XI
skyrius
Tekėdama iš Pirėnų kalnų, mūsų
kryptimi tekėjo Garona (v.p.: pranc. Garonne, kat. Garona),
bet ji per Fua grafystę (v.p.: La comté de Foix) netekėjo. Tenlink reikėjo keliauti palei
Garonos intaką – Arježą,
kuris tekėjo per visą Fua grafystę, bet pasamdyti
barką buvo kebloka ir brangu.
Pirmiausia tai, kad tektų judėti
prieš srovę ir reiktų samdyti halerius (v.p.:
rus. бурлак; pranc.
haleur – sen. taip vadindavo upinių laivelių vilkėjus, vilkikus, kurie
juos tempdavo prieš srovę)
Laivelių vilkimui jie
dažniausiai naudodavo jaučius, tad greitis aišku buvo itin lėtas nors labai
brangu.
Antra – iš laivo
greitai nepabėgsi, o man visada pirmoj vietoj buvo judėjimo laisvė.
Taip, kad judėjome
raiti ir man jau tai jokių problemų nebekėlė. Kažkaip jau visai susigyvenau su
balnu.
Judėjome be jokio
poilsio iki vakaro, o pietavome judėdami duona ir sūriu. Gyvenamų vietų vengėme
ir laikėmės upės, kurios krantuose augo gana tankus miškas.
Fransua pasodinome ant
mūsų nešulinės kumelės rožės. Ji nors ir buvo gerokai apkrauta, bet pūko svorio
vaikėzo net nepajautė. Taip jis ir jojo su į šonus išsikišusiomis kojomis.
Kumelės nugara vaikiui buvo per plati.
Tukas jam nupirko seną, daug kartų
lopytus, senovinio vienasluoksnio pynimo nutrintus grandijus ir trumpą pamuštą
švarką. Beveik iš karto privertė visą tai apsivilkti tam, kad Fransua priprastų
prie šarvų. Tarnas iš karto pasidarė storas ir siaubingai nevikrus.
Šiaip tai, Fransua škotas kažkaip
iš karto gan šiltai priėmė, bet nepraleisdavo nė vienos progos jį pavaikyti.
Tačiau kažkaip tėviškai. Tiesą sakant, iš rūstaus škoto to nelaukiau.
Pats berniukas negalėjo
atsidžiaugti savo naująja padėtimi ir mūsų gerumu. Stengėsi visame kame
patarnauti, griebėsi už visko vienu metu ir iš karto su gana prognozuojamu
rezultatu. Panašiu į tą, kuris buvo metro Emanuelio virtuvėje. Ačiū Dievui kol
kas be jokių kritinių įvykių.
Laime arkliai vaikiną taip pat
priėmė gana ramiai. O Rodenas, kuris piktai prunkštė ir bandė įkąsti net
škotui, berniukui ėmė rodyti palankumo ženklus.
Na, atsirado ir dar viena nauda iš
berniuko. Jis labai vikriai patarnavo mums kaip valgėme ir net pasirodė, kad
moka gaminti – ir vienok, visai neblogai. Tiesa, reikėjo jam nesimaišyti po
ranka, nes rizikuoji, kad būsi apdrabstytas arba nuplikytas.
Kaip ten be būtų, bet kai sustojome
poilsio, jis mums suorganizavo visai neblogą košę ir įsigudrino net nepersūdyti
ir nepadauginti prieskonių.
Perkandęs, daug nelaukdamas,
ėmiausi klausinėti:
- Pasakok.
- Ką pasakoti, jūsų mylista?
- Viską. Kur gimei, buvai
krikštytas, kaip papuolei į Tulūzą. Tik nesugalvok meluoti, -suraičiau žvėrišką
mimiką. – Tukai, ką su juo padarysim, jei pagausim meluojant?
- Kaip, ką, monsinjore? Nuleisim
kelnes ir nuplaksim be jokio gailesčio. – Škotas nusijuokė. –O po dar kartą
iškaršim, kol subinė skersai nesuplyš.
- Nereikia manęs karšti!
Gimiau Samatanoj (v.p.: pranc. Samatan), tai bastida netoli
Il Žurdeno (v.p.:
pranc. L'Isle-Jourdain).
Tėvas buvo...
odžius. – Fransua sudvejojo. – Taip, odadirbiu. Po to atėjo Frankų rua kariauna
ir paėmė mūsų gyvenvietę šturmu. Tėvą ir motiną užmušė. Taip likau vienas. –
Fransua prisimerkė, beviltiškai pasistengė sulaikyti ašarą, bet nesulaikė,
nubraukė kumščiu ir tęsė: - teko bėgti. Turėjau šiokių tokių pinigų, tad
išgyvenau. Su kitais pabėgėliais nusigavau iki Tulūzos. Na, o kitką žinote.
- Na, taip...
Nežliumbk, vaikine. Ech, koks verksnys... Nežliumbk, pasakiau, o tai ausis
nurausiu. – Aš juokais timptelėjau vaikiną už ausies. – Viskas jau baigėsi,
prasidėjo visiškai kitas gyvenimas. Pilnas...
- Jūs man labai
malonus, jūsų mylista... – Berniukas netikėtai davė valią ašaroms.
Pasimetęs net
sustingau, bet išgelbėjo škotas. Jis pagavo berniuką už plaukų:
- Nežliumbk,
šunyti, nežliumbk, šunyti, ausis nurausiu.
Ir nusitempė
nubalnoti arklių.
Chmmm... Vaikino
akys visiškoj pelkėj. Net ir nežinau, ką pasakyti. Šiame laikmetyje,
keturiolikmečiai vaikinai laikomi pilnai savarankiškais ir jau ne tik kaunasi,
bet po viešnamius šlaistosi. O šis... Gal su kokia psichine trauma? Nors, kokia
dar psichinė trauma viduramžiuose?! Ši liga atsirado dėl šiuolaikinio lepumo... O
gal ir ne. Ot tai tarną susiradau: kilniadvasis, kad mane kur...
Pasivaikščiojau po
laukymę ir nuėjau prie Garonos kranto. Mes judėjome kaip tik prieš jos srovę.
Upė, kaip upė. Gana plati ir srauni. Mūsų krantas žemas, o priešingą vanduo
paplovė ir ten matėsi skardis. Pakrantė buvau apaugusiu tankiu tankumynu. Po
kelių kilometrų upė turėjo susiaurėti ir bus perkėla. Na ir aišku šalia jos
gyvenvietė. Reiktų pagalvoti, kaip ją apvažiuoti.
- Ko gero gera čia
žvejyba... – susižavėjęs sumurmėjau, kai pamačiau kaip didelė žuvis, pakeldama
bangeles, plekštelėjo uodega .
Išsimaudyti, ar ką?
Vakaras, o saulė dar kepina. Akimis paieškojau škoto ir berniuko. Pasirodo, jie
jau baigė darbą ir surengė treniruotę su ginklu. Tukas rodė, kaip elgtis su kovos
dalgiu, o vaikinas nuoširdžiai ir visai vikriai viską kartojo paskui jį.
2016-04-15
- Tukai, Fransua! Greit pas mane!
Maudysimės! – užrėkiau ir ėmiausi botfortų atsagstymo.
- O, geras reikalas! – Tukas, kuris
mano įtakoje daug labiau ėmė mėgti švarą, džiaugsmingai šūktelėjo ir taip pat
ėmė nusirenginėti.
- O tau, ką, ypatingo pakvietimo
reikia? – paklausiau vaikinuko ir nelaukdamas atsakymo įsakiau: Greit mesk
drabužius.
- Aš kiek vėliau, - paaiškino
Fransua. – Aš čia daiktus pasaugosiu, o ir indus suplauti reikia.
- Na, kaip nori. Aš pabandžiau koja
vandenį ir įsibėgėjęs šoktelėjau į upę. Išnėriau ir kumščiu pagrasinau: -
Žiūrėk, bet, kad man po to būtinai!
- Būtinai... – Fransua surinko
indus ir nuėjo už nendrių. – Aš kiek toliau plausiu, jūs juk čia maudotės, jūsų
mylista. Neteršiu vandens.
- Tukai, ar jis tau neatrodo
keistai? – pasidomėjau pas škotą, kai džiūvau ant kranto.
- Ne... monsinjore. Aš su juo
kalbėjau. Vaikinuku paprasčiausiai tėvas neužsiiminėjo. Vien tik motina. Į vienuolyną
jį ruošė, tai tokiu neprakutėliu ir liko. Nieko... Gyslelę rodos turi, o tas
nesąmones išmušim. Kailis, juk ne geležinis. Geras vaikinas, monsinjore,
neabejokit. Viską tiesiog ore pagauna. O perkaręs todėl, kad nusibadavo. Į
mano, amžiną atilsį, broliuką panašus... – netikėtai pridūrė Tukas ir
susinepatogino.
Tai štai, kas... Štai ir paaiškėjo
škoto palankumas. Nors tame, aišku, nieko blogo nematau.
- Na, žiūrėk. Kol kas atsargiau su
juo. Visai juk paliegęs.... Tegu pirma atsišeria.
- Aha... – Škotas iš gluosnio
šakelių ėmėsi greitai kažką pinti.
- Tai žuviai?
- Na taip. Šviežiena pasimėgausim.
- Gerai.
Man tiesiog niežėjo, kaip norėjau
pažvejoti, bet kažkaip aš apie valą ir kabliukus Tulūzoje visai pamiršau. Ir
net smeigtuko neturim. Nieko, pas patį pirmą kalvį užsakysiu. Žvejoti mėgau, o
dvarininko padėtis ir viduramžiai, tai ne priežastis šio pomėgio atsisakyti.
Iš krūmų išlindo Fransua. Jis nešė
nušveistus iki blizgesio indus, o iš drėgnų rūbų ir šlapios galvos matėsi, kad
jis iš tiesų maudėsi.
- Išsimaudei?
- Aš gi... kai ploviau į vandenį
įdribau, tai teko ir išsimaudyti. – Vaikinukas papurtė šlapius plaukus ir
pažiūrėjęs į mane, vėl kažkodėl paraudo.
- Ko tu vis pastoviai raudonuoji,
a? – Iš kaip stovėjau, išsitiesiau ant smėlio pasikaitinti po vakarinės saulės
spinduliais, o apatinius užmečiau ant krūmų pradžiūti. – Kaip merga kokia.
Stok... O tu jau mergų bandei?
- Bandžiau... ir ne vieną! – rimtai pareiškė Fransua ir
paskubėjo dingti.
Aišku, kad meluoja...
Vienareikšmiškai. Na nieko, pataisomas reikalas. Pirmam mieste padarysim vyru.
Asmeniškai, už ausies į viešnamį nutįsiu. Drovumas jam nepadės...
Tukas, mano didžiai nuostabai, savo
primityvia pynute, tarp nendrių sugavo penkiolika vidutinių, apie
keturiasdešimties centimetrų, upinių ungurių.
Čia aš jau nesusilaikiau ir, nors
ėmė temti, ėmiausi ungurių paruošimo. Man prižiūrint žuvį išdorojo ir išplovė
Fransua, o po to jau aš pats, įtrynęs žuvį druska, pipirais ir žolelėmis,
susukau į varnalėšos lapus ir sandariai aptepęs moliu įkišau į laužą.
Tukas, o ypač Fransua, sekė mano
veiksmus su šventu jauduliu. Nieko sau! Pats ponas nusprendė juos pamaitinti.
Kai praėjus pusvalandžiui aš
sudaužiau molį ir pasklido gardus aromatas, tai nuo žuvies mūsų būtų negalėjusi
atitraukti ir visa Voro kariauna.
Pasakyti, kad žuvis buvo skani –
tai reiškė nieko nepasakyti. O su vynu... Žodžiu dieviška palaima ir dievų
nektaras.
Pilnu pilvu kritome miegoti. Bet šį
kartą nusprendžiau paskirstyti budėjimą. Ir taip jau elgėmės bedieviškai
neatsakingai. Kada nors per gerklę gali išlysti mums toks nerūpestingumas.
Pirmas, iki pusiaunakčio, turėjo
budėti Fransua. Vis tiek ilgiau neišsėdės – vaikinui ir taip jau akys lipo.
Apginklavau jį arbaletu, bet pagrindiniu ginklu jam turėjo būti balsas. Net
esant mažiausiai grėsmei, jis turėjo kaukti kaip skerdžiamas. Po Fransua,
turėjo būti Tukas – beveik iki aušros. Pats pasisiūlė. Na, o po to jau aš.
Laikrodžio nebuvo, tad teko
apsieiti mėnuliu. Bet, manau, susidorosim.
Sapnas, kaip ir visuomet, atėjo
netikėtai...
- Mama, kodėl jūs išvažiuojate?
Nejaugi negalima nepaklusti? – beviltiškai kreipiausi į labai gražią moterį,
kuri dėvėjo visiškai uždarą tamsią suknią ir tokios pat spalvos galvos
uždangalą. Moteris tiesiog stulbino savo grožiu, nors jai buvo jau po
keturiasdešimties. Taisyklingi ir dailūs veido bruožai bei didelės ir žydros
akys su ilgomis, tankiomis blakstienomis, darė ją panašią į pasakų fėją.
- Taip reikia, sūnau... – Mano mama
batistine nosine atsargiai nuvalė pasirodžiusią ašarą. – Aš žinojau, kad ateisi
mane išlydėti, mano berniuk.
- Aš tave išvešiu...
Mama mane rankos mostu nutraukė ir
griežtai pasakė:
- Aš tau jau pasakiau. Taip reikia.
Tu jau ne mažas ir turi suprasti. Mūsų giminei reikalingas paveldėtojas. Tavo
tėvas turi tik vienintelį būda priversti pontifiką (v.p.: popiežių) atšaukti ekskomuniką (v.p.: lot. excommunico
- pašalinu iš bendruomenės; atskyrimas nuo bažnyčios).
- Aš suprantu, bet labai noriu
matyti tave šalia, mama...
- Mano mintyse, tu visados greta,
sūnau... – Izbelė d‘Armanjak vėl nosine prilietė akis ir liūdnai, į nieką
nesikreipdama, pasakė: - Mano vaikai – mano didžiausia nuodėmė ir kartu
didžiausia meilė.
- Nekalbėk taip. Vaikai negali būti
nuodėmė!
- Deja, bet gali. – Kontesa
atsistojo. – Man jau laikas, Žanai. Rūpinkis broliu ir seserimi.
- Neminėk man šitų kiaulių. Jie net
nepasivargino tavęs išlydėti. Jie... Jie pasmerkė tėvą ir susiruošė prašyti
malonės pas Vorą. Tu įsivaizduoji?!
- Tu turi juos suprasti! Jūs visi labai sunkioje padėtyje
nežiūrint to, kad tėvas jus pripažino. Bet kokiu metu kas nors gali tai
užginčyti.
- Aš tik tau ir tėvui skolingas už
gyvenimą, mama!
Nekalbėk man daugiau apie tuos atskalūnus.
- Žanai! – Motina maldaujančiai skėstelėjo
rankomis. – jūs turite laikytis iš vien!
- To niekad nebus. Einam, aš
padėsiu tau nusileisti. Ir žinok, motule, aš būtinai atvyksiu pas tave į
Barseloną...
Sapnas pats savaime nutrūko ir
pajutęs ant skruosto drėgmę, nustebęs supratau, kad sapnuose verkiau.
Valios pastangomis išvaikiau
bepradedantį mane užgožti liūdesį ir pasikėlęs apsidairiau.
Dar buvo visai tamsu. Tukas sėdėjo
prie rusenančio laužo ir kažką tyliai dainavo po nosimi. Fransua, susirietęs į
kamuoliuką, miegojo prie jo šono. Arkliai, pririšti prie medžių, neramiai
muistėsi.
- Tukai, kas su arkliais?
- Žvėris, matyt, jaučia, štai ir
gąsdinasi. Ko taip anksti atsikėlėte, monsinjore? Dar porą valandėlių ramiai
galite nusnausti.
- Užmigsi čia su jumis. Įpūsk ugnį.
– Aš atsikėliau ir užsitempiau botfortus. – Neramu, man kažko, škote. Judinkis,
ir berniuką žadink...
- Kaip pasakysit. – Tukas mestelėjo
ant anglių keletą šakelių ir ėmė mojuoti skydu norėdamas greičiau pakurstyti
ugnį.
Aš iš žabų krūvos išsitraukiau
storesnę šaką ir įkišau į laužą. Bus vietoj fakelo... kažkokia šlykšti
nuojautą...
Laužas įsidegė, tamsa po truputį
ėmė tirpti, bet staiga, aplink mus, iškart keliose vietose aplink mus pasigirdo
gergždžiantis persiliejantis kauksmas, o tarp medžių ėmė šmėžuoti porinės
raudonos ugnelės, o laužo pašvaistėje sušmėžavo vikrūs ir žemi šešėliai.
- Vilkai, blyn!.. – riktelėjau ir išsitraukęs
espadą nubėgau prie arklių. – Arklius tvirčiau rišk, greičiau...
- Klausau, jūsų mylista! – Tukas prišoko prie manęs.
Tukas vienoje rankoje laikė palašą,
o kitoje – degančią smaluotą šaką. Už nugaros užsimetė iš karto du užtaisytus
arbaletus.
- Stebėk kitą pusę, - įsakiau ir
staiga su siaubu suvokiau, kad nematau Fransua. – Tukai, kur vaikis?
- Kas jį žino? – Škotas įtemptai
stebeilijosi į tamsą. – Gal į medį įlipo?
- Aš čia, jūsų mylista. – Iš krūmų,
vilkinas rąstigaliu, išlindo Fransua.
Įsitempė ir įmetė jį į laužą. Po to
išsitraukė durklą ir atsistojo šalia manęs.
- geriau dalgį pasiimk. – Škotas
koja patraukė ant žolės gulintį ginklą. - Tik ne kirsk, o durk. Stenkis artyn
neprisileisti.
- Gerai... – Fransua pakėlė ginklą.
Nors jo balsas ir drebėjo, bet
atrodė jis ryžtingai ir kovos dalgį laikė pasitikinčiai. Puiku. Tiesą Tukas
sako: turi gyslelę.
Arkliai erzeliojo, trypė ir žvengė.
Jei būtume nepririšę, jie jau seniai būtų išsiplėšę ir nušuoliavę gilyn į mišką
ir apie juo tektų pamiršti.
Vilkai šmirinėjo aplinkui, inkštė,
kaukė, bet nepuolė. Žvėris gąsdino įsiliepsnojęs laužas, na ir mažokai jų buvo.
Gal apie dešimt.
Visa tai nervino ir vargino.
Prisėsti nebuvo galima ir įtemptai žiūrėdamas į tamsą, kiekvieną sekundę laukei
puolimo. Ne pats maloniausiais malonumas. Na ir laikas nuo laiko pasigirsdavo
stingdantis kraują staugimas, kuris ir visai nuotaikos nepridėdavo. Ir gerti,
kaip tyčia, norisi...
- Pridenk mane, - mestelėjau Tukui ir nubėgau link daiktų.
Sugriebęs sidro statinaitę ir
bokalą, grįžau. Viską atidaviau škotui.
- Gerk. Po to atiduosi vaikiui.
- Dėkoju, monsinjore. – Tukas
atidavė fakelą, padėjo ant žemės palašą ir, išmušęs kamštį, sklidinai prisipylė
taurę. – Bet iš pradžių jūs, jūsų mylista...
Nuostabus obuolių aromatas iš karto
kiek kilstelėjo nuotaiką.
- Na gerai... – Paėmiau taurę ir
tuo pat metu, išsitempęs šuolyje, išlėkė tamsus šešėlis.
Išmetęs taurę griebiausi espados,
bet Fransua mane aplenkė. Nuožmiai sušukęs, vaikis žengtelėjo ir kovos dalgio
smaigaliu sugavo vilką.
Išlaikyti vilką ant koto jis
nesugebėjo, ir sunkus kūnas, išmušęs ginklą iš rankų, vaikinuką parvertė ant
nugaros.
Mes su Tuku, tuo pačiu momentu,
įsodinome ašmenis į žvėrį. Vilkas sugargaliavo ir švogždamas sukaukė bandydamas
dantimis sugriebti plieną. Gajus koks velnias... Dar kartą atsargiai espada
bakstelėjau, spyriu nuverčiau kūną nuo berniūkščio ir sustingau pamatęs krauju
užlietą veidą.
Velniai griebtų, nejaugi captelėjo?
- Pridenk mane... – šūktelėjau
Tukui ir nutempiau Francua toliau nuo konvulsijose besitampančio vilko.
Apsidairiau norėdamas paimti
gertuvę su vandeniu ir jos neradęs šliukštelėjau ant vaikino veido sidro.
Skystis nuplovė kraują ir aš su palengvėjimu atsidusau – berniukas buvo
sveikas.
- Šiknius, na ir išgąsdinai! – iš to džiaugsmo įsukau vaikiui
griūšę.
Fransua timptelėjo ir atmerkęs akis
suspiegė bandydamas nušliaužti nuo manęs.
- Tyliau, tyliau... – Pagavau jį už
kojos. – tu kur?
Berniukas apvedė akimis aplinką ir
visai arti pamatęs kaukšintį nasrais bebaigiantį padvėsti vilką, tyliai
šūktelėjęs, sugriebė dalgio kotą ir ėmė nuožmiai jį badyti.
- Užteks! – riktelėjau ant vaikio. Jam jau
užteks. Kelkis geriau ir stok prie arklių. Pabandyk nuraminti.
- Greičiau, vaiki, greičiau,
Matildai ant snukio apsiaustą užmesk ir ji iš kart apsiramins! - Tukas riktelėjęs kilstelėjo arbaletą ir
greit prisitaikęs spustelėjo nuleistuką.
Tarkštelėjo stora timpa ir krūmuose
pasigirdo širdį veriantis inkštimas.
- Už Briusą! Oho-ho!.. – Škotas metė arbaletą,
mosikuodamas fakelu puolė į tamsą.
Ot kvėša, po velnių...
Tfu, blyn, griebiau degantį pagalį
ir puoliau paskui Tuką.
Nežinau kieno šauksmai išgąsdino
vilkus, bet arti stovyklos, išskyrus vieną vilką griaužiantį strėlę šone, nieko
nebuvo.
Švito. Pribaigiau tuko sužeistą
žvėrį ir atitempiau jį į stovyklą. Abu vilkai buvo tiesiog gigantiški. Jei
skaičiuoti su uodega, tai buvo beveik mano ūgio. Na ir svėrė apie penkiasdešimt
ar šešiasdešimt. Kažkokie vilkai-milžinai...
- Žmogiena atsišėrė, - paaiškino
Tukas. – Armanjake. Ten dabar ėdesio užtenka.
- O kokio velnio juos čia atnešė?
- Nežinau, monsinjore. Greičiausiai
juo medžioti pradėjo. Čia jie retai svečiuojasi. Kalnuose daugiau sutikti
galima, Aragono ir Navaros pasienyje. – Tukas paėmęs už letenos apvertė žvėrį.
– Leiskite, monsinjore, jų uodegas pasiimti. Kailiai šiuo metų laiku tai
netinkami, o štai uodegas panaudoti galima.
- Prie šalmo? – pabandžiau spėti.
- Na taip. Mano protėviai tai netgi
ir lokių ir vilkų kaukoles prie šalmo tvirtino. Seniai, žinoma tai buvo.
- Du – netinka. Arba vieną arba tris.,
- paaiškinau škotui. – Vieną Fransua atiduok. Jo nuopelno taip pat yra.
- Puiku. Mažius tai ne špėtnas
papuolė. Kaip jums ir sakiau. Ir ne toks jau bejėgis, kaip atrodo: va, kaip
puikiai žvėrį perrėžė. Nieko... aš dar jį pavaikysiu.
- Nepakenks, - sutikau. Mano
galvoje užgimė šiokia tokia mintis dėl berniuko. – Beje, o kur jis?
Fransua tupėjo prie antrojo žvėries
ir atsargiai baksnojo durklu. Jis jau spėjo nusiprausti ir dabar atrodė visai
padoriai. Tiesa, veidas išblyškęs, kaip pas gyvą numirėlį.
- Eikš čia, - pakviečiau.
- Taip, jūsų mylista, - vaikis
greit prišoko.
- Tu, šaunuolis. Gerai laikeisi, -
paplekšnojau per petį.
- Tai mano pareiga jums, jūsų
mylista. Aš stengiausi, - Fransua mandagiai palenkė galvą.
- Taip toliau ir elkis, o mano
mylista tavęs neapleis. – sužvejojau iš kapšo sidabrinę monetą ir atidaviau
vaikinui: - Laikyk, nusipirksi ką nors sau.
- Dėkoju...
- Nedėkok. Greitai aprėdus
išsiplauk, o tai kraujas taip ir liks. – Pirštu bakstelėjau į kraujo dėmes ant
marškinių.
- Po to... – Francua atšlijo.
- Dabar! – iš tikro tai aš ne šiaip sau
norėjau priversti Fransua užsiimti skalbimu. Mane graužė šiokie tokie lengvi
įtarimai...
Tiesą sakant, aš beveik buvau
tikras, kad mano tarnas – tai mergiotė. Aišku aš buvusiam gyvenime buvau
įpratęs matyti jaunimo tarpe vaikiškos
išvaizdos jaunuolių ir merginų be išreikštų lyties požymių. Bet aš tai dabar ne
ten... O čia - penkioliktam amžiuje tokių savimylų nebuvo.
- Pusryčius reikia ruošti, aš
vėliau... – pabandė išsiginti Fransua.
Merga! Kaip Dievą myliu – merga! Bernas būtų nusimetęs viršutinius
drabužius be jokio drovumo.
- Tukai, eikš čia! – pakviečiau
škotą ir kai šis priėjo, įsakiau:- Nutempk nuo jo marškinius.
- Aš pats! – Fransua ryžtingai
pašoko ir ėmė sagstytis švarką, po to iš kelnių išsitraukė marškinius ir taip
pat juos per galvą nusiėmė.
Ne, krūtinės nėr. M-taip... O aš
jau visai buvau įtikėjęs į moterišką savo tarno pradą. Liesas, oda ir kaulai...
Bet ne bėda. Kaulai yra o mėsa ataugs. Nors kažkas mergaitiško jo figūroj vis
vien yra...
- Jūs, jūsų mylista manote, kad aš
merga! –
įsižeidusio balsu šūktelėjo Fransua. Ir timptelėjo kelnių virveles. – Galiu ir
savo dičkį parodyti.
- Nereikia. Užteks. Pirmyn
skalbtis!
Apsiribosim pamatytu: ne mergaitė! Vienareikšmiškai. Aišku, krūtinės
nebuvimas iki galo visko nepaaiškina. Turėjau gyvenime tokių atvejų. Bet.
Vaikinas išsirengė pats, o jei būtų mergaitė, tai to savo noru nepadarytų, nes
tai būtų visiškas viduramžių normų sulaužymas.
Gerai... užteks eksperimentų. Na ir
Tukas visai nepritariamai žvairuoja. Prikepo prie bernioko. Nors jei jis
panašus į mirusį brolį, tai nieko keisto.
- Monsinjore... – priekaištaujamai
pradėjo škotas, - bernas jis. Mano akis patyrusi. Kaip gyvas nesumaišysiu.
Paprasčiausiai jis drovus. Sakiau juk – į vienuolyną jį ruošė...
- Viskas, nezirsk. Turėjau kažkaip
patikrinti. Uždarom temą. Pusryčiaujam, ruošiamės ir į kelią.
2016-04-18
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą