(grafų de Fua herbas)
- Viskas, nezirsk. Turėjau kažkaip
patikrinti. Uždarom temą. Pusryčiaujam, ruošiamės ir į kelią.
Papusryčiavom sausai – duona ir
sūris. Susiruošėme ir daug netrypčiodami, pajudėjome. Aš norėjau, kaip galint
greičiau nuvykti į Fua.
Ten dabar valdė tikra Liudoviko XI sesuo – Magdalena
Prancūzietė (v.p.: pranc. Madeleine de
France (1443-1495); Vianos princesė 1461
— 1495; Navaros regentė 1479-1494).
Gastono de Fua (v.p.:
Gaston de Foix (1444-1470);
Susidraugavęs su Žanu d’Armnajaku penktuoju, mūsų herojaus tėvu, pasinaudojęs
savo tėvo Gastono IV de Fua išvykimu, pavogė jo dukterį Žaną de Fua ir
nugabeno į Lekturą, kur ji 1469 m. buvo ištekinta už Žano Penktojo; Šis
Gastonas žuvo 1470 m. Riterių turnyre, kai ietis pramušė krūtinės šarvus),
kuris žuvo turnyre, našlė. Aišku formaliai valdė ne Magdelena, o jos šešiametis
sūnus – Pranciškus Febas (v.p. François Phébus 1467-1483 ; Navaros
princas 1479-1483),
o ji buvo – regentė, arba kaip
čia sako – regina.
Mano
pamąstymai buvo gan paprasti. Kažin ar manęs ieškos Fua, kur valdo voro
sesuo... Na, bent jau aš viliuosi. Be kita ko, tai aplenkti Fua, kelyje į
Aragoną, neišeis.
Fua grafystėje tikėjausi rasti ir
vedlį per Pirėnus, nes patogūs keliai per šiuos kalnus buvo užtverti Lui
kariuomenės. Įtampa tarp frankų ir Aragono vis augo. Neretai pasienyje kildavo
lokalūs susidūrimai, tad, dar turint galvoje, kad manęs aktyviai ieško, man
šiais keliais keliauti nebuvo galima. O be vedlio, pačiam ieškoti kelio per
Pirėnus – visiškų psichų užsiėmimas. Šie kalnai ir dvidešimt pirmam amžiuje
buvo sunkiai praeinamų ir neprognozuojamų kalnų sąraše, o jau apie viduramžius,
tai net nėra apie ką ir kalbėti.
Aš prisiminiau, kaip kartą Pirėnus
su komanda jau kirtau pakeliui į Ispaniją. Judėjome į Pamploną (v.p.: bask. Iruñea,
Iruña) per
Ronsevalio slėnį (v.p. ispan. Puerto
de Ibañeta, pranc.
Col de Roncevaux, bask. Ibañetako
Mendatea; pasak legendos, kaip tik šiame slėnyje 778 m. žuvo
garsusis Frankų
epo herojus Rolandas).
Tiesiog kraują stingdė statūs tarpekliai, kurių
apačioje čiurleno sraunūs kalnų upeliai. Ir oras keitėsi akimirksniu. Tai vaiskus
dangus su saule, tai švininiai debesys su škvalu, vėju ir kruša. Aš tiesą
sakant, tada labai bijojau, kad uraganas autobusą tiesiog nuneš į bedugnę.
Beje, sniegas ant viršūnių ir kai kuriuose slėniuose ten guli kiaurus metus.
Galiu įsivaizduoti, kas ten darosi... Žodžiu, vedlio reikia.
Dar iki pietų pasiekėme Garonos
intaką. Arježo upė savo krantu beveik nesiskyrė nuo sesers, bet pati buvo
gerokai seklesnė ir pilna seklumų ir slenksčių. Šioje vietoje ji laivybai dar
tiko, bet jau netoli Fua bet kokia laivyba baigėsi, nes virto į kunkuliuojantį
kalnų upės srautą.
Per upę persikėlėme plaustu. Tai
buvo paprasčiausia barka su dešimtimi keltininkų, kurie darbavosi ilgomis
kartimis. Tvirti vyrukai gan žvaliai mus permetė per upę ir nuplėšė net penkis
sū. Dėl to ir aš kaltas, reikėjo iš karto keliauti kairiuoju krantu.
Arježo pakrantėmis tęsėsi
užtvindomos pievos su daugybe besiganančių raguočių. Laukus skyrė lazdynai ir
ąžuolynukai. Vaizdas atsivėrė žavus, o oras buvo nuostabus, tad nežiūrint
naktinių nuotykių, kelionė žadėjo buvo maloni.
Fransua kurį laiką dėl surengtos
apžiūros kažkiek pūtėsi, bet nieko nesakė. Nors kitą vertus – tegu tik
pabando... Ne iš pikto aš. Betrūko tik, kad į kompaniją kokia mergiščia
pakliūtų. Būtų tik problemos... buitinės. Ačiū Dievui, dar iki tokio žodžio,
kaip „emancipacija“ niekas nenutuokė ir nenutuoks dar kelis šimtus metų.
Man nusibodo judėti tylomis ir
paprašiau Tuko ką nors sudainuoti. Gan gerai jam tai išeina. Mano buvęs kūno
šeimininkas gan gerai suprato šios epochos anglų kalbą. Nors aš irgi supratau
dabartinę, tai yra ateities, bet ji nuo šios skyrėsi kaip dangus ir žemė.
Panašiai, kaip pravoslaviškos cerkvės kalba, nuo dabartinės rusų kalbos.
Tukas visiškai neprieštaravo ir
užtraukė baladę:
Papasakosiu
aš jums legendą
Senųjų
laikų
Apie
didijį princą,
Kurį
Džonu vadino...
Aš ir pats nepastebėjau, kaip ėmiau
pritarti škotui, o gan greitai į mūsų
chorą įsiliejo ir Francua. Berniukas, pasirodo, turėjo švarų, krištolinį, nors
ir ne stiprų, altą. Taip dainuodami visa gerkle ir gąsdindami kėkštus,
judėjome:
Veža jį
į Tauerį
Naktį
paslapčia.
Už jo
šlovę ir didybę,
Ir
akiplėšiškas kalbas
Galva
nuo pečių
Greitai
nusiris.
- Tukai.
- Taip, monsinjore.
- Maištinga gi daina.
- Na, kažkiek. Bet liaudžiai
neuždrausi.
- Uždraudi prie gerų norų. Reikia
daryti taip, kad nebūtų ko drausti.
- Taip nebūna. Liaudis visą laiką
kuom nors nepatenkinta.
- Čia tai tu gerai pastebėjai. Kas
ten pas mus priekyje?
- Pamje miestelis (v.p.: pranc. Pamiers, akvit. Pàmias)
šalia La Fevro pilies. Į dienos
pabaigą pasieksime. – Tukas žemėlapį mokėsi atmintinai, nors ir taip buvo kaip
viduramžių Prancūzijos geografijos enciklopedija. Jo žodžiais tariant, Švento
Severino abatijoje esančia biblioteką jis prarijo per metus.
- O mums į tą Pamje reikia? –
Viduramžių miestas man asocijavosi tik su purvu ir smarve. Na ir dar blakėm,
kurias aš vis tik metro Emanuelio viešbutyje aptikau.
2016-04-19
- Na, neypatingai. Atsargų užtenka.
Nors man gal norėtųsi akies krašteliu pasižiūrėti į Švento Antano katedrą
(v.p. cathedrale Saint-Antonin, statyta XII
a.),
sako, kad iš ties nuostabi. Na ir vienuoliai dievobaimingomis kalbomis
padės sielai nusiraminti.
- Tu čia ką? Juokauji? –Dėbtelėjau
į škotą.
Taip ir yra. Dantis šiepia.
- Aš tau pats tuoj ramybę suteiksiu
kokią tik nori.
- Na, jūs tai sugebate, monsinjore,
- nusijuokė Tukas.
- Galiu, - sutikau. – Fransua!
- Taip, jūsų mylista, - atsiliepė
vaikis.
Jis jojo paskui mus ir laikė už
pavadžio antrą nešuliais apkrautą arklį.
- Ko tyli?
- Netinka tarnui kištis į ponų
kalbas.
Kaip ir teisingai atsakė vaikinas,
bet kažkokia ironija vis tik pasigirdo. Ne toks jau ir paprastas kaip atrodo.
Galiu galvą dėti – kažkas ne taip.
- Teisingai sakai. Kaip manai,
reikia mums į tą Pamje užsukti ar ne? Aš štai pagalvojau, kad reiktų tave į
viešnamį paleisti. Daiktą palepinti. Kaip?
- Kaip įsakysite, jūsų mylista, -
Fransua nuolankiai sutiko ir nustatęs kiek linksmesnį balsą paantrino: - Galima
ir į viešnamį.
Ir vėl teisingai. Gal man tik
vaidenasi, bet po istorijos su vilkais ir mano surengtos apžiūros nebe toks
susikaustęs kaip anksčiau... o gal padarė teisingas išvadas.
- Gerai, vėliau nuspręsiu... – Į
miestą visai nesinorėjo. – Parinkit vietą poilsiui, laikas pietauti.
Išsirinkome gražią laukymę ant upės
kranto. Laužo nekūrėme, perkandome tik rūkyta mėsa, sūriu ir duona. Užgėrėme
sidru, kurio dar turėjome neblogą atsargą. Palygint neblogą. Vakarui... Ir
viskas.
Nuėjau nusilengvinti ir pabaidžiau šerną, kuris sau ramiausiai
gulėjo nendrėse. Laimei žvėris nepuolė, o tik laužydamas krūmus ir palikdamas
ištryptą takelį pabėgo.
Įsimintinas egzempliorius. Apie
pusę tonos – ne mažiau...
- Tu matei? – nustebęs riktelėjau
Tukui.
- Pusparšis, - abejingai mostelėjo
Tukas. – Štai mano namuose keturis kart didesnį sutikti galima.
Na-a ta-aip... Vėl nepagalvojau
apie epochų paklaidas. Laukinių žvėrių tai nepalygintinai daugiau. Kažkur buvau
skaitęs, kad šioje epochoje dar buvo sutinkamas toks reliktas kaip tauras,
stumbras ar urvinis lokys. Och, kad taip pamedžiojus... Tik vėl reikia paklaidą
daryti. Medžioti tai reikės su kokia ragotine (v.p. ragotinės buvo medžioklinės ir kovinės. Kovinės turėjo iki 60 cm.
geležinį antgalį, o medžioklinė dažnai be antgalio arba paprasčiausiai ragą
vietoje antgalio. Buvo dvigubu antgaliu (prieš lokį) ir t.t., tačiau jų
išskirtinis bruožas buvo labai tvirtas kotas, kurį galima įremti į žemę ir
sustabdyti dideliu greičiu ir masyvų puolantį priešininką/žvėrį, o ne antgalis.
V.Europoje ragotinių analogas vadinosi „šernų“ arba „šerninė ietis“, ji skyrėsi
antgalio konstrukcija ir skersiniu) ar netgi kokiu durklu – pas
kilminguosius medžiotojus, tai didžiausia medžioklės meno apraiška. Reikės
prisiminti ritualus ir terminologiją. Visai gali būti, kad teks sudalyvauti.
Kažkada gan daug skaičiau apie senovines parforsines medžiokles (v.p. kai raiti medžiotojai medžioja su
skalikais/šunimis, pranc. parforce – per jėgą, vok. Parforcejagd).
Nors ir norėjosi pagulinėti-pasilepinti
žolytėje - nakties nuotykiai gana daug nervų ir jėgų suėdė, na ir
paprasčiausiai neišsimiegojome – bet teko judėti toliau. Nusprendžiau į miestą
neužsukinėti, o nakčiai apsistoti likus iki miesto kokioms trims lygoms. Vis
mažiau rūpesčių su viešbučiu, o ir gryname ore bus praktiškiau ir sveikiau.
Taip ir padarėme. Prajojome gana
didelį kaimą su šalia jos esančius obelų sodais ir išgąsdinę būrelį gemzių (v.p.: lot. Rupicapra rupicapra, gemzė
– dykaraginių šeimos žinduolis, priklausantis ožkų pošeimiui),
sustojome bukų giraitėje ant
kalvos visai šalia upelio. Eiklūs gyvūnėliai dingo taip greitai, kad aš net
nespėjau ranką ant arbaleto uždėti.
Kol Tukas su Fransua įrenginėjo
stovyklą, aš nuo kalvos dairiausi po apylinkes.
Tiesiog nuostabi vietovė.
2016-04-20
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą