2016 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

"Armanjako šalis. Rutjeras". VIII skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-17






Stovykla, kuri buvo įsikūrusi šalia pilies sienos, dar nebuvo prabudusi. Dar tik tik pradėjo švisti, tad virėjo pagalbininkai krapštydami akis ir dar beveik neatsibudę bandė sukinėtis aplink katilus ir malkas.

Keletas arklininko pagalbininkų nešini kibirais nuskuodė link upelio.

Žiovaudami stoviniavo sargybiniai...

Kompanija gyveno savarankišką gyvenimą, tarsi seniai nugludintas mechanizmas ir man kai kada atrodo, kad jei aš staiga ir dingsiu, tai niekas taip ir nepasikeis. Gal būt taip ir yra, bet vis tiek noriu tikėti, kad bent jau šiuo momentu esu šios kompanijos širdis.

Pastoviniavau ant slenksčio, giliai įkvėpiau sūrstelėjusį jūrinį orą ir dirstelėjau į savo pilį. Nejučiom sustingau: atrodė, kad jis sklendžia ryto rūke, kuris gaubė jį iki pat pamatų. Koks gi normanų užkariautojas tave pastatė? Kokius tris šimtus metų atgal – ne mažiau. Visiškai žiloje senovėje pastatė, o ji dar tebestovi... pilna niūrios jėgos...

Gerai, užteks poezijos – treniruotėm laikas. Ir treniruotės vyks pilies kieme. Ten dar vakar mano įsakymu riogso pastatyti manekenai.

Stumtelėjau pečiu mieguistą škotą:

- Viljamai...

- Taip, monsinjore... – Tukas mieguistu žvilgsniu dirstelėjo į mane.

- Na, kaip tau čia?

Škotas juokingai susiraukė, suraukė katą ir atsakė:

- Patinka. Labai, monsinjore. Vieta labai panaši į mano gimtąją Kaledoniją (v.p. Kaledonija – taip romėnai vadino Škotiją), tik kalnų nėra.

- Supilsim, jei tau taip reikia, ir kalnus... Turiu klausimuką, norėjau pasitarti...

Mąstydamas, kaip geriau škotui paaiškinti gimusią mintį, kiek padvejojau. Ne itin man reikėjo patarimo, bet tiesiog norėjau šią mintį aptarti su artimu žmogumi. O Tukas – pats artimiausiais ir yra: nuo pat pirmos dienos su manimi. Artimesnio neturiu. Per du metus veikiau artimu broliu tapo, nei bendražygiu ir draugu. Mintyse vos ne jaunesniuoju broliu jį ir vadinau.

- Kaip manai, ar verta man leisti servams keliauti į jūras? Na supranti, ko.

Viljamas porai sekundžių užsimąstė ir atsakė:

- supratau, jus, monsinjore. Pelną, aišku, tai galime gauti ne menką. Na ir ne nuodėmė nekrikštus mechometonus žnaibyti. Ir atleiskite man, jei ne taip pasakysiu, bet prakeiktus anglus su saksais, bendrai paėmus – taipogi. Prieš juos net aš per jūras pasivaikščiočiau. Įtariu, kad ir jūs, monsinjore – taip pat linkęs pasilinksminti.

Chmmm... Linkęs pasilinksminti? Na ne, aišku. Tiesą sakant, jokio „linkęs“ net nėra – traukia. Keistai skamba iš leibgvardijos kondjukto lūpų? Bet nieko keisto – koks iš manęs, po galais, kondjukto? Kaip buvau špagos meistras, taip ir likau. Gal tik avantiūrizmo badas padidėjęs. Ypač naujajame kūne...

- Reikia komandą sustiprinti ir geriau apginkluoti. Vėlgi – šebekoje pabūklininkų nėra. Su protu pasiruošus – tada galima ir reikalus tvarkyti. – Tukas ryžtingai mostelėjo ranka. – Vaikinai lyg ir šaunūs, panašu, kad ne menkus reikalus bus galima tvarkyti. Reikia įjungti daugiau patikimų žmonių ir pirmyn.

- Ir aš taip manau... – patenkintas paplekšnojau Tukui per petį ir pagreitinau žingsnį.

Škotas tiesiog mano mintis perskaitė Dar šiandien pat su maestro Pelegrinu apsilankysiu šebekoje ir apžiūrėsim falkonetus. Ir tegu pradeda mokyti mano naujai iškeptus piratus ir dar iš savo mokinių kokį penketą išskiria. Taigi, nusprendėm. A ir ką... ir joks aš ne plėšikas, ir visai ne nesutramdomas laukinis savamanis. Tiesiog giliai sieloje - kilnus plėšikas. Išeisiu į pensiją ir korsaru tapsiu (v.p. it. Corsaro, corsaire, vok. Kaper, angl. privateer – privatus asmuo, kuris turi valdžios išduotą teisę (licenciją, patentą – pranc. lettre de course, angl letter of marque) naudoti savo privačiai ginkluotą laivą priešiškos, o kai kada ir neutralios valstybės, prekybinio laivyno plėšimui. Valstybės iždui, kuri buvo išdavusi kaperio lidijimą atitekdavo dalis grobio – dažniausiai dešimtinė, o jei juos sučiupdavo priešiška valstybė – korsarai dažniausiai buvo baudžiami, kaip paprasti jūrų plėšikai. Literatūroje sutinkami terminai korsaras, kaperis ir privatierius – tai visiškai lygiavertės reikšmės). Ir dar pseudomimą kokį skambesnį pasirinksiu, pavyzdžiui -  kapitonas fon Vrungelis, tai yra fon Liugneris, o Tuka savo padėjėju – Laužtuvu - Brechaisenu. Cha…

Štai ir kiemas. Linktelėjau postuose stovintiems ir pagarbą atidavusiems arkebūzininkams. Tai dabar mano giminės lizdas... irštva... Niūru, bet teisinga. Ypač pabrėžiant paskutinį žodį. Iš ties visai nemaža pilis. Aš suspėjau pabuvoti tik kankinimų kameroje, valgomajame ir miegamajame. Na, taip... Tokie žodžiai tariami paeiliui, kažkaip įdomiai nuteikia. Kokį gi psichologinį portretą galima nutapyti? Pirmiausiai apsilankau, kur žmones kankina, po to kur žmones valgydina, o galiausiai, kur žmonės krušasi, o visa kita- nevertos dėmesio smulkmenos. Matyt portretas būtų panašiai kaip kokio amžinai alkano seksomano su sadistiniais polinkiais? „Va jėtau“, kaip pasakytų mano bobutė. Brrr... gana, užteks paistalų, laikas ir kūno fiziniu būviu pasirūpint.

Kiek prasimankštinau ir išsitraukiau dvirankį kalaviją. Juo pradėsiu, o baigsiu espada su daga.

- Na, greit pavarom visas stovėsenas, o po to pereisim prie pynučių, - pasakiau škotui, kuris jau pasiruošęs stovėjo priešais mane. – Pradėsime nuo „coda lunga e stretta“, o po to „porta di ferro alta“ (v.p.: tai iš dvirankio kalavijo fechtavimosi itališkos terminologijos: pirmasis reiškė - „ilgos ir ištemptos uodegos stovėsena“, o antra reiškia „aukštų geležinių durų stovėsena“)...

- Jo...

Kelis kartus „pravarėm“ su Tuku visą privalomąją programą ir baigėme lengva draugiška dvikova – sparingu.

Su kiekviena diena vis labiau ir labiau lieku patenkintas savo naujuoju kūnu. Po truputį grįžo aname gyvenime išlavinti įgūdžiai. Tik adaptuoti šiam laikmečiui. Tai vis didėjančios garantijos sulaukti žilos senatvės.

Norėjau nusiprausti čia pat, šalia šaltinio, kuris tekėjo pilies kieme, bet prisiminiau, kad pilis šalia jūros kranto, tad nusprendžiau dar ir pabėgioti.

O štai ir jūra... Kaip tik jos nevadino: Frizos... Vokiečių... Germanikos vandenynas...

Pūtė lengvas brizas (v.p. pranc. brise, angl. breeze, vok. seewind – silpnas sausumos/nakties arba jūrų/dienos vėjas, būdingas pajūrio vietovėms) ir ant kranto nešė nedideles šniokščiančias ir putojančias bangeles. Sniego baltumo padūkėlių (v.p.: lot. Sula) būrys surengė pasisėdėjimą pliaže tarp milžiniškų jūros išmestų ir susiplakusių jūros dumblių kupetų. Gana aštriai kvepėjo jodu ir druska...

- Monsinjore, jūs ką? Lysite į šitą vandenį? – pažas Jostas, kuris mus pavijo su rankšluoščiais,  net susipurtė žiūrėdamas į tyvuliuojančias bangas.

- Ir tu lysi, renkis... – nusispyriau kurpes ir su dideliu malonumu nupėdinau per stambiagrūdį smėlį. – O tau, broli Tukai, ypatingo pakvietimo reikia?

- O ką aš... aš nieko... – burbtelėjo škotas ir su dideliu nenoru ėmėm nusirenginėti. – Bet Dievaži, niekam to nereikia, jūsų mylista.

- Reikia ir net būtina.  – Pačiupau Jostą už rankos ir nekreipdamas dėmesio į jo maldavimus nusitempiau į vandenį.

Nieko baisaus, viduramžiškus stereotipus mes tuoj geležine ranka išguisim. Šoko terapija bus tik į naudą. Jūros vanduo dar niekam nepakenkė... jei nesusiruošei skęsti, žinoma.

Eina šikt, kiek čia dumblių... Paslydau ir gaudydamas pusiausvyrą paleidau vaikio ranką. Jostas žinoma tuo pasinaudojo ir kaukdamas kaip garvežio švilpukas nukūrė.

- Kur?! Greit grįžk, šunyti!.. – pavėluotai užrėkiau ir nusiminęs, kad nepavyko šokinė terapija, spirtelėjau koja artimiausią dumblių kupetą…

- Kopūstai? – pasilenkęs paėmiau į rankas tamsiai žalią stiebelį. – Tiksliai, laminarija…

O čia tai geras! Gerai, kad nusprendžiau išsimaudyti! Juos gi galima sūdyti ir valgyti su sviestu. Nors kažin ar aš čia ką nors priversiu tokį patiekalą nors pabandyti... Na gal Fenas tik ir pabandytų. Blyn, bet tada nėr ko su ja ir terliotis. Vietiniai jodo stygiu nesiskundžia. Velnias... nors...

Perėjau prie sausos kupetos ir išsitraukiau patį ilgiausią stiebą. Sausas kaip parakas... O ką, galima ir pabandyti... Pabandyti pataupyti pono medieną, kurią išmeta jūra. Sumaišyti šiuos dumblius su šiaudais ir suspausti į briketus. Kuo puikiausias kuras. Bet smirdės bedieviškai. Na, o kam tada kaminai? Laminarijos čia nesuskaičiuojama daugybė. Tarp visų užduočių, tegu Kinas ir apie tai pamąsto...

Nuo tokių minčių visai išgaravo pyktis ir aš drąsiai įlindau į visiškai tamsiai žalią drumstą vandenį, bet ilgai neišbuvau. Nežiūrint to, kad vasara, jūros vanduo buvo beviltiškai šaltas. Ir be proto sūrus. Taip, kad teko vėl grįžti bėgte ir palapinėje apsipilti gėlu ir pašildytu vandeniu.

Pusryčiavome kartu su Tuku. Ant stalo mūsų laukė be proto ir be krašto skanus avių sūris ir dar karšta duona. Tai jau mano valstiečiai pasistengė.  Užgėriau šviežiu pienu ir ėmiausi rengtis iškilmėms. Šalia piles tilto jau pradėjo rinktis servai.

Užsidėjau viską kas tik blizgėjo ir buvo brangu. Tai turėjo pakelti mano statusą. Nors man ir nusispjaut – jei reikia, tai galėjau ir vienais apatiniai išeiti. Bet tai jau būtų nedovanotinas absurdas, tad teko net plaukus ant pagaliukų sukti. Tai vis Matilda...

Pasisukiojau prieš veidrodį, nusispjoviau per petį ir lydimas palydos išdidžiai nuslinkau priiminėti priesaikos. Visai tam neturiu jokio noro. Bet argi kas klausia? Reikia!

Mane pasivijo kunigaikščio heroldas Ambruazas de Ašambo su savo pagalbininkais. Garbusis žmogus atrodė kaip sulamdyta mazgotė. Na, o tiesą sakant, tai kaip dar gali atrodyti žmogus iš po daugiadienio girtuokliavimo? Paskui jį, kaip ištikimas šunyti sekė persevanas ir nenuilstamai bandė savo poną pamaitinti karšta česnakiniu srėbalu. Ambruazas maurojo ir plūdosi, bet marmalą srėbė.

Auditorius, visas pažaliavęs, „šliaužė“ paskui juos ir nieko nevalgė, o tik bandė tramdyti skrandžio spazmas. Po jo akimi, puikavosi nežinia iš kur atsiradusi mėlynė. Neblogai ir puiki tokia – mėlynai violetinė pagalvėlė.

Gražuoliai, kad juos kur galai... Džiugina tik, kad užsivilko savo statuso livrėjas. Tokie gražuoliukai tiktų ir Burgundijos rūmams, tad baronijai to ir taip su kaupu... Na ir kompanija... Pradedu įtarti, kad Karolis šiuos piliečiu pakišo juoko dėlei. Na ir velniop, tegu tik atlieka savo darbą ir varosi nors į visas keturias šalis.

Į priekį išskuodė Jostas, kuris nubėgo pranešti apie mano pasirodymą.

Vakar kartu su savo bendražygiais, tiesiog juoko dėlei, sugalvojome mano išėjimo ceremoniją – kad servai ilgam atsimintų. Tuoj prasidės...

Kurtinančiai sugriaudėjo serpantinos ir iš karto po jų užkaukė trimitai... Ir kaukė ne mažiau kaip kokią minutę. Gana bjauriai kaukė, reiktų pridurti... Tai kas tinka mūšio lauke, tai iškilmėse toli gražu – ne tortas.

Paleidęs iš rankų šaukštą heroldas susiėmė už pagiringos galvos ir sustingo, tačiau aš be jokio gailesčio stumtelėjau jį už vartų ir pasirodžiau paskui.

Blyn... na ir prasidėjo...

Servus išrikiavo į pavyzdingą falangą iš dešimties eilių. Įdomu, kas taip pasistengė? Net intervalai tarp žmonių kaip pagal statutą. Abiejuose falangos kraštuose išsirikiavo mano šauliai tarsi suimdami visą falangą replėmis. Kairėje mosarabai, o dešinėje arbaletininkai.

O štai maestro Pelegrinas savo pabūklus, žiojėjančius vamzdžius nukreipęs tiesiai į minią, surikiavo iš abiejų mano krėslų šonų. Jis ką? Maišto bijo? Kruvinąjį sekmadienį avansu? Juokdariai, blyn...


- Na-a-a... – sumurmėjau sau po nosimi sėsdamasis į krėslą. – Kaip graudu...

Ir kas gi sugalvojo tą nesąmonę su patrankomis? Aš, žinoma kažką panašaus pasiūliau, bet tik juokais... blyn... Na-a-a taip...

Heroldą ir persevaną tarsi kas pakeitė – jie atrodė tarsi naujai gimę kūdikiai. Ot, ką reiškią patirtis - šie draugeliai pasijuto gimtojoje stichijoje ir, matyt kaip buvo pratę, pajungė savo vidinius rezervus. Talento, kaip sakoma, nepragersi...

Melodingai nuskambėjo patyrusio persevano fanfara, o heroldas, kiekvienos frazės pabaigoje iškilmingai pakeldamas balsą, perskaitė dokumentus.

Aš atvirai nuobodžiavau ir jau iš anksto mintyse bodėjausi būsimu rankos „laižymu“. Nors tam aš jau pasiruošiau. Tam, kad mano brangiausiosios plaštakos nenusėtų bilijonais visokių mikrobų, aš paprasčiausiai užsimoviau gotiškų šarvų šarvuotą pirštinę.

Prasidėjo...

Tam, kad išvengtume nereikalingo stumdymosi, reikalo ėmėsi seržantai. Prieš pat kelio pabaigą negailestingai kariūnų paraginti kaimiečiai padidindavo greitį ir tiesiog lėkime griūdavo ant kelių...

- ...prisiekiu!

- …priimu!

- ...prisiekiu!

- …priimu!

Pirmiausiai bučiavo kryžių, kurį laikė ober kapelionas, o po to sutrikę nuo šarvuotos rankos vaizdo, bučiavo pirštinės metalą. Ką jie ten sau prisigalvojo – galiu tik pabandyti spėti, bet „laižė“ širdingai.

Po kurio laiko jau nebeskyriau veidų – visi susiliejo į vieną be kokios nors konkretikos. O su kiekvienu rankos pabučiavimo  - vis labiau ėmiau nekęsti šios ceremonijos.

Pradžioje tai bandžiau prasiblaškyti stebėdamas mielus moteriškaičių veidelius, bet greitai nusibodo. Nors moterų, kurios buvo laikomos šeimos galva, buvo mažai – viena, kita ir viskas... O gražių – tai dar mažiau.

- ...prisiekiu nekenkti...

- ...prisiekiu nieko blogo apie poną nemąstyti...

- ...pripažįstu save jūsų žmogumi, kuris...

Viešpatie, kam man visa tai? Gerai, kad kaimas tik šito trobų dydžio...

Šeimų galvos po priesaikos iš karto pakliūdavo į kunigaikščio auditoriaus ir Miusto Chidelio, raštingo mano ober intendanto pagalbininko, glėbį. Ten jiems pranešdavo apie šeimos būklę, žemę ir kiemo gyvastį – įskaitant ir visus paukščius. Na, o kaip gi kitaip? Griežta kontrolė ir skurpulinga apskaita feodalizmo ramstis.

- Monsinjore, monsinjore!.. – sušnypštė šalia krėslo stovintis Tukas. – Rodos viskas... Jūs ten lyg prakalbą ruošėtės sakyti...

- Kas? Aš? A.. na taip... – Atsistojau ir nutaisiau visiškai rūsčią miną.

Servų falangoje nuvilnijo lengva dejonė... Nežiūrint viso to, ką jiems jau buvo pranešę apie mane gero: koks aš geras, atlaidus, kilnus ir mielaširdingas mylista, jie tiesiog savo vidumi negalėjo iki galo pasitikėti savo ponu. Bijojo kraujo praliejimo... ir labai gerai, kad žino jog yra gana nemenkai prasižengę...

- Aš Burgundijos, Flandrijos ir Brabanto kunigaikščio Karolio Drąsiojo leibgvardijos kondjukto, baronas Žanas van Gutenas, Slibino ordino kavalierius, būdamas pilnai sveiko proto pareiškiu, kad būsiu jums geras senjoras, šių žemių valdytojas. Ir kiekviena joje gyvenanti siela yra mano saugoma ir tik mano teisėtu sprendimu... – Užsikirtau parinkinėdamas žodžius. – Žodžiu...

Na, ką jiems pasakyti, blyn, po galais... kaip koks žodžio nesurišantis studenčiokas...

- ...kas ne dirba, tas nevalgo...

Viešpatie, ką aš čia tauzyju...

- O darbas... Belskitės ir mes atidarysim... – visiškai susipainiojęs timptelėjau heroldą už rankovės.

- Baronas van Gutenas priėmė baroniją! – visiškai kvailai skambančiu balsu užkaukė Ambruazas ir savo lazda dusliai stuktelėjo į žemę.

Iš karto sutrimitavo persaevano fanfara, o ją palaikė kompanijos trimitininkai... Kakafonija, blyn... Gerai per ausis rėžė...

Uf... ačiū Dievui, baigėsi ta koronė...

- Monsinjore! Jūs ta-a-aip iškilmingai atrodėte... tiesiog kaip Romos kaizeris triumfo akimirką... – kažkur iš už šono išniro susižavėjimo kupina Tuko marmūzė.

- Eik sau... – piktumas dar nebuvo atleidęs, tad vos susilaikiau škotui nestuktelėjęs ir kiek galima minkščiau įsakiau: - Brolau, greit atvaryk čionai, pas mane, seniūną!

Kitą valandą praleidau savo palapinėje aiškindamas seniūnui savo mintis apie būsimus mokesčius. Sutikau nuoširdų supratimą ir, aišku, karštą pritarimą. Kad jį, kur... suprantama, aišku. O štai jei aš mokesčius ir rinkliavas pakelčiau...

Žodžiu, kaip ir buvau sumąstęs, panaikinau visą tą mokestinę smulkmę ir išsakiau savo ketinimus servams išnuomoti savo ganyklas ir derlingas žemes už rinkliavą produktais. Na, o privalomus darbus palikti tik tuos, kurie nesusiję su žemės apdirbimu. Bet tai tik ketinimai. Toliau tai reikės vos ne individualiai kiekvienam servui žemę raikyti... bet tai ne šiandieną.

Seniūnas prisižadėjo parengti tokioms permainoms kaimiečius ir daugiau ar mažiau apmąstyti pirminį žemės dalijimą. Po to ir apsvarstysim rinkliavą konkrečiai pagal kiekvieną sklypą... Įvertinant žemės derlingumą... Na, taip... darbelis laukia ne iš maloniųjų – ne vienai dienai aiškinimosi ir karštų ginčų. Bet nieku nedingsi – būtina! Baronas nuo savo servų ne mažiau priklausomas, kaip ir jie nuo jo. Simbiozė, vienok...

- Žvejai grįžo, monsinjore! – Jostas šią naujieną kažkodėl pranešė labai iškilmingai. – Ir ponia Matilda perdavė, kad pasiruošusi, o kiti jau laukia jūsų.

Ponia? Na taip... Greit liaudis suprato tikrąjį flamandės vaidmenį šioje pilyje... Na, bet tam kol kas neprieštarausiu. Pažiūrėsiu, kaip toliau čia viskas klostysis.

- Morgenšterną atvesk... – paliepiau. – Užsistovėjo, ko gero bernužėlis. Arklininkams perduosi, kad jį būtinai jį po dvi valandas per dieną ant kordo pamankštintų.

- Pasirūpinsiu, monsijore, - atsakė Jostas ir solidžiai pridūrė: - Aš jau jį jums pabalnojau.

- Šaunuolis... – išėjau iš palapinės ir kiek paplekšnojęs gigantiško žirgo, kuris patenkintas prunkštė, kaklą suvalgydinau pernykštį obuolį ir įsiritau balnan.

- Ponia Matilda... – juokaudamas nusilenkiau flamandei, kuri jau sėdėjo neramiai trypčiojančios ispaniškos kumelaitės balne, ir nejučia ją pasigėrėjau.


Gera, šelmė!

Manoji simpatija visai šauniai sėdėjo siaubingai neergonominiame moteriškame balne. Tiesą sakant, aš tokiame ir šimto metrų neišsėdėčiau – nuvirsčiau.
Įsivaizduokit – balnas be atramos, o tik su kabliu dešiniai kojai. Gerai, kad nors balnas skersai arklio nugaros, o ne išilgai, kaip suolelis, kokie buvo dar buvo prieš porą dešimtmečių.


Šios dienos iškilmėms Matilda buvo užsidėjusi gražią juodą suknelę iš juodo šilkinio atlaso su sidabriniais išsiuvinėjimais po krūtine. O ant savo žavios galvos buvo užsidėjusi didelę itališką barchatinę avietinės spalvos beretę, po kuria paslėpė plaukus ir prisegė prabangų ilgą baltą povo plunksną. Atrodė tiesiog nuostabiai ir iš tiesų, net geriau nei kokia kilminga dama. Niekas net nedrįstų ir pagalvoti, jog ji iš žemojo luomo.

Flamandė išgirdusi jog ją pavadinau ponia, susijaudinusi paraudo, bet man į „toną“ atsakė:

- Pone barone...

Pasiunčiau oro bučinį ir pentinais paraginau Morgenšterną. Užsistovėjęs eržilas tiesiog per akimirką nunešė mane iki vietos, kur žvejai sūdijo žuvį. Nei Jostas, nei Matilda nuo manęs neatsiliko. Tiesą sakant flamandė, linksmai ragindama savo kumelę, likus kokiam šimtui metrų, netgi mane ir aplenkė.

Ech, nuostabi mergina! Teko numaldyti savyje beprotišką norą skubiai atsiskirti nuo visų ir su šia valkirija pasilikti vienu du. Po velnių... nusprendžiau surengti pramoginę medžioklę su skalikais, o tuo pačiu dar ir apžiūrėti savo valdas. Tuomet jau sugebėsiu su ja atsiskirti nuo visų, kokioje jaukioje giraitėje. „Liamūrą“ gamtoje, taip sakant surengti... Ech, greičiau...

Žuvies sūdinimui daržinė buvo pastatyta netoli žvejų barkasų. Greičiau jau tai buvo net ne daržinė, o vėjų prapučiama stoginė su šalia pristatytu sandėliuku. Po šia stogine gulėjo kalnas stambiagrūdės, pilkos ir nešvarios druskos, statinaičių piramidė, keletas didelių iš akmens sumūrytų vonių ir siaubinga smarvė iš netoliese esančios duobės, kur buvo sumesta prasmirdusi žuvis. Štai ir viskas. A, na dar pora bronzinių milžiniškų katilų, kur nuo pat ryto kaitino vandenį taip kaip buvau liepęs.

Na, jau ne... Rytoj pat viską griausiu velniop ir liepsiu statyti normalų cechą. Tfu, bet tikri nevalos šikniai...

Numečiau pavadžius Jostui ir padėjau nuo kumelės nušokti Matildai. Po to nuėjau link vežimo, kur gulėjo šviežia žuvis.

- Štai, jūsų mylista... – Jakobas iš žuvies kalno ištraukė milžinišką atlantinę silkę ir papurtė ją savo rankoje.

Na taip, na taip... žuvytė nebloga. Kokių keturiasdešimt penkių centimetrų, plati nugara ir riebi. Visos kaip viena – užpildysim ne mažiau keturiasdešimt litrinių statinaičių. Ir tai tik iš vieno barkaso! Neblogas versliukas nusimato... Bet tai šiek tiek vėliau.

- Kas dar į tinklus pakliuvo?

- Gal kokia dešimtis raudonosios – net nežinau, kaip ją čia pas mus ir užnešė, ji paprastai arčiau norvegų laikosi. Na, dar du maišai menkės ir šiokios tokios smulkmės... Ji visa štai čia, kaip liepėte, jūsų mylista...

Žvejys nuo vežimo nutraukė beveik metrinį maišą ir girdamasis pakilnojo prieš mane.

- Geras... – nusitraukiau pirštinę ir perbraukęs per sidabriniais taškais nusėtą žuvies nugarą paklausiau:

- Štai tokios man rytojui barkasą prigaudysit?

Jakobas išbalo ir krito ant kelių.

- Stok, žvejį. Aš ne pykstu, tu tik paprasčiausiai pasakyk kur problema?

- Ji atsitiktinai papuolė... – atrodo, kad žvejys jau mintyse keikė tą nelemtą atsitiktinę žuvį. – anksti dar jai. Na ir toli reikia plaukti. Pats neišmanau, kaip ji į mūsų tinklus papuolė... Štai menkės ar silkės, tai mes visados prašom. Galime, jei reikia net perimetrus paltusui atitverti...

- Tiek to. Apie atlantinę lašišą pakalbėsime kitą kartą. Rikiuok savo komandą.



 

2016-08-17

 

 

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą