"Armanjako šalis. Bastardas". IX skyriaus tęsinys. 2016-03-30

- Tu mus suradai, Žanai, aš tikėjau... – Mergina sudribo ant mano rankų. – Jie u-užmušė mūsų berniuką. Privertė išgerti vaistus ir įvyko persileidimas. Tai jis, jis privertė mane išgerti... – Žana laibu piršteliu parodė į Monfokono kūną.

- Jis jau pragare... – pabandžiau nuraminti.

- Berniukas... buvo berniukas, jau visai didelis... Aš turėjau tau pagimdyti sūnų... Aš išeinu pas jį, Žanai... – Žanos veidas persikreipė nuo prišmirtinių konvulsijų. – Aš dėl nieko nesigailiu, mielasis... atleisk...

Mergina dar kartą timtelėjo ir visai sukrito.

- Atleidžiu tau visas nuodemes, ilsėkis ramybėje... – Aš jos kūną peržegnojau ir apklotu uždengiau jos veidą.

Susakiau maldą, kurią iš kažkur žinojau. Jaučiausi visiškai išsunktas, veidu tekėjo ašaros, bet mintys buvo aiškios ir šviesios.

Kaip gi taip?

Kodėl mane užpildo gniaužiantis ilgesys, o iš akių varva ašaros?..

Aš su ta nelaiminga moterimi ir jos kūdikiu  neturiu nieko bendro...

Ir kodėl aš save pasmerkiau mirčiai? Iš pilies gyvas jau nebeištrūksiu...

- Tai todėl, kad aš ir bastardas – dabar bendra visuma ir jo skausmas automatiškai tampa manuoju... – sušnabždėjau pats sau ir ryžtingai pakilau.

Kažkur buvau girdėjęs puikų išsireiškimą. Mirdamas – žudyk...

Nutempiau barono kūną į kampą ir tiesiog medinėmis kojomis priėjęs prie durų atstūmiau velkę.

- Man reikalingas vaistininkas. Užeikite maestro, ji miršta ir aš galiu nesuspėti, - pasakiau storuliui ir įsitempęs jį į kambarį trinktelėjau durimis prieš pat diu Leono nosį.

Labai norėjau išgauti jo prisipažinimą apie tai, kas įsakė nunuodyti Žaną, bet vietoj to tiesiog tylomis tarp menčių suvariau ašmenis.

Vaistininkas dusliai sukriko ir sudribo ant grindų.

Viskas... Kol kas viskas...

Staigiu judesiu atlapojau duris.

- Užeikite vikonte, aš atlikau savo pareigą...

Diu Leonas žengė į kambarį ir pamatęs gulinčius kūnus, išsitraukė rapyrą.

- Jo didenybės Liudoviko vienuoliktojo vardu, jūs areštuojamas, vienuoli... – Vikontas staiga užsikirto ir krestelėjo galva. – Tai tu, bastarde?

- Taip tai aš. Ir mano pareiga buvo išsiųsti šiuos niekšus pragaran. Tai mano teisė, vikonte. Ar gi ne? O dabar darykite tai ką turite daryti, - pasakiau ir sukryžiavau rankas ant krūtinės.

Užmušti vikontą buvo visai realu, bet iš bokšto aš vis tiek neištrūksiu. Jame apie dvi dešimtys pilnai ekipiruotų karių ir dar kokia penkesdešimt, jei ne daugiau, kieme ir ant sienų. Jaučiau, kad elgiuosi teisingai.

- Tai iš tiesų tavo teisė, bastarde. Šitiems niekšams seniai paruošta vietelė pragare... – Diu Leonas susimąstė, jo veide pasirodė kažkokios dvejonės ir atsidusęs, kaip žmogus, kuris galutinai apsisprendė, ištarė: - Išeik. Aš tave paleisdamas nesuteršiu kabaljero vardo... Aš tik šiek tiek pažeisiu priesaiką savo senjorui. Jis Voro vasalas. Bet Voras – ne mano senjoras. Pats žinai, bastarde: mano vasalo vasalas – man ne vasalas (v.p.: pranc. vassalité, nuo lot. vassus – tarnas. Formulė „mano vasalo vasalas – man ne vasalas“ - buvo esminis, pamatinis viduramžių ir vėlesniųjų laikų daugelių kontinentinės Europos valstybių principas. Joks kilmingas vasalas  ar net paprasčiausias tarnas, neprivalėjo tarnauti jo senjoro ar pono valdovui. Jo pono priesaikos kažkam kitam - negaliojo, nebent būtų duotas atitinkamas įsakymas. Tačiau būta ir tam tikrų išimčių – pavyzdžiui Anglijoje, karalius priimdavo priesaiką iš visų žemvaldžių, todėl automatiškai, nesvarbu kas kam buvo vasalas, jis visų pirma privalėjo tarnauti karūnai). Taip, kad šiuo atveju aš galiu vadovautis savo sąžine nes mano senjoro senjoras, ne mano senjoras. Bet žinok, bastarde, už pusvalandžio nuo tavo išvykimo aš paskelbsiu aliarmą ir paiešką. Daugiau laiko aš tau duoti negaliu. Einam, aš išvesiu tave, tik pirmiausiai nusivalyk kraują nuo savo rankos...

Netikėdamas savo laime aš nuolankiai nusekiau vikontą. Tikri stebūklingi stebuklai. Aš tikėjausi tik pančių ir pasimatymo su budeliu.

Nusileidome į apačią. Į tylų, to pačio, ūsuoto seržanto, kuris stovėjo poste prie įėjimo į donžoną, klausimą, diu Leonas ironiškai pratarė:

- Vienuolis savo darbą padarė. Ten dabar vaistininkas ir de Monfokonas. Vaistininkas prikėlinėja grafienę, o baronas vėl ją varo į karstą...

- Cha... – apgobdamas mus tirštu česnakiniu burnos kvapo debesiu, nusijuokė seržantas ir, kažkodėl, man mirktelėjo.

Mes be jokių kliučių perėjome kiemą.

- Vikonte, jūs ką tik radote draugą ir brolį. – Aš įdėmiai pažvelgiau į diu Leono akis.

Sąžiningas žvigsnis... Net nežinau, kaip galima nupasakoti tokį pastebėjimą, bet tai buvo tiesa. Aiškūs valingio veido bruožai... Diu Leonas man kažkuo priminė kažkada matytoje graviūroje pavaizduotą Šarli Ožje de Batcą, de Kastelmorą, grafą d‘Artanjaną  (v.p.: pranc. Charles Ogier de Batz de Castelmore, comte d'Artagnan),

Prancūzijos generolą – leitenantą, žinomo Diuma herojaus prototipą.

(d'Artanjanų herbas)

- Nereikia, bastarde. Aš pasielgiau taip kaip liepia širdis ir dėl nieko nesigailiu. Bet jūs man skolingas. Baroną de Monfokoną turėjau užušti būtent aš. Ir aš jums šią skolą dar priminsiu, - nusijuokė vikontas.

- O kaip baronas čia atsidūrė?

- Vakar atvažiavo. Papasakojo, kad jus užmušė sąžiningoje kovoje. Mane tik nustebino, kad jis atvyko vienas, be svitos ir be savo būrio. Gaila, bet aš į tai neatkreipiau deramo dėmesio, nes tuo pat metu atvko senjoras de Kastelno de Breteno su vaistininku, maestro Gernadonu. Pateikė rua įsakymą leisti jį pas grafienę. Baronas prie jų prisijungė ir... Jūs jau žinote, kuo visa tai baigėsi. Aš protestavau, bet jie mane įtikinėjo, kad jai nepakenks.

- Aš iš tiesų koviausi su barono būriu. Aš ir mano eskudero jį pilnai sunaikinome.

- Kaip? Visą? – nustebo vikontas.

- Taip. Apie dvidešimt žmonių. Bet nereikia stebėtis. Pats Viešpats Dievas buvo su mumis, nes mes kovėmės už teisybę. De Monfokonas prieš tai išpjovė domininkonų ordino prieglaudą piligrimams ir asmeniškai kankino priorą, tėvą Jokūbą. Tai dievas man į ranką įdėjao atpildo kalaviją. Bet... po to, kai žuvo visas jo būrys, net jo pažai, kuriuos jis privertė kautis, de Monfokonas nesikovė, o gėdingai pabėgo...

- O Šventa trejybe!.. – šūktelėjo vikontas. – Kaip jis galėjo...  Šitas šuo nevertas auksinių pentinų.

- Tikrai taip, bet jau neverta apie tai ir kalbėti. Jis gavo savo. Vikonte, aš turiu laiko jums užduoti dar vieną klausimą?

- Žinoma. Aš paskelbsiu pavojų tada, kai aptiksiu, kad baronas ir vaistininkas nudūrė vienas kitą. Jūsų ieškos tik kaip liudininko, kuris gali apšviesti paslaptingus įvykius, - šyptelėjo vikontas.

- Kaip Žana čionai papuolė ir kokį vaidmenį jūs tame reikale suvaidinote?

- Man, per Lekturo pjautynes, grafienę ir jos svitą pavyko išgelbėti. Apspangusių karių jau niekas nekontroliavo. Jūs jau žinote, kas nutiko jūsų tėvui?

- Taip vikonte. Negaiškime tam laiko.

- Gerai... Nors jis ir buvo man kaip priešas, bet aš vis tiek jį gerbiau už drąsą ir tvirtumą. Tesiilsi ramybėje to išmintingo ir drąsaus žmogaus dvasia... – Vikontas persižegnojo. – Tai štai. Jo šventenybė kardinolas Žofrua įsakė man palydėti grafienę į šią pilį ir ją čia laikyti iki bus gauti nurodymai iš Lui. Kitką jūs žinote... Bet, Žanai... Jums laikas.

- Dar kartą, vikonte: jūs man dabar draugas ir brolis, - aš nuo piršto nutraukiau žiedą, kurį gavau iš de Gramono, ir kurį, laimei, pamiršau nusiimti prieš atvykdamas į pilį. – Priimkite šį žiedą kaip mūsų draugystės garantą.

- Tikrai dosni dovana... – vikontas apžiūrėjo žiedą ir iš karto užsidėjo jį ant piršto. – Aš priimu jūsų draudgystę, Žanai. Nepergyvenkite, grafienė bus palaidota krikščioniškai kaip pridera jos kilmei. O dabar – pirmyn. Prisiminkit, jūs turite tik pusvalandį...

Kai tik aš perėjau tvirtovės griovį, tarsi dūmas išnyko mane apėmusi bastardo būsena, kuri ir vadovavo mano visiems veiksmams. Aš vėl tapau Aleksandru. Mane apėmė stingdantis kraują siaubas.

Po galais... Kaip? Kaip aš įsigudrinau pridaryti tiek kvailysčių? Visai išprotėjau. Tai tik siaubingame sapne gali prisisapnuoti. Pasmeigiau du žmones kareivių pilnoje pilyje ir laimingai ištrūkau... Velnias... man su protu aiškiai negerai.

Bastarde... Bastarde! Tai ne aš. Velnias... aš per visą tą siaubą net nekalbėjau savo kalba. Vien tik išaukštintas kilmingai-kietuoliškas šūdas. Fu... Dieve mano... pranešė...

Kartu su atlydžiu po nevalingos beprotybės, atėjo ir liūdesys. Kaip ten besisuksi, šioje epochoje aš vistik bastardas d‘Armanjakas. Gyvenu jo gyvenimą, nešioju jo vardą, priverstas tęsti jo reikalus... po velnių, aš jau ir mintyse save vadinu jo vardu!

Ir... ir pergyvenu jo netektis, kaip savo.  Taip... Kaip besisuksi, o tai būtent aš ir netekau savo mylimos moters ir savo dar negimusio sūnaus. Ir būtent mano ašaros dabar pilasi iš bejėgiško pykčio...

Na, Vore... Nežinau, kaip ten tikroje istorijoje ir buvo, bet mano istorijos variante bus visai kitaip. Aš perrašysiu senąją palidą istoriją taip kaip reikia man. Gyvenimu prisiekiu...

O dabar reikia kaip galint greičiau pasiekti Tuką...

Paraginau varkšą mulą taip, kad jis be jokių jėgų krito porą šimtų metrų iki vietos, kur manęs laukė škotas su arkliais.

Likusį atstumą nubėgau ir dar spėjau dailiai piemenaitei, kuri varė varė ožkas riktelti, kad dovanoju jai mulą, kuris guli ant kelio priekį jos.

Įlėkiau į miškelį ir greit ėmiausi temti nuo savęs vienuolio aprangą.

- Na kaip, monsinjore? – tukas prišoko ir ėmė man gelbėti.

- Viską padariau. Tegu pragare dega tas siuvėjas, kuris sugalvojo tuos kvailus šosus... – Paslydau ir įvirtau į krūmus.

- Kaip, viską? – susižavėjimo apimtas škotas padėjo man atsikelti.

- Taip... Nešk grandinius... de Monfokonas jau pragare...

- Dieve, nežinomi ir stebuklų pilni tavo keliai! - sušuko Tukas. - Tikiuosi, kad tas gyvulys prieš mirtį dar pasikankino.

- Nežinau... Nusispjaut... Bet nudvėsė... Šarvus duok, stuobrį, už penkių minučių pskui mus pradės gainioti...

- Nusispjauti, monsinjore! – Tukas užtempė kirasos diržą. – Man jau niekas nebaisus. Su jumis, jūsų mylysta – Dievas, ne kitaip. Tik su jo pagalba galima įvykdyti tokį žygdarbį. Kur judėsime dabar?

- Į Aragoną! Aš pakelsiu visą pasaulį prieš tą išgamą Vorą...

- Pakelsite, niekur nuo jūsų tas pasaulis nepabėgs, o štai ištikimą kilmingo kalbaljero eskudero, stuobriu vadinti nedera. – Tukas kukliai prunkštelėjo ir pataisė antpetį. – Aš čia, galima sakyti, visai nunykau jūsų belaukdamas ir pergyvendamas, ir jau norėjau pats vienas pulti pilį, o jūs – „stuobrys“...

- Tukai... Tu man daugiau nei eskudero. Supratai? – plekštelėjau ginklanešiui per petį. – Suprantu, kad negalima pravardžiuoti ir konveikti, bet tai tik iš meilės.

- O tai čia kaip? – škotas net ženktelėjo į šoną.

- Nepergyvenk. Broliška meile... – Užsegiau diržo sagtį ir pašokinėjau. – Na, lyg ir viskas. Ant arklių, mano broli, mano drauge, ištikimasis eskudero ir ažinasis stuobrį. Na nesiraukyk, nesiraukyk, daugiau taip nedarysiu...

2016-03-30