XIV skyrius
Pietų salė... arba valgykla...
trumpiau, tai patalpa, kur susirinko šutvė dvariškių paėsti ir pasilinksminti –
savo dydžiu buvo įspūdinga. Netgi milžiniškas kiekis žvakių jos nesugebėjo
apšviesti, nes kampai taip ir liko šešėliuose.
O gal taip specialiai padaryta.
Tamsa – jaunimo draugas... Na ir rūmų kavalieriaus – taipogi.
Sienos iš vienos pusės buvo
uždengtos portjeromis, o aš net specialiai prasivaikščiojau šalia ir bandžiau
pauostyti už jų. O ką... Kai kurie istorikai visiškai rimtai tvirtino, kad
dvariškiai ne itin drovėjosi tvarkyti savo tuštinimosi reikalus už portjerų.
Meluoja. Viskas švaru ir jokių kakalų ar myžimo pėdsakų nėra. Netgi atvirkščiai
– tarnas mums iš karto nurodė, kur kavalierių tupykla.
Stalas!.. Net nežinau, kaip ir aprašyti.
Neskoninga, grubu ir labai prabangu... Mėsa, mėsa ir dar kartą mėsa. Kepta
paprastai, kepta krosnyje, troškinta, virta, rūkyta ir dar visokiai kitais
būdais užkepta. Vištos, antys, žąsys, puliarkos (v.p. pranc. poularde; specialiai maistui augintos vištos
- kastruotos ir atšertos),
putpelės, fazanai ir visokios kitokios kurapkos papuoštos žalumynais, vaisiais,
daržovėmis ir net gėlėmis, sudėtomis piramide ant plačių, milžiniškų sidabrinių
ir auksinių padėklų ir dubenų.
Laukiniai paukščiai meniškai padabinti
plunksnomis pažiūrėjus atrodė kaip gyvi. Dideli šernų ir elnių kumpiai,
dešimtys rūšių sūrių, kalnai vaisių. Metriniai kepti karpiai ir lydekos...
Bet aš čia tai į priekį užbėgau...
Viską patiekdavo ne iš karto, o mainydami.
Prie mūsų priėjo iš karto trys
tarnai su herbais padabintomis livrėjomis ir pagarbiai palydėjo į mums skirtas
vietas.
Po to, kiek turtingesniais aprėdais
ir kiek aukštesnio rango vyrukas – matomai ceremonmeisteris, stuktelėjo
ceremonijų lazda į grindis, išvardindamas visiškai visus titulus pristatė mane
ir mano palydovus ir nuvedė mus į mums skirtą vietą, o tarp pakviestųjų
nuvilnijo nedidelis šurmulys.
Garbingiausioje vietoje - stalo,
išdėstyto stačiakampiu be vienos kraštinės gale, aišku sėdėjo Magdalena su savo
negausia palyda ir, žinoma, kardinolas Pjeras de Fua.
Štai mane ir pasodino šalia jo.
Todėl ir nuvilnijo šurmulys.
Na... beveik šalia, tarp mūsų ir
Magdalenos įsibruko kažkoks šventikas violetine sutana – kaip vėliau sužinojau,
vyskupas Rolanas Diurmanalis Švento Volusiano abatijos abatas (v.p. pranc. Abbatiale Saint-Volusien de Foix)
ir Fua grafystės baneretas,
baronas Šarlis d‘Aaiju (v.p. vardas „Šarlis“
praktiškai neverčiamas, kaip pavyzdžiui „Henrikas“ ar „Haroldas“, bet pagal
atitikmenį tai būtų „Karolis“) su sutuoktine, kuri buvo pirmoji –
vyriausioji (ne pagal amžių) rūmų dama. Gana simpatiška moteris su jos veidą
gadinančia arogancijos ir klastūnės mišinio išraiška.
Pats baneretas man pasirodė kur kas
daugiau vertas dėmesio. Toks , kokių keturiasdešimties, gana griežtai tvirto ir
gysloto stoto vyras su nervingai valingu veidu ir protingomis, veriančiomis
akimis. Ir apsirengęs kiek kukliau nei kiti kavalieriai – be nereikalingos
pompos ir kurpių su ilgomis, prie juosmens pririštomis nosimis. Na ir ginklai
koviniai, nors ir kiek įmanoma tokiems ginklams, išpuošti brangakmeniais ir
auksu. Espada ir daga. Viens prie vieno, kaip mano...
Ir truputis pamąstymui: šis
kabaljero, visiškai nesidrovėdamas žmonos mėtė aistringus įsimylėjėlio
žvilgsnius į Magdaleną. Nors, beje, tai galėjo ir nieko nereikšti. Vis tik - penkioliktas
amžius - mandagybių ir galantiškumo
amžius. Moterys, aišku, daugelyje pozicijų nustumtos į šoną, nors dėl to dar
būtų galima ir pasiginčyti, bet meilėje – tai tikrai nė kiek. Na ir ji jo
valdovė. Taip, kad jis iš visų jėgų savo viršininką meiliomis akimis privalo
tiesiog ryte ryti.
Na, bet dar pažiūrėsim...
Ypač pradžiugino, kad šalia buvo
pasodintas baronas Roberas de Balzamonas – vis tik suspėjau su juo jau
susibičiuliauti. Nors bus su kuo maloniai išgerti.
Tuką nusiuntė toliau nuo manęs, bet
ne į patį galą, o tai jau džiugina – man gi pagarba. Pagarba, kad ją kur...
Fransua niekur nepasodino. Jis liko
stovėti už mano krėslo atlošo, kad galėtų man patarnauti. Na, ką gi, pastovės.
Tokia pažo dalia – patarnauti ponui.
Magdalena atrodė tiesiog nuostabiai
ir didingai. Man labai patiko, kad ji nepapuošė galvos kokiu nors iš tų
siaubingos konstrukcijos viduramžiškų moters galvos apdangalų, o leido grožėtis
savo nuostabiais plaukais ant kurių buvo užsidėtas tik auksinis, perlais
nusėtas tinklelis ir permatomas auksine stilinga diadema suimta skraistė.
Po velnių, jaudina mane ši moteris,
nors aš visai ir nesiruošiu jai asistuoti. Ko gero tai būtų visiškai bergždžia.
Ji Fua ir Bearno valdovė ir dar velka našlės dalią. Vyrą neseniai prarado.
Negarbė jai būtų terliotis su Fua požiūriu abejotinais Armanjakais. Na ir iš
vis, greičiausiai meilės intrigėlės jos padėties moterims neleistinos. O
gaila...
Apsidairiau. Dvariškiai už stalo
guviai šurmuliavo, bet prie valgių neprisilietė, o tik juos rijo žvilgsniu.
Ant nedidelės pakylėlės kampe
įsitaisė orkestras ir melancholiškai brazdino man visiškai nepažystamus
instrumentus. Iš jų daug maž pažinau tik kelis būgnus ir porą mandolinos ir
gitaros hibridų. Nors, tiesa, orkestras grojo gražiai ir melodingai. Jo grojama
melodija kažkuom priminė melodiją iš garsiojo čekų filmo „Trys riešutėliai
pelenei“. Netgi pasirodė, kad tuoj pasirodys Karlas Gotas ir užtrauks savo
partiją. Aišku, kad nepasirodė... O gaila. Šis vyras dainuoti mokėjo.
Pasirodė ceremonmeisteris ir kažką
manieringai sukomandavęs stuktelėjo lazda. Iš karto po to pasirodė tarnai su
dubenimis...
A... na taip. Rankas reiks plauti.
Svečiams galustalėje dubenys buvo auksiniai, o toliau pagal rangą – sidabriniai
ir prie stalo galo buvo prinešti alaviniai ir bronziniai.
Porai svečių – vienas dubenys. Bet
tai tik tikriesiems kilmingiesiems...
Įsigudrinau pirmas susikišti rankas
į dubenį ir buvau nuvertas dygiu banereto žvilgsniu.
Nieko, nepaspringsi...
Ceremonmeisteris vėl davė komandą
ir įnešė milžinišką indus su tvirtovės išvaizdos daugiaaukštį pyragą. Tokį
didelį, kad ji nešė su neštuvais keturiese ir užkrovė ant specialaus stalelio.
Vėl pasigirdo ceremonmeisterio
komanda ir tam skirtas vyrukas ėmėsi šio pyrago pjaustymo tam skirta lopetėle,
kuri labiau panašėjo į kovinį platėjantį abipusiai galąstą kardą, nei į
lopetėlę.
Visi sustingo laukime ir
griausmingai sustaugė, kai iš pyrago iššoko gyvas kiškis. Vargšas žvairys
sekundės daliai sustingo ir... movė po stalu...
Trenksmas virstančių kėdžių ir
krentančių indų...
Visa vyriškoji rūmų šutvės dalis,
klaikiai rėkdama ir trankydamasi kaktomis ir kitomis kūno dalimis, puolė po
stalu gaudyti kiškio.
Su malonumu pastebėjau, kad
gaudynėse dalyvauja ir mano škotas. Ne tiek sėkmingai, kiek viską niokojančiai.
Kelis kavalierius jis nuvertė iš koto...
Dabų cypimas buvo ne išsigandusiųjų
riksmas, o daugiau azartiškas ir raginantis...
Nabagas kiškis sėkmingai prasmuko
pro minią ir puolė į mūsų pusę...
Aš pašonėje išgirdau krentančio
krėslo trenksmą. Mečiau žvilgsnį ir pamačiau kaip pašoko baneretas d‘Aiju...
Špygą tau...
Susisukau šuolyje ir numušęs baroną
pečiu, sugriebiau kiškį už užpakalinės kojos. Žinoma skaudžiai susitrenkiau
alkūnę, bet pagavau. Prakeiktas žvairys susiruošė man kąsti, bet aš kita ranka
sugriebiau jį už ausų...
- Armanjakas... – gręždamas mane
žvilgsniu sušnypštė baneretas.
- De Lavardano ir Rokebreno
vikontas, - pašaipūniškai ir iššaukiančiai žiūrėdamas jam į veidą ištariau, -
jūsų paslaugoms, barone.
Na ir užneša mane... Tik dvikovos
dėl kažkokio kiškio man ir betrūko...
Baneretas nieko nepasakė, staigiai
pasisuko ir sėdo už stalo...
Salėje tapo tylu.
Ir aš nesuprasdamas kas darosi,
sustingau...
Na pagavau ir pagavau, o kas
toliau?
Po velnių... Pagaliau susivokiau!
Išdidžiai nešdamas kiškį ištiestose
rankose, manieringai prisiartinau prie Magdalenos ir kluptelėjau ant vieno
kelio:
- Šis grobis teisėtai jūsų, jūsų
karališkoji didenybe!
Tuoj pat išdygo tarnas ir perėmė iš
mano rankų žvairį. Magdalena lengvai, lūpų kampučiais, šypsojosi, maloningai
palenkė galvą ir iš rankovės išžvejojo eilinę batistinę nosinaitę.
- Priimkite šią nosinaitę, vikonte,
kaip jūsų vikrumo ir kilnumo apdovanojimą.
Mirtinoje tyloje paėmiau nosinaitę
ir lengvai prisilietęs prie jos lūpomis, susikišau į dubleto užantį – arčiau
širdies.
- Jis bus su manim visados
primindamas pačią nuostabiausią Prancūzijos damą...
Pritarimo šauksmas nuvilnijo per
salę ir paliudijo, kad aš viską padariau taip kaip reikia. Bet teisybės dėlei,
turėčiau pasakyti, kad pritarimo šauksmuose buvo įsimaišę ir visiškai
nepalankios replikos.
Na ir eikit šikt. Krykštaukit kiek
norit, pavyduoliai...
Išdidžiai grįžau į savo vietą.
Senasis baronas pritariamai plekštelėjo per petį ir siektelėjo taurės. Su
malonumu skambtelėjau savo taurę į jo ir maktelėjau turinį vienu mauku.
Gražuoliukas aš puikus ir
nuostabus. Na, gal dar galima kuom nors pasižymėti?
2016-05-26
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą