Pas kriaučių mes vis tik papuolėme
ir aš užsisakiau, ko norėjau. Tiesa, nuo vietinio fasono kurpių – pulenų (v.p.: pranc. puolaine; angl. crakow, vok. Schnabelschuh – ilganosės kurpės) atsisakiau. Tai kažkoks košmaras, o
ne kurpės ar bateliai, juo labiau batai. Kai kurių ypač brangių pavyzdžių
ilgiausios nosys, turėjo liudyti nešiotojo kilmingumą ir turtingumą. Meistras
man tai ir iš vis pasiūlė pulenus su tokiomis nosimis, kad jas reikėtų rišti
prie kelių. Belieka tik įsisprausti į kamputį, pamačius tokį siaubą... Bet
negana to, jie dar ir padą medinį turėjo ir buvo ant vienos kojos.
Matyt
vidurinės... Tokia sąvoka kaip „kairė“ ar „dešinė“ net neegzistavo, o meistrai į
tai visai nekreipė jokio dėmesio.
Tačiau porą botfortų iš labai
kokybiško zamšo aš užsisakiau. Tukui taip pat.
Vėlgi, pirkinius turėjo pristatyti
ryt ryte į viešbutį. Na, vienok, ir tempai pas vietinius amatininkus... bet
tikiu, kad viskas bus padaryta tiksliai ir laiku. Amatininkai čia dėl kliento,
o ypač turtingo, kaunasi iki paskutinio. Tiesą pasakius – jokių problemų. Dirbs
per naktį ir viskas – mano pinigai, jų darbas. Duona paskui burną juk nelaksto.
Na o toliau, man nusibodo minkyti
miesto purvą ir kvėpuoti viduramžiško miesto aromatais, na ir smalsumas kažkur
išgaravo. Nors pavyzdžiui miesto bažnyčios, o ypač Švento Sturnino (v.p.:
Saint-Sernin; laikomas Tulūzos globėju) bazilika
ir Švento Stepono (v.p.: Saint-Etienne)
katedra,
stebino savo didybe.
Šiek
tiek atsigavau tik toje turgaus dalyje, kurioje prekiavo prieskoniais. Ten buvo
kiek valyviau ir švariau , o ir kvapas stovėjo malonesnis. Tiesa, kai sužinojau
kainas, tai vos nuo arklio nenugriuvau. Už žiupsnį juodųjų pipirų, įžūlūs
barselonos prekijai prašė net penkių liardų (v.p.:
pranc. liard,
apie 1,2 gr. 250 prabos sidabro. Vėliau – 1,06 gr. ir 188 praba, o apie 1574 m.
prie Henriko III sumažėjo iki 1 gr. ir iki 125 prabos. 1648 m. buvo išleistas
varinis apie 4 gr. svėręs liardas, o 18 a. pradžioje – 3 gr. ir tapo pačia
smulkiausia Prancūzijos moneta)!
Beje,
prekeiviai prieskoniais buvo tik barseloniečiai. Kodėl? O kas juos ten žino?!
Bet tikriausiai kokie nors cecho ypatumai. Kiek suspėjau sužinoti, tai
viduramžių prekyba pakluso begaliniam kiekiui taisyklių ir įstatymų, už kurių
pažeidimą trumpindavo per galvą be jokių skurpulų. Na ir cecho taisyklės
stebino savo rūstumu. Pavyzdžiui,
pameistrių ir mokinių kiekis buvo itin griuežtai reglamentuotas. Buvo laikoma,
kad meistras didesnį kiekį apmokyti gali tik kokybės sąskaita, o tai buvo
nepriimtina.
Arba,
pavyzdžiui, pameistrys, kol netaps meistru, negalėjo vesti. O kodėl – tai nė
pats velnias matyt nežino.
Prieskonių
vis tik tai mes paėmėme. Dvi uncijas (v.p.:
1 Trojos uncija
lygi 31,1034768 gramo. Beje, šiuo atveju Troja, tai Prancūzijos miestas Trua
(Troyes), kuriame viduramžiais vyko itin didelės mugės) juodųjų pipirų. Tukas vos
neišgriuvo, o man nusispjaut. Taip noriu – ir viskas. Mėgstu aštriai. Škotas,
aišku, kaip tikras eretikas begelbstintis savo sielą, vis tiek derėjosi ir kiek
tai nusiderėjo.
Užtat išdžiovintų vietinių žolelių
mišiniai buvo beveik dykai. Tuo aišku pasinaudojau ir jų prisipirkau į valias.
Tuom viskas ir baigėsi. Man viskas
įgriso iki gyvo kaulo ir palikęs Tuką derėtis dėl pašaro arkliams, patraukiau į
viešbutį. Puikiai jau žinau, kad jis vėl mus kainą ir procesą užtemps iki
begalybės. O man to reikia? Na ir ne kilmingo kavalieriaus reikalas užsiiminėti
tokiais žemiškais darbeliais.
Valgyt užsinorėjau, vyno pagurkšnot
ir pamąstyt. Savo kambaryje išsidrėbiau ant lovos ir išsireikalavęs iš
šeimininko stileto ir lentelės padengtos vašku ėmiausi sau kurti herbą ir
devizą. Na žinoma, visa tai lydėjo jaunas božansi vynas ir laukimas, kol metras
Emanuelis iškeps mums žąsį ir porą kaplūnų (v.p.:
tai specialiai maistui atpenėtas kastruotas gaidys. Juos augindavo ir ruošdavo
Prnacūzijoje iki XX a. Beje, Prancūzijos virtuvėje vištiena buvo skirstoma į:
vištą, viščiuką, kaplūną ir puliarką (kastruota ir maistui atpenėta višta). Jų
paruošimo būdai skyrėsi tad šiuo metu restoranuose jie reiškę ne tiek
paukštienos rūšį, kiek pagaminimo metodą: kaplūnas buvo ruošiamas - kepamas
visas ir pateikiamas, kaip paradinis patiekalas, viščiukai buvo kepami ir
virdami, vištiena dorojama gabaliukais ir verdama buljone, o puliarką kepdavo
visą arba dalimis – ketvirčiais).
Istorija su Segiuros senjorija,
kuria aš dabar titulavausi, man vis daugiau nepatiko. Ši senjorija buvo
Armanjako dalis ir bet kokiu atveju rišo mane su Armanjakų šeima. Susidūrimų su
kilmingaisiais senjorais išvengti nepavyks, ne per dykumą keliaujam, o iš jų
kas nors, išgirdęs mano titulą, pilnai gali jį surišti su Armanjakais, kuri
visai visi didžioj nemalonėj. Kam tas „gal būt“ – juk būtinai atras ryšius, nes
heraldikos ir giminystės pažinojimo visų pirma juos moko. Vadiansi?
Vadinasi, negailestingai reikia
atsikratyti visai visų Segiuro senjorijos ir Armanjako ženklų. Yra visai
garbingas motyvas – įžadas. Jis skambėti turėtų kažkaip taip:
- Aš daviau įžadus slėpti savo
herbą, giminės spalvas ir pagrindinį titulą, ir nešioti tamsią aprangą iki tol,
kol, vardan krikščionybės šlovės, savo ranka nenudėsiu šimto... ne, geriau – du
šimtus, saracėnų, - iškilmingai pradeklamavau žiūrėdamas į lubas.
Klausyk, o visai neblogai ir
skamba! Taip, o dabar devizą ant skydo. Grįš Tukas ir man greit jį nupaišys.
Kaip ten rašė Valteris Skotas...
Riteris be palikimo teisės? Ne, man tai netinka. Dar kaip nors ne taip supras.
Viską, kas gali būti susieta su bastardu, vienareikšmiškai – lauk.
Taip... Kas per šūdas galvoje
sukasi!
- Niekas kitas, tik aš pats! –
staiga išrėžiau ir supratau, kad pataikiau į dešimtuką. – Taip ir užrašysime
lotyniškai, sidabrinėmis raidėmis ant juodo skydo. O herbas... Na gi jokio.
Juodas fonas su sidabriniais kantais ir užteks. Visai gerai turėtų atrodyti.
Juk ir šarvai mano juodinti.
Pala… Aš juk užsisakiau mėlynai
juodus šosus... Tai reikia iš mėlynumo ant herbo pateplioti. Ta, tad mėlyname
fone, juodas figūrinis skydas ant kurio jau ir bus sidabrinis užrašas. Pilnas
rokoko, kurio, aišku, nesulauksiu.
- Tai gi tu, senas kelme, tikras
heraldikos simbolių monstras, - pagyriau save ir padovanojęs pats sau bokalą
vyno, ėmiausi galvoti apie vardą.
O tituliukai... Tegu taip ir būna –
ševalje de.. de.. de... Žinių ir vaizduotės katastrofiškai stinga... Ševalje de
Rozmarin... De Barbaris, de Stumk-Trauk... Blyn...
Vėl kliukstelėjau vyno į taurę.
Ševalje de Karabasas? Na ne... Gal,
geriau prisirišti prie kokio rašytojo? Ševalje de Golonas, ševalje de Diuma?
Ševalje de Mopasanas. Pilnas kliedesys!
Kiek suprantu, titulas yra žemės
valdos atitikmuo. Pavyzdžiui, yra
Vik-Fenanzage žemė. Štai mano tėtušis šalia pagrindinio titulo, buvo dar ir
Vik-Fezanzage vikontas. O žemės valda galima pavadinti ir atskirai stovintį
kaimą. Kaip patikrinti ar tokia yra? Teisingai – nepatikrinsi. Vadinasi būsiu
ševalje Driuonas. Kažkur skaičiau, kad šio rašeivos protėviai gavo dvarininko
titulą iš Napoleono Bonaparto... O gal ne jie? Koks galų gale skirtumas. Užtat
gerai skamba!
Ševalje de Driuonas. Na ir visai prancūziškai. O štai vardą paliksim – Žanas.
Uchchch... sugalvojau. Kur ten tas
šiknius Emanuelis? Ėst noriu – nebegaliu.
Staiga apačioje pasigirdo
kurtinantis bildesys, skambesys ir skrodžiantis šeimininko šauksmas. Man net
akimirkai pasivaideno, kad jį kas pamovė ant iešmo... Gal plėšikai?
Įsispraudžiau į botfortus,
pagriebiau espadą ir pasiruošęs gelbėti šeiminiką ir apkapoti piktadarius,
nulėkiau žemyn...
Bet pamačiau įdomų vaizdelį.
Plėšikų, aišku, nebuvo...
Šeimininko niekas ant iešmo
nepamovė ir iš vis, jokių žalojimų nebuvo.
Virtuvėje ant grindų gulėjo
nugriuvusi spinta ir kalnas indų.
Garbingasis metras Emanuelis,
raudonas kaip vėžys, lakstė po virtuvę su minėtu iešmu paskui smulkų berniuką.
Vaikėzas tiesiog rodė vikrumo stebuklus ir išslysdavo iš šeimininko rankų kaip
koks žaltys. Šeimininkas tuščiai mojavo iešmu ir kaukė kaip sirena.
Pasigailėjau, kad neatsitempiau
arkebuzos. Pykštelčiau į orą ir bagtusi šis cirkas. Tiesa, šeimininkas gal
gautų infarktą, bet tai niekis.
Lengvai pabarškinau espados galiuku
į alavinį katilą.
Jokio efekto. Šauksmas ir trypimas
visus garsus užgožė. Manęs pastebėti, niekas ir nesiruošė.
Šiek tiek pasipiktinau,
trinktelėjau katilą nuo stalo ir užrėkiau garsiau nei jo žvangesys:
- Achtung!.. Ponas Emanueli, pasiaiškinkit,
kas čia dabar vyksta?
2016-04-11
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą