2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

"Armanjako šalis. Bastardas". XIV skyrius. 2016-05-26





XIV skyrius

 

Pietų salė... arba valgykla... trumpiau, tai patalpa, kur susirinko šutvė dvariškių paėsti ir pasilinksminti – savo dydžiu buvo įspūdinga. Netgi milžiniškas kiekis žvakių jos nesugebėjo apšviesti, nes kampai taip ir liko šešėliuose.

O gal taip specialiai padaryta. Tamsa – jaunimo draugas... Na ir rūmų kavalieriaus – taipogi.

Sienos iš vienos pusės buvo uždengtos portjeromis, o aš net specialiai prasivaikščiojau šalia ir bandžiau pauostyti už jų. O ką... Kai kurie istorikai visiškai rimtai tvirtino, kad dvariškiai ne itin drovėjosi tvarkyti savo tuštinimosi reikalus už portjerų. Meluoja. Viskas švaru ir jokių kakalų ar myžimo pėdsakų nėra. Netgi atvirkščiai – tarnas mums iš karto nurodė, kur kavalierių tupykla.


Stalas!.. Net nežinau, kaip ir aprašyti. Neskoninga, grubu ir labai prabangu... Mėsa, mėsa ir dar kartą mėsa. Kepta paprastai, kepta krosnyje, troškinta, virta, rūkyta ir dar visokiai kitais būdais užkepta. Vištos, antys, žąsys, puliarkos (v.p. pranc. poularde; specialiai maistui augintos vištos - kastruotos ir atšertos), putpelės, fazanai ir visokios kitokios kurapkos papuoštos žalumynais, vaisiais, daržovėmis ir net gėlėmis, sudėtomis piramide ant plačių, milžiniškų sidabrinių ir auksinių padėklų ir dubenų.


Laukiniai paukščiai meniškai padabinti plunksnomis pažiūrėjus atrodė kaip gyvi. Dideli šernų ir elnių kumpiai, dešimtys rūšių sūrių, kalnai vaisių. Metriniai kepti karpiai ir lydekos...


Bet aš čia tai į priekį užbėgau... Viską patiekdavo ne iš karto, o mainydami.

Prie mūsų priėjo iš karto trys tarnai su herbais padabintomis livrėjomis ir pagarbiai palydėjo į mums skirtas vietas.

Po to, kiek turtingesniais aprėdais ir kiek aukštesnio rango vyrukas – matomai ceremonmeisteris, stuktelėjo ceremonijų lazda į grindis, išvardindamas visiškai visus titulus pristatė mane ir mano palydovus ir nuvedė mus į mums skirtą vietą, o tarp pakviestųjų nuvilnijo nedidelis šurmulys.

Garbingiausioje vietoje - stalo, išdėstyto stačiakampiu be vienos kraštinės gale, aišku sėdėjo Magdalena su savo negausia palyda ir, žinoma, kardinolas Pjeras de Fua.

Štai mane ir pasodino šalia jo. Todėl ir nuvilnijo šurmulys.

Na... beveik šalia, tarp mūsų ir Magdalenos įsibruko kažkoks šventikas violetine sutana – kaip vėliau sužinojau, vyskupas Rolanas Diurmanalis Švento Volusiano abatijos abatas (v.p. pranc. Abbatiale Saint-Volusien de Foix)
ir Fua grafystės baneretas, baronas Šarlis d‘Aaiju (v.p. vardas „Šarlis“ praktiškai neverčiamas, kaip pavyzdžiui „Henrikas“ ar „Haroldas“, bet pagal atitikmenį tai būtų „Karolis“) su sutuoktine, kuri buvo pirmoji – vyriausioji (ne pagal amžių) rūmų dama. Gana simpatiška moteris su jos veidą gadinančia arogancijos ir klastūnės mišinio išraiška.

Pats baneretas man pasirodė kur kas daugiau vertas dėmesio. Toks , kokių keturiasdešimties, gana griežtai tvirto ir gysloto stoto vyras su nervingai valingu veidu ir protingomis, veriančiomis akimis. Ir apsirengęs kiek kukliau nei kiti kavalieriai – be nereikalingos pompos ir kurpių su ilgomis, prie juosmens pririštomis nosimis. Na ir ginklai koviniai, nors ir kiek įmanoma tokiems ginklams, išpuošti brangakmeniais ir auksu. Espada ir daga. Viens prie vieno, kaip mano...

Ir truputis pamąstymui: šis kabaljero, visiškai nesidrovėdamas žmonos mėtė aistringus įsimylėjėlio žvilgsnius į Magdaleną. Nors, beje, tai galėjo ir nieko nereikšti. Vis tik - penkioliktas amžius  - mandagybių ir galantiškumo amžius. Moterys, aišku, daugelyje pozicijų nustumtos į šoną, nors dėl to dar būtų galima ir pasiginčyti, bet meilėje – tai tikrai nė kiek. Na ir ji jo valdovė. Taip, kad jis iš visų jėgų savo viršininką meiliomis akimis privalo tiesiog ryte ryti.

Na, bet dar pažiūrėsim...

Ypač pradžiugino, kad šalia buvo pasodintas baronas Roberas de Balzamonas – vis tik suspėjau su juo jau susibičiuliauti. Nors bus su kuo maloniai išgerti.

Tuką nusiuntė toliau nuo manęs, bet ne į patį galą, o tai jau džiugina – man gi pagarba. Pagarba, kad ją kur...

Fransua niekur nepasodino. Jis liko stovėti už mano krėslo atlošo, kad galėtų man patarnauti. Na, ką gi, pastovės. Tokia pažo dalia – patarnauti ponui.

Magdalena atrodė tiesiog nuostabiai ir didingai. Man labai patiko, kad ji nepapuošė galvos kokiu nors iš tų siaubingos konstrukcijos viduramžiškų moters galvos apdangalų, o leido grožėtis savo nuostabiais plaukais ant kurių buvo užsidėtas tik auksinis, perlais nusėtas tinklelis ir permatomas auksine stilinga diadema suimta skraistė.

Po velnių, jaudina mane ši moteris, nors aš visai ir nesiruošiu jai asistuoti. Ko gero tai būtų visiškai bergždžia. Ji Fua ir Bearno valdovė ir dar velka našlės dalią. Vyrą neseniai prarado. Negarbė jai būtų terliotis su Fua požiūriu abejotinais Armanjakais. Na ir iš vis, greičiausiai meilės intrigėlės jos padėties moterims neleistinos. O gaila...

Apsidairiau. Dvariškiai už stalo guviai šurmuliavo, bet prie valgių neprisilietė, o tik juos rijo žvilgsniu.

Ant nedidelės pakylėlės kampe įsitaisė orkestras ir melancholiškai brazdino man visiškai nepažystamus instrumentus. Iš jų daug maž pažinau tik kelis būgnus ir porą mandolinos ir gitaros hibridų. Nors, tiesa, orkestras grojo gražiai ir melodingai. Jo grojama melodija kažkuom priminė melodiją iš garsiojo čekų filmo „Trys riešutėliai pelenei“. Netgi pasirodė, kad tuoj pasirodys Karlas Gotas ir užtrauks savo partiją. Aišku, kad nepasirodė... O gaila. Šis vyras dainuoti mokėjo.

Pasirodė ceremonmeisteris ir kažką manieringai sukomandavęs stuktelėjo lazda. Iš karto po to pasirodė tarnai su dubenimis...

A... na taip. Rankas reiks plauti. Svečiams galustalėje dubenys buvo auksiniai, o toliau pagal rangą – sidabriniai ir prie stalo galo buvo prinešti alaviniai ir bronziniai.


Porai svečių – vienas dubenys. Bet tai tik tikriesiems kilmingiesiems...

Įsigudrinau pirmas susikišti rankas į dubenį ir buvau nuvertas dygiu banereto žvilgsniu.

Nieko, nepaspringsi...

Ceremonmeisteris vėl davė komandą ir įnešė milžinišką indus su tvirtovės išvaizdos daugiaaukštį pyragą. Tokį didelį, kad ji nešė su neštuvais keturiese ir užkrovė ant specialaus stalelio.

Vėl pasigirdo ceremonmeisterio komanda ir tam skirtas vyrukas ėmėsi šio pyrago pjaustymo tam skirta lopetėle, kuri labiau panašėjo į kovinį platėjantį abipusiai galąstą kardą, nei į lopetėlę.

Visi sustingo laukime ir griausmingai sustaugė, kai iš pyrago iššoko gyvas kiškis. Vargšas žvairys sekundės daliai sustingo ir... movė po stalu...


Trenksmas virstančių kėdžių ir krentančių indų...

Visa vyriškoji rūmų šutvės dalis, klaikiai rėkdama ir trankydamasi kaktomis ir kitomis kūno dalimis, puolė po stalu gaudyti kiškio.

Su malonumu pastebėjau, kad gaudynėse dalyvauja ir mano škotas. Ne tiek sėkmingai, kiek viską niokojančiai. Kelis kavalierius jis nuvertė iš koto...

Dabų cypimas buvo ne išsigandusiųjų riksmas, o daugiau azartiškas ir raginantis...

Nabagas kiškis sėkmingai prasmuko pro minią ir puolė į mūsų pusę...

Aš pašonėje išgirdau krentančio krėslo trenksmą. Mečiau žvilgsnį ir pamačiau kaip pašoko baneretas d‘Aiju...

Špygą tau...

Susisukau šuolyje ir numušęs baroną pečiu, sugriebiau kiškį už užpakalinės kojos. Žinoma skaudžiai susitrenkiau alkūnę, bet pagavau. Prakeiktas žvairys susiruošė man kąsti, bet aš kita ranka sugriebiau jį už ausų...

- Armanjakas... – gręždamas mane žvilgsniu sušnypštė baneretas.

- De Lavardano ir Rokebreno vikontas, - pašaipūniškai ir iššaukiančiai žiūrėdamas jam į veidą ištariau, - jūsų paslaugoms, barone.

Na ir užneša mane... Tik dvikovos dėl kažkokio kiškio man ir betrūko...

Baneretas nieko nepasakė, staigiai pasisuko ir sėdo už stalo...

Salėje tapo tylu.

Ir aš nesuprasdamas kas darosi, sustingau...

Na pagavau ir pagavau, o kas toliau?

Po velnių... Pagaliau susivokiau!

Išdidžiai nešdamas kiškį ištiestose rankose, manieringai prisiartinau prie Magdalenos ir kluptelėjau ant vieno kelio:

- Šis grobis teisėtai jūsų, jūsų karališkoji didenybe!

Tuoj pat išdygo tarnas ir perėmė iš mano rankų žvairį. Magdalena lengvai, lūpų kampučiais, šypsojosi, maloningai palenkė galvą ir iš rankovės išžvejojo eilinę batistinę nosinaitę.

- Priimkite šią nosinaitę, vikonte, kaip jūsų vikrumo ir kilnumo apdovanojimą.

Mirtinoje tyloje paėmiau nosinaitę ir lengvai prisilietęs prie jos lūpomis, susikišau į dubleto užantį – arčiau širdies.

- Jis bus su manim visados primindamas pačią nuostabiausią Prancūzijos damą...

Pritarimo šauksmas nuvilnijo per salę ir paliudijo, kad aš viską padariau taip kaip reikia. Bet teisybės dėlei, turėčiau pasakyti, kad pritarimo šauksmuose buvo įsimaišę ir visiškai nepalankios replikos.

Na ir eikit šikt. Krykštaukit kiek norit, pavyduoliai...

Išdidžiai grįžau į savo vietą. Senasis baronas pritariamai plekštelėjo per petį ir siektelėjo taurės. Su malonumu skambtelėjau savo taurę į jo ir maktelėjau turinį vienu mauku.

Gražuoliukas aš puikus ir nuostabus. Na, gal dar galima kuom nors pasižymėti?



 

2016-05-26

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą