2016 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

"Armanjako šalis. Bastardas". XII skyriaus pabaiga. 2016-04-26.



- Aš priimu tavo priesaiką. O dabar kelkis, paže, ir gali pradėti savo tarnybą...

Užsimąstęs ar nereikia dar ko nors pasakyti ar padaryti, kiek padvejojau. Bet bus gerai ir taip. Škotas jau ką nors būtų leptelėjęs...

Nesusilaikiau ir pasidomėjau:

- Ko slapukavai, kvaileli?

- Nežinojau kieno jūs šalininkas, pone. Iš savo giminės vienas likau ir privalau išsaugoti savo gyvenimą teisėtam kerštui. – Fransua nuliūdo.  – Žinau, kad pasielgiau nedorai, bet atpildo noras stipresnis už garbę.

- Jokio negarbingo elgesio tavo veiksmuose neįžiūriu. Bet geriau jau pasisaugok, jei mums bandysi meluoti...

Va štai taip aš šalia eskudero gavau ir pažą. Beliko maža smulkmena – susigrąžinti savo valdas.

Na taip... smulkmena... Nors nieko neįmanomo aš kol kas nematau...

Miestą pasiekėme su pakilia nuotaika, nors Fransua ir Tukas, tai – ypač. Jie švytėjo, kaip šventiniai žibintai.

Kirtome prieš griovį sudubliuotus barbakanus, prajojome per tvirtovės tiltą ir prisistatę sargybai, atsidūrėme Fua mieste.

Beje, įvažiavimo mokesčio iš mūsų, kaip iš kilmingųjų, neėmė. Smulkmena, o malonu.

Diena jau slinko vakarop, todėl susirūpinome nakvyne. Na ir prieš prisistatant kontesai reikia išsipustyti. Daugiadieniai pasivaikščiojimai su arkliais su švara nesuderinami. O aštrų arklio prakaito nepermuša jokie kvepalai.

- Klausyk, vade, ar nepasakytum, kur galima apsistoti jūsų šlovingame mieste? – prie miesto vartų paklausiau sargybos viršininko ir sublizginau rankoje monetą, kad greičiau mąstytų.

Karys patenkintas atsikrenkštė. Ištiesė sodinio kastuvo platumo ranką ir gavęs sidabrinį obolą, solidžiai prakalbo:

Taigi, reiškiasi, jūsų mylista, jums reikia į „Leliją ir Rožę“ įstaiga solidi, metras Grenadonas ją laiko. Ten kaip tik viskas kilmingiems ponams.


- O...

- Nesirūpinkite, jūsų mylista. – Karys iš mano veido išraiškos atspėjo, ką norėjau pasakyti. – jis turi tiesioginę sutartį su motuše Pišote, mergos pas ją aukščiausios prabos. Įkaitusios lervos, įmantrios! Net iš kitų šalių yra.

Karys šyptelėjo ir ilgesingai caktelėjo liežuviu.

- Cha... tai ten važiuojam, monsinjore? – Tukas vien tik užsiminus apie paleistuves, buvo pasiruošęs joti kur tik nori.

- Na, o kur gi dar? Tik tu, vade, gal duotum palydovą! – sužvejojau antrą monetą.

- O kaip gi!

Dešimtininkas užriaumojo ir šalia mūsų išdygo paišinas vaikis su burgundiška kepure, kelnėmis iki kelių ir medinėmis klumpėmis (v.p. - pranc. sabot).

Įdomiausia, kad monetą gavo viršininkas ir greičiausiai jau po to ką nors nutrupins berniokui. Sistema atidirbta, kad juos kur...

Pats miestas iš pirmo įspūdžio, ne ką tesiskyrė nuo Tulūzos. Tos pačios siauros gatvelės, tas pats užpainiotas planavimas, bet buvo ir skirtumų. Gatvės buvo grįstos akmenimis su šiokiu tokiu abipusiu nuolydžiu į pačios gatvės vidurį ir purvas rinkos kaip tik gatvės viduryje, tad kraštais pilnai galima praeiti ir net prajoti neišsimėšlinus.

Ir oras! Oras buvo gerokai švaresnis! Gal būt dėl to, kad miestas buvo papėdėje ir pastoviai pūtė šioks toks vėjelis. O gal mieste švara labiau buvo puoselėjama na, bet kokiu atveju, Fua man jau patinka.

„Lelijos ir Rožės“ įstaiga – solidus akmeninis, dviaukštis su mansarda namas. Akmenimis grįstas kiemas su arklidėmis ir gerais ūkiniais priestatais papildė neblogą įspūdį. Viešbutis aiškiai ne iš eilinių.

Aš mintyse pasiruošiau šeimininko, kaip jį ten... pono Grenadono, pasirodymui ir savo nuojauta neapsirikau.

Po akimirkos, lydimas viso būrio parankinių, į kiemą iššoko galingas, bet kiek apkūnus, apsirengęs tamsiais miestelėno rūbais, kokių penkiasdešimties metų vyras. Tiesiog ėjime jis užsirišinėjo prijuostę.

Tiesiog nepastebimai perėmė arklius ir šeimininkas tiesiog ištirpo pasisveikinimuose.

- Metras Grenadonas, šios įstaigos šeimininkas, - balsas skambėjo kaip bosas. – esame laimingi, labai laimingi galėdami pasveikinti kilmingąjį kabaljero. Įstaiga solidžiai jums pasitarnaus. Mes galime išpildyti net įmantriausią jūsų norą. Kaip man jus vadinti kilnusis riteri?

- Vikontas de Lavardanas ir de Rokebrenas, - atsainiai prisistačiau.

Tai, kad bastardas ir priklausau Armanjakams, kol kas nusprendžiau neminėti. Tai jau vėliau. Rūmuose, kai imsiuosi vietinius didikus gluminti ir gąsdinti Voro piktadarybėmis ir pranešiu apie Žanos mirties aplinkybes. O šeimininkui ir šių titulų per akis.

- Su manimi eskudero damuazo Viljamas Loganas ir mano pažas, damuazo Francua de Samatanas, - pristačiau savo palydovus.

- Nuoširdžiai laimingas, labai laimingas, - giliai nusilenkė šeimininkas. – Mes galime jus apgyvendinti su visais galimais patogumais.

Šeimininkas padarė puikų įspūdį. Švarus, malonus ir, kas svarbiausi, protingų akių. Nusikirpęs trumpu žilų plaukų ežiuku, snukis švariai nuskustas ir geraširdiškas. Na, gal kiek per daug mandagus, bet tai dėl didelio noro neprarasti kliento ir pasipelnyti.

- Na gi, rodyk savo įstaigą. Mes pažiūrėsim, - kilniaširdiškai leidau.

Viešbutis, visų pirmiausiai, pribloškė savo virtuvės dydžiu. Židinyje kepimui galėtum sutalpinti net vidutinio dydžio mamutą. Tačiau dabar kepė ne mamutiena, o du ėriukai ir keli kaplūnai. Iešmus sukiojo berniukas su didele ir balta virėjo kepure, ir balta linine sermėga. Šiam procesui vadovavo nenusakomų apimčių storulis su raudonu, kaip burokas veidu ir į viršų užsuktais ūsais. Virėjo kepurė buvo elegantiškai pakreipta į šoną ir kažkodėl buvo panaši į Pizos bokštą.

- Jūsų mylista, leiskite jums pristatyti mano viešbučių šefą – maestro Diubua. – Šeimininkas pagarbiai mus privedė prie šefo, kuris ko gero buvo vienas iš svarbiausių vietinių įžymybių.

- Būsiu laimingas jums pasitarnauti, jūsų mylista, - Diubua burbtelėjo jau seniai nugludintą ir paruoštą frazę, ir iš karto nusigręžė, kad pagalbininką apdovanotų griūše (plekštelėjo skutančiu delnu per pakaušį).

- Ponas Diubua žino visus subtilios Provanso ir Langedoko virtuvės paslaptis ir jį dažnai pas save kviečiasi pats vyriausiasis gubernatoriaus rūmų virėjas, ponas Tomas Bernardelis...

- įtikinai, rodyk kambarius, - pertraukiau šeiminką, o jis, atrodo, buvo linkęs dainuoti odes ir arijas savo virėjui dar gana ilgai.

Nesiginčysiu, virtuvė padarė įspūdį: švaru, indai blizga, vėlgi dydis... ir mėsa ant suktuvo skleisdama apetitiškus kvapus, skrunda.

Ponas Grenadonas mums išskyrė visą dviaukštį fligelį, kuris buvo pristatytas prie pagrindinio pastato iš dešinės pusės. Su dvejais miegamaisiais, viena didesne, o kita mažesne – antrame aukšte, ir valgomuoju kartu su maudykla – pirmame.

Baldai raižyto ažuolo, gobelenai ir špaleriai nedulkini, siuvinėti šilku. Lovos su naujais čiužiniais prikimštais arklio plaukais, o ne šiaudais. Mano miegamajame net du langeliai. Kampuose iškabinėtos žolelės su maloniu kvapu. Prausykloje, kurioje buvo milžiniškas kubilas ir keletas dubenių, taip pat buvo sąlyginai švaru. Visai neblogai...

Ko gi dar reikia kilniajam kabaljero, kad galėtų atsipūsti? Teisingai. Nusimaudyti, paėsti ir mergų. Tiesa apie „išsimaudyti“ – tai čia mano prigalvojimas.
Ne itin populiarus šis užsiėmimas  šiais laikais. Nors ir ne tokiomis apimtimis, kaip šmeižia kai kurie istorikai.





Būtent šia tvarka mes ir elgėmės. Po maudynių nusigavome į valgomąjį, kur jau buvo padengtas įspūdingas stalas, kurio centre, alaviniame dubenyje, gulėjo visas keptas ėriukas. Jis buvo pagamintas visiškai be kaulų ir, neįskaitant riešutų ir prieskoninių žolių, farširuotas putpelėmis ir vieversiais.

Tik spėjome prisipilti po pilną bokalą ir praryti po gabalą ėrienos, kaip apsireiškė merginos, kurias lydėjo kareivio minėta motušė Pišota: visai tokia nebloga, keturiasdešimtmete, blondine su įspūdinga krūtine. Ryškus gerai išsisaugojusio ir išsilaikiusio grožio pavyzdys. Tiesiog mano jaunystės svajonių įsikūnijimas.




Būtent su tokia moterimi ir prasidėjo mano keblokas lytinis kelias. Marija Jurjevna. Pirmojimano trenerė. Be didelių skurpulų mane, trylikametį, suvedžiojo, įstatė į tiesos kelią ir, vikriai pakabinusi seną milijonierių iš svečių ložės pasaulio čempionate, išdūmė į Ameriką. Ją netgi išleido iš šalies, nors tarybiniais laikas tai buvo visiškai beprecedenčiu dalyku. Dabar tai jau įtariu, kad greičiausiai tai tokiu būdu ant kabliuko pakabino „valymo ir siurbimo komitetas“ (v.p.: VSK arba KGB – liaudyje paniekinančiai vadinamas „комитет глубокого бурения“ – pažodžiui „gilaus gręžimo komitetas“). Bet tai jau visai kita istorija.

Tai štai. Su savimi motušė Pišota atsivedė penketą merginų, iš kurių viena, mano nuostabai, buva visiška juočkė su aiškia, bet gana gerai atskiesta afrikos kraujo priemaiša. Plaukai jau mažais žiedeliais nebesisuko, o vijosi gana laisvai. Simpatiška mergina...


- Visas imam! Ir tave, motuše! O šita juočkė  - tik mano, - pasakiau nė kiek neabejodamas. Motušę kur panaudosiu, jau žinojau, mulatę – sau, o likusias Tukui. Tam eržilui dar ir maža bus. Plačiu mostu pakviečiau prie stalo: - Prie stalo, merginos. Ir nesikuklinkit.

Ketinimas susitvarkyti ir vakare su vizitu apsilankyti pas Magdaleną Prancūzę išgaravo, kaip ir nebuvęs. Rytoj, viskas rytoj. O šiandieną ir taip turime kuo užsiimti.

Valgėme subtilius pono Diubua gardumynus, kurio gebėjimai iš tiesų buvo pilnoje aukštumoje, gėrėme visai nekvailą vyną ir pokštavome iki visiško nepadorumo.

Mergos vaidino nimfas: tam aš jas įsukau į paklodes ir į plaukus prikaišiojau visokių žalumynų.

O mes su škotu vaidinome satyrus. Gaudėme nimfas po visus kampus ir naudojome jas su visa aistra. Tiesa, aš užsiiminėjau išskirtinai tik su juoduke, kurios vardas buvo Amira. Gera merga, o temperamentas... och-h. Ugnis!


Viena iš merginų su savimi atsitempė arfą, kurią brazdino ir girtai siūbavo atskiesdama mūsų triukšmą neaiškia muzika.


Motušė, be jokios mano užuominos, užmetė akį į Fransua ir visaip jį aptarnavo. Vaikinas drąsinosi, bet sėdėjo už stalo kaip per pamoką, kurią vedė griežta mokytoja. Žodžiu, atsipalaidavime nedalyvavo, atrodė iškankintas, o veidas buvo nusidažęs radikaliu raudoniu. Net užsimerkdavo, kai pamatydavo kokią nors mūsų visai atvirai palaidą pozą.



Nusprendžiau kiek pagreitinti įvykius ir šnabžtelėjau porą žodžių motušei. Moteris beveik iš karto, kažką švelniai šnabždėdama silpnai besispyriojančiam vaikinui į ausį, nuvedė jį į viršų, į laisvą kambarį. Teisingai. Vaikinas greičiausiai tai dar skaistuolis ir su juo  dar reikia elgtis gana delikačiai - nėra reikalo apšvitinti jau iš pirmo užėjimo.

Kažkurį laiką viršuje buvo gana tylu, o po to ledai, taip sakant pajudėjo. Subraškėjo lova, pasigirdo motušės Pišotos aistringas balsas ir kauksmas.

- Tvarka! – Išdidžiai pareiškė Tukas ir užvertė eilinę mergą tiesiai ant stalo. – aš gi sakiau!

Lygtais viskas gerai. Ir tai gerai, o tai mane pastoviai vis abejonės griaužė.

Staiga pajutau, kad man pabodo šis cirkas ir aš, pasiėmęs Amirą su savimi, nupėdinau į poniškąjį kambarį. Atsidaviau meile su neskubiu pasimėgavimu. Taigi aš tik kūnu jaunas, o smegenimis – visai atvirkščiai.

Aprašinėti mūsų išdaigas, nėra reikalo, galiu pasakyti tik, kad Amira pasirodė nepalygintinai išmanesnė, nei jos kolegės, nors palyginus su dabartinėmis plaštakėmis – tai visiška nekaltybė.

Galų gale nuvariau aš ją ir pats nusivariau. Ir gerokai po vidurnakčio nulūžau. Rytoj į pilį, reikės pradėti dvariškių protus nuodyti.

O jei neišdegs?

O štai rytoj ir pažiūrėsim!




 

2016-04-26

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą