"Armanjako šalis. Bastardas". XIII skyriaus tęsinys. 2016-05-10

...Manyje tūnantis bastardas užsiplieskė išrėžti jiems visą tiesą.

Bet aš sugebėjau įveikti emocijas ir žengtelėjau į priekį. Dar ne laikas. Vėliau. Po to. O dabar dvariškių pasipiktinimas, jei jie sužinos tikrąją tiesą, vis tiek nieko gero neduos. Tik pakenks...

- Aš patvirtinu Vianos, Bearno ir Andoros princesės-našlės, žodžius. Teisėtai manydamas, kad prie mano tėvo žmonos mirties gali būti prisidėję frankai, aš pasistengsiu nupasakoti įvykius. Man pasisekė prasmukti į Biuze pilį ir pakalbėti su Žana. Aš buvau jos

paskutinio atodūsio liudininku. Tačiau, deja, įrodymų, kad prie to būtų prisidėjęs frankų rua Lui Vienuoliktasis, neradau. Tačiau aš nubaudžiau Gijomą de Monfokomą, kuris suteršė savo garbę nepagarbiu elgesiu su grafiene. Maža to, aš su savo eskudero, garbinguoju damuazo Viljamu Loganu sunaikinau visą jo niekingą būrį, kurio kiekvienas narys, daugiau ar mažiau, buvo prisidėjęs prie Žanos de Fua neteisėto įkalinimo. Šventa priesaika prisiekiu, kad mano žodžiai teisingi ir pasiruošęs atsakyti Dievo teisme ir ginti savo teisybę prieš bet kurį abejojantį!

Salėje tarsi paskendo triukšme...

- Kraujas ir skaistykla...

- Šventi palaikai...

- Mirtis frankams...

- Šventasis Volusijane...

- Fua! Fua! Fua!

- Balnojam žirgus...

- Dangaus prakeiksmas...

- Renkam kariauną...

- Gėda...
- Tik karas...

Magdalena sulaukė, kol visi šūktelėjimai kiek pritils ir prakalbo:

- Šaukiu Didžiąją tarybą! Mes apsvarstysim visas aplinkybes ir priimsim sprendimą!

Senis-senešalis mane iš karto išvedė iš salės ir nuvedė į turtingai apstatytą kabinetą.

- Vikonte, - pareiškė jis ir įdėmiai įsižiūrėjo į mane. – Aš baronas Roberas de Balzamonas. Tikiuosi jūs neprieštarausite jei mes išgersime po bokalą puikaus vyno iš mano vynuogyno, kol tarnai ruošia jums kambarį.

- Niekas negali kilniems riteriams paragauti tauraus gėrimo, - nusilenkiau seniui.

- Tai ir puiku. Supažindinkite mane su savo eskudero ir pažu.

- Mano eskudero damuazo Viljamas Loganas ir mano pažas damuazo Fransua de |Samatanas.

Senis truputi linktelėjo į jų pusę:

- Baronas Roberas de Balzamonas. Jūs damuazo Loganai, galite prisijungti, o damuazo de Samatanas baigęs savo darbus taip pat galės paragauti vyno. Jam, deja, reikės vykti į miestą pargabenti jūsų daiktų.

- Jūsų mylista! – Tukas nusilenkė seniui. – Nuoširdžiai dėkingas jums už dosnų pasiūlymą, tačiau manau, kad man reikėtų vykti kartu su Fransu jog greičiau galėtume persikraustyti.

Škotas nusilenkdamas nučiupo Fransua ir pasišalino.

Tiesą pasakius, o kur skubėti?

Greičiausiai yra koks nors kablelis, apie kurį aš net neįtariu.

Tiek to... grįš ir paaiškins.
- Šaunus jūsų eskudero, vikonte... – Senis pats išpilstė į bokalus vyną. – Škotai – drąsūs kariai. Tik šiek tiek laukiniai.

- Damuazo Loganas nuo jų ne itin skiriasi, - nusijuokiau. – Bet džiaugiuosi, kad jūs jį įvertinote. Neprieštarausite, jei pasakysiu porą žodžių?

- Dėl Dievo meilės...

- Noriu išgerti šį bokalą už visų, kas vienaip ar kitaip prisidėjo prie Žanos de Fua mirties, žūtį.

- Prisijungiu. – Senis paskui mane išmaukė bokalą ir stukteldamas pastatė jį ant stalo. Nosine perbraukė per savo barzdą ir įbedė akis į mane. – Tai norite pasakyti, vikonte, kad vis dėl to yra kaltų.

- Kaltus visada galima rasti. – Griežtai atsakiau. – Reikia tik gerai paieškoti.

- Jei jūsų neapsunkins, papasakokite man privačiai šią  istoriją...

- Nė kiek neapsunkins...

Teko dar kartą perpasakoti savo nuotykius, žinoma, be tos prakeiktos mikstūros. Bet kalbėdamas apie gydytojo apžiūrą, lengvai užsiminiau.

Didelio malonumo man tai nesuteikė: antroji mano pusė – bastardas – mylėjo Žaną ir prisiminimas apie jos mirtį automatiškai man buvo kankinantis. Na ir neapykanta Vorui jau seniai tapo bendra. Mano ir jo.

Senis atidžiai išklausė. Uždavė kelis klausimus apie Gijomą de Monfoną ir apie mano prasiskverbimą į pilį ir kiek nustebęs palingavo galva:

- Jūs drąsus žmogus, vikonte. Taip, jūsų tėvas buvo neordinarus asmuo, bet jūs tikras kabaljero.

- Aš tik dariau, ką privalėjau...

- Be abejonės, - senis kinktelėjo. – Be drąsos, jūs turite ir šviesią galvą, o tai mūsų laikais - retenybė. Aš puikiai supratau viską, ką jūs papasakojote. Viską! Ir padarysiu būtinas išvadas, vikonte. Ir dar, tikiuosi neabejojate, kokį sprendimą priims Taryba.

- Žinoma, kad ne. Formaliai pagrindo konfliktui su frankais nėra.

- Aš dar kartą pasitvirtinau apie jus susidarytą nuomonę. – senasis kabaljero išdidžiai nusilenkė.  – O dabar einame į jums išskirtus kambarius. Aš jus palydėsiu. Šiandien vakare paskelbta didžioji vakarienė ir jums būtina kiek pailsėti. Priskirti tarnai jau bus jūsų paslaugoms.

2016-05-10