdytis savo vardo.

- Ačiū, monsinjore. O kaip Fransua? – Tukas įdėmiai įrėmė į mane akis. – Jūsų statusui būtinas pažas...

- Man jį pažu paskelbti? – Pertraukiau Tuką. – jis gi ne kilmingas!

- Iš tiesų, tai Dievai žino, kas jis toks... – užsimąstęs burbtelėjo Tukas. – Man atrodo, kad vaikinas slepia savo tikrąją kilmę. Ne iš prasčiokų jis. Kaip Dievą myliu – ne iš prasčiokų.

- Tukai, nedrumsk vandens, išmok su manim kalbėti tiesiai-šviesiai. Aš supratau, kad tu nori, jog aš jį paaukštinčiau. Taip?

- Monsinjore? – Škotas kiek sutriko, bet akių nepaslėpė. – Viskam jūsų valia, monsinjore.

- Einam valgyti. Aš pagalvosiu. – atidėjau atsakymą škotui.

Didelės problemos pakelti vaikiną į kitą rangą, aš kaip ir nemačiau, bet apgalvoti, vis tik tai verta.

Pavakarieniavome ir pabaigėme sidro atsargas. Aš labai dėl to ir nepergyvenau, nes vyno užtektinai, na ir pirmoje gyvenvietėje atsargas papildyti galime. Sutemo greitai ir aš paskirstęs budėjimą, kritau ant šono.

Kaip sakoma – bus diena, bus ir duona.

Skani duona...

Noriu šašlyko...

Gerai išmarinuoto...

Gerai prakepinto...

Su plutele...

Geriausiai iš šernienos...

Rytoj kokį šerną ir nudėsiu...

Iš arkebūzos...

Ką mums čia reiškia!..

 

2016-04-22