2016 m. balandžio 15 d., penktadienis

"Armanjako šalis. Bastardas" X skyriaus tęsinys. 2016-04-06







Ant iškabos, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo pavaizduotas raitas ant galingo arklio riteris su pilna turnyrine ginkluote. Ant ieties buvo pasmeigęs siaubingos išvaizdos pabaisą ir Tulūzos ginklakalių gildijos ženklas: dvi sukryžiuotos ietys kirasos fone. Viešbučio šeimininko žodžiais tariant, garbusis Džiuzepė Bernulis ir buvo šios gildijos vyriausiasis... o gal cecho, žodžiu kažko tokio.

Prie įėjimo du berniukai paėmė iš mūsų žirgus, o prekybos salėje mus pasitiko pats šeimininkas. Aukštas, išdžiūvęs, plačiapetis tipiškas italas, kuriam pervirto gerokai per penkiasdešimt.

- Džiaugiuosi jus matydamas, garbusis kavalieriau, savo kuklioje krautuvėlėje.


Didelio meilikavimo nepastebėjau, bet šeimininkas buvo pakankamai mandagus. Žinantis savo vertę. Nusivedė į savo kabinetą šalia salės ir, suprantamai atspėjęs, kad Tukas tik eskudero, tad jį palikęs stovėti, man  pasiūlė krėslą.

Apsirikti aišku, kad buvo sunku. Aš kaip galėdamas išsipuošiau, ant kaklo pasikabinau grandinę, kurią laimėjau dvikovoje su de Gramonu, o ant piršto užsidėjau juvelyro Izaoko žiedą. Na, dar barchatinė liemenė, beretė su plunksnomis, espada-flambertas – ir štai tau aiškus, turtingo bei aiškiai kilmingo, kabaljero paveikslas.

- Pirmiausiai, tai aš noriu sutvarkyti savo ginklus ir kai kurias šarvų dalis. O toliau susipažinti su jūsų siūlomomis prekėmis, apie kurias galima išgirsti ne tik Langedoke ir Gijenoje. Aišku su geriausiais pavyzdžiais. – Ypač akcentavau paskutinę frazę.

- Aš neužsitarnavau tokio dosnaus pagyrimo. – Italas mandagiai palenkė barchatine kepuraite uždengtą galvą ir krestelėjo savo žilas garbanas. – Bet jūs, aišku, turite keletą puikių daiktų, kurie gali patenkinti pačius reikliausius reikalavimus. Kaip man jus vadinti, kabaljero?

- Ševalje de Segiur. To pakaks, - balsui suteikiau šiek tiek paslapties. Tegu galvoja, kad pas jį inkognito apsilankė koks hercogas.

- Puiku, jūsų mylista, - nutaisęs veido kaukę taip, kad reikėjo suprasti jog jis supranta mano inkognito priežastis, ginklakalys linktelėjo. – Aš tuoj įsakysiu ir jūsų ginklus apžiūrės. O kol kas, jūsų mylista, mes paragausime labai puikaus vyno ir mano asmeniškų vynogienojų.

Italas du kart suplojo delnais ir akimirksniu šalia mūsų išdygo augalotas vaikinas, beveik kaip du vandens lašai panašus į šeimininką. Vaikinas atsitempė grafiną vyno, bokalus, indą su vaisiais, o po to išėjo su škotu apžiūrėti ginklų ir šarvų.

- Mano sūnus Džovanis, - pilstydamas vyną į bokalus, išdidžiai jį pristatė italas. – Laikui bėgant, tikiuosi, jis mane peraugs mano amate. Tačiau pakalbėkim kiek apie reikalus. Ką jūs norėtumėte pažiūrėti, jūsų mylista? Nors palaukite, neatsakinėkite... aš jau numanau, kas jus gali sudominti. Aš jus paliksiu kelioms minutėms.

Italas atsistojo ir pasislėpė už durų. Aš pasinaudojęs momentu, apsidairiau. Kambario aplinka rodė, kad šeimininkas gana pasiturintis. Ąžuolinės raižytos panelės, puikiai išsiuvinėti gobelenai su mūšių scenomis ir žvėrių galvos ant sienų. Raižyto palisandro baldai (v.p.: pranc. - palissandre, graži ir stipri, kai kurių bignoninių šeimos medžių mediena). Net indai ant staliuko buvo sidabriniai su aukso inkrustacija. Visgi pelningas verslas – ginklų prekyba. Aišku jei su galva prekiauji.

Metras Emanuelis kalbėjo, kad italas į Tulūzą atvyko prieš dešimt metų visiškai nuskurdęs ir per tą laiką suspėjo gerokai prasisukti...

- Štai, jūsų mylista... – italas nutraukė mano mintis ir atsargiai padėjo ant stalo juodose, sidabru kaustytose makštyse dagą. – aš matau, kad turite gerbiamo meistro Ambruazo Roitenbergo iš Zolingeno espadą ir ši daga jai labai tiks į porą. Ji taip pat jo darbo ir pilnai atitinka stilių.

Ginklininkas ištraukė dagą ir parodė geležtį, kuri taip pat buvo nukalta flambergo stiliuje, bet tik su labiau išreikšta ašmenų banga.


Aš apžiūrėjau dagą, kuri aiškiai nebuvo gaminta manajai espadai į porą, nors efesas savo persipynusiai banguotais lankais sudarydamas augalinio ornamento vaizdą imu ir buvo panašus. Tačiau geležtis vis tiek stebino kruopščiu pagaminimu ir savo gražumu. Labiausiai man patiko tai, kad nežiūrint grožio ir turtingos išvaizdos, daga aiškiai buvo kovinis ginklas.

Italas paėmė į rankas dagą, paslaptingai šyptelėjo ir pasakė:

- Jūs dar matėte ne visus šio ginklo privalumus, žiūrėkite...

Ginklininkas pasuko žiedą po rankenos bumbulu ir nykščiu prispaudė nedidelį išsikišimą prie rankenos pagrindo. Staiga pasigirdo skambus spragtelėjimas – ir iš rankenos galo iššoko dešimties centimetrų tribriaunis spyglys.

- Netikėta. Su tokia konstrukcija aš dar nebuvau susidūręs... – Aš susidomėjęs apžiūrėjau ginklą.

Praeitame gyvenime mačiau visokių dagos konstrukcijų: nuo triašmenių, kai nuo pagrindinės geležties vieduokle atsiskiria dar dvi geležtys, iki dagos integruotos su titnaginiu pistoletu. Bet tokios matyti neteko. Nors viduramžių meistrai įsigudrindavo pagaminti, kur kas keistesnių ginklų, taip kad nėra ko stebėtis.

Ginklininkas mano veide pastebėjęs šiokią tokią abejonę, ėmė barstytis komplimentais:

- Kiek aš suprantu, jūs, jūsų mylista, įvaldęs „Espada ir daga“ stilių, ir, sprendžiant iš jūsų ginklų, juo naudojatės puikiai. Įbrėžimai ir špukės tai rodo. Tai štai – šis puikus ginklas  - skirtas būtent jums ir bus geru netikėtumu jūsų priešams.

- Nežinau, maestro, šis netikėtumas, aišku, labai įdomus, tiesa, kol kas praktiško jo panaudojimo aš kaip ir nematau. Bet pats ginklas puikus. Kiek už jį norite?

Nusprendžiau įsigyti šią dagą. Kasdieniniam nešiojimui turiu savo senąją, o ši gerai atrodys išeigoje, kaip paradinė. Visai geras puikybės simbolis. O čia, kaip žiūriu, visi kabaljero tik ant jos ir laikosi. Tad galima ir paišlaidauti.

Savo paskirtimi, mano paradinė espada ir štai ši daga – koviniai ginklai, bet man ranka nekyla, na nebent tik ypatingu atveju, jomis naudotis pagal paskirtį. Gražios gi... O kiekvienos kirstynės palieka nepataisomus pėdsakus ant ginklo ir man gaila tą grožį gadinti. Tam yra „darbiniai“ ginklai – štai su jais ir mojuosim.

 

2016-04-04

 

- Galiu iš karto pasakyti, jūsų mylista, ji nepigi, bet kaina iki paskutinio obolo teisinga. – Italas gudriai prisimerkė. – Bet siūlau apie kainą pakalbėti kiek vėliau. Po to kai jūs apžiūrėsite kitus dirbinius.

- Neprieštarauju. – Nugėriau vyno ir dėjausi susidomėjęs.

Atėjo ginklakalio sūnus ir keliomis itališkomis frazėmis apsikeitė su šeimininku.

- Džovani sako, kad su jūsų ginklais nieko baisaus nėra atsitikę. Mes viską sutaisysim per porą dienų, - išvertė italas.

- Deja, aš neturiu tiek laiko nes ryt ryte išvykstu.

- Kitaip neįmanoma, jūsų mylista. Tai gana skurpulingas darbas. – Džiuzepė kaip žinovas skėstelėjo rankomis. – Reikia ardyti šalmo vidų, nuimti vidinius išmušimus ir pamušalus, užšlifuoti subraižymus, valcuoti ir vėl klijuoti ir tvirtinti pamušalus. Su ginklais dar sudėtingiau, nes jų apdirbimas dar sudėtingesnis. Na ir mes iki kaklo perkrauti darbais. Mano visi trys meistrai nakvoja tiesiai darbe.

- Maestro Bernauli, ginkluotė man reikalinga ryt ryte. Aš manau, kad jeigu suspėsite, tai mes abudu liksime patenkinti. Aš – darbu, o jūs – atlyginimu, - teko italui pateikti riebią užuominą apie papildomą apmokėjimą.

- Mes pasistengsime, jūsų mylista... – Ginklakalys pasistengė nuslėpti patenkintą veido išraišką.


Na gerai, vienas-nulis, tavo naudai, bet čia jau piktintis negali. Aš visai nesiruošiu pasilikti šiame mieste nė vienos dienos ilgiau. Ir taip jau užsilaikėme, kol savo geismus patenkinome.

- Atsiųskite ginkluotę į „Lokys ir jautis“ viešbutį ryt auštant. O dabar, maestro, rodykite likusias brangenybes. Beje, o jūs turite savo darbo dirbinių?

- Kai ką turiu, bet aš jau beveik nebedirbu. Na nebent savo malonumui. Ačiū mūsų Dievui, tam jau nėra būtinybės. – Ginklakalys patenkitas savimi nusišypsojo. – Man dirba trys puikūs kalviai, raižytojai ir skardininkai, na ir sūnus jau perėmė visas meistrystės paslaptis. Bet vis tik kai kada traukia ir aš dirbu su plienu. Prieraišumas peraugęs į meilę...Na, bet aš užsiplepėjau. Atleiskite, jūsų mylista, seniui jo silpnybes. Tuoj jums viską parodys.

Ginklakalys vėl suplojo delnais ir iš už durų pasirodė du darbininkai. Ant barchatinių pagalvėlių jie atnešė ginklų ir ekipiruotės pavyzdžius.

- Štai, iš pirmo žvilgsnio įprastinis pendentas špagai (v.p.: lot. pendens (kilm. pendentis – kabantis) - t.y., perpetinis diržas-juosta ginklams: kardui, špagai, vėliau net pistoletams nešioti; kartais dar vadinama partupėja). – Džiuzepė paėmė į rankas turtingai išsiuvinėtą perpetinį diržą. – Gražūs odos įspaudai, ar ne? O išsiuvinėjimas? Vertas net pasaulio galingiausiųjų. Paradinis vaizdas, tačiau ji turi nedidelę paslaptį. Tarp odos sluoksnių įsiūtas metalinė į patingo pynimo pynė, kuri labai plona ir beveik besvorė, bet gali sulaikyti tiesioginį rapyros smūgį. O diržas kaip tik dengia krūtinę. Pažiūrėkite, diržas liko lankstus, toks koks ir turi būti...

Pervedžiau ranka per pendentą. Darbas iš ties buvo įspūdingas –negaliu nenustoti stebėtis viduramžių meistrų meistriškumu. Išsiuvinėjimas sidabrinis... kaip tik man – mėgstu jo šaltą blizgesį daug labiau nei aukso. „Pasaulio galingiausiesiems“, sakai... Na-na... Tai tada kaip tik man. Aš juo tapsiu: jei ne artimiausioje ateityje, tai bent jau netolimoje perspektyvoje, tai tikrai...

- Aš įvertinau šį daiktą, maestro,  - solidžiai kinktelėjau, - bet, kaip jūs ir patarėte, grįžkime prie kainos kiek vėliau.

- Jūs tikras vertintojas ir žinovas... – Italas patenkintai nusišypsojo, atidėjo perpetinį diržą į šalį ir paėmė kitą daiktą. – Tai įprastas diržas. Juo labai patogu suimti apsiaustą ir kas dieną ir  rūmuose, bet vėl gi, jis turi mažą paslaptį...

- Aš pabandysiu atspėti... – paėmiau diržą į rankas.

Iš pirmo žvilgsnio jokios slėptuvės čia ir nėra. Šarvuotą pynią įsiūti nėra prasmės, nes diržas siauras – vos per pusę delno. Sagtis, padaryta kaip dvi stilizuoto liūto nagais susikabinusios letenos, taip pat sidabrinė. Plokštelės – kaip liūto galvos. Tačiau staiga ranka iš vidinės diržo pusės užčiuopiau nedidelį sustorėjimą... taip... truktelėjau už liūto galvos ir rankoje atsidūrė nedidelis durklas. Kokių dešimties centimetrų... Plokštelė kaip tik ir atstojo rankeną. Geležtis dviašmenė ir šiek tiek lankstėsi. Todėl ji ir buvo iš pirmo žvilgsnio neregima. Velnias... tikras delninis, tarpupirščių arba dar taip vadinamo stūmuoklinio durklo (v.p.: iš angl. -  push dagger

 
prototipas ar protėvis. Gana efektingas... Bet kažkaip nepritinka kilmingam kabaljero, kuris pavojus turi pasitikti atvirai. Jau greičiau tai šnipo ar slapto žudiko ginklas.

 

2016-04-05

 

...Bet kažkaip nepritinka kilmingam kabaljero, kuris pavojus turi pasitikti atvirai. Jau greičiau tai šnipo ar slapto žudiko ginklas... Nors patinka. Labai patinka, būtinai paimsiu, bet reikia kažkaip ir savo norus užmaskuoti. Pasipiktinti, ar ką...

- Maestro, darbas puikus. Bet jūs užsimirštate man siūlydamas tokį daiktą. Šis ginklas labiau tinka...

- Žudikui, norite pasakyti, jūsų mylista? – delikačiai pertraukė mane ginklininkas. – Leiskite nesutikti. Tai savigynos ginklas. Tam, kad juo pasinaudoti turint blogų ketinimų, visų pirma tuos ketinimus reikia turėti. Gyvenimas mus kartais gali nustebinti tokiais netikėtumais, kurių niekaip negalime numatyti. Jei pasaulyje būtų vien tik garbingi senjorai, tai ir tokiam ginklui nebūtų vietos.

- Jūs išmintingas, maestro. – Aš su apsimestine abejone diržą atidėjau į šalį. – Aš pagalvosiu, dėl šio diržo dar grįšime vėliau. Ką dar turite?

- Mes turime visko. Netgi galime jums parinkti jau baigtus šarvus...

- Ne, šarvai manęs nedomina. Aš turiu kelis komplektus ir jie mano poreikius pilnai patenkina. Nors... Turiu puikų pilną grandininių-plokštelinių šarvų komplektą iš Levantos ir man po juo reiktų šimtasiūlės.

- Turime, jūsų mylista. – Prekijus džiaugsmingai suplojo rankomis. – tik vakar pristatė iš Narbonos (v.p.: pranc. Narbonne – miestas Prancūzijos pietuose, į pietus nuo Bezjero, Langedoke-Rusijone). Puikūs pošarviai, kuriuos pagamino netikšos saracėnai. Bet teisybės dėlei, turiu pasakyti – jie puikaus darbo ir labai geri, ypač kai karšta. Jie pasiūti iš ponže medžiagos (v.p.: pavadinimas yra kilęs iš kinų kalbos žodžio „pen-chi“  „rankinės staklės“. Medžiaga iš nedažyto laukinių šilkverpių šilko (tussah) išaustas natūralios (t.y. nebalintos drobės) spalvos audinys. Tai nelygaus pluošto ir paviršiaus, grubios struktūros medžiaga)  Labai tinka po jušmanais ir bachtericais. Puikiai amortizuoja ir apsaugo. Jau matau, kad vinas iš komplektų, jums kuo puikiausiai tiks. Atskiros jo dalys netgi sustiprintos gandininiu audiniu. Einam, jūsų mylista, reiktų pamatuoti...

Išbuvau ginklų krautuvėje ne mažiau kaip porą valandų. Ir tas laikas to buvo vertas.

Pirmiausia, tai sutariaus dėl ginkluotės remonto.

Antra, įsigijau nemažai iš tikro reikalingų daiktų. Ir, svarbiausia, sužinojau paskutines politines sroves Pirėnų pusiasalyje (v.p.: isp. Pirineos; pranc. Pyrénées; arag. Pirineus; kat. Pirineus; oks. Pirenèus; bask. Pirinioak; bask. Auñamendiak).

Pasirodo, kad Aragono rėjus Chuanas tiesiog miega ir sapnuoja, kaip iš Pasaulinio Voro atima Rusiljoną, kurį Voras savo laiku be jokių skurpulų nusavino. Reiškia, man reikia traukt į Aragoną.

Žinoma, pasisvečiavimas pas italų ginklakalį man atsiėjo gan nepigiai. Už dagerį jis užsiprašė nei daug, nei mažai, o keturis Tūro livrus. Neįtikėtina suma. Derėjausi, kaip čigonas, bet numušiau kainą iki dviejų livrų ir penkilikos sū. Užtat visa kita, pirkiniai ir remontas man atsiėjo panašiai tiek pat.

Įsigijau dar šilkinę šimtasiūlę, sau ir Tukui. Tris dešimtis strėlių arbaletams ir dar kovinę ietį sau. Nė karto tokios rankose nebuvau laikęs, na bet koks riteris be jos? Na ir leidau save įkalbėti nupirkti abu diržus su slaptavietėmis.


Na, bet kartu pardaviau šneperį, kuris man atiteko kaip trofėjus nuo nežinomojo riterio. Beje, jo kaina man padengė daugiau kaip pusę mūsų pirkinių. Italas jį įkainavo trimis su puse livrais ir aiškiai tikėjosi pelno iš jo perpardavimo.

Jau norėdamas išeiti, atsargiai pasiteiravau dėl šaunamojo ginklo.

- Maestro, jūs gi žinote, kad dabar vis labiau madoje tie griaudžiantys dalykėliai...

- Jūsų mylista domisi pistoliais ir arkebūzomis? – italas tiesiog prabudo, nors ir taip buvo pakilios nuotaikos.

- Na taip... Norėčiau pažiūrėti... tiesiog iš smalsumo.

- O... jūsų mylista. Aš taip pat iš pradžių abejojau, o dabar su jais leidžiu praktiškai visą laisvą laiką. Žinote, tai ateities ginklas! – su pilnu įsitikinimu pareiškė italas.

O-o-o! Jei tu žinotum, koks tu teisus, itale... Labai greitai šie griaudžiantys vamzdžiai praktiškai išgins lauk visus apsaugines geležėles... Nors tie patys italai jas ir prikels, tik jau kaip šarvines liemenes. Bet ginklininkui susakiau viską atvirkščiai, nes visai nenorėjau išlysti iš savo vaidmens:

- Tai jau kažin, maestro. Ginklas skurdžiams. Kilmingi kavalieriai neleis tyčiotis iš kalavijo ir ieties. Tačiau, jei turite pavyzdžius, aš su malonumu pasižiūrėsiu. Taip, tiesiog iš smalsumo...

- Žinoma, kad yra. Prašau jus nueiti su manimi iki mano kabineto.

Taigi, išdavoje aš įsigijau trumpavamzdę arkebuzą su titnagine prisukama spyna, kurią patobulino pats maestro Bernulis.



Jis prie jos pritaisė ir nenuimamą, bet sudedamą auselę, kaip vaikiškuose žaisliukuose, tad nereikėjo atskirai tampytis didelio rakto spyruoklės įtempimui.


Iš esmės, ši arkebuza savo dydžiu nenusileido kavaleristų karabinui, o kalibras buvo apie dvidešimt milimetrų. Vamzdis trumas – beveik pusmetris, bet balne sėdint visai patogu iš jo šauti.

Iš karto kieme šį ginklą ir išbandžiau. Kai ausyse nustojo spengti, o dūmai išsisklaidė, nors tai atsitiko beveik vienu metu, pasirodė, kad minkšta švino kulka iš dvidešimt penkių žingsnių pramušė seną kirasą. Aišku sklaida buvo siaubinga: taikiausi į krūtinę, o pataikiau į pačią apačią. Bet visgi...

Jei lyginti su šiuolaikiniais pavyzdžiais, tai ta arkebuza buvo visiškas niekalas ir anachronizmas. Nei buožės, nei taikiklių, o užtaisinėti reikia gal mažiausiai penkias minutes. Bet! Šioje epochoje ji gi visiškas „nou-hau“ – superginklas. Jei teisingai ja naudotis, aišku. O aš žinau, kaip ją išnaudoti. Iš karto pas meistrą užsakiau tris švinines kartečes, nors teko prieš tai paaiškinti, kas tai tokio, ir pasiėmiau visą paraką, kiek jo buvo, o tai beveik dvi maros arba panašiai apie pusę kilogramo. Taip... Dar primečiau veltinio gabalą ir pagal kalibrą nupiešęs išmušėją (v.p.: iš veltinio išmušti kalibrą atitinkančius kaiščius), išsiderėjau kaip priedą prie ginklo. Išmušėją man taip pat turėjo pristatyti ryte. Nežinau ar meistras suprato, kam man viso to reikia, spėju, kad ne, bet aš vyliausi, kad su kaiščių ir odinių tarpinių pagalba man pavyks sumažinti išsibarstymą ir pakelti taiklumą.. Pats meistras ta kryptimi, net nebuvo mąstęs, o vietoje kaiščių naudojo paprastus skudurus.

Dėtuvė prie balno ir užtaisymo komplektas, kartus su pirito rinkiniu, taipogi atiteko man.

Aš aišku net daug negalvodamas, peršokdamas per kokią epochą, galėjau meistrui duoti kokią dešimtį patarimų, kaip patobulinti ginklą, bet to nedariau.

Mano kvailystė?  Ne. Įsitikinęs, kad ne, ir savo žiniomis naudosiuosi ir ateityje labai atsargiai... O gal ir visai nesinaudosiu.


 

2016-04-06

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą