Aš buvau dalyvavęs viduramžių puotos rekonstrukcijoje, į kurią mane nusitempė tas pats jaunimėlis, kuriam aš padėjau su fechtavimu. Tačiau dabar, nors reginys, kaip ir pažįstamas, bet, palyginant su šioje salėje esančia publika, tas buvęs vaizdelis su vargingomis pretenzijomis į prabangą, net arti negulėjo ir nė kiek nepriminė tos realybės, kuri buvo man dabar prieš akis.
Damos,
tiesiogine prasme, net žibėjo nuo brangenybių ir aukso gausos. Lankeliai
(diademos), auskarai, pakabukai, karoliai, žiedai. Netgi pati apranga, diržai,
kapšai ir rankogalių atraitai – viskas buvo dengta brangakmeniais.
Vyrai,
visi tie kilmingieji kavalieriai, savo drauges ir palydoves „perspjovė“ ir net
su kaupu taip, jog buvo labiau panašūs ne į žmones į margas ir ryškias papūgas.
Širdyje iš nevilties net nusispjoviau.
Kur
gi pasidėjo niūri ir asketiška riterystės dvasia?
Kur
gi stiprūs ir galingi, randais dengti kavalieriai vilkintys apkapotus šarvus ir
segintys prie juostos į priešų galvas išdaužytus kalavijus ir kardus?
O
gi nėr!
Vietoj
šalmų – keisti tiurbanai ir kepurės, kurios daugiau buvo panašios į peraugusias
ir pertemptas Tirolio skrybėles (v.p.: Tyrolean hat; panašios į alpių, medžiotojų ar jėgerių skrybėles, tik su
labai toli nutemptu snapu
). Kai kurie, kaip aš supratau, tai
didžiausi madistai, buvo uždidėję tokias skrybėles, kad jų snapas buvo kelių
dešimčių centimetrų ir užsilenkęs žemyn, kaip kokio fantastinio paukščio.
Vietoje grandijų ir
kirasų – ryškiausios šimtasiūlės (v.p.: purpuenai – pranc. pourpoint; pradžioje tai buvo šimtasiūliai trumpi švarkai
vatinukai skirti dėvėti po šarvais, kai kada metalinė plokštės buvo tvirtinamos
ir tiesiai, o vėliau tapo nepamainomu didikų garderobo dalimi, bet ir net tada,
jie savo pirminės reikšmės neprarado, buvo kimšti arklio plaukais, pakulomis,
vata)
ir liemenės su išpjautomis rankovėmis, kurios buvo nutįsusios net iki grindų.
Kai kurių mados adeptų rankovės buvos nusėtos uždarais skambaliukais ir su
kiekvienu judesiu nuo jų sklido varpelių skambėjimas.
Ant viso to, kai kurie buvo užsimetę mantijas ir keistos formos
apsiaustus padabintus kailiais.
Visokiausių blizgučių kiekis tiesiog nešė stogą ir matyt juos jau
reikėtų skaičiuoti kilogramais.
Beje, nors prie skirtinų spalvų kiškų aš jau buvau pripratęs, na
ir pats su tokiais, bet klynai... gulfikai! Sprendžiant iš jų išsikišimų ir
dydžių, tai kai kurie vyrukai turėjo tiesiog arkliško dydžio daiktus... nors ką
jau ten taip kukliai – ir mamutas užpavydėtų!
Vietoj batų ir šarvuotų sabatonų, vyrai mūvėjo kurpes su
ilgiausiomis ir suraitytomis nosimis, kurios buvo pririštos žemiau kelių, prie
kelių ir net prie juosmens.
Vietoje kovinių kalavijų – paauksuotos rapyros, durklai ir špagos,
kurie buvo gausiai nusėti brangakmeniais ir buvo labiau paradinės nei kovinės
paskirties.
Visiškas stereotipų suplėšymas...
Dieve, nežinomi Tavo keliai!
Žinoma, tik nereikia savęs apgaudinėti matant šį vaizdelį. Kieme, kaip sakoma – penkioliktas amžius. Ir bet kuris iš čia esančių yra
karys, kuris be atodairos puls į kirstynes... bet vis tiek – papūgos...
Ir visa ši spalvingai marga minia įkabino į mane akis – vieni su
didesne, kiti su mažesne, bet neapykanta. Murmėjimas netilo, o augo. Aš jau
rimtai ėmiau laukti, kad dvariškiai vienu ypu, visi kartu susigriebę už savo
dekoratyvinių špagelių ir durkliukų puls mane smaigstyti.
Situaciją sutvarkė senis-senešalis, apie kurį, tiesos dėliai
pasakysiu – jis vienas iš nedaugelio priminė man tikrai kilmingą riterį. Taigi,
senešalis stuktelėjo lazda į grindis ir rūsčiu balsu pareiškė:
- Vianos, Andoros ir Bearno princesė, našlė ir Prancūzijos dukra
Magdalena de Fua teikiasi kalbėti!
Salė akimirksniu užtilo. Aš net išgirdau kaip pas Tuką gurgia
pilvas.
Magdalena išlaukė gana ilgą pauzę ir prakalbo:
- Aš suprantu jūsų nepasitenkinimo murmėjimą, mano ištikimieji
pavaldiniai. Pas mus atvyko senas neprietėlius Armanjakas ir jūsų atmintyje dar
gyva neapykanta šios giminės atstovams. Bet... – Magdalena pakartojo dramatinę
pauzę. - ...Bet kodėl jis tai padarė? Kas gali pasakyti, kodėl jis pas mus
atvyko?
Pompastiškas storulis, kuris stovėjo su nedidele grupele prie pat
sosto, žvėriškai išvertęs akis, sušuko:
- Jis gelbsti savo niekingą gyvastį nuo frankų Lui Vienuoliktojo.
Prašys užtarimo, malonių ir pinigų!
Žodžiui „pinigų“, storuliui jau neužteko kvapo ir jį tiesiog
iššvokštė.
Kartu sus storuliu stovinti, gal būt net jo žmona, tokia pati
išsipusčiusi ir stora dama su neįsivaizduojamo dydžio konusine kepure, gana
garsiai pareiškė – kaip išspjovė:
- Bastardas, Išgama...
Magdalena susiraukė, bet nutylėjo ir su atsainiu pranašumu
nužvelgė visą salę.
Pasigirdo vienas kitą sekantys riktelėjimai, replikos.
Dieve... kuom manęs tik nekaltino, ir ko tik neprifantazavo. O
labiausiai tai vapėjo kukliausiai atrodantys ir toliausiai nuo sosto stovintys
dvariškiai. Kai kurie net ginklus purtė ir man rodė grasinančius žestus.
Aš, kaip bebūtų keista, nusiraminau. Tapo aišku, kad Magdalena
veda savo solo partiją ir bent jau šiuo momentu, nieko blogo nenutiks. Ji dabar
kaip piemuo, o jos dvariškiai – jos avių banda.
Dieve... ne moteris, o karalius Saliamonas, tik su sijonu. Noriu
jos... ačiū Dievui, pridedamas klynas pakulomis prikimštas, o tai apie mano
norus visas dvaras sužinotų.
O rėksniai... Na ką gi. Aš
visai ir nieko prieš prasimankštinti ir praretinti jos svitą. Įdėmiai
nužiūrėjau dvariškius ir užfiksavau pačius aršiausius. Ne dabar, kiek vėliau.
Tukas, žiūriu, taipogi į neviltį nepuolė. Išsitiesė, krūtinę
išpūtė, palašo rankeną spaudžia. Akis blizgina. Šaunuolis...
Fransua? O Fransua tai paprasčiausiai išbalęs kaip lavonas.
Nenualpo ir jau gerai...
Kardinolas tylėjo, niūriai žiūrėjo į šėlstančius dvariškius. Jis ,
matomai, taip pat suprato, kad Magdalena juos pilnai kontroliuoja ir jam nedera
kištis. Buko žmogaus įvaizdžio tai jau tikrai nesudarė. Netgi atvirkščiai.
Triukšmą ir gaudesį nutildė senešalis, kuris tris kartus
stuktelėjo lazda į grindis. Tikrai neblogas senis... Reikia būtinai su juo
susidraugauti ir išgerti kokį porą litrų vyno prie gero kumpio...
- Jūs neteisūs, mano brangieji vasalai! – Magdalena kalbėdama
atlaidžiai šyptelėjo. – Jis neprašo malonės. Jam nereikia užtarimo. Jis priėmė
įžadus atsiriboti nuo savo padėties, titulų ir net giminės spalvų. Šis
Armanjakas keliauja į Aragoną kovoti už Kritų prieš saracėnus. Tačiau,
nežiūrint į jo laukiančius pavojus, nusprendė, kad privalo mus aplankyti, jog
praneštų...
Vėl pauzė...
Mirtina tyla...
Tylus kažkokios jaunutės damos šūktelėjimas, kuri nualpusi krito
tiesiai į savo kavalieriaus rankas...
- Kontesa Žana d‘Armanjak, mergautinė Žana de Fua, mirusi. –
Magdalenos balsas buvo tragiškas, kaip visi pasaulio kapai. – Ją, kartu su dar
negimusiu kūdikiu, pas save pasikvietė Viešpats!
Pauzė...
Laukinis šauksmas, kuris supurtė visą salę...
Senešalis tris kartus stuktelėjo savo lazda, po to dar kelis
kartus ir riktelėjo:
- Vianos, Biarno ir Andoros princesė našlė dar nebaigė savo kalbos!
- Šis Armanjakas, paniekinęs pavojus ir įvykdęs daugybę žygdarbių,
nusprendė nušviesti jos tikrosios mirties aplinkybes. Ir jis sužinojo, kad dėl
jos mirties nėra kaltų. Tokia Dievo valia! – Magdalena užbėgdama už akių vėl
kylančiam murmesiui, pakėlė balsą: - Bastrdas Žanas d‘Armanjakas, de Lavardano
ir Rokebreno vikontas, vis dėl to nubaudė niekadėjus, kurie sutepė save
nepagarbiu elgesiu su Žana de Fua. Jie nebegyvi! Tegul jis pats papasakoja!
Kalbėk bastarde d‘Armanjakai.
Aš tiesiog prakeikiau ir save , ir aplinkinius. Laukinis pyktis
vos manęs neišvertė, kaip pirštinės į kitą pusę. Labai užsinorėjo išsitraukti
espadą ir prasinešti per visą salę
kapojant į gabalus visus šituos išsipusčiusius gyvulius.
Aš gi juk žinau teisybę! Yra Žanos mirties kaltininkas! Yra!
Išsigimėlis Voras! Manyje tūnantis bastardas užsiplieskė išrėžti jiems visą
tiesą.
2016-05-09
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą