XIII skyrius
Jei
neimti galvon gerokai po pusiaunakčio pasigirdusių šauksmų ir triukšmo
pagrindiniame viešbučio pastate, naktis praėjo ramiai.
Nuo
minėto triukšmo mes pašokome, kaip pagal pavojaus signalą ir įsispyrę į batus,
vienmarškiniai tenai apsilankėme, bet pasirodė, kad nieko pikto neįvyko.
Paprasčiausiai jau trečią dieną iš eilės vis dar mirkstantis vyne kavalierius,
ne tai iš Vengrijos, ne tai iš Čekijos, o gal būti ir iš Lenkijos, sėdo ant
baltų arklių ir vien tik užsimetęs trumpą liemenę su kalaviju rankose lakstė
laiptais per visus aukštus ir vaikė velniukus.
Mums
tai kas, tegu šeimyniškiai jį ten ir gaudo, nors būtų ir smalsu pabendrauti su
viduramžišku Rytų Europos atstovu, bet gal jau po to, kai išsiblaivys.
Pažiovavęs
ir sulaukęs kol dvarininkėlį sugavo, supakavo ir išsiuntė miegoti, padariau
užėjimą ant Amiros.
Anksti
ryte, atsiskaitę su paleistuvėmis, jas išsiuntėme namo. Prieš atsisveikinant
pas motušę Pišotą pasiteiravau, kaip ten elgėsi Francua. Jis su ja praleido
visą naktį taip ir neįsileidęs Tuko į savo kambarį. Nors škoto tai visai
nežeidė, jis ir taip vartėsi iš karto su trimis mergomis ant kailių, kurie buvo
pakloti valgomajame. Ten ir nakvojo.
Pišota,
slėpdama monetas į iškirptę, su pasitenkinimu prisimerkė ir pareiškė:
-
Jaunasis ponas – tikras eržilas. Nuganė mane iki sąmonės netekimo. Dar niekad
su tokiu aistruoliu nebuvau susitikusi.
Va
taip. Na ką čia aš dar galiu pasakyti. Tikras gražuoliukas.
-
Viskas, neklaužados, atsikrušot, o dabar susitvarkom, - įsakiau. – Mūsų laukia
gubernatoriaus rūmai. Fransua, pas mane. Galvą plausiu...
Nusiprausęs
ir nusiskutęs, pareikalavau didelio veidrodžio, kurį jis tučtuojau pristatė.
Tiesa, ne iš stiklo, o nupoliruotas ir pasidabruotas metalo lakštas turtinguose
rėmuose. Gana sunkus, tempė trys drūti darbininkai.
Apsirėdymas
iškilmingais rūbais gana ilgai užtruko ir gerokai nuvargino, bet rezultatas
buvo to vertas.
Veidrodyje
atsispindėjo tikras gražuolis kavalierius. Tai aš.
Tamsiai
mėlyna, įliemenuota, padabinta sidabriniais ornamentais, su pririštomis
pintomis virvelėmis, platėjančiomis rankovėmis, barchatinė livrėja iš po kurios
matėsi juodas dubletas (v.p.: pranc. doublet, vyriškas viršutinis rūbas, kažkas panašaus į užsegamą
liemenę-švarką su pridedamos rankovėmis, kartais nedideliu sijonėliu ir t.t..
Buvo populiarūs panašiai nuo 1330 iki 1670 metų).
Ant
krūtinės auksinė, ornamentuota grandinė su dideliu akmeniu ant įspūdingo
pakabuko. Ir juodi-mėlyni šosai. Pufų iš po sijonėlio nesimatė. Tiesa, kurpių
tai ir nenusipirkau, bet kaip man atrodė – juos pilnai pakeitė juodo zamšo
botfortai su gražiomis sagtimis ir auksiniais pentinais. Na, dar reikia pridėti
beretę su povo plunksna, puošnią espados partupėją ir iškilmingą diržą su
perlais išsiuvinėtu kapšu. Puikiausia espada su dageriu kaip tik prie šio
stiliaus ir dar puošnus durklas... tai štai! Stilingas, turtingas ir kilmingas
kavalierius visame savo gražume. Na, dar užmiršau paminėti plono zamšo
pirštines, brangų žiedą ir sidabru siuvinėtą gulfiką. Jie kaip tik galutinai ir
užbaigė visą vaizdą. Žodžiu – aš pats sau patikau.
2016-04-28
Nors
aš ir priešinausi, bet Fransua, kol rengiausi, susuko mano plaukų sruogas ant
medinių pagaliukų, tad šie dabar krito nedidelėmis garbanomis. Ką čia ir be
pasakyti – gražuolėlis.
Žinoma
yra aprėdo ir Armanjakų herbo tikrųjų spalvų nesutapimai, bet šiam atvejui
turėjau paprastą, bet kietą argumentą – įžadai! Slepiu tikrąsias savo spalvas,
kol neatkeršysiu už nekaltai nužudytą savo tėvą. Arba galima dar ką nors
įmantresnio prigalvoti. Taškas.
Tukas
apsirengė tą pačia gama, kaip aš, bet šiek tiek paprasčiau. Ginklai
paprastesni, na ir aukso ant jo mažiau. Bet vis tiek atrodė įspūdingai. Su
stotu škotui vienareikšmiškai pasisekė. Galiūnas! Viduramžiškame variante, aišku.
Tai yra, galiūnas į plotį, bet ne į aukštį. Plaukai jam dar neataugo, bet
viliūkiškai užmesta beretė šį trūkumą slėpė. Vėl gi, jei bus kokie
nepageidaujami klausimai, galima atkalbėti, kad dėl sužeidimų, o tai jau visai
įprastas reikalas. Šiai laikais kilmingųjų dvarininkų be randų, beveik ir nėra.
Be
to, jam ir Fransua, aš išskyriau po povo plunksną. Visos trys plunksnos ant
mano beretės žiūrėjosi kaip nupešioto povo uodega – su pretenzija, bet
vargingai. Tiesa savo duamazams įdaviau prastesnes, o pačią geriausią,
pasilikau sau. Bet vis tiek, palyda atrodė puikiai. Ne veltui Tulūzoje
paišlaidavau. Gera pompa ir už pinigus brangesnė, o ypač penkioliktame amžiuj.
Tai visai ne juokas.
Tiesą
pasakius, geriausiai tai atrodė Fransua. Vaikinas gamtos buvo apdovanotas
apolono išvaizda ir dar mokėjo tinkamai nešioti tuos prabangius rūbus.
Na,
ką gi... laikas... Ir taip su visais tais pasipustymais iki pietų užgaišome.
Kažkokios
tai didelės baimės nejaučiau, bet jaudulys vertė širdį stuksenti kaip
kulkosvaidį. Paaiškinimas tai paprasta. Nusimatė mano egzaminas aukštojoje
visuomenėje, kurioje atsikalbinėjimai dėl amnezijos visiškai neveiksmingi. Na,
ir be abejo, dar didelis klausimas, kaip priims beveik išnykusios giminės
nesantuokinę atžalą. Pralaimėjusių jokioje epochoje nemėgo.
Ir
uždavinys ne iš lengvųjų. Reikia teisingai pateikti informaciją apie Visagalio
Voro piktadarybes. Ir visa tai pateikinėti reikės jo tikrajai seseriai. O kaip
ji sureaguos? A velnias ją ten žino – visa viltis Fua dvariškiai.
Žodžiu,
uždavinukas su tūkstančiu nežinomųjų. Bet aš jį tikrai išspręsiu. Nors visai
gali būti, kad iš pilies čionai jau nebegrįšim, o sukaustyti grandinėmis
keliausim tiesiai pas Lui į Tūrą (v.p.:
pranc. Tours. Buvusi frankų karalių hercogystė, miestas savo „aukso laikmetį“
pasiekė prie Liudoviko XI).
Kontesos
de Fua rezidencija buvo keturaukščiai rūmai, kurie skendo žalumoje ir buvo
apsupti solidžia mūrine siena. Prie įėjimo stovėjo sunkiai ginkluota, aprengta
grafystės spalvomis, sargyba. Kaip dryžuoti čiužiniai, tik fonas geltonas, o
vertikalūs dryžiai raudoni.
Prie
vartų išėjo sargybos kapitonas ir pasidomėjo, kas mes tokie ir kokiu tikslu
atvykome į rūmus.
Po
to, kai mes prisistatėme, sargybai įsakė mus praleisti ir per parką nuvedė iki
paradinio įėjimo. Nuo vartų iki pačių rūmų kelias buvo išklotas marmurinėmis
plytomis ir ėjo per parką, kuris visiškai nebuvo panašus į dabartinį
sukultūrintą Versalio tipo parką, kuriame, beje, aš buvau, kai vykau į
Prancūzijoje rengtas varžybas.
Aišku, priežiūra ir šioks toks bandymas
sukultūrinti buvo matomas – išilgai kelio pasodinti rožynai ir atidžiai
nupjauta žolė, bet vis tiek parkas darė miško įspūdį.
Nuo
centrinio kelio, dingdami tankumyne, į šonus šakojosi pėsčiųjų takeliai.
Spygliuočių visai nebuvo: pagrinde riešutmedžiai, bukas, kaštonai ir, žinoma,
ąžuolai. Kai kurių medžių storis liudijo, kad jiems ne vienas šimtmetis.
Nežinau ar tokie reliktai dar liko dabartinėje Europoje.
Kai
kur palei kelią, ant postamentų, stovėjo akmeninės, kaip man, neišmanančiam
Biblijos pasirodė, išskirtinai religinės tematikos skulptūros. Net užuominos
apie apnuogintą kūną, viskas griežta, skaistu ir niūru.
Patys
rūmai tik iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip gyvenamas pastatas, o iš tikro, tai
buvo tikra tvirtovė. Langai priminė šaudymo angas, o sienų storis ne menkesnis,
kaip kai kurių bastionų. Stogo kampuose buvo nedideli bokšteliai, iš kurių
puikiai buvo galima apšaudyti visą perimetrą.
Rūmai
buvo pastatyti iš man nežinomo rožinio akmens, stogą dengė raudonos čerpės ir
jis iš tikro dvelkė tuo griežtu grožiu, kuris būdingas ankstyvajam gotiškam
stiliui.
Prie
įėjimo į rūmus stovėjo dvi poros šarvuočių su alebardomis. Jie stovėjo kaip
įkalti – net nekrusteldami – kaip statulos, bet įtartinu žvilgsniu mus nudelbė
ir buvo pasiruošę bet ką kapoti kaip kokius kopūstus, be jokio luominio
išskirtinumo.
Pats
sau mintyse pastebėjau, kad grafystėje pinigų turima. Ginklai pas sargybinius
nauji, ne iš pigiųjų, apsiaustai ir gero audinio ir herbai ant jų – ryškių
spalvų. O ryškias spalvas, kol kas gamina tik saracėnai, o tai reiškia, kad jos
labai brangios. Be to jie buvo pilnais grandininiais šarvais ir pėstininkų
saladais be antveidžių.
Visi
kaip vienas kresni, iš karto matyti, kad gerai atšerti ir treniruoti. Neblogi
kariūnai – aiškiai ne žaisliniai dekoratyviniai gvardiečiai, nors kažin ar
tokie XV amžiuje jau buvo. Visiškai jaunučių tarp sargybinių nebuvo, visiems
apie trisdešimt ar net daugiau. Vienareikšmiškai visi suspėję pakariauti ir ne
vieną ietį sulaužyti karo žygiuose, kol buvo paskirti į šiltą vietelę – rūmų
sargybą. Ir aišku, kad ne už gražias akis.
-
Jums reikės kažkiek palaukti. – Pažas geltona liemene ir raudonai geltonais
šosais nusilenkė ir dingo koridoriuje aukštai keldamas kojas su ilgomis
nosimis.
2016-04-29
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą