- Duok, pasakiau... – teko riktelti.
Tukas savo vaidmenyje, bet aš, tiesą sakant, labai
patenkintas jo taupumu. Net patikėjau visas išlaidas ir atidaviau kelioninius
pinigus. Na niekaip aš dar neperpratau vietinės atsiskaitymo sistemos...
- Kaip pasakysite...
- Būtent. O su kitomis atsiskaityk lygiai tiek, kiek
priklauso. O dabar einam praustis ir pusryčiauti, reikalų šiandien turime iki
kaklo. Taip... pasakyk šeimininkui, kad sutvarkytų mano kambarį ir pusryčius paruoštu
čia.
- Laikas būtų ir pažą nusamdyt... – vėl suburbėjo
škotas, bet vistiktai nuėjo vykdyti parėdymų.
Na taip... viduramžiai su jų luominiais paistalais.
Ginklanešys ne pasiuntinukas – ne pagal rangą. Tiesa, škotas burbėdavo daugiau
iš įnoringumo, bet vis tiek reiktų kažkaip tą padėtį taisyti. Luomai ir rangai
šiuo laikmečiu – aukščiau visko.
- Ne inkšk. Šiandieną, jei ką, ir pasamdysim, o pats į
prausyklą grįšk. Praustis ir tau reikia, nevala...
Šeimininkas mums buvo išskyręs
patalpą su dvejomis didelėmis medinėmis geldomis sklidinomis karšto vandens.
Tai... chm-m... švelniai tariant tokios vonios. Gerai, kad medis švarus,
nugremžtas ir pačios geltos paklodėmis išklotos. Tai tam, kad rakščių į subinę
neprisivaryt. Patogumai, kad juos kur... Net muilo yra. Stipriai kvepiančio ir
visai nepanašaus į man įprastą – gabalinį – skystas, glitus ir kamuolinis, bet
– muilas. Aš po priverstinio miškinio partizanavimo, atvirai mėgavausi visai
šiais, abejotinais, bet patogumais.
- Atsiskaičiau, monsinjore, - grįžo
Tukas su ąsočiu kriaušių sidro ir taip pat įlindo į savo geldą.
- Ko burbi, kaip senis? Pinigų gi
užtenka. – Aš nugėriau iš stiklo. -
M-mm... palaima. Reikia su savimi kokią statinaitę paimti.
- Paimsim, monsinjore. O pinigėlių
per daug nebūna. – Tukas su pasimėgavimu delnu pilstė karštą vandenį ant
krūtinę kertančio, raudono, šviežiai užsitraukusio rando. – Mums dar su
viešbučio šeimininku atsiskaityti ir atsargų į kelią įsigyti. Štai, dar ir
išeiginę aprangą sugalvojote pirkti. Na ir kalviui apmokėti, ir ginklininkui,
ir už apatinių ir rūbų skalbimą, vėlgi ir su jūsų kuafioru atsiskaityti (v.p.: pažodinis vertimas „kirpėjas“ ar
pagal tuometines realijas“barzdaskutys“, būtent šiuo atveju nepanaudotas,
kadangi originale naudojamas pasenęs prancūziškas žodis
„coiffeur“, kuris iki pat XIX a. pabaigos buvo paplitęs daugelyje Europos
šalių, reiškiantis ne tik kirpėją ar barzdaskutį, bet ir šukuosenų meistrą).
Prireikė jums jo... Aš ir pats galiu jums plaukus apipjauti. Vėlgi, teptukus ir
dažus reikia nupirkti. Įklimpsime gi su tuo herbu... kaip Dievą myliu...
- Neburbėk. Geriau pasvarstykim, ko
mums iš ginklininko reikės.
- Ir taip aišku, ko... Jūsų espadą,
dagą ir šarvus nupoliruoti, grandijinius marškinius išvalyti, na ir strėlių
arbaletams nupirkti. Na ir... jei leisite, aš savo falšioną ir sunkųjį kardą
taip pat pergalandimui atiduosiu... Na ir dar viena-kita smulkmena.
- Mano sąskaita? Gerai, leidžiu.
Nusiprausėme ir grįžome į kambarį.
Šeimininkas gerai pasistengė, nes
valgiu, kurį radome ant stalo, buvo galima pamaitinti visą alkanų karių
kuopą... Arba mus abu.
Valgį gamindavo pats. Be
pretenzijos, bet skaniai ir svarbiausia
- jo virtuvėje buvo jei ne ideali, tai bent jau artima idealui, švara. O
tai riebus pliusas. Dizenterijos man tikrai nereikia...
Ungurys buvo tiesiog dieviškai
skanus. Iškeptas ant žolių pagalvės ir tiesiog tirpo burnoje, o su tokiu padažu
buvo galima ir vinis suvalgyti – bent jau man jis buvo baisiai skanus. O štai
su garnyru buvo prastokai – viduramžiai! Galėčiau pusę gyvenimo už bulvę
atiduoti, bet kur ją paimsi?.. velniai žino, kada ją ten iš tų amerikų parveš (v.p.: tik apie 1565 m., t.y. – po beveik
amžiaus, bulvių gumbai buvo atvežti į Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos
karalius Pilypas II. Ir tik apie 1616 m., bulves, kaip retą ir rafinuotą
patiekalą, pateikdavo tik Paryžiuje karaliaus stalui. Smulkūs gumbai pradžioje
buvo vadinami „truffe“, t.y.,
triufeliais, todėl kartais tik pagal kontekstą galima buvo nuspėti, ką iš tiesų
tiekė ant stalo. Masiškai auginti pradėjo Vokietijoje apie 1651 m.
Branderburge, o neužilgo ir LDK. Yra nuomonių, kad paplito apie 1700 m. per
Rietavą, nors kitą vertus jos dvarų botanikos soduose jos žinomos nuo 1640 m.
ir žinomos kaip „bulbos americanos“, bei turint galvoje LDK glaudžius ryšius su
Branderburgo dvarais, greičiausiai, kad paplito gerokai anksčiau). Teko pasitenkinti stambiais žirniais.
Vyno nevartojome,
apsiribojome lediniu sidru. Jis čionykščiuose kraštuose vietoje vandens.
Vos spėjome pavalgyti, kaip
pasirodė kuafioras, tai yra kirpėjas-stilistas, su pameistriu. Vikriai apkirpo
plaukus iki pečių. Pasirodo, kilmingieji kabaljero dabar būtent taip ir
nešioja. Susitvarkęs su kirpimu, kirpėjas susiruošė sukti plaukus ant žaizdre
įkaitinto, siaubingos išvaizdos įnagio... Br-r-r... Tik ne tai. Vos
atsišnekėjau.
Tačiau nupirkau kelis flakonėlius gerai kvepiančių esencijų. Bus
vietoje odekolono. Skuto jis mane su mano skutimosi peiliu, kurį aš pats,
asmeniškai priverčiau gerai išploviau ir išdezinfekavau armanjako likučiu.
Nuskuto meistriškai.
Tinkamai susitvarkę iškeliavome pas
ginklininką. Neturėjau jokio noro vaikščioti po miestą, nes įspūdžių ir taip
pakako, kol nukeliavom nuo miesto vartų iki viešbučio.
Smarvė... siaubinga smarvė ir
purvas. Žmogeliokai paplavas pila tiesiai į gatvę ir visai nesirūpina, kas
gatvėje eina ar važiuoja. Gatvelės siauros, purvas iki kelių. Kai kurie
miestiečiai, kad nesusiteptų, net su kažkokiais prietaisais, kurie labai
primena kojokus, vaikšto. Kilmingieji gi, raiti, karietose ar palankinuose.
Tikras viduramžiškas rojus.
Tfu, velnias... visi laukiami
įspūdžiai - kaip po šuns uodega
Bet eiti reikia. Turėti tvarkingus
ginklus paprasčiausia būtinybė. Na ir smalsu, aišku, į viduramžių arsenalą
paspoksoti.
Tukas, skirtingai nuo manęs, miestu
buvo tiesiog apžavėtas. Pasirodo, Tuluzoje, dominikonų rezidencijoje buvo
palaidotas škotų „dievaitis“ šventas Tomas Akvinietis (v.p.: lot. Thomas Aquinas;
apie 1225 – 1274 m.; Prancūzų revoliucijos 1628 m. metu, ji metu buvo sugriauta
ir šio šventojo palaikai buvo perkelti į Šv. Sernino bažnyčią.).
Beje, labai nustebau, kai čia
sužinojau, kad dominikonus dar vadina jakobinais. Švento Jokūbo garbei (v.p.: dominikonai senovės prancūzijoje kurį
laiką taip buvo vadinami pagal nes jų pirmasis vienuolynas buvo Paryžiaus šv.
Jokūbo (lot. Sanctus Jacobus)
gatvėje. Jakobinais vadinami prancūzų revoliucionieriai buvo dėl to, kad savo
būstinę buvo įkūrę šiame vienuolyne).
Šeimininkas rekomendavo italų
ginklininką. Kažkokį Džiuzepę Bernulį iš Milano. Metro Emanuilo žodžiais
tariant, italas tiekia ginklus visam Langedokui. Ir netgi būna, kad kilmingi
kavalieriai kaunasi dvikovose, kad juos aptarnautų be eilės.
Na, ką gi... pažiūrėsim. Aš lygtais
dar mokus. Turiu vieną tokią savybę, ir ją, atrodo, išsaugojau. Labai mėgstu
visokius neįprastus dirbinius, o ypač šaltuosius ginklus. Namuose... na,
žodžiu, supratot. Praeito gyvenimo namuose aš turėjau surinkęs įspūdingą
kolekciją ir visai teisėtai maniau, kad ji yra viena iš pačių rimčiausių
kolekcijų visame mieste. O, kad žinotumėt, kiek kraujo išgėrė mano buvusioji,
kai pradėjo nuvokti kai kurių egzempliorių kainą... Siaubas...
Ginklininko krautuvė buvo turgaus aikštėje, pačiame miesto centre,
kur mus palydėjo viešbučio tarnaitė.
2016-04-01
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą