2016 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras" VII skyrius. Armanjakas - 2. 2016-08-10



VII skyrius

 

- Mylista baro-o-o-one!!!.. a-a-chr... – ekonomo šauksmą pertraukė duslus smūgis.

Nevalingai susiraukiau. Ne pats maloniausias reikalas – kankinimai. Bet nei šiame amžiuje, nei šiuo atveju, be jų neįmanoma išsiversti. Na nenori gyvulys geruoju prisipažinti kur voktus pinigus paslėpė. Dar prieš tai, mano šauliai jo visus namus iki paskutinės vinies nustekeno ir nė sudilusio skatiko nerado. Teko ekonomą vilkti į požemį...

Taip-taip!!! Nežiūrint to, kad pilis buvo apšiurusi ir išvogta, jo požemiuose buvo išlikusi kankinimų kamera su pavyzdingai sukomplektuotais įnagiais. Gelžgaliai, aišku, gerokai aprūdijo, o ir pati kamera buvo po geru dulkių ir voratinklių sluoksniu, bet tai jau smulkmenos. Svarbu, kad instrumentai padedantys atverti sielą, buvo visiškai tinkami.

- Guldyk jį į šią lovelę... – parodžiau į kelias pasviras suleistas lentas su kojų, rankų ir net galvos fiksatoriais.

Viljamas Askensas, ober-kalvis, kuris savanoriškai vykdė būrio provosto pareigas (v.p. vok. Profos, sen. pranc. provos, provost – karys arba žemesnysis karininkas atsakingas už tvarką ir higieną bei kalinių ar belaisvių saugojimą), apsiėmęs nudirbti ir šį darbelį, gomuriniu balsu nusijuokė ir pasitelkęs savo pameistrius mikliai supakavo barono turto niekintoją ir vagišių. Garsiai caktelėjo pančiai...

- Ko žiūrite? Kas čia pas mus provostas? Tu ar aš? Dirbkite, dirbkite...

Nužingsniavau per kamerą... išradinga... Spirtelėjau botfortu kažkokius svarmenis, kurie buvo sustatyti palei sieną ir paėmiau į rankas ant grandinės kabėjusią varinę kaukę su pritaisytu piltuvu.

- Viljamai, kam šitas?

- A? – Askensas įsijautęs kuitėsi dėžėje, kurioje buvo sukrauti visokie siaubingos išvaizdos gelžgaliai. – A-a-a... per šį piltuvą nekalbiems klientams į gerklę vandenį pila. Beje, galime pabandyti!

Provostas patenkintas nusižvengė ir jausmingai plekštelėjo per pakaušį savo pameistriui Losui, pravarde Trinka, kad tas vos išsilaikė ant kojų ir išsiliejo ant ekonomo stuktelėjęs šiam per galvą.

- Bet tai ilgam, - pridūrė Viljamas. – Tuoj žaizdrą atitemps... jis greičiau liežuvius atriša.

- Tau geriau matyt, - pakabinau budelio įnagį atgal ant kabliuko. – tik greičiau judinkis, judinkis. Jei šis gyvulys po pusvalandžio nečiulbės, per pakaušį gausi jau tu.

Ekonomas pažvairavo į kankinimo įnagius, beviltiškais suspurdėjo ir užkaukė:

- Nė-ė-ėra!.. Nieko nėra, mielasis, gailestingasis pone!!! Aš viską prevui atiduodavau !!! iki paskutinės sudilusios monetos!!! A-a-ap.. p...

Losas mikliai užkimšo burną skuduru ir savimi patenkintas paplojo ekonomui per žandą.

- Šaunuolis. – Pagyriau vaikį ir atsisėdau prie kampe riogsančio stalo. – Na, kur ten tos anglys...

- Paskui mane neša. – Į kamerą įvirto Tukas ir ant stalo pastatė ąsotį ir porą bokalų. – vynas, beje, čia visai neblogas, monsinjore. Gaila, kad tik dvi statinės. Kitos tuščios. O dar vienoje, panašu, kad prarūgo. Bjauri rūgštenybė.

- Ką ten Ambruazas su kompanija išdarinėja? – nugėriau gurkšnelį.

Na, taip... visai neblogas. Ko gero pats išlaikymo pikas. Kaista, kaip ekonomas jo dar neišpardavė...

- Iki rytojaus nebus jokios naudos... – Tukas ranka mostelėjo parodydamas kokiame stovyje dabar Burgundijos tarnautojai ir atsisėdo šalimais. – Aš įsakiau jiems ten pat rūsyje pakloti ir rytoj iš ryto šiek tiek įpylus pagirioms, proto ribose, aišku, pristatyti jums, monsinjore.

- Šaunuolis, brolau... – sudaužėme taures. – Tarnybą puikiai išmanai.

- Na tai... – patenkintas savimi škotas susilydė šypsenoje ir išmaukė bokalą dviem gurkšniais. – Na, ką, šis šunpalaikis dar tyli?

- Tyli.

- Na, o gal aš?

- Atsipeikėkite damuazo Loganai,  - vaidindamas piktą plojau ranka per stalą. – Garbingam kavalieriui nedera tokiais darbais rankas tepti. Tam yra specialiai apmokyti žmonės iš atitinkamo luomo.

Tukas dar labiau pasipūtė ir užrėkė:

- Kur, po velnių tos sušiktos anglys?! Kodėl kapitonas priverstas laukti?!

- Čia jau... čia...

Pro siauras duris įsispraudė vienintelis būrio vokietis. Adolfas pravarde kelmas. Antrasis kalvio pameistrys. Penkilikos metų vaikinukas, bet gabaritais panašesnis ir trisdešimtmetį galiūną. Ir dar niekas, pažvelgęs į jo veidą, nebuvo suklydęs, kad jis vokietis. Tipiškas. Raguotą šalmą uždėk, ant kaklo „šmaiserį“ pakabink, ir be jokio grimo galėsi filmuoti „didįjį pasivaikščiojimą“ (v.p. „Didysis pasivaikščiojimas“/“La Grande Vadrouille“, 1966 kinas, komedija su Luisu de Finesu (Louis de Funes)).

- O, tai puiku... – Provostas iš karto į anglis įkišo keletą baisingų gelžgalių, o po to Adolfui padovanojo keletą antausių.

„Matomai į porą, kad abu pameistriai vienodai gautų, - šmėstelėjo mintis. – Pedagogas, vienok...:

- Paskutinę galimybe tau, šunsnuki duodu, - norėdamas nuraminti sąžinę ir vildamasis, kad visų tų pasiruošimų neprireiks, paskutinį kartą kreipiausi į ekonomą.

Nagi aš ne koks sadistas ir visai ne manjakas. Aišku, kad gerokai įsijaučiau į viduramžių feodalo vaidmenį, bet kankinimais vis dar šlykščiuosi.

Pameistrys ištraukė skurlį iš storulio burnos.

- Pasakysiu... viską pasakysiu... – visiškai palaužtu balsu, žiūrėdamas į žaizdrą, apimtas visiškos neviltie sušnibždėjo ekonomas. – Klauskite, pone.

Aš mintyse lengviau atsikvėpiau, o provostas su pameistriais ir Tuku nusivylę sušnarėjo, bet tuoj pat nutilo, kai pamatė mano pagrūmojimą.

- Šaunuolis. Iš eilės. Kam pardavinėjai piratų grobį?

- Antverpeno žydams...

- Šta-a-ai, o sakei, kad Briugėje. Tai tau už melagystes, kad toliau nebandytum...

Linktelėjau kalviui, ir tas, ištraukęs iš žaizdro metalinę rykštę, kurios galas buvo susuktas į spiralę, uždėjo ant ekonomo pilvo.

Nuo storulio riksmo su trenksmu nukrito tinko gabalas, o provostas netikėtai išmetė gelžgalį ant žemės ir riebiai nusikeikė.

- Po velnių... – aš ir pats nuo ekonomo riksmo ištaškiau vyną ant stalo. – Na, ko gi taip rėki, gyvulį... Nejaugi skauda?

- Jaunas! Jaunas žydukas... – toliau rėkė ekonomas. Rafa jo vardas (v.p. vardo „Rafaelis“ trumpinys)... – toliau inkštė ekonomas. – Jis turtingo žydo Jofės... Jofelės... neatsimenu tiksliai to prakeikto žydiško vardo... jis konversas (v.p.  isp.: komˈberso; port: kõˈvɛɾsu; lot. conversus, perdarytas, persiverstas – taip vadino savo valia ar per prievartą priėmusius kitą tikėjimą žmones, kuriais nepasitikėdavo nė viena iš buvusio ir naujojo tikėjimo pusių. Paprastai jiems buvo keliami didesni reikalavimai, neretai atidžiai sekdavo ar nesilaiko buvusio tikėjimo ir t.t.), persivertėlis, apgavikas... net vardus į mūsiškus persidarė... Jo tėvas didelis žmogus... tarp savų... Labai didelis...

- Kaip su juo susisiekdavai?

- Sūnus atvykdavo pats, sūnus... ir dabar išvažiavo...

- Vergus irgi jam susiruošei parduoti?

- Taip... pasigailėkit...

- Kada jų lauki?

- Rytojaus vakarui. Ry-ytoj... oj-j-j...

- Baik kaukti! – aš atsistojau ir priėjau prie ekonomo, bet greit apsisukau ir grįžau prie stalo. Apsidirbo niekšas – smirdėjo taip, kad negalėjai tverti....

- Dabar štai koks klausimas. Kur pinigai, kuriuos užgyvenai vokdamas? Pagalvok prieš atsakydamas, kitaip mano žmonės imsis tavęs... Bus skauda. Ir ne taip, kaip buvo, o labai skauda.

- Nieko neturiu! – ryžtingai atsakė storulis. Nors į gabalus pjaustykite – neturiu...

- Imkis... – mostelėjau ranka kalviui. – tik žiūrėk, kad gyvas liktų. O aš kol kas kitkuo užsiimsiu.

Neturėjau jokio noro čia ilgiau likti ir uostyti visą tą smarvę, tad pasiėmęs Tuką pakilau viršun. Yra ir taip ką veikti.

Beveik visą pirmąjį donžono aukštą užėmė menė arba kitaip tariant menė ar valgomasis. Iš jos jau baigė išnešti visokį šlamštą ir purvinų markitančių komanda, kuriai vadovavo Matilda, lakstė pirmyn ir atgal.

- Na kaip, katinėli? – Apglėbiau flamandę, kuri rūsčiu žvilgsniu sekė besisukiojančias moteris.

Matilda naudodamasi „mylimiausios kapitono žmonos“ statusu, mūsų kompanijos moterų tarpe užgrobė pilną valdžią ir valdė geležinėm letenom. Nevengė ir antausių, kai reikėjo įsiplieskusias „bobas“ pastatyti į vietą.

- Dirbam, mano pone... – flamandė koketiškai pataisė plaukų sruogą, kuri išslydo iš po kepuraitės ir gundančiai, su užuomina, sušnabždėjo: - Pono miegamąjį jau sutvarkė. Galiu parodyti...

- Mūsų miegamąjį... mūsų... – šnabžtelėjau į ausį. – Vesk, rodyk.


- Na ten dar beveik nieko nėra... – vaidindama suglumusią koketavo Matilda.

- Pirmyn... Plekštelėjau per tamprų užpakaliuką ir pasisukau į Tuką. – Damuazo Viljamai, kieme išrikiuokite visą kompaniją. Trimitininkai, vėliavą... kaip statute surašyta. Po pusvalandžio išeisiu.

- O gal po valandos, jūsų mylista? – šyptelėjo Tukas. – Gal nespėsite?

- Už valandos? Na gerai, už valandos... – pasakiau ir nuėjau link sraigtinių laiptų, kurie vedė į ponų apartamentus.

Tikra tiesa – o jei nespėsiu? Pabandžiau susivokti savo organizmo poreikius... Na, valandos turės užtekt...

Miegamasis jau buvo iškuoptas, išvalytas, bet vis tiek atrodė klaikiai. „Nudrožtos“ sienos, sulaužytos dviejų siaurų langų langinės, o iš baldų tik raižytas darbo stalas ir viduryje kambario stovintis iki žvilgesio nublizgintas naktinis puodas.. Viskas.

- Aš įsakiau kilimus iš laivo į pilį sunešti. Na ir trofėjinių gobelenų gurguolėje yra. Kailiai neblogi... Viską čia galima...

Matilda uždengė savo delnu mano burną ir nusitempė iki stalo. Atsisėdo ir užsitempė suknias...

- Čia miegamojo įkurtuvės? – sukikeno Matilda.

- Na taip... – numečiau diržą su ginklais, kurio žvangėjimas aidu nuskriejo per sienas. – Tokia tvarka.

- Negirdėjau tokios tvarkos... – Mergina sunkiai alsuodama ėmėsi mano gulfiko.

- Aš ją nustačiau...

- Och... Tu koks... Toks... – Matilda įsikabino nagais į nugarą ir tvirtai mane surakino kojomis. – tęsk...

- Tu su mergom kalbėjai?

- Taip, taip taaaiip... Dar...

- Na?..

- Išsirankiojo... Giliau... greičiau... na ką tu...

- Vi-isas? – Aš apglėbiau patogiau ir prispaudžiau ją prie sienos.

- Ta-a-aip... Ta-a-ai-p... Ir net Dunduką Kūjį... taip pat...

- Tu ką... jis juk senas...

- Užtat mergišius... oj-oj...

- Invalidai sutinka?

- Ta-ai-ip... O-o-och!...

- Šaunuolė! Mergoms pareigas prie pilie išskirstysi savo nuožiūra...

- Jau.. geeeeeičiau.... Na!

Apsiraminome tik po to, kai sulaužėme senąjį darbo stalą ir apsvarstėme visus einamuosius reikalus.

Aš buvau sumąstęs visus savo invalidus sutuokti su mergom, kurios lydėjo kompaniją ir visus palikti šalia pilies. Pridėsim dar dešimtį šaulių ir bus pastovi kariauna. Galės patruliuoti baronijos sieną ir karti neklaužadas brakonierius, kurie sumąstys lysti į giraites. Juk tvarka turi būti, o ją prižiūrėti kažkam juk reikės. Kandidatus į pilies kariauną jau buvau radęs. Tai buvo šauliai, kurie jau turėjo pastovias mergas iš kompanijos markitančių. Štai apsitvarkysiu su einamaisiais reikalais ir visus urmu suženysiu. Matilda savo sąvadautojos darbą jau atliko ir viską jau suderino...

- Mielasis... – Matilda pasikabino ant kaklo ir kažką norėjo pasakyti, bet kažkodėl tarsi užspringo.

- Kalbėk. Aš užsisegiau diržą su kardu ir pakštelėjau merginai į skruostą.

- O kaip gi aš? – mergina nuraudo ir net atšlijo.

- Tu? – Tiesą sakant aš šio klausimo laukiau dar nuo pat pirmo mūsų susitikimo, bet Matilda niekuomet nieko neprašė ir niekada neuždavinėjo jokių klausimų apie savo vaidmenį mano gyvenime.

- Taip, aš...

- Tu... – dar kartą paklausiau, tačiau klausimas buvo užduotas iš inercijos. Iš tiesų jo nereikėjo. Jau buvau viską apgalvojęs ir nusprendęs. Tvirtai.

- Tu čia būsi šeimininkė. Gimdysi mano vaikus. Bastardus, kurie gaus viską, kas jiems priklauso – statusą, pinigus ir kilmę. Taps kilmingais ir tikrais kavalieriais. Tikiuosi bus bernų?

- Nežinau... – Mergina ištirpo šypsenoje ir staiga apsiverkė.

- Ko verki, kvailute? – apkabinau ir prispaudžiau prie savęs.

- Viskas kaip pasakoje... Bet tu kada nors vesi kokią nors burgundų baronaitę... o gal ir kokią švabų grafienę...

- Na ir ką? Tu vis tiek liksi mylimiausia ir geidžiamiausia. Tavo likime niekas nesikeis.

- Aš tave labai myliu, Žanai.

- Ir aš tave... – nė kiek nemeluodamas atsakiau.

Na taip, myliu. Bet... vesti negaliu. Laikai tokie, kad juos kur, kai pagalvoji... Žmona turi būti iš to pačio luomo. Gali būti ir kilmingesnė. Na ir greičiausiai ją man išrinks pats Karolis Burgundietis – mano tiesioginis siuzerenas. Turi jis tokį punktelį savo galvoje – savo palydos žmones tuokti politiniais sumetimais – atseit nešti naudą Burgundijai.

 



2016-08-10

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą