Nesudomino jos manęs visai...
Visiškai...
Kaliausės...
Nors meluoju...
Našlaujanti Karmen, Prejolos baronienė
(v.p. pranc. Carmen de Prayols), daugiau tylėjo ir su panieka žiūrėjo į kudakuojančias damas, o mane
visiškai atvirai apžiūrinėjo savo rudomis ir labai protingomis akimis. Tarsi
vertindama.
Visiškai
jauna moteris, apie dvidešimt dviejų – dvidešimt trejų, aukšta, graži ir
liemeninga. Idealiai taisyklingų veidų bruožų. Na, gal kiek per daug kilsteltos
lūpos, pro kurias matėsi smulkūs ir balti dantukai, dėl ko ji atrodė tik dar
žavesnė. Baronienė buvo apsirengusi baltomis ir žydromis spalvomis, o tai
simbolizavo ištikimybę, teisingumą, išmintingumą, išsilavinimą ir švarą, ir
skaistumą, o taip pat, tam tikra prasme, ryžtingumą.
Spalvų
reikšmes aš prisiminiau dar iš rekonstruktorių puotos, kur mane apšvietė viena
gana atsipūtusi, tai yra visiškai nesukaustyta dalyvė, kai reikėdavo pertraukėlių...
Ypač
nustebino ir suglumino baronienės užduotas klausimas.
-
Vikonte, o jūs tikitės išeiti iš pilies? – visiškai rimtu veidu pasidomėjo
jaunoji našlė.
-
Žinoma, kad taip, - pasakiau tiesą. –
surengti kvailą pasiaukojimą aš neketinau. Tiesa, aš tik dar nežinau, kaip tai
padarysiu.
Atsakymas
damas nuliūdino : joms, aišku, norėjosi išgirsti, kad aš ketinau save
virtuoziškai, iškilmingai ir gražiai pražudyti.
Baronienė
patenkinta linktelėjo savo gražia galvute ir pareiškė:
- Be
proto drąsa ir kilnumas beverčiai, - ir nusisuko nuo besišnabždančių damų.
Dar
viena protinga moteris... Atrodo, kad viduramžiuose tai irgi ne retenybė.
Reikia ją įsidėmėti. Kaip jau minėjau – dievinu gražias ir protingas moteris.
Senešalis
man šnabžtelėjo, kad jos vyras žuvo turnyre praėjus vos pusmečiui po jų
sutuoktuvių. Dabar valdo dideles žemes – savo ir likusias nuo vyro ir be proto
turtinga. Magdalenos draugė ir patikėtinė. Netgi galima sakyti, kad pati
artimiausia draugė, tačiau tarp dvariškių pasirodo tik retkarčiais. Antrą kartą
tekėti nesiruošia, nosį suką. Tarp dvaro kilniųjų damų laikoma kvailute, nors
kaip tik tai ir liudija jos neeilinio proto savybes.
Vertinga
moteris...
Ceremonmeisteris
pranešė, kad laikas grįžti prie stalo.
Įnešė
antruosius patiekalus.
Po to
trečiuosius, ketvirtuosius, penktuosius...
Apsirijau
taip, kad į valgį net pažiūrėti nesugebėjau. Palengva gnaibiau dievišką morbje
sūrį ir gurkšnojau vietinį šarbli (v.p.: vyno rūšis, pranc. Chablis). Galiu pasakyti sąžiningai ir atvirai: ypatingu žinovu ir gurmanu savęs
nelaikiau, bet sūriai ir vynas penkioliktame amžiuje – daug geresni nei
dabartiniai.
Pagaliau atėjo šokių metas.
Visi perėjo į šokių menę.
Viduramžių
šokiai men nebuvo kažkas tokio ypatingo. Pavyzdžiui, karolis... arba karolas,
žodžiu – pavadinimas susijęs su monarchais, buvo paprastas ėjimas paskui vienas
kitą, kuriame poros, pasisukusios bendrame rate keitėsi vietomis, vaidino
visokias figūras ir laikėsi ne už rankų, o už vienos nosinės. Viskas labai
manieringa, nuosaikinga ir skaistu. Damos suknias kėlė tik vos-vos nuo grindų
ir leido vyrams spoksoti į jų kurpes.
Nesižavėjau
aš tokiais šokiais. Nors, bendrai paėmus, žiūrėjosi neblogai ir net gražiai.
Jei turėsiu savo pilį ir dvariškius – būtinai stumtelsiu istoriją, bent jau
šokių mene.
Pats sau
įsivaizdavęs, kaip kavalieriai ir damos trypčios džigą, prisiminiau šokių
epizodą iš „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ filmo.
Nuotaika pati savaime pasikėlė.
Pasukiojau galvą bandydamas
pamatyti baronienę de Prejolą. Su Magdalena vis tiek nieko neišeis, prakeiktas
Fransua visą gyvatvorę išdarkė, taip, kad bandysim galvą sukti našlei...
Baronienė šokiuose nedalyvavo, o
kukliai šnekučiavosi su kažkokia juodai apsirengusia ir taip pat su našlės
galvos apdangalu, senute. Tik susiruošiau prie jos prieiti, kaip paskelbė
kažkokį tyrų šokį...
Ir šį šokį susirengė šokti
Magdalena Prancūzietė!
Baronas davė suprasti, kad reikia,
ir stumtelėjo mane link jos.
Magdalena, žiūrėdama į mane,
žengtelėjo mažyti žingsnelį link manęs.
Bet gi aš nemoku šito kažko šokti!
Po velnių... O reikės. Pamatęs
skubančius link kontesės kavalierius, tame tarpe ir prakeiktą d‘Aiju,
sugriebiau už iš valdovės rankovės išslydusią nosinę. Ir čia pat su
pasitenkinimu pastebėjau persikreipusį barono veidą. Taip tau ir reikia, snuki
tu neraliuotas...
Ne, vis tik jo reikia jo pasipūtimą
ir veržlumą nugesinti...
Valdovė savo piršteliais lengvai
prilietė maniškius, kaip ir pritardama mano mintims.
Na, te palaimina Dievai...
- Jūsų karališkoji didenybe, jūs
nesusikompromituosite šokdama su Armanjaku? – dėmesingai stebėdamas Magdalenos
judesius ir stengdamasis juos kartoti, kaip tarp kitko pasidomėjau.
- Fua, vikonte... – Magdalena,
plastiškai skėsteldama rankomis, žengtelėjo nuo manęs, - Fua tik aš sprendžiu,
kas ir ką gali sukompromituoti.
- Lenkiuosi prieš jūsų talentus,
jūsų karališkoji didenybe, - kilstelėjau kartu su Magdalena nosinę ir
praleidome pro ją einančią į mus porą, - ir ne tik prieš talentus.
- Jūs pataikūnas, vikonte... –
valdovė apsisuko aplink save ir gana natūraliai pavaizdavo sumišimą.
- Pats sumaniausias pasaulio
pataikūnas nesugebės deramai apibūdinti jūsų nuostabumo. – Aš nusižiūrėjau, ką
daro kiti kavalieriai ir gana sėkmingai sudėliojau peršokimą ant kitos kojos.
- Deja, pataikautojau Armanjake, aš
šiam pasauliui jau prarasta. – Magdalena luktelėjo, kol baronas d‘Aiju su savo
žmona atsikabins nuo mūsų nosinės ir tęsė. – Valdovės statusas mane įpareigoja
atsisakyti visų pasaulietinio gyvenimo džiaugsmų.
- Tokiu atveju aš amžiams
pasmerktas gyvent be meilės, - žengtelėjau link princesės ir pajutau nuo jos
sklindantį žibuoklių aromatą.
- Kodėl gi? – Magdalena suvaidino
lengvą susidomėjimą. – Ko tai aš nepastebėjau, kad jumis nesidomi damos. Kai
kas ir per visą vakarą nuo jūsų nenuleidžia akių.
- Aš joms uždaras, - nesusilaikiau
ir stumtelėjau barono d‘Aiju ginklanešį, kuris ėjo pro šalį. – Aš daviau įžadus
atverti širdį tik pačiai nuostabiausiai damai.
- Ir kas ta laimingoji? –
Magdalena, lengvai užkabindama mane savo apsiausto padelkomis, apsisuko.
- Tegu tai būna mano paslaptis,
jūsų karališkoji didenybe. Aš ką tik sužinojau, kad visos mano viltys
beprasmės, - nutaisiau pačią liūdniausią, kokią tik sugebėjau, veido išraišką,
- man dabar tik tesinori apsikeisti su Fransua, kuris apsuptas jūsų dėmesio,
kūnais.
- Kažin ar jo kūne jūs jausitės
patogiai... – Magdalena linksmai nusijuokė. – Palydėkite mane, šokis jau
baigėsi. Ir būkit atidus, kai kada norai ir išsipildo...
Kas čia buvo? Užuomina ar koketiški
moters pliurpalai? Magdalena į pleputę nepanaši... nors ką aš čia – vistik ji
visų pirmiausia tai moteris...
Reikia sulaukti kito šokio ir būti
kiek labiau veržlesniu...
- Vikonte, - po to, kai aš grįžau
prie stalo, prie manęs priėjo senešalis de Balzamonas, - damuazo pareiškė norą
nelaukti šventimo pabaigos ir nori susikauti dabar pat.
- Veskite... – Velnias, dabar gi
tuoj vėl šokius paskelbs, o reikia išeiti!
Sode dar užteko besibaigiančios
dienos šviesos ir apšviesti dvikovos vietos fakelais dar nereikėjo. Šalia savo
eskudero stovėjo ne tik baronas, bet ir dar koks dešimtukas didikų. Tuką palaikė
tik koks ketvertukas. Na ir aš, žinoma.
Senešalis su savimi atsivedė
penketą gvardiečių. Matomai, jei įsiaudrinusių žiūrovų tramdymui ir šiaip dėl
tvarkos.
Na, aišku, netoliese trypčiojo ir
gydytojas su dideliu krepšiu. Juodai apsirengęs geraširdiškos, tvarkingos
išvaizdos sudžiūvęs senukas. Taip pat reikalingas šiame renginyje, nors vietinius
daktariūkščius karčiau be jokio tyrimo, tardymo ir teismo kaip visuomenei
pavojingus elementus.
Moterų nebuvo, bet pastebėjau, kad
antro aukšto languose sušmėžavo ir pasislėpė keletas šešėlių. Vienareikšmiškai
– stebi. Nors gali moterys ir slėpti, bet iš tiesų, tai šiurkščios vyriškos
pramogos, moterims visada buvo laukiamas reginys.
Barono eskudero jau buvo įlindę į
šarvus.
Tukas apsirengė viskuom savu.
Užsidėjo mano padovanotą barbutą, savo plokštelinius grandininius šarvus ir
dabar, padėjęs į šoną skydą, ramiai žaidė sunkiuoju kardu – palašu.
Barono ginklanešiai matomai
pasinaudojo pilies arsenalu. Jie buvo užsidėję vienodus grandijus iki kelių su
vienodai nusagstytomis plokštelėmis ant krūtinės ir vienodais apvaliais skydais
su Fua herbu, tik vietoje palašų, buvo apsiginklavę tiesiais kalavijais su
paprasta kryžma. Iš pažiūros, tai ilgesni ir masyvesni nei Tuko palašas. Galvas
dengė geri saladai. De Žiuvo – su antveidžiu, o de Suažo be jo – paprastas –
kovinis-kelioninis.
- Damuazo Loganai, jus tenkina
damuazo de Suažo ginkluotė? – išėjęs į aikštelės centrą paklausė senešalis.
- Pilnai, - linktelėjo škotas.
- Tokiu atveju jums niekas
nebetrukdo sukryžiuoti ginklus. – De Balzamonas perskrodė ranka orą. – Tepadeda
jums teisybę išsiaiškinti Viešpats. Susieinat.
- Plėšk distanciją, jo rankos
ilgesnės, - šnabštelėjau Tukui ir trinktelėjau jam per petį. – Nagi, brolau.
Tau pasiseks.
Kovotojai ėmė atsargiai artintis
vienas prie kito.
De Suažas prisidengė skydu, matėsi
tik akys, kalaviją laikė sulenktoje dešinėje atkišęs į priešininką.
Tukas savo palašą laikė pasukęs į
šoną, kaip ir skydą.
Beveik abu kovotojai kartu
žengtelėjo prieš viens kitą, pakilo kalavijai ir pasigirdo duslus trenksmas.
Abu priešininkai sėkmingai atmušė pirmus kirčius skydais. Tukas priešininko
kalaviją atmušė su slydimu į šoną, o de Suažas
- tiesiogiai. Barono ginklanešys iš kart po to, užkirsdamas galimybę Tukui
smūgiuoti, šoko į priekį ir su jėga skydu jį stumtelėjo bandydamas kalaviju
pasiekti Tuko kelėną.
Aš vos ne aiktelėjau – manevras
buvo atliktas vikriai ir greitai. Atrodė, jog viskas ir baigėsi ir Tukas kris
ant žemės su pakirstom kojom, bet škotas, ne mažiau vikriai atšoko atgal,
atmušė priešininko kalaviją ir pats puolė į ataką grįžtamuoju smūgiu kirsdamas
per de Suažo skydo kraštą šį numušdamas į šoną ir po to, pasinaudojęs priešininko
atsidengimu, suktelėjo palašą ir visa jėga trenkė šiam per šalmą.
Duslus skambesys.
Kūnas šleptelėjo į žolę...
Žiūrovų atsidusimas...
Škotas prišoko prie nugalėto de
Suažo ir, prisilietęs ašmenimis prie jo veido, paklausė ar šis pasiduoda. Bet
išgirdo tik silpną mykimą. Pasirodo palašas neperkirto šalmo, o jį gerokai
įlenkė ir apsvaigino priešininką.
- Palauk, damuazo Loganai, žingsnis
atgal, - prišoko de Balzamonas. – Priešininkas negali jums atsakyti. Aš
priteisiu jums pergalę ir liudiju, kad tiesa jūsų pusėje. Barone, ar jūs
sutinkate su tokiu sprendimu?
- Sutinku! – įniršio apimtas užriaumojo
d‘Aiju. – Tikiuosi de Žiuvas nuneš jam makaulę. Gydytojau, padėkite šiam
drimbai, o tai aš pats jį tuoj pagydisiu...
- Pažabokite įniršį, barone. Visame
kame Dievo valia. Liudiju, kad šioje dvikovoje nebuvo jokių didikų garbę
žeminančių taisyklių laužymo ir skelbiu jos pabaigą.
- Pirmyn! – Baronas išstūmė į aikštelę savo
antrąjį eskudero. – Ši pramoga gali užtrukti
iki pasaulio pabaigos, o man jau kantrybė baigiasi.
- Dvikovos pradžią skelbiu aš,
barone!
– de Balzamono akys sužaibavo. – Ar jūs pretenduojate į senešalio vietą?
Pertrauka – dešimt minučių. Tegu jūsų paskutinis eskudero geriau pasiruošia.
Puiku... greitai gi senešalis šitą
gaidį patupdė ant šiknos. Norėtųsi tikėtis, kad jis visą laiką bus mano pusėje.
Škotas klaipė ir masažavo kairės
rankos riešą.
- Kaip tu?
- Gerai, monsinjore... – Škotas
sunkiai kvėpuodamas skausmingai susiraukė.
- Kas rankai?
- Sutrenkė. Atmušinėjant. – Tukas
parodė patinusią ranką. – smūgis labai stiprus buvo, net nukreipti nepajėgiau.
- Duok čionai. – Aš iš krepšio,
kurį apdairiai atsinešė škotas, ištraukiau tvarstį ir stipriai įveržiau jo
riešą. – taip bus geriau.
- Ačiū, monsinjore. – Tukas
atsargiai pajudino riešą. – Kaip aš tą stuobrį priplojau! Vikriai išėjo? Man šį smūgį dar
senelis parodė.
- Vikriai, vikriai. Aš maniau, kad
jis tau kojas velniop nuneš... – Pažiūrėjau de Žiuvo pusėn ir patariau škotui:
- Žiūrėk. Jo sudėjimas panašus į tavo. Su jėga nieko nepadarysi. Juolab tavo
ranka sutrenkta. Mažiau atkirtinėk, daugiau išsisukinėk. Ir laikyk
distanciją...
- Jo... Na, einu? Jūs ten Fransua
labai negąsdinkit, jei su manim kas...
- Varyk tik... Ne inkšk ir viskas
bus gerai... – padrąsinau škotą, nors pats nelabai buvau įsitikinęs jo pergale.
De Žiuvas atrodė kaip gana patyręs
kovotojas. Buvo daug vyresnis už škotą – gal net dešimčia metų ir atrodė, kad
yra kiek greitesnis.
Tai ir pasitvirtino. Jau pirmame
susiėmime jis įsigudrino bakstelti Tuką kalaviju į krūtinę. Grandinių
neperdūrė, bet alsavimą numušė. Škotą išgelbėjo tik tai, kad de Žiuvas kiek
teatrališkai pasisuko vietoje norėdamas suduoti lemiamą smūgį, bet pats šalmu
sugavo skydo kantą. Susvirduliavo, sušnypštė ir atšoko atgal. Nuleido skydą ir
kalaviją ir škotas nebegalėjo pereiti į ataką: vos pats atgavo kvapą ir
susilaikė nuo puolimo.
Prišininkai ėmė aikštelėje suktis
ratu, retkarčiais apsikeisdami melagingais judesiais ir stengdamiesi pagauti
vienas kito klaidą. Pagaliau barono eskudero, imitavęs atsitraukimą, pagavo
momentą ir staigiai įvykdė išpuolį su trimis vienas paskui kitą einančiais
smūgiais. Pirmus du Tukas sulaikė skydu, bet antrasis smūgis suskaldė skydą ir
drėkstelėjo per jo ranką. Trečiasis buvo taikytas į galvą, bet Loganas jį
sulaikė palašu. Tačiau smūgis buvo toks, kad de Žiuvo kalavijo ašmenys
trinktelėjo per škoto barbutą, nuplėšė antnosį ir nudrėskė odą nuo tukom
kaktos.
Mano eskudero veidą iš karto
apipylė kraujas ir škotas suklupo ant kelio pasilenkęs į priekį.
De Žiuvas pergalingai sušukęs
plačiai atsivėdėjo... bet staiga, skausmingai sudejavęs, susisuko ir griuvo į
žolę.
Tukas beveik instinktyviai, iš
paskutiniųjų jėgų, horizontaliai mostelėjo kalaviju virš žemės ir pataikė per
eskudero kulkšnį, permušė kaulą ir perkirto sausgysles. Ir po to veidu sukniubo
į žolę.
Kad kur, blyn, velniai visus rautų!..
Pribėgau ir nekrutantį kūną
perverčiau ant nugaros. Vedas buvo pilnai aplietas krauju. Nuplėšiau šalmą ir
nosine perbraukti. Va... ant kaktos kabo nuvarytos odos skiautė. Iki kaulo
perskėlė antakį, bet kritiškų sužalojimų iš pirmo žvilgsnio nemačiau. Lygtais
viskas... N, žinoma ir smegenis škotui gerai sutrenkė. Bet tai nebaisu. Makaulę
kietą turi, išgyvens.
Uždėjau nosinę škotui ant kaktos ir
riktelėjau senešaliui savo nekantrų klausimą:
- Kaip dvikova?
- Abi šalys pasitenkino! – vyptelėjo de Balzamonas. – Dabar
šitie meitėliams ne greit turės jėgų kitiems ginčams. Jei iš vis turės.
Gydytojas nuspręs, kurį kur nešti.
- Aš nepasitenkinau! – Prie manęs lėtai priartėjo
Šarlis d‘Aiju. – Ar jums, vikonte, neatrodo, kad mums reikia kai ką
išsiaiškinti?
- Ir ką gi? – Mane dabar kur kas
daugiau jaudino škotas, nei baronas.
- Jūs žinote ką; jūs bandote užimti
mano vietą... – piktai, bet tyliai, kad aplinkiniai negirdėtų, iššnypštė
baneretas.
- Tai štai kame reikalas... – šis gaidys
prisigalvojo, kad aš atmušinėju Magdaleną. – Ką gi jūs siūlote?
- Išspręsti ši klausimą čia, ir
nedelsiant.
2016-05-30
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą