"Armanjako šalis. Rutjeras". V skyriaus tęsinys. Armanjakas - 2. 2016-08-04

Atsistojęs pagaliau galėjau apsidairyti.

Imperatorius... o gal tiksliau kaizeris, kaip patys vokiečiai jį vadina. Plaukai pasukti smulkiais žiedeliais krenta ant pečių. Apatinė lūpa gana storoka, o trumpa barzdelė slepia išsikišusį smakrą.  Šis asmuo tiesiog skleidė įgimtą valdingumą ir kažkokią nepaaiškinamą vidinę jėgą. Tačiau įspūdis ne vienareikšmis – tarsi po valdingumu slypėtų neryžtingumas. Nors kitą vertus iš manęs fizionomistas, kaip iš katės žuvelė.

Ant juodintų gotiško tipo šarvų su dvigalviu ereliu iš juodinto sidabro, buvo užsimetęs taipogi juodą, pamuštą šermuonėlių kailiuku, mantiją. Ant galvos nedidelė dantyta kelioninė karūna... Po velnių, o gi nemelavo istorikai ir amžininkai rašydami apie didybę, kurią savaime spinduliuoja karališkasis kraujas. Tikrai taip ir yra.

Kas gi dar čia...

Stalas su daugybe ritinėlių, siuvinėti sienų dangalai. Kuklu. Karolio kelioninė palapinė nepalyginamai puošnesnė. Abu valdovai stovi ir žiūri į mane: Karolis išdidžiai ir netgi su juntamu pranašumu, o imperatorius kažkaip liūdnokai, tarsi vaidintų seniai įkyrėjusioje pjesėje. O gal tai jo natūrali būsena? Mintyse tiesiog norėjosi juos sukeisti vietomis – Karolis atrodė tikresnis imperatorius už patį imperatorių. Na, bent jau iš karto galima buvo suprasti kas čia laimėtojas ir kas čia pralaimėjęs, nors formali taikos sutartis buvo praktiškai niekinė – nė viena pusė negavo to ko siekė – viskas liko kaip buvę iki šio karo.

- O aš maniau, kad jis bus panašus į Galijotą (v.p. Galijotas – filistinas, kurį, pasak Biblijos, nukovė Dovydas)... – Frydricho veide pasirodė dirbtinė šypsena.

- Jis tikras jo įsikūnijimas, - trumpai atsakė Karolis.

- Sutinku. Bet kokiu atveju, jo žygdarbiai verti net pačio Sigurdo (v.p. Zygfrydas arba Sigurdas, tai germanų mitologijos didvyris -  drakonų nugalėtojas, pagrindinis Volsungos sagos ir Nybelungų giesmės veikėjas. Pirmieji šios legendos rašytiniai šaltiniai – X–XI a. švedų runos). Barone, papasakokite, kaip jums tai pavyko? – imperatorius atidžiai mane nužiūrinėjo.

- Aš tiesiog vykdžiau savo pareigą, jūsų imperatoriškoji didenybe – ir nieko daugiau...

Na, o ką aš dar galiu pasakyti? Kad labai norėjau gyventi, todėl išgyvenau? Kažkaip visai ne didingai skamba.

- Mes vertiname herojiškumą, net jei jį parodo priešininkas. O taip pat vertinam ištikimybę ir mokame ją apdovanoti, - žodžiuose pasijuto lengva užuomina. Imperatorius pasisuko į Karolį: - Mano broli, mane visada stebino jūsų gebėjimas rasti tokius žmones.

Kunigaikštis neatsakė, o tik nusišypsojo ir lengvai nusilenkė.

- Mes taip pat vertiname drąsą, kurią parodo mūsų priešas... – Frydrichas tęsė žingsniuodamas po kabinėtą. Kiek žinau, jūs, barone, vadovaujate samdytiems ietininkams ir arbaletininkams?

- Tikrai taip, jūsų didenybe.

- Jūsų kuopa patyrė nuostolius? – Frydrichas uždavė klausimą, kuris nuskambėjo kaip teiginys.

Blyn... ir dar kokius. Tai ne nuostoliai, o beveik katastrofa..

- Mums teko grumtis su labai stipriu priešininku, - lengvai nusilenkiau konstatuodamas akivaizdų faktą stengdamasis neparodyti savo audringų emocijų.

Frydrichas patenkintas linktelėjo.

- Kiek išliko?

- Iš dalyvavusių mūšyje – trisdešimt...

- Mes juos taipogi apdovanosim. Tačiau, jūs barone, sau užduodate klausimą kodėl jus pasikvietėme čionai?

Taip... šis klausimas mane jau baigia nukankinti. Smalsumas rauna stogą. Kiek gi galima čia žarstytis niekalais? Vos taip ir neleptelėjau, bet, laimei, susilaikęs tik kinktelėjau galva.

- Mes nusprendėme, kad jūs vertas apdovanojimo. Apdovanojimo, kuis tiktų būtent jums, - įtaigiai išsakė Frydrichas ir paėmęs nuo stalo mažą varpelį juo paskambino.

Po akimirkos kartu su manim jau stovėjo heroldas į kurio neišsakytą klausimą imperatorius tik linktelėjo.

- Barone, jūs kol kas laisvas. Palaukite kartu su visais... – Frydrichas lengvai šyptelėjo ir parodė į kabineto duris.

Nesupratau... O kur visokie pyragaičiai ir meduoliai? Ne juk ne veltui legendos eina apie vokiečių šykštumą.

Visiškai pasimetęs nusilenkiau ir išėjau.

Na-a taip... įsisvajojo asiliukas. Nusivylimo ir netgi nepaaiškinamos gėdos jausmą sustiprino vokiečių pašaipūs žvilgsniai. Na burgundų, kurie mano rankose nepamatė jokių dovanų ir dovanėlių – taipogi. Mintyse keikdamasis atsistojau kampe ir prisiekiau, kad pasibaigus šiam cirkui porą artistų iškviesiu į dvikovą, kurioje su ypatingu cinizmu nupjaustysiu ausis. Ožiai malkom pjaut...

Kol aš buvau pas valdovus, prieangyje kažkodėl užgeso vos ne visos žvakės, patalpa paskendo prieblandoje, o priešingame kampe pastatė kažkokį ragožių panašų į muzikos instrumentą – jei ne dydis, tai pasakyčiau, kad tai maži vargonai. Už jo išsirikiavo dešimt berniukų baltomis bažnyčios patarnautojų drapanoms. Įdomu, kam jie čia taip ruošiasi?

Netikėtai pasirodė didelis žvėriškos išvaizdos, vilkintis livrėją su vokiškais ereliais vyras, kuris sunkia ceremonijų lazda stuktelėjo į žemę ir užbliovė:

- Valdovai teikėsi išeiti!!!

Po keturis kiekvieno valdovo persevanus drausmingai kilstelėjo fanfarus ir patalpą sudrebino jų garsai.

Iš kabineto, kartu, apsigaubę mantijomis ir užsidėję karūnas ant galvų, išėjo Karolis ir Fridrichas.

Visi esantys, tame tarpe ir aš, priklaupė.

Už valdovų pasirodė garbus senis vilkintis iškilmingus violetinis bažnytinius rūbus.

Vis tik tas kampe esantis ragožius, kaip ir spėjau, buvo vargonai, kurie suskambo...

- Gloria in excelsis Deo et in terra hominibus bonae voluntatis...(v.p.: lot - Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje geros valios žmonėms)  - paskui senį krištoliniais balseliais užgiedojo bažnyčios patarnautojai.

Mišios prasidėjo... Aš giliai įsitikinęs, kad Dievas vienas ir skirtingų bažnyčių ar šalių apeigos neturi jokios reikšmės, tad kaip ir visi esantys pusbalsiu kartojau maldos žodžius. Pyktis, nerimas ir dvejonės palaipsniui kažkur išgaravo. Nusiraminau.

Na ir bala nematė tų apdovanojimų... Galų gale, ne to siekėme. Na ir kasdieniniai rūpesčiai manęs laukia. Reikia būrį sukomplektuoti ir kažkokiu būdu baroniją aplankyti. Taip sakant – savo teises užtvirtinti...

Net nepastebėjau, kaip šalia manęs atsirado du persevanai.

- Barone Žanai van Gutene, stokite prieš didįjį Šventosios Romos imperijos kaizerį, idant gautumėte savo atpildą!.. – netikėtai išgirdau pakeltą heroldo balsą ir mane tuoj pat už parankių pagriebę persevanai timptelėjo į patalpos centrą.

Kas per velniava? Lyg mišios ir nesibaigė...

- Priklaupkite... – piktai sušnabždėjo heroldas iš dešinės.

- Ar šis riteris doras? – nežinia į ką kreipdamasis, iškilmingai paklausė Frydrichas. Aš klūpėjau ant vieno kelio žemai nuleidęs galvą, tad išskyrus numindžiotą kilimą, nieko nemačiau.

- Doras!!! – lydimi niūrių vargono akordų, atsakė balsai.

- Ar šis riteris yra laisvai gimęs?

- Laisvai!!!

- Ar šis riteris drąsus?

Blyn, į kur čia mane šventina? Ne-e no-o-oriuuuu... Taip netyčiom galima ir skaistybės įžadus duot... net nesuvokus, ką prisižadi.

- Drąsus!!!

- Ar šis riteris karingas?

- Karingas!!!

Po velnių, visai aš ne karingas ir aš tikras niekadėjas, mergišius ir keikūnas... Dieve, tik ne skaistybės įžadai...

- Tai reiškia, kad atitikdamas šiuos principus, jis, kaip asmuo parodęs ypatingą drąsą, narsą ir riteriškumą kovoje, turi teisę...

Po velnių, na manęs pirma paklauskite ar aš to, kažko noriu? Ne vis tik gali tekti „čiuožt“ iš čia į kokią Rusią ar Levantą...

- Aš, Frydrichas Trečiasis Habsburgas, didysis Šventosios Romos imperijos kaizeris, turintis tam teisę...

Dieve mano...

- ...įšventinu baroną Žaną van Guteną į „Societatis draconistrarum“ artimojo rato paladinus... (v.p.: Nugalėtojo drakono ordinas, lietuviškai „Slibino ordinas“. Tai pasaulietinis riterių ordinas įkurtas 1408 m. Vengrijoje. Įkūrėjas Zigmantas Liuksenburgietis ir jo žmona Barbora Cilietė. Ordinas įkurtas pagal Šv. Jurgio ordino įkurto 1326 m. Vengrijos karaliaus pavyzdį. Šio ordino globėjais laikomas Šv. Jurgis ir Šv. Margarita iš antiochijos. Simboslis – slibinas/drakonas savo uodega apsivijęs savo kaklą. Šis simbolis dažnai keitėsi, tačiau pagrindinės sudedamosios dalys buvo slibinas ir kryžius. Šio ordino riteriai privalėjo aršiai ginti krikščionybę. Pavyzdžiui, tarp šio ordino riterių buvo Jogaila, Vytautas (jam Zigmundas šį ordiną atsiuntė 1429 m.), Valakijos princas Vladas II – garsiojo Vlado III Drakulos tėvas, kuris dėl šio ordino ir įgavo pravardę Drakula).

Nors griūk aukštielnikas...

Paeiliui prie mano pečių prisilietė šalti kalavijų ašmenys ir ant kaklo nusileido šalta ir sunki grandinė...

- Priimk savo devizus „Justus et paciens“ (v.p. „teisėtai ir taikiai“) ir „O, quam misericors est Deus“ (v.p.: „O, maloningasis Dieve“), ir skleisk po pasaulį mūsų motinos, katalikų bažnyčios tikėjimą... – Frydrichas mane pakėlė ir triskart „aplaižė“, tai yra pabučiavo. – Priimk priesaiką, Slibino ordino riteri!

Heroldas iškilmingai susilenkė ir į mano rankas įbruko ritinėlį.

Vėl priklaupiau ir ėmiausi laužytu balsu skaityti lotynišką tekstą. Kiek apsiraminau. Jokių kalbų apie skaistybės įžadus ir įšventinimą į vienuolius, kaip Maltiečių ordine, nebuvo.

Aš įsipareigojau kiekvieną dieną klausytis mišių, vardan katalikiško tikėjimo neišsigąsti pavojų, saugoti bažnyčios tarnus nuo plėšikų ir ginti našles bei našlaičius. Vengti blogos aplinkos ir nešvaraus uždarbio, o vardan nekaltos sielos bet kada stoti į dvikovą, tačiau dalyvauti turnyruose galiu tik dėl kario įgūdžių tobulinimo, pagarbiai tarnauti imperatoriui žemiškuose reikaluose, neniokoti imperijos lenų ir kitai nepriekaištingai  gyventi Viešpats ir žmonių akyse... Visai, beje, kilnūs užsiėmimai... Buvo dar punktas, pagal kurį aš visais ryžtingais būdais privalėjau kovoti prieš turkus. Visur, kur tik juos pamatysiu ir valyti nuo jų krikščioniškas žemes. Būtent turkai, o ne saracėnai ar kiti mahometonai... Kodėl būtent juos – tai aš nesupratau. Na ir koks galų gale skirtumas... Baronas Žanas van Gutenas slibino ordino riteris! Skamba išdidžiai ir gražiai. Gerai jau, Frydrichai, nebepykstu ant tavęs. Pamaloninai… Na ir pati grandinė su pakabuku – auksinė ir gana sunki. Gaila, kad kol kas negaliu atidžiau įsižiūrėti.

Štai taip. Net nežinau, kaip viską, kas su manimi atsitiko po persikūnijo, galima apibūdinti. Stebuklingosios metamarfozės? Bet stebuklai stebuklais, o geležte padirbėti prisireikė.

Baigiau skaityti priesaiką ir pabučiavau kryžių... Heroldai man ant pečių užmetė juodą apsiaustą su gobtuvu.

Frydrichas, asmeniškai, įteikė prirašytą ritinėlį dideliame, ornamentais raižytame dėkle.

Na ir, lygtais, viskas...

Tylus murmėjimas liudijo, jog ceremonija baigta.

- Barone, priimkite mano sveikinimus. – Prie manęs plačiai šypsodamasis priėjo Karolis ir apkabinęs šnabžtelėjo: - Tai dar ne viskas. Šykštuolis šį kartą išdrebėjo. Bet mano ėjimas dar bus po to...

Frydrichas mane sveikindamas ir apkabindamas šnabžtelėjo visai ką kitą:

- Žinau, barone, kad jūs vertas kur kas daugiau, nei turite dabar, ir aš tai galiu jums suteikti...

Po galais... Gundo! Kaip įnoringą mažvaikę. Bet kažkodėl dėl to visai nesijaučiu sutrikęs. Nagi, mieli valdovai, nešykštaukite, ateityje mano tarnyba bus labai brangi. Labai brangi. Jei jūs žinotumėte, ką jūs iš tiesų verbuojate...

Ne, šito, tai jiems kaip tik žinoti ir nereikia...

Po pasveikinimų, prie kurių prisijungė ir abiejų šalių didikai, Frydrichas linktelėjo savo heroldui ir tiesiai palapinėn įvedė... Ot, tai šventa merga su šventais ragiukais!!! Va štai ši dovanėlė tai iš tiesų sukėlė nuostabą tarp visų esančių didikų. Susižavėjimo gaudesys taip ir nuvilnijo, tuo tarpu kai mano įšventinimas į Ordiną, iššaukė gana abejingus jausmus.

Taigi. Įvedė milžinišką ir, nežiūrint į gabaritus, nuostabiai gracingą eržilą. Šairą (v.p. Equus caballus, dar vadinamas Šyru ar Širu. Angliška sunkiųjų žirgų veislė. Pavadinimas kilęs nuo šyro grafystės. Paprastai 165-186 cm ūgio (iki gogo), bet Gineso rekordų knygoje užfiksuotas 215 cm ūgis (svėrė apie 1,5 tonos). Viduramžiais buvo naudojami tik kaip deksrieriai). Šairą su pilnais riteriškais gotiško bardo tipo šarvais (v.p. angl. - Barding. Pilni žirgo šarvai kombinuoti iš metalo plokščių, grandijų, odos, prasiūtos medžiagos ir t.t. Iki šių dienų jo pilnų komplektų išliko nepaprastai mažai). Visi šių šarvų elementai buvo padengti įmantriu paauksuotu ornamentu, o balnas inkrustuotas perlamutru ir auksu. Gūnia pilnai siuvinėta vaizdais iš žiedu susisukusių drakonų.

Net širdis sustojo. Tai brangu! Labai brangu! Tikrų tikriausia imperatoriška dovana...

- Jo vardas Morgenšternas (v.p. vok. Ryto Žvaigždė), su šypsena lūpose pasakė Frydrichas, - ir mes jį dovanojame jums.

Kažkiek pasimetusiai sudvejojęs priklaupiau ir visiškai be jokios veidmainystės pasakiau:

- Jūsų imperatoriškoji didenybe! Jūs pats dosniausias valdovas visame krikščioniškajame pasaulyje.

- Mes mokame vertinti vertus kavalierius, - vėl pasigirdo užuomina ir imperatorius nusijuokė pasižiūrėjęs į ištįsusį Karolio veidą.

Šalia eržilo išdygo Tukas ir priėmęs pavadžius suokalbiškai mirktelėjo.

Teko ištverti dar vieną sveikinimų bangą, plekšnojimus per pečius ir apkabinimus. Nežiūrint į iškilmingą aplinką ir puikią nuotaiką, jaučiausi šlykštokai. Su kiekvienu atodūsiu krūtinę raižė aštrus skausmas ir atsirado nesveikas kosulys. Nuo tvankaus oro ėmė suktis galva ir aš su palengvėjimu išvirtau iš palapinės, kai valdovai dingo už kabineto durų.

Su dideliu malonumu įkvėpiau šviežio oro ir priėjau prie eržilo.

- Morgenšternas... gražuolis... – paglosčiau kaklą ir ištraukęs iš prie diržo prikabinto krepšio kelias džiovintas datules, kurios buvo paruoštos Rodenui, pavaišinau savo naująjį žirgą.

2016-08-04