XII skyrius
Šiame
kūne, tokio sapno aš dar nesapnavau! Ir daugiau matyt nenoriu. Visą naktį
varinėjau po kažkokius tamsius skersgatvius pastoviai vis slėpdamasis nuo
žudikų su juodomis kaukėmės.
Ginklų
pas piktadarius nemačiau, bet tikrai žinojau, kad jie mane nori užmušti.
Tris
kartus prabudau ir vos užmerkiu akis – sapnas tęsiasi nuo tos vietos, nuo
kurios ir baigėsi.
O
pabaiga tai kokia!
Užbėgau
į kažkieno namuką ir ten už pagalbą turėjau labai stengdamasis tratinti
neapsakomo dydžio storulę! Ji kažkodėl buvo su rusišku kokošniku ir bikiniu!
Ir
dar visiškai iškrypusiomis pozomis! Po tokių tai ir kamasutra tik kaip lengva
gimnastika gali pasirodyti.
Ojoj...jjjj...
Košmaras! Ne, ne košmaras, o tikras siaubas!
Pabudau
dar gerokai iki aušros kaip sumuštas ir nusiunčiau Tuką miegoti. Auštant
pasiėmiau espadą su dageriu ir nusivariau iki devinto prakaito su pasitenkinimu
pastebėjęs, kad palaipsniui fechtavimo įgūdžiai grįžta. Iki tikrosios, buvusios
mano formos dar toloką, gali būti, kad jos ir nepasieksiu, bet vis vien likau
patenkintas. Po to pasiėmiau kumštinį skydą ir priverčiau Tuką mane pulti su
koviniu dalgiu, po to su palašu – gi vis tiek nemiega. Dar kokius tris
prakaitus nuvariau nuo savęs ir škoto. Nakties košmarai ir likusios po jo
nuosėdos išgaravo. Išsimaudžiau upėje, sočiai pavalgiau ir kai susiruošėme –
pajudėjome.
Į
Pamje neužsukome – apėjome jį šonu ir vakare jau buvome prie Fua – pagrindinio
to pačio pavadinimo grafystės miesto, kuris buvo įsikūręs vaizdingame upės
slėnyje. Pro jį, be Arježo, tekėjo dar vienas upelis – Arže (v.p.: taip pat šalia dar yra didžiausia
Europoje Labušo (pranc.: Labouiche)
požeminė upė, kuria turistai gali nuplaukti ~1,5 km., skaidrus vanduo,
nedidelės kaskados, kriokliai, pirmykščių žmonių pėdsakai ir t.t.).
Kadangi
miestas buvo įsikūręs kalnų papėdėje, tai nuo jo gerai matėsi ir kalnai
slepiantys savo snieguotas viršūnes debesyse. Ir gilūs slėniai su sidabru
blizgančiais kalnų upeliais ir kriokliais.
Fua
pilį pamatėme gerokai anksčiau, nei priartėjome prie miesto, nes ji buvo
pastatyta ant aukštos uolos ir atrodė kaip visiškai neįveikiama tvirtovė.
Tukas,
pasirausęs savo atmintyje, pareiškė, kad albigiečių karo metu, nors Simonas de
Monfortas (v.p.: pranc.
Simon de Montfort, kryžiuočių vadas, Tulūzos grafas, žuvo 1218 m. šturmuojant
tulūzą)
išbandė viską,
ką tik galėjo, pilies taip ir nesugebėjo užimti. Gal būt todėl kryžiuočių antpuoliai
nepridarė tiek daug fatališkos žalos, kaip jų kaimynams Tulūzoje.
Aš
taip ir nesupratau, kokio velnio kryžiuočiai šturmavo Fua pilį, nes lygtais
jokių musulmonų ar panašių nekrikštų aplinkui lyg ir nebuvo, bet toliau
neklausinėjau.
O
pilis... pilis iš ties stulbino savo didybe ir neprieinamumu.
Kaip
besistengčiau, bet man taip ir nekilo jokių idėjų, kaip ją iš viso buvo galima
bandyti šturmuoti. Net visai nedidelė pilies įgula galėjo tiesiog žaisdama
sulaikyti ir nuo sienų nuversti dešimt kartų didesnę kariuomenę.
Siauras
serpentino kelias vedė prie pagrindinių vartų, o per visą jo ilgį, jis galėjo
būti apšaudomas nuo sienų. Trys pagrindiniai bokštai – du
stačiakampiai-kvadratiniai, o trečias apvalus, - net jei sienas ir užimtų,
galėtų dar ilgai priešintis.
Pastebėjau,
kad didysis apvalus donžonas buvo beveik šiuolaikinis. Akmuo dar nebuvo spėjęs
patamsėti, o ir statybų stilius nuo likusios dalies skyrėsi.
-
Monsinjore, neatsimenate, už kokius pinigėlius Febas Trečiasis Gastonas pastatė
šį donžoną? – Tukas parodė į apvalųjį bokštą.
Aš
suvaidinau gilų mąstymo procesą, nors atsiminti paprasčiausiai ir nebuvo ko,
nes bastardas apie tai nepaliko jokių žinių, ir ištariau:
-
Ne, Tukai. Aš jau susitaikiau su tuo, kad praradau didžiąją dalį savo
atminties. Na, tai už kokius?
-
Už jūsų šeimos pinigus, jūsų mylista, -
Tukas šią frazę ištarė delikačiai, net su apgailestavimu – matomai bijojo mano
pykčio.
-
Kaip tai išėjo?
-
gerai neatsimenu... Rodos, tūkstantis trys šimtai šešiasdešimt antraisiais
metais, jei atmintis neklysta, buvo karas tarp Fua ir Armanjakų. Tais pačiais
metais , Lomakos mūšyje jūsų prosenelį, kartu su visais didikais, paėmė į
nelaisvę Gastonas. Beje, tame bokšte ir laikė, kol išpirkos nesumokėjo. Štai už
tuos pinigus pilį ir baigė statyti.
-
O tu, iš kur visa tai žinai? – nustebau. – Vėl kažkur skaitei?
-
Taip monsinjore, - patenkintas nusišypsojo Tukas. – Atmintis mano vat tokia,
įpatinga. Ką nors kartą perskaičiau, net vėzdu neišmuši.
-
Stiprus. O gal vistik pabandom išmušti? Vėzdo, tiesa neturiu, bet galiu tave ir
su akmeniu paglostyt, - pašmaikštavau.
-
Ne-e-e. Nereikia, monsinjore, - škotas juokais suvaidino paniką. – O jei
netyčia ir išeis? O be to mane per galvą mušti negalima. Po to šiksiu, kur
papuola.
-
Tu ir taip šiki kur papuola. Taip, kad nepergyvenk. Na, ką gi... Išeina, kad
jie man skolingi. Vadinasi teisėtai galime prasieiti per visas plaštakes,
skaistuoles ir visą kilmingąją kontesos svitą, - nusijuokiau.
Tokia
perspektyva man visai patiko.
-
Jo, monsinjore, - patenkintas nusižvengė Tukas. – Aš tik „už“.
-
Ir aš... – cyptelėjo Francua.
O
kai aš atsisukau, veikis tirštai nuraudo.
-
Girdėjot, monsinjore?! – Škotas persipildęs taurių jausmų plekštelėjo berniukui
per petį vos jo nenuvožęs žemyn nuo arklio. – Ne berniuko žodžiai, o tikro
vyro. Tau, Francua, visos šio miesto plaštakės už mano sąskaitą.
-
Neskubėk brolau, o jei jis pasirodys, kad yra dar tas „ėjikas“ ir tave paliks
nuogą, o aš už tave mokėti net nesiruošiu. Fransua, tau kokios mergos labiau
patinka: diktesnės ar grakštesnės? – užsimaniau kiek paerzinti berniuką.
-
Man vis tiek, - Fransua pabandė nustatyti solidų balsą, - kad tik viskas savo
vietose būtų.
Išgirdęs
mūsų griausmingą kvatojimą nuo asilo vos nenuvirto priešais atpėdinantis storas
vienuolis, kuris po to mus dar ilgai akimis lydėjo ir kažką sau po nosimi
burbėjo. Na ir teisingai storašikni, tik pabandyk ką nors balsu išvemti... Nuo
niuksų šventiko vardas neišgelbės.
Fransua
su kiekviena diena man vis labiau patiko: matėsi, kad proto buvo įkrėsta.
Daugiau tyli, atidžiai klausosi, netgi, atrodo, stropesniu ir vikresniu tapo.
Apie mergas prabilo. Štai ką berniukui reiškia teisinga draugija. Ką jį galėjo
išmokyti motina? Net su visa pačia didžiausia meile? Paauglių gyvenime yra
vienas itin svarbus momentas: „vyriškas auklėjimas“. Šioje epochoje labai
teisingas paprotys: berniukus atiduoti į pažus pas kabaljero. Jei išgyvendavo,
tai vienareikšmiškai tapdavo kovotojais ir tikrais vyrais...
Pažai?
Pažas? O ką! Viskas
mano valioje...
-
Visiems sustoti, - iškilmingai įsakiau. – Greit lipat ant savo dviejų.
Tukas
ir Fransua, pasimetę žvalgėsi vienas į kitą ir vykdė mano įsakymą.
Pats
nulipau nuo arklio ir priėjau prie vaikino:
-
Pasakyk man savo pilną vardą!
– pareikalavau. – Ir pagalvok, prieš tai kaip sakyti. Aš numanau, kad tu nuo
manęs daug ką nuslėpei.
Kaip
jau minėjau, pas mane ir pas Tuką buvo tokia nuojauta, kad vaikinas kažką
slepia. Pasirodo mes neapsirikome.
-
Fransua de Samatan, - užsikirsdamas sumurmėjo berniukas. – Teisėtas ir
vienintelis ševalje Pranciškaus de Samatano, Armanjako vėliavnešio (v.p. teisingiau būti „baneretas“ nuo pranc.
bannière –
vėliava. Tai feodalinis titulas žemesnis už baroną ar baronetą. Baneretas
turėjo teisę savo vardu vesti karių būrį su savo giminės vėliava. Jų vėliavos
buvo kvadratinės ir turėjo teisę savo ženkluose vaizduoti karius su skydais), žuvusio ginant
Lekturą, sūnus.
Netgi štai
taip...
- Francua de
Samatanai, aš, ševalje de Segiuras, imu tave į pažus apmokymui, po kurio turėsi
galimybę pasikelti į eskudero ir, jei parodysi pakankamą šaunumą, kilnumą ir
miklumą karyboje, galimu įšventinimu į riterius. Stok ant kelių ir prisiek.
Kokia priėmimo
į pažus formulė, aš aišku nežinojau. Net neįsivaizdavau ar iš vis tokia
egzistuoja. Bet atrodo neišsidūriau ir viską pasakiau teisingai, iškilmingai ir
gražiai. Na bent jau Tukas išskydęs išsišiepė ir pritariamai ėmė energingai
kinkuoti galva.
- Savo gyvybe
prisiekiu saugoti jums savo ištikimybę, mano senjore, ir Viešpats mano
liudytojas. – Francua, įraudęs, kaip vėžys, priklaupė ant kelio ir sustingo
kaip statula.
- Aš priimu
tavo priesaiką. O dabar kelkis, paže, ir gali pradėti savo tarnybą...
2016-04-25
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą