X
skyrius
- Kontesa negali priimti, ji negaliuoja. – Kambarinė
Magda susilenkė žemame reveranse.
- Kas jai, Magda? Gal būt reikia iškviesti maestro
Pelegriną?
- Nesirūpinkte, jūsų mylista...
- Aš persigalvojau, Magda. Jūs galite įeiti, Žanai. –
Durys į Žanos de Fua miegamąjį kiek prasivėrė ir ji nekantriai mojuodama
piršteliu mane pakvietė, o kambarinei įsakė: -
O jums, Magda, reikia pasilikti čia ir saugoti, kad mums niekas
netrukdytų.
Aš praėjau į buduarą (v.p. pranc.
boudoir - turtingos moters nedidelis kambarys artimiems pažįstamiems priimti).
Pagrindinę vietą čia užėmė gremėzdiška lova su šilkiniu baldakimu (v.p.: it. baldacchino – puošnus stogelis virš lovos,
baldų ar procesijos),
kojos ikim kaukiukų skendėjo iš Levantos
atgabentame kilime (v.p. Levanta, sen.
pranc. Soleil levant - aušra, saulės pakilimas, nuo XV a. V.Europoje paplitęs
bendrinis Artimosios Azijos ir rytų šalių pavadinimas. Šis žodis XVI a. ypač
išpopuliarėjo Anglijoje. Šis žodis reiškia vietovę bet ne kultūrą. Savo laiku,
kelionių užrašuose, net Graikija, kuri priklausė Osmanų imperijai, taip pat
buvo minima, kaip Levantos šalis. Subyrėjus Osmanų imperijai, jai priklaususios
šalys nuo 1920 ik 1946 m. taip pat buvo vadinamos vienu, bendru, „Levantos“
pavadinimu). Sienas
ir gobelenus, išsiuvinėtus idiliškais paveikslėliais, dengė sunkus
ornamentuotas šilkas ir barchatas. Bet labiausiai dėmeį traukė keturios,
perlais nubarstytos aukso žvakidės – šamadanai (v.p.: sudurtinis arabų
ir persų žodis: sam+dan – žvakę dėti – „žvakidė“, tačiau jų išskirtinis bruožas
buvo tas, kad viduramžiais jos išsiskyrė prabanga, meniškumu ir rytietišku
kaloritu. Buvo laikomas prabangos elementu. Tam tikra prasme tai yra
prabangių sietynų protėvis. Dabar šis pavadinimas žinomas kaip rytietiško
šokio su žvakide (ant galvos) sinionimas).
Juose stovėjo įstatytos
didelės, pusmetrinės, vaško žvakės...
Aš prisiminiau, kaip pernelyg taupus tėvas, beveik be
ginčų, Žanos pageidavimu, šiems apartamentams išleido neįtikėtiną sumą.
Anksčiau šiame kambaryje gyveno mano motulė Izabelė,
bet po to, kai ji išėjo į vienuolyną ir tėvas vedė, jaunoji žmona nė sekundei
nenorėjo taiskstytis su senuoju interjeru.
- Žanai, mums reikia pakalbėti, - kiek nervingai
pareiškė mergina ir nuvijo nuo lovos levretę.
- Aš visada tavo paslaugoms, Žana, ir dar vakar to
tavęs prašiau, bet tau skaudėjo galvą. O užvakar tu pareiškei, kad blogai
miegojai ir neturi nuotaikos. O dar anksčiau...
- Nebetęsk. – Žana piktai trenkė į kampą didelę
venecijos lėlę. – Aš tau viską paaiškinsiu.
- Tau nebeilgai reikės aiškintis... Aš jau beveik
supratau. Tu manęs daugiau nebemyli. Taip?
- Tai žiauru, Žanai. Dievas mato, viskas
atvirkščiai... – Žana, norėdama prie manęs prieiti, atsistojo, bet po to
susilaikė ir vėl atsisėdo ant lovos. – Tu nieko nesupranti... Aš... aš... aš,
tebūnie pagarbinta skaisčioji mergelė Marija, pastojau!
- Kaip tai?
- Taip kaip paprastai būna su moterimis. – Mergina
nepatenkinta susiraukė. – Argi galima būti tokiam nesupratlingam? Ir dabar
mes... Mes nebegalėsime daugiau mylėti vienas kito.
Žanos tonas buvo ryžtingasir dabar buvo visai nepanaši
į linksmą ir išpaikintą mergaitę, kokia ji, devyniolikmetė, iš esmės ir buvo.
Žana sekundei susimąstė ir tęsė:
- Aš myliu tave Žanai, bet aš visų pirma esu
d‘Armanjkų grafienė. Negaliu meilei aukoti pareigą.
- Bet kaip mums tai gali sutrukdyti?
- Viskas labai paprasta. Aš turiu sėkmingai pagimdyti
paveldėtoją. Pagimdyti sūnų tavo tėvui. Sūnų, kuris paveldės viską. Ir niekas
niekada neturi sužinoti, kad iš tiesų,
tai tavo sūnus. Taigi...
Saulės spindulys krito ant akių ir nuvijo sapną. Žana
dingo, o jos vietoje, šalia savęs, ant lovos aptikau visą kupetę garbanotų,
rudų plaukų pro kuriuos galima buvo pamatyti dailų skruostą ir užriestą nosį...
- O blyn... – susirūpinęs ištariau.
2016-03-30; 2
Šalimais, pasukusi ant šono galvą ir atstačiusi
nuodėmės vertą užpakaliuką, gulėjo visai mielos išvaizdos mergina. Visai
jaunutė.
- Sapnas... Prakeiktas sapnas...
Šitie sapnai ir regėjimai greit stogą nuneš. Beveik
kiekvieną naktį ir net, neretai, dieną, aš gyvenu bastardo praeitimi.
Gabalėliais, nuoplaišomis... na kaip dabar. Kai matau tėvą, tai dar nieko, o
štai kai Žaną – nuotaika prasmenga visai dienai. Savęs įtikinėjimas, kad aš su
ja ir jos kūdikiu neturiu nieko bendro, nepadeda ir maža to, kišau galvą
tiesiai po budeliu kirviu, kai bandžiau juos gelbėti... Beprasmiška.
- Tiek jau to, išgyvensiu. Taip... O merga iš kur čia?
Galvos skausmas, lengvas pykinimas ir perdžiūvusi
gerklė padėjo prisiminti...
Po to, kai pabėgau iš pilies, mes patraukėme į
Aragoną. Mano nuomone Gaskonijoje jau nebebuvo ką veikti, todėl patraukiau į
Langedoką (v.p. pranc. Languedoc;
Langedoko-Rusjeno provincija Prancūzijos pietuose, Tulūzos grafystė,
oksitanų kalba – Lengadòc, nuo XIII a. kartu su Tulūza prijungta
prie Prancūzijos).
Kelionėje
nieko ypatingo neįvyko. Keliavome toliau nuo pagrindinio kelio, stengėmės
laikytis miškų.
Kelionė visai ir pavyko. Tik vieną kartą reikėjo
siųsti Tuką į kaimą: nupirkti grūdų arkliams ir maisto atsargų mums.
Medžiojome: aš gan neblogai „prisijaukinau“ arbaletą ir net už šimto metrų
nušoviau didelį elnią.
Aišku, kad nežiūrint mano pastoviai organizuotų
maudynių ir skalbyklių, mes kelyje apdriskome ir persisunkėme laužo dūmais.
Bet viskuo kitkuo aš buvau patenkintas – svarbiausia,
kad nereikėjo vėl užmušinėti. Reikalas ne mano išskirtinėje moralėje, nes aš
jau spėjau nudaigoti ir pasiųsti pragaran krūvą žmonių, bet... net nežinau...
juk kiekvienas nužudytasis gula ant širdies kaip milžiniškas akmuo... na,
kažkaip taip.
Po keletos dienų pasiekėme Tulūzą (v.p.: pranc. Toulouse, savo istoriją
praktiškai skaičiuoja nuo 106 m., kai Romos
kariuomenė užgrobė galų kaimą Tolosą, nuo 419 m. iki 507 m. Vestgotų sostinė, o
nuo 508 m. ją užgrobė frankai. Laikas nuo laiko tapdavo Akvitanijos sostine.
721 m. atlaikė saracėnų apgultį, o nuo 778 m. tulūzos grafai praktiškai
kontroliavo visus Prancūzijos pietus. Nuo 1217-1218 m. buvo apgulta kryžiuočių
(katarų karai) ir paimta, bet nesugriausta ir toliau vystėsi ir jau 1229 m.
buvo įsteigtas universitetas).
Viduramžių
masteliu, tai didelis miestas, kurį gynė gerai įtvirtinta tvirtovė. Su keletu
įspūdingų bažnyčių. Na, o Tulūzos grafo pilis, tai tikras fortifikacijos meno
šedevras.
Apsistojome „Lokys ir bulius“ viešbutyje, kuris buvo
įsikūręs tarp pirmo ir antro gynybinių sieno rato. Toliau nuo grūsties. Buvome
vieninteliai klientai ir praktiškai išgelbėjome šeimininką nuo žlugimo. Jis
kaip tik turėjo mokėti skolas už nuomą ir dar už kažkokias sąskaitas. Šiaip
tai, šiame viešbutyje pastoviai apsistodavo dažų pirkliai, bet karas Armanjake
jų verslui gerokai pakenkė ir viešbutis stovėjo tuščias. Tad šeimininkas nuo
mūsų kiekvieną dulkelę pūtė ir pataikaudamas stengėsi apsupti visais įmanomais
patogumais. Na... žinoma, taip, kaip tuos patogumus galėjo suprasti
viduramžiais.
Na, tad mes ir nučiuožėm... Mieste pasirodo buvo
neįtikėtinas prostitučių skaičius. Šios seniausios profesijos atstovės
netgi buvo susibūrusios į cechą! Tai
tokia savotiška profsąjunga: visiškai teisėtai dalį pajamų atsekdavo miestui ir
miestas jį (cechą) griežtai kontroliavo. Medicinos kontrolė buvo pirmame plane.
Sutikite, tai negalėjo nedžiuginti. Prostitutės, kai kuriais atvejais – tai
tikras išsigelbėjimas. Su tuo taip pat neįmanoma nesutikti.
Tai štai. Pareikalavus, mūsų šeimininkas, metras
Emanuelis iškvietė tuziną įvairios išvaizdos ir amžiaus merginų. Tiesą pasakius
– atvirai netinkamos prekės nebuvo...
Jei trumpiau, tai aš atsigaivaliojau... taip šiandieną
ir atsigaivaliojau. Nepraėjo ir trys dienos nuo atvykimo.
Gėrėm, valgėm... Nors gal greičiau, besaikiai siurbėm
springdami, ėdėm, kaip vilkai ir krušomės kaip trušiai. Jei trumpiau, tai
galima pavadinti tiesiog orgija.
Ir labai gerai, kad mano kambaryje lova buvo
net labai plati. Tiesa, su čiužiniu, kuris buvo prikimštas šienu, bet tai jau
niekalas. Šienas gi šviežias.
Prostitutės...
Jei trumpai, tai, visokių „andželikų“
ir į jas panašių, tai aš buvau kur kas geresnės nuomonės apie šios profesijos
viduramžių atstoves... Nors savo neišmanėliškumą kompensavo visai nedirbtinu
entuziazmu. Tad užteko jas kiek apmokyti ir viskas susigulėjo. Žodžiu, aš ir
Tukas, su kaupu atsiganėme už visą tą buvusį susilaikymo laikotarpį...
Nuleidau ranką ir prie lovos apčiuopiau ąsotį. Sidras,
kaip dievų nektaras atgaivino gomurį. Tikrū tikriausiai – karališkas gėrimas –
jokio alaus nereikia. Nors ir visokias įmanomas alaus rūšis mes taip pat
pabandėm. Bet jie buvo šiaip sau... Žodžiu – Prancūzija. Gal būt Vokietijoje
alus ir geresnis, bet čia – šlykštus.
Taip, o ką mes šiandieną, be gėrimo ir geismų
malšinimo, ruošėmės veikti?
Na taip, rytoj rengiamės išvykti... o tai reiškia, kad
renkame atsargas ir ruošiamės žygiui...
Sugrabaliojau viršgalvyje kabančią virvę ir porą kartų
timptelėjau. Tai vienok toks viduramžių telefonas: virvė jungia varpelį pas
šeimininką. Metras Emanuelis aprodydamas savo viešbutį, šią sistemą gyrė kaip
nematytą naujovę, kurią jis asmeniškai ir sugalvojo. Meluoja, aišku... na bet
koks mums skirtumas.
Atsikėliau ir nusilengvinau į naktinį puoduką. Po to
stumtelėjau merginą.
- Kelkis, kaip ten tave...
Merga akimirksniu prabudo ir murkdama bei
demonstruodamą visai įspūdingą krūtinę su stambiais speneliais, pasirąžė...
- Nors ne. Greit varkyk nuplaut savo bužę – ir atgal į
lovą.
Taip. Taip bus teisingiau. Mano esybė reikalavo dar
vieno geismo numalšinimo... o gal dviejų...
- Luiza aš... – Mergina sukikeno, greit nubėgo prie
didelio dubens ant metalinio trikojo ir po poros minučių vėl įgriuvo į lovą.
- O man tas pats... – Pasukau jos kojas į save,
užmečiau ant pečių ir iš karto įėjau. – Na gi, judėk... Luiza. Kaip aš tave
vakar mokiau... Ša-auu-nuolė...
Galėjau ir nepriminti: mergina savo pinigus
atidirbinėjo nuoširdžiai ir, atrodo, netgi nevaidino. Nors kas žino? Vistik
seniausia profesija ir be abejo su savom gudrybėm.
- Kvietėte, jūsų mylista? – Durys atsidarė ir
tarpduryje išdygo šeimininkas.
Metras Emanuelis, visiai nenustebintas reginio,
sustingo nuolankioje pozoje. Snukis raudonas, plikas viršugalvis, veidas
apskritas, ūsai styro kaip pas čepajevą, o žiurstas visada švarus. Na ir pats
jis visai valyvas. Saikingas prekijus, saikingai gudrus ir saikingai protingas
ir supratlingas. Pavyzdinis šeimininkas.
- Pusryčiauti... Ne, iš pradžių praustis... Dvi
statinės karšto vandens ir statinė persilieti...
- Jau paruošta... Kaip jūs ir liepėte. Vakar vakare
pageidavote...
- Šaunuolis... Ko turi pusryčiams?.. – Aš net nepagalvojau
sumažinti ritmo... Viduramžiai, kad juos kur... Ir aš juose. Kuklumu ir
praeitame gyvenime labai nepasižymėjau, o mergai tai ir visai viskas dzin. –
Padaryk omletą su trufeliais iš dešimties kiaušinių... Ne, penkiolikos, ir
šviežio pašteto... Ką ten dar turi?
- Galiu pasiųlyti didelį keptą ungurį česnako ir
svogūno padaže. Rytinis laimikis.
- O... Gerai. Ir ledinio sidro... pora ąsočių... ir
žadink mano eskudero... tegu eina čionai... – aš buvau alkanas kaip vilkas ir
galėjau suryt ne tik, kad ungurį, o visą šerną.
- Kaip įsakysite, jūsų mylista... –Šeimininkas
atydžiai uždaręs duris, išgaravo.
- „Davai, Lizka, podday...“ – Aš pagreitėjau.
- „Da, da, da... Porwi menya... Razorwi menya
popolam... A-a-a... O-o-o...“ – juokingai laužydama rusiškus žodžiu,
suvebleno-sušaukė prostitutė.
Reikia gi... Viską įsiminė. Aš vakar girtas būdamas
juoko dėlei išmokiau...
Smegenis užpylė malonumas ir aš audringai išsiliejau.
- O-o-ch... – nusiverčiau ant lovos.
- Na kaip, patenkintas? – Mergina nusijuokė ir pakštelėjo
man į krūtinę. – Aš viską įsiminiau, tik, tiesa, nesuprantu, ką kalbu.
- Tau ir nereikia... Užsitarnavai... premiją... – Aš
trūktelėjęs atsistojau. - O dabar laisva. Pasakyk mano eskudero, kad pridėtų
tau sū virš sulygtos sumos.
Merga džiaugsmingai sucypė ir ėmėsi užsitempinėti
suknią.
- Girdėjau aš, girdėjau, monsinjore, - burbtelėjo
Tukas, kuris jau pasirodo buvo kambaryje. – Paikinimas tai. Pinigų visoms
neužteks.
- Duok, pasakiau... – teko riktelti.
Tukas savo vaidmenyje, bet aš, tiesą sakant, labai
patenkintas jo taupumu. Net patikėjau visas išlaidas ir atidaviau kelioninius
pinigus. Na niekaip aš dar neperpratau vietinės atsiskaitymo sistemos...
2016-03-31
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą