"Armanjako šalis. Rutjeras". VII skyriaus pabaiga, VIII skyriaus pradžia. Armanjakas - 2. 2016-08-12

- Baronas Žanas van Gutenas, čionykštis senjoras, - prisistačiau gavęs palaiminimą. – Leiskite sužinoti jūsų vardą, šventasis tėve.

Šventikas visai neskubėdamas ir iš lėto, kažką lotyniškai marmaliuodamas sau palei nosį, mane peržegnojo ir prisilietęs prie mano rankos davė ženklą pakilti nuo kelio. Į akis pasižiūrėjo tiesiai. Be jokio šališkumo, baimės ar pranašumo.

- Jūs mane galite vadinti tėvu Jurgiu, barone. Aš iš vienuolių-misionierių Švento Dominyko ordino.

Apžiūrėdamas priešais mane stovintį vienuolį, kiek sudvejojau. Vienuolis buvo apie penkiasdešimties, gyslotas, švarus... bet basas. Tai jau apie daug ką pasako. Veidas gana paprastas, bet panašu, kad jame atsispindi kažkas tokio fanatiško. Ir akys... ne veltui sako, kad akys, tais sielos veidrodis... Jos kaip ir geros, bet liepsnojančios kažkokia vidine tikėjimo liepsna... Na-na... subine jaučiu – privargsiu aš dar su juo... Neduok Dieve, jei fanatikas...

Vienuolis nesulaukęs mano komentaro, prabilo pirmas:

- Aš savo klajonėse nusprendžiau apsistoti šiame kaime ir šiems dvasiškai paliktiems ir pamirštiems žmonės nešti tikėjimo šviesą... Jau antri metai...

- Aš labai džiaugiuosi, tėve, kad mano servų sielos saugiose rankose... – pabandžiau numesti lengvą bandomąjį komplimentą ir persižegnojau.

- Aš tik vykdau savo pareigą... – vienuolis tiesiog lengva ranka atmetė mano meilikavimus ir perėjo į puolimą: - Be jokios abejonės, gerbiamas barone, jūs norėsite prisidėti prie katalikų bažnyčios reikalų. Bažnyčia, kuri kaime – labai liūdnoje padėtyje...

Opa! Aš jau jam ir skolingas? Nieko sau, vikrus vienuolis. Tikras šaunuolis.

-Šį klausimą mes išspręsim, kai tam bus tinkams laikas... – linktelėjau galva. – Tačiau dabar turiu itin skubų darbą, kurį galite atlikti tiktai jūs, tėve Jurgi.

- Koks gi? – vienuolis įsitempė ir mane nužvelgė sunerimusiu žvilgsniu.

- Turime stabmeldiškų sielų...

Dominikonas tiesiog akyse virto skaliku, kuris pajuto grobį ir man realiaiatsirodė, jog iš jo akių pliūptelėjo liepsnos liežuviai.

- ...kurios norėtų atsiduoti mūsų Motinai, šventajai apaštališkai katalikų bažnyčiai.

- Sūnau mano, tai šventas darbas! – dominikonas persižegnojo ir pakėlė dešinę ranką, kurioje laikė rožančių. – Tačiau stabmeldystė tai velnio pramanai ir galimai jų norai visai nenuoširdūs! Tokiu atveju...

- Šventas tėve, - nutraukiau vienuolio triadą, - jie nuoširdūs. Aš noriu, kad jūs juos rytoj krikštytumėte.

- Kiek jų? – visai dalykiškai paklausė vienuolis.

- Trys dešimtys. Jie maurai ir, be jokios abejonės, mes atliksime dorą ir šventą savo pareigą...

- Apie jų sielas kalbėti dar anksti... – pastebėjo vienuolis. – Bet aš džiaugiuosi jūsų pastangomis. Rytoj. Valandą po pietų. O dabar aš jus paliksiu. Man būtina atgailauti ir melsti Dievo palaimos.

Dominikonas staigiai pasisuko ir savo basomis kojomis nutipseno link išėjimo.

- Na... taip... – tik ir tesugebėjau pasakyti jam į nugarą.

Tik fanatikų man ant galvos ir betrūko...

- Na, monsinjore... – susiraukęs suinkštė Tukas, - aš ir pats galėjau juos pakrikštyt...

- Kiti bus tavo ir Bromelio, - nuraminau jį. – O šiuo atveju man reikia, kad jie būtų pakrikštyti viešai ir su visa derama tvarka. Kad nebūtų jokių abejonių ir vėlesnių priekaištų.

Dygus vienuolis man papuolė... pažiūrėsim, o tai dygūs elementai ilgai negyvena...

- Ė! O mes puotausim ar nepuotausim?! – užrėkiau ir pagalvojau, kad šias problemas spręsim, kai jos bus, o kol kas reikia ir atsipalaiduoti... Nelengvas dalykas - būti senjoru.

 

VIII skyrius

 

- ...tėve, jūs juo pasitikite? – po to, kai paskui kuprių užsidarė durys, klausimas išsiveržė tiesiog nevalingai. – Kalbame tai ne porą monetų, o apie lėšas, nuo kurių priklauso mūsų giminės ateitis.

Kresnas vyras atsakė ne iš karto. Jis tylėdamas kelis kartus prasiėjo išilgai kambario, atitraukė portjerą ir pasižiūrėjo pro langą. Pasisuko ir perklausė:

- O kuo pasitikėti?

- Na, nežinau... – kaip jau ir daugelį kartų prieš tai, nuo pat mano „įkritimo“ į Žano, d‘Armanjakų bastardo, kūną, aš supratau, kad kartu matau ir sapną, ir realius bastardo išgyvenimus. – Gal būt reikėtų šią paslaptį patikėti kam nors iš jūsų palydos? Kilmingas kabaljero, kurio žodis – ne tuščias garsas, galės išsaugoti iždą geriau, nei buvęs vergas, kuris iškilo tik dėka jūsų malonės, tėve.

Žanas Penktasis, su Dievo palaima – d‘Armanjako kontas, mano kūno ir to, ano, Žano tėvas nusivylimo pilnu žestu nubraukė nuo stalo visus popierius ir sunkai pasižiūrėjęs į mane atsakė:

- Tu, Žanai, vienintelė mano viltis. Ir nepriversk manęs dėl to gailėtis. Atsimink vieną kartą ir visiems laikams: ištikimybė – ne būtina kilmingo žmogaus savybė. Netgi atvirkščiai – buvusio vergo ištikimybė nuoširdesnė ir vertesnė nei dešimties dvariškių priesaikos. Ištikimybe verge glūdi nuo pat pradžių pradžios, nuo pat gimimo. Ją reikia tik tinkamai išlavinti. Tai natūrali ištikimybė ir nėra susijusi su jokiais vasaliteto principais...

Norėjau paprieštarauti, bet netikėtai pajutau kažkieno karštas ir švelnias lūpas. Atsibudau. Akimirksniu išlėkiau iš sapno ir plevenančioje šviestuvo šviesoje pamačiau Matildos veidą.

- Tu sapnuose kalbėjai, Žanai. – Mergina pataisė iš po kepuraitės išsprūdusią plaukų sruogą, kiek pasisukiojo, kaip nerangi didelė katė ir įsitaisė ant mano peties. – Papasakok, kas tave taip neramina, mielasis.

- Viskas gerai, katinėli...

- Tikrai? – Matilda lengvai nusižiovavo ir pakštelėjo į skruostą.

- Tikrai.

- Na, tada gerai...

Sapnas... Vėl sapnas. Ir vėl susijęs su Armanjakų lobiais. Ir vėl, kaip visada, nė menkiausios užuominos, kur jie paslėpti...

Pradžioje visaip kankinausi ir bergždžiai bandžiau atsiminti, kur gali tūnoti tie lobiai, bet dabar jau buvau veik susitaikęs. Tie bastardo sąmonės skutai erzinamai įdomūs, tačiau tušti – jokios iš jų naudos. Aš čia, prie Šiaurės jūros, o kur Armanjakas? Jokių vilčių nei giminės valdas atgauti, nei tenai sugrįžti...

Na ir velniop. Jei bus lemta, tai gal likimas mane tenai ir taip nuneš... Neprognozuojama - kaip sako mano patirtis šioje epochoje. Turiu ir rimtesnių rūpesčių – čia ir dabar...

Supratau, kad sapnas negrįžtamai išblėso, o užmigti jau nebeišeis. Na ir galvą po vakarykščio nemenkai maudžia. Suki galva. Vakar mes... O ypač aš... na... Prisiliurlinau. Na nors priežastis tinkama. Ne kiekvieną dieną perimi baroniją. Net pašaudėm vakar... ir iš patrankų taipogi. Žodžiu, gerai viskas buvo. Na ir galvą lyg praeina – vienas iš daugelio jaunatviško kūno privalumų...

Atsargiai ištraukiau ranką iš po vėl užsnūdusios Matildos galvos ir atsikėliau. Užsimečiau chalatą, priėjau prie stalo ir pataisęs knatą, klestelėjau į savo mėgiamą kelioninį krėslą.

Nuo stalo pasiėmiau pistoletą su prisukama spyna. Saracėnų šebekos kapitono pistoletas. Jis iš jo nukovė du mano servus. Jam ir pora yra. Kaip šiam laikmečiui, tai labai kokybiškas ginklas. Nors, mano akiai, tai išpuoštas – visur kur reikia ir nereikia turkis, agatas ir sidabras. Tai jau ir taip nemažai sveriančiam pistoletui – papildomas ir visai nemenkas svoris – prideda ne mažiau kaip šimtą gramų.

Ištiesiau ranką imituodamas prisitaikymą...

Ta-aip... o taikiklių tai nėra. Nėra ir nenumatyta. Visiškai. Į juos – jokios užuominos. Gaila, bet nėra kam jų ir pagaminti. Mano oberkalvis Viljamas, gal meistras ir visai geras, bet tai jau ne jo specializacija. Tiek to, gal pavyks nusivežti į Antverpeną – turėtų ten būti gerų ginklininkų. O dabar, iš kokių dešimties žingsnių ir taip įsodinsiu kulką ten kur panorėsiu. Gal juos pasikeisti į manąją arkebūzą? Vis tik du šūviai, tai ne vienas. Tarp trofėjų jiems ir dėklus rado... Nors neskubėsiu. Pirmiausia reikia išmėginti, išbandyti, o po to jau spręsti. Paguldžiau pistoletą ant stalo ir pasiėmiau prirašytą popieriaus lapą.

Na va... jau automatiškai rašau senovės prancūzų kalba. Kaip čia moksliškiau išsireiškus... asimiliavausi. Na taip, pilnai pasinėriau į mane supančią aplinką. Naras, blyn...

Taip, kokie šiandien planai? Priesaika... Servams įsakyta prisistatyti nuo pat ryto – priesaika ir tuo pačiu gyventojų ir turto surašymas. Tai faktiškai mano turtas – vargšai valstiečiai, teisiškai nieko neturi, nes jie kaip ir mano vergai. Na, ne visai vergai – užmušinėti, kankinti ir pardavinėti ne mano prigimtyje. Bet tik toks tas skirtumas ir yra. Neverta užsimiršti – penkioliktas šimtmetis...

Su priesaika, manau, problemų tai nebus.

Vakar man nuo bausmės atleidus žvejus... nors kokie jie žvejai, po velnių? Piratai, po velnių, o ne žvejai!.. Tai šie jūrų galvažudžiai turėjo išnešioti gandus, kad pono bijoti nereikėtų. Maloningas jis. Tai yra aš. Seniūnas po vakarykščio pokalbio taip pat giedos kaip lakštingala. Na ir Johano tėvai man atneš dividentų. Tad, žodžiu, valstiečiai apsireikš visame gražume, pilnoje sudėtyje ir mielai man prisieks. Liaudis nuolatos svajoja apie gerą karalių. Visai nenustebčiau, jei tai jiems genetiniam lygmenyje įrašyta. Bet nesiruošiu šių jų svajonių nuvilti.

- Esme Karalius... Cha... – ištariau pusbalsiu ir nusišypsojau.

Ne, netinkamas aš šiam vaidmeniui. Faktas... Gerai, kas ten toliau?

Po priesaikos ceremonijos surenku patikėtinių būrelį ir pravedu instruktažą apie žuvies sūdinimą. Visus reikiamus nurodymus jau vakar daviau ir dėl kandidatų apsisprendžiau. Bet tai viskas, jei žvejai ne tušti grįš.

Taip jau susiklostė, kad moku gaminti. Praeitame gyvenime naminiu konservantų gaminimu užsiimdavau su malonumu... ir reiki gi... prisireikė.

Visai aš kažkoks nevykęs papuolėlis-prasmegelis ar kaip ten mane galima pavadinti. Sprendžiant iš knygų, tai per tą patį laiką jau derėtų su tanku važinėti, kurį veža garo mašina. Tuo tarpu aš per du metus nė velnio neišradau. Tik vis ruošiuosi ir ruošiuosi su tamptanais apie pabūklus pašokinėti ir, štai, silkę sūdyti. Na, bet už tai baroniją užsitarnavau ir Slibino ordino kavalieriumi tapau. Ir ne už subinlaižiavimą, o savo prakaitu ir krauju mūšio lauke.

- Nors juokis, nors verk... – nusivylusiai ir mostelėjęs ranka leptelėjau ir atsistojau prasivaikščioti po palapinę. – Teisingu keliu eini, barone! Jokio progreso! Tegyvuoja giliai snaudžianti viduramžiška velniava!

Nusižiūrėjau save nedideliame sidabriniame poliruotame veidrodėlyje ir vėl pats sau pasakiau:

- Ne... lyg ir neišprotėjau. Akys neklaikios. Ir snukis visai viduramžiškas. Gauruotas, apžėlęs ir įžūlus. Gaskonas, žodžiu. Nors dabar galiu eiti į bandymus muškietininko vaidmeniui.

Vėl prisėdau ir paėmiau į rankas sąrašą.

Didysis juodų nekrikštų krikštas... Na, manau, tai ne ilgam. O po to?

O štai po krikšto, tai turiu suplanavęs renginuką kur kas rimtesnį – apsilankymą pas savo dvarininkus. Jų pačių irštvose reikės priimti omažą. Didelių problemų nenusimato, bet kas tų junkerių galvose – vienas Dievas težino... arba velnias. Reikia būti viskam pasiruošus. Heroldas su savo sugėrovais važiuos kartu. Taip sakant visa biurokratinė mašina judės kartu. Na, o sukalbamumui padės arkebūzininkai ir arbaletininkai. O gal ir pabūklus pasiimt? Šiaip, dėl visa ko...

Pala... palas... sustok traukinį... Visai iš galvos išdulkėjo – vakare atvyks vergų supirkėjai, o pas junkerius teks užtrukti – reikės omažą atšvęsti. Ne, pas juos vyksiu rytoj.

- Tu nemiegi... – Matilda visai negirdimai priėjo iš už nugaros ir man ant pečių užmetė apsiautalą. – Šalta gi, nuo jūros vėjas pučia...

- Tu jau sugalvojai, ką reikia nupirkti įsikūrimui? -  apkabinau merginą ir pasisodinau sau ant kelių.

- Dėl to, mielasis, nesijaudink, - Matilda šyptelėjo. – Visa kas dabar būtina turime. Vakar net keturis vežimus visokio ekonomo gėrio atvežė. O toliau su laiku ir matysim. Tačiau baldų miegamajam tai nėra...

- bus tau baldai. Kokių tik norėsi. Šiandien tau atskleisiu baisią paslaptį!

- Labai baisią? – Mergina koketiškai paslėpė savo veidą ant mano peties. – Jei jau labai baisią, tai aš jau bijau.

- La-a-a-abai... – nutaisiau piktai žiaurią grimasą. – Labai slaptą ir labai baisią. Išmokinsiu tave sūdyti žuvį taip, kaip dar niekas nemoka.

- Irgi mat paslaptis... – Matilda sukikeno. – Aš moku.

- Ne, taip nemoki. Ir receptas bus tik pas tave. Ir be tavęs niekas neturės sužinoti. Šiame reikale būsi pagrindinė. Žmones aš jau parinkau. Supratai?

- Supratau, supratau... Gerai jau,  paleisk mane, eisiu tau pusryčių gaminti. Švinta, o tu po to kai su savo gelžgaliais pasimosikuoji, būni piktas ir alkanas kaip tikras vilkas.

Servai... Atsistojau ir ėmiau vaikščioti pirmyn-atgal. Ot tai painiava... Jei visas žemes išnuomoti, tai be abejo neblogas pliusas. Dalį apmokėjimo imti produkcija, o kitą dalį pinigais. Perteklių išvežti į miestą pardavimui. Už tai irgi imti procentą. Ką mes kaime turime? Malūnas yra. Buvo ekonomo, o dabar, aišku, mano. O pats ekonomas už visas vagystes sukaustytas požemyje sėdi. Alaus varykla ir bitės. Druskos virykla, sūrinė ir rūkykla. Šito tai nenuomosiu. Tik žemes sėjai ir ganyklas.

Velnias, o žmonių tai mažoka! Kas visą tą gėrį aptarnaus? Vėlgi, prisidės ir žuvies sūdinimo ir rūkymo cechai... Mano invalidų neužteks ir pusei visų pajėgumų. Teks atrinkinėti išmoningesnius iš tų pačių valstiečių.

Na, o mokesčiai baronijai? Jei visus atleisiu, tai nebus kam dirbt statybose. Na gerai, įpareigosiu dvi dienas savaitėje dirbti man – ne už dyką, o už valgį. Kol kas iš baudžiavos nepaleisiu.

Taip, o kokie ten dar mokesčiai? Pasižiūrėjau į sąrašą...

Foraaažas... blyn, ne... Formaljažas! (v.p. pranc. formariage, nuo lot. forismarito – draudimas valstiečiams, servams, tuoktis be pono žinios. Tuo metu tai jau buvo nunykęs paprotys ir ten, kur jis buvo likęs, dažniausiai buvo pakeistas į piniginę kompensaciją tiems, kurie išleisdavo dukras už vyro priklausančio kitam ponui ). Velniop! Visiška nesąmonė tie vedybiniai pinigėliai. Net sudilusio skatiko neverti... Velniop. Bus taip, kad nuotakas čionai vežimais veš, o ne išveš.

Mirusios rankos teisė? Tai yra paveldėjimo mokestis. Velniop... Nebus.

Talažas ir ševažas? (v.p. talažas - pranc. taille; angl. tallage – žemės mokestis. Ševažas – pran. chevage, nuo pranc. chef – pagalvės mokestis, simbolinis priklausomybės mokestis. XV a. jau praktiškai jo nebeliko, nors galutinai ir oficialiai Prancūzijoje buvo atšauktas tik 1789 m.) Reikia gerai pagalvoti... jei juos nukirsti, liks tik nuoma. Velnias, niekada ūkio nevedžiau – ne mano tai. Ir dabar noro neturiu. Mano reikalas – karo tarnyba.

Taip... Kažkam mano naudai dirbti tai reikės? Reikės. Tad ševažą paliksim, o visą kitą velniop.

- Kchm... – pasigirdo anapus palapinės. Po to pasigirdo kuklus kostelėjims.

Na tai aišku, kas tai. Šaunusis damuazo Viljamas Loganas. Atsivilko palaikyti kompanijos mano rytinėje treniruotėje.

- Užeik!

Tukas delikačiai dėliodamas savo batus įvirto į palapinę, pasukiojo galvą ir nepamatęs Matildos atsipalaidavo. Kažkodėl drąsusis škotas kiek privengė manosios Matildos.

- Monsinjore, jūs kažkoks visai nepailsėjęs... – rūpesčio pilnu balsu prabubeno.

- Pailsėsi čia... – burbtelėjau maudamasis specialiai treniruotėms pasiūtas kurpes. – Greit išprotėsiu nuo visų tų rūpesčių. Štai, pasakyk tu man – ar verta atsisakyti pirmos nakties teisės? O gal palikti?

- Žinoma palikti! – pareiškė škotas. – Kaip gi galima atsisakyti šventos teisės?

Taip. Negi galėjau tikėtis kitokio atsakymo? Čia gi brolužis Tukas. Bet į nuomonę atsižvelgsiu.

- Gerai, išsiaiškinsiu. Eime, - įsakiau ir pasičiupęs espadą su daga bei dėklą su dvirankiu kalaviju išėjau iš palapinės.

 

2016-08-12