"Armanjako šalis. Rutjeras". IV skyriaus tęsinys. 2016-08-01

Deja, bet nors serpantinos ir nebuvo itin galingos, tačiau žalos pridarė – ir visai nemažos. Jau pusę pabūklus aptarnaujančio personalo ir dešimtį arbaletininkų teko išsiųsti į užnugarį – jiems gana stipriai kliuvo nuo skeveldrų ir daužomo palisado atplaišų. Dar vienu visai vykusiu pataikymu pažeidė ir veglerį. Laimei ne kritiškai, tačiau nutraukė koją lombardui ir iš karto užmušė du flamandus.

Maestro Rafaelis sekančiu savo šūviu pataikė į išsirikiavusius už savo artilerijos vokiečių pėstininkus ir artilerijos kinkinius. Kiek užmušė – nežinau, bet tikiuosi, kad daug. Turiu galvoje ne arkliukus, o imperatoriškuosius karius. Po šio šūvio vokiečiai atsitraukė kiek toliau- beveik iki vagenburgo.

Bet vis tiek šie „mainai“ ne mūsų naudai. O abu pabūklai vėl išėjo iš rikiuotės – vienam lūžo ratų ašis, o kitam per pusę, nutraukdamas patrankos įtvirtinimus, skilo lafetas. Vistik šūdina ta viduramžiška artilerija. Bet nieko, prisižiūrėjus šių vaizdelių, jau turėjau kelias mintis, kaip patobulinti šią kvailą padėtį. Belieka tik išgyventi ir surasti gerą meistrą.

Iki pietų kompanija neteko dvidešimt trijų žmonių: aštuoni žuvo, o penkiolika daugiau ar mažiau sužeisti. Lombardai tai dar daugiau – apie trisdešimt. Nors gerai kad ietininkus išsiuntėme toliau – iki jų sviediniai dar nenulėkdavo – ten nuostolių nebuvo.

Antrosios baterijos pabūklai dar nešaudė. Pabūklininkai kartu su mokiniai kasė ir ruošė jiems poziciją su nuolydžiu pagal visas taisykles, kad patrankos po šūvio atatrankos turėtų pakankamą grįžimo eigą. Meistras Rafaelis neleido su jomis eksperimentuoti, taip kaip su pirmąja pora – vis tik tai paskutiniosios mūsų patrankos. Jei jos bus pažeistos – liksim be dantų.

Atjojo heroldas ir atnešė Karolio įsakymą laikytis toliau. Žodžiu laikytis, o visa armija, su juo pačiu priešakyje, mus stebi ir žavisi mūsų drąsa ir ištvermingumu ir taip toliau, ir panašiai , ir dar visokių nesąmonių tame pačiame stiliuje... Jis, kaip ir aš, puikiai suprato, kad siųsti mums į pastiprinimą papildomų patrankų, nėra jokios prasmės. Jas vokiečių pabūklai lygiai taip pat sumaitos. Čia reikėjo statyti iš karto porą artilerijos baterijų  su gerokai moderniškesnėm ir toliau šaudančiom patrankom ir įtvirtinimus ruošti atsižvelgiant į jų galimybes ir poreikius. Štai tada jau būtų tikras patas (v.p. šachmatų terminologija pranc. pat, it. patta – lygiosios), kuris mums pasitarnautų. Nekoks, vis tik, iš kunigaikščio karvedys... nekoks...

Paliepiau pasitraukti iš pozicijų visiems, išskyrus pabūklus aptarnaujantį personalą ir stebėtojus ir kartu su Tuku ir lombardų leitenantu atsisėdome kiek nuošaliau. Jo šūdiną vynelį mes jau seniai pribaigėme, tad ramiai laukėme mums jo atneš pasiųstas mokinys. Na, o ką dar veikti, kai esi atsiduri artilerijos dvikovoje?

Arčiau vakaro meistras Rafaelis pagaliau iššovė iš savo likusių patrankų... Ir kaip bebūtų keista, tas kalės vaikas pataikė! Pataikė! Tikras artilerijos virtuozas – ne kitaip! Akmeninis sviedinys nunešė dvi serpantinas ir rikošete nudardėjo per jas aptarnaujantį personalą. Jų šauksmus vėjas atnešė net iki mūsų. Geras garsas, turėčiau pasakyti!

Antrasis sviedinys krisdamas suskilo į daugybę gabalų ir sudirbo kaip skeveldrinis sprogmuo. Panašu, kad kliuvo kažkokiam svarbiam asmeniu. Kokiam – neaišku, bet imperijos karių gretose prasidėjo baisus lakstymas ir kleketavimas. Gaila, kad neturiu jokio žiūrono. Kol kas ištraukiami monokliai – monokuliarai, labai didelė retenybė ir kainuoja ne mažiau kaip kokia bombarda.

O svarbiausia – serpantinos užtilo!

Tiesa, liūdino tai, kad mums beliko tik viena patranka. Vienas vegleris sprogo į metalinius skutelius ir užmušė beveik visus jį aptarnavusius pabūklininkus. Ačiū Dievui, kad nors maestro Rafaelis liko gyvas, nors jį gana stipriai kontūzijo ir jam apdegė veidas. Italas visiškai apkurtęs purtė galvą kaip išprotėjęs psichas. La-a-a-bai liūdnas vaizdelis, turėčiau pasakyti... bet tikiuosi, kad atsigaus – viduramžių žmogeliukai gerokai tvirtesni, nei dvidešimt pirmo amžiaus individai...

- Monsinjore... Panašu, kad ietininkus reikės grąžinti į pozicijas... – sunerimęs šūktelėjo tukas nuo brustvero (v.p.: vok. Brustwehr, angl. breastwork; pažodžiui – „krūtinės apsauga“– iš grunto supiltas ar iš grunto maišų sukrautas pylimas įtvirtinimuose, apsaugantis šaulius ir stebėtojus nuo kulkų ir skeveldrų).

- Jau lenda?

- Kol kas ne, jūsų mylista, bet kolonas jau formuoja.

- Siųsk pas Joachimą. Greit... – įsakiau škotui ir pasisukau į leitenantą Grimaldį. – Na, ką, Vincentai? Ką manai?

Italas, nors jau buvo spėjęs prisipliumpinti vos ne iki nukritimo, bet dar mąstė pakankamai blaiviai. Jis užropojo ant brustvero, pasidairė į imperatoriškuosius pėstininkus ir pasisukęs gailiai pareiškė:

- Kaip čia tau, Žanai pasakius... Gal geriau garbingai atsitraukim? Likusią patranką prisikabinsim ir atsitrauksim... Vis tiek didvyriai... Va kiek išsilaikėme...

- Ir net nemąstyk! – nutaisiau žvėrišką snukį.

- Na, tada… - Leitenanatas skėstelėjo rankom.

- Šauliai į plyšius tarp redutų už palisado liekanų, ietininkus – flanguose. Kairys šonas tavo, o dešinys mano. Juk tu tai norėjai pasakyti?

- Na, taip… - italas gailiai atsiduso. – Įkalbinėjo gi mama mane ženytis, o aš nepaklausiau…

- Mamos visada reikia klausyti, Vincentai. Eik, komanduok gi... – pasakiau ir nuo saulės spindulių pridengęs delnu akis pabandžiau įsižiūrėti į puolimui besiruošiančius priešus.

Beveik suformuotos trys kolonos po šimtą ietininkų, kelios dešimtys kulevrinierių ir mažiausiai dvi riterių vėliavos. Tuo tarpu pas mane liko apie šešiasdešimt arbaletininkų, pusšimtis kutilje ir šimtinė ietininkų. Skaičiavau, aišku, kartu su lombardais... Nieko paguodžiančio. Užsakinėt sau mišes - ankstoka, bet ir vilties mažoka. Na ir tiek to, niekas į samdinius manęs varu nevarė – pats į jų gretas per neaprėpiamą savo kvailumą įšokau - tad verkti nėr čia ko...

Vos nepraradau gerklės versdamas arbaletininkus ir mokinius pakelti savo šiknas ir apsmaigstyti visokiais aštrumynais iš nuolaužų ir kuolų visus praėjimus ir šiaip ant jų išversti visokias nuolaužas ir akmenis. Jei, nors vilties ir maža, pirmieji atakuos raiteliai – tebūnie jiems siurprizas.

Pamatęs savo pažą Jostą, pasišaukiau jį arčiau.

- Kojas į rankas ir, kad man greit... leki pas mūsų kondiukto poną Bernarą de Raveštainą ir praneši jam, kad artilerijos dvikovoje pavyko išdaužyti visą priešų artileriją – iš viso apie dvidešimt pabūklų, bei padaryti nemenką žalą imperatoriaus pėstininkams ir artileristams. Mūsų nuostoliai – penki vegleriai ir apie penkiasdešimt žuvusių ir sužeistų. Šiuo momentu esame atakuojami skaitlingesnio priešo: kavalerijos ir pėstininkų. Pozicija kol kas mūsų ir jos atiduoti nesiruošiame. Supratai? Pakartok...

Berniukas išsitempė kaip styga ir išbubeno viską žodis žodin.

Geras pažas... Priglaudžiau aš jį Gentoje. Berniukas uždirbdavo duonai degindamas anglį ir aš, pravažiuodamas pro šalį, pamačiau, kaip jį meistras daužo mediniu šiūpeliu visai nežiūrėdamas kur vargšui kliūva ir atrodė, kad vaikis tuoj ir visai kvapą išleis. Prisiminiau Fransua ir įsikišau... Apkūnokam išgamai veidą „padailinau“, „pastačiau“ į vietą, o po to išpirkau Jostą už du siurveirus. Paprasčiausiai pasiimti negalėjau: atsivilko miesto valdytojas su sargyba, tad teko sumokėti. Flandrija vis tik. Kilmingojo titulu čia ne itin pasimosikuosi, tad sukėlus peštynes, galėjo kilti neadekvatus skandalas. Karolis savo armijai buvo griežčiausiai uždraudęs bet kokiu būdu kenkti savo pavaldiniams. Na ir velniop, tas monetas. Vaikinas buvo našlaitis ir jau gana ilgai vargo. O man kaip tik pažo trūko. Tad šis „pirkinys“ pasisuko visai tinkamu momentu. Jostas vos ne per akimirką išmoko visko kas jam priklauso mokėti, pasirodė besąs nedaugžodžiaujantis vaikinas, nuovokus, kruopštus ir aš dar nė karto nepasigailėjau, kad jį priglaudžiau. Bet, kaip ne keista, Fransua jis kažkodėl nepakeitė...

Fransua...

Velnias! Koks po velnių dar Fransua?! Francuaza! Apsuko ši mergiščia mane aplink pirštą, kaip kokį snargliuotą berną. Iki šiol, nors ir visai be reikalo, bet vis dar  piktinuosi. Lygiai taip pat priglaudžiau, sušildžiau, priartinau... Net priprasti suspėjau. Tukas, tai tas su juo, tai yra su ja, kaip su jaunesniu broliu elgėsi. Iki šiol nežino, kad Fransua – merga.

Ir ką? Svečiavomės mes fua grafystėje, kur vaikinas, bet jau tikrajame savo merginos Francuazos de Samatan pavidale ir liko. Ji tapo Magdalenos Prancūzietės, Vianos, Bearno ir Andoros princesės svitos mergina... Blyn... tikra gėda mano žilai galvai... Nesugebėjau mergos nuo berno atskirti... Kaip taip galėjo atsitikti? Nežinau, nesuprantu ir ko gero žinot nenoriu...

Žvilgsniu nulydėjau iš visų jėgų skuodžianti vaikį. Teisingai pasielgiau, kad išsiunčiau. Išgyvens. O taip tai be jokių abejonių, kad įlys į kovos sūkurį ir Dievai žino kaip ten baigtųsi.

Drausmingai žingsniuodami prisiartino ietininkai ir iš karto ėmė rikiuotis į falangą. Joachimas van der Veldė nušoko nuo arklio, nusegė nuo balno dėklą su dvirankiu kalaviju ir mokiniui paliepė nuvesti žirgą į užnugarį. Taip pat, kaip ir aš, nusprendė pėsčias kovoti. Na, ką gi, teisingai.

Prie mūsų priėjo leitenantas Grimaldis – jis mosikavo didoku dviašmeniu kovos kirviu. Lombardietis atrodė solidžiai ir baisiai – nors aš, tiesą sakant, neįsivaizduoju kaip tokiam girtam galima eiti į kirstynes...

Na ir velniai jo nematė – susiruošė į kirstynes, tai susiruošė.

Tukas liko pats sau ištikimu – apsiginklavo koviniu dalgiu – gleivu. Šiandieną, savo paskyrimo leitenantu proga jis užsidėjo pilną milano šarvų komplektą ir atrodė daugiau negu įspūdingai. Šiuos šarvus aš jam padovanojau dar mūsų bendros istorijos pradžioje. Nuėmiau nuo bevardžio kavalieriaus, kurį nukirtau susidūrime su Gijomu de Monfokonu – kad jį kur velniai pragare užjodytų...

Mano gi ginklai tai buvo visai aiškūs. Talvaras ir bakleris su prisuktu ilgu umbono smaigu. Su dvirankiu pėsčias aš dar nerizikuoju. Dar pasimokinti reikia, o kol kas tik talvaras arba espada. Bet ankštoje kovoje – talvaras parankesnis. Ašmenys platesni ir storesni – mažesnė tikimybė sulaužyti. Laikas...

Praėjau išilgai rikiuotės, sustojau ir sekundę patylėjęs išrėkiau:

- Mes juk nesiruošiame gyventi amžinai? Bet neskubėsim! Pragare vieta vis tiek mums jau paruošta ir niekas jos neužims. Tiesa?

- Ti-ie-sa!

Netikiu aš tais ritualais ir prietarais... Visai... Bet jei senas rutjerų ritualas padeda – aš pats, asmeniškai, pasiruošęs jį kartoti nors dešimt kartų per dieną...

- Jie pajudėjo... – Joachimas plekštelėjo per mano petį.

- Jiems gi ir blogiau.

Imperatoriškieji raiteliai, pasidabinę visokiais ženklais, ženkleliais, vėliavėlėmis, vėliavomis ir nublizgintais šarvais, palaipsniui artėjo. Kol kas prilaikydami žirgus – kad paimtų pagreitį ir visus nušluotų nuo savo kelio kaip sniego lavina, paleis galopu, kai liks kokie trys šimtai metrų.

Už jų lygiomis gretomis žingsniuoja ietininkai. Kai kavaleristai perskros priešo gretas ir išsiskirs keliomis srovėmis į šonus – ietininkai turės užbaigti kovą, o tiksliau, nuslopinti bet kokį tolimesnį pasipriešinimą.

- Šventas Bartolomėjau! Ką jie tempia? – staiga riktelėjo Tukas.

Už riterių gretų šmėžavo du vežimai, kuriuos priešais save stūmė vokiečiai. Šiuose vežimuose, pridengti mediniais skydais, bronza blizgėjo į eilę sudėti vamzdžiai.

- Tai, brolau, vargonai... – leptelėjau.

- Kam? – nustebęs dėbtelėjo į mane Tukas.

- Su šūdais mus maišyti! Kas neaišku? Dešimt kulevrinų šaudo viena salve. Ribaudekina vadinama (v.p.: pranc. ribaudequin). Prakeikti vokiečiai...

Taip sakant, ribaudekina, tai viduramžiškas kulkosvaidis, kad kur jį velniai... Pakankamai pavojingas ginklas – laimei, kad kalibras mažas. Kažin ar daugiau kaip trisdešimties milimetrų. Beveik kaip tos pačios arkebūzos suguldytos į eilutę. O tai reiškia, kad užtaisomos iš galo – ilgas pertaisymas. Palisado, kuris mus pridengtų kaip ir pakankama. Šaus iš kokių šimto ar šimto penkiasdešimties metrų ir kai pertaisinėdami artileristai pasirodys iš už skydų – taps mano arbaletininkų grobiu. Pažiūrėsim...

Iš makštų išsitraukiau talvarą – melodingai vienas į kitą susidurdami suskambėjo metaliniai rutuliukai, o nuo pilkai melsvo plieno suspindėjo saulės zuikučiai paslėpdami ornamentuotus arabiškus rašmenis. Iššifruotas tekstas reiškė: „ Šį trečiąjį Dievų ginklą nukaldino Rachmanas Čatchabortis savo didžiajam ir garbingajam radžai Kamilalai ir dangiškojo metalo – dievų dovanos, kuri nukrito iš dangaus į Chanumano miestą“. Epiškai skamba, ar ne? Rankose laikau kardą, kuris nukaltas iš meteorito! Tiesiog legendinis siužetas... Nežinau ar jis tikrai Dievų dovana, bet plienas puikus. Pirmajame Noiso šturme aš šiuo talvaru prakirtau šveicarui, miesto gynėjui, šalmą beveik per pusę, o ant ašmenų neliko nė žymės.

Šį kardą padovanojo Fua grafystės rūmų valdytojas Roberas de Balzamonas. Vyriškas senis, tikrų tikriausias kabaljero ir ištikimas draugas. Vienas Dievas težino ar aš su juo susitiksiu...

- Pasiruošt! Pasiruošt! – pasigirdo stebėtojų balsai.

Vokiečių riteriai paleido žirgus ristele – į dvi grupes nepasidalino, lombardus ignoravo ir viena lavina nusitaikė į mus. Kaip ir visai išmintinga – mus palauš, o į tarpą įžengs pėstininkai ir apeis lombardus iš užnugario. Bet kartu ir kvaila. Tuoj supras kodėl...

Žemė ėmė visai juntamai drebėti nuo kelių dešimčių kanopų smūgių...

- Ša-a-aut! – išgirdau Tuko komandą ir iš karto pasigirdo templių čežėjimas. Po to dar kartą... ir dar...

Pirmosios riterių linijos žirgai, kaip burtų lazdelei pamojus, kūlversčiomis nusirito žeme traiškydami po savimi raitelius. Iš balno išlėkė keli riteriai, po to dar keli, bet lavina nenumaldomai judėjo į mus. Užgesinti atakos nepavyko – arbaletininkų mažoka. Na ir ne visada arbaleto strėlė prakerta riterio ar jo žirgo šarvus.

Kanopų dundėjimas nustelbė visus kitus garsus. Falanga pavirto į ežį apaugusį spygliais. Pirmoji linija ietis įrėmė į žemę, antroji laikė jas krūtinės lygmenyje, o trečioji jas padėjo ant peties antrajai eilei. Ketvirtoji ietis laikė beveik vertikaliai – lengvu kampu atakos kryptimi.

Dar keletas žirgų griuvo pasismeigę ant kuolų, bet likusi masė su siaubingu trenksmu rėžėsi į falangą. Pasigirdo tūžmingi riksmai ir patys nešvankiausi keiksmai. Žviegė arkliai. Pasirodė, kad akimirkai žmonių, žirgų ir metalo lavina pakibo virš ietininkų - atrodė, kad jau niekas jų nesugebės išgelbėti, ir... krito čia pat žemyn kaip nurauta užuolaida.

Perdurti grūdinto plieno smaigaliais žirgai kartu su raiteliais ir priešmirtiniu žvengimu krito žemyn laužydami sau kojas ir priplodami raitelius. Keletas riterių išlėkė iš balno ir nulėkė į falangos vidurį, kur mūsų kutilje-mokiniai ėmėsi juos dobti. Tačiau trečdalis riterių kažkokiu stebuklingu būdu išgyveno ir dabar keldami arklius piestu bandė pralaužti pikas.

Pasigirdo timpų čežėjimas, o mokiniai ėmė lysti tarp falangos karių ir bandydami pakirsti žirgams kojas ir kritusiems riteriams pjauti gerkles ir arkliams ir raiteliams...

Viskas!

Kvailystės mūšio lauke iššaukia mirtį!

Riterių raitoji kavalerija – žuvo!

Iš kruvinos košės ištrūko tik vienas raitelis ir tai jo žirgas šlubavo visomis kojomis, o nubėgęs kokią dešimtį metrų vis tik su gailiu žviegimu krito ant žemės.

Prie jo iš karto nuskuodė keletas mokinių: keli smūgiai, užsitęsusi aimana... ir tyla, kurią trikdė tik sužalotų arklių gailus žvengimas.

- Kr-r-ra-au-jo Kry-yžiu-us! – Mūšio lauką apgaubė rutjerų staugimas, kuris sutapo su vokiečių atridentų ribaudekinų salve.

Švininiai sviediniai nuliejo palisadą. Krito keli į rikiuotę nespėję grįžti mokiniai, kurie vis dar pjovė kritusių riterių šikšnas ir nuiminėjo vertingesnius šarvus. Godumas... godumas ir ilgaamžiškumas – nesuderinami dalykai. Ant žemės susėdo tylenis stipruolis Klasas iš Gento pravarde Kūjis. Kulka jam pataikė į akį. Jo neperskiriamasis draugas – Verneris, pravarde Peilis, užspaudęs peršautą petį aimanuodamas nuvirto į kruviną žolę...

Lombardų pusėje taip pat pasigirdo aimana, šauksmai ir keiksmai. Iššovė antroji ribaudekina, kurią pastatė tiesiai prieš juos.

Pasitempusios vokiečių gretos su juodais ereliais ant baltų apsiaustų, tampriai ir ritmingai dėliodamos kojas bei žvangindamos ginklais, pradėjo nenumaldomai judėti link mūsų.

- Viljamai, pradėkit šaudyt! – išrėkiau škotui ir nusileidęs nuo reduto atsistojau į rikiuotę.

...Ir vėl paskutinioji kova... Kada gi jos baigsis?.. Matyt niekada.

Be perstojo čiauškėjo arbaletų timpos, bet vokiečiai ramiai, peržengdami per kritusiuosius, žingsniavo pirmyn.

Penkiasdešimt metrų...

Dvidešimt metrų...

Nuo lombardų pozicijų ataidėjo metalinių trenksmų žvangesys. Ten jau susiėjo...

- Re-e-eich!.. – Vokiečiai šaukdami perėjo į bėgimą ir su žvangesiu rovėsi ant mūsų falangos.

 

2016-08-01